Prestižinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje netoli Paryžiaus, kurioje gimė tokios kino pasaulio žvaigždės kaip komedijos „Boratas“ žvaigždė Sacha Baron Cohen, filme „Haris Poteris ir Fenikso brolija“ vaidinusi Emma Thompson, mėnesį stažavęsis teatro „Menas“ aktorius Samuelis Sauchatas į Panevėžį parvežė kitokios patirties.

Kasdien jis mokėsi ne tik technikos, bet ir gebėjimo priimti nesėkmę, būti jautrus žiūrovui ir patirti scenos žaidimo džiaugsmą.

Samueli, vasarą turėjote unikalią galimybę stažuotis prestižinėje tarptautinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje Etampo mieste netoli Paryžiaus. Tebegyvenate jos įspūdžiais?

Esu dėkingas Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai mano stažuotę.

Philippe’o Gaulier teatro–klounados mokykla stipriai akcentuoja juokingumo prigimtį.

Kiekvienas iš mūsų savaip esame natūraliai juokingi, tačiau gyvendami išmokstame tą juokingumą slėpti, nes visuomenėje būti pažeidžiamam nėra paranku.

Šioje mokykloje mokoma tą prigimtinį juokingumą pažinti, priimti, jo nebijoti ir jį panaudoti.
Gaulier mokykloje studijuojami įvairūs sceniniai žanrai – nuo vodevilio ir bufonados iki melodramos.

Aš pats mėnesiui išvykau mokytis iš pirmo žvilgsnio gal net šiek tiek keistai skambančių disciplinų – žaidimo ir klounados.
Įsivaizduoju, jau kyla klausimas: kaip žaidimas gali būti disciplina? (Juokiasi.)

Iš tiesų ruošiausi apie tai paklausti!

Per dieną turėdavome keturias valandas užsiėmimų. Teorijos kaip ir nėra – vietoje jos vyksta nuolatinis praktinis treniravimasis, tarsi lankytum intensyvią treniruotę sporto salėje.

Iš pirmo žvilgsnio pratimai atrodo paprasti, bet jie verčia kasdien provokuoti savo žaidybinę būseną: nuolat išlaikyti azartą, būti pasiruošusiam ką nors sužaisti, papokštauti, iškrėsti.
Pirmas dvi savaites mokėmės žaidimo.

Žaidimų dalį vedė treneris iš Singapūro, pats šios mokyklos absolventas.

Iš pradžių atrodė, kad žaidžiame visiškai paprastus žaidimus.

Pirmomis dienomis netgi pagalvojau: atvažiavau su milžinišku troškimu į mokyklą, kurią rekomendavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojai, o čia – gaudynės ir pratimai, kuriuos vedu vaikų teatro studijoje!

Tačiau treniruotės vis sudėtingėjo, atsirado įvairiausių dėmesio valdymo pratimų, kai vienu metu turi sutelkti dėmesį į keturis ar penkis skirtingus dalykus.
Įdomiausia buvo mokytojo energija – jis nuolat juokėsi, krykštavo, pats įsitraukdavo į žaidimą. Kai kas nors nukrypdavo į pasidavimą ar nuobodulį, iš karto stabdydavo: „Tu mums bandai parduoti nuobodulį!“ Nors buvo už mus vyresnis 15–20 metų, bet energijos turėjo už mus daugiau.
Po dviejų savaičių tokio intensyvumo visi jautėmės nuolatinės kūrybinės parengties – gyvenome etiudų, juokelių, pantomimos režimu.

LMTA dėstytojai sakydavo: „Reikalauk iš savęs, sukurk.“ Ir sėdi, krapštai galvą iki trečios valandos nakties, galvodamas, ką tas personažas galėtų padaryti. O Gaulier mokykloje – kita kryptis: pareikalauk iš savęs, bet kad pačiam nuoširdžiai, tyrai būtų smagu lipti ant scenos.

Kodėl pasirinkote stažuotę toje mokykloje? Kuo jus sudomino klounados žanras?

Mane patraukė visiškai kitoks teatro mokymosi būdas, nei pas mus įprasta. Lietuvoje, ypač kai studijavau aš, aukščiausias etalonas buvo LMTA su gana stanislavskiška tradicija – daug susikaupimo, rimties, kapstymosi vidinėse gelmėse, tarsi nuolat vaikščiotum po juodu debesiu. O Gaulier mokykla atstovauja žaidybinio, fizinio teatro krypčiai, kuri Lietuvoje nėra taip plačiai plėtojama.

Kaip manote, o kodėl neplėtojama?

Mes esame Rytų teatro tradicijos atstovai. Čechovas, Stanislavskis – jų įtaka mūsų teatrui labai stipri. Ir su ta tradicija viskas gerai: ji pagrįsta, gili, ne veltui ją perėmė ir amerikiečiai.

Gaulier mokykla atstovauja visai kitai krypčiai, kuri Lietuvoje nėra tokia populiari.
Lietuvoje turime tokį elitinį teatro suvokimą. Pažiūrėjus į didžiųjų teatrų repertuarą, akivaizdu, kad meninė kartelė labai aukšta. Todėl iš pirmo žvilgsnio paprastesnis, žaidybiškumu paremtas teatras kartais būna nuvertinamas.

Manau, tai susiję su tuo, kokia stipri ir brandi mūsų teatro kultūra – ji suformavo aukštus lūkesčius ir rimties tradiciją.
Žaidimo, fizinio teatro kryptis tiesiog natūraliai netapo dominuojanti, nors joje slypi labai daug gyvumo ir kūrybinės laisvės.

Bet Lietuvoje irgi daugėja teatro įvairovės.

Daug sėkmingų klounados spektaklių pastatęs aktorius, režisierius, dėstytojas Žilvinas Beniušis.

Dvi savaites mokėtės „žaidimo“ – užsiėmimai iš šalies gali atrodyti kaip paprasti žaidimai, bet Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykla teigia: teatras toks pat rimtas kaip vaikų žaidimas. Ką jums reiškė ši „rimto žaidimo“ patirtis, kaip ji pakeitė jūsų požiūrį į sceną bei publiką?

Iš tiesų tai labai negailestingas mokslas.

Sėdime paskaitoje dvidešimt penki, susirinkę iš viso pasaulio – JAV, Europos, Jungtinės Karalystės, net Australijos.
Ir po vieną ar du lipame ant scenos improvizuoti pagal gautą užduotį.

Ir jei nesi gyvas, nedegi, nesi įdomus – mokytojas iš karto provokuoja: „Ką tu čia veiki? Kodėl mus apgaudinėji?“

Tave akimirksniu užkabina, kartais net atrodo, kad puola, bet visa tai daroma tam, kad padėtų: primintų, jog publika jau nuobodžiauja, kad esi neįdomus, kad šiuo metu feilini. Tu – jau veidu kritęs į mėšlą. Niekam čia nesi juokingas, įdomus ar gražus.
Bet kartu mus mokė priimti nesėkmę.
Lietuvoje įprasta, jei spektaklyje aktorius suklysta, po premjeros prasideda aptarinėjimai: kodėl taip padarei, kaip čia galėjai – viskas eina šuniui ant uodegos. Ir tame yra logikos.

Bet Gaulier mokykloje – kitaip. Ten turi iš karto priimti žiūrovą. Pas mus teatre dažnai vaidinama beveik pamirštant publiką, ypač dramos spektakliuose. O ten teatro taisyklė – jokios ketvirtos sienos. Būk su publika, pripažink, kad tau kažkas nepavyko, ir pasidalyk emocija.
Vienas įdomiausių momentų per tas dvi pirmąsias savaites, kai mokėmės žaidimo, nutiko su vienu stand-up komiku.

Labai protingas, bet niekaip negalėjo perprasti teatrinių metodų.

Jis visada norėjo būti gudrus. Scenoje matėme žmogų, tarsi siekiantį apsisaugoti nuo nesėkmės – bet nematėme jo tikro, žaidžiančio.
Ir tada įvyko lūžis. Jis, manydamas, kad perprato „kvailų klounų metodiką“, tiesiog pakrypavo kojomis. Ir visiems… žiauriai nepatiko. Į mūsų reakciją sureagavo taip skaudžiai, taip tikrai, kad staiga jį pamilome. Pamatėme žmogų, kuris mus iš tiesų girdėjo. Iki tol galvojome: kodėl Alfredas mums pardavinėja piguvą, kodėl laiko mus kvailiais?
Bet kai jis nesėkmę priėmė atvirai, pamatėme pažeidžiamą, jautrų žmogų, kuriam rūpi.
Ir būtent to mus ten mokė – būti atviriems su žiūrovu, nebijoti parodyti savo nesėkmės ir dalintis tuo akimirksniu.

Kaip vyko klounados pamokos ir ką iš jų parsivežėte?

Klounados pamokose mokėmės pačių pradmenų.

Klounas scenoje pasirodo su milžinišku noru būti mylimas, su nuoširdžiu pažadu, jog tai bus geriausias pasirodymas pasaulyje. Ir kai jam nepasiseka, jis nuoširdžiai nesupranta, kodėl. Jei išlaikai džiaugsmo būseną, norą švęsti gyvenimą kartu su publika, nėra to gilaus nusivylimo, kuris įprastai kyla iš nesėkmės. Klounas nuolat žaidžia pažeidžiamumo būsena ir turi būti nepaprastai jautrus publikai.

Visą savaitę vaidinome įvairiausius personažus – trenerio, Asterikso ir Obelikso, raganos, vampyro ir t. t. Paskutinę dieną apsikeitėme kostiumais ir vaidinome taip, kaip tuos personažus buvo sukūrę mūsų kolegos. Tai buvo nuostabi patirtis – per tą žaidimą atradome tikrą parodijos džiaugsmą.

Klounados seminaruose pastebėjau, kad su laiku scenoje tiesiog norisi būti – nebejauti absurdiškiausių dalykų baimės, neri į visišką nežinią.

Stažuotės užsiėmimuose iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dalykai, kuriuos darėme, tokie paprasti.

Bet mes analizavome žmogų. Sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi.

Užduotis išgirsdavome scenoje. Jos būdavo paaiškinamos taip, kad iki galo net neaišku, ko tiksliai iš tavęs tikimasi. Ir tai daryta sąmoningai: tam, kad į sceną eitume neužtikrinti, nebūtume įsikibę vieno sprendimo, o drąsiai improvizuotume, žaistume.

Mums buvo bandoma padėti atsirakinti vaiko būseną – kai esi labiau drąsus nei apmąstantis. Vaikas dar neturi baimių, nes neturi daug patirčių. Būtent ta būsena ir yra klouno šerdis.

Kur pritaikysite stažuotėje įgytą patirtį?

Jau pritaikiau kasdienėje veikloje – tiek vaidindamas spektakliuose, tiek repetuodamas. Teatre „Menas“ surengiau patirties pasidalinimo dirbtuves ir trupei, ir jaunimo teatro studijai. Tai buvo labai įdomu: pabandyti kolegas ištraukti iš kasdieniškumo, iš įprastų veikimo modelių, pasiūlyti kitokį – intensyvų, bet apdovanojantį – darbo būdą, kurį pats atradau Gaulier mokykloje.

Tikiuosi, tai atsispindės ir būsimuose pastatymuose, bet tam reikia, kad žiūrovas ateitų į teatrą, todėl kol kas pernelyg nereklamuosiu. (Šypsosi.)

Patirtis atsispindėjo ir teatre „Menas“ lapkritį rodytame Irmanto Pilio spektaklyje „Dvi kryptys“. Jame ypač daug improvizacijos su publika – žiūrovai kartu su aktoriais kuria spektaklį. Tas betarpiškumas sukuria šventę, kurioje dalyvauja visi.

Labai kviesčiau žiūrovus ateiti ir patirti tą laisvo, improvizacinio teatro atmosferą – ji tikrai išskirtinė.

Pokyčius pajutau ir nepriklausomoje kūryboje, už teatro ribų. Vedu renginius su visai kitokiu pojūčiu – į sceną einu tarsi į šventę. Improvizacija tampa lengvesnė, atsiranda betarpiškas ryšys su publika, daug paprasčiau būti pažeidžiamam ir atviram.

O ko iš klounų gali pasimokyti visuomenė?

Lietuvoje klouno įvaizdis tebėra susijęs su dryžuotais drabužiais, didžiuliais batais, garbanotu peruku ir ryškiu makiažu.

Tačiau tikrumas slypi visai kitur. Užsidedi mažiausią kaukę pasaulyje – vieną raudoną nosį, ir išmoksti žaisti, būti atviras, būti pažeidžiamas.

Akivaizdžiausia pamoka, kurią galime pasiimti, – iš gydytojų, dirbančių organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“.

Tie klounai padeda užsimiršti, perkelti dėmesį nuo savęs, nuo savo ligų. Klouno atėjimas į palatą su tikru džiaugsmu, su nekantrumu sukurti kažką tyro, gyvo, nuoširdaus padeda sumažinti įtampą, atitraukti dėmesį nuo savęs ir patirti būties lengvybę. Juk didžiausias iššūkis gyvenime ir yra priimti tokius atsitraukimus. Klouno darbas ir yra susijęs su džiaugsmo paieška.

Klounai moko, kad juokingiausi jie būna tada, kai patiria nesėkmę. Ir tai gyvenimo pamoka: jei daugumą situacijų sugebėtume pamatyti iš šono, su humoru, stresą nukeltume į šalį. Pavyzdžiui, paslydęs ant banano galiu pamatyti, kiek aplinkiniams tai atneša džiaugsmo!

Klounai moko nuimti nuo savęs naštą, jog viską turiu padaryti teisingai, nepriekaištingai. Kaip tik netobulumai ir yra dovana.

Ačiū už pokalbį.

The post Samuelis Sauchatas: sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi appeared first on Kauno savaitė.

Baigiamajame projekto „Galingai įsiliejęs teatro intakas. Kino ir teatro aktoriui Donatui Banioniui – 100“ renginyje išorinius ir vidinius teatro pokyčius, slinktis, peripetijas gvildeno Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Aleksandras Špilevojus ir aktorius Albinas Kėleris.

Pokalbį paskanino D. Banionio citatos.

Atsiduoda visas

„Mano gyvenimas praeina, o kitam dar tik prasideda. Taip 2015 m. yra pasakęs D. Banionis. Taigi praeitis ir dabartis. O kokie jūsų pirmi kartai su J. Miltinio dramos teatru ir D. Banioniu? Spektakliai – tada ir dabar. Vaidyba. Kas pasikeitė?“ – aktoriaus A. Kėlerio klausė A. Špilevojus.

„Paprasto atsakymo nežinau. Ir tada, ir dabar į teatrą įeinu pro duris. O visa kita… Laikas nestovi – bėga. Teatre dar greičiau. Sovietiniais laikais Panevėžį garsino du dalykai – teatras (Juozas Miltinis, D. Banionis bei kt.) ir „Ekrano“ gamykla. Aš atėjau mokytis aktorystės J. Miltinio studijoje. Mačiau repetuojančius, dirbančius didžiuosius – man tai didžiausias lobis, kurį gavau. O vaidyba? Man niekas nepakito. Esu nuobodžiai vientisas – ir tada, ir dabar atsiduodu visas“, – sako A. Kėleris.

Lygiai tą patį kūrybinio kelio pabaigoje yra pasakęs ir D. Banionis: „Mano darbe niekas nepasikeitė – ir seniau, ir dabar dirbu taip pat.“

Su Miltinio priežiūra

A. Kėlerio įsitikinimu, D. Banionis buvo ištisa epocha.

„Didžiausio kalibro menininkas. Ne tik „Heda Gabler“, „Lauke, už durų“ ar dar keli spektakliai. Masė vaidmenų, kurių daugelis gal nebeprisimename (pavyzdžiui, Zuikis Baltaausis „Pelenėje“). Nuo A. Strindbergo, H. Ibseno, V. Borcherto, V. Šekspyro iki N. Gogolio. Tačiau net ir Zuikis buvo su J. Miltinio priežiūra. O šis ne kankino aktorius – tiesiog turėjo tokią savo metodiką“, – sako vienas garsiausių miesto aktorių.

Jis prisiminė D. Banionio patirtį V. Žalakevičiui filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“: „Visi skundžiasi režisieriaus reiklumu, elgesiu, metodais, tik ne Banionis. Šiam buvo visiškai nesunku, sakė: „O man juokas“. Nes išėjęs Miltinio mokyklą.“

Kaip arklį už pavadžio

Kokia buvo toji J. Miltinio metodinė sistema? A. Kėlerio įsitikinimu, maestro buvo strategas. Pavyzdys – D. Banionio vaidmenų skaičius bei amplitudė: „Kiek vaidmenų reikėjo prisimakaluoti, kad gautum didelį, svarbų. Suvokti, jog net ir mažas vaidmuo yra patirtis, kurią galėsi panaudoti kitiems tau numatytiems personažams.“

J. Miltinis reikalavo, kad aktoriai nuolat tobulintųsi, šviestųsi, skaitytų knygas.

„Aktorystė yra amatas. Jį būtina valdyti, puoselėti, užsiimti savistaba“, – sutinka A. Kėleris.

Nors J. Miltinis vis pabrėždavo esąs savamokslis.

„Visais grojo kaip vargonais. A, gali taip? Vadinasi, gali ir dar geriau! Manau, tai buvo normalus darbas. Mušimas dėl tikslo. Jokių lengvų repeticijų. Visada aktorių laikyti įtemptą – kaip arklį už pavadžio. Ne dėl sadizmo – tiesiog taip dirbo. Su Banioniu irgi. Tokia mokykla, kredo, susitarimas. Sau buvo lygiai toks pat griežtas“, – sakė A. Kėleris.

„Tačiau nuolat įsitempus stovėti prie starto linijos labai sekina. Aktorius nebeatlaiko, sudega“, – pakomentavo A. Špilevojus.

„Taip, kiekvieno žmogaus skirtinga skūra“, – sutiko A. Kėleris.

Žiauriausias iš menų

A. Kėlerio įsitikinimu, teatras – pats žiauriausias iš menų.

„Aktorius yra procesas spektaklyje. Tai momentinis menas, akimirka, per kurią turi taip pasirodyti, kad žiūrovui įkristų ir pasiliktų. Pabaigi spektaklį – ir aktoriaus nebelieka. Taip, Miltinio laikais nemažai išėjo, kiti pasiliko. Kodėl? Nes buvo rezultatas. O kai šis geras, keliai nerūpi. Gal buvo garbės troškimo, noro pasirodyti. Jei nori atrodyti gražiau, gali tai vadinti pašaukimu ar kitais skambiais žodžiais. Išties teatras yra bepročio darbas, kai norisi kentėti begalinėse repeticijose, spektakliuose. Sveikam žmogui to nepaaiškinsi. O kartu nėra išmintingesnės profesijos – prisilieti prie didžiausių autorių, svarbiausių tekstų. Ne viską įmanoma žodžiais nusakyti“, – skėsteli A. Kėleris.

Dirbo labai daug

A. Špilevojus vertina individualų, savarankišką teatro aktorių darbą. Taip mato dirbantį ir A. Kėlerį. Ar šitaip būdavę ir Miltinio laikais? Ar užsidaręs repetuodavo D. Banionis?

„Ne. Buvo nerašyta hierarchija, savi kambariai. Mes ten nelindom, nematėm. Tačiau po filmavimo atvažiuoja D. Banionis į repeticijas – ir jau išmokęs visą savo tekstą. Nebuvo jokių pasibandymų. Darbštumas buvo jo duotybė, dirbo labai daug“, – prisimena A. Kėleris.

Ilgainiui vaidinant kartu hierarchija tirpdavo.

„Žinoma, autoritetas lieka. Balsą paplonini kalbėdamasis. Jauti begalinę pagarbą. Tačiau tau svarbu ne tai. Žiūrėk, kaip dirba. Imk pavyzdį. O toliau santykių kaita vyko natūraliai“, – prisimena aktorius.

Legenda tampa kolega.

Ką apie tai manė D. Banionis? „Sau nesu legenda. Štai valgau, geriu arbatą… Jeigu žurnalistams atrodo kitaip – ką gi…“

Dėkingas už tironiją

D. Banioniui režisierius J. Miltinis buvęs viskas – režisierius, tėvas, mokytojas. Jam be galo dėkingas ir A. Kėleris.

„Dėkingas, kad pakvietė, esu scenoje, vaidinau šalia D. Banionio, V. Blėdžio ir kitų. J. Miltinis turi esmę – grūdą, kurį reikia pagauti. Buvo toli toli priekyje kitų. Jau sovietiniais laikais turėjo privatų teatrą, kuriame tvarkėsi, kaip norėjo“, – sako A. Kėleris.

D. Banionis: „Aš dėkingas J. Miltiniui už tironiją.“ Šioji paskatinusi būti reikliam pačiam sau.

Ne klojimo durys

J. Miltinio aktoriai buvo universalūs. Galėjo vaidinti kone bet kur.

„Jie turėjo paprastumo, natūralumo. Išmokyti vaidinti be patoso, giliai išjaučiant, netuščiomis akimis“, – teigia A. Kėleris.

Taip pat matęs ir D. Banionis: „nes buvom paprasti ir žmogiški“.

„Išėjus iš teatro D. Banionio prisiminimai buvo liūdnoki. Pasakojo, kad jam buvo labai sunku…“, –pažymi A. Špilevojus.

„Nemačiau šito. Nebuvau toks artimas, kad žinočiau jo asmeninę virtuvę. Tada kiekvienas buvome unikalus, bet uždara sala. Dirbome savo darbą, o šiaip užsidarę savame kiaute. Vaidinome, kaip liepė mokytojas. Mūsų skausmas, ašaros, barniai, konfliktai buvo tik mūsų kolektyvo reikalas. Ne kitų. Teatras – uždara valstybė. Ir nereikia kitaip. Jeigu būsime atviri kaip klojimo durys – būsime neįdomūs“, – įsitikinęs A. Kėleris.

The post Albinas Kėleris: ne viską įmanoma žodžiais pasakyti appeared first on Kauno savaitė.