Vėlyvos šių metų Užgavėnės neabejotinai atliks savo užduotį – išvarys žiemą iš kiemo.

Lydimos spalvingo persirengėlių būrio, sočių valgių, muzikos ir linksmybių Užgavėnės – tarsi sugrįžimas į praeitį. Juk ta pati šventė, su tais pačiais papročiais šurmuliuodavo ir prieš šimtus metų.

„Užgavėnės – sena, archajiška, nesukrikščionėjusi šventė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.

Atėjusios iš senovės Užgavėnės buvo gyvos net sovietmečiu, tiesa, kiek kitu pavidalu, vadintos Žiemos palydėtuvių švente, orientuota į sportą.

Dabar Užgavėnės – graži žiemos pabaigos diena su smagiomis persirengėlių eitynėmis, blynų kepimo ritualu, žaidimais, pokštais, humoru ir išlaikytais senaisiais papročiais.

„O kadaise pagal žemdirbiškąją pasaulėžiūrą ir mąstyseną sukurti šios šventės papročiai bei tradicijos buvo skirti vienam tikslui – pažadinti, atgaivinti žemę po žiemos miego ir paruošti ją svarbiausiajai, maitintojos, misijai“, – primena etnologė.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad tą dieną žmonės stengdavosi paliesti, pajudinti, netgi užgauti žemę. Tai būdavo daroma pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, pasitelkus daugybę ritualinių veiksmų ir jų galia tikint.

Panevėžio kraštas turėjo ir savitas Užgavėnių tradicijas, tarsi ir susisiejančias su kitų regionų tradicijomis, bet turinčias ir išskirtinių bruožų.

Pavyzdžiui, daugelyje Panevėžio apylinkių žemei budinti kinkydavo arklius ir be jokio reikalo jais – pagal oro sąlygas ratais arba rogėmis – važinėdavo.

Į vežimą prisisodinus vaikų, šūkaujant, dainuojant dardėdavo bildėdavo per kaimą, iki kito kaimo, apvažiuodavo laukus. Ir smagiai keleivius versdavo iš tų ratų ar rogių ant žemės, kad iškritusieji pasivoliotų, žemę sušildytų.

Plaukų geriau netrinkti

Kiekvienas praeities Užgavėnių ritualas ar paprotys turėjo prasmę.

Visi tikėjo, kad per Užgavėnes daug dirbti negalima, nes jeigu dirbsi, visus metus poilsio neturėsi, o pradėtų darbų taip ir nepabaigsi.

Niekas ir plaukų per Užgavėnes netrinkdavo – merginos norėjo, kad jų kasos gražios augtų. O ne laiku išsiplovus, žiūrėk, ir suplonės plaukai, ir išslinks.

Per Užgavėnes troboje nederėjo sėdėti, o kuo dažniau eiti į kiemą, susitikti su kaimynais, linksmintis ir atidžiai pasidairyti: jeigu lauke šlapia ir drėgna – geri metai bus, jeigu saulėta – reikėtų atėjus laikui sėjos neatidėlioti, o jeigu sniego visur priversta – tai ir Velykos bus su sniegu.

Panevėžio krašte per Užgavėnes buvo itin paplitęs laistymosi vandeniu paprotys.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad Krekenavos apylinkėse gyventojai tą dieną prie vartelių pasistatydavo kibirą su vandeniu ir pravažiuojančius ar ties jų kiemu stabtelinčius perliedavo.

„Yra užrašytas įdomus paprotys, vadinamas bičių vežiojimu. Šiaurinėje krašto dalyje, kaimuose link Pasvalio, į vežimą pastatydavo didelį kubilą ir pritupdę į jį vaikų važinėdavo po kaimą. Vaikai turėjo po indelį su vandeniu ir kubile sėdėdami garsiai dūgzdavo. „Bites vežam“, – šaukdavo vadeliotojas, o žmonėms sustojus pasižiūrėti, vaikai pašokdavo ir apipildavo vandeniu“, – pasakoja etnologė.

O štai Vadoklių apylinkėse per Užgavėnes jauni vyrai persirengdavo gervėmis ir lankydavo netekėjusias merginas.

Toms reikėjo būti jų vizitui vaišių pasiruošusioms. Mat jeigu gervininkų nepavaišins, o būtiniausia – riešutais, visus metus liks netekėjusios.

Tos, kurios nepavaišindavo ar iš viso į kalbas nesileisdavo, sulaukdavo bausmės – būdavo apžnaibomos, vandeniu apipilamos ir pasmerkiamos dar visus metus senmergiauti.

Žemaitijoje Morė, Aukštaitijoje – Gavėnas

Aukštaitijoje svarbus Užgavėnių simbolis – per kaimą vežiojamas Gavėnas, dar vadinamas Diedeliu arba Čiūčela – iš šiaudų padaryta pamėklė su pakuliniais ūsais, palaikiais drabužiais.

Tai – piktoji žiemos dvasia, gyvenanti jaujoje.

Niekas Gavėno, kaip kad Žemaitijoje Morės, nedegindavo. Užgavėnių apeigų pabaigoje aukštaičiai jį pasodindavo ant rogių ir nuleisdavo nuo kalno. Kai kur Gavėną skandindavo – upelyje ar ežere.

Juokas nugali mirtį

Užgavėnės neįsivaizduojamos be linksmųjų persirengėlių.

Jie sutinkami daugelyje Europos šalių rengtose žiemos šventėse, bet Lietuvoje Užgavėnių personažai buvo tarsi mirusių protėvių įvaizdis.

Dėl to tokie baisūs – paišini, kreivi, atgrasūs, tarsi iš mirusiųjų pasaulio atkeliavę.

Išradingai kūrė aukštaičiai Užgavėnių personažus: iš medžio, odos, kailio darydavo kaukes. Jos, nors visos gana baisios, vis dėlto dažniausiai šypsosi – taip tarsi įrodydamos, kad atgimti ir iš naujo gyventi galima.

„Juokas nugali mirtį. O per Užgavėnes žiema suvokiama kaip mirties laikas, kurį su juokais galima išjudinti, pakeisti į gyvenimą“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Kaukės bei persirengimas įvairiais personažais – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų.

Kokių tų kaukių tik nebūdavo – iš medžio žievės, avikailio, gyvulių kaukolių, kartono ir kitų medžiagų pagamintos, viena už kitą įdomesnės.

Drabužiai taip pat neįprasti, šiaip kasdien nenešiojami. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – vyrais, kad tik niekas neatpažintų. Tarp persirengėlių ožiai, arkliai, vengrai, žydai, čigonai, gervės, meškos ir daugybė kitokių veikėjų. Kiekvienam jų reikėjo ne tik pritaikytų drabužių, atributų, bet ir kaukės.

Unikaliosios kaukės

Kas patys nemokėdavo geros kaukės pasigaminti, prašydavo kaimo auksarankių.

Šiais laikais kaukių drožėjų nėra daug, bet jeigu kuris jau užkimba ant šios kūrybos kabliuko, lengvai nesitraukia – ir drožia, puošia, prigalvoja vis naujų.

Kaip panevėžietis tautodailininkas Albertas Valikonis – šio meistro išdrožtų kaukių jau ir nesuskaičiuosi.

Kiekvienų metų Užgavėnėms artėjant jo kaukės traukiamos iš dėžių, kur visus metus, nuo kandžių apsaugotos specialiais milteliais, ilsėjosi.

Iš liepos medžio drožtos, kailiais, vilnomis puoštos jos, be apsaugos kaipmat pritrauktų natūralaus pluošto mėgėjas kandis.

O meistrui norisi atėjus laikui rasti kaukes tokias pat, kokias padėjo – neleistų jų į žmones apšiurentų, apdraikytų.

A. Valikonio kaukės, ramiai metus išgulėjusios, per Užgavėnes pradeda savo pasirodymus. Vienos keliauja su persirengėliais į gatves, kitos – į parodas.

Beveik per kiekvienas Užgavėnes Panevėžio miesto ar rajono bibliotekose, kultūros centruose, mokyklose veikia A. Valikonio drožtų kaukių parodos.

Šiemet jos eksponuojamos Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos bibliotekoje.

Kaip sako gimnazijos bibliotekininkė Renata Tamošiūnaitė, tai bus puiki gimnazistų pažintis su senosiomis, jau daug kur pamirštamomis ar mirštančiomis tradicijomis.

„Norėjosi, kad bibliotekos lankytojai pamatytų ne kokias klijuotas šiuolaikines kaukes, o tokias, kokias praeityje iš medžio droždavo“, – sako bibliotekininkė.

Tautodailininkas A.Valikonis gimnazistams dar ir papasakos, kaip kaukės gaminamos, kokios personažų istorijos.

Baisios ir juokingos

Žiūrovams A. Valikonio kurtos kaukės patinka, apžiūrinėdami jas atkreipia dėmesį, kokie įdomūs jų veidai, kokie linksmi, nors ir negražūs, bet nepikti, tik nutaisę šelmiškas, pokštauti pasirengusiųjų išraiškas.

Kaukės nuo seno paprastai ir turėdavo negražaus žmogaus bruožų – ilgos, kreivos jų nosys, asimetriškos akys, vos keli dantys, pasišiaušę plaukai.

Tačiau pastaraisiais metais A. Valikonio drožtos kaukės įgauna ir piktesnio personažo bruožų – laikai tokie, sako tautodailininkas, kad kartais nekenkia ir labiau susiraukti.

Lietuviškos Užgavėnių kaukės – ne šiaip koks veido dangalas, tai ypatingas šventės atributas, per amžius išsaugojęs savo paskirtį ir svarbą.

Klegančioje Užgavėnių šventėje kaukės persirengėliams tiesiog būtinos.

A. Valikonis kuria tradicines – pirklio žydo, daktaro vengro, raganaitės, kipšiuko, valkatos, taip įvairių gyvūnų – ožkų, avinų ir pan. kaukes.

Rogėmis po laukus

Tautodailininkas sako, kad personažus Užgavėnių kaukėms sugalvoti nesunku, daug jų žino ir atsimena dar iš vaikystės.

Ramygalos seniūnijoje esančiame Debikonių kaime augęs A. Valikonis pasakoja, jog jo gimtinėje Užgavėnės visada smagiai, tradiciškai buvo švenčiamos.

„Būrys persirengėlių sėsdavo į roges, važinėdavo po kaimus, mus vaikus kartais ir į pusnis išversdavo, kad kuo daugiau juoko, linksmybių būtų“, – prisimena kaukių drožėjas.

Nenuostabu, kad jis nuo vaikystės į meistrystę linkęs, juk ir A. Valikonio tėvelis buvo labai nagingas meistras – auksines rankas turėjo.

„Ko reikėdavo, tą ir pagamindavo – baldus, karstus, lagaminus ar visa kita“, – sako tėvo auksines rankas paveldėjęs A. Valikonis.

O ir senelis, mena, buvo nepėsčias – gabus ir darbštus kalvis, tad anūkas ir metalo darbams neabejingas. Ne vienas Alberto kūrinys iš metalo nukaltas.

Vis dėlto šiam tautodailininkui mieliausia dirbti su medžiu. Ir drožinėja jis kone kasdien, nesvarbu, žiema ar vasara, daug ar mažai laiko tam lieka.

Drožėją įkvepia sodyba

Šiuo metu Miežiškių kultūros centre veikia A. Valikonio medžio skulptūrų, o Smilgių kultūros centre – tapybos darbų paroda.

Su kūrybine ugnele gyvenantis A. Valikonis ne vieną kartą yra tapęs konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo nugalėtoju.

Iš medžio jis drožia ne tik kaukes, o ir šaukštus, skulptūrėles, sodo papuošimus, koplytstulpius, kryžius.

Be to, mėgsta tapyti ir neretai ima teptuką į rankas.

Mažesni tautodailininko darbeliai gimsta namuose, bute Panevėžyje, vakarais po darbo ar, jeigu neišvažiuoja į sodybą, savaitgaliais.

Dideli – kryžiai, koplytstulpiai kyla Debikonių kaime stūksančioje šeimos sodyboje. Šioji išsiskiria daugybe ją puošiančių drožinių, priešais stovinčiu koplytstulpiu.

Čia gimė ir ne viena Užgavėnių kaukė.

Pilvas kaip kakta

Besiruošiantiems Užgavėnių linksmybėms V. Vasiliauskaitė primena, kad ši šventė ne tik persirengėlių šurmuliavimas. Joje labai svarbus ir maistas.

„Anot Vaižganto, valgyti tą dieną reikia tiek, kad pilvas už kaktą kietesnis pasidarytų“, – moko etnologė.

Ir čia ne šiaip patarimas, o tiesiog perspėjimas: jei per Užgavėnes sočiai – mažiausiai devynis kartus per dieną nepavalgysi, nebūsi sotus ir stiprus visus ateinančius metus.

Viską, ką šeimininkės gausiai prigamindavo, buvo būtina tą dieną suvalgyti.

Svarbiausias ir pats seniausias Užgavėnių patiekalas šiupinys – kruopos, žirniai, bulvės, virti su kiaulės galva, kojomis ar uodega. Šeimininkės privirdavo ir šaltienos – irgi tradicinio Užgavėnių valgio.

Žinoma, visur buvo kepami blynai – riebūs, kad per barzdą varvėtų.

Gaminta visko gausiai, kad niekam nepritrūktų, tačiau reikėjo suvalgyti tą pačią dieną – nieko nepalikti.

O kita diena po Užgavėnių – Pelenų diena, kai mėsiškas, riebus maistas griežtai draudžiamas. Nuo jos prasideda Gavėnia – apsivalymo laikotarpis, kuris tęsis 7 savaites iki pat Velykų. Mūsų senoliams tai buvo laikas, kai nevalgoma mėsos, negeriamas pienas, susilaikoma nuo saldumynų ir visų žalingų įpročių.

The post Į pavasarį – su kaukėmis ir blynais appeared first on Kauno savaitė.

Visoje Lietuvoje spalvingi persirengėliai ir įvairios kaukės jau varo ir varys iš kiemo žiemą, šaukdami „Norim blynų ir kakavos!“, o namuose ir biuruose kvepės įvairių receptūrų blynais.

Siūlome kelis įdomesnius receptus Užgavėnėms, kuriais galite nustebinti ne tik artimuosius, bet ir save.

Cinamoniniai blyneliai

Reikės (8 porcijoms): 270 g miltų, 250 ml vandens, 200 ml pieno, 2 kiaušinių, 1 šaukštelio druskos, 1 šaukšto cukraus, 2 šaukštų aliejaus; įdarui ir kremui: 100 g varškės sūrelio, 3 šaukštų grietinėlės, 3 šaukštų cinamono, 2 šaukštų cukraus, 30 g miltelinio cukraus.

Lengvai šluotele suplakite kiaušinius su druska ir cukrumi. Supilkite pieną, vėl suplakite iki vientisumo.

Į plakinį po truputį berkite miltus ir kruopščiai išmaišykite mentele, kad neliktų gumuliukų.

Vandenį užvirinkite. Nuolat mentele maišydami blynų tešlą plona srovele pilkite verdantį vandenį. Bebaigdami jau galite darbuotis šluotele.

Supilkite aliejų, išmaišykite dar kartą ir palikite tešlą 20 minučių.

Įkaitinkite keptuvę storu dugnu ir žemais kraštais. Dugną sutepę aliejumi, įpilkite truputį tešlos. Apkepkite lietinį iš abiejų pusių ir dėkite į lėkštę.

Cukrų sumaišykite su 2 šaukštais cinamono. Išdėlioję visus iškeptus blynus ant darbastalio, pabarstykite šiuo mišiniu, šiek tiek užlenkite pakraštėlius į vidų iš keturių pusių ir suvyniokite lietinius į ritinėlius. Šiuos sudėkite į aliejumi išteptą kepimo formą ir pašaukite iki 180 laipsnių įkaitinton orkaitėn maždaug 5 minutėms, kad išsilydytų cukrus.

Per tą laiką lengvai šluotele suplakite grietinėle užpiltą varškės sūrelį su milteliniu cukrumi. Apliekite blynelius formoje, pabarstykite likusiu cinamonu ir iškart patiekite.

Lietiniai su svogūnais

Reikės (4 porcijoms): 300 g miltų, 2–3 svogūnų, 250 ml kefyro, 3 kiaušinių, 6 šaukštų aliejaus, 1 šaukštelio cukraus, 0,5 šaukštelio sodos, 0,5 šaukštelio druskos.

Svogūnus supjaustykite smulkiais kubeliais.

Didelėje keptuvėje įkaitinkite 5 šaukštus aliejaus, suberkite svogūnus ir nustatykite mažiausią karštį. Šiek tiek pasūdę svogūnus, užbėrę žiupsnelį cukraus, dažnai pamaišydami troškinkite 7–8 minutes, kol taps skaidrūs ir įgaus gelsvą atspalvį.

Sudėję svogūnus į dubenėlį, ataušinkite.

Į gilų dubenį įmuškite kiaušinius. Suberkite likusį cukrų, pasūdykite ir sumaišykite maišytuvu. Kiaušinių neplakite – tereikia, kad tryniai ir baltymai susimaišytų iki vientisumo.

Tada į kiaušinius supilkite kefyrą, įberkite sodos. Sumaišę maišytuvu, palikite 1–2 minutes, kol paviršiuje susidarys puta.

Po truputį į kefyrą berkite sijotus miltus, išmaišykite maišytuvu, nustatę vidutinį greitį. Įpilkite 150 ml virinto vandens, vėl išmaišykite. Paskiausiai kruopščiai įmaišykite paruoštus svogūnus.

Ant stiprios ugnies įkaitinkite 20–22 cm skersmens keptuvę. Dugną sutepkite likusiu aliejumi. Tada sumažinkite karštį iki vidutiniškai stipraus ir įpilkite porciją tešlos lietiniui.

Kepkite kiekvieną po 1–1,5 minutės, kad pakraštėliai apskrustų. Tada atsargiai apverskite ir kepkite dar 45 sekundes – daugiausia vieną minutę. Iškepusius lietinius kraukite į stirtą.

Šokoladiniai blynai

Reikės (4 porcijoms): 200 g miltų, 3 kiaušinių, 400 ml kefyro, 3 šaukštų (be kaupo) kakavos miltelių, 80 g sviesto, 1,5 šaukšto cukraus, 0,5 šaukštelio vanilinio cukraus, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių, 0,5 šaukštelio druskos.

Prieš 30–60 minučių išimkite iš šaldytuvo kefyrą ir kiaušinius – jie turi būti kambario temperatūros.

Nedideliame prikaistuvyje išlydykite sviestą, palikite šiek tiek ataušti.

Į didelį dubenį įmuškite kiaušinius, suberkite abiejų rūšių cukrų, druską ir išmaišykite maišytuvu (plakti nereikia!). Supylę kefyrą, išmaišykite vėl.

Miltus išsijokite su kakavos ir kepimo milteliais. Suberkite į skystą masę, supilkite pusę lydyto sviesto ir išmaišykite maišytuvu iki vientisumo.

Ant stiprios ugnies 1–2 minutes pakaitinkite 20 cm skersmens keptuvę. Nustatykite vidutinišką karštį, dugną sutepkite aliejumi. Įpilkite porciją tešlos lietiniui, kepkite 1 minutę – pakraštėliai turi apskrusti, paviršius tapti matiniu. Tada blyną atsargiai apverskite ir kepkite dar 40 sekundžių.

Iškepusius lietinius dėkite į lėkštę kiekvieną, kol dar karštas, aptepkite likusiu lydytu sviestu, kad nesudžiūtų (ypač pakraštėliai).

Patiekite šokoladinius blynus su grietininiais ledais ir šviežiomis uogomis. Arba aplietus karameliniu ar šokoladiniu padažu. Galima ir tiesiog pabarstyti milteliniu cukrumi.

Totoriški blynai

Reikės (6 porcijoms): 300 g miltų, 160 g manų kruopų, 500 ml pieno, 2 kiaušinių, 4 šaukštų cukraus, 3 šaukštų aliejaus, 1 šaukštelio sausų mielių, 1 šaukštelio druskos, 1 šaukštelio sodos, liesos grietinės – pagal skonį.

Dubenyje sumaišykite miltus, manus ir 2 šaukštus cukraus. Įberkite druskos, mieles ir užpilkite šiltu pienu. Išmaišę uždenkite maistine plėvele ir palikite 1–1,5 val.

Kiaušinius sumaišykite su aliejumi, likusiu cukrumi ir supilkite į tešlą. Tą patį padarykite ir su soda, ištirpinta 50 ml šilto vandens.

Vėl išmaišykite tešlą maišytuvu. Jeigu ji per tiršta, atskieskite pienu arba virintu vandeniu.

Įkaitinkite keptuvę, įpilkite porciją tešlos lietiniui. Kepkite 1–1,5 minutės iš vienos pusės, tada atsargiai apverskite ir kepkite dar 30 sekundžių – daugiausia 1 minutę.

Iškepusius blynus kraukite į stirtą, kad greit neatauštų. Patiekite su uogiene, grietine arba medumi.

Beje, totoriškus blynus galima kepti ne tik plonus, bet ir storus – kokius labiau mėgstate (kuo tirštesnė bus mielinė tešla, tuo storesni blynai).

Blynai su pomidorų sultimis

Reikės (4 porcijoms): 160 g miltų, 250 ml pomidorų sulčių, 250 ml pieno, 2 kiaušinių, 1 šaukšto cukraus, 1 šaukštelio druskos, sviesto, aliejaus; patiekti: 200 ml riebios grietinės, 4 krapo šakelių, 2 petražolės šakelių, 1 česnako skiltelės.

Į didelį dubenį supilkite pieną, tada pomidorų sultis. Įberkite druskos, cukraus, maišykite, kol ištirps.

Kitame dubenyje išsijokite miltus. Nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukai, po truputį pilkite pieno ir sulčių mišinį. Paskui įmuškite kiaušinius, išmaišykite šluotele.

Uždenkite tešlą servetėle ir palikite 20 minučių kambario temperatūroje.

Ant vidutinės ugnies įkaitinkite keptuvę storu dugnu ir žemais pakraščiais. Sutepę ją aliejumi, įpilkite porciją tešlos.

Kepkite kiekvieną blyną, kol paviršius sustings – kiek mažiau nei 1 minutę. Apvertę palaukite, kol gražiai apskrus, ir kraukite į stirtą, aptepkite lydytu sviestu. Laikykite šiltai.

Krapų ir petražolių lapelius susmulkinkite, česnaką išspauskite. Įmaišę į grietinę, lengvai paplakite šluotele. Šį padažą patiekite prie blynų.

Blynų tortas su varške ir sutirštintu pienu

Reikės (10 porcijų): 2 didelių kiaušinių, 300+200 ml riebaus pieno, 190 g miltų, 20 g kakavos miltelių, 45 g cukraus, 5 g vanilinio cukraus, 2 g druskos, 4 g kepimo miltelių, 4 g cinamono, 40 ml aliejaus (ir dar šiek tiek – formai sutepti); glajui: 100 g šokolado, 20 g sviesto, 40 ml riebaus pieno; įdarui: 400 g varškės sūrelio, 200 g riebios grietinės, 150 g sutirštinto pieno, 70 ml pieno, 15 g želatinos lapelių, 300 g konservuotų persikų.

Miltus sumaišykite su cinamonu, kakavos ir kepimo milteliais.

Kitame dubenyje suplakę kiaušinius su abiejų rūšių cukrumi ir druska, pradėkite pakaitomis į šią masę pilti 300 ml pieno ir berti miltus kaskart išmaišydami iki vientisumo.

Likusius 200 ml pakaitinkite tiek, kad beveik virtų, tada vienu ypu supilkite į tešlą ir gerai išmaišykite. Paskiausiai supilkite aliejų.

22 cm skersmens keptuvę sutepkite aliejumi. Kepkite lietinius maždaug po 40 sekundžių iš kiekvienos pusės.

Iškepusius lietinius dėkite į uždengiamą puodą ar dubenį. Jų turėtų išeiti ne mažiau kaip 10. Du paskutinius blynus darykite storesnius.

Želatiną 5–10 minučių užmerkite šaltame piene. Paskui šiek tiek pašildykite pieną, kad želatina ištirptų, ir sumaišykite ją su varškės sūreliu, grietine ir sutirštintu pienu.

22 cm skersmens išardomą formą išklokite maistine plėvele taip, kad kraštai nusvirtų. Ant dugno paklokite vieną iš storųjų lietinių (antrasis bus viršutinis). Aptepkite 5–6 mm storio įdaro sluoksniu.

Persikus supjaustykite skiltelėmis. Paimkite žemą platų puodelį, įdėkite į lietinį, kad nusvirtų kraštai, į centrą pridėkite porą šaukštelių įdaro ir kelis persikų griežinėlius. Suimkite blyno kraštus kaip maišelį ir dėkite į formą ant torto pagrindo. Tą patį pakartokite su dar 7 ar daugiau blynų.

Kiek liks kremo, supilkite į tarpus tarp maišelių, uždenkite paskutiniu lietiniu. Užlankstykite plėvelės kraštus ir kaip reikiant prispauskite lentele ar lėkšte. Padėkite į šaldytuvą 4 val., bet geriau – 8–12 val.

Šokoladą glajui smulkiai sukapokite ir išlydykite su pienu. Sudėję sviestą, išmaišykite. Kai glajus bus lygus, truputį ataušinkite.

Išimkite tortą iš formos, apliekite glajumi ir prieš patiekdami grąžinkite į šaldytuvą 15 minučių.

The post Užgavėnėms – saldžioms ir nelabai appeared first on Kauno savaitė.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Ir tai reiškė ne tik mėsiškų patiekalų nestokojantį stalą, bet ir su šiuo šaltu, tamsiu laiku susijusias tradicijas.

O bene darbingiausias metas būdavo piršliams, kuriems tekdavo visaip suktis, kas negautų silkės.

Kai pilvas sotus

Žodžio „mėsiedas“ prasmė pagal jo sudedamąsias dalis nesunkiai iššifruojama.

Tačiau kaip iš tikrųjų šiais laikais tą „mėsiedą“ suprasti, nevisiškai aišku – ar kaip raginimą daugiau valgyti mėsos, ar jos teikiamos stiprybės priminimą, ar kokias kitas užuominas.

O juk mėsiedas tai tik tam tikras metų laikas, įsiterpiantis į kitus liaudies kalendoriaus periodus – einantis po advento ir Kalėdų.

„Piršliai taikydavo važiuoti per pilnatį, mat manyta, kad per jaunatį supiršus jaunųjų gyvenimas nenusiseks.“

A. Sidorovienė

Tęsiasi mėsiedas nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių ir yra sočiam valgymui, linksmybėms, piršlyboms bei tam tikriems darbams skirtas laikotarpis.

Kadangi Užgavėnių data kiekvienais metais vis kita, priklausomai nuo to, kada pagal apskaičiavimą bus Velykos, tai ir mėsiedas kasmet trunka nevienodai – kada ilgiau, kada trumpiau.

Trumpesnis laikas nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių – trumpesnis ir sotusis, linksmasis sezonas.

Linksmybės prieš griežtąją gavėnią

Anuomet griežtai tradicijų besilaikiusiems lietuviams, žinoma, norėdavosi, kad mėsiedas tęstųsi kuo ilgiau.

Juk iš karto po jo, per Užgavėnes dar kartą sočiai prisivalgius, prasidės griežtus draudimus skelbianti gavėnia.

Tų draudimų ir tradicijų nepaisymas, atrodė, gali net žemdirbystės darbų rezultatus pabloginti, gero derliaus neužauginti.

„Po mėsiedo prasidės gavėnia, privalomas griežtas pasninkas ir jokių linksmybių. Advento metu dar leidžiamas šioks toks laisvumas – rateliai, žaidimai, o gavėnia visiško susikaupimo, rimties ir griežto pasninko metas, kitaip negalima“, – pasakoja Upytės tradicinių amatų centro vadovė, etnologė Aušra Sidorovienė.

Gavėnia – keturiasdešimt dienų trukdavęs metas, krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas.

Tai būdavo tikrai rimtas laikas, kai nerengti jokie pasilinksminimai, nedainuota, nešokta, nekelta vestuvių ir jokių kitų šeimos švenčių.

Ir drobės, ir malkos

A. Sidorovienė pasakoja, kad mėsiedo laikotarpis svarbus ne tik mėsiškų patiekalų gausa.

Nors valgyti tuo metu buvo galima daug ir riebiai, ne kiekvienoj troboj tos gausos ir riebumo sočiai būdavo.

Prieš Kalėdas paskerstos kiaulaitės mėsos gausesnėms šeimoms neilgam užtekdavo.

Jeigu dar turėdavo pjautinų paršelių, per mėsiedą dažniausiai vieną kitą vėl versdavo ant šono.

O kai paršai nužviginti, mėsytė išrūkyta, iščirškinta – tik valgyk ir džiaukis gyvenimu.

Per mėsiedą pats svarbiausias merginų ir jų motinų darbas bei rūpestis būdavo kuo gausesnį kraitį sukrauti – tad visos neatsitraukdamos verpdavo, ausdavo, siūdavo.

„Labai svarbu buvo iki Užgavėnių suverpti visus linų kuodelius, nes tikėta, jeigu mergina paliks nesuverptų, tai atėjęs Gavėnas tuos kuodelius sumindys ir jau bus neįmanoma jų suverpti, kiek gero nueis perniek“, – pasakoja senųjų tradicijų žinovė.

Vyrai per mėsiedą taip pat turėdavo ką veikti – rengdavosi būsimiems laukų darbams: taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, vydavo pančius, virves.

Svarbu būdavo tuo metu, ypač besirengiantiems ką nors statyti ar remontuoti, nuvažiuoti į mišką medžių rąstams.

„Ir įvažiuoti tuo metu į miškus su rogėmis lengviau, ir medieną susivežti patogiau. Be to, būdavo sakoma, kad kol medžiai miega, jų mediena stipresnė“, – sako A. Sidorovienė.

Žinoma, tuo metu ir malkomis šeimos apsirūpindavo.

Kodėl vyžų padus tepdavo derva

Mėsiedo laikotarpis pažymėtas ir linksmybių ženklu – juk prasidėjus gavėniai nei dainų, nei šokių, nei žaidimų nebebus.

Todėl iki to laiko dažnai rengti jaunų žmonių susibūrimai, vadinti vakaruškomis ar tiesiog jaunimu. Taip ir sakydavo: „Ar ateisi į jaunimą?“

Tame jaunime buvo vakarojama, dainuojama, žaidžiama, menamos mįslės.

Tėvai, ypač daugiau dukterų ir erdvesnę seklyčią turėdavę, leisdavo kaimo jaunimui susiburti, susirinkti tarsi į kokias žvalgytuves, vieniems kitus pamatyti, susipažinti.

Surasdavo, pakviesdavo muzikantą ir prisišokdavo į valias.

„Vaikinai savo vyžų padus ištepdavo tam tikra derva, kad šokant kaukšėtų, o merginos, sako, basos šokdavusios – neleisdavo joms apavo trinti. Net ir iki jaunimo basos iš artimesnių trobų atbėgdavusios, nors žiemos būdavo ne tokios šiltos kaip kad dabar“, – stebina centro vadovė.

Piršlybų sezonas

Mėsiedas dar vadinamas ir tradiciniu piršlybų laiku. Dažniausiai būtent tuo metu būsimos šeimos iš lėto, neskubant būdavo pradedamos kurti.

Senovinės piršlybos – parengiamoji vestuvių apeigų dalis – buvo ypatingais ritualais apipintas ilgas procesas.

Jo jau nebėra kam prisiminti – XIX amžiaus antroje pusėje piršlybų apeigos pradėjo nykti ir pamažu virto tik derybomis.

O XX amžiaus antroje pusėje piršlybų papročiai ir visai išnyko.

Dabar tik kino filmuose ar spektakliuose galima pamatyti, kaip vyko tokia svarbi šeimų gyvenimo dalis, nulemdavusi tolesnį jaunų žmonių gyvenimą, jų likimus.

Tos senosios lietuviškos piršlybos susidėjo net iš kelių dalių.

Prasidėdavo jos atklausais.

Pas nusižiūrėtos merginos tėvus piršlys siųsdavo pasiuntinį, kaip sako A. Sidorovienė, dažniausiai kokią vyresnę moterį, kad šioji pasidomėtų, ar tėvai sutiktų leisti dukterį už peršamo jaunikio, ar lauktų piršlių atvažiuojančių.

Dažniausiai tėvai neatsisakydavo ir sutikdavo, kad piršliai atvažiuotų, o paskui jau bus matyti.

„Tik jeigu paaiškėdavo, kad norima pirštis jaunesnei dukrai, kai vyresnioji dar neištekėjusi, tėvas tardavo griežtą „Ne“. Sakydavo: „Aš kaladės per kaladę neritinsiu“, – pasakoja etnologė.

Kad piršlys negautų silkės

O kai atklausai sėkmingai praeidavo, į būsimos nuotakos namus piršlys su jaunikiu pirmą kartą atvykdavo pažintuvėms.

A. Sidorovienė pasakoja, kad taikydavo jie važiuoti porinėmis dienomis – antradienį, ketvirtadienį, šeštadienį.

Tikėta, kad tos dienos labiausiai tinka pirštis.

Ir dar labai svarbus būdavo dangaus ženklas.

„Piršliai taikydavo važiuoti per pilnatį, mat manyta, kad per jaunatį supiršus jaunųjų gyvenimas nenusiseks“, – sako A. Sidorovienė.

Seni žmonės sakydavo, kad gero vyro iš jaunaties vedybų nelauk – dūks gyvenime, nenurims, o per sengalį sukurta šeima irgi dažnai išyra.

Kai kurios savo nuomonės tėvams nereikėdavo nė žodžiais sakyti, užtekdavo visiems suprantamų ženklų.

Pavyzdžiui, jeigu jaunikis netiko ir tėvai nenori už jo dukros leisti, užtekdavo pavaišinti svečius juka – kraujine sriuba.

Ir šie turėdavo suprasti, kad antrą kartą geriau nevažiuoti.

O kai tėvas be jokių ženklų iš karto tardavo griežtą ne, tai ir piršliui būdavo ne kas, apie nesugebėjusį supiršti sakydavo: „Tas piršlys silkę gavo.“

Bet jeigu pirmas susitikimas pavykdavo, piršlys atvykdavo dar ne kartą – kraičio deryboms, peržvalgoms, suderėtuvėms. Tik tada, kai jau būdavo paskelbiami užsakai, įvykdavo sužadėtuvės, per kurias šalys galutinai susitardavo dėl vestuvių.

Piršlybų pabaigoje nuotaka piršlį apdovanodavo rankšluosčiais, juostomis, piršlybų sutarčiai sutvirtinti buvo geriama piršlio atsivežtos degtinės.

Vestuvės paprastai būdavo sutariamos ir švenčiamos rudenį.

Spėdavo metų orus

Piršlybų ir daugelio kitų tradicijų nebėra ir apie patį mėsiedą nėra labai daug žinoma.

Jau seniai nelikę žmonių, kurie tais laikais griežtai laikydamiesi papročių gyveno, o ir užrašyta iš senųjų laikų nedaug.

Tik mėsiedo laikotarpio kai kurios šventės iki šiol, pasak A. Sidorovienės, vis dar žinomos, nepamirštos.

Kad ir sausio 25-oji – Šventojo Pauliaus atsivertimo diena.

Kaip dabar žinoma, kad reikia stebėti barsuką, tą dieną besiverčiantį ant kito šono ir lemiantį orus, taip ir senoliai tą dieną įdėmiai stebėdavo orus.

Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, artėja didelis brangymetis.

Nuo nelaimių saugo Agotos duona

Kaip anksčiau, taip ir dabar svarbi šventė yra Grabnyčios – viena seniausių katalikų švenčių, minima vasario 2 dieną.

Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, nupuošiamos prakartėlės.

Iki šiol vasario 5-ąja minima ir Šventosios Agotos diena.

Tą dieną bažnyčiose šventinama duona, galinti gelbėti kilus gaisrui, sauganti nuo ligų, nuo blogos akies, nuo gyvatės įkandimo ir pan.

„Ir dabar juk dažnuose namuose turima ar rankinėse nešiojamasi tos stebuklingos, pašventintos duonos gabalėlį“, – sako A. Sidorovienė.

Upytės tradicinių amatų centro vadovė pabrėžia, kad nors ir kaip sotu bei smagu būdavo per mėsiedą, žmonės netrukus pradėdavo ilgėtis šviesos ir gamtos atgimimo.

Įgrisdavo trumpos dienos, ilgi vakarai prie spingsulės, kai nelabai kur išeiti ar išvažiuoti galėdavai – sniego priversdavo iki pusės langų, keliai būdavo užpustyti, o ir tvoros nuo šalčio poškėdavo.

Metų ratui sukantis po mėsiedo link Velykų, čia pat ir pavasario darbai prasidėdavo, vedantys link Sekminių ir toliau iki rudens derliaus nuėmimo, iki lėto posūkio į Kalėdas ir vėl iki kito mėsiedo.

The post Geriausios piršlybos – per mėsiedo pilnatį appeared first on Kauno savaitė.