Be to, kad grasina persikelti į kaimynų sklypą, uogynas dar ir greitai sutankėja, ištraukia iš dirvožemio daug maistinių medžiagų, o tai ilgainiui paveikia derėjimą. Tačiau yra, kas šias problemas padeda išspręsti, – šiltlysvės.

Tokios lysvės – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Į jas klojamos įvairios organinės liekanos šildo dirvą ir skatina augalų vystymąsi, tarnauja kaip maisto medžiagų šaltinis bei leidžia sulaukti derliaus anksčiau.

Augalai šiltlysvėse rečiau nukenčia nuo oro temperatūros svyravimų, piktžolių, infekcijų ar vertingų elementų trūkumo.

Toks aviečių auginimo būdas – šiltlysvėse – leidžia gauti ankstyvesnį derlių ir priskinti daugiau uogų.

Tiesa, taip dažniausiai auginamos smulkios daržovės ir žalumynai – na, dar braškės, tačiau tas būdas neabejotinai patiks ir avietėms. Ypač remontantinėms, kurioms uogas sunokinti reikia daugiau laiko.

Svarbu iš anksto žinoti, kad kokybiškos šiltlysvės įrengimas – gana daug darbo reikalaujantis procesas. Be to, organinėse liekanose, kurių jas prikimšite, gali užsiveisti graužikų, todėl verta iš anksto pagalvoti apie apsaugą. Tačiau tai, ko gero, ir visi trūkumai.

Trys ir trys

Nors geriausia šiltlysves įrengti rudenį – rugsėjį arba spalį, galima ir pavasarį, kai jau įšyla dirva. Jei tokią lysvę paruošėte praėjusį sezoną, bet dar neišsirinkote, kokius augalus sodinti, patartume rimtai apsvarstyti aviečių kandidatūrą.

Pagrindiniai aviečių auginimo šiltlysvėse principai tėra trys.

• Vieta. Šiltlysves reikėtų įrengti saulėtoje vietoje, apsaugotoje nuo stiprių vėjų ir skersvėjų.

• Sėjomaina. Jeigu ketinate naudoti jau turimą lysvę, žinokite, kad bet kokia netiks – viskas priklausys nuo to, kas joje iki tol augo. Geriausi pirmtakai avietėms – ankštinės ir moliūginės kultūros, javai bei kryžmažiedžiai sideratai. Po braškių ar bulvinių šeimos daržovių aviečių sodinti nerekomenduojama.

• Pagrindas. Šiltlysvės apatinį sluoksnį turi sudaryti mediena – šakos, skiedros, drožlės ir pan. Tik ji užtikrins kokybišką ventiliaciją, labai reikalingą augalų šaknims ir dirvožemio mikroflorai. Lysvėms užpildyti tiks pačios įvairiausios augalų liekanos: smulkios šakelės, lapai, žolės, antžeminės daržovių dalys, popierius (bet ne laikraščiai!), maisto atliekos ir kt.

Populiariausios šiltlysvių rūšys irgi yra trys:

• Pakeltos. Jas žino visi daržininkai ir dauguma net turi įsirengę. Tai paprasti rėmai, pripildyti organinių medžiagų, maisto atliekų, derlingos žemės. Pakeltos lysvės įšyla greičiausiai iš visų tokio tipo lysvių.

• Tranšėjinės. Darže tiesiog iškasamas griovys ir į jį sluoksniais klojama organika, ant šios beriamas maistingas dirvožemis. Šių lysvių privalumas – jų nebūtina dažnai laistyti.

• Pyliminės. Supilta vaga su iškilimu per vidurį, žemėjančiais kraštais ir organinių atliekų sluoksniais viduje ir yra pyliminės lysvės pavyzdys. Jos turi išties didelį privalumą: telpa daug daugiau augalų, pavyzdžiui, aviečių krūmų.

Avietynas pakeltose lysvės

Kaip jau žinote, pakelta šiltlysvė – tai rėmas iš lentų ar kitokios medžiagos, sluoksniais pripildytas organinių medžiagų.

Avietėms skirtų pakeltų šiltlysvių aukštis turėtų būti maždaug 40 cm, plotis – 60–100 cm. Tik ilgis priklauso nuo jūsų norų ir galimybių.

Lysvei pasirinktą vietą pirmiausia išvalykite – išraukite piktžoles, tik tada statykite rėmus.

Jei konstrukcijai naudojama mediena, ją būtinai reikia apdoroti priemonėmis nuo puvimo. Kitas variantas – dėžės sieneles iš vidaus iškloti plėvele arba geotekstile. Ji, be kita ko, dar ir saugos lysvės turinį, kad šis greitai neperdžiūtų.

Sumontavus karkasą, lysvės dugne tiesiamas tankus tinklas, saugosiantis ją ir čia augančias kultūras nuo graužikų ir kurmių. O tada pakeltos lysvės užpildomos tokia tvarka:

1. Drenažo sluoksnis: šakos, žievė, drožlės ir kt. Storis – apie 10 cm.

2. Smulkinta mediena.

3. Organikos sluoksnis: lapai, žolė, šienas ir kt. Jei norite, papildomai galite pridėti mineralinių trąšų, pavyzdžiui, 30–40 g kalio sulfato, 50–60 g superfosfato arba pirktinių trąšų uogakrūmiams.

4. Derlingas dirvožemis. Sluoksnio storis turi būti ne plonesnis kaip 15 cm.

Užpildytą lysvę reikia palaistyti švariu šiltu vandeniu, uždengti tamsia plėvele ir palikti 2–3 dienoms, kad sluoksniai susigulėtų.

Avietynas tranšėjinėse lysvėse

Svarbiausias tokių šiltlysvių privalumas – jas reikia laistyti rečiau nei pakeltas lysves.

Įrengiant tranšėjinę lysvę, iškasamas 40–70 cm gylio ir 60–100 cm pločio griovys. Jo dugne tiesiamas – dėl jau aptartų priežasčių – tinklas. Tada klojami užpildo sluoksniai:

1. Drenažas: šakos, malkos, kitos stambios medienos atliekos.

2. Lapai arba nupjauta žolė. Storis – apie 5 cm.

3. Įvairios organinės atliekos. Sluoksnio storis – maždaug 15 cm.

4. Dar vienas lapų sluoksnis.

5. Dirvožemis su kompostu. Sluoksnio storis – 10–15 cm.

Kad pagreitintumėte organinių medžiagų skaidymąsi, patartina naudoti skatinančius preparatus su naudingaisiais mikroorganizmais.

Galiausiai paruoštą lysvę palaistykite ir uždenkite plėvele. Kai dirvožemis susigulės, tereiks užberti dar žemės ir pasodinti aviečių sodinukus.

Avietynas ant pylimo

Iš esmės, pyliminės lysvės yra tas pats, kas komposto krūva, tad nenuostabu, jog ant jų viskas auga itin entuziastingai.

Ruošdami vietą tokiai šiltlysvei, pirmiausia pažymėkite reikiamo ilgio ir maždaug 150–170 cm pločio sklypo ruožą. Tada iškaskite 20 cm gylio duobė, jos dugne patieskite tinklą nuo graužikų, o išilgai vidurio linijos pradėkite formuoti pylimą: iš įvairių medienos atliekų, augalų liekanų bei lapų. Ant viršaus klokite sluoksnį iš šakų, žabų, tvirtų augalų stiebų. Per visą griovio ilgį prie jo kraštų, taip pat galuose palikite po keliasdešimt centimetrų. Ir pradėkite kloti likusius sluoksnius tokia tvarka:

1. Augalų liekanos, antžeminės daržovių dalys, mėšlas, saulėje pavytintos piktžolės. Sluoksnio storis – apie 15 cm.

2. Kompostas, durpės, lapai, šiaudai. Storis – 10 cm.

3. Derlingas dirvožemis, kompostas. Sluoksnio storis – 15–20 cm.

Baigę paruošiamuosius darbus, visus šiltlysvės sluoksnius sudrėkinkite.

Kaip sodinti ir prižiūrėti

Optimalus atstumas tarp aviečių sodinukų šiltlysvėse turėtų būti 30–50 cm. O jų dydis ir gylis toks, kad krūmų šaknys laisvai tilptų.

Sodinukų šaknies kaklelį galima sodinti 2–3 cm gylyje arba palikti dirvos lygyje. Pasodintus aviečių krūmus būtina palaistyti ir mulčiuoti žole, šiaudais, skiedromis arba kompostu.

Tolesnė aviečių priežiūra reikalauja reguliaraus laistymo. Tai ypač aktualu pakeltoms ir pyliminėms šiltlysvėms, kuriose žemė išdžiūsta greičiau. Todėl vertėtų apsvarstyti galimybę įrengti lašelinio laistymo sistemą, kad vanduo būtų tiekiamas tikslingai kiekvienam krūmui.

Šiltlysvėse auginamų aviečių paprastai nereikia dažnai tręšti, tačiau būtina stebėti krūmų būklę. Pastebėjus maistingų medžiagų trūkumo požymius, skubiai juos kompensuoti.

Kad avietes būtų patogu prižiūrėti, patariama įrengti T arba V formos atramas, prie kurių augalai pririšami.

Ir, žinoma, nereikėtų pamiršti reguliariai profilaktiškai purkšti uogyną nuo ligų bei kenkėjų ir laiku genėti.

Jeigu prognozuojama besniegė žiema, avietes patartina gausiai mulčiuoti organika, uždengti kokia nors neaustine medžiaga (agrodanga) ir ant viršaus dar užmesti spygliuočių šakų.

Pavasarį šiltlysvės atiduoda šilumą augalų šaknims ir taip skatina spartų jų augimą. Vasarą jos maitina krūmus visu naudingųjų elementų rinkiniu ir sukuria palankų mikroklimatą normaliam vystymuisi.

Toks auginimo būdas leidžia gauti ankstyvesnį derlių ir priskinti daugiau uogų.

Būtinai išbandykite – rezultatas gali nustebinti!

The post Avietės: šiltas guolis saldžiam derliui appeared first on Kauno savaitė.

Sausa oda, nuovargis, blankūs plaukai – klasikiniai žiemos avitaminozės požymiai.

Tačiau gera žinia ta, kad to išvengti kur kas lengviau, nei atrodo.

Nebūtina pirkti brangių maisto papildų – pakanka tinkamai sudaryti žiemos racioną.

Daržovės, kurios išsaugo vitaminus žiemą

Net ir sausį galima maitintis vitaminais, jei žinote, kurios daržovės išgyvena žiemą neprarasdamos vertingų medžiagų.

Morkos, burokėliai, kopūstai, ropės ir moliūgai puikiai laikosi ir išsaugo iki 80 proc. maistinių medžiagų.

Ypač svarbus morkose esantis vitaminas A (tiksliau – beta karotenas, kurį organizmas paverčia vitaminu A).

Jis stiprina regėjimą ir imunitetą, o kopūstuose esantis vitaminas C padeda kovoti su virusais.

Įtraukite į racioną šiek tiek raugintų kopūstų – tai natūralus probiotikas, atkuriantis žarnyno mikroflorą po žiemos peršalimų.

Tačiau naudingosios savybės išlieka tik žaliuose, nepasterizuotuose raugintuose kopūstuose – pasterizacija sunaikina mikroorganizmus.

Produktai su geležimi ir vitaminais, suteikiančiais energijos žiemą

Žiemą verta dažniau valgyti grikius, avižinę košę ir lęšius – jie ne tik suteikia sotumo jausmą, bet ir gausūs geležies, magnio bei B grupės vitaminų.

Šios medžiagos padeda įveikti apatiją ir mieguistumą.

Jeigu į košę įdėsite šiek tiek riešutų ir medaus, gausite energijos kokteilį be kofeino.

Tai gardu, sotu ir sveika, tačiau būkite saikingi – dėl riešutų ir medaus toks patiekalas gali būti itin kaloringas.

Vaisiai ir uogos, padedančios išvengti avitaminozės

Šviežių uogų žiemą rasti sudėtinga, tačiau šaldytos mėlynės, spanguolės ir juodieji serbentai išsaugo iki 90 proc. naudingųjų medžiagų.

Iš vaisių geriausia rinktis obuolius ir citrusinius – juose gausu antioksidantų ir vitaminų; ypač daug vitamino C turi citrusiniai vaisiai ir serbentai.

Taip pat galima virti vaisvandenius, kompotus ar tiesiog dėti citriną į arbatą – skanu ir naudinga.

Beje, jei į arbatą dedate citriną dėl jos naudingų savybių, darykite tai tik tuomet, kai gėrimas šiek tiek atvėsta – aukšta temperatūra dalį vitamino C sunaikina.

Pagrindinė žiemos mitybos paslaptis: kaip išsaugoti vitaminus iki pavasario

Svarbiausia – įvairovė.

Kuo daugiau spalvų jūsų lėkštėje, tuo platesnis vitaminų spektras.

Ir nepamirškite vitamino D: žiemą verta dažniau valgyti riebios žuvies (lašišos, skumbrės, silkės ir pan.), menkių kepenų bei kiaušinių trynių, taip pat rinktis pieno produktus, praturtintus vitaminu D.

O jei saulės visai trūksta – padėti gali vaistinėje įsigyti papildai (tik pasitarus su gydytoju).

The post Ką valgyti žiemą, kad pavasarį nekamuotų avitaminozė appeared first on Kauno savaitė.

Tai gerina jų ventiliaciją ir apšvietimą, didina derlingumą, mažina ligų ir kenkėjų antpuolio tikimybę, o mums gerokai palengvina uogų skynimą.

Uogakrūmiai genimi ramybės periodu, taigi kaip tik antrojoje rudens pusėje, kai jau nukritę lapai.

Arba ankstyvą pavasarį, iki išsprogstant pumpurams.

Tačiau su pavasariniu genėjimu yra viena bėdelė: kai kurios uoginės kultūros nubunda labai anksti ir ne visada pavyksta pataikyti tai padaryti laiku, kai sniegas jau nutirpęs, bet augalų vegetacija dar neprasidėjusi.

Rudenį genėti uogakrūmius daug paprasčiau. Juolab kad iki šalčių krūmai dar spėja atsigauti ir nukreipti maistingąsias medžiagas į likusius jaunus sveikus ūglius.

Svarbu tik procedūros išvakarėse tinkamai jai pasiruošti – pašalinti iš po uogakrūmių visas piktžoles, sausus lapus, kad krūmo struktūra aiškiai matytųsi.

Taip pat pasirūpinti storomis pirštinėmis, sekatoriumi bei šakų žirklėmis ilgomis rankenomis – būtinai su antiseptine priemone jų ašmenims dezinfekuoti.

Juodieji serbentai

Juos genėti privalu kiekvieną rudenį.

Formuodami krūmus turėkite omenyje, jog pačius derlingiausius vaispumpurius juodieji serbentai sukrauna vidurinėje stiebo dalyje. Viena šaka aktyviai dera 4–7 metus, paskui ją reikia nupjauti taip stimuliuojant naujų ūglių augimą iš šaknų.

Prieš genėdami atidžiai apžiūrėkite serbentų krūmus ir pašalinkite visas pažeistas, nudžiūvusias, ligotas šakeles. Senus nebederančius ūglius – jie išsiskiria iš kitų sutrūkinėjusia žieve ir pumpurų nebuvimu – nupjaukite prie pat žemės nepalikdami galiukų.

Tačiau jei šaka 4–5 metų, bet dar gausiai dera ir nedeformuoja krūmo, visos jos pjauti nebūtina – galima tik dalį, iki jauno pakaitinio ūglio.

Visgi jeigu pašalinę dalį šakos pastebėjote, kad šerdis tamsi, vadinasi, ją pažeidė stiklasparnio lerva. Tokius ūglius trumpinkite negailėdami, kol pasimatys sveika mediena.

Juodiesiems serbentams dera pašalinti ir susipynusius, vienas kitą dengiančius ūglius. O iš jaunų šakelių palikti tik stipriausias, produktyviausias, augančias vertikaliai.

Silpnos, krūmą užtankinančios vytelės jam nereikalingos.

Dar viena svarbi užduotis – 2–3 tarpubambliais patrumpinti visų skeletinių šakų viršūnes. Tai paskatins šakojimąsi.

Nesubrendusias jaunų ūglių viršūnes irgi derėtų patrumpinti paliekant 3–5 pumpurus.

Trumpindami juodųjų serbentų ūglius pjūvį atlikite 5–6 mm atstumu nuo išorėn nukreipto pumpuro.

Baigus genėti suaugusiame juodųjų serbentų krūme privalo likti 15–20 tolygiai išsidėsčiusių skirtingo amžiaus šakų.

Raudonieji ir baltieji serbentai

Šių uogakrūmių genėjimas turi savų ypatumų.

Pirmiausia, netrumpinami metiniai ūgliai, nes kaip tik ant jų viršūnių formuojasi naujo derliaus pumpurai.

Antra, tokių serbentų šakos išlieka produktyvios 6–9 metus. Todėl jauninantis genėjimas jiems reikalingas rečiau.

Genint raudonuosius ir baltuosius serbentus prioritetas taip pat yra pašalinti visus ligotus bei pažeistus ūglius.

Iškarpyti reikia ir visas nesubrendusias šakeles prie šaknų, mažai uogų duodančius ūglius, ant kurių beveik nematyti vaisinių pumpurų.

Raudonųjų ir baltųjų serbentų šakos išlieka produktyvios 6–9 metus. Todėl jauninantis genėjimas jiems reikalingas rečiau.

Šalinkite ar bent trumpinkite ūglius, kurie pinasi su kitais arba užtemdo krūmą.

Formuojant suaugusį raudonųjų ar baltųjų serbentų krūmą, turi būti sulig žeme nupjautos visos senesnės kaip 9 metų šakos. Jaunesnes ir taisyklingai augančias užteks tik patrumpinti – pageidautina iki artimiausio vertikaliai augančio stipraus pakaitinio ūglio.

Brandžiame gerai išsivysčiusiame baltųjų ar raudonųjų serbentų krūme turi likti 25–27 skirtingo amžiaus šakos.

Beje, atliekant jauninantį genėjimą rekomenduojama per kartą pašalinti ne daugiau kaip trečdalį visų ūglių. Net jei uogakrūmis labai apleistas – tuomet jauninantis genėjimas atliekamas kelerius metus iš eilės.

Agrastai

Tinkamai prižiūrimi agrastai gali džiuginti geru derliumi ilgiau nei 20 metų.

Didžiąją dalį uogų jie formuoja ant patrumpintų 2–3 metų šakelių ir ant pernykščių ūglių. Todėl genėdami vienmečių agrastų ūglių nelieskite.

Bet štai retinti jų krūmus tiesiog būtina, nes sutankėję agrastai ima duoti mažiau uogų, dažniau serga ir apeina kenkėjais.

Derlingumą agrastų ūgliai išlaiko net 10–14 metų, bet visgi aktyviausiai dera jaunesnės kaip 5 metų šakelės. Todėl genėdami brandų krūmą pirmiausia pašalinkite senas šakas sutrūkinėjusia žieve, neturinčias vaispumpurių. Pernelyg žemai, prie pat žemės išaugusius ūglius taip pat vertėtų nukarpyti – arba užberti žemėmis, kad įsišaknytų.

Kasmet reikia pašalinti visas agrastų šakas, kurios trinasi viena į kitą, užtemdo krūmą, yra susipynusios, silpnos ar nemezga uogų.

Jeigu krūmą atėjo metas retinti, sveikus ūglius su stipriu metiniu prieaugiu tik patrumpinkite iki artimiausio gerai išsivysčiusio pakaitinio ūglio.

Suaugę uogingi agrastų krūmai gali turėti apie 20 skirtingo amžiaus šakų.

Kasmetinio jų genėjimo tikslas – stimuliuoti jaunų ūglių ir trumpų vaisinių šakelių augimą.

Avietės

Vasarinėms avietėms pašalinkite visas sausas nuderėjusias šakas – rėžkite jas prie pat žemės. Tokias atpažinsite iš pilkos sutrūkinėjusios žievės ir trapumo palietus. Neretai šias senutes galima išlaužyti tiesiog rankomis.

Tada pašalinkite visas prie šaknų matomas atžalas: silpnas, užtankinančias ir atimančias maistą iš kitų. Palikite tik gerai išsivysčiusius ūglius – apie 12 pačių stipriausių ir sveikiausių stiebų vienam kvadratiniam metrui.

Jeigu jaunieji ūgliai ilgesni nei 2 m, pageidautina juos patrumpinti 15–30 cm – iki artimiausio stipraus pumpuro.

Ūglių viršūnes galima karpyti ir pavasarį. Jei kurie nors iš jų bus pašalę, patrumpinkite iki gyvos sveikos medienos.

Galiausiai apžiūrėkite paliktus vienmečius ūglius. Pastebėję ant jų apvalainus sustorėjimus – gumbus, žinokite, tai ženklas, kad į jūsų uogyną įsisuko kenkėjai: avietiniai gumbauodžiai. Tokius ūglius nurėžkite žemiau gumbo virš pirmo po juo esančio sveiko pumpuro.

Remontantines avietes galima genėti dvejopai.

Pirmasis būdas – norintiesiems gauti du derlius per metus. Rudenį reikia visiškai išpjauti tik pernykščius, jau nuderėjusius ūglius, o jaunus, šio sezono, – patrumpinti iki pusės. Ant jų kitąmet subręs pirmasis uogų derlius.

Bet galima vėlyvą rudenį nupjauti ir visą antžeminę augalų dalį. Pavasarį išaugs nauji aviečių ūgliai, duosiantys derlių rudeniop.

Gervuogės

Biologiškai šie uogakrūmiai panašūs į paprastas vasarines avietes, mat dera ant pernykščių ūglių. Todėl vėlai rudenį, gervuogėms jau nuderėjus, pašalinamos visos pernykštės šakos – nuo jaunų jas atskirsite iš sutrūkinėjusios žievės.

Nukarpyti reikia ir kenkėjų pažeistus, trumpučius, plonus ir jaunus, nespėjusius subręsti ūglius, kurie net ir rudenį išlieka žali.

Ant vidutinio dydžio gervuogės krūmo turėtų likti 8–10 sveikų šakų.

Jeigu pagailėjote jaunų ūglių, juos būtinai patrumpinkite: centrinius palikite 1,8–2 m ilgio, šoninius – ne ilgesnius kaip 60 cm.

Šilauogės

Sanitarinis šių uogakrūmių genėjimas atliekamas pradėjus kristi lapams, kai pačių šilauogių lapeliai parausta – taip geriau matyti, kurie jų gyvi. Pašalinamos visos silpnos, nederančios šakos, kurios trinasi į jaunus ūglius juos traumuodamos.

Jau nuderėjusios šakelės sutrūkinėjusia žieve, senesnės kaip 5 metų, patrumpinamos iki gerai išsivysčiusio jauno ūgliuko. Bet jeigu jos užtankina krūmą, kirpkite nedvejodami prie pagrindo.

Negailėkite ir smulkių, apdžiūvusių, uogų neduodančių ūglių, augančių į krūmo vidurį, taip pat dygstančių iš žemės, tačiau silpnų – jie tik užtankina šilauoges.

Išgenėti reikia ir jau derėjusias ūglių dalis, nukreiptas žemyn ar augančias prie pat žemės.

Senas, bet derlingas ir taisyklingai išaugusias šakeles užteks patrumpinti iki naujo augimo taško – jauno ir stipraus ūglio.

Galutinį šilauogių krūmų formavimą galima atidėti iki pavasario, kai geriau bus matyti, kurie ūgliai peržiemojo sėkmingai, o kuriuos pakando šaltukas.

The post Uogų derlius prasideda nuo rudeninio genėjimo appeared first on Kauno savaitė.

Moksliškai šis augalas vadinamas daug proziškiau: ožerškis. Tačiau esmės tai nekeičia – kone stebuklingomis savybėmis pasižyminčios šio augalo uogos laikomos vertingiausiu natūraliu vaistu pasaulyje.

Ožerškiai gydo daugumą ligų, aprūpina organizmą naudingosiomis medžiagomis ir dar padeda atsikratyti antsvorio.

Tik ar viskas, ką žinome apie šias ryškiai raudonas uogas, yra tiesa?

Stipriau nei apelsinai

Nors pasaulinio masto sensacija ožerškių uogos tapo palyginti neseniai, žmonijai jos žinomos daugiau kaip 500 metų.

Legendomis apgaubtos uogos auga Kinijoje, Himalajuose, Mongolijoje ir Tibete. Unikali jų sudėtis ne tik suteikia ožerškiams malonų skonį, bet ir teikia didžiulę, kaip jau minėta, dažnai stebuklui prilyginamą naudą sveikatai.

Mokslininkai nustatė, kad ožerškių uogose yra:

• 18 aminorūgščių (iš jų 8 – nepakeičiamos),

• 21 mineralas (geležis, cinkas, jodas, kalis, kalcis, selenas ir kiti, o geležies ožerškiuose 15 kartų daugiau nei špinatuose),

• 8 polisacharidai ir 6 monosacharidai,

• vitaminai B1, B2, B6 ir E,

• 5 karotinoidai, įskaitant beta karoteną,

• vitaminas C (500 kartų daugiau nei apelsinuose),

• 5 nesočiosios riebiosios rūgštys, tarp jų omega-6 ir omega-3.

Taigi nenuostabu, kad ožerškių uogos nuo seno naudojamos tradicinėje Rytų medicinoje nugaros skausmams, cukriniam diabetui, anemijai gydyti, šalinti regos problemas.

Ir dabar uogos dažnai vartojamos visam organizmui atjauninti (teigiama, kad jos – vienas iš esminių veiksnių, lemiančių Himalajų gyventojų ilgaamžiškumą) ir netgi onkologinių ligų profilaktikai. Jos pasižymi stipriomis antioksidacinėmis savybėmis ir padeda kovoti su uždegiminiais procesais bei stresu.

Užtenka per dieną suvalgyti šaukštą ožerškių, ir organizmas bus aprūpintas visomis naudingomis medžiagomis.

Tiesa, moterys šias atvežtines uogas (Lietuvoje auginama vienintelė ožerškių rūšis – dygliuotasis ožerškis, o ir tas nuodingas) skuba pirkti visai ne dėl to…

Ne visai tas pats, kas dieta

Turbūt ir daugumą iš jūsų anksčiau ar vėliau jau buvo pasiekusi interneto platybėse klaidžiojanti reklama, įrodinėjanti, kaip lengva atsikratyti svorio vien ožerškių uogomis. Esą kilogramai pradeda tirpti tiesiog akyse – po penkiolika, dvidešimt ar net trisdešimt per mėnesį.

Trumpai tariant, ideali dieta tinginiams!

Tiesa tai ar melas, galima ginčytis.

Atliktų tyrimų rezultatai iš tiesų atskleidė teigiamą uogų poveikį kovojant su antsvoriu. Taip pat nustatyta, kad ilgai vartojant šią priemonę pagerėja virškinimas ir bendras organizmo tonusas, padidėja ištvermė, ožerškiai suteikia žvalumo ir jėgų.

Taigi galima drąsiai teigti, kad šios uogos – puikus bet kokios dietos papildas.

Taip yra todėl, kad jose labai mažai angliavandenių ir kalorijų, be to, ožerskių uogos – natūralus antioksidantas, neleidžiantis susidaryti kenksmingiems laisviesiems radikalams ir palengvinantis stresą, o jį neišvengiamai patiria kiekvieno svorį metančio žmogaus organizmas.

Jeigu nesportuosite, tinkamai nesimaitinsite, tik „lesite“ šias uogas, kilogramai tikrai nepradės stebuklingai kristi dešimtimis. Juolab kad jokių riebalus deginančių medžiagų ožerškiuose neaptikta.

Šitai ir yra didžiausia bėda.

Pasakų apie tas uogas prisiklausę ar internete prisiskaitę veržiamės jų nusipirkti, o kai stebuklas neįvyksta ir svoris drastiškai nesumažėja, baisiai nusiviliame. Tada pradedame nepelnytai peikti šią gamtos dovaną ir kitus atkalbėti ja naudotis. Nors tiesa anaiptol nėra tokia vienareikšmiška: ožerškių uogos iš tiesų teigiamai veikia sveikatą, tiesiog veiksminga lieknėjimo priemone jų niekaip nepavadinsi.

Mitai ir tikrovė

Egzistuoja ir daugiau netikėčiausių mitų apie ožerškių uogų galias.

Deja, visiškai nepagrįstų.

Štai tik keli iš jų:

Uogų jokių būdu negalima valgyti šviežių. Iš tikrųjų ožerškius galima valgyti tiesiai nuo šakelių – sveikatai tai nepakenks. Tiesiog džiovintas uogas patogiau transportuoti, taip geriau išsaugoti jų naudingąsias savybes.

Uogos nuodingos. Žinoma, ir ožerškių uogomis galima apsinuodyti – šioje augalų gentyje yra nemažai rūšių, laikomų nuodingomis ir pavojingomis sveikatai, tarp jų ir minėtas dygliuotasis ožerškis (nors jame yra flavonoido apigenino, kuris veikia vėžio ląsteles). Tačiau dėl vaistinių savybių parduodamas uogas galima drąsiai valgyti.

Skaniausios ir naudingiausios yra uogos, užaugintos Kinijoje. Bet kokių vaisių kokybė priklauso nuo vietovės, kurioje jie užauginti. Tačiau jokių priežasčių laikyti kininius ožerškius kuo nors ypatingais nėra.

Šiaurės Amerikoje šio augalo randama apie 20 rūšių, dar maždaug 30 rūšių – Pietų Amerikoje, antrą tiek Afrikoje, dar 10 – Eurazijoje. Viena ožerškių rūšis auga Australijoje. Bet nuo to nei uogų sudėtis, nei poveikis sveikatai nesikeičia.

Ožerškių uogų nauda yra grynas pramanas. Tikrai ne viskas, kas pasakojama apie ožerškius, yra netiesa. Nors kai uogų populiarumas didėja ne dienomis, o valandomis, internetu galima nusipirkti klastočių – panašiai sudžiovintų raugerškių, sedulų uogų ir net spanguolių. Jos, beje, irgi naudingos sveikatai, bet ne tiek… Ką jau kalbėti apie tai, jog šių pigių klastočių auginimo, rinkimo ir paruošimo sąlygų niekas nekontroliuoja.

Gerai, bet ne visiems

Ožerškių uogų ekstraktai Kinijoje dažnai naudojami afrodiziakuose bei kitose vyrišką jėgą stiprinančiuose preparatuose.

JAV ir kai kuriose Europos šalyse papildai su ožerškiais irgi labai populiarūs, mat uogos (šviežios ar džiovintos, nesvarbu) ne tik gerina potenciją ir padeda laikytis dietų, bet ir:

• gerina miegą,

• palengvina depresiją,

• mažina cukraus kiekį kraujyje,

• gerina odos būklę,

• lėtina senėjimo procesus,

• mažina „blogąjį“ cholesterolį.

Jeigu nuspręsite vartoti ožerškių uogas, turėkite omenyje, kad jos tinka ne visiems ir ne visada – kad ir kas rašoma internete.

Ožerškiai draudžiami nėščiosioms ir maitinančioms motinoms, taip pat jeigu karščiuojate, sergate alergija ir skrandžio bei virškinimo trakto ligomis.

Kategoriškai draudžiama uogas valgyti ir esant žemam kraujo spaudimui.

Negalima vartoti ožerškių kartu su kraują skystinančiais vaistais, tokiais kaip varfarinas.

O štai „perdozavimo“ galite nesibaiminti. Jeigu valgysite uogas rekomenduojamais kiekiais, taip niekada nenutiks. Tačiau persistengti nereikėtų – nei su džiovintomis uogomis, nei su maisto papildais iš ožerškių, antraip viskas gali baigtis pilvo diegliais, pykinimu, diarėja ir nemiga.

Identiškus simptomus gali sukelti ir uogoms džiovinti naudojami konservantai, taigi prieš pirkdami pasidomėkite, kuo buvo apdoroti ožerškiai.

    Norite tikėkite…

Kinijos mokslininkai teigia, kad ožerškių uogos vis dėlto padeda atsikratyti antsvorio. Esą valgant jas organizmas pradeda gausiau išskirti natūralų augimo hormoną, kuris panaudojamas riebalams deginti ir kaulams bei jungiamiesiems audiniams stiprinti.
2004-aisiais Australijos spauda mirgėjo sensacingų pranešimų apie anticeliulitinį ožerškių uogų poveikį. Ir nors moksliniais eksperimentais toks jų poveikis įrodytas nebuvo, apie ožerškius, kaip apie priemonę nuo celiulito, iš tiesų galima išgirsti daug teigiamų atsiliepimų.
Trys būdai

Jeigu jokių apribojimų vartoti ožerškius jums nėra, uogomis galite drąsiai gardinti košes, sriubas, dėti į arbatą arba tiesiog mėgautis džiovintomis kaip desertu.
Rekomenduojama paros norma – 20 g ožerškių.
1-as būdas. Džiovintas uogas užpilkite šiltu vandeniu, trumpam palikite, tada uogas suvalgykite, o vandenį – išgerkite.
2-as būdas. 20 g uogų užpilkite 250 ml verdančio vandens, pagardinkite keliais lašais citrinų sulčių, palikite 10 minučių, paskui nukoškite ir gerkite.
Tai vienas iš daugybės ožerškių arbatos receptų, ir bene paprasčiausias. Teigiama, jog vieno puodelio arbatos per dieną visiškai pakanka, kad pajustumėte gydomąsias uogų savybes.
3-ias būdas. Šaukštas ožerškių uogų sėklų aliejaus tuščiu skrandžiu, užgertas nedideliu kiekiu vandens, pagerins medžiagų apykaitą ir išvalys organizmą. Yra tik viena bėda: įsigyti tokio aliejaus sunkiau nei uogų, o ir kainuoja jis nemažai.

The post Ožerškis: kas tiesa, o kas – ne? appeared first on Kauno savaitė.

Džemai gali būti visokių konsistencijų, tad tinka atviriems ir uždariems pyragams, įdarui blyneliams, tampa idealiu padažu ledams, jogurtui, varškei. Net mėsai!

Tiesa, džemai dėl didelio cukraus kiekio ne pats sveikiausias maistas. Ne melas ir tai, jog verdami vaisiai ir uogos netenka maždaug 30 procentų visų vitaminų. Užtat džemuose gana daug maistinių skaidulų bei pektinų, kurie mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir gerina virškinimą. Svarbu tiesiog laikytis saiko. O štai tradicijų – nebūtinai. Su netikėtais priedais džemu mėgautis bus dar smagiau.

Obuolių džemas su aitriosiomis paprikomis

Reikės (2 porcijoms): 1 kg obuolių (geriausia antaninių, bet tiks ir kiti rūgštūs obuoliai), 1 kg cukraus, 0,5 aitriosios paprikos ankšties, 0,5 citrinos, 2 šviežio baziliko šakelių, 3 džiovintų čiobrelių šakelių, 0,5 rozmarino šakelės.

Obuolius nulupkite, padalykite ketvirčiais, pašalinkite šerdis. Tada supjaustykite smulkesniais gabaliukais. Šiuos suberkite į prikaistuvį arba puodą, užpilkite 300 ml šalto vandens, uždenkite ir užkaiskite. Kai užvirs, sumažinkite karštį ir patroškinkite obuolius dar 5–10 minučių.

Smulkia tarka nutarkuokite pusės citrinos žievelę (be baltosios dalies!). Suberkite ant obuolių, ten pat išspauskite pusės citrinos sultis ir toliau virkite, kol obuoliai visiškai sukris – apie 15–20 minučių.

Per tą laiką susmulkinkite prieskonines žoleles. Išvalykite aitriosios paprikos sėklas, pertvaras. Ankšties puselę smulkiai supjaustykite.

Suminkštėjusius obuolius sutrinkite į tyrę. Į šią įmaišykite aitriąsias paprikas ir žoleles bei palikite virti dar 5 minutes. Tada suberkite į puodą cukrų, išmaišykite ir virkite 20–30 minučių, kol masė sutirštės.

Dar karštą džemą sukrėskite į sterilius stiklainius, hermetiškai uždarykite steriliais dangteliais ir palikite maždaug 10 minučių pastovėti dugnu į viršų. Paskui apverskite ir leiskite visiškai ataušti.

Beje, jeigu obuolių dėsite perpus mažiau, cukraus – 3–4 kartus mažiau, o aitriųjų paprikų – priešingai, 3–4 ankštis bei padidinsite rūgšties kiekį, išeis jau aitriųjų paprikų džemas su obuoliais, labai tiksiantis kaip padažas prie mėsos.

Kvapus pomidorų džemas su obuoliais

Reikės (3 porcijoms): 1,2–1,5 kg kietų, bet prinokusių pomidorų (pavyzdžiui, kumato), 3 vidutinių žaliųjų obuolių, 2 nelabai aštrių raudonų aitriųjų paprikų, 3 cm šviežios imbiero šaknies, 2 čiobrelio šakelių, 1 kg tamsaus rudojo cukraus, 1 šaukštelio kvapiųjų pipirų (žirneliais), žiupsnelio jūros druskos.

Pomidorus kryžmai įpjaukite ir 30–40 sekundžių pamerkite į gilų puodą su silpnai verdančiu vandeniu. Tada išgriebkite, iškart perliekite šaltu vandeniu ir nulupkite žievelę.

Nuluptus pomidorus supjaustykite skiltelėmis. Nuvalykite ir smulkiai sukapokite imbierą. Išvalytas paprikų ankštis supjaustykite 5–6 mm storio pusžiedžiais.

Obuolius nulupkite, išpjaukite šerdis. Žieveles ir šerdis smulkiai sukapoję sudėkite į maišelį iš dviejų marlės sluoksnių. Ten pat įdėkite stambiai supjaustytus čiobrelius ir kvapiuosius pipirus ir stipriai užriškite kulinarine virvele.

Į prikaistuvį storu dugnu įpilkite 120 ml šalto vandens. Suberkite cukrų, ant jo dėkite imbierus, kubeliais supjaustytus obuolius, pomidorų skilteles, aitriąsias paprikas. Įdėkite ir maišelį su prieskoniais.

Užkaiskite prikaistuvį ant vidutinės ugnies. Kai tik cukrus ims tirpti, kruopščiai išmaišykite puodo turinį stengdamiesi labai nesutrinti ingredientų.

Masei užvirus truputį ją pasūdykite, sumažinkite karštį iki minimalaus ir virkite vis pamaišydami 1 val. arba ilgiau. Džemas turi gan smarkiai sutirštėti, bet ne sustingti visiškai.

Išgriebkite iš puodo marlinį maišelį, šaukštu išspauskite iš jo skystį, o patį džemą sudėkite į sterilius stiklainius, juos užsukite. Patiekite prie mėsos ar su sūrių lėkšte.

Aviečių džemas su vynu

Reikės (10 porcijų): 1,3 kg aviečių, 1 kg cukraus, 150 ml sauso baltojo vyno.

Avietes sutrinkite panardinamu trintuvu į tyrę, o tada – darkart per sietą. Siete likusias išspaudas suvyniokite į kelis marlės sluoksnius ir tvirtai suriškite maistiniu siūlu.

Į puodą storomis sienelėmis supilkite vyną, įberkite cukraus ir užkaiskite ant vidutiniškai silpnos ugnies. Maišydami mediniu šaukštu užvirinkite, įdėkite marlinį maišelį, sumažinkite ugnį iki silpniausios ir virkite 20 minučių.

Maišelį išgriebkite, išmeskite. Į puodą supilkite aviečių sultis, gerai išmaišykite ir toliau maišydami virkite ant silpnos ugnies 20 minučių, kol sutirštės.

Dar karštą džemą supilstykite į nedidelius sterilius stiklainiukus, sandariai uždarykite ir ataušinkite iki kambario temperatūros. Laikykite virtuvės spintelėje arba šaldytuve.

Džemas bus itin gražaus atspalvio, jeigu virsite jį iš geltonųjų aviečių su rožiniu vynu.

Tarp kitko, šį džemą verdant galima pagardinti apelsinų, paprastų ar žaliųjų citrinų žievele, žiupsneliu cinamono arba natūralia vanile. Mėgėjai gali įberti truputį maltų aitriųjų paprikų.

Kriaušių džemas su muskatiniu vynu

Reikės (2 porcijoms): 2 kg kriaušių, 30 ml muskatinio vyno, 700 g cukraus, 3 gvazdikėlių, 0,5 šaukštelio malto cinamono, daugiafunkcio puodo.

Kriaušes padalykite ketvirčiais, išpjaukite šerdis. Minkštimą supjaustykite nedideliais gabaliukais.

Daugiafunkciame puode įjunkite režimą, leidžiantį rankiniu būdu reguliuoti temperatūrą ir gaminimo laiką (skirtingų modelių galimi kitokie pavadinimai). Nustatę 130 laipsnių temperatūrą, į puodo indą sudėkite kriaušes, apliekite vynu, įmeskite gvazdikėlius ir įjunkite 15 minučių.

Išvirusias kriaušes pertrinkite per sietą, grąžinkite atgal į daugiafunkcį puodą kartu su nuoviru. Pagardinkite cukrumi, cinamonu ir virkite tuo pačiu režimu 20 minučių. Po to šiek tiek ataušinkite, išpilstykite į stiklainius ir juos užsukite.

Vynuogių džemas su citrina

Reikės (4 porcijoms): 1 kg desertinių žaliųjų vynuogių be kauliukų (nebūtinai – tiks bet kokios), 200 g cukraus, 1 citrinos.

Nuskabykite vynuoges nuo šakelių, suberkite į prikaistuvį arba platų puodą ir užkaiskite ant silpniausios ugnies. Galite įpilti šlakelį vandens – vos 3–5 mm sluoksnį.

Kaitinkite vynuoges tol, kol sutrūkinės odelė ir ims kauptis sultys. Tad nusunkite jas per sietą ir, sudėję į platų dubenį, sugrūskite.

Grūstas vynuoges persunkite per smulkų sietą į švarų platų puodą. Citriną supjaustykite skridinėliais, išimkite kauliukus. Tuomet kiekvieną skridinėlį supjaustykite ketvirtadaliais ar dar smulkiau ir sudėkite į vynuogių tyrę. Subėrę cukrų užkaiskite ant vidutinės ugnies.

Maišydami kaitinkite masę, kol pradės virti, vis nugriebdami putas. Tada virkite ant silpnos ugnies – ir toliau periodiškai išmaišydami ir nugriebdami putas.

Praeis maždaug 1 val. ar kiek mažiau, iki džemas sutirštės. Ar konsistencija jau tinkama, galite patikrinti užlašinę lašą masės ant šaltos lėkštės. Jeigu jis laikys formą (vadinasi, bus pasiekęs 106–108 laipsnių temperatūrą), nukaiskite puodą ir supilstykite džemą į sterilius stiklainius, iškart užsukite iškaitintus dangtelius.

Sustatykite stiklainius su džemu dangteliais žemyn ant storo rankšluosčio. Kai jie atauš, laikykite tamsioje sausoje vietoje (šaldytuvas nebūtinas).

Slyvų džemas su kadagių uogomis

Reikės (10 porcijų): 1 kg slyvų, 1 didelio žaliojo obuolio, 50 kadagio uogų, 1 citrinos, 1 kg cukraus.

Slyvoms išimkite kauliukus, minkštimą supjaustykite mažais gabaliukais. Obuolį nulupkite, išimkite šerdį, patį – smulkiai supjaustykite. Citrinai nulupkite žievelę, išspauskite sultis.

Obuolius užpilkite sultimis, pamaišykite. Jų lupenas sudėkite į prikaistuvį.

Kadagio uogas sutrinkite grūstuvėje, citrinos žievelę susmulkinkite ir viską taip pat suberkite į prikaistuvį. Ten pat įpilkite 600 ml vandens ir užkaiskite.

Kai prikaistuvio turinys užvirs, sumažinkite karštį ir virkite neuždengtą apie 30 minučių.

Į kitą puodą suberkite slyvas su obuoliais, sumaišykite.

Išvirusias obuolių lupenas pertrinkite per sietą, gautą masę sudėkite į puodą ir užvirinkite. Tada virkite dar apie 10 minučių ant silpnos ugnies.

Suberkite į puodą cukrų, labai gerai išmaišykite, kad visiškai ištirptų, ir virkite ant stiprios ugnies, kol sutirštės – apie 20 minučių. Nugriebę putas išpilstykite džemą į stiklainius ir iškart hermetiškai uždarykite.

The post Džemai: kiekviename šaukšte – truputis vasaros appeared first on Kauno savaitė.

Juolab kad kiekviena rugpjūčio uoga savaip naudinga ir net gali prisidėti gydantis ligas.

Juodieji serbentai

Pagal vitaminų kiekį jie tikri čempionai. Vien vitamino C juoduosiuose serbentuose tiek daug, kad nusileidžia tik erškėčių vaisiams.

Daugiausia vitaminų ir mineralų – beveik keturiskart daugiau – sukaupia serbentų odelė.

Ko turi? Juoduosiuose serbentuose yra 4–15 proc. cukrų (gliukozės ir sacharozės), 0,4 proc. riebalų ir 4–5 proc. organinių rūgščių.

Uogose taip pat daug karoteno (0,4 mg/100 g), vitamino E (0,8 mg/100 g) ir vitamino B6 (25 mg/100g), rekordiškai daug kalio (2000 mg/100 g), fosforo (1500 mg/100 g), magnio (450 mg/100 g), mikroelementų.

Energinė vertė – 44 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Juodieji serbentai – polivitaminų šaltinis ir veiksminga uždegimą slopinamoji bei šlapimą varančioji priemonė.

Uogos mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje ir stiprina imunitetą. Jas rekomenduojama valgyti visiems, kamuojamiems reumatizmo, bronchito, opų, esant tinimams, kraujoplūdžiams, anemijai.

Juodieji serbentai – idealus priedas dažnai sergančių vaikų valgiaraščiui.

Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

Raudonieji serbentai

Jų tiesiog būtina užsišaldyti žiemai – gripo ir peršalimo ligų sezonui, nes žmogaus organizmui raudonieji serbentai duoda ne ką mažiau naudos nei spanguolės.

Ko turi? Šiuose serbentuose gana daug cukraus – 4–13 proc., bet yra ir organinių rūgščių – 1,5–4 proc.

Vitamino C, tiesa, ne itin gausu – 25 mg/100 g, o ir iš kitų vitaminų būtų galima išskirti nebent folio rūgštį (0,1 mg/100 g) ir PP (0,5–1,5 mg/100 g).

Raudonose uogose apstu kalio (350 mg/100 g), fosforo (20 mg/100 g), taip pat yra geležies (iki 15 mg/100 g) ir jodo (1–1,5 mg/100 g).

Energinė vertė – 43 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Būdami itin turtingi organinių rūgščių, raudonieji serbentai puikiai slopina pykinimą, vėmimą, gerina žarnyno peristaltiką.

Raudonųjų serbentų sultys pasižymi karščiavimą mažinančiomis ir šlapimą varančiomis savybėmis.

Kartu su šlapimu iš organizmo jie pašalina druskas (net ir sunkiųjų metalų), toksinius.

Raudonuosius serbentus rekomenduojama valgyti sveikstantiesiems po ligos (jie padės greičiau sustiprinti organizmą) ir kamuojant toksikozei nėštumo metu.

Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

Agrastai

Pasistenkite vėlyvųjų agrastų privalgyti kuo daugiau tiesiai nuo krūmo, nes uogienėse, džemuose ir kompotuose jie nebebus tokie naudingi.

Ir atminkite: kuo tamsesnės spalvos agrastai, tuo sveikesni.

Ko turi? Prinokusiuose agrastuose yra nemažai cukrų – 5–9,8 proc., taip pat organinių rūgščių – 1,5–2,9 proc. bei 0,2 proc. riebalų.

Vitaminų irgi netrūksta: C (21–40 mg/100 g), B1 (0,01–0,04 proc.), B9 (0,1–0,2 proc.), PP (0,3–0,4 proc.).

Užtektinai agrastuose ir mineralinių medžiagų, ypač kalio (iki 300 mg/100 g) ir fosforo (30 mg/100 g).

Dar yra geležies, jodo, mikroelementų.

Energinė vertė – 45 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Daugiau agrastų rekomenduojama valgyti širdininkams, sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze, nutukimu, mažakraujyste.

Gelbsti šios uogos ir kamuojant vidurių užkietėjimui, tinimams, nes turi lengvą šlapimą varantįjį bei vidurius laisvinantįjį poveikį.

Dar agrastai stiprina imunitetą – ypač vaikų ir senjorų, aprūpina jų organizmą vitaminais.

Kam negalima? Sergantiesiems opomis, diarėja, enteritu, cukriniu diabetu.

Šilauogės

Kaip ir mėlynės, šilauogės daugelį naudingųjų savybių išsaugo ir termiškai apdorotos, tad skubėkite virti uogienes ir kompotus.

Ko turi? Cukraus – 4,5–10 proc. (priklausomai nuo klimato, kuriame augo), 1,2 proc. organinių rūgščių, 2 proc. ląstelienos.

Labai daug šiose uogose provitamino A (beta karoteno) – iki 1500 TV/100 g. Kitų vitaminų – C, PP, – kiekiai nežymūs.

Iš mineralinių medžiagų šilauogėse yra kalio – iki 300 mg/100 g, 40 mg/100 g sieros, 15 mg/100 g kalcio.

Esama ir biologiškai aktyvių medžiagų: niomirtilino (mažina cukraus kiekį kraujyje) ir oksikumarino (mažina kraujo krešumą, taigi, ir trombų susidarymo riziką).

Energinė vertė – 57 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Ne taip smarkiai, kaip mėlynės, bet irgi gerina regą. Turi antibiotinių, priešuždegiminių savybių.

Šias uogas naudinga valgyti sergant šlapimo pūslės uždegimu, kolitu, diarėja, alerginėmis odos ligomis, podagra, reumatizmu.

Kam negalima? Turintiesiems tokią bėdą, kaip lėtinis vidurių užkietėjimas.

Vynuogės

Pačios naudingiausios, žinoma, ne iš prekybos centro, o iš nuosavo kiemo ar sodybos.

Ko turi? Niekam nebus naujiena, kad vynuogėse cukraus labai daug – 12–33 proc. gliukozės ir fruktozės.

Organinių rūgščių (vyno, obuolių, citrinų) jose būna iki 1,5 proc.

Vitaminų vynuogėse nėra labai daug: C – 3–11 mg/100 g, A – 0,05–0,2 mg/ 100 g, B6 – 0,04 mg/100 g, E – 0,5–3 mg/100 g. Užtat jos – unikalus makro- ir mikroelementų šaltinis, mat turi labai daug kalio – 250 mg/100 g, mangano – 70 mg/100g, magnio – 20 mg/100 g. O geležies vynuogėse net pustrečio karto daugiau nei obuoliuose – iki 4 mg/100 g.

Energinė vertė – 72 kcal/100 g.

Kuo naudingos? Vynuogėse sukauptas cukrus greitai kompensuoja organizmo išeikvotą energiją ir prarastus skysčius. Esant inkstų ir širdies nepakankamumui, mažina tinimą, gerina nesveikų organų darbą.

Vynuogės šalina toksinus iš kraujo ir druskų perteklių, tai labai svarbu sergantiesiems podagra ir osteochondroze.

Dar jos tirpdo akmenis inkstuose, reguliuoja kraujospūdį, normalizuoja medžiagų apykaitą.

Naudingos vynuogės ir sergant anemija arba netekus daug kraujo.

Kam negalima? Turintiems nutukimo, opaligės, cukrinio diabeto, lėtinio faringito diagnozę, esant ėduoniui ir diarėjai.

    Įdomūs faktai

Daugelyje uogų yra tam tikras kiekis riebalų. Jei stebitės, iš kur jų ten gali atsirasti, atsakymas labai paprastas – iš sėklyčių. Tad jeigu jų nesukramtysite, uogų kaloringumas bus mažesnis.
Visose uogose gausu organinių rūgščių, kurios ardo ir padeda pašalinti iš organizmo nereikalingas druskas. Jas valgydami, palaikote savo sąnarių sveikatą.
Uogose esantis pektinas – puikiausia „šluota“. Jis surenka organizme susikaupusius toksinius, sunkiųjų metalų druskas ir idealiai išvalo žarnyną.

The post 5 rugpjūčio dovanos sveikatai appeared first on Kauno savaitė.

Atrodo, kad uogos tiesiog apkibusios šakas. Vaisių aromatas primena citrusinius vaisius. Uogose randama daug karotino, organinių rūgščių, taip pat vitamino C bei B ir E grupės vitaminų. Šaltalankio uogos – vienas didžiausių vitaminų šaltinių.

Virškinimo trakto ligos. Šviežios šaltalankio uogos ir sultys rekomenduojamos nuo sumažėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo, esant vidurių užkietėjimui. Šaltalankio sėklų nuoviras – puiki žarnyno laisvinamoji priemonė.

Nuo skrandžio ligų geriamas šaltalankio uogų nuoviras: 3 valg. šaukštus uogų užpilti 0,5 l karšto vandens, pavirinti 10 minučių ant silpnos ugnies ir nukošti. Gerti vietoje arbatos po 2–3 stiklines per dieną.

Skrandžio ir žarnyno sutrikimams, viduriavimui gydyti taip pat vartojami šaltalankio lapai ir šakelės. 1 valg. šaukštą smulkintos žaliavos užpilti 1 stikline šalto vandens, užvirinti, pavirinti 5 minutes ant silpnos ugnies, pusvalandį palaikyti ir nukošti. Išgerti per vieną kartą. Jei būtina, pakartoti gydymą.

Odos ir gleivinės ligų gydymas. Esant alerginėms odos ligoms (dermatitas, egzema), trofinėms opoms ir spinduliniams dermatitams ruošiamas toks nuoviras: 20 g uogų užpilti 1 stikline vandens, pavirinti 15 minučių, palaikyti pusę valandos, nukošti. Vartoti per dieną 100 g išgeriant arba dedant kompresus.

Nuo nušalimo, nudegimo, pūlingų žaizdų rekomenduojama prie pažeistų vietų dėti šviežias šaltalankio uogas. Šaltalankio lapai ir šakelės įeina į sudėtį gydomųjų vonių, skirtų odos ligoms gydyti.

Šaltalankio aliejus vartojamas gydyti nudegimams, nušalimams, trofinėms opoms, praguloms, egzemoms, sunkiai gyjančioms žaizdoms. Pažeistą odos vietą gerai nuplauti antiseptine priemone, truputį nudžiovinti, pipete užlašinti šaltalankio aliejaus, uždėti sterilią marlės servetėlę, vaškinį popierių ir apibintuoti. Raištis keičiamas kas antrą dieną. Gydymo kursas būna ilgas – 4–6 savaitės, o kartais ir ilgiau.

Širdies ir kraujagyslių ligos. Šaltalankio aliejus neleidžia vystytis aterosklerozei ir pagerina bendrą savijautą sergant šia liga. Sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje ir paretėja stenokardijos priepuolių. Šaltalankio uogos naudingos aterosklerozės profilaktikai ir gydymui bei senyvo amžiaus žmonių pakitimų, susijusių su amžiumi, gydymui. Šaltalankio lapuose ir uogose yra kumarino, kuris neleidžia kraujagyslėse susiformuoti trombams.

The post Šaltalankis liaudies medicinoje appeared first on Kauno savaitė.