Viena archajiškiausių šio laikotarpio tradicijų, žinoma kaip blukvilkis, išliko tik fragmentiškai, prisiminimuose ir šaltiniuose, tačiau Panevėžio krašte ją bandoma atgaivinti.

Senovėje stiprūs vyrai per kaimą vilkdavo kelmą tikėdami, kad jis surenka likusius metų nerimus, šešėlius ir nesėkmes. O sudeginus tą sunkią medinę kaladę, kartu būdavo sudeginama ir visa, kas priklausė nykstančiai tamsai. Tai buvo riboženklis tarp seno ir naujo, tarp tiršto žiemos sąstingio ir artėjančios šviesos.

Šiandien Paliūniškyje, kur senosios tradicijos dar prisimenamos, blukvilkio apeiga vėl tampa bendruomenės atmintį ir tapatybę gaivinančiu ženklu. Kaimo gyventojai tiki: jei protėviai ugnimi ir apeigomis saugojo savo sielos švarą, galbūt ir mums verta sugrįžti prie papročių, kuriuose slypi ne tik istorija, bet ir gydanti simbolika.

Kelmas prie upės

Panevėžio rajone, Žaliosios girios pašonėje, prie Lėvens upės įsikūręs Paliūniškis turi kuo didžiuotis – rašytiniuose šaltiniuose 1595 metais pirmą kartą paminėto kaimo istorija turininga ir įdomi.

Ir dabar Paliūniškis neretai nustebina netikėtais renginiais ar reginiais.

Prieš kurį laiką čia vykdavusios Blukvilkio dienos Paliūniškį išgarsino visame krašte.

Nežinantiems, kas tai yra, paliūniškiečiai paaiškino: blukvilkis – ne šių laikų išmonė, o sena archajiška tradicija, kurį laiką buvusi užmarštyje – niekur nei minėta, nei vykdyta.

Per Blukvilkio dienas blukis – senas kelmas – surišamas virve ir stiprių vyrų triukšmingai velkamas per kaimą, iš visur tarsi surinkdamas blogį.

Po tokios kelionės kelmas kartu su visu simboliškai surinktu blogiu sudeginamas ir žmonės, juodumos atsikratę, į naują pradžią, į naujus metus jau gali žengti švarūs – be pykčio ir nuoskaudų.

Po Naujųjų Metų, per Tris Karalius Paliūniškyje būdavo pastatomas naujas kelmas, pasiruošęs beveik metus sugerti blogį, o paskui pervilktas per visą kaimą vėl būti sudegintas.

„Prie kelmo galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo.“

D. Petraitienė

Tačiau šių Kalėdų laikotarpiu paliūniškiečiai kelmo nevilks – tradicija lyg ir neprigijo, per praėjusius Tris Karalius kelmas pykčiui sugerti liko nepastatytas.

Nors, kaip sako viena iš renginio organizatorių, paliūniškietė Dalė Petraitienė: „Bandysim iš naujo.“

Kelmas, kuriam bus galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, per ateinančius Tris Karalius Paliūniškyje vėl turėtų atsirasti.

Aktyvi bendruomenės narė, garsi žolininkė D. Petraitienė svarsto: greičiausiai kelmas bus įkurdintas ant Lėvens kranto, patogioje ir gražioje vietoje, kad žmonės kada tik nori galėtų prie jo ateiti ir, žinodami, jog kankinančios negerovės bus sudegintos, jomis atsikratyti – išsakyti, išrėkti kelmui.

Prie kelmo ketinama įrengti ir lentelę su užrašytu paaiškinimu.

Iš seno į nauja

„Prie kelmo bus galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti šiam blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo“, – pasakoja senosios tradicijos puoselėtoja.

Senosiomis apeigomis besidominti paliūniškietė stengėsi kuo daugiau sužinoti apie blukvilkio dienos ypatumus.

Pasirodo, senovėje kelmą vilkdami blukvilkiai – taip vadinti kelmą tampę vyrai – dainuodavo: „Tabalai, tai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus.“

Kelmą sudeginus, vienas renginio dalyvis – suplyšusiais drabužiais vilkintis, šaltąjį, liūdnąjį laikotarpį simbolizuojantis persirengėlis būdavo išvejamas lauk, o susirinkusieji pasitikdavo naują pradžią skelbiančias gražiai apsirengusias merginas.

Kaip sako D. Petraitienė, tolimoje praeityje lietuviai nežinojo, nei kas ta Kalėdų eglutė, nei kodėl ją reikia puošti. Nebuvo ir kitų dabar populiarių tradicijų.

Užtat žmonės turėjo savas, jiems svarbias prasmingas ir kartais mūsų laikų net nepasiekusias tradicijas ir papročius.

Atgaivinant senąsias tradicijas Lietuvos etnografijos muziejaus renginiuose blukį dažniausiai degindavo prieš pat Kalėdas, dažniausiai gruodžio 21-ąją – per žiemos saulėgrįžą, kai saulė jau vaduojasi iš apmirimo ir pradeda naują kelionę, kasdien pakildama vis aukščiau.

Iš brolių latvių

Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, jog žinios apie blukį ir jo vilkimą per kaimą ne iš piršto laužtos, yra daug tą tradiciją patvirtinančios medžiagos.

Apie ją rašė istorikas, švietėjas Simonas Daukantas, pasakojęs apie po kaimą stiprių vyrų tampytą medinę kaladę ir tuo pat metu giedamas senovines giesmes.

Prieš porą šimtų metų tas iš praeities atėjęs paprotys buvo gyvas ir puoselėjamas.

Bet tikslios dienos, kada ta apeiga vykdavusi, pasak etnologės, nėra.

Kelmas galėjo būti tampomas nuo gruodžio 26 dienos ir vėliau arba kiek anksčiau, prieš Kalėdas, per žiemos saulėgrįžą.

Tradicija ir senosios apeigos – blukvilkis – pradėtos prisiminti pirmiausia per Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse iniciatyvas.

„Ši ypatinga senovinė apeiga, paprotys buvo paplitęs ir kitose Europos tautose, o ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Įdomu, jog Pasvalio krašte užrašyti prisiminimai apie tokio kelmo tampymą po kaimą ir per Užgavėnes.

Gali būti, kad senųjų laikų patirtis per šimtmečius atėjo kiek pakitusi.

Tačiau tradicijos esmė ta pati – tamsiojo laikotarpio, šalčio, blogio atsikratymas, jų sudeginimas, šviesos, gėrio, naujos pradžios laukimas.

Po saują riešutų

Praeityje buvo svarbu ir labai laukiama, kad kuo greičiau baigtųsi šaltasis tamsusis laikotarpis.

O deginamas kelmas tarsi nešė žinią, jog dienos netrukus pradės ilgėti, šviesėti ir viską bus galima pradėti iš naujo. O dar geriau – be nuoskaudų, nesėkmių ir pykčio.

Blukvilkis susijęs ir su kalėdotojų papročiais – kartu galėjo vaikščioti ir Senis Kalėda, ir jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, ir persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais.

Virvėmis tempiamas sutrešęs kelmas – mirties, pabaigos simbolis. Su ta pabaiga kartu turi išnykti, sudegti ir blogis.

„Tempdami tą kelmą per kaimą, blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, o jų šeimininkai neva sumesdavo ant to kelmo savo bėdas, žodžiais ar tik mintimis savo pykčius išsakydami. Taip pat šeimininkai pavaišindavo blukvilkius riešutais, apiberdavo juos grūdais“, – pasakoja etnologė.

Ir taip viso kaimo bėdas surinkę, kelmą ar kaladę vyrai dar ir patys apmušdavo pagaliais, o galop kaimo gale būdavo iškilmingai sukuriamas laužas ir jame sudeginamas blukis.

Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų prikrėsdavę.

Kartais vienas kuris iš vyrų turėdavo ir iš medžio išdrožtą mažą figūrėlę. Kelmą sudeginus, ją visiems rodydavo kaip naujos pradžios simbolį.

Mitologinė ir pagoniška

Blukvilkis buvo minimas itin triukšmingai ir neatsitiktinai būtent tuo laiku, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos.

Tai ne šiaip laikas, o gamtos virsmo metas, skatinantis susimąstyti, kas žmogui svarbu, prasminga.

Todėl ir blogį deginti šiuo metu labiausiai tinka – stebuklingų galių turinti ugnis sunaikins jį.

Atsikračius blogio, apsivalius, šviesa nugalės, saulė sugrįš, o tamsa ir šaltis, žinoma, pasitrauks.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad tas blukvilkio vakaras būdavęs tarsi seno ir naujo laiko susidūrimo simbolis, saulės grįžimo pradžia, graži tarpušvenčio – tarp Kalėdų ir Trijų Karalių – kalėdojimo tradicija.

„Tradicija daugiau mitologinė, pagoniška, siejama su ugnies kultu. Kartu tai ir bendruomenės šventė, juk visi būdavo kartu, visi aplankomi, visiems padedama atsikratyti blogio“, – sako etnologė.

Tampė kelmą ir kitur

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narė D. Petraitienė pasakoja, kad ne kartą bandyta blukvilkio tradiciją sugrąžinti, padaryti ją populiarią.

Blukvilkio diena buvusi organizuota ir prie Seimo, ir kitose vietose.

Kelmo vilkimo apeigos rengtos ir Panevėžio mieste.

Prieš kelerius metus daugeliui tai buvo naujovė ir netikėtumas stebėti, kaip pagoniškais drabužiais apsirengę vyrai per Senvagę ir Laisvės aikštę vilkdami kelmą, jam liejo savo nuoskaudas. Prisijungti prie šių nuotaikingų apeigų, skirtų išlaisvinti saulę iš kaustančios tamsos ir blogio, persirengėliai kvietė ir miestelėnus.

„Juk blukis dėl to, kad paleistume nuo savęs negeras mintis. Kuo mažiau jų žmogus turės, tuo bus ir laimingesnis, ir sveikesnis. Ta apeiga tarsi priminimas, kad visiems ir visada reikia pradėti nuo savęs – nuo savo minčių, darbų ir poelgių įvertinimo“, – sako paliūniškietė.

Romuviai per žiemos saulėgrįžos šventę savo susibūrimuose visi kartu taip pat degina blogį surinkusį blukį.

Tokia labai sena, dar pagonybės laikus siekianti tradicija turi savo prasmę ir gamtos galia tikėjusiems protėviams buvo labai svarbi.

Jos atgaivinimas šiuolaikinius žmones turėtų sudominti.

Juk, kaip sako D. Petraitienė, priešiškumas, egoizmas, panieka, pasipūtimas, pyktis ir kiti blogi jausmai niekur neveda, o tik kenkia ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

The post Blukis, ugnis ir nauja pradžia: žiemos ritualas iš senųjų laikų appeared first on Kauno savaitė.

Bet pažvelgę, kaip buvo prieš gerą šimtmetį, išvystume kitą vaizdą – ne žvakutes kapinėse, o liepsnojančius laužus ir šalia sustatytus stalus su maistu bei gėrimais.

Kartu su kūnu ir siela

Paviešėjusios žemėje joms skirtą laiką ir pagerbtos mirusiųjų vėlės vėl iškeliavo į amžinąsias buveines.

O kas yra ta vėlė?

„Vėlė – tai viena iš žmogaus, kaip vientisos būtybės, sudedamųjų dalių. Protėviai tikėjo, kad žmogų sudaro jo kūnas, siela ir vėlė. Kūnas po mirties užkasamas į žemę, siela iškeliauja į dangų ar į kitas jai skirtas vietas, o vėlė lieka kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, – remdamasi senaisiais aprašymais pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Vėlėms skirtas grįžimo pas savuosius laikas – vėlyvas ruduo, kai derlius jau nuimtas, suvežtas, sutvarkytas.

Lietuviškos Vėlinių tradicijos susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Sutirštintos spalvos

Istorinė medžiaga, rašytiniai šaltiniai papasakoja apie senuosius laidojimo papročius, kaip mūsų protėviai saugojo mirusiųjų atminimą, kaip jų vėlių laukdavo sugrįžtančių.

„Nors ne visada galima iki galo tikėti lietuvių krikštyti atvykdavusių europiečių užrašais. Lietuvą minėdami kaip primityvų barbarų kraštą, jie neretai savo įspūdžius perdėdavo, padidindavo“, – sako muziejininkė.

Ji prisimena vienuose užrašuose rastus tokius pastebėjimus, kad Lietuvoje mirusįjį palaidodavo tik tada, kai prapuotaudavo visą jo turtą.

Puotose neva dalyvaudavo ir pats mirusysis, o į žemę būdavęs užkasamas tik tada, kai nieko valgyti ir gerti nebelikdavo.

Vėlesnių laikų užrašymai patikimesni. Iš įvairių šaltinių žinoma apie Ilges – spalio mėnesį vykdavusią mirusiesiems pagerbti skirtą senovės lietuvių rudens šventę su sudėtinėmis vaišėmis.

„Juk tikėta, kad mirusieji aktyviai dalyvauja gyvenime, padeda žemės ūkio, šeimos reikaluose, tad jų vėles reikia gražiai priimti, pavaišinti“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Mirusieji minėti alkuose – miškuose įrengtose šventvietėse, į kurias žmonės rinkdavosi iš visų apylinkių, atsinešdavo valgių, gėrimų ir vėlių laukdavo, savuosius prisimindavo net kelias dienas.

Stalų kėlimo apeiga

Vėliau tas mirusiųjų minėjimas su visomis vaišėmis persikėlė į kapines. Ten apeigų laikytasi gana ilgą laiką.

Kaip pasakoja etnologė, spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje kapinėse vykdavusi apeiga, vadinta stalų kėlimu.

„Kaimo žmonės eidavo į kapines „kelti stalų“ – sustatydavo tuos stalus, ant jų dėdavo vaišes, atsinešdavo alaus ir užkūrę laužus visa bendruomenė minėdavo mirusius artimuosius“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Toje apeigoje vis dėlto svarbiausia buvo atminimo ugnis ir malda, nepamirštant ir žemiškų vaišių. Tai buvusi svarbi apeiga, tikint, kad vėlės tikrai į tokį smagų pasibuvimą sugrįš ir pabus kartu.

Netgi XX amžiaus pradžioje kai kur Lietuvoje žmonės nešdavo į kapines įvairių valgių ir ten palikdavo su visais puodais.

Tikėta, kad mirusiųjų vėlės Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis sugrįžtančios iš ano pasaulio ir aplankančios savuosius.

Todėl žmonės jas priimdavo ir vaišindavo pagal tėvų papročius.

Tačiau bažnyčia tuos „stalų kėlimus“ pradėjo drausti.

Kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapines.

Iš tų draudimų išsirutuliojo naujas paprotys – lapkričio pradžioje vėlių laukti nebe kapinėse, bet savo namuose.

Reginiai garuose

Vėlinių dienai namai būdavo sutvarkomi, kuriama pirtis, o joje palikdavo švarius rankšluosčius, baltinius laukiamiems mirusiems artimiesiems.

Būtinai uždarydavo šunis, kad sugrįžtančiųjų nepultų. Palaidi šunis gali vėles išgąsdinti, o tada jos pradės keršyti – vaidensis, baladosis.

Vaišėms dažniausiai ruošti tamsūs patiekalai – vėdarai su krauju, juka – kraujinė sriuba, džiovintų grybų valgiai ir kt.

Sunešus maistą ant staltiese dengto stalo, šeimininkas atidarydavo duris, langus ir pirmiausia ant žemės numesdavo duonos, nupildavo lašelį alaus ar midaus, o tada visus kviesdavo prie stalo.

Ar pirties, ar karšto maisto garuose kartais vėlės mirusio artimojo pavidalu neva pasirodydavusios. Ir tada jau buvo aišku – jis tikrai sugrįžo.

Šventė elgetoms

Etnologė palygino senąsias bei dabarties Vėlinių tradicijas ir sako, kad laidojimo, mirusiųjų atminimo papročiai daug kartų keitėsi priklausomai nuo laikmečių bei kintančios žmonių pasaulėžiūros.

Tačiau mirusiųjų kultas gyvavo visą laiką.

Tas dėmesys, pagarba mirusiesiems, noras melstis už išėjusiuosius būdingi visiems laikams.

Dar XX amžiaus pradžioje per Vėlines buvo įprasta gaminti daug maisto – skersdavo ėriuką, kepdavo duoną ir vaišindavo elgetas.

Tikėta, kad elgetų maldos labai vertingos ir mirusiesiems gali padėti. Tas paprotys gyvavo iki prieškario.

Apie tai rašo ir garsi etnologė profesorė Pranė Dundulienė knygoje „Lietuvių šventės“: „Elgetos agrarinėse, kalendorinėse ir šeimyninėse šventės bei jų apeigose pagal seną tradiciją užėmė svarbią vietą. Ypatingą pagarbą ir dėmesį elgetoms žmonės skyrė per mirusiųjų minėjimo šventę: jie buvo laikomi nepaprastais – tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkais.“

Per Vėlines elgetas kviesdavo į pirtį nusiprausti, aprengdavo juos švariais drabužiais, paskui sodindavo prie stalo.

Išleisdami į kelionę, įduodavo duonos, pinigų ir prašydavo, kad melstųsi už mirusiuosius, pasakydavo jų vardus.

Rūpinantis elgetomis tikėta, kad tai, ką tiems vargdieniams gero padarai, tą padarai mirusiems savo šeimos nariams.

Žvakučių žavesys

Elgetos po kaimus dabar nebevaikšto, o ir laužai kapinėse nebeliepsnoja.

Vietoj jų kapinės per Vėlines pasitinka žvakučių jūra.

Tačiau žvakių deginimas ant kiekvieno kapo nėra labai sena tradicija.

V. Vasiliauskaitė prisimena, kad važinėdama po kaimus rinkti etnografinės medžiagos girdėjusi senų žmonių prisiminimus apie kapinėse per Vėlines liepsnodavusius laužus.

Tą pasakojo ir Miežiškių, ir Krekenavos apylinkių gyventojai.

„Teko užrašyti vienos Ramygalos apylinkių gyventojos prisiminimą, kad apie 1930 metus kunigas vis prašydavo gyventojų nebekurti kapinėse laužų, o ant kiekvieno kapo uždegti žvakutę. To niekas anksčiau nedarydavo. Pagaliau, kai visi išgirdo kunigo prašymą ir žvakutes pradėjo degti, senolė prisiminė prasidėjus ypatingas Vėlines: „Buvo nesvietiškai“ gražu“, – pasakoja etnologė.

Dar ir po Antrojo pasaulinio karo ilgokai nebuvo papročio prieš Vėlines puošti kiekvieno kapo, vykdavo bendros talkos – kapinėse buvo grėbstoma, tvarkoma, o ant kapų išdėliojami kryželiai iš baltų uogyčių ar augalėlių.

Su malda

Per Vėlines nešti gėles, vainikus – taip pat palyginti nauja tradicija, įsibėgėjanti pastaraisiais dešimtmečiais ir jau, regis, nebepakeičiama. Dabartinės Vėlinės be gyvų ar dirbtinių žiedų gausybės jau neįsivaizduojamos.

„Silpstančiose tradicijose mirusiųjų pagerbimas išvirto į grožį, į estetiką, tikrąją Vėlinių esmę paliekant lyg ir nuošalyje“, – tvirtina muziejininkė.

Vis dėlto svarbu, kad išlikęs gyvųjų ir mirusiųjų ryšys – mus palikę artimieji prisimenami, jų kapai lankomi.

Ir dabar žmonės už mirusiuosius meldžiasi – kaip ir praeityje, tais laikais, kai krašto senoliai žinojo, kad tik malda yra visų svarbiausia.

Mirusiesiems tų maldų labai reikia, tad ir melstasi ilgai – ištisas aštuonias dienas, tikint, kad malda gali amžinybėje pagelbėti.

O ir baugu, kad nepasimeldus mirusieji gali supykti ir pradėti bausti savuosius.

The post Kai vėlės grįžta namo appeared first on Kauno savaitė.

Dangaus šviesuliai lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties, tapo jo būdo, prigimties ir likimo atspindžiais.

Jei žmonės pakeldami akis į dangų ne tik grožėtųsi švytinčia žvaigždėtos nakties didybe, bet ir pasidomėtų jo rodomais ženklais, gyvenimas galėtų būti suprantamesnis ir paprastesnis.

Panašesnis į tokį, koks atrodė mūsų protėviams, laiką skaičiavusiems ir veiklą planavusiems pagal dangaus ženklus.
Žvaigždės jiems nebuvo dujų ir plazmos pripildyti spindintys dangaus kūnai, o tiesiog nuorodos, ženklai, aiškinantys, ką ir kada geriausiai tinka dirbti, kaip paros ar visų metų darbus planuoti.

Virš Lietuvos teritorijos tūkstančius metų to paties švytinčio dangaus paslaptimis domisi ir į jas gilinasi Jonas Vaiškūnas – etnoastronomas, fizikas, etnoastronomijos bei tradicinio lietuvių liaudies meno simbolikos tyrinėtojas, Molėtų krašto muziejaus Etnografinės sodybos ir dangaus šviesulių stebyklos muziejininkas.

Kada sėti, kada kasti

Kaip sako J. Vaiškūnas, žvaigždžių ženklai tai tarsi dangiškas kelrodis, saugantis ilgaamžę protėvių patirtį.

„Dangus – patirties žinynas. Buvo laikas, kai žmonės neturėjo nei kalendorių, nei laikrodžių, bet laiką visada žinojo ir suprato. Paros ir metų laikus jiems nurodydavo dangaus šviesulių ženklai“, – sako etnoastronomas.

Tų ženklų aiškinimų išlikę ir tautosakoje. Ne veltui sakyta „Sietynas žaroj, kumelė vagoj“.

Mat tikėta, jog Sietyno žvaigždyną Dievas dangun įdėjo tam, kad žmonės žinotų, kada laikas rugius sėti, kada bulves kasti ir kt.

Tolimojoje praeityje tuos dangaus ženklus stebėdavo žyniai ir duodavo nurodymus, kada metas kokius darbus pradėti, ko būtina imtis, o ko atsisakyti.

Vienu populiariausių dangaus orientyrų laikytas Sieto arba Sietyno žvaigždynas spręsdavo klausimus, susijusius su žemės ūkio darbais, pranešdavo apie orų permainas. Pavyzdžiui, pagal Sietyno pasirodymą spręsdavo, ar bus lietinga antra vasaros pusė.

Saulė ir žvaigždės žmonėms rodė, kada rytas, kada vakaras, kada sėjos, kada pjūties metas.

Gyvenimo kelio ženklai

Į dangų žiūrėta kaip į savotišką žmonijos atspindį – gimus žmogui įsižiebia žvaigždė, jam mirus – krinta.

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo gimimo laiko, atsineša ir savo prigimtį – danguj tuo metu karaliavusio žvaigždyno vardą.

„Žvaigždės nelaikytos dangaus kūnais. Tikėta, kad jos šviečia tik tam, kad žmonėms siųstų ženklus. O kad geriau būtų suprasti, kuo kūnas nuo ženklo skiriasi, pavyzdžių yra daug. Kad ir gegutė – kaip kūnas ji yra tiesiog paukštis iš mėsos ir plunksnų, skrendanti ar tupinti ant šakos. Užkukavusi tampa savotišku ženklu – pagal jos kukavimą gyvenimo metus skaičiuoja“, – palygina J. Vaiškūnas.

Taip ir su gausybę paslapčių saugančiais dangaus ženklais.

Etnoastronomas juos gražiai prilygina dabarties žmogui svarbiems ir būtiniems kelio ženklams.

„Nepaisydamas kelio ženklų toli nenuvažiuosi. Nežinodamas ar nepaisydamas savo prigimties ženklo taip pat nieko gero nepasieksi ir gali nueiti visai ne tau skirtu, ne pačiu sėkmingiausiu gyvenimo keliu“, – įsitikinęs J. Vaiškūnas.

Paslaptingasis Zodiakas

Su Zodiako ženklais dabar susiduriama visur – jiems kuriami įvairiausi suvenyrai, papuošalai, rašomos knygos, kasdien skelbiami horoskopai kiekvienam ženklui.

Bet ne kiekvienas susimąsto, kas gi yra tas Zodiakas.

O jis – tai dangaus sferos juosta, padalinta į dvylika atkarpų. Kiekvienoje toje atkarpoje esančios žvaigždės jungiamos į žvaigždynus ir vadinamos Zodiako žvaigždynais, žinotais dar gerokai prieš Kristų.

Zodiako ženklams pavadinimai suteikti pagal žvaigždynus, kurie patenka į metinį Saulės kelią. Dažnai jie vadinami gyvūnų vardais.
Lietuviškojo Zodiako pėdos tūkstantmečių kelyje beveik neįmintos.

Kaip teigia muziejininkas, tyrinėjant lietuvių tautosaką, etnografinę medžiagą, tiesioginių žinių apie lietuviškąjį Zodiaką aptikti nepavyko.

Bet renkant etnoastronomines žinias, pasitaikydavo nugirsti vieną kitą minimą vardą, tarsi netiesioginį patvirtinimą, kad senovėje jis galėjo būti žinomas.

Pavyzdžiui, minimus senuosius lietuviškus planetų vardus: Vakarine žvaigždė Venera vadinta Žvėrine, Marsas – Mažąja žvėrine ir pan.

Senojo kaušo paslaptis

Senuose istoriniuose šaltiniuose nedaug randama paliudijimų, kad lietuviai žinojo Zodiako ženklus. Ir, kaip teigia J. Vaiškūnas, lietuviškojo Zodiako paieškos gal ir būtų pasibaigusios, jeigu ne vienas svarbus nutikimas.

1998 metais Lietuvoje vykusioje konferencijoje tyrinėtojai iš Gudijos pristatė Raubičių liaudies meno muziejuje saugomą viduramžių apeiginį kaušą su išpaišytais savitais ženklais.

Unikalus daiktas rastas po Antrojo pasaulinio karo Gardino bažnyčios rūsyje. Tokie mediniai kaušai baltų kraštuose būdavo svarbūs senųjų apeigų reikmenys.

Gardine rastasis buvo palyginti labai didelis, pagamintas iš stiprios medžiagos – beržo gumbo, gerai išvaškuotas ir todėl išsilaikęs.

Restauruojant kaušą ir nuvalius vėlyvesnius piešinius, aptiktas tarsi savotiškas kalendorius – dvylikos ženklų degtiniai piešiniai.

Į juos žvelgiant tyrinėtojams tapo įmanoma rekonstruoti senovės lietuvių Zodiaką.

Čia buvo ir raitelis, ir elnias, ir du besikaunantys kariai, ietininkas ir kiti, paeiliui einantys bei iššifruojami ženklai.

Šiam atradimui J. Vaiškūnas skyrė daug dėmesio ir laiko.

Remdamasis tyrimais ir turima medžiaga, jis išleido ir knygą „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.

Kiekvienam savos paskirtys

Pradėjus nuo Žuvų ženklo, kurį ant kaušo simbolizuoja Strėlė, žinant to metų laiko ypatybes, dangaus ženklų padėtį, etnoastronomas po šiuo ženklu gimusiems žmonėms priskiria dvasingumą, tikėjimą, nuojautą, dvasinių galių sklaidą.

Toliau ant kaušo vaizduojamas Avikailis reiškia Avino ženklą, kuriam skirtas gyvumas, veiklumas, gyvybinių galių sutelktumas.

Jautį lietuviškajame Zodiake vaizduoja Raitelis. Pasak J. Vaiškūno, po šiuo ženklu gimusieji pasižymi kilnumu, taurumu, visuomeniškumu, gebėjimu kovoti už save ir kitus.

Dvynių ženklą vaizduojantys du besikaunantys kariai byloja, jog šio ženklo atstovai tarsi esantys du viename, dvigubų galių ir galimybių įsikūnijimas.

Vėžiui atstovaujantis lietuviškasis Mėnulio paukštis tarsi sako, jog šis ženklas – kaip šviesa tamsoje, nušviečiantis kelią sau ir kitiems.

Liūtas – Saulės paukštis – tai vidinės ugnies galia, gebėjimas išsklaidyti tamsos užtvaras.

Mergelės ženklą simbolizuojanti Gervė, aiškina J. Vaiškūnas, nurodo šio ženklo žmonių patrauklumą, grakštumą, žavesį bei jų darbštumą.

Svarstyklės – Dvi saulės – kalba apie šio ženklo žmogaus vidinę pusiausvyrą, darną ir nepaprastą teisingumą.

Elnias su elniuku skirti Skorpiono ženklui, kuriam priskiriamas veržlumas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas vesti paskui save kitus.

Šaulį simbolizuojantis Ietininkas skiria po šiuo ženklu gimusiems žmonėms šaunumą, tiesumą, gebėjimą kryptingai siekti tikslo.

Ožys lietuviškajame Zodiake, žinoma, Ožiaragio ženklas, kuriam būdinga gera galva, aštrūs nagai, šaltas ir aštrus protas.

Dvyliktasis ženklas Žirgas – Vandenio simbolis – kalba apie šio ženklo žmonių dvasines galias ir kūrybinius polėkius. Ženklas suteikia galimybę atsiskleisti ypatingam po šiuo ženklu gimusio žmogaus protui, didžiuliam jo kūrybiškumui, puikiai nuojautai, lakiai vaizduotei.

Prigimties nurodytu keliu

Žinodami savo prigimties ypatybes, kiekvienas gali pritaikyti jas savo gyvenimo kelyje.

J. Vaiškūnas sako pats ne kartą susidūręs su įvairiais to įrodymo pavyzdžiais.

Kartą į renginį, skirtą lietuviškojo Zodiako ženklams, atvykus grupei iš didmiesčio mokyklos, J. Vaiškūnas atkreipė dėmesį į vieną nuošaliau stovėjusį berniuką – nedrąsų, galvą nuleidusį ir nusiminusį.

„Priėjęs paklausiau, po kokiu ženklu jis gimęs. Berniukas atsakė, kad lapkričio mėnesį, po Skorpiono ženklu. Tada jam pasakiau, koks jo ženklas ypatingas – tai Elnias: išdidus, plačiais ragais, stiprus, tad ir jis gyvenime turėtų vadovautis savo prigimties dovana, vaikščioti aukštai iškelta galva, pasitikėti savimi“, – pasakoja etnoastronomas.

Paaiškinęs, kad pagal lietuvišką horoskopą po Elnio ženklu gimusiems žmonėms lemtas galios ženklas, leidžiantis drąsiai žengti į tikslą ir nugalėti kliūtis, būtų gal ir užmiršęs tą berniuką. Tačiau po kurio laiko paskambino mokytojas, su kuriuo vaikai dalyvavo edukacijoje.

„Mokytojas klausė, ką aš tam berniukui tokio pasakiau, kad jis labai pasikeitė. Supratau, kad atsiradus pasitikėjimui savimi, kitoks tapo ir berniuko elgesys, jo bendravimas, kitokie pasiekimai“, – prisimena J. Vaiškūnas.

Žvaigždės danguje ir savyje

Lietuviško Zodiako pėdsakais vedantis etnoastronomas tvirtina, kad žinodamas, po kokiu Zodiako ženklu gimęs žmogus, gali apibūdinti jo būdo bruožus ir net gyvenimo kelio ypatybes.

„Būna, kad po tokių pastebėjimų kai kas net apsiverkia, būna, kad susimąsto ar pradeda kvatotis taip, jog tenka net paklausti kodėl. Pasirodo, taip tiksliai jo ypatybes apibūdinau“, – sako J. Vaiškūnas.

Anot jo, atėjimo į šį pasaulį laikas lemia prigimtį – vieni ateina bitėms medų nešant, kiti lapams krintant ar per patį įšalą.

Etnoastronomas siūlo išgirsti ir įvertinti vieną Imanuelio Kanto posakį, gražiai apibūdinantį žvaigždėto dangaus ir žmogaus sielos ryšį: „Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos – žvaigždėtas dangus virš manęs ir dorovės dėsnis manyje. Tai man įrodo, kad Dievas yra virš manęs ir Dievas manyje.“

The post Dangaus ženklai – nuo sėjos iki likimo appeared first on Kauno savaitė.

Net ir šiandien lietuviško sūrio vertė nesumažėjo – įrašytas į Europos saugomų produktų sąrašą tapo dar labiau branginama mūsų kulinarinio paveldo dalimi.

Šiam ypatingam gardėsiui pagerbti jau beveik ketvirtį amžiaus Bernatoniuose, Panevėžio rajone, rengiama Sūrio šventė, kurioje susipina senosios tradicijos, šeimininkių išmonė ir šiuolaikinės improvizacijos.

Jo didenybei Sūriui

Lietuviško sūrio mėgėjai ir šiemet neliks be šventės.

Rugsėjo 13-ąją ji jau 24-ą kartą klegės Bernatoniuose.

Šventės pradininkė, tuometė Bernatonių bendruomenės pirmininkė, kultūros centro vadovė Reda Manikienė greičiausiai nė nenumanė, kad renginys nuo pat pirmojo taps toks populiarus, virs tradiciniu ir nuolat turės ką naujo parodyti.

„Ir šiemet bus visko, bet, kaip ir pridera, šventėje karaliaus Jo didenybė Sūris“, – sako Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio vadovė Giedrė Rameikienė.

Juk šventė skirta ne bet kam, o būtent jam – sūriui, vienam iš lietuviško kulinarinio paveldo simbolių, nuo senų senovės šeimininkių dedamam ant stalo.

Suspausti gerą, skanų sūrį visada reikėjo ir reikia geros šeimininkės rankų, tokių Bernatonių krašte, o ir visame Panevėžio rajone, nestinga.

Didžioji paslaptis

Savąjį sūrį, o gal du ar net tris, žiūrovų ir ragautojų dėmesiui šiemet suslėgti žada ir nuolatinė šventės dalyvė bernatoniškė Stasė Jodinskienė.

Kokie tie sūriai bus, ji jau žino, bet niekam to nesako – laiko paslaptyje.

Šventės konkursui sūrius pateikiančios šeimininkės prie savo gaminių nurodys tik numerius, niekas iki pat nugalėtojų paskelbimo nežino, kuri šeimininkė suslėgė.

Tad ir S. Jodinskienė, apylinkėse garsėjanti kaip išradinga ir kūrybiška šeimininkė, savo paslaptį saugo ir teigia galinti pasakyti tik apie praėjusių metų šventėje pateiktą sūrį.

„Tada gaminau ne savo, o Bernatonių bendruomenės vardu – sugalvojau suslėgti du sūrius ir pavadinti juos „Broliai“. Sūriai ir buvo tarsi broliai, iš išorės panašūs, o viduje gana skirtingi“, – pasakoja dabar Bernatonių bendruomenei vadovaujanti S. Jodinskienė.

Ir žavėtis, ir ragauti

Pasiruošimas šventei ir sūrių slėgimas užima daug laiko, reikalauja pastangų, bet S. Jodinskienė to atsisakyti neketina.

„Labai mėgstu improvizuoti, tad ir mano sūriai gali būti ne tik tradiciniai, bet ir išskirtiniai, kokių niekur kitur negamina“, – pasakoja net iš žuvies sūrius slėgusi šeimininkė.

Tokių išradingųjų yra ir daugiau – šventės dalyviai puikiai prisimena ir morkų, ir obuolių, ir mėsos sūrius. Pasirodo, sūris gali būti ne tik įprastas baltas, kmynais ar žolelėmis pagardintas patiekalas.

Vis dėlto, nors šventėje įvairovė didelė ir įdomybių daug, čia visada triumfuoja tradicinis, pagal senąsias lietuviškas tradicijas suslėgtas varškės sūris, skanintas druska, smulkintu česnaku, kmynais.

Tiesa, tų skaninimo galimybių atrasta pačių įvairiausių, mat sūriui tinka viskas.

O jų papuošimas ir suteikti vardai kartais net aikčioti priverčia.

Sūriai – gėlėmis, uogomis, lapais, piešiniais ir kitaip puošti – buvo pavadinami ir augalų, pavyzdžiui, „Ąžuolėlis“, „Avietėlė“, ir spalvų – „Baltoji plunksna“, „Žaliasis“, ir su savo kraštu susijusiais vardais – „Bliūdžių slėgis“, ir žaismingai – „Pelių džiaugsmas“ ir pan.

Sūriams duodami vardai – šeimininkių lakios vaizduotės ir fantazijos vaisius.

„Kad ir kokių vardų sugalvotų, svarbu, kad jie ir išvaizda, ir skoniu tą vardą pateisintų ir atitiktų“, – sako G. Rameikienė.

Dalyvių jau kelios dešimtys

Sūrių konkurso nugalėtojus renka autoritetinga komisija.

Ji ne tik apžiūri sūrius, vertina, lygina juos, bet ir ragauja.

O to lietuviško gardėsio įvairovė ir šiemet turėtų stebinti. Dalyvauti konkurse jau užsiregistravo apie trisdešimt dalyvių ne tik iš vietinės Paįstrio seniūnijos, bet iš viso Panevėžio rajono ir net tolimesnių vietovių.

Komisijos nariams veiklos, atrodo, bus nemažai.

Atrinkę vertingiausius, įdomiausius, skaniausius sūrius, jie rinks tinkamiausius ir tradiciniam čia pat vyksiančiam aukcionui.

Kiekvienas šventės dalyvis galės pats išsirinkti savo favoritus – veiks sūrių mugė, bus ir vaišių.

Renginį ves Dėdė Juzė – linksmų istorijų nestokojantis ir jas išraiškingai gimtąja tarme porinantis Viktoras Stanislovaitis iš Joniškėlio, Pasvalio rajono.

Be abejo, bus ir daug pasakojimų, dainų apie lietuvišką sūrį. O jis ne šiaip sau ant stalo dedamas produktas. Prieš dvylika metų Europos Komisijos įtrauktas į saugomų produktų sąrašą, sūris užima garbingą vietą kulinarinio paveldo produktų sąraše ir nė kiek nenusileidžia nei juodos duonos, nei lašinių ar kitų lietuviškų produktų traukai.

Sūrio sostinė

Neabejotina, kad ir šiemet šeimininkės žiūrovų dėmesiui pateiks mažų ir didelių slėgtų, keptų, rūkytų, išpuoštų, spalvingų sūrių, kurie žadins apetitą ir kvies aktyviai varžytis aukcione.

Šitiek metų rengiantys šventes Bernatoniai jau, regis, gali vadintis Lietuvos sūrio sostine.

„Tai – unikali tradicija, kuria labai didžiuojamės, nes ji jau žinoma ne tik Panevėžio rajone, bet ir toli už jo ribų“, – sako G. Rameikienė.

Anot jos, nors Lietuvoje yra ir daugiau sūriui skirtų renginių, bet Bernatoniai turbūt vieninteliai, garbinantis senąjį paveldo produktą ir savo tęstinumu seniai atkreipę dėmesį.

Druskininkuose vykstantys Sūrio festivaliai, Anykščiuose rengiamos Sūrio dienos ir kiti renginiai kiek kitokie negu Bernatoniuose vykstanti Sūrio šventė.

Ir šiemet joje, kad būtų dar įspūdingesnė, bus gausybė muzikantų, šokėjų, pasirodys ne tik Panevėžio rajono atlikėjai, bet ir svečiai iš Vilniaus, Pasvalio ir kt.

Kol ganysis karvės

Kultūros centro vadovė G. Rameikienė didžiuojasi, kad toks renginys vyksta Bernatoniuose.

„Kol važiuodami iš Panevėžio į Bernatonius pakelyje matysim Bliūdžiuose besiganančias karves, tol Sūrio šventė čia bus“, – tvirtina viena iš organizatorių.

Ir nors pakelėse žolę rupšnojančių karvučių matyti vis mažiau, tačiau pieno lietuviškiems sūriams dar užtenka.

Kai yra gero pieno, bus ir gero lietuviškos varškės sūrio, išsiskiriančio specifinėmis ypatybėmis ir kokybe.

Tas sūris žinomas daugelyje pasaulio šalių, o jo vaizdas keliauja net pašto ženklais. Prieš keletą metų, tęsdamas pašto ženklų serijos „Kulinarinis paveldas“ leidybą, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, kuriame pavaizduotas būtent varškės sūris.

Lietuvos dvaruose šis patiekalas buvo gaminamas dar viduramžiais.

Ir nuo tada iki šio laiko beveik nepakito nei sūrio gamybos reikmenys, nei gamybos principai.

Karvės pienas surauginamas, po to kaitinamas, kol sutraukiamas.

Kaip anksčiau, taip ir dabar masė pilama į trikampius sūrmaišius, jų platesnis galas užrišamas mazgu, tad sūris įgauna specifinę trikampės prizmės užapvalintais kampais formą.

Tokia įprasta sūrio forma išsaugota iki šių dienų.

Nors gamyba vienoda, sūrio skoniai gali būti labai skirtingi. Kaip visada pabrėžia kalbinami sūrininkai, tai priklauso ir nuo pieno riebumo, ir nuo jo pakaitinimo, o svarbiausia – nuo šeimininkės įgūdžių, žinių, sugebėjimų.

Ne tik maistas, bet ir gerovės talismanas

Tradicinio varškės sūrio gamyba senovėje apipinta ritualais ir prietarais.

Lietuvių kulinarinis paveldas glaudžiai siejosi su apeigomis, simbolika ir net magija, tad net toks kasdienis produktas kaip sūris turėjo ritualinę reikšmę.

Sūris buvo ne tik maistas, bet ir savotiškas namų jaukumo, vaisingumo bei gerovės talismanas.

Jį slėgdama šeimininkė turėdavo būti rami, nepykti ant šeimos narių. Tikėta, kad kitaip sūris suskils ar nepavyks.

Manyta, kad sūriui kenkia bloga akimi pažiūrėję kaimynai ar praeiviai. Todėl moterys stengdavosi šį darbą atlikti tyliai, be pašalinių akių.

Sūriui spausti naudoti indai ir audeklai turėjo būti švarūs, kartais net pašventinti. Buvo tikima, kad nešvarumas gali sugadinti ne tik skonį, bet ir sėkmę namuose.

Kai kuriose vietovėse ant spaudžiamo sūrio uždėdavo rūtų šakelę ar užkalbėdavo, kad sūris būtų baltas, standus ir nesugestų.

Pirmąjį pavasarinį sūrį šeimininkės dažnai gamindavo Velykoms. Jis simbolizavo atsinaujinimą, derlingumą ir šeimos stiprybę.

The post Panevėžio rajone – Sūrio sostinė appeared first on Kauno savaitė.

Ne veltui šitą senąją būgnų mušimo tradiciją išsaugojusiems Vadoklių tikintiesiems suteiktas jos puoselėtojų sertifikatas.

Vežime būgnų nemuš

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau“, – sako Vadoklių Švč. Jėzaus širdies bažnyčios klebonas Raimondas Kazlauskas, per šias Velykas pirmą kartą tiesiogiai susidūręs su itin sena tradicija – būgno mušimu ankstų šventės rytą.

„Man garbė“, – tvirtina klebonas, Velykų rytą pirmas paėmęs tvirtas legendinio būgno lazdeles ir išmušęs pirmuosius taktus.

Paskui procesą perėmė ir tęsė patyrę būgno mušėjai Sigitas Liobikas, Albertas Kisielis ir kiti.

Vadoklių parapija R. Kazlausko kelyje – trečioji, iš karto sužavėjusi savo žmonėmis, tradicijomis, puoselėjama kultūra.

Dabar ir jis pats prisidėjo prie gražios tradicijos tęsimo.

Klebonas pasakoja, jog artėjant Velykoms buvo kilusi mintis šiemet ne šventoriuje, kaip įprasta, būgną mušti, o pasikinkius arklį ir į vežimą įsidėjus instrumentą važinėti būgnijant po miestelį ir plačiai skelbti prisikėlimą.

Vis dėlto pasitarus sumanymo atsisakyta. Būgno mušėjai gali būti neteisingai suprasti, ką nors dar ir papiktins toks ankstyvas triukšmas.

Taip ir pasilikta prie senosios tradicijos – Velykų ryta, 7 valandą, šventoriuje pradėti mušti būgną ir mušti jį, iki prasidės mišios.

Jo mušėjai tikina, kad „būgną mušti reikia taip, kad jis ūžtų“, nepertraukiant ir nelėtinant tempo – greitu, tiksliu ritmu, greitais judesiais tai dešine, tai kaire ranka.

Būgnas nenutyla ir skambant varpams. O taip pat dunda kol šventinė procesija tris kartus apeina bažnyčią.

Pasibaigus procesijai, būgnas nutyla ilgam – iki kitų Velykų.

Ten, kur reikia

Vienintelį kartą per metus – Velykų rytą – vadokliečių į bažnyčios šventorių išnešamas ir daugiau kaip valandą mušamas būgnas – ne iš užjūrių nusižiūrėtas sumanymas, ne šiaip sau reginys, o unikali, iš praeities atėjusi bažnyčios tradicija, entuziastų dėka išliksianti ir ateičiai.

Viena iš tos gražios tradicijos puoselėtojų, Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė net vadokliečių apklausą buvo surengusi – teiravosi, ar būgno skambėjimas reikalingas, o gal jie įsivaizduojantys Velykas be jo?

Apklausos rezultatai parodė, kad Velykų būgno mušimo tradicija yra išsaugota būtent ten, kur reikia – toje vietoje ir tarp tų žmonių.

„Nė vienas nepasakė, kad gal nereikia čia tų būgnų. Atvirkščiai – visi tikino, kad be šio jau įprasto skambėjimo ir šventė atrodytų ne visai tikra“, – tikina E. Zakarkienė.

Būgnas per Velykas Vadokliuose mušamas seniai. O maždaug prieš tris dešimtmečius apie tą tradiciją sužinota ir plačiau.

Nuo 1991 metų vykdant gyvųjų etninės kultūros paveldo židinių fiksavimą Aukštaitijos regione, Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai ir užfiksavo šį unikalų paprotį.

Netrukus buvo plačiai susidomėta šia tradicija, rašyti straipsniai, net dokumentinis filmas sukurtas.

Pripažintas nematerialiuoju paveldu

Jau penkeri metai, kai būgnas Velykų rytą Vadokliuose aidi ne tik kaip vietinių, o kaip visos tautos vertybė – į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta tradicija.

Didelį darbą nuveikė Vadoklių kultūros centro kultūros darbuotojai, padedami Panevėžio kraštotyros muziejaus, kad šio krašto senas paprotys sulauktų tokio pripažinimo.

Rinko medžiagą, įrodymus, rašė raštus, projektą ir pagaliau tradicija oficialiai pripažinta nematerialaus kultūros paveldo dalimi.

Kiek džiaugsmo buvo Vadoklių žmonėms, sužinojusiems šią naujieną. Tuomet ir delegacija iš Vadoklių važiavo į Vilnių, kur rotušėje vyko sertifikatų įteikimo ceremonija.

O kai žinia apie Vadokliuose dundančius Velykų būgnus pasklido plačiai ir kitos bažnyčios savo padėjimų vietose pradėjo dairytis senųjų būgnų – ir rado.

Kai kuriose Aukštaitijos parapijose rasti tik būgno-katilo rėmai, kai kur ir neblogai išsilaikę būgnai.

Kas anksčiau, kas vėliau ėmėsi gaivinti kadaise visur buvusią populiarią tradiciją.

Legendinis mušėjas – cirko artistas

O kada ši tradicija pradėta taikyti Vadokliuose, tiksliai nežinoma.

Ir pats būgnas slepia savo atsiradimo paslaptį – bažnyčioje jis laikomas nuo seno, o kas ir kam tą būgną užsakė pagaminti ar iš kur kitur čia atvežė, taip pat galima tik spėlioti.

Svarstoma, kad pirmą kartą būgnai galėjo sutratėti pastačius bažnytėlę 1876-aisiais.

Pasak E. Zakarkienės, ši tradicija gali būti pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas.

Vietiniai pasakoja, kad P. Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas. Grįžęs gyventi į Vadoklius, gal jis ir pradėjęs mušti būgną.

Po P. Jarmulkos būgnijimo tradiciją tęsė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis Ilekiai.

Daug medžiagos surinkta 1995 metais muziejininkams apklausiant senuosius vadokliečius.

Vienas jų, Stasys Samsonas, pasakojo, kad čia Velykų būgnas būdavo mušamas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Kurį laiką Vadoklių Velykų simbolis buvo nutilęs, tačiau tradiciją atgaivino Stasys Samėnas, ją tęsė kiti vadokliečiai.

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau.“
Kun. R. Kazlauskas

„Aiškinomės, kad būgnas datuotas XIX amžiumi ir gamintas ne vienu metu. Oda jau buvo pakeista ir šiais laikais“, – sako kultūros centro vadovė.

Katilo formos būgno korpusas pagamintas dailiai sujungus žalvario ar vario skardas ir pridėjus, manoma, vietinio kalvio padarytas kojas.

Ant būgno viršaus užtempta šuns ar ne jaunesnio kaip penkerių metų ožio oda.

Ji pritvirtinta prie lanko, šis uždedamas ant būgno, tada uždedamas dar vienas lankas, kuris ir prispaudžia odą.

Viršutinį lanką veržiant, oda tempiasi ir taip gaunamas reikiamas būgno ūžesys.

Senosios bažnyčios palikimas

Skambios Velykos bus ne tik Vadokliuose – būgnas dundės ir Ramygaloje.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia šią seną tradiciją atgaivino prieš šešerius metus ir, kaip sako klebonas Alfredas Puško, parapijiečiai, iš pradžių gana atsargiai žiūrėję į būgnijimą, dabar jau mato ir šio šventinio proceso prasmę, ir tęstinos tradicijos svarbą.

Tuo labiau kad prisikėlimas skelbiamas ne bet kokiu, o itin senu originaliu būgnu.

Būtent to būgno garsus neabejotinai girdėdavo prieš šimtą ir daugiau metų gyvenę ramygaliečiai – dabartinių seneliai ir proseneliai.

Būgnas ilgus metus glūdėjo tarp senų bažnyčios daiktų – tų, kurie pastačius naująją, dabartinę šventovę buvo surinkti ir perkelti iš senosios.

Ankstesnė medinė bažnyčia toje pat vietoje pastatyta 1781 metais, o naujoji Ramygalos bažnyčia iškilo 1902–1907, konsekruota 1914 metais.

Velykų būgnas, ilgai gulėjęs tarp kitų iš senosios bažnyčios perneštų daiktų, puikiai išsilaikė, nenukentėjo nei nuo metų naštos, nei nuo gaisro – net restauruoti jo nereikėjo.

Klebonas A. Puško svarsto, kad būgno mušimo bažnyčiose tradicija gali siekti net 1812 metais vykusio karo su Napoleonu laikus, o gal nuo jų ir prasidėjo.

Ramygališkių būgnas didžiulis, jo balsas dar gana skambus – ir mušamas jis vis greitėjančiu ir garsėjančiu tempu.

„Senų būgnų yra dažnoje bažnyčioje, tik dauguma jų savo paskirties nebeatlieka. Tik Vadokliuose, kur prie išsaugojimo prisidėjo kultūros darbuotojai, mušimo Velykų rytą tradicija nebuvo nutrūkusi. Kitur būgnai dar laukia savųjų Velykų“, – sako dvasininkas.

Klebonas A. Puško pabrėžia, kad senųjų tradicijų gaivinimas yra labai svarbus, bet ne mažiau svarbus ir gyvuojančių išsaugojimas.

Tuštėjantys kaimai, miesteliai, mažėjančios parapijos, mirštantys papročiai byloja, jog daug kas jau ties išnykimo riba. Laimė, ne viskas.

Dvasininkas džiaugiasi gražia Verbų sekmadienio tradicija – jam visada širdį džiugina tą rytą į bažnyčią su žaliomis šakelėmis, puokštelėmis, verbomis traukiantys žmonės. Juk taip buvo prieš šimtus metų, taip yra ir dabar.

Pažintis su būgnu

Laimė, ir būgnai, ir jų mušimo tradicija išsaugota iki šių dienų, nenugrimzdo į užmarštį kartu su daugybe kitų gražių ir prasmingų tautos papročių.

Vadoklietė E. Zakarkienė viliasi, kad ši graži krašto tradicija ir ateityje gyvuos. Ir ne tik viliasi, bet daug daro, kad taip ir būtų.

Vadoklių kultūros centras, rūpindamasis šios tradicijos saugojimu ir išlikimu, buvo pateikęs projektą, gavo lėšų ir pasirūpino, kad būtų pagamintas dar vienas būgnas, originaliojo – tik per Velykas į žmones išeinančio – kopija.

Tautodailininko, etnografo Alberto Martinaičio sumeistrauta senovinio būgno versija naudojama edukacinei veiklai.

Platesnė pažintis su Panevėžio krašte puoselėjama velykine tradicija ir būgnu įvyko Vilniuje, prieš keletą metų vykusioje 22-oje Vilniaus knygų mugėje.

O Panevėžio krašte jėgas jau bando jaunieji būgno mušėjai. Susidomėjimas naujuoju būgnu nemenkas – krašto mokyklų mokiniai, bendruomenių nariai važiuoja į pamokėles, klauso pasakojimų, patys bando būgną mušti.

O senasis, nudundėjęs šventų Velykų rytą, lieka Vadoklių bažnyčioje po gaubtu laukti kitų metų pavasario.

.

The post Velykų prisikėlimas – su būgnų garsais appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau iš kur atsirado tradicija per šventes dovanoti?

Ką dovanoti? Kam dovanoti? Kaip dovanoti? Šie ir panašūs klausimai gruodį daugeliui tampa tikru galvos skausmu. Nors nemažai lietuvių jaučiasi gyvenantys skurdžiai, dažnas jų nusiteikęs nepagailėti pinigų šventinėms dovanoms – šių metų apklausa parodė, kad vidutinė suma, kurią Lietuvos gyventojai ketino išleisti dovanoms per Kalėdas ir Naujuosius metus, yra 153 eurai. Jei taip padarė nors pusė milijono tautiečių, suma gan įspūdinga – apie 80 milijonų eurų. Ir tai tik didžiosios šventės. O kur dar gimtadieniai, jubiliejai, krikštynos, vestuvės ir šiaip, dovanos be progos?

Pasirodo, žmonės pasirengę skirtis su savo pinigais net jei jų nėra tiek daug.

Iš kur kilo ši tradicija ir kodėl mums taip svarbu dovanoti ir gauti dovanų?

Mokslininkai turi gana tikėtiną paaiškinimą.

Dovanų teikimas įvairiose kultūrose

Žmones tyrinėjantys antropologai įsitikinę, kad dovanų teikimo tradicija turi senas šaknis. Ši tradicija egzistuoja beveik visose Žemės kultūrose – religijos ekspertai jau seniai pastebėjo, kad katalikybėje, budizme ir islame ji padeda išreikšti meilę, gerumą ir dėkingumą.

Dalijimasis yra pagrindinė daugelio švenčių, ir tokių kaip Naujieji metai, dalis – yra įrodymų, kad net juodąjį penktadienį su didelėmis nuolaidomis daugelis žmonių suvokia kaip dovanojimo šventę. Dažniausiai dovana yra bendravimo būdas subtiliai pasakyti, kad tarp individų egzistuoja kažkoks santykis.

Indėnų „potlačas“

Labiausiai tikėtiną šios tradicijos egzistavimo paaiškinimą 1925 metais pateikė prancūzų antropologas Marselis Mausas.

Kaip ir daugelis jo kolegų, šis antropologas buvo sužavėtas tuo, kokie dosnūs žmonės gali tapti per šventes. Ir nors lietuvių dosnumas perkant dovanas gali atrodyti didelis, tačiau yra tautų, kurios per tam tikras šventes tampa dar dosnesnės.

Pavyzdžiui, kai kurie Šiaurės Amerikos indėnai nuo seno reguliariai rengia vadinamąją „potlačo“ ceremoniją, per kurią demonstratyviai urmu keičiamasi įvairiais turtais.

„Potlatch“ žodis yra kilęs iš indėnų čerokių kalbos, ir yra dovanų dovanojimo šventė, kurią praktikuoja Kanados Ramiojo vandenyno

šiaurės vakarų pakrantės ir JAV vietiniai gyventojai.

Viena iš įsimintinų tokių ceremonijų – 1921 m. Kanados kvakiutlių indėnų lyderis bendruomenės nariams padovanojo 400 maišų miltų, daugybę antklodžių, siuvimo mašinų, baldų ir net biliardo stalų. Sunku įsivaizduoti, kiek jam tai kainavo, bet suma tikrai buvo įspūdinga.

Kokia dovanos prasmė?

Anot M. Mauso, „potlačo“ ceremonija yra ekstremali dovanojimo forma. Tačiau toks elgesys pastebimas tarp daugelio tautų – kai kurie žmonės pasirengę ką nors padovanoti artimajam, net jei jam pačiam to labai reikia. Kitaip tariant, jeigu visuomenės nariai niekuo nesikeistų, tuomet neturėtų tarpusavio santykio ir negalėtų būti vienos visuomenės nariais. Mainai arba keitimasis dovanomis plačiausia prasme mus įpina į tam tikrą santykių ratą.

Anot antropologo, dovanojimas apima tris veiksmus.

Pirma, dovanos kitam asmeniui veiksmas išreiškia dosnumą, gerumą ir pagarbą.

Antra, tai yra dovanos priėmimas, išreiškiantis dėkingumą draugui ar giminaičiui.

Trečia, savotišku veiksmu tampa abipusiškumas – jei žmogus ką nors gauna, numanoma, kad jis ką nors duos mainais.

Taip sukuriamas nesibaigiantis dovanų teikimo ir gavimo ciklas.

Manoma, kad dovanų teikimas ir gavimas stiprina socialinį ryšį tarp žmonių. Tai nėra tas pats, kas gauti prekę iš pardavėjo mainais už pinigus – tai pagarbos tarp žmonių išraiška, o ne tik reikalingų dalykų davimas ir gavimas. Netgi toks abstraktus dalykas kaip svetingumas irgi gali būti suprantamas kaip dovana.

Pasak M. Mauso, gavus netikėtą dovanėlę viduje tarsi ima kirbėti mažas kirminukas, kad būtų gražu kuo greičiau atsilyginti… Tačiau jei atsilyginti uždelsiama, dovana virsta skola ir tampa tarsi užnuodyta. Žmogui kyla tam tikra įtampa, lyg skauda, lyg graužia, galbūt net

griauna santykį. Tai kyla iš dovanos intencijos, nes juk paprastai visos dovanos dovanojamos su kokia nors paslėpta mintimi.

Kaip išsirinkti gerą dovaną

Dovanų tipų sąrašas ilgas ir nuolat pildosi. Yra tėvų ir vaikų rūpestingumo dovanos. Dėkingumo dovanos teikiamos, kai jautiesi dėkingas dėl to, kas yra įvykę anksčiau. Yra dovanos, skirtos suartinti ir palaikyti ryšį tarp žmonių, išskirtų didelio atstumo. Jos dažnai būna susijusios su identiteto elementais, anksčiau gyventa ir dabar gyvenama šalimi. Taip pat egzistuoja atsiprašymo, susitaikymo dovanos, kuriomis įveikiamas susidaręs tiek geografinis, tiek socialinis atstumas.

Be pagrindinės intencijos, dovanos teikimas ir perdavimas gali turėti ir labai daug kitų reikšminių sluoksnių, apie kuriuos žmonės paprastai nekalba.

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje dovanų dovanojimas dažnai yra perteklinis – dėl klaidingo įsivaizdavimo apie dovanos reikalingumą ir vertę žmonės net patiria finansinių ir emocinių sunkumų.

2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad daug dovanų tampa nereikalingos.

Kalba eina apie 15 milijardų dolerių vertės daiktus, iš kurių apie 5 procentus ne tik guli spintoje, bet ir atsiduria šiukšliadėžėje.

Harvardo ir Stanfordo universitetuose (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad dauguma žmonių labiau nudžiugtų gavę tai, ką jie yra užsiminę norintys gauti. Tyrimo autoriai atliko tris apklausas ir visos jos patvirtino, kad žmonės tiek vestuvių, tiek gimtadienio, tiek dovanomis iš jų sudarytų sąrašų džiaugiasi labiau nei išrinktosiomis dovanotojų nuožiūra.

Gavę tokias dovanas, kurių norėjo, žmonės vertina dovanotojų atidumą ir atsižvelgimą į norus, tačiau patys tapę dovanotojais tarsi praranda atmintį ir suvokimą bei puola rinkti dovanas savo nuožiūra.

Anot tyrimų autoriaus prof. Franko Flyno, žmonės tarsi netenka gebėjimo suvokti paprastus dalykus – tiesiog nupirkti tai, ko dovanų gavėjas prašė ar įtraukė į sąrašą. Ir visai nesvarbu, kad jūsų išrinkta dovana yra brangesnė.

Tamsioji dovanų pusė

Tačiau, kad ir kaip mielai skamba žodis „dovanos“, jos gali sukelti ir bėdų. Kartais žmonės, kuriems kasdienybėje trūksta palaikymo, artimesnio ryšio ar draugystės, tai bando sukurti dovanodami dovanas. Užverstieji dovanomis pradeda jausti tiek finansinį, tiek psichologinį spaudimą. Kai nepavyksta savaime užmegzti artimų ryšių ir surasti patikimo draugo, jį galima pririšti dovanomis, kartu įteikiant atsakomybę ir skolos jausmą.

Skamba neįtikėtinai, bet dovanos gali net apsunkinti santykius. Neretai pasitaiko, kad dovanos gavėjas jaučiasi įsipareigojęs dovanotojui išrinkti ne mažesnės vertės dovaną ir lepinti jomis ne rečiau, taip bandydamas išvengti nereikalingų konfliktų ar nesutarimų. Žmonės dažnai patys nejausdami papuola į tikrus dovanų ir dovanojimo spąstus, kai gauta dovana sukelia ne džiaugsmą, o užkrauna naštą.

Nors, atrodo, nėra tokių, kam nepatiktų dovanos, vis dėlto ne visiems lengva jas priimti. Priimant dovaną užsimezga nematomas ryšys tarp dovanotojo ir dovanos gavėjo. Kartais net gali atrodyti, kad dovanojantysis siekia mumis manipuliuoti, priversti mus jaustis skolingus, turi neaiškių slaptų kėslų, tad stengiamės to išvengti visais įmanomais būdais.

Dalelė širdies

Taigi dovanų teikimo tradicija atsirado senovėje, tačiau tikslaus laiko nustatyti neįmanoma.

Kadangi ši ceremonija atsirado skirtingose kultūrose ir skirtingais laikotarpiais, galima pripažinti, kad noras dalintis yra žmogiškas poreikis.

Jo ištakos greičiausiai kyla iš poreikio stiprinti socialinius ryšius tarp žmonių, demonstruojant pagarbą ir meilę.

Svarbiausia, kad dovana turėtų dalelę jūsų širdies…

The post Geriau maža dovanėlė negu didelė padėka appeared first on Kauno savaitė.