Tačiau tikrieji „atradėjai“ buvo senovės kinai, dar 5 m. pr. Kr. savo metraščiuose užfiksavę neįprastą objektą – ryškią kometą, kuri danguje matėsi daugiau nei 70 dienų. Bet dabar planetų tyrinėtojas iš JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūros (NASA) Markas Metnis pareiškė galintis moksliškai įrodyti, kad būtent šis reiškinys ir buvo tai, ką mes žinome kaip Kalėdų žvaigždę.

Savo atradimą M. Metnis ką tik paskelbė Didžiosios Britanijos astronomų asociacijos žurnale („Journal of the British Astronomical Association“) vildamasis, kad tai padarys galą ištisus šimtmečius trukusioms astronomų diskusijoms.

Pagaliau rado atsakymą?

Kaip žinome, Evangelijoje pagal Matą nepaprasta žvaigždė nurodė trims Rytų išminčiams kelią pas ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Tačiau nebūdami astronomais nesupratome, kad toji žvaigždė elgėsi labai keistai. Iš pradžių ji pasirodė Rytuose, vėliau švytėjo priešais keliautojus jų trumpoje 8–10 km kelionėje iš Jeruzalės į Betliejų. Galiausiai, pagal Biblijos naratyvą, žvaigždė sustojo virš tos vietos, kurioje gimė Jėzus.

Daugelis mokslininkų buvo ir tebėra linkę traktuoti Betliejaus žvaigždę kaip stebuklą ar mitą, tačiau anaiptol ne visi. Atkakliausieji pastaraisiais dešimtmečiais ieškojo paaiškinimo tokiam keistam astronominiam reiškiniui. Kol vienas iš jų – M. Metnis – ne šiaip iškėlė hipotezę, kad žvaigždė iš tiesų egzistavo.

Jis pasiryžo įrodyti, jog tai buvo kometa, kuri prieš 2000 metų prašvilpė pro Žemę astronominio plauko atstumu.

Vieną birželio rytą

Savo paieškose M. Metnis rėmėsi daugumos istorikų nuomone, jog Jėzus gimė kažkada tarp 6 m. pr. Kr. ir 5 m. pr. Kr.

Astronomas išanalizavo senovės kinų metraščiuose aprašytą objektą ir sudarė stebėjimus atitinkantį galimų orbitų diapazoną.

Ir viena šio objekto judėjimo rekonstrukcija parodė, kad jis galėjo tapti matomas vieną birželio rytą 5 m. pr. Kr.

Keliautojai, judantys į Pietus, Betliejaus link, potencialiai būtų galėję jį stebėti tiesiai prieš akis, o vėliau ryškioji žvaigždė tarytum pakibo jiems virš galvos.

Danguje kartu su saule

M. Metnio teigimu, tai pirmasis toks rimtas astronominis kandidatas į Betliejaus žvaigždes. Nes pirmasis, kurio judėjimas galėjo atitikti keistą aprašymą Evangelijoje pagal Matą, o tada pakibti viename taške kone tiesiai virš galvos maždaug dviem valandoms.

Astronomo teigimu, taip arti Žemės praskriejusi kometa turėjo būti lengvai matoma netgi dieną – tokia ryški ji buvo. Dėl tos pačios priežasties kometos judėjimą įmanoma buvo sekti ir šviesiuoju paros metu, kurį senovės žmonės ir rinkdavosi kelionėms.

Beje, iki šiol jau buvo mažiausiai 400 mokslinių bandymų paaiškinti Betliejaus žvaigždę. Tarp jų svarstytos hipotezės ir apie supernovą ar staiga danguje įsižiebusią sprogusią žvaigždę, bet dar daugiau būta interpretacijų apie stebuklą arba tiesiog mitą.

The post Kas atvedė išminčius pas Jėzų? NASA atradimas keičia istoriją appeared first on Kauno savaitė.

Šiemet ypatingos garbės sulauks stebuklingasis Krekenavos bazilikos paveikslas – jame pavaizduoti Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi bus karūnuoti popiežiaus palaimintomis aukso karūnomis.

Pėsčiomis į Krekenavą

Gėrėtis gamtos grožiu, džiaugtis jos dovanomis tinka visada.

Bet tam pats tinkamiausias laikas – Žolinė. Šventės, kurios net pavadinimas kreipia dėmesį į nuo žemės į dangų kylančius žolynus.

Automobiliu važiuodamas toli gali nukakti, daug ir plačiai pamatyti, tik niekas nepakeis gyvos patirties pėstute keliu ar per pievas žingsniuojant ir su gamtos tikrove bei jos įvairove akis į akį susiduriant.

Rugpjūtį ta įvairovė ypatinga, tad Žolinei priartėjus organizuojami piligrimų žygiai – nuo Panevėžio į Krekenavą, į didžiuosius Žolinės atlaidus pėstute būryje bendraminčių gamtos grožio apsuptyje.

Ne kartą į tokius žygius leidosi ir garsiosios Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas.

„Kelias pėsčiomis nuo Panevėžio į Krekenavą man buvo ypatingas“, – prisimena dvasininkas. 2011 metais, kai dar buvo vyskupo Jono Kaunecko vikaru pastoracijai, kartu su mokytojais katechetais dalyvavęs pėsčiųjų žygyje į didžiuosius atlaidus.

Kelionės valandomis žavėję gamtos vaizdai bei suskintos augalų puokštės papildė tą dieną išgirstą netikėtą žinią.

„Kai atėjome, ten buvęs vyskupas pranešė, kad aš esu skiriamas Krekenavos parapijos klebonu ir naujai paskelbtos bazilikos rektoriumi. Visada tą prisimenu ir juokauju, kad į savo dabartines pareigas pėsčias iš Panevėžio atėjau“, – sako dr. G. Jankūnas.

Gyvenimo kelionė

Piligrimystė rektoriui buvo ir yra labai svarbus ir skatintinas veiksmas – tegul ne tolimų, ne ypatingų žygių pavidalu, bet visada suprantama kaip savanoriškas tikinčiųjų pasišventimo aktas, įgalinantis siekti glaudesnio ryšio su Dievu.

Lietuvoje į svarbiausias piligrimystės vietas – Aušros vartus, Kryžių kalną, Šiluvą bei kitas įtraukta ir Krekenava su jos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikoje esančiu stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.

„Tikroji piligrimystė – žmogaus judėjimas gamtoje, turėtų priminti, kad ir visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Kaip ir piligrimystės, taip ir gyvenimo keliu žengiant nereikia apsikrauti jokiais sunkumais, didelėmis naštomis“, – primena dvasininkas.

Kelionė į didžiuosius Žolinės atlaidus – vieną iš gražiausių ir prasmingiausių metų švenčių – ypatinga.

Rugpjūčio viduryje sunoksta, suveši, subręsta, išsiskleidžia visa, kas šiai žemei Aukščiausiojo sukurta, dovanota, palaiminta, ir metas dėkoti už šias gėrybes.

Tos padėkos šventės suvokimas, jos įvertinimas ir net šventimas gali vykti kiekvieno mintyse bei širdyje.

Vis dėlto be Krekenavoje vykstančių atlaidų Žolinę aukštaičiui būtų sunku įsivaizduoti.

Tarsi kitas pasaulis

Rektoriui dr. G. Jankūnui Žolinė Krekenavoje svarbi nuo vaikystės.

Panevėžyje gyvenusi jo šeima dažniausiai šia šventę minėdavo būtent Krekenavoje, tik retkarčiais tėvai, kilę iš Biržų krašto, pasirinkdavo atlaidus ano krašto Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje.

„Man, vaikui, ta Krekenava su savo Žoline atrodė tarsi kitas pasaulis – ir pats miestelis, ir Nevėžio slėnis, ir bažnyčia su gausybe žmonių buvo kažkas ypatingo“, – prisimena dabartinis bazilikos rektorius.

Paaugęs pats su draugais dviračiais į Krekenavą per Žolinę atmindavo. Ir niekada net mintis nedingtelėjo, jog per tą pačią šventę ateityje jis išgirs žinią apie paskyrimą šios parapijos ganytoju.

O Krekenava dar gerokai iki Žolinės atsiduoda šventės laukimui ir pasiruošimui – pinami vainikai, puošiama bazilika, puoselėjama aplinka.

Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktuose Krekenavos Žolinės atlaiduose apeigos ir tradicijos nesikeičia šimtus metų.

Vietiniai kalba, kad ir dabar, kaip kadaise jų seneliai ir tėvai, tiesiog gyvenantys ta švente.

Juk tai ir giminių suėjimo dienos – suvažiuoja pas gimtinėje likusius savuosius artimieji iš visų kampelių.

Stebuklus pildantis paveikslas

Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Krekenavą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas.

Nuolat maldininkų lankomas ir šiandien, jis garsėja ypatinga pagarba ir dėkingumu Mergelei Marijai.

Padavimas sako, jog šis stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje metais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų, kad šis mokytų žmones mylėti Dievą ir Jo Motiną.

Pasakojama, jog paveikslas kabėjęs nedidelėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į medinę Krekenavos bažnyčią. Taip prasidėjo Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos tikinčiųjų piligrimystės prie nepaaiškinamais dalykais garsėjančio paveikslo.

Kad tai nepaprastas paveikslas, liudija daug ant jo paliktų padėkos ženklų – votų, yra jų net iš XVI amžiaus. Registruota, jog išsipildė daugybė prie jo išsakytų prašymų, yra net kūno ar negalios pagijimų.

Pirmieji votai siekia kone 500 metų. Be to, spėjama, kad patys seniausi votai sulydyti, puošiant paveikslą brangmetalio rūbais.

Kai XVIII a. pirmoje pusėje Krekenavos miestelio gaisre jį iš degančios bažnyčios išnešė senukas, paveikslą apgaubė naujos legendos.

Nuo to laiko Krekenavos Mariją imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.

Papuoš aukso karūnomis

1960 m. atliktuose tyrinėjimuose mokslininkai nustatė, kad paveikslas, vaizduojantis Švenčiausiąją Mergelę su Vaikeliu Jėzumi ant rankų papuošti, tikrai yra labai senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas sidabru bei brangakmeniais Vilniaus auksakalių padabintais rūbais.

Šis legendomis apipintas meno kūrinys nuo 2015-ųjų bene šešerius metus buvo restauruojamas.

O dabar jis bus papuoštas jau šių dienų tikinčiųjų suaukotomis lėšomis pagamintu aukso vainiku.

Šių metų balandį Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui įteiktas Kulto dikasterijos dekretas, kuriuo patvirtinama, kad popiežius laimina Krekenavos Švč. M. Marijos – Motinos Vilties – karūnas, pagamintas iš tikinčiųjų paaukoto aukso.

Per šiuos Žolinės atlaidus Krekenavos bazilikoje įvyks iškilmingas karūnavimas – neeilinis įvykis, svarbus ne tik šiai parapijai, bet ir visai Lietuvos Bažnyčiai.

Ant stebuklingojo paveikslo bus uždėtos naujos popiežiaus palaimintos karūnos.

Jas nukaldino sostinės auksakalys Eimantas Ludavičius. Jis yra iškalęs Vilniaus Šventojo Kryžiaus bažnyčios tabernakulį, nukaldinęs Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslo karūną, atkūręs Vilniaus Šventosios Teresės bažnyčios Prahos vaikelio Jėzaus altorių.

Dr. G. Jankūnas sako, kad kiekvienas šimtmetis, kiekviena krašto tikinčiųjų karta kaip nors pažymėjo šį paveikslą, rūpinosi juo, prisidėjo prie išsaugojimo.

„Šis momentas taps regimu ženklu ir dvasiniu kvietimu kiekvienam – atsinaujinti tikėjime, meilėje ir vilties dvasioje, kurios šaltinis yra pati Motina Vilties“, – teigia dvasininkas.

Jau po Žolinės atlaidų Krekenavos didžiojo altoriaus karūnuotas paveikslas bus uždengtas specialiu antirefleksiniu stiklu, saugančiu jį nuo aplinkos poveikio. Per tokį stiklą fotografuojant paveikslą ant nuotraukų nelieka atspindžių.

Tokiais stiklais uždegti itin vertingi ir pasaulio muziejų, ir šventovių paveikslai. Toks stiklas dengia 2018-aisiais popiežiaus Pranciškaus palaiminta karūna karūnuotą Aušros Vartų Mergelės Marijos paveikslą.

Atsisveikinimas su vasara

Neatsiejamas Žolinės akcentas – gėlių, žiedų, žolynų puokštės tikinčiųjų rankose.

Bet gal čia tik pastarojo šimtmečio ženklas? Galbūt tolimoje praeityje padėkoms ir prašymams į Aukščiausiąjį užtekdavo tik maldos, nelaikant gamtos dovanų gausybių kiekvienose rankose?

„Žolynai, gėlės, puokštės per šią ir su pagoniška, ir su krikščioniška tradicija susijusią šventę buvo visada. Kaip padėka už derlių, viliantis, kad jo užteks visus metus. Senosios tradicijos tęsiasi šimtmečius, Bažnyčiai gražiai jas palaikant“, – sako etnologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Žolinę – vasaros pabaigos minėjimo dieną – galima sieti su deivės Žemynos vardu, tokių pėdsakų randama senojoje istorijoje.

Daug su Žolinės tradicijomis susijusių prietarų pasiekė ir šias dienas.

Ir puokštės tikinčiųjų rankose laikomos ne šiaip sau – jos turi gilią prasmę, pašventintos ir didelę vertę įgyja.

O tiems, kas per Žolinę puokštės nepaima, pats velnias į tuščias rankas gali savo uodegą įbrukti. Tuomet jau gero nelauk.

Anksčiau tikėta, kad per Žolinę pašventinta puokštė gali apsaugoti namus nuo gaisro, perkūno, nuo piktos dvasios, todėl senoliai laikydavo ją garbingiausioje namų vietoje.

Pašventintoje puokštėje buvusios javų varpos grūdai būdavo užpilami ant naujo derliaus aruodo, kad šis neištuštėtų.

Žmonės į bažnyčią nešdavo šventinti ir morkų, burokų, obuolių, o parsinešę pašventintus pasidalinę suvalgydavo, dar ir gyvuliams duodavo – dėl sveikatos ir stiprybės.

„Artimajam mirus, dėdavo į jo karstą po pagalvėle šventintos Žolinės puokštės šakelę. Kad sielos kelionė lengvesnė būtų. Teko girdėti, kad dar ir dabar to papročio laikomasi“, – sako etnologė.

The post Istorinis įvykis Krekenavoje: Žolinės atlaiduose karūnuojamas stebuklingasis paveikslas appeared first on Kauno savaitė.

Tarpukariu turbūt nebūdavo kaimo, kur gegužės vakarais nesuskambėtų giesmės Marijai – po dienos darbų kaimynai kurioje vienoje troboje susirinkdavo giedoti mojavų.

Sena, Lietuvoje dar nuo 19 a. pabaigos paplitusi bendruomeninė tradicija šiais laikais dažniau praktikuojama bažnyčiose.

Visgi gegužinės pamaldos – ne tik bažnyčios, bet ir liaudies pamaldumo išraiška.

Jų tradicija liaudyje nepamiršta.

Panevėžio krašte ir šiandien kai kur tebegiedamos mojavos – ne tik kaimo žmonių kiemuose, bet mieste į būrį susirinkus kaimynams.

Giedotojų laukia su pyragais

Centrinėje Panevėžio dalyje esančios siaurutės Motiejaus Valančiaus gatvelės gyventojai jau daug metų gegužės mėnesį į šioje gatvėje esantį vienuolyną renkasi giedoti mojavų.

Čia stovinčiuose vienuose iš Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos namų šiuo metu gyvena trys seserys.

Gegužę jos atveria masyvius vienuolyno vartus, prikepa pyragų ir laukia kaimynų ar iš toliau atvykstančiųjų.

Giedotojai sutinkami svetainėje, vaišinami pačių vienuolių surinktų ir paruoštų gilių kava.

O tuomet pakviečiama į vienuolyno koplyčią giedoti.

Vieną vakarą joje apsilankius „Sekundės“ žurnalistams, čia jau buvo susirinkę dešimt moterų ir vienas moksleivis, atėjęs su mama ir močiute.

Jau sugiedojus giesmes ir sukalbėjus maldas, vienuolyno kaimynystėje gyvenanti Ieva bei jos mama Sigita pasakojo išeinančios į namus pakylėtos, pajutusios bendrystę ir laimingos.

Ieva pasidžiaugė, kad giedoti mojavų mielai ateina ir du jos sūnūs.

Tik šįkart jų vakaras buvo užimtas.

„Bet kitomis dienomis tikrai giedos“, – patikino Ieva.

Jos mama Sigita pripažįsta: giedojimas suteikia ramybės.

„Mūsų visa šeima laukia gegužės, kad galėtume pas seseris ateiti giedoti“, – tvirtina ir jų kaimynė Gerda.

O Donata Giedrikaitė giedoti mojavų į M. Valančiaus gatvėje esantį vienuolyną atvažiavo iš Rožyno mikrorajono.

„Atvažiuoju čia, nes drauge giedoti man gera“, – sako Donata.

Ne tik kinktelėti galvas

Sukviesti kaimynus kartu giedoti gegužinių giesmių – sesers Leonoros Kasiulytės sumanymas.

Mojavų tradicija kilusi iš Italijos ir jos kaimynystėje esančių Prancūzijos bei Ispanijos.

Pati vienuolė prisipažįsta, kad septynerius metus studijuojant Italijoje jai nebuvo kada giedoti mojavų – gegužės vakarais sėdėdavo prie knygų, ruošdavosi egzaminams.

O štai grįžusi po studijų į Panevėžį, vienuolė nutarė, kad reikia giedoti mojavas.

Ir giedoti ne vienoms vienuolėms, o kartu su kaimynais.

„Tokių puikių kaimynų ir kaimynių turime! O būdavo, kad prasilenkdami su jais tik pasisveikindavome ar vien kinktelėdavome galvas. Pamaniau, būtina artimiau susipažinti, kad susitikę ne tik kinktelėtume, o turėtume ir apie ką šnektelėti“, – kaip gimė sumanymas kviestis kaimynus giedoti mojavų, pasakoja vienuolė L. Kasiulytė.

Ir prašyti, ir dėkoti

Mojavos – tai gegužinės giesmės.

Sesuo Leonora pasakoja, kad jas pati bažnyčia parinko giedoti gegužę, dar vadinamą Mergelės Marijos mėnesiu.

Per mojavą giedama Marijai skirtoji, jos nuopelnus, savybes, būdo bruožus vardijanti litanija. Po šios kalbama šventojo Bernardo sukurta malda, prašant Dievo Motinos malonių, galop giedama giesmė „Sveika, Marija“.

Vienuolė primena, kad iki imantis giedoti, dera sugalvoti vadinamąją intenciją, ko norima paprašyti Dievo Motinos.

Beje, nebūtina vien prašyti. Tinka Mergelei Marijai dėkoti. Įprasta, kad sugiedojus gegužines giesmes, dar ir pasimeldžiama.

„Ir tai užtrunka tik dešimt-penkiolika minučių. Tiek laiko pasimeldi, o pasijunti labiau pakylėtas, laisvesnis, džiugesnis, pabendravęs su pačia Dievo Motina ir jos Sūnumi“, – dėmesį atkreipė L. Kasiulytė.

Bendruomeninės pamaldos

Nors daugeliui atrodo, kad gegužinės pamaldos giedamos jau labai seniai, iš tiesų ši tradicija Europoje žinoma tik nuo XIX amžiaus – 1840-ųjų.

Lietuvą ji pasiekė dar vėliau. Kai popiežius šių pamaldų dalyviams suteikė visuotinius atlaidus, giesmės Marijai gegužę ėmė sklisti iš visų Lietuvos kaimų.

„Pagalvokime apie laikus, kai dauguma gyveno kaimuose, bažnyčias pasiekti nebuvo taip paprasta, o ir darbų pavasariais kaime oho kiek tekdavo nudirbti. Suprasdama šią situaciją, o drauge matydama žmonių norą giedoti mojavas, bažnyčia ėmė raginti tą daryti bendruomenėse“, – pasakoja vienuolė.

Į pamaldas Marijos garbei kaimo žmonės rinkdavosi prie kryžių, koplytėlių, tikinčiųjų namuose. Temstant, suskambinus varpu ar kitaip davus ženklą, žmonės sugužėdavo į atvirus namus giedoti Marijos litanijos ir giesmių.

Visi kartu melsdavosi, Marijos prašydavo malonių, sausais metais lietaus, lietingais – giedros.

Populiarūs būdavo tie susibūrimai – juk pamaldoms pasibaigus, ne tik giesmės, bet ir dainos skambėdavo, savaitgaliais ir šokiai vykdavo.

Sovietmetis bendruomenės sąvoką buvo beišgyvendinantis.

Bet Lietuvai atsikovojus laisvę, dvasininkams paraginus, pasak L. Kasiulytės, kaimuose, miesteliuose kuri nors „pabažna“ šeimyna gegužės mėnesį vadinamajame gerajame trobos gale, o jei šilta ir nelyja – kieme – vėl ėmėsi rengti tokiems giedojimams vietą ir laukti kaimynų.

Berželių nekerta

Senajame Lietuvos kaime buvo įprasta troboje matyti kabančius šventųjų paveikslus, o mojavai po jais dar būdavo merkiama gėlių, gal ir patys paveikslai žiedais apipinami.

„Girdėjau, kad vyrai gegužinėms pamaldoms nukirsdavo ir į trobą atsinešdavo jaunų berželių. Šalia tų paveikslų ir berželių ir būdavo giedama“, – kalba vienuolė.

Ji savojo vienuolyno koplyčioje pamerkia gėlių, tačiau berželių šiukštu nekertanti.

„Kam juos kirsti, lai sau auga smagiai. Kam žudyti medelį? Gyvename laikais, kai itin svarbi ekologija, turime rūpintis gamta“, – pabrėžia sesuo Leonora.

Sovietmetis tradicijos neišnaikino

Vienuolė apgailestauja ankstyvoje vaikystėje nežinojusi, kas yra mojavos, kaip jos giedamos, nors užaugo karštai tikinčioje šeimoje.

Ji – tremtinių vaikas, gimusi Sibire. L. Kasiulytė svarsto, kad vargą vargstant, pusbadžiu gyvenant tremtyje ir jos mamai, ir kitiems tremtiniams turbūt nebebuvę jėgų burtis giedoti gegužinių.

Grįžus į tėvų gimtas vietas Pakruojo rajone, netoli Stačiūnų aršiu sovietmečiu kaimų gryčiose niekas gegužinių nebegiedodavo.

Tačiau paauglė Leonora šias maldas girdėdavo bažnyčioje.

Vienuolė atkreipė dėmesį, kad Stačiūnų bažnyčia vienintelė Lietuvoje, garsėjanti vadinamaisiais laimingos mirties atlaidais.

Pašnekovė šypsosi, kad išgirdę tokį pavadinimą, daugelis suklūsta ir teiraujasi, ar nuvykęs į tokius atlaidus pasirašai mirties nuosprendį.

Pasak L. Kasiulytės, mirties nuosprendį visi mes esame pasirašę – tai įvyko gimstant. O nuvykus į laimingos mirties atlaidus, pasak jos, prašoma vilties laimingai numirti ir patekti į laimingą Amžinybę.

„Bijo žmonės apie mirtį kalbėti, daugelis nenori jai ruoštis“, – atsiduso vienuolė.

The post Suvešėjus gamtai ir jausmams – giedoti mojavų appeared first on Kauno savaitė.

Jis atsisakė daugumos privilegijų, rinkosi kuklų gyvenimą.

Net ir tapęs popiežiumi, Pranciškus dažnai primindavo, kad kunigai turi „kvepėti savo avimis“ – būti arti žmonių, o ne gyventi uždarame pasaulyje.

Katalikų Bažnyčios vadovas mirė Šv. Mortos svečių namuose Vatikane, kuriuose gyveno, nuo insulto ir širdies nepakankamumo.

Apie Pranciškaus mirtį paskelbta praėjus vos dienai po jo pasirodymo Šventojo Petro aikštėje. Joje popiežius tūkstančiams tikinčiųjų linkėjo linksmų Velykų, o tradiciniame palaiminime ragino siekti minties laisvės ir tolerancijos.

Jau trečiadienio rytą per procesiją kardinolų lydimas karstas su popiežiaus palaikais perkeltas į Šv. Petro baziliką.

Katalikų lyderio laidotuvės, praneša Vatikanas, vyks šeštadienį 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku aikštėje priešais baziliką.

Karstas su argentiniečio pontifiko kūnu vėliau bus nugabentas į Romos Didžiąją Švč. Marijos baziliką, kur jis bus palaidotas.

Karstas bus nešamas per 500 metų senumo bazilikos „mirties duris“.

Po laidotuvių prasidės devynių dienų gedulas.

Pranciškus prieš mirtį buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti ne didingoje Šv. Petro bazilikoje, kaip yra įprasta mirusiems popiežiams, o būtent Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje – vienoje iš mėgstamiausių jo vietų.

Kapavietė, kaip testamente nurodė pontifikas, turi būti žemėje – paprasta, be ypatingų puošmenų ir su vieninteliu įrašu: Pranciškus.

Įdomu tai, kad testamente yra minimas ir lietuvis, iš Biržų kilęs kardinolas Rolandas Makrickas.

Jis yra vienas tų, kuriam popiežius patikėjo laidotuvių ceremoniją.

„Visus būtinus nurodymus šiuo atžvilgiu esu davęs kardinolui Rolandui Makrickui, Liberijaus bazilikos ekstraordinariniam komisarui“, – rašoma pontifiko testamente.

Šlubavo sveikata

Popiežius Pranciškus šiemet sunkiai ir ilgai sirgo plaučių uždegimu.

Iš ligoninės ganytojas paleistas kovą, po 38 dienas trukusio gydymo.

Gydytojai jam davė nurodymą du mėnesius ilsėtis ir vengti viešų pasirodymų, tad per Didžiąją savaitę pontifikas turėjo vienintelį oficialų vizitą – lankėsi Romos kalėjime.

Jis netgi praleido tradicinį kojų plovimo ritualą, o po apsilankymo kalėjime žurnalisto paklaustas, kaip mato Velykų savaitę, popiežius atsakė silpnu ir trūkčiojančiu balsu: „Aš ją išgyvenu, kaip tik galiu.“

2022-aisiais popiežius pripažino, kad dėl sveikatos problemų jam reikia sulėtinti tarptautinių kelionių tempą, tačiau vis tiek tęsė oficialius vizitus po visą pasaulį ir intensyviai dirbo.

Pranciškus jau kelerius metus kentė lėtinį kelio skausmą, todėl buvo priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu.

Per savo pontifikatą Pranciškus apkeliavo daugybę šalių, lankė pabėgėlių stovyklas, vargšus, kalėjimus – apkeliavo virš 60 valstybių.

2018 m. rugsėjį ganytojas lankėsi Lietuvoje – tai buvo antrasis Romos katalikų popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.

1993 m. čia pirmasis viešėjo Jonas Paulius II.

Nuo Buenos Airių iki Vatikano

Popiežius Pranciškus buvo pakrikštytas Chorchės Marijaus Bergoljo vardu 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinoje, italų emigrantų šeimoje.

Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų šeimos.

Pranciškaus tėvas Marijus Chosė Bergoljas buvo apskaitininkas, motina Rechina Marija Sivori – namų šeimininkė.

Marijaus Chosė šeima paliko Italiją dar 1929 m. bėgdama nuo Benito Musolinio režimo.

Būsimo popiežiaus jaunystė buvo gana įprasta – studijavo Hipolito Irigojeno technikume, įgijo chemijos techniko diplomą. Vėliau mokėsi Buenos Airių dvasinėje seminarijoje.

Kelerius metus dirbo Hikečiero-Bachmano laboratorijos maisto skyriuje. Lig tol darbavosi apsaugininku bare ir valytoju.

Sulaukęs 21-erių susirgo sunkia pneumonija, dėl kurios pašalinta dalis dešinio plaučio.

Trejus metus pasimokęs arkivyskupijos Švč. Nekaltojo Prasidėjimo seminarijoje, 1958 m. kovo 11-ąją įstojo į jėzuitų ordiną.

1960 m. kovą įšventintas į vienuolius. Šv. Juozapo kolegijoje gavo licenciato laipsnį.

1964–1965 m. Santa Fė miesto Švč. Nekaltojo Prasidėjimo kolegijoje dėstė literatūrą ir psichologiją, taip pat dėstė Buenos Airių katalikiškoje Švč. Išganytojo kolegijoje.

1967 m. Chorchė Marijus Bergoljas pradėjo studijuoti teologiją jėzuitų universitete.

1969 m. gruodį arkivyskupas įšventino jį į dvasininkus.

Nuo 1973 m. iki 1979 m. buvo Argentinos jėzuitų provincijos provincijolas. Vėliau tapo Buenos Airių provincijos Šv. Mykolo dvasinės seminarijos rektoriumi.

Vokietijoje apgynė daktaro disertaciją. Po šių studijų grįžo į Kordobos arkivyskupiją dirbti nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu.

1992 m. paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, vėliau arkivyskupo koadjutoriumi.

1998 m. vasario 28 d. tapo Buenos Airių arkivyskupu.

Ch. M. Bergolją 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė kardinolu.

Nuo 2005 iki 2008 m. jis vadovavo Argentinos vyskupų konferencijai.

2013 m. popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie atsistatydinimą, išrinktas popiežiumi. Ch. M. Bergoljas tapo pirmuoju popiežiumi iš Lotynų Amerikos bei pirmuoju jėzuitu popiežiumi istorijoje.

Šias pareigas ėjo dvylika metų.

Išrinktas popiežiumi, Ch. M. Bergoljas pasirinko Pranciškaus vardą. Tai pirmas kartas per visą istoriją, kai popiežius pasirinko būtent šį vardą.

Pranciškus – nuoroda į Šv. Pranciškų Asyžietį, garsėjusį kuklumu, meile vargšams ir gamtai.

Įdomu tai, kad pontifikas yra atvirai prisipažinęs, kad paauglystėje buvo įsimylėjęs merginą ir net svarstė apie santuoką, tačiau galiausiai pasirinko kunigystės kelią.

Žemiškas gyvenimas

Gyveno Pranciškus ne popiežiaus rūmuose, o paprastame svečių namų kambaryje.

Mėgo gerti matę – argentinietišką žolelių arbatą.

Tai buvo viena iš jo argentinietiškos tapatybės detalių, kurios niekada neišsižadėjo.

Pranciškus visą gyvenimą buvo aistringas futbolo gerbėjas, ypač ištikimas Buenos Airių klubui „San Lorenzo de Almagro“. Jis karštai palaikė „San Lorenzo“ klubą nuo vaikystės, su šeima dažnai lankydavosi rungtynėse.

Net tapęs popiežiumi, išliko aktyvus klubo narys, reguliariai mokėjo nario mokesčius.

2014 m., kai „San Lorenzo“ pirmą kartą laimėjo prestižinį „Copa Libertadores“ turnyrą, komandos delegacija aplankė popiežių Vatikane ir įteikė jam trofėjų bei marškinėlius su užrašu „Francisco Campeón“ – „Pranciškus čempionas“.

Po popiežiaus mirties „San Lorenzo“ klubo prezidentas Marčelas Moretis paskelbė, kad naujasis stadionas bus pavadintas popiežiaus Pranciškaus vardu, taip siekiant įamžinti jo palikimą Argentinos sporte ir meilę klubui.

Per savo pontifikatą Pranciškus susitiko su daugybe futbolo žvaigždžių, įskaitant Lionelį Mesį ar Diego Maradoną.

Lankydamasis Vatikane, legendinis futbolininkas Maradona padovanojo popiežiui Argentinos rinktinės marškinėlius su užrašu „Francisco“ ir numeriu 10.

Atviresnė Bažnyčia

Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad Bažnyčios vadovai turėtų rodyti kuklumo pavyzdį. Jis yra sakęs, kad jam skaudu matyti kunigus ar vienuolius, važinėjančius prabangiais automobiliais, nes tai prieštarauja jų pašaukimui tarnauti vargšams ir gyventi nuolankiai.

Vietoje ištaigingų limuzinų ar papamobilių, Pranciškus dažniau rinkdavosi paprastas, ekonomiškas transporto priemones.

Per savo pirmąjį vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas 2015 m. jis pasirinko važiuoti kukliu „Fiat 500L“ automobiliu. Prieš tapdamas popiežiumi, dažnai naudodavosi viešuoju transportu – autobusais ir metro.

Net būdamas popiežiumi, Pranciškus pats skambindavo žmonėms, kurie jam rašydavo laiškus ir prašydavo maldos.

Jis sakė: „Katalikų Bažnyčia neturi būti muziejus – ji turi būti kaip lauko ligoninė po mūšio.“

Popiežius Pranciškus nebijojo kalbėti apie nepatogius dalykus – apie klimato kaitą, nelygybę, smurtą, net ir apie pačios Bažnyčios klaidas.

Pranciškus suteikė moterims visiškas teises būti dikasterijų – Romos kurijos padalinių – narėmis. Teigė, kad Katalikų Bažnyčia turėtų būti atlaidesnė LGBT bendruomenės nariams. Jis kvietė ne smerkti, bet mylėti.

Pranciškus kritikavo nevaržomą kapitalizmą, vartotojiškumą. Klimato kaitos klausimas buvo viena pagrindinių jo pontifikato temų.

Savo pasisakymuose Bažnyčios vadovas kvietė pripažinti, kad žmonės pakenkė Žemei savo veiksmais, ryžtis pasikeisti ir nebegalvoti, kad su planeta galima elgtis bet kaip.

Popiežius smerkė mirties bausmę, pasisakė už visišką jos panaikinimą.

Tarptautinėje politikoje Pranciškus kritikavo kraštutinę dešinę ir populizmą, ragino dekriminalizuoti homoseksualumą, padėjo atkurti diplomatinius santykius tarp JAV ir Kubos, aktyviai palaikė pabėgėlių teises.

Jis pabrėžė, kad migrantų apsauga yra „civilizacijos pareiga“ ir kritikavo priešimigracinę politiką.

The post Popiežius Pranciškus: kuklus ganytojas didele širdimi appeared first on Kauno savaitė.

Skrynios su dešimčia Dievo įsakymų slėptuvė daugiau nei tūkstantį metų laikyta viena didžiųjų žmonijos paslapčių.

Biblijoje teigiama, kad Sandoros skrynią pagamino senovės izraelitai netrukus po savo išėjimo iš Egipto maždaug 15 a. prieš Kristų. O Mozė į ją padėjo dešimt Dievo įsakymų – iki bus pastatyta pirmoji šventykla Jeruzalėje.

Dalis istorikų tiki, kad iš pradžių Sandoros skrynia iš tiesų buvo laikoma senosios Jeruzalės šventyklos „šventovių šventovėje“ – pačioje jos širdyje buvusioje salėje. Bet kai 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užėmė babiloniečiai, skrynia dingo.

Gyvuoja legenda, kad neįkainojamas artefaktas buvo išgabentas į Etiopiją ir dabar yra saugomas vienoje vietos bažnyčių.

Tačiau tiesa tokia, kad įrodymų, jog pati Sandoros skrynia išvis egzistuoja, dar reikia rasti.

Ir kai kas mano, jog tas pagaliau nutiko: jei tikėtume tuo, kas rašoma 2000-aisiais išslaptintame JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumente, reliktas buvo aptiktas 1988 metais.

Aptiko nuotoliniu būdu

Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje CŽA vykdė eksperimentus su asmenimis, tvirtinusiais, jog sugeba jausti dideliu atstumu esančius objektus, įvykius ar žmones.

Paviešintas dokumentas – liudijimas apie darbą su vienu tokiu „aiškiaregiu“, įvardijamu kaip Nuotolinis stebėtojas Nr. 032.

Mokomosios pratybos vyko 1988 metų gruodžio 5-osios rytą. Jam ar jai buvo suteiktos koordinatės, pagal kurias turėjo surasti „taikinį“. Ir per 90 minčių – tiek truko seansas – šis asmuo gana aiškiai apibūdino Sandoros skrynią, nors prieš eksperimentą nebuvo informuotas, ko konkrečiai ieško.

Kaip rašoma CŽA ataskaitoje, Nuotolinis stebėtojas Nr. 032 papasakojo štai ką: „Taikinys yra talpykla. Šios talpyklos viduje yra dar viena talpykla. Taikinys pagamintas iš medžio, aukso ir sidabro (…) ir papuoštas serafimu (šešiasparniu angelu – red. pastaba)“.

Ta „karsto pavidalo“ talpykla neva paslėpta kažkur Artimuosiuose Rytuose, nes žmonės ten kalba arabiškai, yra tamsių plaukų ir akių, apsirengę beveik visiškai baltai.

Tarp aplinkinių statinių „aiškiaregys“ teigė pastebėjęs mečečių kupolų.

„Saulės blyksnis“

Biblijoje Sandoros skrynia iš tiesų apibūdinama kaip auksu puošta akacijos medžio dėžė, sukonstruota apytikriai 1445 metais prieš Kristų.

Specialistai mano, jog dabar fiziškai nebeegzistuojančioje šventykloje Jeruzalėje ji praleido ištisus šimtmečius. Vienintelis mirtingasis, galėdavęs ją matyti, būdavo vyriausiasis izraelitų kunigas. Bet ir jam prisiartinti prie Sandoros skrynios leista tik per švenčiausią iš švenčiausių judėjų švenčių – Jom Kipurą.

Paskui skrynia dingo.

Tačiau nuo CŽA vykdyto paslaptingo projekto „Saulės blyksnis“ laikų užsilikęs dokumentas, kurį, tarp kitko, galima rasti internete – oficialioje agentūros svetainėje CIA.gov, – perša mintį, jog JAV vyriausybė jau daug metų gali žinoti, kur yra Sandoros skrynia.

Nuo įkaitų iki artefaktų

Ne paslaptis, kad 8–9-ajame dešimtmečiuose JAV Gynybos žvalgybos agentūra bei kelios kitos žvalgybinės organizacijos, įskaitant CŽA, naudojosi paslaugomis asmenų, tvirtinusių turint paranormalių gebėjimų. Pavyzdžiui – atskirti savo sąmonę nuo kūno ir „pasiųsti“ reikiama kryptimi.

Projekto „Saulės blyksnis“ tikslas buvo išbandyti tokių aiškiaregių, oficialiuose dokumentuose vadintų nuotoliniais stebėtojais, galias renkant žvalgybinę informaciją apie taikinius tik pagal šių koordinates.

Taikiniai buvo patys įvairiausi, nuo islamistų grupuočių pagrobtų įkaitų iki pabėgusių nusikaltėlių, besislapstančių kažkur čia pat, Jungtinėse Valstijose.

Kaip paaiškėjo, domėjosi žvalgyba ir religiniais artefaktais.

Atidarys, kai ateis laikas

Apie konkretų seansą, vykdytą 1988-ųjų gruodį, liudijantis dokumentas pilnas istorikams šiurpuliukus keliančių smulkmenų.

Nuotolinis stebėtojas Nr. 032, stebėtinai tiksliai nurodęs regioną, kuriame neva yra Sandoros skrynia, taip pat teigė matąs, jog artefaktas stovi po žeme, tamsioje ir šlapioje vietoje.

„Šio taikinio tikslas – suvienyti žmones. Tai kažkaip susiję su ceremonijomis, atmintimi, pagerbimu, prisikėlimu, – toliau kalbėjo aiškiaregys. – Regiu dvasingumą, informaciją, pamokas ir istorines žinias, kurios gerokai pranoksta tai, ką žinome dabar.“

Ir dar: „Taikinį saugo būtybės ir jį atverti (dabar) gali tik tie, kas įgalioti tai padaryti – ši talpykla nebus/negali būti atidaryta iki ateis tinkamas laikas.“

O kai tas laikas ateis, „paaiškės, kad užrakto mechanizmas buvo gana paprastas“.

Tačiau jei kas bandys atverti talpyklą jėga ar laužtuvu, bus „sunaikintas talpyklos sergėtojų, pasitelksiančių mums nežinomą jėgą“.

Prie CŽA ataskaitos pridėti ir aiškiaregio „sąmonės atsiskyrimo“ būklėje piešti eskizai bei pakeverzoti užrašai. Juose, be kita ko, galima atpažinti mečetės pastato kontūrus, aštuonias greta viena kitos suguldytas mumijas ir sparnuotą būtybę – serafimą.

Prie ataskaitos taip pat pridėti keli lapai su iš pažiūros atsitiktiniais, bet grėsmingais žodžiais, kaip „mirtis“, „draudžiama“, „saugoma“, „išsigandę“, „sunaikinti“, „skausmas“ ir „sielvartas“.

Legendos šaknys – Afrikoje

Nors prieš trisdešimt septynerius metus sudarytoje slaptoje ataskaitoje užfiksuota, kad Sandoros skrynia slypi kažkur Artimuosiuose Rytuose, Etiopijos versija vis dar labai populiari. Juolab kad šioje Afrikos šalyje gyvena didelė arabiškai kalbančių musulmonų bendruomenė ir yra daugybė mečečių.

Etiopijoje gyvuoja sena religinė legenda apie tai, kaip Sandoros skrynią čionai atgabeno žmogus vardu Menelikas – Šebos karalienės ir Izraelio karaliaus Saliamono sūnus.

Šeba buvo iš Etiopijos, tačiau jos karalystė driekėsi šiuolaikinio Jemeno teritorijoje. Legenda pasakoja, kad sūnų ji pagimdė gimtinėje, bet šis paaugęs iškeliavo į Jeruzalę mokytis iš savo tėvo.

Būdamas ten Menelikas tariamai pavogė Sandoros skrynią ir parvežė į Aksumą Etiopijoje.

Vietiniai pasakoja, kad nuo tada talpykla su dešimčia Dievo įsakymų stovi Siono Švč. Mergelės Marijos bažnyčios koplyčioje.

Buvo liudininkų, tvirtinusių, kad savomis akimis ją ten matė dar visai neseniai – Antrojo pasaulinio karo metais.

Kiti tikslino, jog tai buvo tik kopija, niekuo nesiskirianti nuo skrynios kopijų kitose Etiopijos bažnyčiose.

Taigi tikrosios Sandoros skrynios vietos paslaptis dar turi būti atskleista. Bet gal jau netrukus?

The post Sensacija apie švenčiausią artefaktą – iš CŽA archyvų appeared first on Kauno savaitė.

Dvasininkas iš savo patirties žino, kur gali nuvesti devynmečio svajonės.

Nevaikiškas troškimas

Po dešimtmečio, praleisto tarnaujant Kupiškio parapijoje, arčiau gimtojo Panevėžio šių metų vasarą grįžęs dvasininkas 44-erių Mindaugas Kučinskas dabar rūpinasi Miežiškių, Velžio ir Velykių parapijų tikinčiaisiais ir jaunimu – kunigas paskirtas ir Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadovu.

Nors pastaruosius dešimt metų dvasininkas rūpinosi kupiškėnų sielovada, Panevėžys – jo gimtasis miestas, kuriame ir prasidėjo kelias į kunigystę.

Pasak Mindaugo, toks kraustymasis dažnam dvasininkui nėra lengvas, tačiau jis į kunigų rotaciją, paprastai vykstančią kas septynerius metus, stengiasi žvelgti kaip į gyvenimo etapą, nešantį naujas galimybes ir patirtis.

„Nėra taip, kad prisiriščiau prie vietos. Kita vertus, Kupiškis ne taip toli nuo Panevėžio, čia liko tėvai, draugai, tad dažnai tenka lankytis. Tą ryšį nuolat palaikiau. O ir esu žmogus, kuriam patinka naujovės, kur reikia, ten važiuoju. Gal čia tokia Dievo malonė man duota, ta vidinė laisvė“, – svarsto M. Kučinskas.

Dvasininkas atviras: jau būdamas devynerių pajuto, kad gyvenime jo laukia ypatinga misija. Savotiškas lūžis įvyko tada, kai šeimoje gimė jaunesnis broliukas.

Tada Mindaugas pasakoja pajutęs labai stiprų norą tapti dvasininku.

„Būdamas devynerių jau žinojau, kad noriu būti kunigu. Todėl ir dabar, bendraudamas su vaikais, labai rimtai žiūriu į devynmečių norus. Stebiuosi, iš kur toks noras manyje atsirado, tik žinau, kad tai buvo labai stiprus vidinis troškimas. Kai su tuo noru gyveni ir juo džiaugiesi, jis tik stiprėja. Kito atsakymo nerandu – tai paties Dievo pasėta sėkla manyje. Ne veltui Dievas savo apaštalams yra pasakęs, kad ne jūs mane išsirinkote, o aš jus. Žinoma, reikia ir tam tikrų aplinkybių. Tų sėklelių mesta daugiau, bet kartais nesusiklosto aplinkybės, leidžiančios joms išaugti“, – kalbėjo M. Kučinskas.

Pranašiškas žvilgsnis

Tikėjimo pagrindus M. Kučinskui paklojo ir tėvai.

Vairuotojo ir medicinos seselės šeimoje gimęs Mindaugas nuo pat mažų dienų juto Dievo buvimą. Pasak dvasininko, šeimoje tikėjimo patirtis buvo labai gyva. Jį patį be galo žavėjo tai, kad mama turėjo humoro jausmą, bet kartu buvo be galo religinga – joje puikiai derėjo tikėjimas ir linksmumas.

Lankytis bažnyčioje Mindaugas pradėjo labai anksti. Kartu su darželio draugu eidavo patarnauti per mišias.

Tai dar labiau sustiprino vaiko troškimą atsiduoti kunigystei.

„Kartą mamai kalbantis su močiute, ji pasakiusi, kad Mindaugas bus kunigu. Ji turėjo pranašišką žvilgsnį. Tai buvo savotiškas ženklas, kad jeigu kažkas mato mano pašaukimą, vadinasi, tikrai turiu juo sekti“, – pasakoja dvasininkas.

Tiesa, net ir baigdamas mokyklą nei mokytojams, nei klasės draugams M. Kučinskas neišsidavė, kur toliau mokysis, vis išsisukdavo nuo tiesaus atsakymo.

„Kartais tokius brangius dalykus reikia pasilaikyti sau“, – įsitikinęs Mindaugas.

Tiesa, patys artimiausi žmonės seniai žinojo apie jo pasirinkimą. Tad sprendimas toliau mokytis Vilniaus kunigų seminarijoje jiems nebuvo staigmena.

Baigęs seminariją, dar metus patirties sėmėsi Prancūzijoje, karmelitiško dvasingumo universitete.

Kunigas džiaugiasi, kad tėvai jam suteikė visišką laisvę rinktis gyvenimo kelią ir besąlygiškai palaikė.

„Mama visuomet sakydavo: kad ir ką pasirinktum, mes tave palaikysime ir mylėsime. Tikrai yra tokių patirčių, kai žmonės rinkosi kunigystės kelią tik todėl, kad to labiau norėjo tėvai. Čia turi būti tik paties sprendimas. Žinoma, nėra jokios tragedijos išeiti, kol nesi įšventintas, jei tik jauti, kad tai ne tavo kelias. Dėkoju mamai, kad man suteikė pasirinkimo laisvę ir mane palaikė šiame kelyje“, – kalba M. Kučinskas.

„Man patinka mintis: nekalbėk apie Jėzų, kol kitas apie jį nepaklaus, bet gyvenk taip, jog paklaustų, iš kur tas gyvenimo džiaugsmas.“

M. Kučinskas

Įkvėptas brolio

Kaip pasakojo dvasininkas, to džiaugsmo, kai sužinojo, kad buvo priimtas į seminariją, tikriausiai nepamirš niekuomet.

Noras joje studijuoti buvo tiek stiprus, kad net nesulaukęs oficialios stojimų rezultatų pabaigos paskambino rektoriui paklausti, ar jam pavyko.

„Tikiu, kad pats Jėzus su manimi džiaugėsi, net dabar prisimenu, kaip iš tos laimės šokinėjau.

Kad tai mano kelias, niekuomet nesuabejojau“, – sako M. Kučinskas.

Kunigystė, anot dvasininko, gali būti labai plati. Ji gali apimti akademinę veiklą, ligonių lankymą, darbą su seneliais, vargstančiaisiais ar vaikais ir jaunimu. Taip sutapo, kad kai Mindaugas buvo įšventintas į kunigus, jo devyneriais metais jaunesnis brolis išgyveno nelengvą paauglystės etapą. Bendrystė su broliu ir jo draugais, noras jiems padėti įveikti paauglystės iššūkius M. Kučinską pastūmėjo į darbą su vaikais ir jaunimu.

„Aš žinau, kokia yra dovana šį nelengvą etapą įveikti su Jėzumi. Vien žinojimas, kad esi ne vienas, suteikia daug stiprybės. Troškimas padėti jaunimui ir gimė iš to, kad pats vaikystėje turėjau džiugią bendrystę su Jėzumi“, – pasakoja pašnekovas.

Beje, jaunesnis Mindaugo brolis, įkvėptas vyresnėlio, taip pat žengė kunigystės keliu.

Baigė teologijos mokslus, bet pajutęs pašaukimą šeimai, kunigu netapo, nors nuo Dievo ir nenutolo. Šiuo metu gyvena Paryžiuje ir katalikiškame universitete dėsto teologiją.

„Su broliu visuomet artimai bendravome, sunku atsakyti, kas nulėmė tokį jo pasirinkimą, gal ir mano pavyzdys paskatino rinktis šį kelią. Labai gražu, kad jis puikiai suderino šeimos troškimą ir Bažnyčią“, – svarsto M. Kučinskas.

Bendrystė su Jėzumi

Dirbant su vaikais reikia daug kantrybės, dėmesio, tačiau M. Kučinskas tiki, kad investicijos į jauną žmogų atsiperka.

Jis įsitikinęs: svarbiausios gyvenimo vertybės pasėjamos būtent vaikystėje, todėl labai svarbu, kad šis etapas būtų kuo šviesesnis. Kai vaikai pasieks paauglystę, jau turės sudygusią tą sėklą, o gal ir išaugusį medelį.

Pasak M. Kučinsko, nors kartos keičiasi, bet jaunų žmonių troškimai iš esmės lieka tie patys – jie nori būti priimti ir pripažinti.

„Žinoma, dabar jaunimas labiau prilipęs prie socialinių tinklų, tarsi gyvena telefonuose, bet kai surandi raktą, pasiūlai įdomių veiklų, mielai prisijungia. Gal dabar vaikams ir jaunimui sunkiau užmegzti gyvą kontaktą, bet tai priimu kaip yra. Gyvo, nuoširdaus ryšio jie labai nori. Dažna jauno žmogaus bėda, kad viską laiko savyje. Bet būnant su Dievu, net ir suklupus, nebereikia to akmens nešiotis savyje, galima per išpažintį tai pasakyti kunigui ir vėl viską pradėti iš naujo“, – kalba M. Kučinskas.

Dvasininkas neseniai paskirtas ir Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadovu.

Mindaugas tikisi, kad ir Panevėžyje pavyks suburti komandą, kuri padės jaunimui eiti su Jėzumi. Kaip pagelbėti jauniems žmonėms atrasti Dievą, anot dvasininko, vieno recepto nėra. Bet darbas su vaikais tuo ir įdomus, kad kaskart tenka ieškoti vis naujo rakto į jų širdis.

„Apie Dievą galima kalbėti ir per buvimą kartu, bendravimą, įvairias veiklas. O galima ir tylėti, bet tiesiog jausti. Man patinka mintis: nekalbėk apie Jėzų, kol kitas apie jį nepaklaus, bet gyvenk taip, jog paklaustų, iš kur tas gyvenimo džiaugsmas, – ogi iš tos bendrystės ir draugystės su Jėzumi“, – įžvalgomis dalijasi M. Kučinskas.

Ypatinga pažintis

Paklaustas, kokių planų turi savo kuruojamose parapijose, dvasininkas teigė, kad tikrai nemažai, tačiau jo požiūris toks, kad apie tai reikia ne kalbėti, o daryti.

„Su planais kaip ir su pašaukimu – paslaptį laikiau iki pat galo, taip ir dabar – turiu daug planų, bet esu įsitikinęs, kad geriau apie tai ne kalbėti, o daryti“, – šypsosi M. Kučinskas.

Jis džiaugiasi dabar atrandantis laiko stabtelėti ir pabendrauti su žmonėmis, atsiversti knygą. O svarbiausia – laiko ir sau, ko pastaruoju metu labai trūko. Didžiausia atgaiva jo sielai – bent kartą per mėnesį nuvažiuoti į Palendrių vienuolyną Kelmės rajone.

„Juokauju, kad man tai būtinybė – kaip kad važiuoti į degalinę prisipilti dvasinių degalų. Labai svarbu kartais atsitraukti nuo tiesioginių darbų, pareigų ir pasirūpinti savo siela. Galima labai greitai perdegti, o tada neturėsi, ko duoti kitiems“, – atvirai kalba dvasininkas.

Palendrių vienuolyną jis atradęs dar kunigystės pradžioje. Ši vieta jam tapo savotiška kelrode, didžiule dovana. Prieš pat įšventinimus į kunigus Palendrių vienuolyne turėjo savotišką apmąstymų savaitę, būtent tada ir susipažinęs su dvasininku Žeraru, kuris tapo dvasiniu vedliu.

„Jis beveik visus tuos du dešimtmečius mane visur lydėjo. Kasmet vykdavau į Palendrių vienuolyną pailsėti ir pabendrauti su Žeraru apie viską. Kai manęs paklausia, ar esu susidūręs su kunigystės krizėmis, kažkokiomis dvejonėmis, visuomet sakau, kad to negalėjo būti, kai šalia manęs toks dvasios tėvas“, – už tokią dovaną Dievui be galo dėkingas M. Kučinskas.

Eina į žmones

Kol buvo remontuojami Velžyje esantys parapijos namai, kur apsigyveno dvasininkas, kurį laiką M. Kučinskas kone kasdien važinėdavo į Palendrių vienuolyną – čia permiegodavo ir vėl keliaudavo pas savo parapijiečius.

Pasak Mindaugo, tas mėnuo vienuolyne buvo kaip persikrovimas, kurio labai reikėjo, kai po dešimties metų kunigystės Kupiškyje persikėlė į Panevėžį.

Dar kita dvasininko aistra – kelionės, į kurias leidžiasi su artimaisiais arba parapijiečiais, jaunimu. Dažniausiai tai būna kelionės į pasaulio jaunimo dienas ar po Lietuvą.

Ir šį savaitgalį dvasininkas su savo parapijos jaunimu ir šeimomis vyksta į Palendrių vienuolyną. Pasak M. Kučinsko, ir popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad dvasininkai turi eiti į žmones, nelaukti, kol jie patys pravers bažnyčios duris. Džiugu, kad žmonės Dievą nešiojasi savo širdyje, bet dvasininkams kartais reikia priminti, jog bažnyčia gali būti vieta, kur kiekvienas ras paguodą, padrąsinimą, patarimą, nuodėmių atleidimą. Bažnyčia yra stipri bendruomenė, kurioje gali užsimegzti nuostabių draugysčių.

„Manau, kad visi pokyčiai – tik į gera. Reikia paleisti visas savo baimes, nerimą ir pasitikėti Dievu, priimti tai, ką jis yra paruošęs“, – įsitikinęs M. Kučinskas.

The post Pašaukimas – Dievo mesta sėkla appeared first on Kauno savaitė.