Čia susitinka gamta ir miestas, asmeninės istorijos ir kolektyvinė atmintis, tradicinės technikos ir šiuolaikinės meno formos.

Kas dvejus metus rengiama paroda jau seniai tapo reikšmingu Aukštaitijos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

Nors jos istorijos pradžia siekia 1995-uosius, dabartinę formą ji įgijo 2005 metais, kai buvo nuspręsta renginį paversti nuolatine regiono profesionaliojo meno apžvalga.

Pasak Panevėžio dailės galerijos direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai, menotyrininkės Aurelijos Seilienės, tai ne tik Panevėžio apskrities, bet ir viso Aukštaitijos regiono menininkus vienijantis projektas.

„Parodoje dalyvauja kūrėjai, kurie gyvena, kuria Aukštaitijoje arba vienaip ar kitaip save su šiuo regionu tapatina. Kaskart pasirenkame temą, kuri padėtų suvienyti labai skirtingų dailės sričių autorius ir suteiktų parodai kryptį“, – sako menotyrininkė.

Šiemet ta kryptimi tapo „Įkvėpimo topografija“.

Gamta ir kultūra – neatskiriami poliai

Iš pirmo žvilgsnio parodos tema atrodė gana paprasta.

Organizatoriai tikėjosi išsiaiškinti, kas šiandien labiau veikia menininkų kūrybą – gamta ar sociokultūrinė aplinka.

Tačiau rengiant ekspoziciją paaiškėjo, kad aiški riba tarp šių dviejų pasaulių kūryboje neegzistuoja.

„Manėme, kad ekspoziciją galėsime suskirstyti į dvi dalis, tačiau per atranką labai aiškiai pamatėme, jog tarp šių dviejų polių nėra aiškios skirties ir praktiškai visų autorių kūryba įkvėpta jų abiejų. Tai buvo savotiškas atradimas parodos organizatoriams, planavusiems, kad pagal menininkų atsakymus ekspoziciją bus galima suskirstyti“, – pasakoja A. Seilienė.

Šis atradimas tapo savotiška visos parodos ašimi.

Kūriniuose gamtos vaizdiniai persipina su miestų struktūromis, istorijos ženklai – su asmeninėmis patirtimis, o kasdienybės detalės tampa universalių prasmių nešėjomis.

Mažiau autorių, daugiau koncentracijos

Parodoje darbus pristato 26 autoriai.

Nors ankstesnėse ekspozicijose jų būdavo apie keturiasdešimt, mažesnis dalyvių skaičius leido išryškinti kiekvieno kūrėjo individualumą.

Kaip ir daug metų iš eilės, dominuoja tapyba. Tačiau šalia jos atsiveria ir plati kitų meno formų panorama – fotografija, tekstilė, stiklo menas, instaliacija, koliažas.

Įdomu tai, kad šiemet ekspozicijoje neliko keramikos kūrinių.

Anot A. Seilienės, tai nereiškia, kad regione nebeliko šios srities kūrėjų. Greičiau tai liudija aukštus parodos reikalavimus – vienas svarbiausių kriterijų yra pristatyti naujus darbus, atitinkančius pasirinktą temą.

Dialogai tarp kūrinių

Parodoje netrūksta netikėtų kūrybinių susitikimų.

Stiklo menui atstovauja Panevėžyje kuriantis amerikietis Markas Ekstrandas ir panevėžietė grafikė Jolita Puleikytė, šįkart pasirinkusi ne grafiką, o stiklą.

Jos vazose svarbiausiu elementu išlieka piešinys, todėl autorės braižas atpažįstamas net ir naujoje medžiagoje.

Tarp šių dviejų kūrėjų darbų užsimezga savotiškas dialogas. Ir neatsitiktinai – būtent M. Ekstrando kūryba paskatino J. Puleikytę atrasti naują meninę kryptį.

Originaliais sprendimais stebina ir Girmantas Rudokas. Menininkas kaip visada pasirenka savo autorinę techniką – audžia, pina iš grafikos elementų. Bet šįkart jo ekspozicija papildyta netikėtu skulptūriniu objektu – šachmatų lenta.

Nuo Ispanijos akmenukų iki analoginės fotografijos

Tarp parodos dalyvių – ir ilgamečiai jos autoriai, nuolat ieškantys naujų kūrybos kelių.

Tapytojas Eugenijus Marcinkevičius pastaruosius keletą metų nemažai dirba su akmeniu ir vis daugiau laiko praleidžia Ispanijoje. Tai atsispindi ir jo kūryboje – parodoje eksponuojami kūriniai iš Ispanijoje surinktų akmenukų.

Fotomenininkas Žilvinas Kropas kūryboje naudoja labai daug analoginės fotografijos būdų. Parodoje pristatomą jo darbą papildo instaliacinis elementas – ryškalų vonelė su joje ryškėjančia nuotrauka. Taip pats fotografijos procesas tampa ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą.

Edvinas Klimas pristato, kaip įprasta šiam menininkui, itin didelio formato koliažą „Siena“, sudarytą iš daugybės sluoksnių – senų tapetų, laikraščių, plakatų ir dirbtinio intelekto sugeneruotos kompiuterinės grafikos. Tame darbe susitinka skirtingi laikai ir skirtingos tikrovės.

Kasdienybės grožis ir vaikystės košmarai

Parodoje netrūksta itin asmeniškų pasakojimų.

Kaip visada nustebina tapytoja Irina Nosova, šįkart atsisakiusi romantizuotų vaizdų ir žvilgsnį nukreipusi į kasdienybės detales, į paprastą, negražią, neįdomią buitį, bandydama ir nereikšmingose smulkmenose surasti grožį.

Jos paveiksluose atsiranda drabužių krūvos, indai, pirkinių maišai – daiktai, kurių dažniausiai nepastebime, į kuriuos nekreipiame dėmesio, bet jei gerai įsižiūrėtume, ir juose išvystume meno kūrinį.

Visai kitokią emocinę patirtį siūlo Ričardas Peleckas. Didelio formato triptike autorius vaizduoja savo vaikystės košmarą – sapną, kuriame ant jo krinta dėžės.

Juodos ir baltos spalvų kontrastai bei griežtos geometrinės formos kuria nerimo ir spaudimo atmosferą.

Tekstilės alchemija

Nebe pirmą kartą „Aukštaitijos dailėje“ dalyvauja tekstilininkė Auksė Draugelienė. Menininkė kūriniuose derina individualią autorinę techniką su vienu seniausių Japonijos audinių marginimo būdų – šibori. Ši technika pagrįsta audinio glamžymu ir merkimu į dažus: į susiglamžiusio audinio linkius susigėrę dažai sukuria unikalius raštus. A. Draugelienė šį procesą papildo dar vienu netikėtu elementu – rūdimis, kurios tekstilei suteikia savitą spalvinį ir faktūrinį charakterį.

Parodoje eksponuojami ir garsios tekstilininkės, vyresnės kartos menininkės Ksaverijos Kaziūnaitės darbai. Jie sukurti autorine technika ir liudija ilgametę kūrėjos patirtį bei savitą požiūrį į tekstilės meno galimybes.

Ar dar galima tikėti tuo, ką matai?

Bene vienu aktualiausių parodos kūrinių tampa fotografo Arvydo Gudo instaliacija „Likutinė šviesa“.

Kūrinio centre – Respublikos gatvės vaizdas, tiesiogiai perduodamas per kelias filmavimo grandis. Viena kamera tiesiogiai filmuoja vaizdą gatvėje, kita – vaizdą pirmoje kameroje, o antros kameros vaizdą perduoda trečia. Kiekviename etape tikrovė vis labiau nyksta, kol galiausiai pirminis vaizdas, matomas gatvėje, nebeatpažįstamas.

Darbas kelia klausimą, kuris šiandien ypač aktualus dirbtinio intelekto ir manipuliuojamų vaizdų epochoje: ar vis dar galime pasitikėti tuo, ką matome?

„Fotografija visada buvo laikoma tikrovės atspindžiu: jei yra nufotografuota, vadinasi, tai tiesa. Bet šiandien mes nebegalime tikėti jau ne tik fotografijoje užfiksuotu, bet ir judančiu vaizdu“, – sako A. Seilienė.

Užmirštiems menininkams atminti

Parodos centre žiūrovus pasitinka bene simboliškiausias ekspozicijos kūrinys – Henriko Mazūro instaliacija, sukurta iš elektros stulpo ir šviestuvo.

Kūrinys skirtas užmirštiems menininkams atminti.

Lankytojas gali sukti specialią rankenėlę ir taip įžiebti šviesą. Kol ji negęsta, tarsi esi po rampų šviesa. Tačiau apšvietimas veikia tik tol, kol sukama rankenėlė.

Paprastas mechanizmas čia tampa metafora kūrybai ir menininko likimui.

Kol kuri, tol esi matomas. Sustojus – ima gaubti tamsa.

„Vos nustojame kurti, panyrame į tamsą“, – į darbą dėmesį atkreipia A. Seilienė.

Aukštaitijos meno pulsas

Šalia gerai žinomų regiono kūrėjų – fotomenininkų Marijos Šileikaitės-Čičirkienės, Stasio Povilaičio, tapytojų Eugenijaus Nalivaikos, Dariaus Misiūno, Ramūno Grikevičiaus, Artūro Stančiko, Sigito Laurinavičiaus, Dianos Rudokienės, Marijos Rudokaitės-Kazlauskienės, Faustos Diržytės, Aukštaitijos Pikasu vadinamo Rimvydo Pupelio – parodoje debiutuoja ir nauji menininkai.

Pasak A. Seilienės, „Aukštaitijos dailės“ viena iš misijų – ne tik fiksuoti regiono meno procesus, bet ir kurti erdvę, kurioje susitinka skirtingos kartos, patirtys bei kūrybinės kalbos.

Per daugiau nei tris dešimtmečius ši paroda tapo savotišku Aukštaitijos meno barometru.

The post Aukštaitijos menininkai atveria savo kūrybos teritorijas appeared first on Kauno savaitė.

Tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė – viena iš tų, kurie tautinį meną ir atmintį geba ne tik išsaugoti, bet ir šiuolaikiškai prakalbinti. Jos kuruotos parodos leidžia pažvelgti į liaudies meną kitu kampu, atrasti jame optinės dailės užuomazgas, kultūrinės diplomatijos ženklus ar net mados kodus.

Artėjanti tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose – dar vienas svarbus žingsnis šiuolaikinio žmogaus dialoge su tautos istorija. Ji ne tik atgaivins daugiau nei prieš šimtmetį Paryžiuje eksponuotą lietuvių paveldą, bet ir primins, kad jau tuomet – dar carinės Rusijos priespaudos sąlygomis – Lietuva ryžosi ištarti savo vardą pasauliui.

Nauju žvilgsniu

„Visuomenė dabar iš naujo atranda etnografinį palikimą ir jau kitomis akimis žiūri į išlikusius paveldo turtus“, – sako tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė, daug prisidedanti prie to, kad tautos paveldas išliktų gyvas ir, primindamas praeitį, suskambėtų naujai, prasmingai.

M. Lebednykaitės ir jos bendraminčių dėka praėjusiais metais panevėžiečiai galėjo grožėtis Panevėžio dailės galerijoje surengta unikalia paroda „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“.

Daug dėmesio sulaukusi paroda kvietė atrasti gilias kultūros šaknis ir iš naujo įvertinti liaudies meno estetiką per moderniąją tapybą.

Ir kiek netikėta, bet labai įdomu buvo matyti tradicinės lietuvių tekstilės dirbinių susijungimą su Kazio Varnelio, vieno žymiausių Lietuvos optinio meno meistrų, kūryba.

Parodoje eksponuoti devyni K. Varnelio tapybos darbai bei beveik šešiasdešimt tradicinių tekstilės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejų kolekcijų – lovatiesių, kapų, marškų ir kitų audinių, atspindinčių autentišką tekstilės tradiciją.

Dvi iš Panevėžio kilusios menininkės – parodos kuratorė dr. M. Lebednykaitė ir architektė Ieva Cicėnaitė – kūrybiškai sujungė šiuolaikinį dizainą su tradiciniais eksponatais ir pateikė žiūrovui unikalų reginį, kviečiantį labiau domėtis tautos praeitimi, paveldu bei tradicijomis.

Prisimenant 1900-uosius Paryžiuje

Netrukus dr. M. Lebednykaitė bei jos bendraminčiai pakvies į dar vieną nepaprastą parodą.

Tik šį kartą ne Panevėžyje, o sostinėje, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose.

Bet ir panevėžiečiams ta paroda bus labai svarbi – joje atras sąsajas su savuoju kraštu, gaus ir peno apmąstymams, ir progos didžiuotis Lietuva bei darbščiais kūrybingais jos žmonėms.

Tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ bus atidaryta lapkričio pabaigoje.

Idėją šiam sumanymui ir ilgam pasiruošimo darbui davė faktas, jog Lietuva pasauliui pirmą kartą savo vardu išdrįso prisistatyti dar būdama carinės Rusijos sudėtyje.

„Lietuva prisistatė 1900 metais Paryžiuje, pasaulinėje parodoje viename prestižiškiausių to meto Trocadero etnografijos muziejuje“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Tuo laiku nuo XVIII a. pabaigos pavergta Lietuva vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir surengti prisistatymą kaip savarankiškai valstybei, žinoma, buvo itin sudėtinga. Parodos organizavimo komitetas buvo persekiojamas, juk toks prisistatymas buvo akivaizdus pasipriešinimas carinės valdžios politikai.

Vis dėlto 1900 metų pasaulinėje parodoje Prancūzijos sostinėje lietuvių šviesuomenė sugebėjo suorganizuoti nedidelę ekspoziciją, pažymėtą vienu žodžiu „Lithuanie.“

Nors daugeliui lankytojų šis pavadinimas nieko nesakė, paroda buvo pirmasis savarankiškas Lietuvos pasirodymas tarptautinėje arenoje.

Lietuvą pristatančioje ekspozicijoje pasauliui parodyta apie 150 daiktų – be kitų eksponatų, Paryžiuje puikavosi ir lietuviški tekstilės dirbiniai: audiniai, prijuostės, pirštinės ir kt.

Paroda buvo sėkminga – Lietuvos skyrius pelnė 12-a apdovanojimų.

Su karūna iš Panevėžio

Lapkričio pabaigoje Istorijų namuose Vilniuje duris atversiančioje parodoje lankytojai išvys rekonstruotą prieš 125 metus Paryžiuje rodytą ekspoziciją.

Šiandienos parodai eksponatai surinkti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fondų.

Parodoje bus pasakojama ir apie kitus, 1935 bei 1937 metais Paryžiuje vykusiose parodose eksponuotus Lietuvos stendus.

Vienas iš įspūdingų parodos „Ant Paryžiaus parodų bangos“ eksponatų bus tautiniais drabužiais vilkinčios operos solistės Adelės Galaunienės (1895–1962) portretas, kurį 1926 metais nutapė garsi menininkė Olga Dubeneckienė (1891–1967).

Portretas eksponuotas pasaulinėje parodoje, o 1939 metais išvežtas į Niujorką, kur ir buvo iki šiol.

„Portretą parodai paskolino JAV gyvenanti solistės dukra Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augunas, kuriai jau sukako 102 metai“, – pasakoja parodos kuratorė.

Portrete garsioji solistė pavaizduota pasipuošusi tautiniais drabužiais, kurių vienas iš akcentų – tekstilinė karūna.

„Tą pačią originalią karūną taip pat bus galima pamatyti parodoje – ji saugota muziejuje Kaune“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Sėsdama pozuoti portretui, solistė karūną skolinosi iš muziejaus. O į muziejų karūna buvo atkeliavusi iš Panevėžio apylinkių – dovanota garsios panevėžiečių Didžiulių šeimos.

Ta pati skrynia

Dar vienas įdomus parodos eksponatas bus ta pati lietuviška kraitinė skrynia, kuri 1900 metais irgi demonstruota Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Šiais laikais daug teko įdėti pastangų, kol skrynia buvo rasta.

Po parodos ji palikta Prancūzijoje ir vėliau, atskirta nuo kitų lietuviškų eksponatų, klaidingai priskirta Rusijos rinkiniams.

Ši skrynia ekspozicijoje vakariečiams prieš daugiau nei 100 metų parodyta kaip lietuviškos trobos puošmena – virš jos ant medinės lingės su virvėmis kabėjo lopšys, pridengtas margais audeklais ir puoštas rinktinėmis juostelėmis.

Pamačius skrynią kyla mintys ir apie joje saugotą turinį – audinius.

„Skrynios ir buvo savotiški muziejai – į jas dėti ir saugoti audiniai, juostos, drabužiai. Tad atrasta sena skrynia yra daugiau nei muziejinis objektas, o simbolis“, – teigia dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau Paryžiuje 1935 ir 1937 metais vykusios parodos jau surengtos nepriklausomos Lietuvos muziejininkų.

Jose taip pat eksponuota nemažai lietuviškos tekstilės dirbinių.

„Per pirmas dvi parodas daugiausia eksponuoti kaimo audėjų darbai, o štai 1937 metais pasauliui jau prisistatė profesionalūs Lietuvos menininkai, į spalvingą modernų kilimą suaudę senuosius raštus – tulpes, lelijas ir pan. O tai jau reiškė ir meno, ir technikos progresą“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Aukštaičių seserų nuopelnas

Lietuvių liaudies meną, etnografinę tekstilę tyrinėjanti dr. M. Lebednykaitė atkreipia dėmesį į unikalius tautos tapatybės ženklus – nuo seno dėvėtus tautinius drabužius.

Kad dabar apie juos žinome, matome, kaip atrodė senieji audiniai, prosenelių dėvėti drabužiai, galime dėkoti entuziastams, rinkusiems, kaupusiems, išsaugojusiems kolekcijas.

Vienas iš tokį senųjų drabužių lobyną saugančių yra Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija. Drabužių kolekciją seserys pradėjo kaupti matydamos ir suprasdamos, kaip negrįžtamai nyksta praeities paveldas.

Apie šias seseris pasakoja dr. M. Lebednykaitės sudarytas katalogas „Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a.–XX a. I pusė“.

Kas buvo seserys, nuveikusios tokį prasmingą darbą?

Vyriausioji jų – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja.

Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius.

Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958) – pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.

Vidurinioji sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.

Tai ji sudarė etnografinį, tautosakinį rinkinį „Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka“, ji, greta tokių autoritetų kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.

Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: ,,Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam ,,tautinio rūbo“vardą.“

Pereinamoji būsena

Dr. M. Lebednykaitė nepamiršta ir Antano Tamošaičio (1906–2005) – profesionaliosios lietuvių meninės tekstilės pradininko, ekspedicijose surinkusio įspūdingą audinių, juostų kolekciją ir sukūrusio tautinius kostiumus pagal regionus.

Buvo laikas, kai tautiniai kostiumai komplektuoti iš to, kas patiko, nekreipiant dėmesio į regioninę priklausomybę.

M. Lebednykaitė tą laikotarpį vadina pereinamąja būsena – kai svarbu buvo tik pats tautinio kostiumo faktas.

Juos derindavo bet kaip, puošdavosi įvairiomis detalėmis, nepriklausomai nuo to, kuriam regionui jos būdingos.

Dabar to nebėra – ir scenose pasirodantys folkloro ansamblių dalyviai, ir kitomis progomis tautiniais kostiumais besipuošiantys aukštaičiai vilki aukštaitiškus, žemaičiai – žemaitiškus kostiumus ir kt.

Vis dėlto žinovus kartais nustebina visai netinkantys deriniai, tad jie skatina dar kartą priminti, kad skirtingų regionų, skirtingų laikotarpių aprangos bei jos detalių painioti nereikėtų.

Lietuvoje susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi ir tarmėmis, ir įvairiais kitais aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.

Baltumu švytintys aukštaičiai

Iki pat XX amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai siūti iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių.

Audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moters užsiėmimų.

„Iki Pirmojo pasaulinio karo tradiciniai tautiniai kostiumai dėvėti nuolat. Paskui ir kaimus jau pradėjo pasiekti miesto mados, atsirado kitokio kirpimo sijonai, švarkeliai, keitėsi detalės“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau tautiniai drabužiai dažniau gulėdavo skryniose, o dar vėliau jau kėlėsi į muziejus.

Kiekvienas regionas turėjo išskirtinius savųjų kostiumų bruožus.

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį, matyt, sudarydavo daugybė baltų lino audinių ir viduramžius primenantys nuometai.

Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas, tad ir vilkėta čia nevienodai.

Vis dėlto iš kitų išsiskiria savo pintinėmis juostomis, ryškiomis, spalvingomis, niekur kitur tokiu būdu negamintomis.

„Aukštaitiški kostiumai – šventadieniai, juose daug baltos spalvos. Čia dėvėti net balti vasariniai sijonai“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Aukštaičių marškiniai, baltos lininės prijuostės, ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai buvo audžiami iš plonos drobės.

Drabužius puošė geometriniai raudonų siūlų ornamentai.

Raudona spalva ne tik Aukštaitijos, bet ir visų kitų regionų liaudies tradicijose buvo labai reikšminga, simbolinė. Balti lininiai audiniai visur būdavo puošti beveik vien tik raudonai.

Merginos galvas puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių.

Šiandienos atkuriami istoriniai eksponatai ir iš naujo atrandama tekstilės estetika liudija: tautinis paveldas tebėra gyvas. Jis kalba apie mūsų šaknis, tapatybę ir kūrybinį atkaklumą.

O svarbiausia – įkvepia iš naujo pažvelgti į tai, kas sukurta prieš šimtmetį, bet aktualu ir šiandien.

The post Paveldo pažinties kelias – iki Paryžiaus appeared first on Kauno savaitė.