Panevėžyje, Kupiškyje, Kaune ir kituose miestuose bei rajonuose vykusios Tiltagaliuose gyvenančios tautodailininkės Gražinos Šaparnienės megztų pirštinių parodos ne veltui buvo pavadintos „Senolių raštų magija“.

Įsigilinusi į senųjų raštų paslaptis G. Šaparnienė tikina, jog tokių pirštinių, kokias kūrė mūsų prosenelės, mezgimas ir yra savotiška magija, duodanti valią įkvėpimui ir fantazijai bei skatinanti naujus iššūkius bei sumanymus.

Nuo seno lietuvių moterų dailiais raštais megztos, įvairiomis spalvomis margintos pirštinės ir dabar nepamirštos, net populiarios.

Tik mezgančių jas – lygiai tokias, kokios būdavo – plonyčiais virbalais ir iš naminių vilnonių siūlų, mainant ir perpinant ne tik dvi, bet tris ir keturias spalvas, dabar labai nedaug belikę.

Atsidėti daug laiko ir kantrybės reikalaujančiam užsiėmimui kai kam atrodo nebeverta – dailiausių pirktinių pirštinių sočiai.

O norinčioms pačioms megzti ir siūlų su gatavais raštais prigaminta – nereikia nei raštų kurti, nei dėlioti, siūlai – kokios tik nori spalvos, sudėties ir storio – dėliojasi pats, megzti paprasta ir lengva.

Tačiau tokios pirštinės į tautodailės šedevrus nepretenduos, senolių patirties neatkartos ir bus tiesiog daiktas, bet ne kūrinys.

Mamos pamokos

Rudenį 60-ąjį gimtadienį atšventusios G. Šaparnienės megztas pirštines drąsiai galima vadinti tautodailės pažiba.

Kruopštumas, pagarba paveldui ir ilgametė patirtis atvedė prie puikių rezultatų.

Juk pirštines moteris mezga beveik visą savo gyvenimą – dar nuo pradinės mokyklos laikų.

Ir juokiasi vis negalinti atsimegzti, atsidžiaugti taip anksti atrastu pomėgiu, atitinkančiu jos siekius ir sugebėjimus.

Gražina mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, kai per darbų pamokas mokytoja pradėjo mergaites mokyti mezgimo, jau buvo įgudusi mezgėja.

„Kai per darbų pamokas mokytoja mokė megzti nuo pat akių uždėjimo, aš jau mokėjau raštus, puikiai valdžiau virbalus ir pati sugebėjau atlikti mezgimo užduotis be klaidų“, – prisimena tautodailininkė.

Visas mezgimo paslaptis dukrai atskleidė mama, gera mezgėja, nuo kurios maža smalsi mergaitė tiesiog neatstodavo – vis prašydavo pamokyti.

„Mama augino avis, daug jų turėjo ir pati rateliu verpdavo vilną. Ir megzdavo daug, buvo labai talentinga mezgėja ir mane ne tik to išmokė, bet tarsi perleido savo gebėjimus“, – pasakoja G. Šaparnienė.

Savų avių vilna

Iš pradžių jaunoji mezgėja nesigilindavo, iš kur tie margi raštai, kas juos kūrė, ką jie reiškia – tiesiog ieškodavo įdomesnių knygose, bandydavo ir pati sugalvoti.

Laikui bėgant raštų kalba tapo vis suprantamesnė.

Susitikdavo ir tardavosi su bendramintėmis pirštinių mezgėjomis, pradėjo suvokti, kad senųjų raštų mezgimas nėra šiaip sau spalvų dėliojimas – tai dabarties mezgėjų rankomis atkartojamas tautinis paveldas, krašto ženklai.

Siūlų spalvas savo pirštinėms mezgėja renkasi pačias įvairiausias, dažnai būdingas Aukštaitijai: žemės spalvos, pasteliniai žalios, gelsvos, juodos, rausvos, rudos tonai, nevengiant ir ryškesnių.

G. Šaparnienė pati irgi avis augina, bet vien savų vilnų ne visada užtenka, tad perka ir iš kitų avių augintojų.

Nors neatsisako ir eksperimentuoti, jos pirštinės nebūna iš kitokių siūlų – tik iš naminės vilnos, megztos plonais virbalais, puoštos senolių raštais.

Ilga mezgimo kelionė

Prisimindama savąjį mezgėjos kelią, G. Šaparnienė sako, kad ir mokyklą baigus, ir dirbti pradėjus, ir ištekėjus, vaikus auginant, sukantis po nesibaigiančius ūkio darbus, virbalai visada būdavo šalia.

Visiems užteko mezginių – o megzti tikrai buvo dėl ko, šeimoje augo septyni vaikai – penki sūnūs ir dvi dukros. Visiems reikėjo mamos megztų šiltų kojinių, pirštinių, kepurių, šalikų.

Dabar, kai beveik visi vaikai, išskyrus jauniausiąjį, gimtąjį lizdą paliko, savus namus susikūrė, jau ir tų mamos mezginių nelabai kuriam prireikia.

„Tačiau mano mezgimo kelionė nesibaigia ir šiandien. Be to, turiu ir sekėjų – dalį mezgimo sugebėjimų perleidau dukroms, kad ir jos galėtų savo darbais sušildyti mylimus žmones“, – sako Gražina.

Kai šeimai jos mezginių reikia mažiau, o megzti vis tiek norisi, kruopščiai atliekami rankdarbiai ir užsidirbti leidžia.

„Priėmiau drąsų sprendimą ir dalį savo kūrinių pradėjau pardavinėti mugėse, kad ne tik aš ir mano šeima galėtų grožėtis darbais, bet ir kiti. Įstojau į Panevėžio tautodailininkų gretas ir su savo rankdarbiais tęsiu iki šiol šią kelionę“, – pasakoja G. Šaparnienė.

O kur tik išgirsta apie su mezgimu susijusius renginius, juose noriai dalyvauja.

Ne kartą vyko ir į visoje Lietuvoje garsų Radviliškio kojinių mezgimo čempionatą, net buvo patekusi tarp nugalėtojų.

Ir senam, ir jaunam

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė Audronė Virbalienė žavisi G. Šaparnienės darbais, ypač jos raštuotomis pirštinėmis, ne kartą eksponuotomis įvairiose parodose.

„Gražiai jos pirštinėse siejasi ir senieji, ir dabartiniai raštai. Tokios darbščios meistrės, kurios domisi senuoju tautos paveldu ir junta mezgimo teikiamą džiaugsmą, visada pasiekia ypatingų rezultatų“, – sako A. Virbalienė

Panevėžio tautodailininkų vadovė – pati puiki mezgėja, garsėjanti dailiomis riešinėmis, taip pat raštuotomis pirštinėmis, dažnai prisimena ir savo mamos bei močiutės mezginius – kadaise tokiais pat raštais išmargintus.

A. Virbalienė apgailestauja, kad dabar raštuotų pirštinių mezgėjų nebe tiek daug, o ir šiaip mano, kad virbalus į rankas moterys ima gerokai rečiau nei anksčiau.

Tačiau sako, jog tokią nuomonę norėtų keisti, mat pastebėjusi, kad susidomėjimas mezgimu vis dėlto atsigauna.

A. Virbalienė – Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto dėstytoja, ne pirmus metus mokanti mezgimo paslapčių.

Šiais mokslo metais mokytis atėjo net trisdešimt studenčių – tiesa, visos jos ne nuo nulio pradeda, yra mezgusios, turinčios mezgimo pagrindus.

Tačiau žino, kad pasimokyti iš garsios meistrės visada naudinga.

Šiemet A. Virbalienė moko pagal pageidavimus – į grupes suskirsčius, kas ko pageidautų išmokti.

Kelios Trečio amžiaus universiteto studentės šiemet panoro gilintis į riešinių bei raštuotų pirštinių mezgimo paslaptis.

Savo žiniomis A. Virbalienė dalijasi ir Upytės amatų centre – čia vyskta mezgimo pamokos suaugusiems ir vaikams.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad trys šia įdomia veikla susidomėjusios mergaitės rimtai žiūri į savo pasirinkimą, kruopščiai mokosi ir jau turi nusimezgusios po keletą žaislų.

Galbūt ateityje būtent jos ir taps prasmingo amato – raštuotų pirštinių mezgimo tradicijų tęsėjomis.

Ypatingieji eksponatai

Gražios raštuotos pirštinės Lietuvoje buvo labai populiarios.

Tačiau tikslių duomenų, kada mūsų šalyje jas pradėta megzti, nėra.

Senų pavyzdžių nelikę.

Juk siūlas neilgaamžis – per dešimtmečius sudūla ir jo nebeatkasi kaip puodo šukės.
Muziejuose saugomi etnografiniai mezginiai mus pasiekė iš XIX amžiaus.

Panevėžio kraštotyros muziejais Etninės kultūros skyriaus vyr. muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad ir šiame muziejuje labai senų pirštinių nėra.

Išliko karo, pokario metų raštuotos pirštinės, ir tai kai kurios labai sudilusios.

Nors senų originalių mezginių neišliko, žinoma, kad Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje, pirštinės visada buvo svarbi aprangos detalė.

Jos būdavo mezgamos ne tik kasdienai ar per šventadienius mūvėti, bet ir dovanoms – vestuvėms, krikštynoms, net laidotuvėms.

Pirštinių raštai – įdomūs ir paslaptingi, įsigilinus juos ir perskaityti galima.

Skirtinguose Lietuvos regionuose skirtinga ir ornamentika, spalvų deriniai, skiriasi vyrų ir moterų pirštinėms parenkami raštai.

Raštuotų pirštinių fonas dažniausiai tamsus, raštai šviesūs – balti, pilki, žali, raudoni.

Raštai dėlioti ne tik ant pirštinių ir riešinių, megztos net raštuotos kojinės.

Dabarties, kaip ir praeities mezgėjos savo darbus puošia žvaigždučių, žiedų, lelijų, žirgelių, eglučių raštais, išmargina rombais, langeliais, kryputėmis, taškeliais ir kitais ženklais.

Ir visi tie raštai, nors ir panašūs, bet vis kitaip tarpusavyje suderinami, kitomis spalvomis marginami, prabyla skirtingomis prasmėmis, suteikdami šiltoms pirštinėms unikalius ženklus bei simbolius.

The post Pasakojimai raštais ir spalvomis appeared first on Kauno savaitė.

Jie sutinkami ir privačiose, ir viešosiose erdvėse – kaip tikėjimo, pagarbos, padėkos ženklas ir kaip skatinimas siekti prasmingo, tik vienintelį kartą duodamo gyvenimo.

Lietuviški kryžiai

Dauguma žino, kas yra kryžius, ir paprastai gali paaiškinti, kad tai iš dviejų statmenai susikertančių linijų sudaryta figūra, religinis ženklas, simbolizuojantis kančią.

Gilesnę, išsamesnę šio simbolio prasmę ir jo istoriją galėtų atskleisti dvasininkai, istorikai, religijotyrininkai.

Daug apie kryžius gali papasakoti ir geriausieji jų gamintojai – medžio drožėjai, kalviai bei kiti meistrai.

Lietuviški kryžiai pasaulyje užima svarbią vietą.

Juk lietuvišką kryždirbystę ir kryžių simboliką UNESCO įtraukė į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Kaip sako vienas žinomiausių Panevėžio krašto kalvių, „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje pelnęs Saulius Kronis, gal ne kiekvienas ir supranta, kodėl būtent lietuviški kryžiai taip pagerbti.

Juk kryžiai pripažįstami, statomi daugelyje pasaulio šalių, o į šedevrų sąrašą pateko lietuviški.

Kalvis svarsto, kad taip nutiko galbūt todėl, jog kryždirbystė Lietuvoje per šimtmečius išsaugojo gilias tradicijas ir išliko tokia pati.

O gal ir todėl, kad lietuviams niekada neužteko kryžiaus iš paprasto dviejų medžio ar metalo gabalų sukryžiavimo.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas“, – pasakoja Panevėžio rajone, Velžyje, gyvenantis ir dirbantis kalvis.

Jis atkreipia dėmesį, kad tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys, savotiška amato, meno bei tikėjimo jungtis.

Aukštus įvertinimus pelnė kaldintų kryžių palydovės – saulutės.

Ir šio meistro meninės kalvystės dalį sudaro būtent tokios saulutės.

S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę.

Mokytojo įkvėptas

Apie ankstesnės kartos garsų kryždirbį – panevėžietį kalvį Vytautą Kryževičių jau kalbame būtuoju laiku.

Sukūręs šimtus įspūdingų darbų meistras ilsisi amžinybėje.

Šviesaus atminimo kalvis 2011 metais buvo pelnęs Lietuvos kalvių kalvio vardą, suteikiamą kas trejus metus už reikšmingą ir kūrybišką kalviškosios kryždirbystės plėtojimą.

Pasakodamas apie savo kūrybinį kelią kalvis S. Kronis visada geru žodžiu mini savo mokytoją.

V. Kryževičius neturėjo daug mokinių, juos rinkdavosi labai atidžiai.

„Kai susipažinome, jis daug apie ką klausinėjo, net garsiosiomis savo virgulėmis tikrino, ar galiu tapti jo mokiniu, laimei, išgirdau atsakymą: kalvystei tinka“, – prisimena S. Kronis.

Pradėjęs mokytis pas meistrą, jis sako supratęs, kokią didybę slepia senasis kalvio amatas, kokie keliai atsiveria siekiant perduoti ateičiai iš praeities mus pasiekusius tautos simbolius.

Nelabai ilgą laiką bendrauti lemtis skyrė senajam ir jaunajam kalviams, bet per jį spėta ne tik mokytojo žinias perimti, patirtį įgyti, bet ir bendrų darbų sukurti.

Vienas jų – kaldintas įspūdintas kryžius puošia Naujamiesčio bažnyčios šventorių.

„Man įstrigo į atmintį, jog V. Kryževičius vos paėmęs geležies gabalą iš karto pamatydavo, ką galima iš jo sukurti, padaryti“, – pasakoja S. Kronis.

Dabar jis pats bando įžvelgti metale slypinčias galimybes ir dažnai metalas prabyla įspūdingais darbais.

Tik atkakliu darbu

Įtemptai dirbant atėjo ir pripažinimas – ne kartą regioniniame konkursų ture pasirodęs kaip geriausias, kalvis S. Kronis sužibėjo ir respublikiniame liaudies meno parodos konkurse.

Prieš keletą metų jam, pirmajam ir tuo metu vieninteliam Panevėžio krašto kalviui, suteiktas aukščiausias – „Aukso vainiko“ laimėtojo vardas.

Tautodailininkas konkursui pristatė tradicinę kolekciją – penkias kryžių saulutes, kiekvieną vis kitokią, savu vardu vadinamą, pavyzdžiui, „Viltis“ ar „Iš praeities mūsų“.

Daug laiko ir minčių kalvis skyrė perprasti saulutėms, joms kurti ir diena iš dienos dėliodamas, derindamas, kaldamas jų detales, ornamentus, spindulius.

Visiems kuriantiems žmonėms, tautodailininkams „Aukso vainiko“ laureatas primena: rezultatų pasiekti galima tik atkakliai dirbant.

Taip nebūna, kad padarysi vieną kitą darbą ir tave pastebės, įvertins.

„Tiesiog dirbi mėgstamą darbą. O tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia. Turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia nuvalyti dulkes nuo praeities ir visa tai pamatyti“, – sako S. Kronis.

Tradicijų tąsa

Kryžiai Lietuvai reikalingi – jie visada buvo ir bus. Žmonės juos statė ir Lietuvai buvus Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, ir griovė, kryžiai, koplytstulpiai neišnyko.

O dėl senų katalikybės tradicijų ir lietuvių tikėjimo susiformavo atskira tautodailės sritis – kryždirbystė.

„Kryždirbystė – tai ne vien amatas, o ir labai svarbi tradicijų tąsa“, – teigia S. Kronis.

Kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų.

Visoje Aukštaitijoje tokius kalvius gal ir vienos rankos pirštais suskaičiuotume, per visą šalį gal apie pusę šimto surinktume.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas.“

S. Kronis

Laimė, dauguma jų siekia, kad kryždirbystė visada išliktų tęstine veikla.

Meistrams labai daug duoda susitikimai su kitais Lietuvos kalviais. Kalvystę pasirinkusieji buriasi Lietuvos kalvių sąjungoje, dalyvauja pleneruose, įvairiuose renginiuose, rengia edukacines programas, parodas.

S. Kronio kūriniai šiuo metu eksponuojami Nemunėlio Radviliškyje, netrukus bus atidaryta jo darbų paroda Druskininkuose.

Parodose išrikiuojamos dailios, lengvos saulutės iš tiesų yra itin kruopštaus darbo rezultatas.

Meistrui tenka dirbti kaitroje: metalą įkaitinus skubiai ir tiksliai iš jo kaldinti norimą detalę. Per ilgai uždelsus metalas atšals ir kalvio jau nebeklausys. O klaidą padarius jos neištaisyti – viską teks pradėti iš naujo.

Papuošė Lelijų kalnelį

„Jeigu saulutės nekali, tai nelabai ir kalvis esi“, – sako ir vienas iš jauniausių krašto kalvių, Panevėžio rajono Viburių kaime besidarbuojantis Martynas Šalkauskas.

Kalvių kaldinamos saulutės – ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis.

Krikščionybė jo nesunaikino, pritaikė savam tikėjimui.

Neseniai dar tik trisdešimtmetį atšventęs kalvis jau spėjo sukurti dešimtis saulučių bei jomis puoštų kryžių.

Vienodų saulučių meistras niekada nekaldina ir tikina niekada to nedarysiantis – į kiekvieną naują kūrinį jis stengiasi sudėti ne tik tradicinius lietuviškus bruožus, bet ir savus įkvėpimus.

„Saulutė – autorinis darbas, parodantis meistro individualumą, jo supratimą“, – sako kalvis, savo dirbinius puošiantis daugiausia gamtos motyvais – lapais, šakelėmis, paukščiais, žiedais ir šalia jų tinkamais ornamentais.

Į kalvystę dabar jau žinomas meistras M. Šalkauskas atėjo maždaug prieš aštuonerius metus – į gimtojo krašto kaimą grįžęs iš sostinės.

Nepanoro didmiestyje likti aukštuosius informatikos mokslus jame baigęs, programuotojo specialybę įgijęs ir gerą darbą turėjęs.

Gabus, meniškos prigimties jaunuolis greitai perprato kalvystės paslaptis. Jo saulutėmis puoštų kryžių dabar matyti ir kapinėse, ir sodybose, ir viešosiose vietose.

Vieną savo darbą – įspūdinga saulute puoštą kryžių – M. Šalkauskas iškėlė netoli Puziniškio dvaro esančiame, legendomis apipintame Lelijų kalnelyje, kur Gabrielė Petkevičaitė-Bitė slėpdavo knygas.

„Džiaugiuosi galėdamas puoselėti Lietuvos kalvių tradiciją, pripažintą unikalia žmonijos vertybe“, – sako kalvis.

Savo pasirinkimu nenusivylė, nors neslepia: pragyventi iš kalvio uždarbio nėra taip paprasta.

The post Metalo pasakojimai kryžiais appeared first on Kauno savaitė.

Aukštaitis, žemaitis, dzūkas, suvalkietis – visi jie lietuviai, toje pačioje žemėje užaugę, ta pačia kalba kalbantys, tokius pat senolių papročius, tradicijas paveldėję.

Vis dėlto kiekvienas regionas turi savus akcentus – ir tarmės atspalviuose, ir dainose, ir patiekalų ar tautinių drabužių išskirtinume.

Šį kartą žvilgsnis – į ypatingą aukštaitiško identiteto dalį, į pintines juostas, niekur kitur nepintas ir nenaudotas.

„Nė viename kitame regione tokių rankomis pintų juostų nebuvo, jos – aukštaitiškas ženklas, šį regioną pristatantis kūrinys, dėl savo išskirtinumo įrašytas net į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą“, – pasakoja etnologė Lina Vilienė.

Su ja apie aukštaitiškas juostas kalbame ne tik todėl, kad yra Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja, bet ir dėl to, jog pati tokias juostas kuria ir jau turi nemažai pačių įvairiausių nupynusi.

Lina – žinomos, darbščios, kūrybingos, etninės kultūros atrama vadinamos Vilių šeimos atstovė.

Viliai – garsūs muzikantai, etnografinio ansamblio dainininkai, taip pat ir tautodailininkai, tęsiantys senąsias aukštaitiškas tradicijas.

Pinti juostas Lina išmoko į tą šeimą atitekėjusi. Jos mokytoju tapo vyras Gvidas Vilys.

Pats ne tik juostų pynimo, bet ir audimo, rišimo dar vaikystėje išmoko iš savo mamos – garsios tautodailininkės Irenos Onos Vilienės.

Vaikystė mokslams imli, tad Gvidas netrukus pradėjo pinti.

„Lina taip pat greitai išmoko ir su didžiuliu noru prisidėjo prie šeimos pynėjų. Darbas su siūlais jai nebuvo naujovė. Ji jau mokėjo dailius rankdarbius kurti – mezgė raštuotas pirštines, kojines“, – marčia didžiuojasi I. O. Vilienė.

Profesoriaus paskatinta

I. O. Vilienė prisimena, kad pirmieji jos darbai buvo toli gražu ne tobuli, o griebėsi jų tiesiog iš reikalo.

„Auginau tris sūnelius. Negavusi pirkti kelnėms dirželių, sumaniau nupinti juos pati. Šiek tiek iš mokyklos laikų prisiminiau, kaip reikia dėlioti, tad ėmiausi darbo ir greitai visi trys jau turėjo po kelis dirželius“, – prisimena panevėžietė.

Gal po kurio laiko tuos pynimus būtų ir pamiršusi, bet gyvenimo kelias tarsi atsitiktinai vėl atvedė prie jų.

Dirbusi „Ekrano“ gamykloje, buvo įpareigota rūpintis tuo metu besikuriančio dainų ir šokių ansamblio „Ekranas“ dalyvių tautiniais drabužiais.

Autentiškumo klausimu konsultavo iš Panevėžio krašto kilęs garsus Lietuvos tekstilininkas, tautinių drabužių kūrėjas, profesorius Juozas Balčikonis.

Kurti, gauti ir pritaikyti drabužius sekėsi neblogai, bet pintinių juostų, reikalingų aukštaitiškiems tautiniams kostiumams, niekur nebuvo įmanoma rasti. O tokios juostos – labai svarbi detalė.

I. O. Vilienei prasitarus, kad yra bandžiusi juosteles pinti, profesorius ją paskatino vėl pabandyti, paaiškino, parodė, kokios tos juostos turėtų būti.

Susiradusi tinkamų siūlų, moteris ėmėsi bandyti ir po ilgo darbo pavyko nupinti pirmąjį metrą aukštaitiškos juostos.

Nuvežusi parodyti, sulaukė tekstilininko pritarimo ir paskatinimo.

„Juosta buvo nelabai kokia, per stora, bet profesorius pasakė: „Tik tu pink, vaikeli“, o tai buvo ypatingas įvertinimas ir paskatinimas“, – prisimena dabar garsi pynėja.

Rimtai sėdusi prie darbo I. O. Vilienė sugebėjo nupinti juostas visiems ansamblio dalyviams ir pirmajame koncerte jie jau ryšėjo ypatingas aukštaitiškas juostas.

O tada prasidėjo tolesnė I. O. Vilienės veikla – mokėsi iš geriausių to meto pynėjų Elenos Nainytės ir Genovaitės Puodžiukaitienės, dalyvavo seminaruose, pradėjo bandyti austi juostas, kurti jas kitomis technikomis.

„Kai atsistojau ant to kelio, taip juo ir einu“, – sako senojo audimo amato puoselėtoja.

Pradžia nebuvo lengva, bet rankos vis tvirtėjo, noras austi augo ir greitai tapo labai svarbia I. O. Vilienės gyvenimo dalimi.

Prie staklių tarsi prilipo

Visiems savo trims sūnums įdiegusi meilę darbui, kūrybai, I. O. Vilienė ir juostas pinti juos mokė. Išmoko tą darbą ir labiausiai prie muzikos linkę Remigijus bei Rolandas, tačiau šie prie to užsiėmimo neliko. Nors, kaip motina sako, jeigu reikėtų, ir dabar po juostą nupintų.

O jauniausias sūnus Gvidas prie pynimo ir audimo nuo pat mažens tiesiog prilipo.

„Gal todėl, kad neturėdama kur palikti, veždavausi jį visur – į renginius, į seminarus, į audėjų stovyklas. Tad pirmuosius savo darbelius sukūrė dar net mokyklos nepradėjęs lankyti“, – prisimena motina.

I. O. Vilienė pasakoja, kad pirmą kartą vaiką prie staklių pasodino per Panevėžyje vykusias audėjų dienas.

Viena audėja neatvyko į renginį, o tuščios staklės negražiai atrodė, tad organizatoriai prie jų ir pasodino berniuką, šventėje dalyvavusį kartu su mama.

Visą laiką prie tų staklių jis ir prasėdėjo, o grįžęs namo jau neatstojo: „Parodyk, mama, kaip. Ir aš ausiu juostą.“

Mamos pamokytas gabus berniukas greitai išmoko ir austi, ir pinti.

Dabar G. Vilys – etnomuzikologas, humanitarinių mokslų daktaras, Tautodailininkų sąjungos narys, kuriantis rinktines, kaišytines, pintines ir vytines juostas.

Šio vyro nuaustų juostų saugoma Lietuvos nacionaliniame, Panevėžio kraštotyros muziejuose ir daugelio rankdarbių mėgėjų namuose. Darbai eksponuojami parodose.

Siūlai iš kilimų fabriko

Nupinti spalvingoms, iš tolimos praeities iki mūsų dienų atėjusioms aukštaitiškoms juostoms nereikia jokios įrangos – tik vilnonių siūlų ir rankų.

„Svarbiausia – pirštai. Dar noras ir kantrybė, o tada, jeigu siūlų yra, ir juostų bus“, – sako pintinių juostų gerbėja ir puoselėtoja Lina Vilienė.

Tereikia atsikirpti reikiamo ilgio įvairių spalvų siūlų, sudėlioti, lenkti per pusė, pritvirtinti prie kėdės atlošo, radiatoriaus ar kokios lentelės, įtvirtinti, kad neatsipalaiduotų, ir galima pradėti ilgą darbą.

Tik prieš pradedant pinti pirmiausia reikia siūlus paruošti, išmatuoti, sudėlioti.

Štai norint nupinti 2,5 metro ilgio juostą tenka prikarpyti daug 4,5 metro ilgio siūlų.

Apskaičiuoti, kiek reikės kiekvienos spalvos, ir atitinkamai sudėlioti.

Bedėliojant siūlus ateis įkvėpimas, tad darbo įdėjus ir atsiras gražios nupintos juostos.

Kaip sako L. Vilienė, automatinėmis staklėmis juostą galima nuausti per kelias valandas, o tokią pat nupinti prireiktų savaitės. Žinoma, jei kasdien nuo ryto iki vakaro nuo darbo nesitrauksi.

Tai, ką mokėjo prosenelės, aukštaitės geba ir dabar – tebepina juostas iš vilnonių siūlų. Ir ne tik Vilių šeima.

Puiki pynėja Janina Jatautienė išmokė juostas pinti savo dukrą Audronę Jatautytę, jų juostos taip pat eksponuojamos parodose.

Pintinės juostos neraštuotos, ornamentais nepasižymi, jose svarbiausia spalvos ir jų deriniai.

I. O. Vilienė prisimena, kad anais laikais, kai pradėjo pinti, siūlai būdavo galvos skausmas – juostoms reikia spalvingų, o tokių, kaip, beje, ir jokių kitokių, nerasdavai parduotuvėse, tekdavo ieškoti visokiausių galimybių

I. O. Vilienė pasakoja, kad tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare siūlų gaudavo lengviau – jų meistrams atveždavo iš Lentvario kilimų fabriko.

Baltus siūlus įvairiomis spalvomis nudažydavo pati ir iš žalių, raudonų, geltonų, baltų, juodų, violetinių dėliodavosi įvairiausios juostos.

Garbingame sąraše

Panevėžio kraštotyros muziejuje Etninės kultūros skyriaus vedėja L. Vilienė pasakoja, kad aukštaitiškos juostos gali būti gaminamos dvynyčio – eglinio arba rombinio, milinio eglinio ar milinio kryžminio pynimo technika.

Čia jau koks būdas pynėjui labiausiai prie širdies, kuris geriau sekasi, tą ir renkasi.

Didžiuodamiesi tuo, kas išsaugota, Panevėžio kraštotyros muziejus ir Aukštaičių kultūros draugija pasiūlė Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui unikalią pintinių juostų pynimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Pasiūlymą išnagrinėjus, faktus įvertinus, aukštaitiškos pintinės juostos pasirodė tikrai vertos tokios garbės ir atsidūrė paveldo vertybių sąvade.

Lietuvoje, be pintinių, yra ir rinktinių, rištinių, kaišytinių, vytinių juostų, jos gali būti įvairių ilgių, pločių, spalvų bei raštų.

Etnologė primena, kaip praeityje tos juostos būdavo labai reikalingos – ir vyrų bei moterų drabužiams sujuosti, ir prijuosčių juosmenims, autams, lauknešėliams ir krepšeliams rišti.

Be juostų žmogus neapsieidavo visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Juk juostomis būdavo vystomi naujagimiai, ant juostų kabinamas lopšys. Iki šių dienų ant jų nuleidžiamas karstas į kapo duobę.

Ypač svarbios juostos buvo kraičio krovimo tradicijoje.

Merginoms iki vestuvių tekdavo išausti, nupinti daug juostų, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams.

Be to, kaip pasakoja etnologė, per vestuves aukštaitė nuotaka apdovanodavo juostomis vyro giminę ir, reikšdama pagarbą, aprišdavo jomis tam tikrus sodybos statinius – vartus, šulinį, dėdavo svarbiose namų vietose ir kt.

Aukštaitiškas lobynas

Vilių šeimos auksarankiai daug tų juostų sukūrė. Jos ne tik parodose matomos, bet ir folkloro ansamblių dainininkų, šokėjų ryšimos.

Ne vieną savo darbų parodą surengusi I. O. Vilienė – Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė – nesėdi namuose prie staklių užsidariusi, ji nori savo amato paslaptis perduoti jaunimui.

Tad važinėja į Upytę ir Tradicinių amatų centre vykstančiuose užsiėmimuose moko pinti, austi.

Neatsiranda labai daug norinčiųjų savo laiką skirti pynimui ar audimui – juk tenka sėdėti ištisas valandas susirietus prie siūlų, kol atsiras nedidelis audinio gabalėlis.

Bet viena kita, kuri pradeda, išmoksta – jau nesitraukia.

I. O. Vilienė turi ir labai gabių mokinių, kantriai kuriančių pirmuosius darbelius, ir tų, kurios konkursuose jau skina laurus.

Dirbdama Upytės tradicinių amatų centre, sertifikuota amatininkė I. O. Vilienė pinti juostas išmokė Zofiją Jankauskienę, kuri jau rengia ir savo personalines parodas. O labiausiai džiugina, kad Upytės tradicinių amatų centre juostas pinti mokosi ir jaunoji karta, tarp jų gabios seserys Smiltė ir Viltė Skrickaitės.

Besidomintieji juostomis galėjo tuos aukštaičių dirbinius matyti parodoje „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“.

Kaip sako L. Vilienė, kolekcija – tikras aukštaitiškas lobynas su daugiau kaip 250 juostų keliavo po visą Aukštaitiją.

O šią savaitę, tiesa, su kiek mažiau eksponatų, iškeliavo į Lenkiją. Aukštaitiškų pintinių juostų paroda veiks Punsko lietuvių namuose.

Lankytojai galės pamatyti pynėjų iš įvairių Aukštaitijos regiono rajonų sukurtas juostas.

„Nors ten daugiau dzūkų gyvena, bet, manau, visiems bus įdomu pamatyti išskirtines aukštaitiškas juostas, žavinčias savo spalvomis ir jų deriniais“, – sako šios parodos rengėja L. Vilienė.

The post Rankomis supintos spalvos ir jausmai appeared first on Kauno savaitė.