Ir tai nėra atsitiktinė jos stotelė – į šį miestą autorę atvedė ne tik kūrybiniai ryšiai, bet ir asmeninės jungtys.

Kaip pasakoja tapytoja, idėja surengti parodą Panevėžyje gimė per pažintis: ją pakvietė fotografas Evaldas Ivanauskas, o galimybę suteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas, buvęs studijų draugas Tomas Rudokas.

Taip susiklostė, kad po parodų Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose jos darbai atkeliavo ir į Aukštaitijos sostinę.

Brandus pasirinkimas

„Upės skaitymas“ – ne vienos serijos paroda.

Joje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai.

I. Sviensienė vengia žodžio „retrospektyva“ – laikotarpis nėra ilgas. Visgi jo užtenka, kad būtų galima pamatyti skirtingas Irmantės kūrybos būsenas.

Šiaulių universiteto Dailės fakultetą 1993 metais baigusi tapytoja ilgokai buvo nutolusi nuo aktyvios kūrybos.

Profesinis kelias ją nuvedė į reklamą, dizainą, pardavimus, o vėliau – į rinkodarą.

Dabar ji dirba didelio prekybos centro Šiauliuose rinkodaros srityje, o tapyba tapo sąmoningu sugrįžimu. Ne jaunatvišku eksperimentu, o brandžiu pasirinkimu.

Pasak I. Sviensienės, „Upės skaitymo“ koncepcija gimė iš atsitiktinai atrasto termino, skaitant knygą.

XX amžiuje, vystantis kalnų upių sportui, atsirado sąvoka „skaityti upę“ – stebint paviršių suprasti, kas vyksta dugne: kur seklu, kur gilu, kur slypi pavojus.

Irmantei ši metafora pasirodė artima jos pačios kūrybai.

Skirtingų laikotarpių darbai, ekspresyvūs ir ramūs, tankūs ir beveik minimalistiniai, sudėti greta, ima veikti kaip tekėjimas – be vienos krypties, bet su logika.

Be pavadinimų ir nurodymų

I. Sviensienė savo darbų neįvardija – juos numeruoja. Menininkė sako nenorinti primesti žiūrovui interpretacijos krypties.

Vienas tame pačiame paveiksle mato medžius, kitas – gyvūnus, trečias jaučia ramybę, ketvirtas – nerimą.

Abstrakcija čia tampa ne forma, o erdve susitikti su savimi.

I. Sviensienė nėra klasikinė peizažų tapytoja.

Nors jos drobėse dažnai juntamas gamtiškumas – miglos, rūko, vandens pojūtis, ji nepiešia iš natūros. Paveikslai gimsta studijoje.

Tapydama Irmantė vengia negatyvios emocinės būsenos.

„Jei esu pikta ar suirzusi – netapau“, – prisipažįsta kūrėja.

Drobės gimsta, kai jaučiasi rami arba pakilios nuotaikos.

Kartais jose nusėda melancholija, bet ne kaip tiesioginė emocijos iškrova, o kaip būsenos atgarsis.

Parodoje I. Sviensienė kviečia „skaityti lėtai, be skubos, leidžiant akiai klaidžioti, kaip vandeniui leidžiama tekėti“.

„Upės skaitymas“ – tai ne apie kraštovaizdį, bet apie gebėjimą matyti ženklus ir suvokti, kad jie slepia daugiau.

Ir apie tai, kad kiekvienas skaitytojas – žiūrovas – savo dugną atranda pats.

Sugrįžimas prie šaknų

I. Sviensienė kilusi iš Anykščių.

Nors studijos ir profesinis gyvenimas ją nuvedė į Šiaulius, o kūrybiniai keliai – į didžiuosius miestus, Anykščių kraštas išlieka jai ypač reikšmingas.

Tai vieta, kurioje formavosi pirmasis santykis su gamta, erdve, peizažu.

Anykščių kraštovaizdis su jo ramybe, horizontais, upėmis tarsi įaugo į Irmantės kūrybą.

Tačiau, anot jos, ir Panevėžys nėra svetimas miestas. Čia gyvena mamos giminės, todėl paroda Aukštaitijos sostinėje tampa ne tik kūrybiniu, bet ir asmenišku sugrįžimu arčiau savo regiono šaknų.

Prie tapybos – po pertraukos

I. Sviensienės istorijoje nėra romantizuoto „nuo vaikystės žinojau“. Nors anksti atsiskleidė gabumai, buvo ir kvietimas stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, bet gyvenimas pakoregavo kryptį.

Studijos Šiauliuose, darbas dizaino srityje, vėliau – vadyba. Tapyba ilgam liko paraštėse.

Sugrįžimas į kūrybą įvyko brandžiame amžiuje, kaip sako pati Irmantė.

Ir tai, autorės teigimu, turi dvi puses. Viena vertus, nėra ilgametės nepertraukiamos tapybinės patirties. Kita vertus, yra gyvenimiška patirtis, leidžianti eksperimentuoti be baimės.

I. Sviensienės – tapytoja abstrakcionistė.

Pasak menininkės, tai leidžia keisti proceso kryptį, priimti atsitiktinumą.

Tapant pradinė vizija kartais pasikeičia, nes atsiranda netikėtas dažo liejimas ar kompozicijos lūžis.

Atsvara darbui biure

Kasdienis darbas rinkodaroje ir kūryba, atrodytų, skirtingos sritys, tačiau menininkė jų griežtai neatskiria.

Estetinis suvokimas, kompozicija, spalvinė dermė – tai, kas reikalinga tiek drobėje, tiek pakuotės dizaine ar reklaminėje kampanijoje

Vis dėlto tapyba Irmantei – atsvara biuro ritmui: galimybė dirbti rankomis, patirti procesą, kuris nėra susietas su kompiuterio ekranu ar terminais.

O didžiausia prabanga tapant – dienos šviesa.

Namus puošia kitų darbais

Įdomu tai, kad I. Sviensienės namų sienų nepuošia jos pačios darbai.

Nors tai atrodytų natūralu – tapai, kuri, turi darbų.

Menininkė prisipažįsta bandžiusi pasikabinti savo kūrinių, net ir darbe, tačiau nuolat į juos žiūrėdama ilgainiui pradeda analizuoti: mato, ką koreguotų, ką darytų kitaip.

Kūrinys jai niekada nebūna „uždarytas“ – žvilgsnis automatiškai pereina į vertinimo, taisymo režimą. Todėl namuose kabo ne jos, o kitų autorių darbai.

I. Sviensienei artimiausi – lietuvių kūrėjai.

Ne dėl deklaratyvaus patriotizmo, o dėl kolorito, nuotaikos, santūrumo.

Jai imponuoja ramus, subtilus lietuviškas tonas, pusiausvyra, spalvinė dermė, kuri nėra agresyvi ar demonstratyvi.

I. Sviensienė vengia įvardyti savo favoritų konkrečias pavardes, tačiau nedvejodama pripažįsta: jei reikėtų kalbėti apie autoritetus, pirmiausia galvotų apie lietuvių menininkus.

The post Drobėje perskaityti upę appeared first on Kauno savaitė.

Todėl ir jo rekomendacijos nėra bandymas pateikti universalius receptus. Greičiau – tai kvietimas sustoti ir išgirsti: garsą, kuris įkvepia; istoriją, kuri pribloškia; žodį, kuris dabarties kontekste suskamba naujai; vaizdą, sujungiantį miesto praeitį ir dabartį.

S. Laurinavičius dalijasi tuo, kas pastaruoju metu jį labiausiai paveikė – nuo santūrios Stingo muzikos iki prancūzų muzikos ikonos Zaz balso, nuo tarpukario paslaptis praskleidžiančio dokumentinio kino iki poezijos, kuri šiandien įgauna pribloškiamo aktualumo. Jo rekomendacijos – tarsi krypties ženklai, padedantys skaitytojui galbūt pirmą kartą išgirsti ar pamatyti tai, kas iki šiol slypėjo už akiračio ribos.

„Kiekvieno mūsų santykis su menu labai specifinis, individualus ir intymus. Maža to, jis nėra pastovus ir tai, kas vienu metu gali stipriai jaudinti ar įkvėpti, kitu metu to poveikio gali ir nebeturėti. Nėra visiems vienodai galiojančio recepto, garantuojančio tuos pačius meno kūrinio išgyvenimus bei patirtis“, – sako S. Laurinavičius.

Menininkas sako į šias savo rekomendacijas kviečiantis pažiūrėti tiesiog kaip į intenciją pasidalyti viso labo savo įspūdžiais bei įžvalgomis, kurios tik galbūt atkreips kažkieno dėmesį į vieną ar kitą autorių arba kokio nors jo kūrinio detalę. Tik tiek.

MUZIKA

Nesu melomanas, tačiau muzika man svarbi, jos dažniausiai klausausi dirbdamas studijoje. Būtent muzika kūrybos metu man suteikia pastovų emocinį foną, kuris padeda susitelkti į tai, ką darau, ir neišsiblaškyti.

Klausausi įvairios muzikos, kartkartėmis vienas ar kitas atlikėjas arba grupė tampa priimtinesni ausiai, tad natūralu, kad ir laiko jiems skiriu daugiau.

Taip buvau užsiciklinęs su Stingo santūria bei elegantiška poproko ir džiazo elementus jungiančia dainų melodika, su malonumu rekomenduočiau pasiklausyti ir kitiems.

Taip pat rekomenduočiau pasiklausyti šiek tiek šiurkštaus, bet ir šilto balso prancūzų atlikėjos Zaz, savo dainose jungiančios šansonos, džiazo ir gatvės muzikos energiją; švelniu, precizišku vokalu ir itin tvarkinga muzikinės struktūros estetika išsiskiriančios Katie Melua.

O štai šių metų rugsėjis asmeniškai man tapo kiek netikėtu grupės „Maneskin“ atradimu. Labiausiai patraukė jų kūrinių energija ir savitas skambesys, kažkuo lyg ir nukeliantis atgal į praeitį, bet kartu alsuojantis jau dabarties ritmu.

Tas tradicinės senojo roko estetikos ir modernaus, popkultūros konteksto junginys išties skamba įdomiai ir yra patrauklus.

FILMAS

Rekomenduočiau režisieriaus Mindaugo Meškausko dokumentinį filmą „Archyvų detektyvas“.

Filmas greitai žiūrovus įtraukia į be galo intriguojamą istoriją, pasakojančią, kaip Lietuvoje netikėtai buvo atrastas iki tol nežinomas fotografas, kurio negatyvai ilgus metus dulkėjo muziejaus fonduose ir tik dėl lemtingo atsitiktinumo bei muziejaus darbuotojų – archyvarės, fotografo bei archeologo kruopštaus darbo pastangomis pavyksta atskleisti unikalius tarpukario Kauno vaizdus užfiksavusio fotografo gyvenimo ir kūrybos fragmentus.

KNYGA

Jau tikrai senokai skaitymas man tapo ganėtinai specifiškas ir labai fragmentuotas: dažniausiai straipsnių, apžvalgų ar esė pavidalu.

Bet per daug nesigilinant į sąrašą ir aplinkybes su malonumu norėčiau pasiūlyti perskaityti Linos Navickaitės-Martinelli „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną“.

Nors konkrečiai ši knyga pirmiausia priskirtina mokslinei publicistikai, kurios pagrindinę struktūrą sudaro 32 interviu su įvairių sričių muzikos atlikėjais, pedagogais bei dirigentais, tačiau kiekvienas pokalbis ir pačios autorės kuriama literatūrinė-analitinė jungtis tarp jų, knygai suteikianti eseistinio pobūdžio, skaitymą daro labai malonia pažintine kelione.

Joje gyvai ir vaizdžiai atsiskleidžia iškilių muzikos pasaulio asmenybių meninė pasaulėvoka, nuostatos ir svarstymai apie muzikos atlikimo meną.

Manau, knyga neabejotinai turėtų sudominti daugelį skaitytojų.

O iš meninės literatūros gal labiausiai šiuo metu norėtųsi rekomenduoti Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą „Ryšys su vadaviete“.

Arba bent jau eilėraštį tuo pačiu pavadinimu. Esu linkęs manyti, kad dabarties kontekstas, persmelktas karo bei politinių įtampų, informacinio triukšmo ir egzistencinio neužtikrintumo, iš naujo savaip atkoduoja šiame eilėraštyje glūdinčią metaforiką.

Nepaisant, kad jis rašytas gerokai anksčiau (knyga išleista 2012 m.), šiandien eilėraščio vaizdiniai įgyja specifiškai atpažįstamo, kone materialiai juntamo fiziškumo ir suskamba jau ne kaip individuali meditacija, bet kaip kolektyvinė būsena.

FOTOGRAFIJA

Kalbant apie fotografiją, norėčiau rekomenduoti Arne Svensono fotografijų ciklą „Nematomi“.

Tai didmiesčio istorijos.

Autorius nuotraukose stengiasi šiuos žmones vaizduoti taip, kaip jie dažniausiai ir yra suvokiami juos samdančių žmonių: nematomi ir neatpažįstami, vaiduokliški ir nematerialūs. Todėl juos fotografuoja pro langą, dažnai per užuolaidą ar nešvarų stiklą – visada taip, kad apie jų buvimą būtų galima tik nuspėti ir niekada neatskleidžia taip, kad šiose nuotraukose žmogus būtų atpažįstamas.

DAILĖ

Norėčiau atkreipti dėmesį į panevėžiečio dailininko Girmanto Rudoko kūrybą.

Visai neseniai Panevėžyje vyko jo naujausių darbų „Epizodai“ paroda, o gruodžio mėnesį ji bus eksponuojama Šiaulių dailės galerijoje.

Tai koliažai, pasakojantys apie Panevėžį ir panevėžiečius, sukurti iš senų nepavykusių grafikos darbų atspaudų, nurašytų knygų lapų bei makulatūrai skirto popieriaus.

Šie koliažai pulsuoja labai stipria energija, prisotinti architektūrinių elementų, žmonių bei alegorinių gyvūnų figūrų.

Tai, anot autoriaus, Panevėžio praeities ir dabarties istorija, pateikta per apmąstymus ir autentiškus patyrimus.

The post appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio Laisvės aikštėje veikiančioje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „XX“ eksponuojamoje R. Grikevičiaus parodoje „Apverstas namas“ autorius tyrinėja šiuolaikinio pasaulio nestabilumą, trapumą ir žmogaus pastangas išlaikyti vidinę pusiausvyrą.

„Mano darbų tikslas – ne tik išreikšti šį nestabilumą, bet ir suteikti galimybę atrasti sau tikėjimą bei vidinę ramybę, net kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis“, – sako menininkas.

– Gerbiamas Ramūnai, ką jums pačiam reiškia apversto namo simbolis? Ar tai labiau pasaulio metafora, ar asmeninis išgyvenimas?

– Viskas – išoriniai ir asmeniniai dalykai – tarpusavyje susiję. O aš ekspresionistas, kuris rodo savo jausmus. Ką jaučiu aplinkoje, tą vaizduoju.

Gyvename laiką, kai visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom, nebeliko stabilumo. Visai šalia vyksta baisybės, o toliau gyvename tarsi normalų gyvenimą. Regis, dar neseniai turėjome namą, dabar jis apverstas.

– Tie išorės veiksniai veikia ir jūsų kūrybą?

Kitaip net neįmanoma. Dailininkas iš principo atspindi pasaulį, parodo, kas vyksta aplinkui. Siurbia iš aplinkos ir visa tai transliuoja.

– Ar tapybos procesas jums – terapija, ar vis dėlto atsakomybė kalbėti apie tai, kas visuomenėje svarbu?

– Turbūt viskas susimaišę.

Tapyba man kartu ir labai didžiulė terapija. Mano studija man yra vienintelė bažnyčia, kur sėdi vienas, šneki su savimi, dievais ir demonais. Labai nedaug belikę vietos, kur gali pabūti vienas, kur giliniesi į save. Banalus pasakymas „gilintis į save“, bet tapydamas tą ir darai – knaisiojiesi savyje, šnekiesi su savimi.

– Ką norėtumėte, kad atėjęs į parodą žiūrovas suprastų?

– Visada norėjau, kad menas veiktų žiūrovą, kad nebūtų vien gražus, interjerinis akcentas. Kad kažką pasakytų, būtų ne vien grožis.

Man būtų didžiausias gėris, jei mano paveiksluose žiūrovas atrastų kažką savo, susikurtų savo vaizdą, savo istoriją, mano paveikslą savaip interpretuotų. Tada paveikslas išlįstų į didesnį plotį nei aš norėjau pavaizduoti.

Jei visiems papasakočiau, kokią situaciją pavaizdavau, žiūrovas tiek ir matytų. O nežinodamas, kokios buvo mano mintys, tą kontekstą interpretuoja savaip ir man tai yra didelė vertybė.

– O jei žiūrovas visiškai kitaip interpretuoja paveikslą nei dailininkas jį tapydamas?

– Jei nutapyčiau kažką negero, o žiūrovas sakytų: kaip faina, kokios gražios vestuvės, būtų keistoka, galvočiau: ką čia iš tikrųjų padariau?

Bet šiaip man gera, jei žiūrovas savaip interpretuoja. Nelabai patinka, kai žiūri į paveikslą, jo nesupranta, gliaudo kaip kokį galvosūkį ir tada sako: ai, supratau tą meną.

Kiekvienas į paveikslą žiūri iš savo nuotaikos. Vieną kartą norisi tapyti kažką mėlyna, kitą kartą – juoda. O jei į parodą žiūrovas ateina, kai jo nuotaika oranžinė? Todėl tapyboje labai svarbu, kad žiūrovas pamatytų potėpio energiją, su kokia nuotaika dailininkas tapė, paveikslo spalvinius niuansus.

Būtų smagu, kad žiūrovas būtų susipažinęs su mano ankstesniąja tapyba.

– Jūsų pavardę yra girdėję net ir nesidomintieji menu. Panevėžiečiai tikrai prisimena jūsų siurrealistinius kūrinius su traukiniais, drambliais, kadaise sukėlusius mieste nemažą diskusijų verpetą.

– Turbūt visi dailininkai negali objektyviai į savo paveikslus žiūrėti. Žiūrovai sako, oi, koks gražus paveikslas, o aš jame matau vieną kampą, kuris nepavyko, nors taisiau taisiau – ir vis tiek ne toks, kokio man reikia. Ir nebematau viso paveikslo, tik tą kampą. Nebent po 10-ies metų išsitraukęs kitaip pažiūri.

– Mokytojaujate Panevėžio dailės mokykloje. Kaip manote, esate geras mokytojas?

– Dažniausiai mokau, kaip reikia padaryti, kaip tapyti, bet pagaunu save, kad pats to nepadarau.

Moku išaiškinti, kaip turėtų paveikslas atrodyti, kaip padaryti, kad jis būtų gyvas, kad nebūtų užkankintas, bet pats susiduriu su tom pačiom problemom.

– O kas buvo jūsų mokytojai – autoritetai, darę įtaką?

– Kaip ir daugelis panevėžiečių, mokiausi Dailės mokykloje.

Prisimenu, pieši tokį gražų piešinį, prieina Kazimieras Naruševičius – brūkšt juodą kontūrą. Sėdi ir galvoji: Jėzau, kaip dabar ištaisyti reikės?! Dabar pats tą patį padarau savo mokiniams. Matau mokinį su ašaromis, kad paveikslą sugadinau, ir prisimenu savo patirtį.

Turėjau daug šaunių dėstytojų, bet tikriausiai tarp jų nebuvo tokių išskirtinių autoritetų, kurie būtų darę man įtaką.

Tačiau turiu daug gerų dailininkų draugų, kurie man yra autoritetai, kurių nuomonė man labai svarbi.

– Parodos anotacijoje rašote: „Kai atrodo, kad menas nebereikalingas, tampa antraeiliu dalyku, vis dėlto prasmė gimsta kūryboje. Ji tampa kelrodžiu ieškant „namų“. Kiek kūryboje lieka prasmės, kai net į menus ateina dirbtinis intelektas?

– Kol kas dirbtinis intelektas (DI) dar žemesnio lygio nei geras kūrėjas. Gal kada nors DI ir kurs savarankiškai, su visomis klaidomis, bet kol kas jis remiasi šablonais ir tėra įrankis.

DI darbą net nelabai įdomu žiūrėti, nes jis tiesiog negyvas, toks teisingas, be klaidų.

Bet kaip įrankį DI panaudoti įdomu – įkeli savo paveikslą ir matai, kaip jis atrodo kitomis spalvomis.

– Bandėte taip paeksperimentuoti?

– Žinoma!

Vedu pamokas suaugusiems. Jie savo darbus įkelia į DI ir paprašo profesionalios kritikos. Jis surašo teisingai, punktais. Bet žmogus yra gyvas ir padaro daug neteisingų dalykų, kurie pakeičia paveikslą. Kai sutvarkai, jis tampa gražus, geras, teisingas, bet nelabai malonus, nebeįdomus. DI dar 50 metų nepadarys tokių subtilumų, ką gali žmogus. O tie subtilumai, naujumas paveiksle labai svarbu. Tai vienas iš sudedamųjų paveikslo įdomumo veiksnių.

Juk šiais laikais meno esmė – idėja, o ją surasti ir išreikšti kaip nors naujai sunku, bene viskas jau atrasta, išrašyta, išsakyta.

Sugalvok paveikslo idėją ir parašyk DI – jis pateiks tiek darbų ta pačia tema! Apverstas namas irgi sena idėja.

Kai sugalvoji idėją, net nesinori tikrinti – regis, viskas jau atlikta.

– Iš kur jumyse tas kūrybiškumo genas? Kokia aplinka augino būsimą menininką?

– Mano tėvai ne dailininkai.

Labai kūrybiška mama. Ji dirbo „Ekrano“ gamykloje, rašydavo į „Ekrano“ sienlaikraštį.

Dabar jai 90 metų, teberašo dailyraščiu ir net valstybinius diktantus parašo.

O aš prastai mokiausi, buvo labai siauras takelis, kuriuo galėjau eiti.

Studijavau Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.

Tais laikais Vilniaus dailės akademija priimdavo labai mažai, kurse būdavo kokie 6 studentai, o stojančiųjų daug. Neįstojusieji važiuodavo į Šiaulius mokytis dailės pedagogikos.

Ten gyvenome menu, diskutuodavome apie meną, nors Vakarų meno pavyzdžių matydavom labai mažai. Vartėme Liongino Šepečio knygą, kurioje jis kritikavo Vakarų dailę, bet mums buvo svarbiausia, kad matėme paveikslų nuotraukų – mokėjome skaityti tarp eilučių.

O kai sulaukėme Nepriklausomybės ir užgriuvo lavina Vakarų meno, patyrėme šoką po tokio sovietinio bado. Pamatėm, kad ką galvojome naujo padaryti, jau seniai padaryta.

– Ką reiškia būti dailininku iš Panevėžio?

– Panevėžys man yra ideali vieta.

Vilniuje esi labiau paveiktas to viso šurmulio. Vienas surengia parodą, kitas, žiūrėk… Jau ir tau reikia vytis, stengtis dar labiau nustebinti. Ten tokia didelė trintis.

Vilniuje esu surengęs gal šešias personalines parodas, šįmet jau trečią kartą dalyvavau „Art Vilnius“, tris kartus dalyvavau tapybos trienalėje.

Ir visiškai nejaučiu jokio diskomforto, kad esu iš Panevėžio.

Man kaip tik gera, kad nejaučiu spaudimo būtinai pasirodyti kokioje parodoje.

Kai esi nepriklausomas nuo tokio bėgimo, gali sau leisti būti unikalus, dirbti sau.

Gal todėl daug menininkų pasirinkę kuria regionuose: Donatas Sauka Dusetose, Raimondas Gailiūnas – Rokiškyje.

– Ar šiais laikais Lietuvoje tapytojui galima išgyventi vien iš kūrybos?

– Gyventi vien iš tapybos reikštų stresą, iš kur kiekvieną mėnesį gauti pinigų.

Arba privalai sukurti labai gerą darbą, kad pardavęs uždirbtum kelis tūkstančius ir turėtum iš ko pragyventi kelis mėnesius.

Jei nepasiseka tokio parduoti, turi piešti, kas žmonėms patinka, lįsti į šiuolaikinio interjero madą, kol sunkiai beatskirsi, kur tavo vieta.

Pasaulinė praktika rodo, kad tik 5 proc. dailininkų darbai perkami taip, kad galima išgyventi iš tapybos.

Bet tam nepakanka vien tik nutapyti gerą darbą, reikia dar užsiimti meno vadyba.

Stodamas į pedagoginį galvojau, kad mokykla yra paskutinė vieta, kur norėčiau dirbti. Niekada nenorėjau ir negalvojau būti mokytoju.

Po studijų teko padirbėti kaimo mokykloje Prienų rajone. Supratau, kad ne man. Šita profesija – tiems, kuriems įdomu suvaldyti mases, kurie patiria savotišką satisfakciją, kai niekuo nesidomintį vaiką kelia aukštyn, kai iš jo suformuoja dvasingą žmogų. Tai irgi kūryba. O man tokia kūryba toli.

Dailės mokykloje visai kitokie mokiniai, čia ateina motyvuoti vaikai.

Tarp mano buvusių mokinių jau yra nemažai įvertintų dailininkų, dėstytojų. Tarp visų mano gerbėjų – gal 30 proc. buvę mokiniai. Nemažai jų – mano draugai.

Yra mokinių, nusipirkusių mano paveikslų.

– O paties namuose kabo jūsų darbai?

– Namuose daugiau žmonos darbų nei mano, taip pat yra ir kitų dailininkų. Galvoju, kad manųjų gal net ir nėra. Dirbtuvėje į savuosius prisižiūriu.

– Kas jums yra namai?

Viskas. Vieta, šeima, aplinka, draugai. Slėptuvė nuo viso pasaulio, kur gera, kur murki kaip katinas.

– Su dailininke Rūta Povilaityte auginate dukrą. Ar matote jos polinkį į menus?

– Dukra labai gražiai piešia, bet kol kas nematyti ženklų, kad pasuktų į dailę. Mes to nė neskatinam. Svarstau, kad gal ir net kiek perspaudžiame nespausdami prie dailės. Gal išties visai puiki dailininkė būtų.

Būtų visai šaunu, jei taptų tapytoja, bet norime, kad pasirinktų pati. Ji labai gerai mokosi. Tegul pati renkasi savo kelią.

– Ačiū už pokalbį.

The post Ramūnas GRIKEVIČIUS: Mano studija man yra vienintelė bažnyčia appeared first on Kauno savaitė.

Joje pristatomi naujausi latvių dailininko darbai, kuriuose tapyba tampa dialogu su žiūrovu, kūrėju bei pasauliu.

Dialogas su pasauliu

M. Čačka savo kūrybą pristatė lietuviškai, tuo maloniai nustebindamas į parodos atidarymą susirinkusius žiūrovus.

Anot dailininko, ši paroda yra jo pasakojimo ir kūrybinio dialogo tąsa.

„Man dialogas labai svarbus, ir nesvarbu, koks jis bebūtų. Menas man visada buvo dialogas – su pasauliu, su žiūrovu, su tyla, su laiku, su forma ir su pačiu savimi. Tapyba man nėra tik vizualinė kalba, tai ir būdas kurti santykius. Joje ieškau pusiausvyros tarp intuicijos ir proto, tarp formos ir prasmės, tarp to, kas pasakyta, ir to, kas nutylėta.

Kiekvienas kūrinys mano kūryboje atsiranda kaip reakcija – į jausmą, mintį, pokalbį ar vidinį impulsą. Dažnai tai būna pokalbių fragmentai, jie atsiskleidžia kompozicinėse struktūrose ir spalvų ritmuose. Parodoje eksponuojami darbai nėra vienareikšmiai pasakojimai, tai labiau erdvės, kuriose žiūrovas kviečiamas tapti bendraautoriu: stebėti, jausti, dalyvauti“, – sako menininkas.

Svajoti apie geriausią

M. Čačka pasakoja, kad spalvos jo darbuose kyla iš paties išgyvenimų ir gamtos.

„Spalvos dažniausiai intuityvios, kylančios iš mano jausmų ir iš gamtos, kurioje užaugau“, – pasakoja jis.

Parodoje žiūrovai gali patirti tiek šviesius, tiek sudėtingus santykių aspektus. Dailininkas neslepia, kad kūrybą veikia ir karas Ukrainoje: nors jis paveiksluose nėra vaizduojamas tiesiogiai, tačiau išgyvenimai, netekties ir vilties temos neišvengiamai įsilieja į kūrinius.

„Gyvenime yra ir tamsių, ir šviesių momentų, bet turime svajoti apie geriausią. Santykiai yra viena galimybė ieškoti žmogiškumo ir atvirumo net esant sudėtingoms aplinkybėms“, – sako autorius.

„Panevėžys ir Daugpilis man yra tarsi meno seserys.“

M. Čačka

Meno giminystė

Panevėžį Maris Čačka vadina jam artimu miestu – čia jis turi daug bičiulių, ypač traukia „Stasys Museum“.

Pasak dailininko, šis kultūros židinys, kartu su M. Rotko muziejumi Daugpilyje, kuria naują meno kelią, jungiantį Latvijos ir Lietuvos miestus.

„Panevėžys ir Daugpilis man yra tarsi meno seserys“, – priduria jis

Lietuvoje meno platformoje M. Čačka nėra naujokas – yra surengęs parodas Vilniuje, Šiauliuose, Zarasuose, Dusetose, o 2016-aisiais lankėsi ir Panevėžyje su paroda „Neapibrėžta, apibrėžta ir pasakyta“.

Kviečia bendrai patirčiai

Parodos „Santykiai… Tapyba kaip dialogas“ atidaryme Panevėžio miesto dailės galerijos laikinoji direktorė Aurelija Seilienė menininkui dėkojo už galimybę surengti šį kūrybiškai įkvepiantį renginį. Ji akcentavo, jog paroda nėra tik kūrėjo dialogas su menu, bet taip pat ir žiūrovo santykis su menu.

„Tai kvietimas į bendrą patirtį, kur kiekvienas gali rasti savo emocijų ir įspūdžių interpretaciją“, – kalbėjo A. Seilienė.

Komandą įkvepiantis vadovas

Atidaryme dalyvavę tapytojo kolegos iš Latvijos pabrėžė, kad M. Čačka – ne tik talentingas dailininkas, bet ir nuostabus vadovas, įkvepiantis komandą kūrybai.

Pasak jų, Mario darbai skatina dialogą tarp meno ir žiūrovo, suteikdami nepakartojamos patirties kiekvienam lankytojui.

Paroda „Santykiai… Tapyba kaip dialogas“ kviečia žiūrovus ne tik stebėti, bet ir įsitraukti į kūrybinį procesą – atrasti santykį su paveikslais,išgyventi jų sukeltas emocijas ir susikurti asmeninę interpretaciją.

Paroda Panevėžio miesto dailės galerijoje veiks iki spalio 19 dienos, kviesdama visus meno mylėtojus patirti Mario Čačkos unikalų dialogą su tapyba ir žiūrovu.

The post Kai paveikslai klausia, o žiūrovas atsako appeared first on Kauno savaitė.

Mokslininkė, geografė, tautodailininkė vis daugiau pasineria į kūrybą, o kiekviename jos potėpyje juntamas gilus ryšys su žeme, kraštovaizdžiu ir gamtos moksluose praleisti dešimtmečiai.

Gimusi Kazachijoje, bet šaknis ir savastį atradusi Anykščiuose bei Panevėžyje, Regina Morkūnaitė sujungė tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuderinama: mokslinę veiklą ir meną.

Su tapančia mokslininke – pokalbis apie gyvenimo vingius tarp stepių ir žalios Lietuvos, apie kraštovaizdžio grožį, kuris ne tik tyrinėjamas, bet ir tapomas, bei apie kūrybos prasmes.

Gerbiama Regina, kalbantis su asmenybėmis visada rūpi aplinka, padėjusi pagrindus, suformavusi jų vertybes. Esate anykštėnė, gimusi Kazachijoje. Ar papasakotumėte, kas jums klojo tą vertybinį pamatą? Ar jūsų šeimoje buvo menininkų? O mokslininkų?

Vertybes daug kas formavo, net sunku susidėlioti prioritetus – pati stengiuosi suprast, kas pagal prigimtį duota.

Aišku, tėvai protino, dažnai buvo šalia savo gyvenimo pavyzdžiais ir mintimis bei idėjomis įkvepiantys žmonės – draugai, kolegos, dvasiniai mokytojai, tarp jų ir vienuolės, kunigai, dar literatūra, kinas, be abejo, net studijos Vilniaus universitete, gamtos tyrimai…

Mano vaikystėje gyvenome ne Lietuvoje. Pamenu tėvų skausmingus apmąstymus, kai žiūrėdami į ankstesnį Lietuvos žemėlapį, mane pertraukė: patylėk, netrukdyk – jie ilgėjosi savo krašto.

Mano polinkis į menus atsirado seniai, kai pamačiau gražios gamtos skirtumus Kazachijoje ir Lietuvoje – ten stepės su periodiškais žydėjimais, Lietuvoje – daug žalumos, daug gėlių (burbuolės, raktažolės, pinavijos, šalavijai).

Vaikystėje vaizduotė buvo veikiama kontrastų, nes vasarą tėvai atskraidindavo į abi tėviškes.

O tėtis buvo muzikantas. Per vieną interviu jo pasakymas, kad muzika jam svarbiausia, net savaip įskaudino.

Iš senelio (seneliai buvo nuo Panevėžio apylinkių) pusės buvo įdomių žmonių su artistiškais ypatumais. Per giminaičių susibūrimus užsiklausydavau, kai balagūrindavo, improvizuodavo.

O dėl mokslininkų? Dar gerai neištyriau, bet iš tėvo pusės buvo tolimas giminaitis – žymus inžinierius, kurį kaip specialistą kvietė po konstruktoriaus veiklos ilsėtis Amerikoj.

Taip jau yra su tom vertybėm – visas spektras įtakų.

Kada išvydote Lietuvą? Kiek jums buvo metų, kai apsigyvenote Lietuvoje?

Kelis kartus, rodosi, tris vasaras, vaikystėje mane atveždavo į Lietuvą – į kaimus prie Anykščių ir Panevėžio. Čia palikdavo, o jau ką dariau, tą dariau – ir žemuogiaudavau, ir mačiau, kaip gamino iš pieno sviestą, ir šieną grėbiau, žaidžiau su giminaičiais, maudžiausi Nevėžyje.

Visam laikui tėvus išleido į Lietuvą tik 1967 ar 1968 m, leido gyventi Anykščiuose.

Tada kaimo gyvenimo tiek nebemačiau, nes baigusi rusų mokyklą Lietuvoje pradėjau mokytis lietuviškoje.

O kokią vietą jūsų gyvenime užima Panevėžys?

Mama kilusi nuo Panevėžio, iš Simuliškio kaimo. Lygindama jį su Anykščių apylinkėmis, sakydavo, kaip gražu lygumose – viskas matyti, jokių šabakštynų šlaituose, jokių pabirusių nuošliaužų.

Kartais su tėvais lankydavausi pačiame Panevėžy pas tetos šeimą, tai iki šiol gailiuosi, jog tada nenulėkiau į Juozo Miltinio teatrą, o sėdėjau prie vaišių stalo su giminaičiais.

Ir dabar Panevėžin traukia, nors man daugiau patinka kalvotas kraštovaizdis.

Traukia į katedrą pamatyti paveikslą, kur raitelis ant arklio nugali drakoną, traukia susitikti su giminaičiais, įsipareigojau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai palikti archyvinės medžiagos. Patinka Laisvės aikštė, meno galerijos, Skaistakalnio parkas.

Didelį įspūdį padarė J. Miltinio dramos teatre surengta alternatyvaus dailininko Stasio Petrausko paroda. Neseniai viename žurnale aptikau straipsnį apie jo jaunystę, draugystę su skulptoriumi Rimantu Idzeliu, kurio sukurtos stacijos išsidėsčiusios Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje. Pasirodo, jie įvardinti kaip aukštaitiški hipiai, kūrėjai, nepritapę prie oficialaus meno, bet nenorėję būti priskirti ir prie tautodailininkų, buvo savotiški genijai ir laisvi pagal savo pasaulėžiūrą. Panevėžio dailės galerijoje jau trečius metus dalyvauju tautodailės parodose. Jose mane taip žavi karpiniai, pinti sodai, keramika, siuviniai, paveikslai – vis tų miklių rankų darbas.

Padarė įspūdį ir žinia, kad Panevėžys – lietuviškiausias miestas. Sostinėje teko girdėti, kaip rusakalbė užsipuolė parduotuvėje jauną kasininką, kad tas nekalba rusiškai – neva tai tarptautinė kalba. Tada net užstojau tą studentą.

O kūryba jus lydėjo nuo vaikystės, ar tai atradote jau vėliau – šalia mokslo?

Pieštuką paėmiau papaišyti, kai slaugiau tėvą.

Patapymai atsirado šalia mokslo, nes primygtinė logika kartais darėsi nuobodi, ne visai teisi.

Per ekspedicijas vaizduotę sužadindavo gamtos reiškiniai: kopos, griovos, daubos, atodangos ir kt. Jie stebina ne tik matmenimis, struktūra, bet ir didybe, grožiu, nenuspėjamumu.

Teko suprasti, kiek dar mažai tiria mokslas. Dažnai tik intuityviai gali suprasti esmingesnius dėsnius, o skaičiais tą tik papildomai įrodai, nes kitaip sakys, kad „šakėmis ant vandens surašyta“ (juokiasi).

Jūsų akademinis kelias labai solidus: esate fizinių mokslų daktarė, geografijos tyrėja. Kodėl pasirinkote mokslą, o ne meną kaip pagrindinę profesiją?

Pasirinkau mokslą ne visai savo noru.

Vingiavau, kol įstojau aspirantūron.

Geografijoje, o konkrečiau kraštovaizdžio, ypač geomorfologijos, disciplinoje, be abejo, reikia kūrybos (organizuojant tyrimo darbus, apibendrinant, rašant straipsnius), tik esi daugiau įspraustas į logikos ir dėstymo struktūros reikalavimus.

Jums akademinis darbas ir menas – ar tai du paraleliniai pasauliai, ar visgi vienas – vientisas, tik turintis daug spalvų?

Nežinau, kaip savais žodžiais atsakyt į šį įdomų jūsų klausimą dėl akademinio mokslo ir meno paralelės.

Šmėkštelėjo mintis, kad kartais galima apie mokslą ir meną kalbėti kaip apie paleistus į orą muilo burbulus.

Vieniems jie susiliečia, suspindi naujai, kitiems ne, tokiems jie ir atrodo kaip du paraleliniai pasauliai. Prof. A. Basalykas studentams ant lentos piešdavo blokdiagramas, o iš mūsų buvo reikalaujama kurti iliustracijas, perpiešti žemėlapius, derinti spalvines legendas. Taigi galėjome lipinti abu burbulus.

Geografija – mokslas apie žemę, jos formas, kraštovaizdžius. Ar tai, ką tyrinėjate moksliškai, atsispindi jūsų tapyboje?

Dažniausiai įkvėpimo suteikia emocija, susižavėjimas. Pavyzdžiui, patiko Valaukio įtekėjimas į Šventąja, kur slėpininga, prietema, bet yra spindesys. Tokie darbai būna šiltesni, spontaniškai tapomi, mielesni pačiai sau. Jų sunkiau atsisakyti parduodant. Kartais jie turi savotiškus aiškiaregystės niuansus.

Kas jus įkvepia kurti? Ar dažniau – gamta, kelionės, kraštovaizdis, ar vidiniai išgyvenimai?

Svarstau, ar tapybinio darbo fragmento nuspalvinimas ateina iš mąstymo. Juk lietus – ir iš dangaus, ir iš debesies.

Turiu polinkį vaizduoti gamtą, kurioje daug žalios spalvos. Kai kartą manęs paklausė, kodėl tiek žalios, atsakiau, kad vaikystėj jos mažai mačiau. Gal todėl.

Patiko panevėžietės, netradicinės terapeutės mintis, kad Žemė yra gyva, o jos spalva žalia. Gerbiama Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos vadovė Ramutė Kraujalienė, menotyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė per parodą Vilniuje sakė, kad jaučiu koloritą, spalvų derinimą, o kita visuomenininkė, geografė N. Balčiūnienė pridėjo, kad suprato, kodėl taip tapau aplinką, kur visi – medžiai, namai, žmonės – gali būti vienodo dydžio, mastelio – nes mokiausi kraštovaizdžio, o jis – tai visuma energijos ryšiais susijusių gamtinių komponentų: upės, pievos, lauko, miško. Visi kaip dideliame darniame orkestre vienodai svarbūs.

Kokias technikas dažniausiai naudojate savo darbuose? Ar tai labiau tradicinė tautodailė, ar moderni meninė raiška?

Tapiau aliejine pastele, paskui aliejiniais dažais, bandžiau akrilu.

Studijos vadovas S. Nesterenka sakė, kad nesu itin tradicinė tautodailininkė, nes mokiausi ir Justino Vienožinskio mokykloje. Turbūt einu meninės saviraiškos linija, betgi tradicijas itin vertinu, norisi jas palaikyt, kad kiti atpažintų iš paveikslų, jog esu lietuvė, o ne kosmopolitė.

Kaimo tapyti gerai nepavyksta, nes nesu tiek su juo susijusi, bet norisi pasigriebti etnologinių motyvų, juos įtaigiau pateikti, kad aplinkui atsirastų daugiau supratimo, jog ta tokia dvasinė patirtis, tokia tautos istorija ne šiaip sau, ne tik burbulas, su niekuo nesusisiekęs.

Panevėžio Senamiesčio galerijoje atidarėte tapybos darbų parodą. Kokią žinutę per joje eksponuojamus kūrinius norite perduoti jos lankytojui?

Tokią parodą jau buvau pristačiusi ir Panevėžio bibliotekoje „Šaltinėlis“. Tada ją vadinau „Aukštaitiškos mintys ir vaizdai“, o dabar kažkodėl norėjosi pavadinti „Ribos…“, bet vis tiek daviau vardą „Pro žalius akinius“. Vėlgi kreipiamas dėmesys į gamtą. Mažiau ją niokokim – jau matom klimato pokyčių pasekmes. Tenka dar ir banaliai pridėti, kad gamta ramina daugiau nei perdėtos cemento dangos.

Iš Panevėžio kilęs keramikas Giedrius Mazūras, pristatydamas Panevėžio teatro „Menas“ kiemelyje eksponuojamą ciklą „Miesto reljefai“, taip pasakoja apie vieną iš savo kūrinių, kuriame pavaizduotas teatro „Menas“ simbolis Don Kichotas: „Esam girdėję sakant: „Nesuprantu aš to meno.“ „Ne panevėžietis, todėl ir nesupranti“, – atrėžia vietinis, kasoje pirkdamas šeimai bilietus į spektaklį. Žino miestiečiai, kad meno nereikia suprasti, jį galima jausti.“ Gerbiama Regina, o jūs kaip manote, ar reikia stengtis meną suprasti? Ko jūs ieškote dailės kūriniuose? Pagal ką juos vertinate?

Įsidėmėjau vienos dailininkės sūnaus mintį, kad daugiau pasimokiusieji, pasigilinę į meną mokinukai daugiau ir subtiliau pajaučia, o nesimokiusiems reikia ryškesnių motyvų, intrigų.

Kaip šarkai, kad tik blizgėtų.

Bet prisimenu jaunystės laikais M. K. Čiurlionio muziejuje matytą vaizdą, kai dvi jau vyresnio amžiaus moterys su skarelėm ant galvų prie jo paveikslų aikčiojo: „Oi, čia gi pasaka…“

Taigi – kaip kam.

Neabejoju, kad paklausta, koks jūsų hobis, atsakysite, jog tapymas. Bet vis dėlto, kas dar jums teikia atgaivą?

Be tapymo, yra ir kitų pomėgių – gamta, literatūra, poezija, baltiškoji kultūra, dar neseniai Aukštaitijos profesinio rengimo centre įteikė siuvėjos diplomą – traukia rankdarbiai, patinka modeliuoti drabužius.

Tradicinis mūsų klausimas kultūros rubrikos pašnekovams: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, muzikos, filmo personažą, kas jis būtų? Kodėl toks pasirinkimas?

Labai įdomus klausimas! Keista, gal laikmetis toks, kad iškilo atminty viena šauni dvasios karė, kuri į pasaulį buvo pasiųsta atseikėti pylos skriaudėjams. Ji buvo su skydu, tokia stipri…

Nežinau, kodėl ji, bet žinau, kad tikrai būčiau ne Ana Karenina ir ne Severiutė.

Ar turite planų rengti daugiau parodų, galbūt išleisti albumą, įamžinti kūrybą leidiniuose?

Noriu išleisti savo tapybos katalogą, to link jau ir einu.

O kas yra jūsų, kaip mokslininkės, akiratyje šiuo metu?

Moksle aktyvią veiklą baigiu. Tad rūpi parašyti patrauklių populiarių straipsnių apie gamtą, jos galias, dar neužbaigiau straipsnio apie dvarus Lietuvos kraštovaizdyje.

Ačiū už pokalbį.

The post Tarp geografijos ir drobės – dr. Reginos Morkūnaitės pasaulis appeared first on Kauno savaitė.

Seniausias miesto parkas, romantiškasis Skaistakalnis su istorine „Pragiedrulių“ sodyba joje kūrusius menininkus įkvėpė visgi ne cukruotam menui.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ atidarytoje XXIII tarptautinio tapytojų plenero, skirto dailės patriarchui Kazimierui Naruševičiui atminti, parodoje – nuo abstrakcijos iki realizmo.

Juk, kaip sako šio plenero organizatorius ir šeimininkas, LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas, argi būtų įdomu atėjus į parodą pamatyti dešimt panašių paveikslų?

Į Aukštaitijos sostinę iš penkių šalių

Dešimt dienų Panevėžyje svečiavosi ir kūrė menininkai iš penkių šalių: Gabrielė Šafartzik (Vokietija), Elva Grinvaldė (Latvija), Cecilija Čiavisteli (Italija), Jana Vilsky (Vokietija), Maka Gotsiridzė (Sakartvelas), Luka Beselija (Sakartvelas), Artūras Braziūnas, Virginijus Tamošiūnas bei panevėžiečiai Fausta Diržytė ir pats plenero šeimininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas.

Oficialiai į plenerą pakviestų tapytojų būryje darbavosi, kūrybines idėjas ant drobės liejo ir bene daugiausia dalyvių dėmesio pelniusi menininkė – septynmetė Adelė, T. Rudoko anūkė.

Tokiame tarptautiniame dailės renginyje jaunoji menininkė dalyvauja nebe pirmą kartą.

„Kadangi mokykloje atostogos, senelio dažai naikinami kuriant meną“, – juokauja T. Rudokas.

Netradicinis pleneras

Tradiciškai pleneru laikomas tapymas gamtoje iš natūros, kai tikroviškai pavaizduojami matomi vaizdai, perteikiamos natūralios gamtos spalvos ir šviesa.

Tačiau Panevėžyje organizuojami plenerai K. Naruševičiui atminti išsiskiria menininkams suteikiama kūrybine laisve.

„Į plenerą kviečiame menininkus, aklai netapančius gamtos. Jų darbai labai skirtingi, ir tai suteikia šarmo. Į rėmus nespaudžiame, užtat turime daug įvairovės“, – sako T. Rudokas.

Atvykstantieji į plenerą žino gausiantys tris vienodo 70×90 cm formato drobes ir vieną kūrinį turėsiantys palikti Panevėžiui.

O kiek nutapoma per tas dešimtį dienų, priklauso nuo menininkus aplankančio įkvėpimo.

„Matydami jų pajėgumus, žinome, kad tikrai nutapys tris drobes. Bet buvo sukūrusiųjų ir daugiau“, – pasakoja plenero šeimininkas.

Tik vienas vakaras

Visa, ką menininkai sukūrė per dešimt viešnagės Panevėžyje dienų, dailės meno gerbėjai turėjo proga pamatyti tik vieną kartą – trečiadienio vakarą „Galerija XX“ atidarytoje parodoje.

Jau kitą dieną organizatoriai parodą perkabino, mat su Panevėžiu atsisveikinę užsienio menininkai išsivežė čia sukurtuosius paveikslus, kad plenero rengėjams vėliau netektų rūpintis, kaip saugiai autoriams išsiųsti meno darbus.

„Menininkų į rėmus nespaudžiame, užtat turime daug įvairovės.“

T. Rudokas

Panevėžyje kurį laiką bus eksponuojama tik dalis plenere sukurtų paveikslų – Italijos, Vokietijos, Sakartvelo menininkų bent po vieną, dovanotą miestui, o Latvijos bei Lietuvos tapytojų visi Panevėžyje ant drobės išsilieję kūrybiniai darbai.

Pasibaigus plenerui, LDS Panevėžio skyriui likę paveikslai pradeda savo kelionę per miesto ir šalies meno erdves.

Skaičiuojama, jog per 23-is Aukštaitijos sostinėje LDS tradiciškai vasarą surengtus dailės plenerus sukaupta jau apie 200 paveikslų.

Įdomus įvairove

Į plenerą K. Naruševičiui atminti, pasak T. Rudoko, menininkai kviečiami remiantis rekomendacijomis, mezgant asmeninius ryšius.

„Kviesdami tapytojus jau žinome kiekvieno braižą, nutuokiame, ko laukti. Norime kuo įvairesnių kūrinių, tad plenero darbų parodoje vientisumo tikrai nėra“, – sako T. Rudokas.

Iš šiųmečių dešimties dalyvių Panevėžyje jau buvo lankęsi tik du – G. Šafartzik iš Vokietijos ir V. Tamošiūnas iš Mažeikių.

Visiems kitiems tai buvo pirmoji pažintis su Aukštaitijos sostine, pastaraisiais metais save ryškiai pozicionuojančia kaip meno ir kultūros miestas.

Laisvalaikiu svečiai dalyvavo plenero rengėjų organizuojamose kultūrinėse programose, susipažino su Panevėžiu, jo kultūriniu potencialu: Dailės galerijoje apžiūrėjo jos lobyną – saugyklose saugomus tarptautiniuose simpoziumuose sukurtus keramikos darbus, lankėsi „Stasys Museum“, karščiu alsuojančioje meninio stiklo studijoje „Glassremis“.

Užsienio menininkai išnaudojo netgi Panevėžio geografinės padėties privalumus – į plenerą savo automobiliais atvykusios dailininkės iš Italijos ir Vokietijos nusprendė pasinaudoti proga nulėkti apžiūrėti netolimos Rygos.

Panevėžio kultūrinio gyvenimo dalis

Tarptautinis tapytojų pleneras, skirtas K. Naruševičiui atminti, jau tapęs neatsiejama Panevėžio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Atvirose kūrybinėse dirbtuvėse „Galerijoje XX“ ir „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre sukurti darbai perteikia miestą, jo žmones, kasdienybę ir simboliškai tęsia žymaus tapytojo K. Naruševičiaus puoselėtas vertybes.

Pirmasis tapytojų pleneras, kuriame dalyvavo tik Panevėžio dailininkai, surengtas 1998 m. Paįstryje.

2002 m. nuspręsta šią tradiciją atgaivinti ir dedikuoti ją miesto garbės piliečiui, tapytojui, pedagogui, pirmam profesionaliam Lietuvos dailininkų sąjungos nariui K. Naruševičiui.

Nuo to laiko tarptautiniai plenerai rengiami kasmet.

Plenero paroda „Galerijoje XX“ veiks iki liepos 31 d., vėliau darbai bus eksponuojami kitose Panevėžio miesto ir rajono parodų erdvėse, kviesdami meno mėgėjus atrasti kūrybos įvairovę.

The post Panevėžyje – kūryba be šablonų appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau jo kelias į pripažinimą nebuvo paprastas – ilgus metus gyveno skurde, o jo darbų to meto visuomenė nesuprato.

Vis dėlto Monė neatsisakė savo vizijos tapyti taip, kaip mato ir jaučia.

Ankstyvieji metai Normandijoje

Klodas Oskaras Monė gimė 1840 m. lapkričio 14-ąją Paryžiuje, tačiau būdamas penkerių su šeima persikėlė į Le Havrą, Normandijoje.

Le Havro vidurinėje mokykloje mokytojai pastebėjo berniuko talentą, tačiau dailės pamokose jis buvo nekantrus ir nepaklusnus – mieliau piešdavo, kas pačiam patiko.

Šeima gyveno gana pasiturimai. Tėvas Klodas Adolfas Monė valdė bakalėjos krautuvėlę.

Jis norėjo, kad sūnus perimtų prekybą ir turėtų „rimtą“ profesiją, o motina Luiza Džastina Obrė, daininga ir meniška siela, skatino sūnaus kūrybingumą.

Deja, ji mirė, kai Klodui buvo vos 16 metų. Po jos mirties jaunuolis persikėlė pas tetą į Paryžių, kur pradėjo intensyviau gilintis į dailę.

Nepaisant tėvo noro, kad sūnus taptų verslininku, K. Monė pasirinko menininko kelią.

Užsidirbdavo piešdamas karikatūras miestelėnams, kol jį pastebėjo peizažistas Eženas Budenas. Tai jis išmokė jaunąjį Klodą tapyti pleneruose – tiesiogiai gamtoje, o ši technika tapo būsimo impresionizmo pamatu.

Impresionizmo gimimas

1861 m., būdamas 20-ies, jaunasis dailininkas pašauktas atlikti karinę tarnybą Prancūzijos armijoje.

Jis paskirtas į Afrikos kavalerijos dalinį ir išsiųstas į Alžyrą, tuometę Prancūzijos koloniją.

Tai turėjo būti ilga, net septynerių metų tarnyba. Tačiau jau po metų Monė rimtai susirgo vidurių šiltine – dažna ir pavojinga liga karštuose klimatuose, ypač esant prastoms sanitarinėms sąlygoms.

Liga taip paūmėjo, kad jis buvo perkeltas gydytis atgal į Prancūziją. Artimieji suprato, kad likti armijoje K. Monė būtų pavojinga gyvybei.

Pasiturinti teta Mari Žana Lekadr, pati buvusi tapytoja mėgėja, už sūnėną sumokėjo solidžią išpirką.

Tačiau ji iškėlė vieną sąlygą: Klodas privalo rimtai studijuoti meną, jei nebenori būti kareiviu. K. Monė sutiko.

Įstojo į Šveicų akademiją Paryžiuje. Tai buvo alternatyvi, gana laisva dailės mokykla, kur negaliojo griežta klasikinė disciplina.

Čia K. Monė sutiko kitus jaunuosius dailininkus, būsimus impresionistus, kurie tapo jo bičiuliais ir bendražygiais: Kamilį Pisaro, Eduarą Manė, Alfredą Sislėjų, Pjerą Ogiustą Renuarą.

Jie visi vėliau tapo impresionizmo judėjimo kūrėjais.

Monė buvo įstojęs ir į prestižinę Paryžiaus dailės akademiją, bet akademiniu mokymu greitai nusivylė.

Jis kritikavo tradicinį, sustabarėjusį požiūrį į meną, kuriame vyravo istorinės, mitologinės temos ir griežtas realizmas.

Monė metė šią mokyklą, norėdamas kurti gamtoje, ieškoti šviesos, nuotaikos, spontaniškumo.

Jis greitai suprato, kad geriausia mokykla – pati gamta.

Klodas daug tapė pleneruose, išbandė dažus, potėpius, stebėjo šviesos žaismą.

Tai buvo visiškai naujas, revoliucingas požiūris į tapybą, kuris netrukus išsivystė į impresionizmo stilių.

1874 m. K. Monė kartu su kitais menininkais surengė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje pristatė paveikslą „Impression, soleil levant“ („Įspūdis, saulėtekis“).

Šis darbas davė pavadinimą visam impresionizmo judėjimui.

Impresionistai siekė perteikti momentinius įspūdžius, šviesos ir spalvų žaismą, o ne detales ar akademinį tikslumą.

Tapydamas K. Monė sąmoningai nenaudojo juodos spalvos, teigdamas, kad „gamtoje juodos nėra“ ir šešėliai susideda iš sodrių mėlynų, žalių ar violetinių tonų.

Moteris mūza

Impresionizmo genijaus asmeninis gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas ir jausmingas.

Jo meilės istorija persipynė su kūryba ir tragiška netektimi.

K. Monė gyvenime svarbiausios buvo dvi moterys – Kamilė Donsjė ir Alisa Hošedė. Abi paliko gilų pėdsaką ne tik dailininko širdyje, bet ir kūryboje.

K. Monė savo pirmąją žmoną Kamilę sutiko 1865-aisiais Paryžiuje. Jam buvo 25-eri, Kamilei – vos 18.

Ji užsidirbdavo pozuodama paveikslams ir greitai tapo neatsiejama jauno dailininko bohemiško gyvenimo dalimi.

Kamilė pozavo visai K. Monė draugų dailininkų grupei, tačiau tarp jųdviejų užsimezgė ypatingas ryšys: Klodas jau per pirmąją tapybos sesiją pavadino ją „mano gražiąja žaluma“ – užuomina į būsimą garsųjį paveikslą „Moteris su žalia suknele“.

Netrukus jų ryšys virto meile.

Tačiau Klodo tėvui sūnaus mylimoji nepatiko: Kamilė buvo neturtinga pozuotoja, o K. Monė skendo skolose.

Tėvas nutraukė sūnui finansinę paramą, tad pora ėmė balansuoti ties skurdo riba.

1866 m. Klodas nutapė Kamilę visu ūgiu, apsirengusią sodria smaragdine suknele.

Paveikslas buvo priimtas į Paryžiaus Saloną, sulaukė ovacijų ir atnešė K. Monė pirmąjį rimtą honorarą: darbą nupirko mecenatas Arsenas Husajė.

Tačiau pinigai greitai ištirpo skoloms padengti, o nauji užsakymai neplūdo ‒ impresionistų estetika dar tik skynėsi kelią.

1867 m. K. Monė su Kamile slapta išvyko į nediduką žvejų kaimelį Sent Adrese, kur ji pagimdė pirmagimį Žaną.

Šeima sunkiai vertėsi. K. Monė, desperatiškai ieškodamas, kaip prasimanyti pinigų, net bandė parduoti karikatūras bulvariniuose laikraščiuose ir kartą, anot P. O. Renuaro prisiminimų, buvo priartėjęs prie savižudybės – 1868-aisiais šoko į Senos upę, bet jį ištraukė draugas.

Karas, vedybos ir mirtis

1870 m. prasidėjus Prancūzijos ir Prūsijos karui, K. Monė dezertyravo iš mobilizuojamos Nacionalinės gvardijos ir su Kamile bei vienerių metų sūnumi Žanu išvyko į Londoną.

Ten 1870-ųjų spalį jiedu susituokė.

Anglijoje Klodas studijavo Viljamo Ternerio drobes, Kamilė rado prieglobstį pas draugus emigrantus.

Po karo šeima dar trumpai gyveno Olandijoje, kur K. Monė tapė. Galiausiai šeima apsistojo Aržantėjuje, Paryžiaus priemiestyje.

Kamilė tapo ne tik Monė žmona, bet ir jo mūza – ji Klodo įamžinta daugybėje paveikslų.

1871–1878 m. Aržantėjus virto K. Monė kūrybos laboratorija: jis tapė spalvų virpesius upėje, regatas, kurios buvo Paryžiaus miestiečių pramoga, Kamilę su mažuoju Žanu.

Nors dailininką ėmė remti prekybininkas Paulis Durandas-Ruelis, skolos vis dar slėgė ‒ Monė nevengdavo skolintis net iš Renuaro.

1876 m. turtingas meno kolekcininkas Ernestas Hošedė pakvietė dailininką nutapyti keturis didelius paveikslus savo dvaro valgomajam. Čia K. Monė pirmą kartą susitiko su Ernesto žmona Alisa Hošedė – šešių vaikų motina.

Jau po metų Ernestas bankrutavo, jo kolekcija buvo išparduota aukcione. Vargstantis E. Hošedė su šeima – Alisa ir šešiais vaikais – persikėlė gyventi pas Klodą ir jo žmoną Kamilę.

Šeimos apsigyveno po vienu stogu.

Būtent tada, spėjama, tarp Klodo ir Alisos užsimezgė romanas.

1878 m. K. Monė žmona Kamilė pagimdė antrąjį sūnų Mišelį. Po gimdymo jos sveikata ėmė sparčiai silpti – iš pradžių manyta, kad tai tuberkuliozė, vėliau medikai įtarė gimdos kaklelio vėžį.

1879 m. Kamilė mirė būdama vos 32-ejų. Monė, prislėgtas skausmo, tą pačią dieną nutapė jos portretą mirties patale – blyškų, mėlynų tonų paveikslą. Jis rašė draugui: „Jos kontūrai subliūško akyse, spalvos skyla, ji lyg ištirpsta, o aš vietoj ašarų ieškau atspalvių.“

Nauja sena meilė

Po žmonos mirties K. Monė paniro į darbą.

1880-aisiais P. Durandas-Ruelis Londone ir Paryžiuje surengė impresionistų parodas, kurios pagaliau atnešė solidžių pajamų. K. Monė atsitiesė finansiškai.

1883 m. Klodas, traukiniu važiuodamas iš Vernonio, pastebėjo nedidelį ūkinį namą Živerni kaimelyje, apie 75 km nuo Paryžiaus.

Jį sužavėjo sklypas ant šlaito ir laisva žemė aplink – dailininkas išsinuomojo, o vėliau nupirko namą su vienu hektaru žemės.

Sodas su japonišku tiltu, kurį Monė pats suprojektavo greta namo, ir vandens lelijų tvenkiniu tapo gyvu paveikslu ir tikra legenda.

Būtent šis sodas virto pagrindiniu dailininko vėlyvųjų tapybos serijų motyvu.

Tais pačiais metais, kai įsigijo namą, tapytojas vėl užmezgė santykius su A. Hošedė, kuri su vaikais pabėgo nuo vyro.

1892 m., po Ernesto Hošedė mirties, pora susituokė.

Alisa buvo ištikima Monė, bet pavydi: ji sunaikino nemažai Kamilės laiškų ir nuotraukų, kad ištrintų velionę žmoną iš tapytojo atminties.

Visgi Alisos pragmatiškumas ir ūkiška ranka leido Monė pasinerti į didžiąsias paveikslų serijas – „Šieno kupetas“, „Roueno katedrą“ ar „Vandens lelijas“.

Su Alisa Klodą siejo brandi partnerystė: finansinis stabilumas, rūpestis vaikais ir namais.

Apie kitas rimtas K. Monė meiles patikimų šaltinių nėra, nors impresionistų rate sklandė bohemiškos kalbos apie galimus jo romanus.

Sodas, tapęs gyvu paveikslu

Alisa tapo ne tik antrąja K. Monė žmona, bet ir šeimos ramsčiu – rūpinosi buitimi, aštuoniais vaikais – dviem vyro ir šešiais savo, o Klodas kūrė savąjį sodą ir tapė.

Didžiulį kiemą K. Monė pavertė spalvinga oaze. Jis išrovė tradicines prancūziškas eglutes ir bijūnus, pasodino vingiuojančias gėlių lysves, suformavo jas pagal spalvinę gamą.

Pavasarį čia žydėjo krokai, tulpės, irisai, vasarą – saulėgrąžos, medetkos, nasturtos, rudenį – dahlijos, chrizantemos.

Kitoje kiemo dalyje augo Monė mėgstamos obelys ir vyšnios.

K. Monė nupirko dar 800 kvadratinių metrų žemės sklypą kitapus geležinkelio ir gavo leidimą nukreipti mažą Eptė upės intaką – taip buvo suformuotas garsusis vandens tvenkinys.

K. Monė užsisakė retų spalvotų vandens lelijų veislių – rožinių, baltų, gelsvų.

Japoniškas tiltelis, nudažytas švelniai žalia spalva, o ne raudona, kaip įprasta japonų soduose, kad susilietų su aplinka.

Aplink jį Monė sodino gluosnius, bambukus, vilkdalgius.

1899 m. K. Monė pradėjo įžymiųjų „Tilto virš vandens lelijų tvenkinio“ drobių seriją. Nuo 1901-ųjų, nusipirkęs dar vieną gretimą sklypą, jis tris kartus padidino tvenkinio plotą.

Monė keldavosi dar prieš aušrą, kad spėtų apeiti savuosius gėlynus, užsakydavo sėklų ir retų veislių augalų iš Anglijos, Belgijos, Japonijos.

Sodą prižiūrėjo patyrusių sodininkų brigada. Dailininkas uždraudė sodo veją mindyti vaikams, leido augalams natūraliai augti ir keroti. K. Monė sodą vadino „didžiausiu savo meno kūriniu“.

Po dailininko mirties sklypą paveldėjo sūnus Mišelis, vėliau jį padovanojęs Paryžiaus dailės akademijai. Aštuntajame dešimtmetyje, sodui nunykus, pradėta restauracija. Iš garsiojo Latur-Marliak medelyno atgabentos tos pačios lelijų veislės, atkurtas tiltelis, gėlynai ir net Monė suformuota spalvų gama.

Monė fondas atvėrė sodybą lankytojams 1980 m. Dabar Živerni kasmet aplanko apie 500 tūkst. žmonių, o sodas laikomas vienu žymiausių menininko sukurtų peizažų pasaulyje.

Nuvylė akys

Apie 1905-uosius K. Monė regėjimą ėmė silpninti katarakta, tačiau jis ir toliau tapė.

Spalvos jam tapo „purvinos“, kontūrai blyško, tad dažų tūbeles dailininkas žymėjo, kad nesupainiotų atspalvių. Gydytojai siūlė operuotis, bet Monė ilgai prieštaravo, bijodamas prarasti meninį jautrumą.

Tik 1923 m. menininkas ryžosi operacijai, iš dalies regėjimas sugrįžo, nors Monė jau turėjo tapyti pasikliaudamas atmintimi.

Įdomus faktas – K. Monė sutuoktinės Alisos duktė Blanka ne tik padėjo dailininkui senatvėje, kai šis kentėjo nuo regėjimo problemų, bet ir tapo jo sūnaus Žano žmona.

K. Monė ji buvo ir podukra, ir marti.

Kai dailininkas beveik apako nuo kataraktos, Blanka jam asistavo: paruošdavo dažus, padėdavo sudėlioti drobes, kartais nutapydavo pagal jo nurodymus smulkius potėpius. Ji globojo dailininką iki šio mirties.

Vėliau Blanka ir pati tapė.

Iki pat mirties K. Monė dirbo Živerni studijoje – paskutinis potėpis ant „Vandens lelijų“ drobių padėtas 1926 m. rudenį.

Darbus užbaigti jam padėjo sūnus Mišelis ir Žoržas Benžamenas Klemanso – artimas Monė draugas ir Prancūzijos ministras pirmininkas.

„Vandens lelijų“ serija – apie 250 drobių – padovanota Prancūzijai ir šiandien eksponuojama net keliuose pasaulio muziejuose.

Bet pagrindinė kolekcija liko Paryžiuje, Oranžerijos muziejuje.

K. Monė mirė 1926 m. gruodžio 5-ąją savo namuose, palaidotas Živerni kapinėse prie bažnytėlės.

Po jo mirties sūnus Mišelis padovanojo namus ir sodą Prancūzijos institutui – šiandien čia veikia Monė fondas.

Nuskendo su „Titaniku“?

Ilgą laiką sklandė gandai, kad viena iš K. Monė „Vandens lelijų“ kolekcijos buvo prarasta kartu su nuskendusiu „Titaniku“.

Vieni tvirtina, kad paveikslas kabėjo prabangiame lainerio valgomajame, kiti – kad jį gabeno keleivis.

Deja, po 113 metų neliko nė vieno, kas galėtų tą patvirtinti.

„Titaniku“ plaukė daugybė turtingiausių pasaulio žmonių, su savimi vežusių brangiausius asmeninius daiktus – tarp jų ir meno kūrinius. Nors nėra išlikusių įrodymų ar draudimo dokumentų, kurie patvirtintų, jog K. Monė kūrinys buvo laive, neatmetama galimybė, kad tarp keleivių galėjo būti jo gerbėjų. Tuo metu dailininkas jau buvo garsus.

Žinoma, kad tą naktį lediniame Atlanto vandenyne nuskendo garsus tapytojo Merio Džozefo Blondelio paveikslas „La Circassienne au Bain“. Jo savininkas švedų verslininkas, pirmos klasės keleivis, išgyveno tragediją ir pareikalavo iš „White Star Line“ bendrovės kompensacijos, kuri dabar siektų daugiau nei 2,5 mln. dolerių!

Tai buvo didžiausias „White Star Line“ pateiktas draudimo ieškinys dėl vieno daikto.

Daugybė kitų lobių taip pat atsidūrė vandenyno dugne. Neįkainojama, brangakmeniais inkrustuota Omaro Chajamo poezijos knygos „Rubajatas“ kopija irgi prarasta amžiams.

Ar K. Monė „Vandens lelijos“ iš tiesų ilsisi vandenyno dugne, tebėra viena iš „Titaniko“ paslapčių.

The post Spalvų dailininkas, užauginęs impresionizmą appeared first on Kauno savaitė.

Kas yra sapnas? Ar skiriasi vyrų ir moterų sapnai? Kur toji riba, skirianti vyriška ir nebevyriška?

Pasaulis per vyriškus sapnus

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojamos parodos lankytojas, žvelgdamas į S. Laurinavičiaus vizualius pamąstymus, neturėtų tikėtis vieno aiškaus atsakymo.

Kiekvienas savaip perskaitys ir supras paveikslo žinutę. Ar ji bus tokia, apie kokią galvojo tapydamas pats autorius? Tikrai nebūtinai.

„Matome anaiptol ne viską, o pirmiausia tai, ką pamatyti esame pasirengę. Tačiau pasaulis yra kur kas daugiau, nei kažkuriuo konkrečiu momentu pajėgiame aprėpti savo protu ar juslėmis. Šia tapybos darbų paroda norėtųsi ne ką nors konkretaus parodyti ar paaiškinti, o pirmiausia – kviesti diskutuoti, svarstyti ir atrasti. Būdamas ir jausdamasis vyru noriu pasidalinti savo įžvalgomis, patirtimis ir vertinimais, ką reiškia pasaulį matyti per vyriškų sapnų prizmę, kad ir kokie efemeriški šie būtų, paliekant žiūrovui visišką laisvę savaip matyti, suprasti ir plėtoti asmeninį žvilgsnį į parodos temą ar pavienius kūrinius“, – sako S. Laurinavičius.

Vyriškumo samprata

Parodos pavadinime užkoduota keletą prasmių, kylančių iš autoriaus gyvenimiškų patirčių ir apmąstymų.

„Sapnai yra daugiabriaunis dalykas. Į juos galime žiūrėti kaip į smegenų persikrovimą, galime juos vertinti rimtai – kaip išgyvenimų, patirčių rikiuotę, vizualinę išraišką. Anglų kalba „dreams“ reiškia ir sapną, ir svajones. Lietuviai sapnui irgi suteikią tokią reikšmę. Juk sakome: pasapnuosi ir praeis, kitaip tariant, pasvajosi. Bet sapnas gali reikšti ir nusišnekėjimą – ką gi čia dabar prisapnavai? Ir visos tos prasmės viena kitai neprieštarauja, tik suteikia papildomų niuansų“, – sako S. Laurinavičius.

Visgi paveiksluose kalbama ne apie bet kokius, o vyriškus sapnus.

„Man būtų sudėtingiau kalbėti apie moteriškus“, – pajuokauja menininkas.

„Augau ir formavausi visuomenėje, kurioje vyriškumas buvo (tiesą sakant, neretai dar ir tebėra) traktuojamas kaip savaime suprantama vertybė, atpažįstama per jėgos, dominavimo ir nepalaužiamumo apraiškas, o tokios savybės kaip emocionalumas, empatija ir švelnumas vertinti kaip nederamas silpnumas. Visiems žinomi posakiai „būk vyras, nenusileisk“, „vyrai jausmų nerodo“, „būk tikras vyras“ iki šių dienų atkeliavo kaip giliai įsišaknijusio paveldėto auklėjimo dalis. Būti ,,tikru“ vyru reiškia kovoti, paveržti, laimėti ir dėl to nesukti galvos, nes tokia neva yra prigimtinė priedermė“, – aiškina S. Laurinavičius.

Gorilos ir raganosiai

Anot S. Laurinavičiaus, tie patys „tikri“ vyrai neretai pavadinami gorilomis, raganosiais, taip pabrėžiant jų įgimtą brutalią fizinę jėgą, visa kita atmetant tiesiog kaip nereikšmingas smulkmenas.

Visgi, svarsto vyriškumo sampratą apmąstantis S. Laurinavičius, su realybe tokie epitetai turi mažai ką bendra. Laukiniai žvėrys tam tikromis aplinkybėmis tampa neatpažįstamai jautrūs ir švelnūs, tad skirtumai tarp menamos ir esamos realybės įgauna naujų pustonių, o meniniu požiūriu atsiveria kaip įdomios ir iškalbingos, bet kartu kontroversiškos metaforos.

Kaip ir paveiksle „Pasimatymas per pilnatį“. Jame – pilnatis kaip mergelės, moteriškumo ženklas, ir raganosio ragas kaip vyriškumo simbolis.

„Mane labiausiai suintrigavo detalė apie raganosius. Raganosio epitetas – bukas, agresyvus žvėris gyvuliškais instinktais. Bet realybė visai kitokia. Dieną jie vienišiai, bet naktį, kaip rodo stebėjimai, tampa bendruomeniniais gyvūnais, buriasi į kolonijas, tampa romūs ir švelnūs“, – pasakoja menininkas, vertinantis pažintines laidas.

„Apie kosmosą, apie mokslą, gamtą galiu žiūrėti, kol užmigsiu, o atsibudęs toliau žiūrėti. Randu labai daug asociatyvių dalykų“, – pripažįsta S. Laurinavičius.

Apie galimybes

Vyriška jėga, regis, pulsuoja didžiulio formato, dviejų metrų aukščio paveikslas „Galimybių vertinimas“, iš kurio žvelgia gorilos patinas.

„Gorilos sidabranugariai patinai yra dominuojantys, o visų dominuojančių patinų laikas labai ribotas. Tas galimybių vertinimas: ar jau dabar, ar dabar, ar niekada daugiau. Vienas galimybių vertinimas, kai žvelgiama į pateles, kitas – kai į konkurentus patinus“, – kalba savo parodos gidu sutikęs pabūti S. Laurinavičius.

Suprantamas kaip agresyvus žvėris, pasak autoriaus, demonizuotas gorilos patinas paprastai yra romus gyvūnas.

Šis vyriškas sapnas vėlgi tarsi sufleruoja apie vyriškąją prigimtį ir vyriškumo sampratą.

„Mūsų pasaulėvoka tokia, kad vyriškasis pradas turi nugalėti, pavergti, pastatyti dangoraižius dykumoje, nes taip norisi, užuot gyvenus prisitaikant, suderinant poreikius. Mūsų kultūroje egzistuoja tas vyriškasis nugalėti ir pasiimti“, – svarsto menininkas.

Pranašiški darbai

Parodoje eksponuojami 11-a naujausių S. Laurinavičiaus paveikslų, nutapytų 2019, 2023 ir 2024 m. Panevėžiečiams jie pristatomi pirmą kartą.

Pirmieji – asmenukes darančios merginos, tapyti dar iki pandemijos.

„Man norėjosi šnekėti ne apie merginas, ne apie technologijas, o technologijų atneštą alternatyvų pasaulį, kuris nėra mano svajonės, bet ir nėra tas apčiuopiamas fizinis laukas. Tai dar kita erdvė, kurioje visi atsiduriame su savo profiliais, socialiniais ryšiais, kur netgi teikiamos kažkokios paslaugos. Tam tikra prasme į tą erdvę persikelia gyvenimo būdas. Tie paveikslai apie virtualybę, matricą, kurioje atsiduriame norime to ar ne“, – pasakoja S. Laurinavičius.

Ir išties – menininko noras kalbėti apie virtualią realybę pasirodė savotiškai pranašiškas. Vos po metų pasaulį apėmė kovido pandemija ir virtuali tikrovė tapo gerokai arčiau visuomenės nei tikroji realybė, uždariusi valstybių sienas, įstaigų ir namų duris.

Nors paveiksluose matyti aiškūs moterų veidai, autorius pataria neieškoti darbus įkvėpusio konkretaus asmens.

Visgi prasitaria – vienas veidas sulipdytas iš daugelio bruožų, kitam paveikslui pozavo kolegė.

„Panevėžyje žmonės vieni kitus atpažįsta, nesinorėtų, kad būtų traktuojama, jog šitas paveikslas yra konkretaus žmogaus portretas, todėl nutapiau žalias akis“, – sako menininkas.

Užkoduota žinutė

Kodas jį atpažįstantiesiems, kitiems – tiesiog dekoratyvi detalė paveiksle „Turiu jums pranešimą. Laukit“.

Tokį pranešimą, užkoduotą tarptautiniu kodu, perskaitys mokantieji Morzės abėcėlę. S. Laurinavičius ją išmoko tarnaudamas radistu sovietų kariuomenėje.

„Man kūryboje yra įdomu, ką mes matome ir ką atpažįstame. Nereikia turėti iliuzijų, kad matome vienodai. Tas, kas yra prieš akis, be suvokimo, ką matom, net neegzistuoja. Jei žmogui labiau rūpės emocinis, juslinis dalykas, kaip dažas nuvarvėjo, kaip spalva suskambėjo, jis paveiksle tyrinės tuos dalykus. Jei kam nors reikės loginio kodo, tikėtina, kad ras ir tą sluoksnį. Neprisiimu atsakomybės, ką dar žiūrovas gali rasti. Mano reikalas pakalbėti apie tai, kas mane jaudina, bet jokiu būdu negaliu tikėtis, kad tai bus ir kitam aktualu“, – sako autorius.

Žvilgsniai iš vidaus ir išorės

Tas pats reiškinys gali visiškai kitaip suskambėti matančiajam jį iš vidaus ir žiūrovui iš šalies.

Paveikslas „Žvaigždėta naktis“ S. Laurinavičių grąžina į laikus, kai Žiemgalos draugija buvo traukos centru daugeliui menininkų.

Joje S. Laurinavičiaus praleista bene 15-iolika metų.

„Pirmąją rugpjūčio savaitę burdavomės Pakruojo, Pasvalio ar Joniškio rajonuose tapyti, bendrauti. Pačios jautriausios, pačios šilčiausios kalbos, labiausiai uždegančios dainos ir būdavo sėdint prie laužo. Susirinkdavom to paties polėkio žmonės. Tas laikas lėkė ir nulėkė, liko tik jautrūs prisiminimai“, – pasakoja tapytojas.

Prašalaičiui vakarojantys menininkai galėjo atrodyti kaip tiesiog šurmuliuojanti kompanija. Tikras „Vakarėlis vienkiemyje“ – namuko siluetas, fejerverkai – ką mato pravažiuojantis stebėtojas.

Rutina – nebūtinai ramybė

Kiekvienas parodos lankytojas sudėlioja savus akcentus. Visgi darbas „Rutininiai santykiai“ neabejotinai bus ekspozicijos ašis. Tai pats naujausias S. Laurinavičiaus darbas, kai kur dar net dažų sluoksnis gerai nesudžiūvęs.

Pirminė autoriaus idėja buvusi nutapyti grumtynes purve.

„Jei būčiau tapęs iš karto, greičiausiai būtų daug ramesnis vienos figūrinės grupės motyvas. Dabar paveiksle netoli pusšimčio figūrų“, – sako menininkas.

Paveiksle žiūrovas gali rasti ir antikinių skulptūrų fragmentų, o ar jo siužetai sudėlioti iš kultūrinių fragmentų, ar iš aistros grumtis ir peštis – atsakymas priklausys nuo žiūrinčiojo.

Visgi, autoriaus nuomone, agresijos šiame darbe nėra daug. Tačiau apstu gluminančių dviprasmybių.

Jei koją priskirsi vienam kūnui, atrodo vienaip, jei tą pačią koją kitam – prasmė kita. Ranka, priskirta imtynininkui iš helenistinės skulptūros, atrodo vienaip, ta pati ranka merginai – kitaip.

Kodėl jėga ir aistra pulsuojantis darbas pavadintas „Rutininiai santykiai“, kurie tarsi suprantami kaip kasdienis nuobodulys ir ramybė?

„Rutina – tai kasdieniai įprasti santykiai. Jei kasdieniai santykiai yra kautis, plėšyti akis, peštis, tai irgi rutina“, – svarsto S. Laurinavičius.

Sigitai, ar jūsų kūrybą veikia aktualijos?

Esu visiškai socialinis. Mane mažiau veikia gamta ir kiti per išorę, fizinį patyrimą ateinantys dalykai, užtat labai veikia socialinis laukas – priežastys, santykiai, savijauta. Tai pradeda įgauti materialųjį pavidalą per spalvą, per potėpį.

Aukštaitijos menininkus suvienijančioje parodoje „Aukštaitijos dailė“ šįmet jūsų pristatyta instaliacija „Sankcijų paketas“ irgi buvo reakcija į karą Ukrainoje. Instaliacijoje pavaizdavote įbetonuotas rusų literatūros klasikų knygas.

Taip, tai buvo mano pozicija kalbėti. Ten nebuvo nė vienos autentiškos knygos. Visos padarytos, bet taip, kad žiūrovas patikėtų.

Greta eksponuotas ir kitas darbas, 1997-aisiais nutapytas natiurmortinis etiudas. Jis ne apie karus, nes tuo metu net tokių minčių nebuvo. Bet rožių žiedai kaip kraujo krešuliai vazoje tapyti irgi su intencija kalbėti ne apie gražiai atrodančias gėles, bet apie tą paradoksą, kad truputį pasikeitus žvilgsniui rožių žiedai gali atrodyti kaip krešuliai.

Ar savo paveikslams ieškote pirkėjo ar pirkėjas jus pats suranda?

Esu pardavęs kolegų darbų, bet savo kūrinius parduoti nepalyginamai sunkiau. Gal tą paaiškinčiau kartų klausimu. Esu iš tos kartos, kuriai girtis, kalbėti apie savo kūrinį kaip apie vertybę, kuri bus aktuali, lyg ir nekuklu, nepadoru. Kuriu taip, kaip man išeina. Į tą žodį „išeina“ telpa ir fizinis gebėjimas, ir moralinis apsisprendimas, ir etiniai dalykai. Bet aš tikrai nežinau, kaip mano darbas atrodys po 10, 20 metų, ar jis bus aktualus. O lyginti, ieškoti analogų – ne mano užsiėmimas. Nors dirbant dėstytojo darbą kaip ir esu priverstas matyti daugiau nei vien savo kūrybą.

Esate ne tik menininkas. K. Paltaroko gimnazijoje vedate medijų meno pamokas, esate ir lektorius Panevėžio kolegijoje.

Nedirbčiau pedagoginio darbo, jei galėčiau pragyventi iš tapybos. Nė tokių minčių nebūtų. Yra, kas pragyvena iš meno. Bet pačiam sau būti ir vadybininku, ir menotyrininku, ir tapytoju sudėtinga, tai visiškai skirtingos profesijos. Reikia labai pataikyti kurti tai, ko reikia daugumai. Kuriant bet kokį nišinį produktą, ar kalbėtume apie gamybą, ar apie kūrybą, reikia išlaikyti pusiausvyrą, kad vieną pardavęs galėtum pragyventi iki kito pardavimo. Arba pardavinėti daug ir kasdien. Bet tada jau turėčiau kalbėti apie visiškai kitokią vyriškų sapnų liniją.

Paveikslas ne batonas. Jis ilgiau dūlės nei pats savininkas gyvens. Kiekvienas paveikslas tarsi šeimos narys. Tai ne tiesiog daiktas, o su savo pretenzija, su charakteriu, su savo vieta.

O savo mokinius mokau: reaguokite į tai, kas atsitinka šią akimirką, ir priimkite sprendimus. Nebijokite klaidos, nes klaida yra kūrybos priežastis. Nesant klaidos mes įgyvendinam sumanymą. Yra klaida, turime į ją reaguoti ir išeiti iš tos situacijos – nuspręsti, ar dedame tašką, ar dar grumiamės su medžiaga, ar iš viso darbą sunaikiname.

Ar jums irgi yra tekę naikinti?

Dabar gal mažiau, bet yra darbų, kuriuos numetu metams, dvejiems. Turiu dvimetrinę drobę, prie kurios skaičiuoju jau trečius metus.

O parodoje „Vyriški sapnai“ ilgiausiai užtrukau tapydamas jos mažiausią 60×80 cm paveikslą. Jame – trys skirtingų paveikslų sluoksniai. Emocija jų panaši, bet per visą kūrybinį procesą kompozicija gana smarkiai keitėsi. Pasikeitė ir idėja.

Fizinis nutapymo laikas jokiu būdu neatspindi viso kūrybos laiko. Būna, nešiojiesi idėją pusmetį, metus. Yra darbų, kurių idėjas nešioju turbūt nebe pirmą dešimtmetį. Yra projektų, kuriuos netgi jau būtų keista išpildyti. Jiems tinkamiausias laikas buvo 2010–2012 metai, dabar būtų tik žmonių kiršinimas ir ėjimas paskui aktualijas. O tuo metu būtų užuominos apie įmanomybę.

Jus galima pavadinti daugialypiu menininku: ne tik tapote, fotografuojate, bet dar ir kuriate eiles. Gal kada pakviesite ir į savo poezijos vakarą?

Eilėraščiai buvo tuomet, kai fiziškai neturėjau vietos tapyti. Keletą metų butą buvau užgriozdinęs savo darbais, reikėjo pilvą įtraukti, kad praeitum. Kažkada tapiau ir daugiabučio virtuvėje. Šeimai esu dėkingas už pakantumą, erdvės uzurpavimo paisymą.

Tuo momentu poreikis kurti buvo realizuojamas kitais pavidalais.

Labai abejoju, ar kada viešai skaitysiu savo eiles. Vieną eilėraštį esu paskaitęs „Literatūrinėje žiemoje“. Vieną buvau parašęs kaip prierašą prie paveikslo, kurį užmiršau atvežti į „Vyriškų sapnų“ parodą.

Suprantu, kad tos mano eilės mėgėjiškos. Nesu literatūros sekėjas. Su literatūra mano santykis visiškai analfabetinis. Supratimas, kad viskas labai mėgėjiška, ir stabdo nuo viešinimo.

Iš kur tas kūrybiškumo genas?

Esu iš penkių vaikų šeimos – antras vaikas šeimoje ir vyriausias sūnus. Tarp mūsų nebuvo nė vieno, negebančio piešti, lipdyti, eiliuoti ar groti. Iš mamos pusės mano senelis buvo likęs viena akimi, bet tai jam netrukdė drožti, ir ganėtinai gerai.

Apie senelius iš tėvo pusės daug žinių neturiu – senelis negrįžo iš Vorkutos.

Vaikai turėjome daug laisvės, tai irgi skatino kūrybiškumą. Vaikystė praėjo Joniškyje, paskui studijos Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.

Kas Žiemgalos krašto sūnų atvedė į Panevėžį?

Su žmona baigėme tas pačias studijas Šiauliuose. Ji atvažiavo dirbti į tuometę J. Švedo pedagoginę mokyklą. O paskui ją ir aš.

Niekada nepamąstėte, ar toks sprendimas tikrai buvo geriausias?

Visi pagalvoja, kuo užsiimtų, jei gyventų kur nors kitur. Daug kas man galbūt būtų buvę paprasčiau gimtinėje. Bet greičiausiai ten būčiau užsiėmęs visai kitais reikalais. Greičiausiai ne tapyba.

Argi gali kūryba priklausyti nuo geografinės vietos?

Tikrai taip. Labai gali priklausyti nuo to, kur ir kuo gyveni. Nepasakyčiau, kad ir Panevėžyje mano laikas buvo vientisas. Buvo laikas, kai per metus nutapydavau gal tik vieną darbą. Virsmo kelias visiems yra toks, kokį tenka nueiti. Galime apie tai negalvoti, bet kai pažiūri, pamatai daug lemtingų atsitiktinumų.

Nežinau, ar būčiau užsiėmęs tapyba, jei į Šiaulius nebūtų atvažiavęs dirbti profesorius Vincentas Gečas, jei profesorius Vitolis Trušys nebūtų pasikvietęs į Žiemgalos dailininkų plenerus. Dabar jie abu jau iškeliavę anapus. Tai buvo asmenybės, pakoregavusios mano judėjimo trajektoriją.

The post S. Laurinavičius: matome tai, ką pamatyti esame pasirengę appeared first on Kauno savaitė.