Pernai minėtos 47-osios Marijos Kalas mirties metinės. Ir lygiai penki dešimtmečiai, kai paskutinį kartą publika girdėjo dievišką jos balsą.

Vieno tobuliausių sopranų istorijoje gyvenimas buvo ištisa virtinė psichologinių traumų, dramų ir asmeninių tragedijų.

Pasaulinio masto operos žvaigždė, gerbėjų vadinta tiesiog La Divina – dieviškąja, – taip ir nerado meilės, kurios desperatiškai troško, ir savo dienas baigė kaip atsiskyrėlė.

Nelauktas kūdikis nelaimingoje šeimoje

„Aš negalėjau pakęsti dainavimo“, – nepatikėsite, bet Marija Kalas tą sakydavo dažnai.

Ji gimė 1923 metų gruodžio 2 dieną Niujorke. Trečias vaikas graikų emigrantų šeimoje ir, didžiam motinos nusivylimui, mergaitė.

Nusivylimo būta tokio didelio, kad į savo kūdikį toji keturias dienas atsisakė net pažvelgti.

O pakrikštyti prisiruošė tik po trejų metų – Marija Ana Sesilija Sofija Kalogeropulos.

Mergaitės gimimo liudijime greičiausiai patogumo sumetimais buvo įrašytas trumpesnis vardo variantas – Sofi Sesilija Kalos. Vėliau tėvas pavardę dar supaprastino – iki Kalas.

Marijos tėvai nuo pat pirmos dienos buvo niekam tikusi pora.

Paprastas, lengvai bendraujantis ir visiškai jokių ambicijų – tuo labiau meninių – neturintis Georgas ir energinga, socialinių siekių kupina Elmina Evangelija. Litsa, kaip ją vadino artimieji.

Marijos motina kliedėjo menais, tačiau šeima dar vaikystėje paskubėjo tą jos polėkį užgniaužti.

Kai Litsa tėvams pristatė savo išrinktąjį Georgą, šių reakcija buvo beveik tokia pati, kaip į dukros svajonę.

„Su juo tu niekada nebūsi laiminga“, – įspėjo tėvas.

Litsa, aišku, tik ranka numojo, bet greitai suprato tėvą buvus visiškai teisų.

Jiedu ne tik visiškai netiko vienas kitam, situaciją sunkino Georgo polinkis vis nuklysti į kairę. Reikalų šeimoje nepataisė nei pirmosios dukros Jakinti, arba Džekės, gimimas 1917-aisiais, nei sūnus Vasilis, kurio pora susilaukė 1920 metais.

Pasmerkta įgyvendinti svetimas svajones

Vasilio mirtis nuo meningito 1922-ųjų vasarą sudavė Marijos tėvų santuokai mirtiną smūgį, nors tada to niekas dar nesuprato.

Kai Litsa po metų vėl pasijuto nėščia, Georgas nusprendė išsivežti šeimą į Ameriką, taip sukeldamas namuose dar vieną skandalą su isteriškais riksmais ir durų trankymu.

Vis dėlto 1923 metų liepą šeima iškeliavo į Niujorką, įsikūrė imigrantų gausiai apgyvendintame Kvinse.

Litsa buvo įsitikinusi, kad trečias jos vaikas bus berniukas, tad gimus Marijai kelioms dienoms visiškai palūžo. O gal niekada iki galo ir neatsigavo.

Marijai buvo ketveri, kai tėvas atidarė nuosavą vaistinę ir perkėlė šeimą į Manhataną, kur mergaitė ir užaugo.

Kalosai pastebėjo, kad jų jaunėlė turi muzikinį talentą. O kai Litsa atrado dukrą turint dar ir puikų balsą, ėmė spausti dainuoti.

„Buvau verčiama dainuoti, kai man tebuvo penkeri, ir to nekenčiau“, – vėliau prisimins Marija.

Tėvas nebuvo patenkintas, kad žmona vyresniąją dukrą aiškiai mylėjo labiau, o jaunesniąją negailestingai spaudė daryti, kas vaikui aiškiai nepatiko (klasikinė muzika Marijai buvo grūdama nuo 3-ejų metų, nuo 5-erių prasidėjo fortepijono, nuo 8-erių – ir vokalo pamokos).

Litsa irgi toli gražu nebuvo laiminga turėdama neištikimą vyrą, kurio nuolat nebūdavo namuose, todėl dažnai baisingai išplūsdavo jį vaikų akivaizdoje. Tai jaunėlei dukrai irgi paliko gilų randą visam gyvenimui.

Galiausiai buvo prieita iki to, kad 1937 metais Mariją ir jos seserį motina išsivežė atgal į Atėnus.

„Niekada jai neatleisiu“

Gyvenant Graikijoje Marijos bendravimas su motina nepasitaisė – priešingai.

Kai didingoji Kalas jau buvo pasiekusi karjeros viršūnę, publikai dažnai labiau magėjo paskalos apie skandalingus dukros ir motinos santykius nei operos primadonos talentas.

Smalsumą ypač pakurstė 1956-aisiais „Time“ žurnale pasirodęs didelis straipsnis ta tema, o vėliau, 1960-aisiais, ir pačios Litsos išleista skandalinga knyga „Mano dukra Marija Kalas“.

Marija ir pati neišsisukinėjo nuo šios temos. Atvirai pripažino santykius su motina visada buvus įtemptus, vaikystę – nelaimingą.

„Mano sesuo buvo liekna, graži, draugiška, todėl motina pirmenybę teikdavo jai. Aš gi buvau bjaurusis ančiukas: stora, nerangi, nepopuliari, – prisiminė dainininkė. – Žiauru versti vaiką jaustis negražų ir nemylimą. Niekada neatleisiu jai už atimtą vaikystę. Per visus tuos metus, kai turėjau žaisti ir augti, aš dainavau arba uždirbau pinigus.“

1957-aisiais interviu Čikagos radijui Marija Kalas pasisakė dar griežčiau: „Turėtų būti įstatymas, kuris draustų versti vaikus nuo mažų dienų koncertuoti. Vaikai turi teisę į nuostabią vaikystę. Nederėtų jiems užkrauti tokios didelės atsakomybės.“

Šok pro langą arba nusiskandink

Savo vyrui ir artimai draugei Džuljetai Simionato Marija Kalas yra pasakojusi ir baisesnių dalykų.

Kaip Antrojo pasaulinio karo metais okupuotoje Graikijoje motina, kuri niekada gyvenime nedirbo, vertė ją eiti į pasimatymus su nepažįstamais vyrais – italų ir vokiečių kareiviais – ir parnešti namo maisto bei pinigų.

Draugės įsitikinimu, merginai pavyko aprūpinti šeimą neparsidavinėjant, tačiau ji niekada neatleido motinai už tai, kad faktiškai buvo pastūmėta prostitucijon.

1950 metais Marija Kalas, jau būdama garsi operos solistė, paskutinįkart pabandė sulipdyti santykius su motina pasiimdama ją kartu į Meksikos gastroles.

Bet kelionė tik atnaujino trintį ir atvėrė senas nuoskaudas.

Nuo tada jos – motina ir dukra – niekada daugiau nebesimatė. O po serijos pykčiu bei kaltinimais persunktų laiškų, kuriuose Litsa maišė su purvu ne tik Marijos tėvą, bet ir vyrą, primadona nutraukė su mama bet kokį bendravimą.

6-ajame dešimtmetyje į Amerikos spaudą pateko toks Marijos Kalas atsakymas į motinos laišką, kuriame ši prašė šimto dolerių „kasdienei duonai“.

„Aš savo pinigus uždirbau, – rašė Marija. – Tu esi dar ganėtinai jauna, kad irgi dirbtum. Jeigu nesugebi užsidirbti pragyvenimui, šok pro langą arba nusiskandink.“

Žinia apie neva skurstančius operos karalienės artimuosius netruko išplisti ir sukelti skandalo, tačiau Marija Kalas turėjo ką atsakyti ir į tai.

„Kodėl – ir klausiu to Dievo akivaizdoje, – jie dėl to kaltina mane? Nejaučiu jokios kaltės ir nejaučiu dėkingumo. Man patinka rodyti gerumą, bet nesitikėkite padėkos, nes jos nesulauksite. Toks jau tas gyvenimas. Jei kada nors man prireiktų pagalbos, iš nieko nieko nesitikėčiau. Kai būsiu sena, niekas ir manimi nesirūpins.“

Motinos marionetė

Nors Marija Kalas bodėjosi tuo, kokiu keliu jos gyvenimą pasuko artimieji, be šito pasaulis nebūtų išgirdęs fenomenalaus jos balso – nepakartojamų aukštų natų „Madam Baterflai“, grakščių intonacijų „Bohemoje“.

Vis dėlto už sėkmę primadonai teko sumokėti nepamatuojamai didelę kainą.

Biografai neabejoja, jog vaikų Marija Kalas niekada nesusilaukė sveikatai pašlijus dėl nuolatinės psichologinės įtampos. Ji gyveno, bet tarsi ne savą gyvenimą.

Kai po skyrybų motina ją iš Niujorko išvežė į Atėnus, Marijai buvo 13 metų. Čia, Graikijos nacionalinėje konservatorijoje, ji ėmė mokytis muzikos ir vokalo. O 17-os sulaukė ir profesionalaus debiuto.

Net dešimt metų motina blaškė ją pirmyn atgal tarp Graikijos ir Amerikos, ieškodama jei ne geriausių mokytojų, tai būdų kaip nors prastumti dukrą į didžiąją sceną.

Tokia galimybė pasitaikė 1947-ųjų birželio 30-ąją: Marija dainavo „Džokondą“ Veronos arenoje.

Kitą rytą 23-ejų mergina nubudo jau garsenybe – ir pagaliau laisva.

Tą lėmė ne tiek tobulas Marijos pasirodymas, kiek pažintis su turtingu pramonininku ir melomanu Džovaniu Batista Menegeniu.

Apžavėtas 51-erių italas tapo merginos globėju, atstovu viešiesiems ryšiams, agentu ir sutuoktiniu.

O svarbiausia – žmogumi, išgelbėjusiu ją nuo motinos jungo.

Į tobulumą – per išsekimą ir badavimą

Marijos Kalas šlovė greitai pasiekė zenitą. Garsėjanti dramatišku sopranu ir ne mažiau dramatišku asmeniniu gyvenimu, ji buvo laukiama prestižiškiausių operų scenose visame pasaulyje.

Graikijoje, Italijoje, Londone, Amerikoje jaunąją žvaigždę sutikdavo kaip tikrą primadoną. Niujorko „Metropolitan Opera“ direktorius už pasirodymą buvo pasiruošęs sumokėti net 3 tūkst. dolerių – honorarą, kokio negaudavo legendinis Enrikas Karuzas.

Kai 1956-aisiais Marija pagaliau atidarė „Metropolitan Opera“ sezoną dainuodama pagrindinę partiją „Normoje“, žurnalo „Time“ buvo paskelbta „pasaulio operos karaliene“.

Plaukiant pasiūlymams dainininkė be poilsio lavino balsą vis naujiems vaidmenims, samdė tam geriausius pedagogus, dirbo negailėdama sveikatos.

Jei Marija Kalas būtų buvusi tokia griežta tik savo balsui, galbūt būtų nugyvenusi dar ilgą gyvenimą. Tačiau ji kankino save ir dietomis.

Išlikusiame primadonos dienoraštyje matyti, kad ji fiksavo kiekvieną savo „pasiekimą“ kovoje su antsvoriu: Džokonda – 92 kg, Aida – 87 kg, Norma – 80 kg, Medėja – 78 kg, Liučija – 75 kg, Alcestė – 65 kg, Elžbieta – 64 kg…

Pagrindiniu 172 cm ūgio Kalas svorio metimo metodu buvo badavimas.

Romanas vyro panosėje

Sutuoktinis ištikimai palaikė visus žmonos karjeros siekius, taigi Marijos Kalas populiarumas augo fantastiniu greičiu.

Paskui klausytojų aplodismentus sekė ir madų žurnalų liaupsės: 6-ojo dešimtmečio viduryje Marija tapo tikra stiliaus ikona. Apakinta publika nematė ar nenorėjo matyti, kad išgirtasis jos grakštumas kažkoks liguistas.

Per dešimtmetį Marija Kalas virto bulvarinės spaudos favorite.

Kiekvienoje naujoje publikacijoje vis mažiau vietos buvo skiriama jos kūrybiniams pasiekimams ir vis daugiau – su ja susijusiems skandalams. Tikru cirku virtusiems santykiams su motina, atsisakymams pasirodyti garsiausių operų scenose, kurie, beje, retai kada buvo susiję su primadonos kaprizais ir vis dažniau – su būtinybe.

Asmeniniame Marijos gyvenime beveik nebeliko nieko asmeniško. O lemtingas lūžis jame įvyko 1957-aisiais susipažinus su multimilijonieriumi Aristoteliu Onasiu.

Graikas laivybos magnatas tapo Marijos didžiąja meile nepaisant to, kad greta buvo sveikas ir gyvas vyras, kaip ir šalia Onasio – žmona. Su savo antrosiomis pusėmis jie išsiskyrė tik 1959-aisiais ir 1960 metais atitinkamai.

„Pasaulis pasmerkė mane dėl skyrybų su vyru, – vėliau sakys Marija Kalas. – Bet aš jo nepalikau – jis paliko mane, kai nebeleidau tvarkyti savo verslo reikalų.“

Iš vieno auksinio narvelio į kitą

Primadona anuomet daug ir garsiai kalbėjo apie tai, kaip sutuoktinis pasisavino pusę jos uždirbtų pinigų, kad jo kontrolė buvo despotiška, smaugianti.

„Aš taip ilgai buvau laikoma narve, kad sutikusi Aristą ir jo draugus – kupinus gyvenimo džiaugsmo ir žavesio, virtau kita moterimi“, – naujojo romano nė kiek nesigėdijo Marija.

Įsimylėjėlių pora 7-ojo dešimtmečio pradžioje tapo nuolatiniu aukštuomenės objektu. O Kalas pasirodymai scenoje specialistams ėmė kelti vis daugiau nerimo: jos nuostabusis balsas akivaizdžiai blėso.

Septintaisiais romano metais Marija, po daugybės persileidimų, pastojo nuo Onasio. Būdama 43-ejų, gavo pirmąjį ir vienintelį motinystės šansą. Bet berniukas teišgyveno dvi valandas.

Laidotuvės įvyko slapta – apie šią tragediją tapo žinoma tik 2000-aisiais.

Desperatiškam Kalas troškimui ištekėti už Onasio ir susilaukti jo vaiko nebuvo lemta išsipildyti.

Nors pats Aristotelis Onasis vargu ar norėjo dar vieno pretendento į savo įspūdingą palikimą.

Be to, jam jau rūpėjo naujas romanas – su Žaklina Kenedi.

Mano balsas tave išves iš proto…

Tai, kas nutiko Marijai Kalas, kai 1968-aisiais Onasis vedė JAV prezidento našlę, jos biografai vadino kūrybine eutanazija arba lėta savižudybe.

Nors viešai primadona sudaužytos širdies nedemonstravo – teigė išsiskyrimą buvus abipusį, – laiške Aristoteliui Onasiui rašė:

„Netikėjai, kad galiu mirti iš meilės. Tai žinok: aš miriau. Nebegaliu daugiau dainuoti. Bet tu girdėsi mano prarastą balsą visur – jis tave persekios net sapnuose, jis apgaubs tave, išves iš proto ir tu pasiduosi, nes mano balsas įveikia visas tvirtoves. Jei tik žinotum, kaip sunku man buvo dainuoti po tavęs.“

Iš tikrųjų niekam nebuvo paslaptis, kad Marijos Kalas balsas silpti pradėjo dar gerokai anksčiau. Būta net bjaurių kalbų, jog ji sąmoningai suviliojo Aristotelį Onasį vien dėl pasakiškų turtų supratusi, kad užsidirbti dainavimu tuoj nebegalės.

Bet tiesa tai, kad neišsipildžiusi meilė galiausiai operos primadoną pražudė.

Jiedu su Onasiu ir toliau susitikinėjo. Nepaisant to, kad greta jo buvo nauja žmona, ir ne bet kokia, o pati Žaklina Kenedi, poros jausmai niekada neišblėso.

Pasak multimilijonieriaus tuometės sekretorės, Marija buvo dalelė jo sielos, kūno ir proto. Todėl jiedu neįsivaizdavo egzistavimo skyriumi.

„Nebegaliu daugiau dainuoti. Bet tu girdėsi mano prarastą balsą visur – jis tave persekios net sapnuose, jis apgaubs tave, išves iš proto ir tu pasiduosi, nes mano balsas įveikia visas tvirtoves.“

M. Kalas

Kai Aristotelis Onasis gulėjo mirties patale, Marija atvyko su juo pasimatyti netikėdama, jog tai bus paskutinis atsisveikinimas.

Pokalbis su gydytoju, patvirtinusiu, kad jokios vilties nėra, Kalas sugniuždė. Ji suprato, jog kartu su mylimuoju miršta ir viltis jiedviem būti kartu.

Onasis užgeso 1975 metų kovo 15-ąją. Tą pačią dieną Marija prarado paskutinius noro gyventi likučius: užsisklendusi savame pasaulėlyje, ji nebenorėjo niekur iš jo eiti, bendrauti su draugais – net valgio atsisakydavo.

Pelenus atidavė jūrai

Paskutinįkart viešai Marija Kalas dainavo 1974-aisiais. Tačiau jos operos karjera pasibaigė dar anksčiau, tebūnant vos 41-erių.

Kodėl La Divina prarado savo dieviškąjį balsą, ginčijamasi iki šiol.

Viena galimų versijų laikyta dramatiška fizinė transformacija, kai dainininkė 6-ajame dešimtmetyje per metus numetė beveik 36 kilogramus.

Prisidėti galėjo ir tai, kad ji savo balso visiškai netausojo.

Vis dėlto pagrindinis dalykas greičiausiai buvo silpstanti sveikata.

Mariją Kalas kamavo keisti simptomai, įskaitant sutrikusią pusiausvyrą ir silpstančią regą. Bet nė vienas gydytojas nesugebėjo nustatyti tikslios diagnozės – manė, kad ji dramatizuoja, yra hipochondrikė. Dažnas palaikydavo net pamišusia.

Tik 1975 metais Kalas buvo diagnozuotas dermatomiozitas. Reta sisteminė autoimuninė jungiamojo audinio uždegiminė liga, kuri itin dažnai pažeidžia raumenis ir odą.

Be to, dainininkė kentė ir nuo priklausomybės. Aristotelis Onasis įpratino ją prie mandrakso – sintetinio narkotiko, slopinančio nervų sistemą.

Viskam susidėjus paskutinius savo gyvenimo metus operos diva praleido užsidariusi bute Paryžiuje vien tik su namų šeimininke, drauge ir liokajumi.

Ten pat ir mirė 1977 metų rugsėjo 16 dieną ištikta širdies smūgio.

Po kremavimo jos pelenai, kaip pati pageidavo, buvo išbarstyti Egėjo jūroje.

Yra versija, kad 53-ejų Marijai Kalas mirtį sukėlė milžiniškos dozės kortizono, kurį ji leidosi gerokai dažniau nei leistinus kelis kartus per metus.

Ttačiau visiškai išsekintais nervais ir kamuojamai nors nediagnozuoto, bet visiškai tikėtino bipolinio afektinio sutrikimo pakelti dar ir tokią rimtą ligą kaip dermatomiozitas turėjo būti nepaprastai sunku.

O kur dar dvasinės kančios.

„Tik dainuodama jutau, kad esu mylima“, – prisipažino Marija Kalas viename paskutinių savo interviu, garsiai įvardydama tai, kas iš tiesų buvo viso jos gyvenimo leitmotyvas.

Motina mylėjo ją tik dėl pasiekimų, nes visais kitais atžvilgiais dukra buvo bjaurusis ančiukas.

Sutuoktinis įsimylėjo Marijos balsą – į pačią vargu ar būtų atkreipęs dėmesį, jeigu ji nestovėtų scenoje.

Aristoteliui Onasiui La Divina greičiau buvo neįkainojamas trofėjus, kolekcijos puošmena nei žmogus. Todėl ir žinią apie tuoktuves su Žaklina Kenedi pranešė jai per pasiuntinį.

Iš visų Marijos Kalas gyvenimo dramų ir tragedijų ši buvo didžiausia: visi ją matė kaip genialią atlikėją, bet niekas nepamatė moters.

The post „Tik dainuodama jutau, kad esu mylima“ appeared first on Kauno savaitė.

Poemų, apsakymų ir net vienos nenusisekusios pjesės autoriui likimas tebuvo skyręs 40 metų, tačiau per juos Edgaras Alanas Po spėjo tapti vienu iškiliausių Amerikos rašytojų, kuriam kūrybiškumu neprilygo joks amžininkas. Visgi istorijos puslapiuose siaubo detektyvo žanro kūrėjas išliko kaip visiškas beprotis ir narkomanas. Kodėl?

Didžia dalimi su tuo susijusios mįslingos jo žūties aplinkybės.

Girtuoklis griovyje

1849 metų spalio 3-iąją Baltimorėje lietus pylė kaip iš kibiro. Bet tai nesutrukdė Džozefui V. Volkeriui, laikraščio „Baltimore Sun“ spaustuvės rinkėjui, atlikti pilietinės pareigos. Tądien Merilendo valstija rinko savo atstovus į kongresą, Baltimorės miestas – šerifą.

Artimiausias balsavimo punktas buvo „Gunner’s Hall“ aludėje. Ją priėjęs Dž. V. Volkeris pamatė griovyje besivoliojantį žmogelį – purviną, skarmaluotą, menkai sąmoningą. O netikėčiausia buvo tai, kad lietuje mirko Edgaras Alanas Po, žinomas poetas.

Nenorėdamas jo taip palikti, Dž. V. Volkeris ėmėsi klausinėti, gal tas turi pažįstamų, kurie galėtų padėti. E. A. Po šiaip ne taip ištarė Džozefo E. Snodgraso, žurnalo redaktoriaus, turinčio šiokį tokį medicininį išsilavinimą, vardą.

Paslaugusis spaustuvės darbuotojas nusiuntė jam skubų raštelį ir rašytojas buvo perduotas į gydytojo rankas.

Koks Reinoldsas?

Bemaž savaite ankščiau, rugsėjo 27-ąją, E. A. Po išvyko iš Ričmondo Virdžinijos valstijoje į Filadelfiją. Ten jo laukė darbas – suredaguoti anuomet dar menkai žinomos poetės Margaritos Sent Leon Loud eilių rinkinį.

Kai rašytojas buvo rastas kliedintis griovyje, paaiškėjo, jog nuo pat išvykimo iš Ričmondo jis faktiškai buvo dingęs be žinios. Į Filadelfiją E. A. Po taip ir nenuvažiavo. Nepasirodė ir savo namuose Niujorke, iš kur turėjo pasiimti tetą ir kartu su ja grįžti į Ričmondą savo vestuvėms.

Kur E. A. Po klaidžiojo visą tą laiką, liko nežinoma, mat per kitas keturias dienas iki mirties vyro protas taip ir neprašviesėjo.

Tačiau, pasak rašytoją prižiūrėjusio gydytojo Džono Dž. Morano, naktį prieš mirtį, spalio 7-ąją, ligonis nuolat šaukėsi kažkokio Reinoldso. Kas jis toks, ir šiandien niekas nenumano.

Išėjo iš šio pasaulio E. A. Po taip, tarsi pats būtų savo mirties scenarijų parašęs. Jo mirties liudijime gydytojas įrašė diagnozę „frenitas“ – kitaip smegenų uždegimas. Tačiau tai tik viena iš geros dešimties galimų priežasčių.

Smurto auka

1867-ieji buvo tie metai, kai pirmąkart suabejota oficialia E. A. Po mirties priežastimi.

Rašytojo biografė Elizabet Ouks Smit parašė straipsnį, kuriame teigė, jog šis buvęs žiauriai sumuštas kažkokios moters užsakymu dėl to, kad neva smarkiai ją įskaudino. To pasekmė – ištinusios smegenys, karštinė ir mirtis.

Vėliau, 1872 metais, spėliota, kad Baltimorėje rašytojas atsitiktinai sutiko bičiulius iš Vest Pointo karo akademijos laikų. Tie įkalbėjo kartu išgerti, o iš A. E. Po gėrėjas buvo nekoks. Tad apsvaigo iki proto praradimo nuo vienos šampano taurės ir, palikęs draugus, nuklydo į gatves. Palaikę girtuokliu, kažkokie chuliganai jį apiplėšė, sumušė ir paliko naktį griovyje.

Politika

Yra manančiųjų, jog E. A. Po tapo rinkimų machinacijų auka.

XIX a. JAV praktikuotas toks rinkėjų „agitavimo“ būdas, kai samdinių gaujos grobdavo niekuo neįtariančius žmones tiesiog gatvėje ir priversdavo daugybę kartų skirtingais vardais balsuoti už tam tikrą kandidatą – net parūpindavo maskuotę.

Baltimorėje šis metodas buvo itin paplitęs, o balsavimo punktas, prie kurio rastas E. A. Po, garsėjo kaip vieta, kur grobikai tempdavo savo aukas.

Ši teorija ilgainiui tapo vienu įtikimiausių E. A. Po priešmirtinės būklės paaiškinimų. Mat prieš prohibiciją visi pabalsavusieji rinkimuose buvo nemokamai girdomi alkoholiu. Jeigu rašytoją grobikai privertė balsuoti ne vieną kartą, nenuostabu, jog tas net kliedėjo.

Alkoholis

Beveik visos rašytojo mirties versijos vienaip ar kitaip susijusios su faktu, kad jis visiškai netoleravo alkoholio.

Išgėręs vieną taurę vyno E. A. Po jau svirduliuodavo. Tą pačią bėdą turėjo ir jo sesuo, taigi greičiausiai kaltas buvo paveldimumas.

Tiesa, keli mėnesiai prieš mirtį rašytojas tapo aktyviu judėjimo už blaivybę nariu ir stengėsi vengti alkoholio. Galima to priežastis – prieš pat savo paskutinę kelionę būdamas Ričmonde E. A. Po sunkiai susirgo. Išsikapstė tik per stebuklą. Pasveikusį jį gydytojas įspėjo, kad „kitas toks priepuolis bus jau mirtinas“. E. A. Po atsakęs, kad jei žmonės jo negundytų, jis pagundai ir nepasiduotų.

Panašu į pokalbį apie alkoholį? Tikrai taip.

Tuo labiau kad žmonės, supę rašytoją paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, irgi atrodė įsitikinę, jog nelaimėlis vis dėlto pasidavė tai pagundai dar kartą ir mirtinai nusigėrė.

Ši teorija gal net paaiškina, kodėl E. A. Po prieš mirtį buvo dingęs net penkias dienas ir atsirado vilkėdamas nesavus drabužius. Tačiau jokių įrodymų nėra.

Smalkės

1999 metais amerikietis toksikologas Albertas Donėjus nusprendė įrodyti, kad E. A. Po nusinuodijo anglies monoksidu.

XIX a. patalpoms apšviesti naudotos akmens anglių dujos. A. Donėjus ištyrė rašytojo plaukų mėginį ieškodamas tam tikrų sunkiųjų metalų, kurie patvirtintų apsinuodijimo smalkėmis versiją. Rezultatai buvo nepakankami.

Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais

Nors anglies monoksido pėdsakų plaukų mėginiuose neaptikta, nustatyta, kad paskutiniaisiais E. A. Po gyvenimo mėnesiais jo organizme būta gyvsidabrio.

Kai rašytojas 1849 metų liepą lankėsi Filadelfijoje, ten siautė choleros epidemija. Tad gydytojas skyrė jam kalomelio – gyvsidabrio chlorido.

Apsinuodijimas gyvsidabriu paaiškintų kai kuriuos simptomus kaip priešmirtinės haliucinacijos, kliedesiai. Tačiau yra vienas „bet“: metalo kiekis E. A. Po plaukuose buvo 30 kartų mažesnis, nei reikėtų apnuodyti organizmą.

Pasiutligė

1996-aisiais amerikietis kardiologas Robertas M. Benitesas dalyvavo konferencijoje klinikinės patologijos tema. Jos dalyviai gavo anoniminius pacientus, kuriems reikėjo nustatyti diagnozę tik iš simptomų sąrašo, sudaryto ligonio tikrojo gydytojo.

R. M. Benitesui teko pacientas, apibūdintas kaip „E. P., rašytojas iš Ričmondo“. Jo simptomai kardiologui iškart pasirodė akivaizdūs: vyras mirė nuo pasiutligės.

Paciento ligos istorijoje buvo rašoma, kad jis į ligoninę atvežtas sutrikęs, letargiškas. Po to jo būklė ėmė staigiai blogėti: prasidėjo kliedesiai, vaizdinės haliucinacijos, pulsas čia tankėjo, čia retėjo, kvėpavimas tapo dažnas, paviršinis. Per keturias dienas (kaip tik tokia yra vidutinė išgyvenimo trukmė pasireiškus sunkiems pasiutligės simptomams) ligonis mirė.

XIX a. pasiutligės virusas buvo ganėtinai paplitęs. Tačiau be DNR analizės neįmanoma šimtu procentų patvirtinti, kad rašytoją pražudė būtent jis. Juolab kad E. A. Po ligoninėje gėrė vandenį, ant jo kūno nebuvo ir jokių gyvūno įkandimo žymių.

Smegenų navikas

Tai viena naujausių teorijų.

E. A. Po mirus, jis buvo tiesiog palaidotas Baltimorės kapinėse nežymėtame kape. Tik praėjus 26 metams jį nuspręsta perlaidoti į garbingesnę kapinių vietą.

Deja, keliant karstą iš duobės, jis suiro, kas buvo likę iš kūno, išbyrėjo. Tada vienas darbininkas ir atkreipė dėmesį į keistą dalyką: E. A. Po kaukolėje kažkas ritinėjosi.

Spaudoje paskui rašyta, jog tai buvo smegenys – susitraukusios, sudžiūvusios, tačiau išsilaikiusios.

Šiandien jau žinoma, kad taip nutikti negalėjo: smegenys vienas pirmųjų organų, pradedančių irti.

Tačiau amerikietis rašytojas, romano apie E. A. Po mirtį autorius Metjus Perlas nepaprastai tuo gumulu susidomėjo. Ir, pasikonsultavęs su teismo medicinos ekspertu, sužinojo: masė kaukolėje galėjo būti auglys – jie po mirties kartais sukalkėja.

Įdomu, kad smegenų auglio versija net turi pagrindą. Vienas Niujorko gydytojas pačiam E. A. Po yra sakęs apie patologiją jo smegenyse, dėl kurios neva taip jautriai ir reaguoja į alkoholį.

Gripas

Mažiau makabriška ir gana realistiška versija: jeigu E. A. Po sirgo gripu, jam galėjo išsivystyti pneumonija, paspartinusi mirtį. Stiprus karščiavimas paaiškintų kliedesius ir haliucinacijas.

Pasirodo, kelios dienos prieš kelionę, per kurią dingo, rašytojas susirgo. Paskutinę naktį prieš išvykdamas buvo jau labai pasiligojęs.

Būsimoji žmona vėliau paliudijo, kad E. A. Po karščiavo, pulsas buvo labai silpnas, tad ji įkalbinėjusi nevykti į Filadelfiją.

Kai rašytojas nuėjo pas gydytoją, tas jam irgi uždraudė keliauti.

E. A. Po nepaklausė abiejų.

Nužudymas

2000-aisiais rašytojas Džonas E. Volšas išleido knygą apie E. A. Po mirtį, kurioje pateikė dar vieną teoriją.

Jo nuomone, rašytoją nužudė jo turtingos sužadėtinės, našlės Saros Elmiros Šelton broliai.

Išanalizavęs to meto spaudą, laiškus, memuarus, Dž. E. Volšas padarė išvadą, kad E. A. Po visgi nusigavo iki Filadelfijos. Bet ten jo laukė pasala.

Broliai Šeltonai prigrasė E. A. Po nevesti jų sesers. Ir taip smarkiai išgąsdino, kad privertė užsimaskuoti persirengiant vargeta bei kone savaitę slapstytis mieste.

Vis dėlto E. A. Po, matyt, nusprendė grįžti į Ričmondą vestuvėms: Elmira buvo pirmoji jo meilė, prievarta ištekinta už kito. Tačiau pakeliui – Baltimorėje – nuotakos broliai jį sučiupo, sumušė ir prigirdė viskio, kuris, žinojo, rašytoj pribaigs.

Tačiau ši versija nesulaukė E. A. Po biografiją tyrinėjančių istorikų palaikymo. Anot specialistų, nors ji galima, mažai įtikinama.

Daugumos nuomone, niekas iki galo nepaaiškina genialaus kūrėjo mirties keistumo. Patikimiausi duomenys buvo ir lieka E. A. Po paskutinio gydytojo įrašai. Mediko nuomone, mirties priežastimi tapo frenitas, tad didelė tikimybė, jog rašytoją galėjo pražudyti encefalitas arba meningitas.

    Įdomūs faktai

Edgaras Alanas Po buvo įvaikintas. Neoficialiai – jį 3-ejų metų priglaudė turtingas pirklys Džonas Alanas (iš čia ir antrasis vardas), kai berniuko motina aktorė mirė nuo džiovos. Metais anksčiau Edgaro, jo vyresniojo brolio ir jaunesniosios sesutės tėvas, teisės studentas, dėl teatro metęs mokslus, paliko šeimą.
E. A. Po nebijojo prisidaryti sau priešų. Pirmiau, nei įsitvirtino kaip rašytojas, jis išgarsėjo kaip negailestingas kritikas, puldinėjęs jaunesnius, bet jau daugiau pasiekusius plunksnos meistrus. Po jo „kirviu“ buvo patekęs net Henris Vodsvertas Longfelas.
Pirmąkart E. A. Po vedė 1835 metais. Su Virdžinija Klem jis susituokė slapta, nes šioji ne tik buvo tikra 26-erių jaunikio pusseserė, bet ir vos 13 metų. Virdžinija mirė dvejais metais anksčiau už savo vyrą, 1847-aisiais, nuo džiovos.

The post Makabriška siaubo meistro istorija appeared first on Kauno savaitė.