Lauke retai kada pavyksta sukurti idealias sąlygas svogūnams auginti laiškus. Užsibuvę karščiai ar užsitęsę lietūs, pernelyg šaltos naktys, pavojingi grybeliai ir vabzdžiai labai greitai pažeidžia sultingą, gležną žalumą.

To pasekmės būna liūdnos: sumažėja derlius, laiškai arba suguldomi, arba nežinia kuo pasidengę praranda valgomą išvaizdą.

Tačiau tos laiškus subjaurojančios šviesios dėmės, juostelės, brūkšneliai ar apnašos – pagrindinis sufleris, kas nutiko jūsų svogūnams. Tereikia mokėti šiuos ženklus šifruoti.

Miltligė

Jos sukėlėjas – mikroskopiniai grybai ektoparazitai iš milteninių šeimos.

Liga pažeidžia daugelį kultūrų pradedant gėlėmis, daržovėmis ir baigiant medžiais bei ištisais vynuogynais. Svogūniniai augalai – ne išimtis.

Įdomu, kad kiekvienai augalų grupei ir net rūšiai miltligę sukelia skirtingų rūšių grybai.

Išoriniai miltligės požymiai gerai žinomi. Tai gelsvai baltos dėmės, svogūnams pirmiausia atsirandančios ant senų laiškų. Laikui bėgant ant jų susidaro miltiškos arba voratinklinės apnašos – grybeliai. Kai šie subrandina sporas, ant apnašų pasirodo ir skysčio lašeliai, panašūs į rasą. Galiausiai miltligės pažeistos augalų dalys sudžiūva, numiršta ir nukrenta.

Ligos sukėlėjo sporos lengvai plinta oru, yra pernešamos lietaus, taip pat perkeliamos per darbines pirštines ar sodo įrankius.

Įsitvirtinęs ant augalo, užkratas dažniausiai keliauja iš apačios į viršų, o jo plitimą ir ligos vystymąsi skatina didelė drėgmė, per tankus susodinimas, nesurinktos ir nesunaikintos užkrėstos augalų liekanos sklype. Prisideda ir fosforo bei kalio trąšų trūkumas arba azoto perteklius dirvožemyje.

Su miltlige galima kovoti purškiant ar barstant augalus fungicidais, tačiau tik tada, jei imant laiškų derlių priemonės poveikis jau bus pasibaigęs. Dėl šios priežasties – ir dėl to, kad svogūnų laiškai greitai bręsta, stiprūs chemikalai paprastai nenaudojami – apsiribojama biologiniais preparatais.

Negalima pamiršti ir agrotechninių kovos su miltlige priemonių. Būtinai naikinkite visas užkrėstas augalines atliekas, griežtai laikykitės laistymo grafiko, stenkitės auginti miltligei atsparių veislių svogūnus.

Kakerinis dėmėtumas

Patogeniniai mikroskopiniai Botrytis genties grybai daugeliui daržininkų geriausiai žinomi tuo, kad sukelia pilkąjį puvinį, pažeidžiantį kultūras tiek vegetacijos stadijoje, tiek jau sandėliuojant derlių.

Tačiau dėl kai kurių šių grybų rūšių augalai suserga kitokio tipo ligomis.

Pavyzdžiui, Botrytis squamosa svogūnų ir česnakų laiškams sukelia žaibišką lapų dėmėtligę.

Ant šio grybelio pažeistų laiškų atsiranda pailgų balkšvų dėmių šviesiai žaliais apvadais ir juostų, kurios laikui bėgant pagelsta ir išilgai sutrūkinėja.

Pažeistose vietose ir aplink jas augalo audiniai ima minkštėti ir po 10–12 dienų nuo užsikrėtimo laiškai, pradedant nuo seniausių, palaipsniui nudžiūsta.

Masiškai užsikrėtus kekeriniu dėmėtumu nuostoliai gali sudaryti iki 30 proc. svogūnų laiškų.

Ligą sukeliantis grybas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra endeminė rūšis, tačiau jau seniai išplitusi po pasaulį ir „šienaujanti“ svogūnų pasėlius Europoje, Azijoje, net Australijoje.

Šie aukšliagrybūnai dauginasi sporomis, kurias lengvai išnešioja vėjas ir vanduo. Optimalios sąlygos jiems tarpti – 15–25 laipsnių temperatūra ir padidėjusi drėgmė. Todėl kekerinio dėmėtumo atsiradimą paskatinti gali tiek ilgiau užsibuvę drėgni šilti orai pasėliui augant, tiek sėjomainos nepaisymas, per tankus susodinimas ir per gausus laistymas. Taip pat lysvėse paliktos užkrėstos augalų liekanos arba sandėliuojant pažeisti svogūnai.

Vienintelė bent kiek paveiki kovos su patogenu priemonė – purškimas fungicidais, jei tą dar leidžia planuojami derliaus nuėmimo terminai. Taip pat pageidautina nupjauti ir sunaikinti pažeistus laiškus – padaryti tą būtina vos atsiradus pirmiesiems ligos požymiams.

Netikroji miltligė (peronosporozė)

Šios ligos sukėlėjas – mikroskopiniai pseudogrybiai oomicetai: siūliškų vienaląsčių organizmų, išoriškai primenančių grybus, grupė.

Jų yra daug – Sclerospora, Bremia, Peronospora, Phytophthora, Plasmopara, Pseudoperonospora ir kitų. Visi jie pažeidžia lapus, nors kiekvienos skirtingos rūšies parazitams būdinga sava, siaura „specializacija“, kokį augalą rinktis šeimininku. Pavyzdžiui, svogūnų ir česnakų laiškų netikrąją miltligę sukelia Peronospora destructor.

Išoriškai liga pasireiškia šviesiomis gelsvomis dėmėmis ant laiškų – jų apatinė pusė pasidengia balkšvomis arba pilkomis apnašomis.

Pažeisti laiškai vysta, ima džiūti, kol sunyksta. Svogūnai irgi pradeda lėčiau augti ir gali pražūti. Patogeno sporos ar micelis gali išsilaikyti dirvožemyje net kelerius metus.

Netikrosios miltligės sukėlėjas – ne tik parazitas, bet ir klastūnas. Jis gali ilgiausiai vystytis augalo audiniuose, nesukeldamas pastebimų patologijos požymių. Liga pradeda reikštis jau grybo sporifikacijos laikotarpiu.

Augalus užkrečia konidijos ar zoosporos. Jos plinta su vėju, darbo įrankiais, lietumi ir yra išnešiojamos vabzdžių arba tūno ant nesurinktų augalų liekanų.

Nenuostabu, kad netikroji miltligė paplitusi visuose regionuose, išskyrus karšto ir sauso klimato vietoves.

Jos proveržių dažniau kyla esant vėsiems ir drėgniems orams, taip pat perdrėkintuose šiltnamiuose.

Aptikę bent užuominą į peronosporozę, pašalinkite ne tik laiškus – visas pažeistas svogūnų galvas kartu su žemės grumstu ir sunaikinkite. Paskui augalus apdorokite biofungicidais ir neignoruokite profilaktikos: nesodinkite svogūnų per arti vienas kito, per gausiai nelaistykite.

Jei auginate svogūnus ne tik laiškams, galvoms irgi, vien to gali nepakakti, kad liga pasitrauktų, – dažnai prireikia stipresnių fungicidų.

Tripsai

Augalėdžiai tripsai – labai smulkūs vabzdžiai tamsiu pailgu kūneliu ir dviem poromis sparnų. Suaugę individai pasiekia vos 1–2 mm ilgį, o pusiau perregimos lervos ir nimfos būna dar smulkesnės.

Svogūniniams augalams paprastai daugiausia žalos pridaro tabakiniai tripsai.

Jie gyvena kolonijomis, yra labai dideli slapukai (slepiasi žemėse, lapų apatinėje pusėje, žiedų viduje), itin greitai vystosi ir aktyviai dauginasi – ypač jeigu vyrauja karšti ir sausi orai.

Tripsai augalams pavojingi visose vystymosi stadijose. Kad išsiurbtų iš ląstelių sultis, jie praduria lapus, žiedus, stiebus ir net šaknis. Ir sykiu taip platina ligas: tripsai yra daugiau kaip 20 augalams pavojingų virusinių ligų nešiotojai.

Be to, per jų padarytas skylutes į augalus prasiskverbia mikroorganizmai ir grybai.

Vietose, kuriose tripsai pažeidžia svogūnų laiškus, lieka daugybė smulkių sidabrinių, gelsvų, šviesiai pilkų taškelių ar brūkšnelių. Kartais – su šlapiomis juodomis apnašomis. Tai nekrozuojančios zonos, kurios ilgainiui susilieja ir virsta tarsi sidabrine plėvele.

Užkratui įsigalėjus, pažeistos augalo dalys tampa skylėtos, deformuojasi, džiūsta ir sunyksta.

Tripsai žiemoja dirvožemyje ir netgi po užkrėstų svogūnų galvų lukštais, todėl jų profilaktika – atsakingas darbas.

Rudenį būtina giliai sukasti lysves, laikytis sėjomainos, nedelsiant šalinti visas augalines liekanas, be to, privaloma dezinfekuoti svogūnų sėjinukus.

Pirmąkart įsiveisus kenkėjams, gali padėti tripsams skirtos lipnios gaudyklės ir biologiniai preparatai. Insekticidus galima naudoti tik tada, jei tą leidžia planuojami derliaus nuėmimo terminai.

Svogūninės musės

Dvisparnių vabzdžių atstovės – vienos pavojingiausių svogūnų ir česnakų kenkėjų. Nors pačios muselės – mažytės, pilkai rudu kūneliu ir permatomais sparneliais – augalams nepavojingos, jų lervos yra tikras svogūnų augintojų siaubas.

Pirmosios pavasarinės kartos musės pasirodo dar balandžio ar gegužės mėnesiais, žydint kiaulpienėms ir vyšnioms, ir iškart pradeda poruotis bei dėti kiaušinėlius.

Patelės deda juos eilėmis arba grupėmis po 5–12 ant svogūnų daigų, taip pat į plyšius žemėje ar po grumsteliais netoli augalų, kuriais minta.

Svogūninių musių lervos balkšvos, cilindro formos, suaugusios gali pasiekti ir 1 cm ilgį. Jos prasiskverbia į svogūną ir išėda jame dideles ertmes. Užkrėsto augalo laiškai ima šviesėti, gelsti ir vysti, o pats svogūnas – pūti. Pažeisti jie skleidžia puvėsių tvaiką, kuris ypač jaučiamas greta purenant dirvožemį.

Apsiginti nuo svogūninių musių iš pradžių gali padėti liaudiškos priemonės – dirvožemio laistymas druskos tirpalu, augalų purškimas kiaulpienių šaknų užpilu, barstymas tabako dulkėmis.

Kai uždelsiama naikinti šias kenkėjas, be chemijos jau negalima išsiversti.

Kad pavojingas kenkėjas neįsigalėtų svogūnų – ir česnakų! – lysvėse, dar sodindami juos galite profilaktiškai pabarstyti insekticido granulėmis. Jei dirvožemis jau buvo užkrėstas, tokie preparatai sunaikins svogūninių musių lervas ir užkirs kelią kenkėjams plisti.

Svogūnų sodinukus irgi būtina dezinfekuoti, o lysvėse laikytis sėjomainos ir operatyviai šalinti augalų liekanas.

The post Kas išpaišė svogūnų laiškus? appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau mūsų maistas gyvūnams gali būti visiškai netinkamas – kai kurie vaisiai ir daržovės katėms yra saugūs, o kiti gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Ar katės gali valgyti svogūnus? Atsakymas vienareikšmis – jokiu būdu!

Jokia forma ar aplinkybėmis katėms negalima duoti svogūnų.

Svogūnai, taip pat česnakai, laiškiniai svogūnai ir porai, priklauso svogūninių šeimai ir yra itin toksiški katėms.

Nors apsinuodijimas svogūnais pasitaiko ir šunims, katės šiai daržovei yra ypač jautrios.

Kodėl katėms negalima svogūnų?

Katės greičiausiai nevalgys žalių svogūnų pačios, tačiau gali paragauti maisto, kuriame jie yra. Net jei svogūnai yra virti ar džiovinti, jie išlieka pavojingi, todėl būtina laikyti kates atokiai nuo patiekalų, kuriuose yra svogūnų, pavyzdžiui, padažų, sriubų, troškinių ar picos.

Svogūnuose yra cheminė medžiaga, vadinama N-propildisulfidu, kuri yra toksiška gyvūnams. Ji gali sukelti skrandžio veiklos sutrikimus, o sunkesniais atvejais pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus), sukeldama anemiją – būklę, kuri gali kelti grėsmę gyvybei.

Atminkite, kad net kasdieniai produktai gali būti pavojingi mūsų augintiniams, nes jų organizmas funkcionuoja kitaip nei mūsų. Todėl rūpinkitės savo augintinių saugumu ir neduokite jiems maisto, kuris gali sukelti pavojų.

Net nedidelis svogūnų kiekis gali sutrikdyti katės virškinimą, o rimčiausi padariniai kyla, jei gyvūnas suvalgo daugiau nei 5 gramus svogūnų kilogramui savo svorio. Tai sudaro tik apie 0,5 % katės kūno masės. Tačiau apsinuodijimų užfiksuota net po to, kai buvo suvartotas mažesnis nei vienas šaukštelis virto svogūno.

Svarbu žinoti, kad svogūnų milteliai yra daug labiau koncentruoti nei švieži svogūnai, todėl net maža jų žiupsnelė gali būti pavojinga. Pavyzdžiui, viena vidutinio dydžio svogūno galvutė sveria apie 226 gramus, kas atitinka vieną valgomąjį šaukštą svogūnų miltelių.

Apsinuodijimo svogūnais simptomai

Anemijos požymiai gali pasireikšti jau po 12 valandų, tačiau dažniausiai pirmieji simptomai pasirodo per 2–5 dienas:

• vėmimas, viduriavimas, seilėtekis;
• vangumas, silpnumas;
• pagreitėjęs širdies ritmas ir kvėpavimas;
• patamsėjusi šlapimo spalva;
• odos ir akių baltymų pageltimas;
• dantenų ir gleivinių spalvos pokyčiai (geltona, pilka, mėlyna ar ruda);
• traukuliai ir net sąmonės netekimas.

Galiausiai apsinuodijimas svogūnais gali baigtis mirtimi.

Ką daryti, jei katė suvalgė svogūnų?

Jei jūsų katė suvalgė svogūnų ar patiekalo su svogūnais, o galbūt tik įtariate, kad tai galėjo nutikti, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Uždelsta reakcija gali kainuoti jūsų augintinio gyvybę.

Jei svogūnai buvo suvalgyti per pastarąsias dvi valandas, veterinaras gali išprovokuoti vėmimą, kad pašalintų toksinus iš skrandžio, taip pat skirti aktyvintos anglies ir atlikti kitas detoksikacijos procedūras.

Svarbu! Niekada nebandykite patys sukelti vėmimo be gydytojo rekomendacijos – tai gali dar labiau pabloginti situaciją.

Greičiausiai katė bus palikta veterinarijos klinikoje stebėjimui, kur jai bus leidžiami skysčiai per lašelines, atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai, siekiant įvertinti organų (kepenų ir inkstų) būklę, o esant rimtai anemijai – skiriamas kraujo perpylimas.

Jei katė sėkmingai išgyvena gydymo kursą, jai prireiks dar keleto vizitų pas veterinarą, kad būtų stebimas eritrocitų kiekis kraujyje ir bendra būklė.

Deja, jei anemija buvo itin sunki ar pažeisti svarbūs organai, prognozės gali būti prastesnės, ypač jei pagalba suteikta pavėluotai ar augintinis jau turėjo sveikatos problemų.

The post Kodėl svogūnai yra mirtinai pavojingi katėms? appeared first on Kauno savaitė.