Kol jos giminaitės murkia ir miaukia, ši dykumų ekstremalė pasirinko neįprastą bendravimo būdą – ji loja tarsi tikras šuo.

Įsivaizduokite mažytį plėšrūną, kuris skamba kaip grėsmingas šuo, kad išgyventų ten, kur kitos katės net neatsirastų.

Smėlyninė katė, dar vadinama Margaritos kate, – tikras gyvūnų pasaulio unikumas.

Tai vienintelė kačių šeimos atstovė, gebanti loti kaip šuo.

Kaip atrodo smėlyninė katė

Smėlyninė katė – itin kompaktiškas plėšrūnas. Jos kūno ilgis siekia vos 45–57 centimetrus, o svoris svyruoja nuo 1 iki 3 kilogramų – panašiai kaip naminės katės.

Uodega beveik tokio pat ilgio kaip kūnas – ji papildomai sudaro dar 28–35 centimetrus.

VIDEO https://www.youtube.com/shorts/yHwGZ_mpW1Y?feature=share

Katė, kuri loja kaip šuo

Tačiau svarbiausia jos ypatybė – ne dydis, o balso stygos. Poravimosi laikotarpiu šios katės skleidžia garsus, kurie labiau primena šuns ar net ruonio lojimą nei įprastą kačių miaukimą. Toks garsus lojimas padeda vienišiems medžiotojams susirasti vieniems kitus plačiose dykumų erdvėse, kur klausa yra pagrindinis išgyvenimo įrankis.

Katės, gyvenančios dykumose

Smėlyninės katės – vienintelės katės, gyvenančios išskirtinai dykumose. Jos yra naktinės ir medžiodamos tamsoje pasikliauja itin aštria klausa.

Jų valgiaraštį daugiausia sudaro smulkūs graužikai – smiltpelės, jerbojos ir pelės. Tačiau šie nedideli plėšrūnai yra drąsūs medžiotojai: Sacharos dykumoje jos nebijo pulti net nuodingų smėlinių angių. Kartais likusį maistą jos užkasa smėlyje ir prie jo sugrįžta vėliau.

Katės, kasančios urvus

Šių gyvūnų paplitimas yra fragmentiškas, tačiau tiksliai žinoma, kad jos renkasi smėlėtas dykumas. Jų galima aptikti Maroke, Arabijos pusiasalyje, taip pat Pakistane, Kazachstane ir Sirijoje. Dėl slapto gyvenimo būdo mokslininkams sunku tiksliai įvertinti jų populiacijos dydį, tačiau žinoma, kad tai – prigimtinės žemkasių meistrės. Jos pačios kasa urvus ir lengvai iškasa grobį iš smėlio.

Gamta joms suteikė unikalią apsaugą nuo kaitros: jų letenų pagalvėlės padengtos tankiu, ilgu kailiu. Tai ne tik saugo nuo nudegimų ant įkaitusio smėlio, bet ir daro jas beveik nematomas, nes jos praktiškai nepalieka pėdsakų.

Mokslininkams, bandantiems tyrinėti šiuos slapukus, tenka itin sudėtinga užduotis: smėlyninės katės tarsi vaiduoklės ištirpsta beribėse smėlio platybėse.

The post Smėlyninė katė: vienintelė pasaulyje, kuri loja kaip šuo appeared first on Kauno savaitė.

Tokie šunys pripildo gyvenimą energijos, skatina daugiau judėti, juoktis, o dar puikiai tinka šeimoms, kuriose mėgstami aktyvūs žaidimai.

Tačiau svarbu prisiminti, kad žaismingumas – tai veislės, auklėjimo ir jūsų dėmesio derinys.

Net pats išdykėliškiausias šuo taps vangus, jeigu jam bus nuobodu, ir priešingai – bet kuri veislė noriai žais, jeigu ją tinkamai motyvuosite.

Žaismingų šunų privalumai: kodėl jie taip džiugina šeimininkus

Žaismingos veislės garsėja energingumu, smalsumu ir draugišku būdu.

Jos puikiai tinka šeimoms su vaikais, padeda palaikyti aktyvų gyvenimo būdą ir mažina stresą.
Mokslininkai pastebi, kad reguliarūs žaidimai su šunimi pakelia nuotaiką ne prasčiau nei trumpas pasivaikščiojimas ar meditacija.

Be to, tokie šunys greičiau užmezga ryšį su žmonėmis ir dažnai tampa tikra „kompanijos siela“.

Tačiau svarbu tinkamai nukreipti jų energiją.

Ir dideliems, ir mažiems aktyviems šunims būtina socializacija, dresūra ir aiškios taisyklės, kad žaismingumas nevirstų chaosu.

10 pačių žaismingiausių šunų veislių

Štai veislės, garsėjančios įgimta meile žaidimams:

• Labradoras retriveris – idealus šeimos draugas, bendraujantis, linksmas, subalansuoto charakterio, dievina žaidimą „atnešk“ ir maudynes vandenyje.
• Bokseris – drąsus, protingas, ištikimas ir be galo energingas, pasižymi žaismingu būdu, ypač mėgsta žaisti su savo šeimininkais.
• Auksaspalvis retriveris – ištikimas, protingas, linksmas ir energingas bičiulis, švelnaus būdo, mėgstantis aktyvius žaidimus.
• Pomeranijos špicas – mažas, linksmas, švelnus ir žaismingas pūkuotukas, visada pasiruošęs surengti šou.
• Australų aviganis – dievina bėgti, šokinėti ir žaisti bet kokia proga, ypač mėgsta agility ir frisbį, protinis krūvis šiai veislei – būtinybė.
• Anglų springerspanielis – meilus, draugiškas, linksmas ir protingas, puikiai sutaria su vaikais ir kitais augintiniais.
• Valų korgis pembrukas – protingas, aktyvus ir ištikimas draugas, puikus žaidimų kompanionas, ypač mėgstantis žaidimus su kamuoliu.
• Džeko Raselo terjeras – kompaktiškas, protingas, gyvybingas ir pašėlęs charakteris, tikras mažas amžinas variklis.
• Prancūzų buldogas – linksmas, ištikimas ir labai draugiškas kompanionas, pasižymintis žaismingu temperamentu.
• Portugalų vandens šuo – hipoalergiškas, linksmas, protingas ir stulbinamai energingas, puikiai sutaria su visais žmonėmis.

Kam tinka žaismingos veislės

Žaismingi šunys – puikus pasirinkimas aktyviems žmonėms, paaugliams, šeimoms su mokyklinio amžiaus vaikais ir tiems, kurie nori daugiau judėjimo savo gyvenime.

Tačiau svarbu iš anksto įvertinti savo dienotvarkę, ritmą ir aktyvumo lygį.

Šioms veislėms reikia laiko, žaidimų ir dėmesio – ir tuomet jos apdovanos jus daugybe džiugių akimirkų.

The post 10 pačių žaismingiausių šunų veislių: puikus pasirinkimas šeimai ir vaikams appeared first on Kauno savaitė.

O gal taip elgiasi svetimas ar benamis šuo, sutikęs jus gatvėje?

Šis judesys nėra paprasta mankšta po miego — tai tikras šuniškas „labas!“.

Išsitempimas yra ypatinga kūno kalbos dalis, kuria šuo išreiškia džiaugsmą, draugiškumą ir norą bendrauti.

Štai trys pagrindinės priežastys, kodėl šunys taip daro.

1. Pasveikinimo išsitempimas: šuns būdas pasakyti „smagu tave matyti!“

Pasak sertifikuotos dresuotojos ir naminių gyvūnų gyvenimo būdo ekspertės Nicole Ellis, šuns išsitempimas dažnai yra ne fizinė, o emocinė reakcija.

Kai šuo atlieka „nusilenkimą“ — ištiesia priekines letenas ir šiek tiek pakelia užpakalį — jis tiesiogine prasme sako: „Kaip gera tave matyti!“

Šią pozą paprastai lydi atsipalaidavęs žvilgsnis, švelniai vizgantis uodega ir tylas niurnėjimas ar cyptelėjimas.

Tokį pasisveikinimą galima palyginti su nuoširdžia žmogaus šypsena — ne triukšminga, bet tikra. Geriausia reakcija – ramiai paglostyti šunį, pasakyti keletą švelnių žodžių ir pabūti kartu.

Jūsų augintiniui tai svarbus emocinis mainas ir ryšio su jumis patvirtinimas.

2. Žaismingas išsitempimas: kvietimas „pažaiskime!“

Kartais šuo daro panašų nusilenkimą, tačiau visai kitokiu tonu — tai kvietimas žaisti.

Jo judesiai tampa spyruokliuojantys, uodega sukasi kaip sraigtasparnio mentė, o akys spindi iš susijaudinimo.

Tai grynas „pažaiskime!“ signalas.

Jei galite, atsakykite į kvietimą: meskite žaislą, palakstykite kartu ar tiesiog pakartokite jo judesius. Net trumpa žaidimo akimirka sustiprina pasitikėjimą ir pakelia nuotaiką tiek šuniui, tiek jums.

3. Paprastas išsitempimas: kaip atskirti nuo pasisveikinimo

Žinoma, ne kiekvienas išsitempimas reiškia pasisveikinimą.

Kartais šuo tiesiog pramankština raumenis po miego ar ilgesnio gulėjimo.

Atpažinti tai paprasta: šuo išsitempia lėtai, nežiūrėdamas jums į akis, o pabaigęs dažnai krato kūną. Tai nereiškia, kad jis jus ignoruoja — priešingai, taip jis tarsi pasiruošia sąveikai, „suderina“ kūną ir nuotaiką bendravimui.

Šunų kūno kalba — subtili, bet labai išraiškinga.

Išmokę ją suprasti, galime dar geriau pažinti savo augintinius ir stiprinti ryšį, kuris grindžiamas pasitikėjimu, džiaugsmu ir meile.

The post Kodėl šuo išsitempia, kai jus pamato? appeared first on Kauno savaitė.

Šunys – itin smalsūs gyvūnai, ir jų susidomėjimas aplinka kartais gali baigtis nemalonumais, ypač jei jie paragauja ko nors netinkamo.

Kai kurie augalai, atrodantys visiškai nepavojingi, iš tikrųjų gali būti nuodingi mūsų augintiniams.

Vieni sukelia tik lengvą virškinimo sutrikimą, kiti gali pažeisti širdį, kepenis, inkstus, nervų sistemą ar net baigtis mirtimi.

Todėl svarbu žinoti, kurie augalai pavojingi šunims, kaip atpažinti apsinuodijimo požymius ir ką daryti nelaimės atveju.

Kokie augalai yra toksiški šunims?

Nors nuodingų augalų sąrašas itin ilgas, pateikiame dažniausiai pasitaikančius ir pavojingiausius.

Gėlės, kurių nereikėtų sodinti, jei turite šunį:

Narcizai – sukelia vėmimą, seilėtekį, viduriavimą, traukulius, o sunkesniais atvejais – širdies ritmo sutrikimus ir kvėpavimo pokyčius.

Pakalnutės ir rusmenės – gali lemti vėmimą, viduriavimą, aritmiją, silpnumą, traukulius ar net komą.

Amariliai – sukelia vėmimą, viduriavimą, apatiją, seilėtekį ir drebėjimą.

Chrizantemos ir ramunės – sukelia vėmimą, viduriavimą, koordinacijos sutrikimus, odos dirginimą.

Tulpės ir hiacintai – vėmimas, viduriavimas, virškinamojo trakto kraujavimas, seilėtekis, širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo problemos, drebėjimas.

Lelijos (ypač kalijos) – gali sukelti burnos gleivinės tinimą, stiprų seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus. Kai kurios lelijos yra saugios šunims, tačiau verta pasidomėti prieš sodinant.

Rudeniniai krokai – ypač pavojingi: be vėmimo ir viduriavimo, gali sukelti kepenų, inkstų pažeidimus, slopinti kaulų čiulpų veiklą, apsunkinti kvėpavimą.

Krūmai, keliantys grėsmę šunims:

Oleandras – vienas pavojingiausių augalų! Net mažas gabalėlis gali sukelti vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus, silpnumą, traukulius, komą.

Azalijos ir rododendrai – gali sukelti vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, širdies veiklos sutrikimus, apatiją.

Plunksninė vyšnia (Prunus pensylvanica) – vėmimas, viduriavimas, silpnumas, kvėpavimo sutrikimai, traukuliai.

Bukas – skatina vėmimą, kvėpavimo sutrikimus, traukulius, gali sukelti staigią mirtį dėl širdies veiklos sutrikimo.

Medžiai ir palmės, pavojingos šunų sveikatai:

Sago palmė (Metroxylon sagu) – labai toksiška, ypač jos sėklos – mirtinai pavojingos net ir mažomis dozėmis. Sukelia vėmimą, viduriavimą, vidinį kraujavimą, kepenų nepakankamumą, komą.

Kiniškas citrinmedis – sukelia vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, traukulius.

Kambariniai augalai, nesaugūs šunims:

Difenbachija – sukelia stiprų burnos ir gerklės tinimą, seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus; gyvūnas gali uždusti.

Paprastoji gebenė (gebenė lipikė) – vėmimas, viduriavimas, seilėtekis.

Sansevjera – nors mažiau pavojinga, vis tiek gali sutrikdyti virškinimą.

Kalankė – sukelia vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus.

Apsinuodijimo požymiai

Pirmieji apsinuodijimo požymiai gali pasireikšti jau po 30 minučių ar po kelių valandų. Atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

Vėmimas, viduriavimas, seilėtekis – dažniausi požymiai.

Silpnumas, drebulys, traukuliai – gali rodyti nervų sistemos pažeidimus.

Širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo sunkumai – reikalauja skubios pagalbos.

Gelta, kraujas šlapime – kepenų ir inkstų pažeidimo ženklai.

Ką daryti, jei šuo suėdė nuodingą augalą?

Net jei augintinis suėdė tik mažą nuodingo augalo kiekį, pavojus vis tiek gali būti labai rimtas. Pavyzdžiui, vienos sėklos nuo sagos palmės pakanka sukelti mirtiną apsinuodijimą.

Veiksmų planas:

Pastebėjus, kad šuo suėdė pavojingą augalą – nedelskite ir kreipkitės į veterinarą, nelaukite simptomų.

Nepanikuokite, bet veikite greitai – kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnė prognozė.

Išsaugokite augalo pavyzdį – galite jį pasiimti pas veterinarą arba parodyti nuotrauką – tai padės diagnozei.

Neskatinkite vėmimo patys! Tai gali pabloginti situaciją. Tik veterinaras gali nuspręsti, ar reikalingas vėmimo sukėlimas, skrandžio plovimas ar infuzijos.

Kaip apsaugoti šunį sode ar sodyboje?

Paprasčiausias būdas – nesodinti ir nelaikyti nuodingų augalų namuose ar kieme. Rinkitės dekoratyvinius augalus, kurie yra saugūs šunims.

Venkite vietų, kur gali augti toksiški augalai.

Vedžiokite šunį su pavadėliu ir antsnukiu, ypač nepažįstamoje aplinkoje.

Jei antsnukio nenaudojate – išmokykite komandą „Fu!“, kad galėtumėte laiku sustabdyti pavojingą veiksmą.

Net jei jūsų šuo niekada nerodė susidomėjimo augalais – rizika visada egzistuoja. Geriausia prevencija – žinios ir saugi aplinka.

Rūpinkitės savo augintiniais, ir tegul jūsų sodas jiems būna saugi oazė!

The post Prieš sodinant: augalai, nuodingi šunims appeared first on Kauno savaitė.

Nors keturkojis ženklintas, mikroschemoje nurodyti šeimininko kontaktai ir gyvenamoji vieta, prieglauda jam apie augintinį net neužsiminė.

Tai jau ne pirmas atvejis, kai Kaune įsikūrusi prieglauda tikriesiems savininkams negrąžina keturkojų.

Grįžusi namo neberado

Kaip pasakojo panevėžietis verslininkas Haroldas, gruodžio 27-ąją iš jo mamos Aldonos namų kiemo „Ąžuolo“ sodų bendrijoje dingo ketverių metų Arčis.

Arčis nebuvo grynaveislis šuo, tačiau visiems be galo draugiškas.

Panevėžiečio teigimu, tądien mama, išeidama pas gydytoją, Arčį paliko voljere.

Šeimininkams būnant namuose, keturkojis gyvendavo viduje.

Šeimininkė nustebo, kai grįžusi namo rado praviras ne tik voljero duris, bet ir kiemo vartus. Kurį laiką ji dar laukė keturkojo sugrįžtant, pati ir artimieji jo ieškojo įvairiais kanalais, bet Arčis dingo kaip į vandenį.

„Mes įsitikinę, kad šuo buvo pavogtas. Arčis buvo laikomas voljere, jo niekada nėra atsidaręs, o visą kiemą juosia tvora ir vartai, kurių šuo pats nepajėgtų atsidaryti. Mama kreipėsi į policiją dėl šuns vagystės, bet tąkart atsisakyta priimti pareiškimą, motyvuojant įrodymų trūkumu – nesugadinta nei tvora, nei varteliai, o ir liudininkų nėra. Tai, kad atidaryti varteliai ir voljeras – dar ne įrodymas“, – pasakojo Haroldas.

Melavo net policijai

Panevėžiečio teigimu, prieš savaitę sesuo, patarta kolegos, nuvyko pas veterinarą pasidomėti, galbūt kažkas tikrino Arčio mikroschemą.

Ir čia panevėžiečių laukė didžiulė staigmena.

Pasak Haroldo, jau tą pačią Arčio dingimo dieną jis buvo užregistruotas kaip prieglaudos „Penkta koja“ šuo.

Ir pačios prieglaudos internetiniame puslapyje atsirado jo nuotrauka su tikruoju vardu, prašant paaukoti.

Panevėžiečių džiaugsmą atradus augintinį nuslopino veterinarijos klinikos darbuotojai, perspėdami, kad su „Penkta koja“ dėl šuns grąžinimo taip paprastai gali nepavykti susitarti.

„Buvo keista, kad prieglauda, matydama mikroschemoje nurodytus mūsų duomenis – mamos mobilųjį telefoną ir adresą, nesiteikė apie atsiradusį šunį mums pranešti. Esu gavęs visas mamos telefono numerio išklotines – jokio skambučio iš prieglaudos nebuvo“, – pasakoja Haroldas.

Vyras vėl su mama nuvyko į policiją.

Ir šįkart jų pareiškimo nepriėmė, tačiau pažadėjo, kad su Arčio savininkais panevėžiečiais susisieks pati „Penktos kojos“ direktorė.

Visgi, pasak Haroldo, toliau – vėl tyla.

Netekę kantrybės panevėžiečiai patys nuvyko į Kaune esančią „Penktos kojos“ prieglaudą.

Čia dirbusiems savanoriams buvo pateikti visi dokumentai, įrodantys, kad Arčis – jų augintinis: ne tik mikroschemos duomenys, bet ir pirkimo dokumentai.

Tačiau, pasakoja Haroldas, jie buvo šiurkščiai išprašyti iš prieglaudos argumentuojant, kad Arčis jiems nebepriklauso. Pagalbos teko prašyti policijos pareigūnų.

„Direktorė net nesiteikė atvykti – neva šuo įstaigos nuosavybė, Arčiui jau rasti nauji savininkai. Atvykusiems pareigūnams telefonu ji tik davė naujojo šuns savininko kontaktus, su kuriuo pabendravome girdint policijai. Naujajam šeimininkui pasiūliau sumokėti už tuos visus mėnesius, kol šuo buvo pas jį, bet nesutiko. Atseit jei prieglauda lieps atiduoti, tuomet atiduos, bet dabar išvykęs į Turkiją, todėl šunį laikinai paliko prieglaudai. Mama su policija apėjo visą prieglaudą – šuns nėra. Dar kartą susisiekus su naujuoju Arčio savininku, jis jau tvirtino, kad šunį paliko ne prieglaudai, o draugui“, – kodėl nuolat meluojama, nesuprantama Haroldui.

„Buvo keista, kad prieglauda, matydama mikroschemoje nurodytus mūsų duomenis – mamos mobilųjį telefoną ir adresą, nesiteikė apie atsiradusį šunį mums pranešti. Esu gavęs visas mamos telefono numerio išklotines – jokio skambučio iš prieglaudos.“

Haroldas

Ruošiasi į teismą

Panevėžiečio teigimu, policija pasiūlė santykius aiškintis teisme.

„Policija aiškina, kad dabar tai ne jų, o civiliniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami teisme. Bet juk teismas gali užsitęsti, o šuo ne koks daiktas, tai mūsų šeimos narys, be kurio ir taip jau gyvename trys mėnesiai. Dar suprasčiau, jei gyvūnas būtų neprižiūrimas, bet jam įrengtas puikus voljeras, Arčiu tikrai buvo rūpinamasi gerai“, – tvirtina Haroldas.

Panevėžietis įsitikinęs, kad be galo draugiškas ir meilus šuo buvo išvežtas į Skandinavijos šalis, o jiems tiesiog meluojama kurpiant istorijas. Jis įtaria, kad prieglauda, turinti padėti keturkojams, iš jų darosi verslą.

„Tai yra verslas, kitaip negaliu paaiškinti. Netgi jei šuo ištrūko, kas neįtikėtina, kam jį vežti į prieglaudą Kaune, jei ir Panevėžyje turime prieglaudų, kurios padeda tokiems paklydėliams rasti namus? Mikroschemoje nurodytas mamos namų adresas, mobilusis telefonas, bet niekas nesiteikė net paskambinti. Augintinius tam ir ženkliname, kad jiems dingus nesunkiai būtų galima rasti šeimininkus. Net nebūčiau patikėjęs, kad tokia situacija galėtų nutikti, bet, pasirodo, gali. Neliko nieko kito, kaip su teisininku paruošti dokumentus ir teisybės ieškoti teisme“, – dėl augintinio iki galo nusiteikęs kovoti panevėžietis.

Paini istorija

Prieglaudos „Penkta koja“ direktorė Agnė Volockytė teigė, kad Arčis pas juos pateko gerokai anksčiau, nei nurodo jo savininkai, o gruodžio 27-ąją tik buvo užregistruotas prieglaudoje. Kadangi ji dažnai perpildyta, pasak vadovės, naujokams pirmiausia ieškoma laikinos globos. Tuo laikinu globėju esą ir tapo Arčį radęs vyriškis.

„Šiam žmogui perdavėme mikroschemos informaciją. Jis pasižadėjo informuoti savininkus. Kiek žinau, jis buvo nuvykęs du kartus į Arčio namus Panevėžyje, bet nė karto nerado šeimininkų, niekas neatsiliepė ir telefonu“, – tikino A. Volockytė.

„Penktos kojos“ direktorė tvirtina, kad į jų prieglaudą keturkojai atkeliauja iš visos Lietuvos – jei vietinės gyvūnų prieglaudos perpildytos, žmonės pagalbos kreipiasi į tas, kurios sutinka tokį nelaimėlį priimti.

Kodėl naujasis Arčio šeimininkas melavo net policijos pareigūnams apie savo globojamo keturkojo vietą, A. Volockytė bandė teisinti stresu.

„Šeimininkas buvo išvykęs atostogų, nenorėdamas pridaryti bėdų žmonėms, kuriems paliko šunį, pareigūnams pamelavo, kad jis mūsų prieglaudoje. Išsigando, kad policija nepradėtų ieškoti šuns, kol pats išvykęs“, – teisino A. Volockytė.

Priglaudžia suomiai

Prieglaudos direktorė patikino, kad ilgaplaukis baltakailis Arčis tikrai Lietuvoje, nors neslėpė, jog kasmet daugybė keturkojų išvežami į Suomiją, kur gyvena ne prie būdos ar voljere, o šiltuose namuose.

Suomiai mielai priima net ir ligotus, senyvo amžiaus buvusius prieglaudinukus.

„Yra dalis nelabai išprususios visuomenės, kuri, užuot džiaugusis, kad benamiai keturkojai randa mylinčius šeimininkus, o nežūva gatvėse ar patekę pas komunalininkus, kalba apie tai, kad gyvūnai parduodami. Įžvelgia kažkokias sąmokslo teorijas. Mes tik už tai, kad kuo daugiau gyvūnų išvyktų į Suomiją, nes pas mus vis dar egzistuoja komunaliniai ūkiai, kurie benamius gyvūnus po tam tikro laiko, neatsiradus šeimininkams, užmigdo“, – kalbėjo A. Volockytė.

Direktorės teigimu, visiems savininkams, kurie tinkamai rūpinasi gyvūnu, jie buvo grąžinti.

„Atvykusi į prieglaudą Aldona ėjo prie kiekvieno balto šuns verkdama, kad šis yra jos Arčis. Vadinasi, ji net neatsimena, kaip atrodo jos augintinis“, – aiškino A. Volockytė.

Paėmė iš kiemo

Kad ši istorija daugiau nei keista, rodo A. Volockytės kolege prisistačiusios moters skambutis „Sekundės“ žurnalistams.

Jos versija skiriasi nuo tos, kurią žurnalistams pateikė prieglaudos „Penkta koja“ direktorė.

Nei vardo, nei pavardės nepasisakiusi moteris pareiškė, kad nors nėra panevėžietė, gyvena netoli Haroldo mamos Panevėžyje ir nuo gruodžio pradžios pati Bendrijų gatvėje vedžiodavusi savo šunį. Ji teigia atkreipusi dėmesį, kad voljere paliktas šunelis cypia ir kaukia.

Vėliau skambinusioji jau tvirtino, kad Panevėžyje negyvena, o buvo trumpam apsistojusi pas draugus ir gimines.

„Mačiau, kad tas šuo kaukia, cypia, galvojau, gal kažkas nutiko. Nuėjau pasižiūrėti – šuo paliktas be jokio vandens ir ėdalo, šalta, namuose nieko nėra. Supratau, kad šunį reikia gelbėti, galbūt savininkai ligoninėje, gal mirė. Todėl šuniuką paėmiau ir išgabenau į prieglaudą, kuri tuo metu mus priėmė“, – pasakojo įstaigos „Penkta koja“ direktorės kolege prisistačiusi moteris.

Gynyba – grasinimai žurnalistams

Kodėl apie galimai neprižiūrimą keturkojį ji neinformavo policijos pareigūnų ar kitų atsakingų institucijų, skambinusioji atsakyti negalėjo.

„Gal ir galėjau informuoti pareigūnus, bet iš streso to nepadariau. Nelabai žinojau, kaip tokiu atveju elgtis. Jei šuo būtų rūpėjęs šeimininkams, jis nebūtų paliktas be maisto ir vandens, tai jau yra gyvūno nepriežiūra. Iš to impulsyvumo patys nusprendėme gelbėti šunį“, – pasakojo moteris.

Pasiteiravus, kokia yra tikroji Arčio dingimo istorija, nes versijos labai skirtingos, į pokalbį įsijungė „Penktos kojos“ direktorė A. Volockytė, grasindama ne tik Arčį bandantiems susigrąžinti savininkams, bet ir žurnalistams.

„Kai išlįs viskas į TV3 su filmuota medžiaga, nukentės ir ta moteris, ir jūs asmeniškai. Už melą ir šmeižtą, kai žmogus tik po trijų mėnesių pradeda šuns ieškoti“, – pagrasino A. Volockytė.

Ne pirmas atvejis

Tai jau ne pirmas atvejis, kai „Penkta koja“ negrąžina keturkojų jų tikriesiems savininkams.

Pernai lapkritį vieną tokių istorijų nagrinėjo ir Panevėžio apygardos teismas.

Gyvūnų prieglaudoje D. L. augintinis atsidūrė užpernai spalį, po to, kai paspruko iš namų Kauno rajone.

Apie prarastą šunį vyras paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“.

Į jo įrašą atsiliepė moteris, kuri informavo, kad rado ieškomą šunį ir nuvežė jį į prieglaudą „Penkta koja“.

Tačiau ten nuvykęs vyras išgirdo, kad šuns jam negrąžins, nes šis neturi „čipo“, o be jo neva nėra galimybės nustatyti savininko.

Vyras kreipėsi į teismą, ir pirmosios instancijos teismas praėjusių metų birželį priėmė sprendimą, kuriuo nurodė viešajai įstaigai „Penkta koja“ grąžinti augintinį jo šeimininkui.

„Penkta koja“ tokį sprendimą apskundė aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui.

Šis konstatavo, kad yra pakankamai įrodymų, jog D. L. yra juodos ir baltos spalvų šuns, vardu Deris, savininkas.

Tą, kaip nurodė teismas, patvirtina kelių liudytojų parodymai, vienos liudytojos pateiktos gyvūno nuotraukos, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas D. L. šuo, taip pat paties D. L. teismui pateiktos augintinio nuotraukos.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šuo nebuvo paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre nustatyta tvarka, savaime nepaneigia D. L. nuosavybės teisių į šunį.

Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad D. L. priklausantis šuo buvo nuvežtas į „Penktą koją“

Kadangi šioji nepateikė teismui jokių dokumentų, kad D. L. šuo perduotas kam nors laikinai globoti ar padovanotas, tikėtina, kad jis toliau laikomas šioje prieglaudoje ir ji privalo grąžinti šunį teisėtam savininkui D. L.

The post Dingusio šuns istorija – gelbėjimo operacija ar verslo planas? appeared first on Kauno savaitė.

Kalbant apie šunų amžių, skaičiavimas „šunų metais“ jau nebėra tikslus.

Tyrimai rodo, kad šunų gyvenimo trukmė gali labai skirtis priklausomai nuo veislės, dydžio ir kitų veiksnių, kurių dar iki galo nesuprantame.

Jei kada nors žvelgėte į savo augintinį ir klausėte savęs: „Kiek gyvena šunys?“ arba planuojate įsigyti keturkojį draugą, kuris būtų su jumis kuo ilgiau, čia rasite svarbiausią informaciją: kaip vertinama šunų gyvenimo trukmė ir ką galite padaryti, kad ji būtų ilgesnė.

Vidutinė šunų gyvenimo trukmė

Vidutiniškai šunys gyvena 10–13 metų, tačiau tai labai priklauso nuo jų veislės ir dydžio.

Žmonių veislininkystė lėmė didžiulę šunų dydžių, kūno sandaros ir išvaizdos įvairovę, todėl nenuostabu, kad čihuahua ir, pavyzdžiui, vokiečių dogo gyvenimo trukmė skiriasi.

Svarbu žinoti: mažų veislių šunys paprastai gyvena ilgiau nei didelių veislių atstovai.

Kodėl mažesni šunys gyvena ilgiau?

Tiksli šio reiškinio priežastis nėra iki galo ištirta.

Daugumos žinduolių atveju didesnių rūšių individai gyvena ilgiau, tačiau šunims yra priešingai.

Viena iš galimų priežasčių – amžiaus ligos, tokios kaip šlapimo nelaikymas, vėžys ir raumenų bei kaulų sistemos problemos.

Dideliems šunims šios problemos dažniau tampa neįveikiamos, todėl jie anksčiau iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį.

Taip pat skirtingoms veislėms būdingi skirtingi sveikatos sutrikimai.

Ar mišrūnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys?

Taip, mišrūnai dažnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys.

Genetika turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, o grynaveisliai šunys dėl giminingo kryžminimo yra labiau linkę į paveldimas ligas.

Mišrūnams ši rizika mažesnė, todėl jie gali gyventi ilgiau.

Kai kurios veislės buvo išvestos su specifinėmis savybėmis, kurios, deja, trumpina jų gyvenimo trukmę.

Pavyzdžiui, brachicefaliniai (trumpasnukiai) šunys, tokie kaip anglų buldogai, yra jautresni karščio smūgiams ir kvėpavimo sutrikimams dėl trumpos trachėjos.

Kiek gyvena mažų veislių šunys?

Maži šunys dažniausiai gyvena ilgiausiai – vidutiniškai 10–15 metų.

Vis dėlto su amžiumi jie dažniau serga kepenų, inkstų, antinksčių ligomis, širdies degeneracinėmis ligomis ir pankreatitu.

Taip pat jiems dažnai pasireiškia dantų problemos, kurios gali pabloginti bendrą sveikatos būklę.

Populiarių mažų veislių šunų vidutinė gyvenimo trukmė:

Čihuahua: 14–16 metų

Pomeranijos špicas: 12–16 metų

Jorkšyro terjeras: 11–15 metų

Ši-cu: 10–18 metų

Kiek gyvena vidutinio dydžio šunys?

Vidutinio dydžio šunys dažniausiai gyvena 10–13 metų, tačiau jų gyvenimo trukmė priklauso nuo veislės.

Pavyzdžiui, buldogai dažnai turi sveikatos problemų dėl plokščios nosies, o Australijos aviganiai, garsėjantys ištverme, gali išgyventi 16 metų ar ilgiau.

Populiarių vidutinio dydžio veislių gyvenimo trukmė:

Prancūzų buldogas: 10–12 metų

Kokerspanielis: 10–14 metų

Anglų buldogas: 8–10 metų

Bokseris: 10–12 metų

Kiek gyvena dideli šunys?

Didelių veislių šunys vidutiniškai gyvena 9–12 metų.

Su amžiumi jiems dažniau išsivysto artritas ir kai kurios vėžio rūšys.

Pavyzdžiui, auksaspalviai retriveriai ir Berno zenenhundai ypač linkę į onkologines ligas.

Populiarių didelių veislių šunų gyvenimo trukmė:

Auksaspalvis retriveris: 10–12 metų

Rotveileris: 9–10 metų

Belgų aviganis: 14–16 metų

Berno zenenhundas: 7–10 metų

Kiek gyvena gigantiškų veislių šunys?

Gigantiškų veislių šunys gyvena trumpiausiai – vidutiniškai 8–10 metų.

Pavyzdžiui, 6 metų vokiečių dogas jau laikomas senu dėl sąnarių dėvėjimosi.

Be to, šios veislės dažniau serga kaulų vėžiu ir neurologinėmis ligomis.

Populiarių gigantiškų veislių gyvenimo trukmė:

Vokiečių dogas: 7–10 metų

Airių vilkogaudis: 6–8 metai

Niufaundlendas: 9–10 metų

Senbernaras: 8–10 metų

Kaip prailginti šuns gyvenimą?

Atlikite tyrimą prieš įsigydami šunį Kadangi veislė turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, svarbu rinktis atsakingą veisėją, kuris rūpinasi savo šunų sveikata.

Laikykitės veterinaro rekomendacijų Reguliarios vakcinacijos, apsauga nuo blusų, erkių ir širdies kirmėlių, taip pat kasmetinės sveikatos patikros padeda anksti nustatyti ligas. Tinkama mityba taip pat labai svarbi – ją reikėtų derinti su specialistu pagal šuns poreikius.

Palaikykite sveiką svorį Tyrimai rodo, kad normalų svorį turintys šunys gyvena vidutiniškai 2 metais ilgiau. Stebėkite jų mitybą, skanėstų kiekį ir užtikrinkite reikiamą fizinį aktyvumą.

The post Kiek laiko gyvena šunys? appeared first on Kauno savaitė.

Esame įpratę manyti, kad augintiniams šalia mūsų niekas negresia.

Tačiau kartais kasdieniai dalykai ar produktai, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną, gali rimtai pakenkti mūsų keturkojų draugų sveikatai ir netgi kelti pavojų jų gyvybei.

Valymo priemonės gali sukelti traukulius ir komą

Ar ruoštumėtės namus svečių vizitui, ar tvarkytumėtės po jų, svarbu laikyti augintinius toliau nuo valymo priemonių, kurių sudėtyje yra tokių cheminių medžiagų kaip amoniakas, baliklis ar chloras.

Šios medžiagos gali sukelti augintiniui vėmimą, pilvo skausmą, viduriavimą, dezorientaciją, traukulius, kvėpavimo sutrikimus ir net komą. Be to, kontaktas su oda gali sukelti sudirginimą, pūslę, bėrimus ar cheminius nudegimus.

Veterinarai rekomenduoja valymo metu laikyti augintinius atskirame kambaryje, kol visos neseniai nuvalytos vietos visiškai išdžius. Net ir natūralios valymo priemonės, kurių sudėtyje yra tam tikrų eterinių aliejų, gali dirginti augintinių skrandį.

Druskos granulės žiemą kelia pavojų letenoms

Žiemos metu keliai ir takeliai dažnai barstomi druska arba kitomis cheminėmis medžiagomis, kurios tirpdo ledą. Šios medžiagos, patekusios ant augintinio letenų, gali sukelti žaizdas ir opas, o jas laižant – skrandžio sutrikimus ar elektrolitų disbalansą (natrio, kalio, chloro).

Norint apsaugoti augintinius, verta naudoti specialius šunims skirtus batus arba po kiekvienos žiemos pasivaikščiojimo kruopščiai nuplauti letenas.

Pavojingas antifrizas

Antifrizas turi malonų kvapą ir skonį, todėl gali pritraukti gyvūnus. Tačiau šis skystis sukelia ūminį inkstų nepakankamumą, o net nedidelis jo kiekis gali būti mirtinas. Visada atsakingai išvalykite išsiliejusį antifrizą ir nedelsdami kreipkitės į veterinarą, jei įtariate, kad augintinis jį paragavo.

Rinkoje galima rasti gyvūnams saugesnių antifrizo rūšių, tačiau negalite būti tikri, ką naudoja jūsų kaimynai.

Ar augintiniams galima duoti riebaus maisto?

Žmonės mėgsta pasilepinti riebiu maistu, tačiau dalytis juo su augintiniais nerekomenduojama. Riebus maistas, pavyzdžiui, salotos su majonezu, gali sukelti pankreatitą – skausmingą kasos uždegimą, pasireiškiantį vėmimu ir viduriavimu.

Neretai tiek šunims, tiek katėms sutrinka virškinimas, kai jie suėda ką nors neįprasto.

Šokoladas – nuodingas augintiniams

Šunys mėgsta saldumynus, tačiau šokoladas jiems yra toksiškas. Jis gali sukelti vėmimą, viduriavimą, raumenų traukulius, širdies sutrikimus ir netgi mirtį.

Kadangi šokoladas pavojingas tiek šunims, tiek katėms, svarbu jį laikyti augintiniams neprieinamoje vietoje.

Cukraus pakaitalai taip pat kelia grėsmę

Kepiniai ir saldumynai, kurių sudėtyje yra ksilito (cukraus pakaitalo), šunims gali sukelti staigų cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą ir kepenų nepakankamumą.

Vynuogės ir razinos gali pakenkti inkstams

Razinos pyraguose ar vynuogės ant stalo jokiu būdu neturėtų būti pasiekiamos augintiniams. Jos yra toksiškos šunims ir gali sukelti ūminį inkstų nepakankamumą.

Svogūnai ir česnakai gali sukelti mažakraujystę

Svogūnai, nesvarbu, ar žali, ar virti, taip pat česnakai gali būti itin pavojingi, ypač katėms. Jie gali sukelti mažakraujystę, todėl būtina saugoti šiuos produktus nuo augintinių.

Ar šunims galima duoti kaulų?

Nors šunys mėgsta graužti kaulus, virti ar maži kaulai gali suskilti ir sukelti skrandžio ar žarnyno pažeidimus. Rekomenduojama kaulus pakeisti specialiais saugiais skanėstais.

Alkoholis – griežtai draudžiamas

Alkoholis kelia didelę grėsmę augintinių nervų sistemai. Jis gali sukelti stiprų kraujospūdžio, kūno temperatūros, cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą, traukulius, komą ir net mirtį.

Pasirūpinkite savo augintinių sveikata ir gerove, saugodami juos nuo šių grėsmių.

The post Klaidos, kurios gali sugriauti jūsų augintinių sveikatą appeared first on Kauno savaitė.

Gyvūnai mums teikia džiaugsmo, dovanoja savo meilę ir draugystę, bet tai dar toli gražu ne visa iš jų gaunama nauda.

Tiesa, augintinių įtaka sveikatai kartais būna ir ne tokia gera – tai nereikėtų pamiršti.

Slopina stresą ir nerimą

Užtenka prisiliesti prie gyvūno – paglostyti, pakasyti už ausytės, ir jau pasijuntame ramesni, teigia gydytojai psichiatrai.

Toks augintinių poveikis, anot jų, būna dar intensyvesnis, jeigu šeimininkams diagnozuoti kokie nors nerimo sutrikimai. Užsienyje dažną tokį žmogų, jeigu jį užkluptų stresas ar prasidėtų baimės priepuolis, viešumoje lydi tarnybiniai arba vadinamieji emocinės paramos gyvūnai.

Šioje tyrimų srityje pirmaujantys amerikiečiai 2019-aisiais nustatė, kad universitetų miesteliuose laikomi šunys mažina depresijos ir nerimo atvejų tarp studentų. Įdomiausia, jog vienodai veiksminga būna tiek specialiai parengtų terapinių šunų, tiek paprastų augintinių draugija.

Dar daugiau: paaiškėjo, kad studentus teigiamai veikia net filmuoti vaizdeliai su šunimis. Tiesa, poveikis nebe toks stiprus.

Didina fizinį aktyvumą

Mokslininkai sako jau dešimtmečiais stebintys akivaizdų terapinį gyvūnų – šunų, kačių, paukščių, arklių ir kitų – poveikį žmonėms.

Šiemet atlikta 49 įvairių tyrimų rezultatų analizė parodė, jog augintiniai gerokai padidina savo šeimininkų fizinį aktyvumą (palyginti su tais, kurie namuose nelaiko jokio gyvūno).

Panašų dalyką 2019-aisiais buvo išsiaiškinę ir britai. Anot jų, suaugusieji, laikantys šunį ar šunis ir vedžiodami juos vidutiniškai septynis kartus, arba 220 minučių per savaitę, dažniausiai juda tiek, kiek rekomenduoja medikai.

Augintiniai gali būti labai naudingi ir jūsų širdžiai.

Pasak Amerikos širdies asociacijos, šunų šeimininkams tikimybė mirti nuo širdies smūgio ar insulto yra 31 proc. mažesnė, nei neturintiesiems keturkojo draugo.

Dar daugiau: gyvūnai gali padėti mums geriau kontroliuoti jau turimus fizinius sutrikimus ir ligas.

Tai pirmiausia tarnybiniai šunys, skirti fizinę (pavyzdžiui, motorinių gebėjimų) negalią turintiems žmonėms. Bet taip pat ir keturkojai, išmokyti įspėti savininką apie artėjantį epilepsijos ar astmos priepuolį, sutrikusį širdies ritmą ir panašiai.

Vaistas nuo vienatvės – bet ne visada

Žmonių, kuriuos kamuoja vienatvė, kurie yra izoliuoti nuo visuomenės, kasdienybė tampa nepalyginti lengvesnė, jeigu jų gyvenime atsiranda augintinis.

Tada su gyvūnu dalijamasi viskuo – maistu, namais, patalu.

Kai kuriems augintinio draugija padeda įveikti miego sutrikimus.

Deja, mokslinių duomenų, patvirtinančių teigiamą gyvūnų įtaką kovojant su šeimininkų vienišumu, nėra gausu.

Nors patys savininkai teigia, kad augintiniai gerina jų gyvenimo kokybę, per kovido pandemiją JAV Mičigano valstijos universiteto atlikto tyrimo autoriai nerado patikimo ryšio tarp šių dviejų dalykų – augintinių ir jų savininkų gerovės.

Anot tyrėjų, nors žmonės tvirtino, kiek daug laimės jiems teikia augintiniai, dovanoja teigiamų emocijų ir meilę bei draugystę, neigiamų tokio artimo ryšio aspektų irgi buvo užtektinai. Mat savininkai prisipažino nuolat nerimaujantys dėl savo augintinių sveikatos, be to, patiriantys sunkumų dirbdami iš namų, nes gyvūnai trukdė susikaupti.

Galiausiai, kai mokslininkai palygino augintinius turinčių tiriamųjų laimės lygį su kitų žmonių, jokių skirtumų nerado. Ir duomenys nesikeitė nepriklausomai nuo to, kokios rūšies augintinį tyrimo dalyviai turėjo, vieną ar kelis, nesvarbu, kokie artimi su jais buvo.

Augintinių didžiausias trūkumas tas, kad jiems būtina priežiūra, daro išvadą mokslininkai. Tai reiškia laiko, erdvės, pinigines sąnaudas, pastangas, ilgalaikius įsipareigojimus ir logistikos iššūkius. Specialistai tiesmuki: priklausomai nuo to, kokio tipo augintinį turime ir koks jo amžius, gyvūno poreikiai gali viršyti šeimininko gaunamą naudą. Ar bent jau pačiam šeimininkui gali taip atrodyti.

Problema ir visuomenėje

Atlikus 17 skirtingų tyrimų apie gyvūnų įtaką psichinės sveikatos problemų turintiems žmonėms rezultatų apžvalgą paaiškėjo, jog augintinių laikymas išties turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių.

Pozityvo tyrėjai pastebėjo apsčiai – juk gyvūnėliai teikia paguodos, padeda pakelti nuotaiką, skatina mus judėti. Visa tai labai svarbu sveikatai.

Tačiau negatyvo irgi netrūksta. Pirmiausia – tai finansinės išlaidos. O dar nepaklusnūs augintiniai, labiau kenkiantys šeimininko psichinei sveikatai nei ją lopantys, nes savininkas jaučia kaltę dėl to, jog nesugeba suvaldyti augintinio. Ir jis negali kurti jokių planų, pavyzdžiui, keliauti.

Skaudžiausia būna, kai šeimininkas negali sau leisti suteikti savo numylėtiniui reikalingo veterinarinio gydymo.

Galiausiai, kai augintinis nugaišta, patiriamas sielvartas neretai prilygsta mylimo žmogaus netekčiai. Tačiau toli gražu ne visi supranta tokį skausmą.

Kaip parodė mokslinės apžvalgos, apėmusios 48 tyrimus šia tema, rezultatai, augintinį praradę šeimininkai dažnai tampa sutrikę ir vieniši. Jie mano, kad visuomenė tokios netekties nepripažins tikra, todėl vienišumo jausmas dar gilėja.

Sunkiausiais atvejais žmogus izoliuojasi.

Tokioje situacijoje, specialistų įsitikinimu, gyvybiškai svarbia psichikai tampa parama ir netgi terapija.

    KATĖS GYDO NE TIK NERVUS, BET IR ŠIRDĮ

Gerontologai – specialistai, tiriantys žmogaus organizmo senėjimo priežastis bei mechanizmus, – nustatė, jog kačių šeimininkai gyvena vidutiniškai 10,3 metų ilgiau nei žmonės, nesidalijantys savo namais su ūsuotėmis.

Be to, rodo statistika, kačių mylėtojai į gydytojus kreipiasi penkiskart rečiau negu kiti žmonės. O atlikus medicininę apžiūrą paaiškėja, jog „katininkų“ ne tik žemesnis kraujospūdis, bet ir mažesnis blogojo cholesterolio kiekis kraujyje.

Yra net konkrečių negalavimų, kuriuos katės realiai padeda gydyti.

Širdies ir kraujagyslių ligos. Ekspertų nuomone, katės gali padėti išvengti širdies smūgio ar hipertenzinės krizės. Vos pajutusios, kad jų žmogus sudirgęs, įsitempęs, išgyvena stiprų stresą, pradeda aktyviai meilintis taip išprovokuodamos šeimininką priverstinei „profilaktikai“. Pakanka kelias minutes paglostyti katę, ir pulsas bei arterinis kraujospūdis vėl tampa normalus.

Jokios mistikos čia nėra – grynas mokslas: glostant katės kailiuką neutralizuojamas statinis elektros krūvis, taigi ir įtampa, dėl kurios, kaip žinoma, kyla kraujagyslių spazmai ir pradeda šokinėti kraujospūdis.

Taip pat moksliškai yra patvirtinta, kad katė miokardo infarktą ar insultą patyrusio žmogaus namuose sumažina pakartotinio smūgio riziką. Ir taip mus veikia absoliučiai visos katės, nepriklausomai nuo veislės.

Virškinimo trakto ir šlapimo bei reprodukcinės sistemos ligos. Kai turima bėdų kurioje nors iš šių sričių, geriausiai padeda trumpakailės arba išvis bekailės murklės – sfinksai, abisinai, koratai, Siamo, Egipto Mau, Tonkinese ir panašių veislių katės. Nervų sistemos ligos. Čia jau pravers ilgakailės katės – Sibiro, Angoros, persų, Birmos, norvegų miškinės. Šių veislių augintinės padeda išsivaduoti nuo streso, sklaido nuovargį bei depresiją, padeda pamiršti dirglumą, slopina migreninius galvos skausmus ir gydo nemigą.

Imuniteto problemos ir ne tik. Gyvūnų terapija užsiimantys medikai tvirtina, jog katės turi visą rinkinį unikalių savybių, idealiai tinkančių sveikatinančiam bendravimui su žmogui. Ir vienas svarbiausių jų yra murkimas, būdingas tik kačių šeimai.

Tam, kad imuninė sistema sustiprėtų, pakanka kiekvieną dieną tiesiog klausytis katės murkimo. Bet tai dar toli gražu ne viskas.

Šio garso dažnis svyruoja nuo 20 iki 140 hercų, taigi atitinka vibracijas, oficialiai naudojamas medicinoje daugybei ligų, taip pat uždegimams, tinimams, žaizdoms, trūkusioms sausgyslėms, raumenims, lūžusiems kaulams gydyti (murkimas 25 ir 50 hercų

dažniu geriausiai stiprina kaulus, tačiau neblogai veikia ir 100 bei 200 hercų dažnis). Įrodyta, kad kačių murkimas palengvina dispnėjos, arba dusulio, pasunkėjusio kvėpavimo simptomus. Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje senelių namuose ar reabilitacijos centruose jokia naujiena pamatyti keturkojį „darbuotoją“ – specialiai išmokytos katės

iš tiesų padeda pacientams sveikti po traumų ir operacijų.

Taip pat murkimas veikia malonumo centrus mūsų smegenyse ir skatina geros nuotaikos hormono serotonino išsiskyrimą. Šis keistas garsas ne tik it ranka nuima stresą, bet ir stimuliuoja nervų sistemą, kraujagyslių tonusą

The post Mūsų sveikatos draugai ir kartais – priešai appeared first on Kauno savaitė.