Tačiau įsivaizduokite metodą, leidžiantį užmigti vos per dvi minutes – net esant lėktuvo triukšmui ar šūvių garsams.

Būtent tokią užmigimo techniką kadaise sukūrė JAV kariškiai – ji buvo skirta pilotams, turėjusiems gebėti greitai atsigauti bet kokiomis sąlygomis.

Šiandien šis metodas vėl išgyvena populiarumo bangą ir, kaip rodo daugelio žmonių patirtis, iš tiesų veikia.

Kaip atsirado „karinė užmigimo technika“

Šis metodas pirmą kartą aprašytas dar 1981 m. išleistoje knygoje Relax and Win: Championship Performance.

Jį sukūrė JAV karinio jūrų laivyno pilotų rengimo mokykloje, kur gebėjimas užmigti bet kokiomis aplinkybėmis buvo laikomas svarbia kovinės parengties dalimi.

Knygoje rašoma, kad po šešių savaičių treniruočių 96 proc. pilotų sugebėdavo užmigti per dvi minutes – net išgėrę puodelį kavos ar būdami šaudymo triukšme.

Paslaptis slypi ne hipnozėje ar kvėpavimo technikose, o nuosekliame raumenų atpalaidavime ir minčių valdyme.

Šiuolaikiniai miego tyrimai patvirtina, kad ši metodika iš tiesų atitinka natūralų smegenų perėjimo į poilsio būseną procesą – kai sulėtėja nervų sistemos veikla ir sumažėja raumenų tonusas.

Kaip veikia ši technika

Pirmiausia reikia atpalaiduoti veido raumenis – kaktą, akis, žandikaulį.

Tada – pečius ir rankas, leidžiant joms tarsi „nutekėti“ žemyn.

Kvėpavimas tampa tolygus, ramus.

Kitas žingsnis – mintimis atpalaiduoti krūtinę, pilvą, kojas ir pėdas.

Šiame etape kūnas jau pasiruošęs miegui, tačiau protas dar gali priešintis.

Kad nuramintumėte minčių srautą, rekomenduojama įsivaizduoti save ramiame, saugiame aplinkos vaizde – pavyzdžiui, gulinčiu valtyje ant veidrodinio ežero po giedru dangumi arba tamsiame aksominiame hamake.

Jei mintys vis tiek sugrįžta, tereikia keletą sekundžių mintyse kartoti frazę: „Negalvok, negalvok, negalvok.“

Ką apie šią techniką sako mokslas

Kaip rašo portalas IFLScience, šiuolaikiniai neurofiziologai aiškina metodo sėkmę tuo, kad jis imituoja natūralius užmigimo etapus.

Kai žmogus fiziškai atsipalaiduoja, suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema – ji sulėtina širdies ritmą ir sumažina streso hormono kortizolio kiekį.

Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai pažymi, kad sąmoningas kūno atpalaidavimas gali beveik perpus sutrumpinti užmigimo laiką, ypač jei praktikuojamas reguliariai.

Panašus poveikis stebimas taikant 4-7-8 kvėpavimo metodą ar progresyvaus raumenų atpalaidavimo techniką, tačiau „karinė technika“ išsiskiria savo paprastumu ir universalumu – ją galima naudoti traukinyje, lėktuve ar net vakarinio energijos antplūdžio metu.

Ar tikrai galima išmokti užmigti per 2 minutes?

Kaip ir bet kuri treniruotė, šis metodas reikalauja praktikos.

Pilotams prireikė maždaug šešių savaičių, kad išmoktų „įjungti“ miegą pagal komandą.

Vis dėlto net pradedantieji jau po kelių dienų pastebi sumažėjusį įtampą ir nerimą prieš miegą.

Be to, jei prieš miegą išgersite stiklinę pieno, užmigti gali būti dar lengviau.

Įdomu tai, kad panašios technikos taikomos NASA programose ir tarp profesionalių sportininkų, besiruošiančių varžyboms, kur miego kontrolė yra svarbi sėkmės dalis.

Net „TikTok“ platforma netikėtai prisidėjo prie šio metodo išpopuliarėjimo – tūkstančiai žmonių visame pasaulyje dalijasi rezultatais, teigdami, jog pirmą kartą per ilgą laiką ėmė miegoti ramiai.

Apibendrinimas

Galima teigti, kad technika, sukurta kariniuose mokymo centruose, šiandien padeda paprastiems žmonėms įveikti nemigą.

Ji gal ir neveikia akimirksniu, tačiau reguliari praktika leidžia kūnui atlikti tai, ką jis moka geriausiai – ilsėtis.

The post Miegas be streso: išbandykite kariškių techniką appeared first on Kauno savaitė.

Medicininė statistika rodo: būtent šią dieną dažniausiai fiksuojami nerimo, streso ir kitų sunkių būsenų protrūkiai.

Be to, tyrimai įvairiose šalyse atskleidė, kad staigios mirties nuo širdies smūgio ar kitų širdies problemų tikimybė pirmadieniais padidėja beveik 20 procentų.

Tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris, nepriklausomai nuo amžiaus.

Kodėl pirmadienis toks sunkus

Kiekvienas pirmadienis daugeliui mūsų prasideda vienodai – sunkiai, su nerimingu žvilgsniu į žadintuvą ir troškimu bent dar porai valandų pratęsti savaitgalį.

Tačiau, kaip rašo „Scientific American“ autoriai, viskas kur kas rimčiau nei tiesiog bloga nuotaika.

Statistika liudija: būtent pirmadieniais dažniausiai fiksuojami streso, nerimo ir net infarktų protrūkiai.

Staigios širdies mirties rizika šią dieną yra beveik penktadaliu didesnė.

Kitaip tariant, pirmadienis gali tiesiogine prasme kainuoti sveikatą.

Streso pavojus sveikatai

Mokslininkai pabandė išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, ir jų dėmesį iš karto patraukė hormonas kortizolis – pagrindinis streso rodiklis.

Kai žmogus susiduria su sunkumais – ar tai būtų darbo terminai, ar šaltas rytas už lango – organizmas išskiria kortizolį, kad mobilizuotų jėgas.

Trumpalaikėje perspektyvoje tai naudinga, tačiau jei šio hormono lygis išlieka aukštas per ilgai, prasideda rimti sutrikimai – nuo širdies ir imuninės sistemos problemų iki depresijos ar diabeto.

Vieno tyrimo metu gauti netikėti rezultatai: žmonių, kurie ypač jautė nerimą pirmadieniais, kortizolio kiekis buvo vidutiniškai 23 procentais didesnis net ir po kelių mėnesių.

Dar įdomiau tai, kad šis poveikis buvo stebimas ne tik dirbančiųjų, bet ir pensininkų grupėje, kuriems, rodos, nebereikėtų jaudintis dėl darbo savaitės pradžios.

Vadinasi, „pirmadienio stresas“ tarsi įsirašo į organizmą ir gali lydėti žmogų visą gyvenimą.

Kodėl patiriame stresą būtent pirmadieniais

Mokslininkų teigimu, problema slypi perėjime nuo atsipalaidavusio savaitgalio prie struktūruotos darbo dienos.

Vieniems ši „perkrauta pradžia“ praeina lengviau, o kitiems organizmas į ją reaguoja stipriau – ilgainiui tai tampa įpročiu.

Be to, pirmadienio nerimas fiziologiškai veikia stipriau nei stresas bet kurią kitą savaitės dieną. Kitaip tariant, jei nervinatės antradienį, pasekmės bus švelnesnės nei esant tokiam pačiam nerimo lygiui pirmadienį.

Išvada paprasta, nors ir neraminanti: „pirmadienio sindromas“ – tai ne juokas ir ne tik internetinių memų tema, o mediciniškai patvirtinta grėsmė sveikatai.

Gydytojai netgi siūlo ligoninėms būti pasirengusioms didesniam pacientų srautui savaitės pradžioje.

Kaip sumažinti pirmadienio poveikį

Gera žinia ta, kad mūsų smegenys pasižymi plastiškumu, tad organizmą galima „perauklėti“. Padeda meditacija, fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir dėmesingas požiūris į save.

Tad nors pirmadienis iš tiesų gali pakenkti savijautai, galutinį žodį vis tiek turime mes patys.

The post Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau arterinis kraujospūdis – klastingas reiškinys.

Jis gali šoktelėti dėl visiškai kasdienių dalykų: maisto, įpročių ar net pokalbio.

Kartais šie šuoliai trumpalaikiai, bet jei jie kartojasi – pasekmės gali būti rimtos: nuo insulto iki infarkto.

Gera žinia ta, kad daugelį paslėptų priežasčių galima pašalinti.

Svarbiausia – jas laiku atpažinti.

1. Troškulys ir dehidratacija susiaurina kraujagysles ir kelia spaudimą

Kai organizmui trūksta skysčių, kraujagyslės susiaurėja – taip organizmas bando „taupyti“ vandenį. Inkstai sulaiko skysčius, o smegenys skatina hormonų, keliančių kraujospūdį, gamybą.

Net ir nedidelis dehidratacijos laipsnis – dėl miego stokos, karščio ar per didelio kofeino kiekio – gali paveikti kraujospūdį.

2. Vienišumas daro didesnį poveikį nei stresas

Ne draugų skaičius, o socialinės izoliacijos jausmas labiausiai veikia kraujospūdį.

Tyrimai rodo: žmonių, kurie jaučiasi vieniši, sistolinis spaudimas po ketverių metų buvo vidutiniškai 14 mmHg didesnis.

Nuolatinė įtampa, baimė būti atstumtam ir nerimas ilgainiui pakeičia organizmo veiklą.

3. Miego metu sutrikęs kvėpavimas

Kalbame apie obstrukcinės miego apnėjos sindromą – kai kvėpavimas miego metu kartkartėmis nutrūksta, dažniausiai dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo (taip, jei knarkiate – tai gali būti apie jus).

Organizmas į tai reaguoja išskirdamas spaudimą keliančias medžiagas, o deguonies trūkumas kenkia kraujagyslėms.

Tai viena iš labiausiai neįvertintų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos priežasčių.

4. Kalio trūkumas trukdo sumažinti spaudimą

Net jei apribojote druskos kiekį, kalio trūkumas gali panaikinti jūsų pastangas.

Kalis padeda inkstams reguliuoti skysčių ir kraujospūdžio balansą.

Daugiausia jo ne bananuose, kaip dažnai manoma, o špinatuose, brokoliuose, pupelėse ir lapinėse daržovėse.

5. Staigus skausmas sukelia greitus kraujospūdžio šuolius

Danties, galvos skausmas ar net staigus dūris – bet koks netikėtas skausmas suaktyvina streso reakciją, įjungia nervų sistemą ir gali akimirksniu padidinti kraujospūdį keliasdešimt vienetų.

6. Pokalbiai taip pat kelia kraujospūdį

Vien kalbėjimas jau kelia kraujospūdį, o jei ramybės būsenoje jis ir taip aukštas – poveikis dar stipresnis.

Įtaką daro ne tik emocijos, bet ir pokalbio tema: aštrus ginčas pakelia spaudimą labiau nei įprastas dialogas.

7. Perpildyta šlapimo pūslė ir kraujospūdis

Jei per ilgai laikote šlapimą, kraujospūdis gali pakilti 3–4 mmHg.

Tai ypač pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, kurių pūslė labiau išsitempia ir stipriau veikia nervų sistemą.

Prieš vizitą pas gydytoją ar matuojant spaudimą geriau nueiti į tualetą – rezultatas bus tikslesnis.

8. Perteklinis cukrus – jūsų kraujagyslių priešas

Apie cukrų kalbama mažiau nei apie druską, bet pridėtinis cukrus – ypač gėrimuose ir pusgaminiuose – rimtai veikia kraujospūdį.

Viena porcija saldaus gazuoto gėrimo (apie 700 ml) gali padidinti sistolinį spaudimą 15 mmHg, o diastolinį – 9 mmHg. Tai tiesioginis smūgis kraujagyslėms.

9. Skydliaukės hormonai ir kraujospūdis

Skydliaukės hormonų trūkumas lėtina širdies plakimą ir mažina kraujagyslių elastingumą.

Tai blogina kraujotaką ir kelia spaudimą.

Perteklius taip pat pavojingas – širdis ima plakti per greitai.

Dažnai šie pokyčiai neturi aiškių simptomų ir išaiškėja tik atlikus kraujo tyrimus.

10. „Balto chalato“ efektas

„Baltų chalatų“ efektas – tikras reiškinys: kai kuriems žmonėms vien apsilankymas pas gydytoją padidina kraujospūdį 10 ir daugiau vienetų dėl nervinės įtampos.

Namuose matuojamas spaudimas ramioje aplinkoje dažnai būna tikslesnis.

11. Vaistai ir maisto papildai, veikiantys kraujospūdį

Kai kurie medikamentai ir augaliniai papildai gali ne tik padidinti kraujospūdį, bet ir trukdyti vaistams nuo hipertenzijos veikti efektyviai:

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) – tokie kaip ibuprofenas ar aspirinas – sulaiko skysčius ir siaurina kraujagysles, todėl spaudimas gali pakilti net sveikiems žmonėms;

Hormoniniai kontraceptikai – dėl estrogeno poveikio gali siaurinti kraujagysles ir didinti kraujospūdį, ypač moterims po 35-erių, turinčioms antsvorio ar rūkančioms;

Antidepresantai (venlafaksinas, IMAO, tricikliai antidepresantai, fluoksetinas) – veikia neuromediatorius (dopaminą, noradrenaliną, serotoniną), todėl keičia ne tik nuotaiką, bet ir kraujospūdį;

Dekongestantai (pseudofedrinas, fenilefrinas) – siaurina kraujagysles ir mažina antihipertenzinių vaistų poveikį. Pasitarkite su vaistininku ar gydytoju dėl saugesnių alternatyvų;

Augaliniai papildai (ginkmedis, ženšenis, guarana, efedra, karčioji apelsino žievė, jonažolė) – gali padidinti kraujospūdį arba trukdyti vaistų veikimui.

Svarbu prisiminti: kraujospūdis – tai ne tik druska ar genetika. Net paprastas troškulys, pokalbis ar maisto papildas gali daryti įtaką. Todėl verta ne tik stebėti spaudimo matuoklio rodmenis, bet ir žinoti netikėtus veiksnius. Tai padės išvengti klaidingos panikos – arba laiku imtis priemonių.

The post Kas kelia kraujospūdį, be druskos ir streso: 11 netikėtų priežasčių appeared first on Kauno savaitė.

Visi kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. O kai kuriems iš mūsų tas stresas lieka ir nakvoti – kam sukeldamas nemigą, kam – košmarus, kitiems paveikdamas net pozą, kuria šie miega.

Patys neatkreipiame į tai dėmesio, nors tai, kaip gulime, gali išsamiai papasakoti apie kasdienės įtampos lygį mūsų gyvenime ir net tapti sveikatos problemų indikatoriumi.

Kuo čia dėtas stresas?

Stresas – pripažintas didžiausias gero nakties miego priešas. O poza, kurią nesąmoningai priimame užmigę, gali atspindėti tai, kaip mūsų nervų sistema su visa ta įtampa susidoroja.

Esmė ta, kad esant streso būsenos mūsų organizmas aktyvuoja kovos arba pasitraukimo atsaką (tai – simpatinė nervų sistema). Jis smegenyse ir kūne sukelia audrą įvairių fizinių bei cheminių reakcijų, turinčių paruošti mus sutikti pavojų: padažnėja širdies plakimas, kvėpavimas, kyla kraujospūdis, įsitempia raumenys ir pan.

Dėl to – ir dėl padidėjusio streso hormono kortizolio išsiskyrimo organizme – kūnui pasidaro sunku atsipalaiduoti. Bandydamas nusiraminti, jis gali miegui pasirinkti kurią nors iš apsauginių pozų. Tarkime, „priversti“ jus apsikabinti pagalvę arba susigūžti.

Pasak specialistų, toks elgesys patiriant stresą būdingas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ir kūnas tą prisimena net miegodamas.

Kovos arba pasitraukimo atsakas paveikia ir miego kokybę – šis tampa neramus. Dar daugiau: suaktyvėjęs smegenų darbas ir veiksmui bet kurią akimirką pasiruošę raumenys gali lemti paviršutiniškesnį miegą. Todėl net miegodami vis tiek jaučiame įtampą ir pradedame vartytis ieškodami patogesnės pozos.

Įtampos suraityti

Ar iš tiesų tai, kaip mes miegame, gali suteikti įžvalgų apie streso, kurį patiriame kasdien, lygį?

Specialistai tuo neabejoja. Tik pabrėžia: nors miego pozos ne visada byloja apie įtampą gyvenime, nes jos gali būti tiesiog įpročio ar patogumo reikalas, bet dažnai gali būti kone vienintelė užuomina apie užslėptą didelį stresą.

Štai keli pavyzdžiai.

Embriono poza

Miegojimas ant šono su prie krūtinės prispaustomis rankomis ir keliais – dažniausia poza patiriantiesiems didelį stresą.

Tai savęs nuraminimo būdas, padiktuotas savisaugos instinkto, – panašiai mes susigūžiame grėsmės akivaizdoje. Todėl, sako specialistai, žmonės, kurie šitaip miega, gali būti emociškai jautrios asmenybės arba kamuotis dėl nerimo. Ir kuo smarkiau jie susiriečia, tuo apie didesnį saugumo arba komforto poreikį signalizuoja jų kūnas.

Veidu žemyn

Mėgėjai miegoti ant pilvo – ypač išskėstomis rankomis ar apsikabinę pagalvę – gali atrodyti visiškai atsipalaidavę. Bet iš tikrųjų gniaužti savyje didelio streso padarinius.

Šią pozą, dar pavadintą „laisvu kritimu“, specialistai vertina kaip pažeidžiamą ir sieja su vidiniu stresu arba kontrolės poreikiu.

Sugniaužtais kumščiais

Jeigu miegate sugniaužę kumščius, yra nemenka tikimybė, kad ir miegate stipriai surakintu žandikauliu ir (arba) griežiate dantimis. O nubudę ryte jaučiate nepaaiškinamą maudimą plaštakose ir žandikaulio skausmą.

Pasak gydytojų, fizinė įtampa miegant labai dažnai yra patiriamo streso pavyzdys. Ir ypač jeigu jus dar kamuoja ir nerimastingi sapnai, kuriuos nebūtinai prisimenate.

Nuolat keičiant pozą

Kai kurie žmonės neturi įprastos miego pozos, nes kiekvieną naktį praleidžia sukiodamiesi, vartydamiesi ir ieškodami patogesnės padėties.

Tam yra paaiškinimas.

Paprastai, kai žmogus stresuoja arba smarkiai nerimauja, jis prasčiau miega. O sutrikęs arba fragmentiškas miegas savo ruožtu gali lemti nuolatinį judėjimą.

Nors, svarbu prisiminti, toks blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

Kaip miegoti sveikiau

Norint pagerinti miegą – o sykiu ir savijautą, – žinoma, būtina išsiaiškinti streso šaltinį ar nerimo priežastis. Bet pradėti šį kelią galima ir nuo elementariausio dalyko: sveikesnės miegojimo pozos paieškų. Pasistengti rasti patogiausią ir būtent jums geriausią būdą įsitaisyti lovoje, kad užsitikrintumėte gilų nakties miegą, pageidautina, be jokių trikdžių arba su kuo mažiau jų.

Pabandykite štai ką.

Atsigulkite ant šono

Įsitikinkite, kad jūsų stuburas tiesus, galvai patogu ant pagalvės.

Daugelis atsigulę ant šono pastebi, kad įsispraudus pagalvėlę tarp kelių apatinė nugaros dalis patiria mažesnį krūvį.

Specialistai tvirtina, kad miegant tokia poza, kai nugara tiesi, savaime atsipalaiduoja raumenys – priešingai nei tada, kai miegame susisukę į kamuoliuką. O miegojimas atsipalaidavus užtikrina geresnį poilsį.

Blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

Jeigu mėgstate miegoti ant pilvo ir jums sunku net pagalvoti apie kitą pozą, specialistai pataria įsigyti viso kūno pagalvę – ji padės pamažu pereiti prie miegojimo ant šono.

Atsigulkite ant nugaros, ištiestas rankas priglauskite prie šonų

Tokia poza bus ne pati geriausia tiems, kurie knarkia arba kenčia dėl miego apnėjos. Tačiau visiems kitiems ji užtikrins tiesią nugarą, taigi ir geresnį poilsį kūnui.

Ilgainiui įpratus taip miegoti kartais palengvėja ir fizinių negalavimų, pavyzdžiui, riešo kanalo sindromo simptomai, nes kūnas patiria mažesnę įtampą.

Beje, miegodami ant nugaros irgi pasikiškite po keliais pagalvėlę, kad sumažintumėte juosmeniui tenkantį krūvį ir padėtumėte raumenims visiškai atsipalaiduoti.

Susirietę… atsitieskite

Pastebėjote, kad dažniausiai miegate taip stipriai susirietę, kad primenate sraigę? Pasistenkite bent truputėlį atpalaiduoti „suktuką“ ir atsigulti poza, kurią specialistai vadina pusiau embriono. Lengvai ištieskite kojas, paskui rankas, kad sumažintumėte įtampą. Tokie subtilūs pokyčiai signalizuoja kūnui, kad jis yra saugus, ir organizmo atsakas į stresą pradeda silpnėti.

Miegokite po sunkia antklode

Kai kuriems žmonėms sunkesnės antklodės padeda nuraminti nervų sistemą. O dar jos apsaugo nuo streso sukelto blaškymosi per miegus.

Tik pirmas žingsnis

Suprantama, kovai su nakties stresu vien pakeisti pozą nepakaks. Nors miegas taps sveikesnis, daug veiksmingiau bus pradėti ieškoti, kas tą stresą kelia. Ir ką galima padaryti, pakeisti, kad įtampa, nepaleidžianti jūsų net tuomet, kai miegate, atsitrauktų.

Taip pat nepakenks išbandyti vieną kitą dieninį streso atpalaidavimo būdą: jogą, meditaciją, kvėpavimo pratimus ar kitką.

    Kur gyvenate, taip ir miegate

Kiek jums reikia miego, gali priklausyti nuo to, kur gyvenate, rodo naujausių tyrimų rezultatai.
Juos atlikę kanadiečiai mokslininkai iš Britų Kolumbijos universiteto pastebėjo, kad miego trukmė varijuoja priklausomai nuo regiono. O vietos kultūros įtaka jai daug didesnė, nei buvo galima pamanyti.
Tad jeigu nusibodo kamuotis bandant išmiegoti tas rekomenduojamas 8 valandas per parą, gali būti, kad jūsų nesėkmei yra paprastas paaiškinimas: gyvenamoji vieta.
Specialistai, išanalizavę 5 000 žmonių iš 20 valstybių duomenis apie miegą, ir patys buvo nustebinti. Pasirodo, idealus nakties miego kiekis skirtingose šalyse yra nevienodas. Ir labai smarkiai priklauso nuo geografinės vietovės bei kultūrinių ypatumų.
Ar tai reiškia, kad daugybę metų mums į galvas kalta taisyklė, jog tam tikros amžiaus grupės asmenys visi privalo gauti tą patį kiekį miego, tėra tik mitas?
Kanados tyrėjai mano, kad taip.
Jų teigimu, nėra konkrečios apibrėžtos miego trukmės, kuri tiktų absoliučiai visiems žmonėms.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinis miego ciklas yra 7 valandos 52 minutės. Japonijoje – 6 valandos 18 minučių. Pačioje Kanadoje gyventojams užtenka vidutiniškai 7 valandų 27 minučių miego. Greta gyvenantiems amerikiečiams – maždaug 7 valandų.
Ir čia dar labai svarbi kultūrinė potekstė. Tokie veiksniai, kaip profesija, pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, kasdienis tvarkaraštis, irgi prisideda formuojant idealią miego trukmę. O ši, teigia mokslininkai, tiesiogiai veikia savijautą: kuo artimesnė asmens naktinio miego trukmė jo šalies kultūrinei normai, tuo dažniausiai geresnė ir jo bendra sveikata.
Kitas įdomus dalykas, pastebėtas tyrėjų: dėl kažkokios nežinomos priežasties visų tų 20 valstybių gyventojai miega mažiausiai viena valanda trumpiau nei optimalus laikas. Nepaisant to, nėra jokių ženklų, kad tie, kas mažiau miega nei, manoma, yra idealu, būtų ne tokie sveiki kaip išmiegantieji „normą“.
Taigi jei norite pagerinti savo miego režimą, pasidomėkite, kiek vidutiniškai valandų miegama mūsų krašte, o tada pritaikykite šį skaičių pagal savo asmeninius poreikius.

The post Miegas kaip streso barometras appeared first on Kauno savaitė.

Apkalbinėjantys dažnai vertinami kaip nepatikimi, paviršutiniški ar net pikti.

Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad apkalbos nebūtinai yra blogis – bent jau kalbant apie žmogaus psichinę sveikatą.

Paradoksalu, bet „ne savo“ reikalų aptarimas gali stiprinti psichiką, mažinti nerimą ir padėti kurti socialinius ryšius.

Apkalbos kaip žmones suartinantis mechanizmas

Psichologai pastebi, kad apkalbos suaktyvina tas smegenų sritis, kurios atsakingos už socialinį elgesį.

Kai kalbame apie kitus žmones, padidėja aktyvumas srityse, susijusiose su kitų žmonių ketinimų ir emocijų supratimu.

Tai didina mūsų empatiją ir padeda geriau orientuotis socialinėje aplinkoje.

Kalbėdami apie kitų žmonių gyvenimo įvykius, mes ne tik pramogaujame – dalijamės emocijomis, lyginame elgesio normas, stipriname tarpusavio pasitikėjimą.

Taip apkalbos tampa savotišku „socialiniu klijais“, padedančiais išlaikyti santykių stabilumą.

Streso ir nerimo mažinimas

Vienas netikėtas kitų žmonių aptarimo efektas – mažesnis streso ir nerimo lygis.

Tyrimai, paskelbti žurnale Social Psychological and Personality Science, parodė, kad žmonės, kuriems buvo leista dalytis apkalbomis, stresinėse situacijose jautėsi ramesni ir labiau atsipalaidavę.

Kai žmogus gali išsikalbėti, pasidalyti pastebėjimais ir dvejonėmis, jis atsikrato vidinės įtampos.

Tai tarsi savotiška išpažintis – apkalbos suteikia galimybę saugiai išlieti emocijas ir sulaukti palaikymo.

Vis dėlto verta prisiminti, kad emocijų „išliejimas“ nėra toks naudingas, kaip dažnai manoma – svarbu ne tik kalbėti, bet ir kaip tai daroma.

Apkalbos kaip mokymosi forma

Psichologų teigimu, svetimo elgesio aptarimas – tai taip pat mokymosi iš kitų klaidų būdas. Istorijos apie tai, kaip kažkas pasielgė ir kokias pasekmes tai turėjo, suteikia mums svarbių socialinių pamokų.

Tokie pokalbiai padeda geriau suvokti visuomenės normas ir lūkesčius, išvengti galimų klaidų ir kurti sąmoningesnius santykius.

Antropologai įsitikinę, kad būtent apkalbos atliko svarbų vaidmenį žmonių bendruomenių evoliucijoje.

Dar priešistoriniais laikais jos padėjo stiprinti pasitikėjimą grupėje, identifikuoti taisyklių pažeidėjus ir koordinuoti bendrą elgesį.

Nauda priklauso nuo bendravimo formos

Svarbu pabrėžti, kad ne visos apkalbos yra vienodai naudingos.

Konstruktyvus įvykių ir poelgių aptarimas – viena, o piktybiškas gandų skleidimas, asmens juodinimas ar tyčinis žeminimas – visai kas kita.

Kad apkalbos teiktų naudą, o ne žalą, verta laikytis kelių taisyklių.

Visų pirma – vengti agresijos ir menkinančių komentarų. Kalbėkite apie veiksmus, o ne apie patį žmogų.

Pokalbio tikslas turi būti ne kenkti, o siekti tarpusavio supratimo.

Deja, žmonėms kartais patinka neapkęsti kitų.

Vis dėlto verta ne apkalbinėti įprastąja, neigiama prasme, o kurti tvirtus neuro-socialinius tiltus.

Apibendrinimas

Apkalbos – natūralus socialinių ryšių palaikymo mechanizmas, streso mažinimo priemonė ir svarbus mokymosi įrankis.

Tačiau reikia mokėti neperžengti ribos.

Tinkamai naudojamos, jos tampa ne gėdingu įpročiu, o vertingu resursu, padedančiu išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir darną santykiuose.

The post Kodėl apkalbos naudingos sveikatai appeared first on Kauno savaitė.

Pasak KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto vadovės Eglės Šedbaraitės, naujausias tyrimas atskleidė, kad net 87 proc. žmonių dėl švenčių yra įsitempę, bet kiekvienas jų stresą patiria dėl skirtingų priežasčių – vieniems didžiausia našta yra dovanų paieška, kitiems – laiko trūkumas, valgio gaminimas ar didelės eilės parduotuvėse.

Tiesa, dauguma vieningai sutaria, kad Kalėdos yra laukiamiausia šventė ir be baltos mišrainės ji neįsivaizduojama.

Stresą dėl švenčių patiria net 87 proc. žmonių

„Naujausia mūsų instituto atlikta gyventojų apklausa parodė, kaip skirtingai, net tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, galime vertinti Kalėdų tradicijas, pasiruošimo šventei ritualus ir tai, kaip skirtingai visa tai mus veikia. Turbūt, labiausiai nustebino rodiklis, kad, nepaisant to, jog 67 proc. apklaustųjų Kalėdos yra laukiamiausia šventė, net 87 proc. žmonių šis laikotarpis sukelia stresą. Įdomu ir tai, kad labiausiai žmones erzina didelės eilės parduotuvėse ir šventės diktuojamas vartotojiškumas, tačiau, juk patys tose eilėse prieš Kalėdas ir stovime“, – kas šiemet lietuviams kelia daugiausiai neigiamų emocijų, pasakoja E. Šedbaraitė.

Tyrimo duomenimis, net 54 proc. patiria stresą dėl didelių eilių parduotuvėse, 47 proc. neramina per didelis vartotojiškumas, didelių išlaidų naratyvas erzina 39 proc. žmonių, kamščiai gatvėse – 38 proc., dovanų „medžioklė“ – 32 proc., laiko trūkumas – 23 proc., šventinio šurmulio ir Kalėdų muzikos perteklius kelia neigiamas emocijas 16 proc. apklaustųjų, šventinio stalo ruošimas ir valgių gaminimas – 11 proc., įvairūs šventiniai renginiai – 5 proc. Ir tik 13 proc. nurodė per šventes visiškai nepatiriantys streso.

„Ši įtampa atspindi šiuolaikinės visuomenės lūkesčius ir spaudimą sukurti tobulas šventes, o tai, be jokios abejonės, streso lygį tik padidina. Įdomu tai, kad, nurodydami erzinančiu vartotojišką švenčių akcentą, lietuviai ir šiemet Kalėdoms pinigų gailėti nežada – mūsų tyrimas parodė, kad dovanas dažniausiai planuojama pirkti 6–7 žmonėms, vidutiniškai joms išleidžiant 251 eurą, o šventiniam stalui – dar apie 146 eurus. Visgi džiugina tai, kad geriausias dalykas per Kalėdas vis dar išlieka žmogiškas ryšys – net 88 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems itin svarbus laikas, praleistas su šeima ir artimaisiais“, – lietuvių įpročius atskleidžia KOG instituto vadovė.

Pasak jos, antras svarbiausias Kalėdų akcentas – Kalėdų eglutės puošimas ir namų dekoravimas – taip atsakė 64 proc., trečioje vietoje – dovanų teikimas artimiesiems – 55 proc. (kad jas labiau mėgsta gauti, atsakė 26 proc. apklaustųjų), ne mažiau svarbus bendravimas su draugais ir kolegomis – 36 proc., kaip ir pabėgimas nuo rutinos – 34 proc. Kad per Kalėdas svarbiau Jėzaus Kristaus gimimo šventimas, tvirtino 28 proc., kad poilsis ir kelionės – 17 proc., dalyvavimas vakarėliuose ir renginiuose – 12 proc., o labdaringa veikla ir savanoriavimas – 7 proc. apklaustų žmonių.

Lietuviai Kalėdas švenčia 5 skirtingais būdais

„Peržiūrėję apklausos rezultatus, pamatėme ir dar vieną įdomų niuansą – pagal požiūrį į Kalėdas, ir kaip jos yra švenčiamos, žmones galima segmentuoti ir suskirstyti į 5 skirtingus tipus, kurie atspindi ne tik jų šventimo stilių, bet ir vertybes, gyvenimo būdą bei šventėms keliamus lūkesčius. Nuo entuziastų, kurie sukuria tikrą šventinę magiją, iki minimalistų, pasirinkusių paprastumą, šventinio streso kamuojamų ar pabėgėlių, ieškančių ramybės toli nuo tradicinės šventės – kiekvienas tipas į šį laikotarpį turi savo unikalų požiūrį ir būdą dorotis su kylančiu stresu,“ – tyrimo įžvalgomis dalijasi E. Šedbaraitė.

Pasak jos, nors visi 5 tipai visuomenėje yra pasiskirstę apylygiai, šiek tiek daugiau žmonių apklausos metu save priskyrė prie dviejų savo esme radikaliai skirtingų tipų – „Kalėdų entuziastų“ (21 proc.) ir „Šventinio streso kamuojamų“ (21 proc.).

„Kalėdų entuziastai“ yra tikrieji Kalėdų ambasadoriai, nes šventėms ruoštis pradeda dar lapkritį: puošia namus, planuoja vakarėlius ir ieško dovanų artimiesiems. Kitaip tariant, tai žmonės, kurie itin mėgaujasi šventiniu periodu ir Kalėdos jiems yra džiaugsmo metas, todėl nenuostabu, kad ši žmonių grupė dovanoms planuoja išleisti daugiausia – vidutiniškai joms ruošiasi skirti 251 Eur. Beje, „Kalėdų entuziastais“ dažniausiai yra moterys (69 proc.) ir Z kartos atstovai (23 proc.) ir šeimos, auginančios vaikus iki 5 metų amžiaus.

O štai priešinga jiems grupė – „Šventinio streso kamuojami“, kurie mėgsta Kalėdas, tačiau jaučia didelį stresą ir nuovargį dėl pasiruošimo. Kalėdos šiems žmonėms yra labiau pareiga, o ne šventinis malonumas, tad ir dovanoms jie skirs mažiausiai iš visų – 195 Eur. Reikšmingai dažniau tai yra Z kartos atstovai (23 proc.) ir Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje gyvenantys (51 proc.) žmonės“, – kas paaiškėjo iš tyrimo, pasakoja E. Šedbaraitė.

Anot jos, kita žmonių grupė – „Šventės pabėgėliai“ (20 proc.). Kaip nurodo pavadinimas, tokie žmonės dažnai pasirenka keliones, kaip alternatyvą tradicinėms šventėms, ir vertina ramesnį bei minimalistinį šventimo būdą – jiems Kalėdos patinka, tačiau jie nemėgsta jomis rūpintis. Dažniau tai yra vyrai (61 proc.), kurie tikisi atitrūkti nuo rutinos, todėl, vengdami įprastų šventinių ritualų, Kalėdų atostogas jie leidžia užsienyje, Lietuvos kurortuose arba kaimo sodybose. Tiesa, kad ir bėgdami nuo šventinio šurmulio, dovanoms išleidžia ne ką mažiau nei „Kalėdų entuziastai“ – vidutiniškai 240 Eur.

Taip pat iš apklausos paaiškėjo, kad kas penktą lietuvį galima priskirti „Religingų savanorių“ (19 proc.) grupei, kurie Kalėdas vertina kaip dvasinį laiką – per šventes jie dažnai renkasi savanorystę, aukojimą arba kitą socialinę veiklą. Kitaip tariant, jiems svarbu paminėti Kalėdas, kaip religinę šventę, susitelkiant į vertybes ir pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Tiesa, dovanoms „Religingi savanoriai“ taip pat negaili, vidutiniškai joms skirdami 228 Eur. Šiai grupei dažniausiai priklauso kūdikių bumo atstovai (vyresni nei 60 metų žmonės), kurie sudaro 23 proc., tūkstantmečio kartos atstovai – 28 proc., o Z kartos yra mažiausiai – tik 5 proc. apklaustųjų.

Ir, žinoma, „Minimalistai“, kurie Kalėdas švenčia vengdami triukšmo, gausaus dekoravimo, įmantrių šventinių renginių ir perteklinio pasiruošimo. Tai – reikšmingai dažniau mažesniuose miestuose (57 proc.) gyvenantys žmonės, kuriems Kalėdos asocijuojasi su paprastumu ir minimalizmu, todėl jie dažniausiai renkasi simbolines dovanas, joms išleisdami tiek pat mažai, kiek ir „Šventinio streso kamuojami“ – vidutiniškai 196 Eur.

Bet kokiomis sąlygomis balta mišrainė karaliauja

„Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai Kūčios ir Kalėdos Lietuvoje vis dar yra švenčiamos tradiciškai. Pavyzdžiui, net 3 iš 4 laikosi tradicinės 12 patiekalų Kūčių vakarienės, kas antras 55–64 metų amžiaus žmogus Kūčių dieną pasninkauja, 7 iš 10 šventes leidžia su artimaisiais ir giminėmis, 60 proc. prieš Kūčių vakarienę dalijasi kalėdaičiais, o 46 proc. sukalba bendrą maldą. Tačiau šventės tradicijos ir įprasta rimtis pamažu keičiasi“, – pastebi tyrimą atlikusio KOG instituto vadovė.

Pasak jos, nors pasninkauja 42 proc. apklaustųjų, į mišias teigė einantys tik 23 proc. žmonių (reikšmingai dažniau tai daro kaimiškų vietovių gyventojai, kurie taip pat reikšmingai dažniau pasninkauja Kūčių dieną), kaip ir šiaudus iš po staltiesės Kūčių vakarą traukia tik 17 proc. apklaustųjų. Į Kalėdų tradicijas pamažu skverbiasi kiti papročiai, pavyzdžiui, kalėdiniais megztiniais per šventes rengiasi 16 proc., o pieno ir sausainių Kalėdų seneliui per naktį palieka 8 proc. apklaustųjų – taip elgiasi kas penkta iki 10 metų vaikus auginanti šeima.

„Kadangi Kalėdų dieną dauguma Lietuvos gyventojų laiką leidžia su artimaisiais, šeimyniniai pietūs namuose yra svarbiausias ritualas net 67 proc. apklaustųjų, tad nestebina, kad išlaidos Kalėdiniam stalui nemažėja. Įdomu tai, kad beveik pusė žmonių šventiniam maistui planuoja išleisti iki 100 eurų, tačiau net 27 proc. Kalėdų stalui skirs dvigubai ar trigubai daugiau – 200–299 eurus. Šis pokytis rodo, kad, nors dalis gyventojų stengiasi taupyti, kita dalis prioritetą teikia gausesniam šventiniam vaišių stalui, tačiau didėjančios maisto kainos ir tam tikri lūkesčiai lemia, kad šventės daliai žmonių tampa reikšmingu finansiniu įsipareigojimu, o tai savo ruožtu kelia prieššventinio streso lygį“, – pastebi E. Šedbaraitė.

Pasak jos, kasmet nesikeičia ir tai, ką lietuviai deda ant Kalėdų stalo – karaliene vis dar išlieka balta mišrainė, kuria per šventes pasirūpina daugiau nei pusė apklaustųjų. Silkė pataluose yra antras pagal populiarumą patiekalas – be jos švenčių neįsivaizduoja 36 proc., be torto ar pyrago – 31 proc., Kūčių vakarienės likučių – 29 proc., keptos vištos – 25 proc., keptos anties – 18 proc., kiaulienos kepsnių – 17 proc., kepto kalakuto – 7 proc., keptos žąsies – 7 proc., raugintų kopūstų su mėsa – 5 proc., kugelio – 4 proc. apklaustųjų.

Įdomu tai, kad vyrai dažniau nei moterys (43 proc.) nurodo silkę pataluose, kaip būtinybę,  Z karta (18–34 m.) išskiria tortą ar pyragą, kaip svarbiausią atributą ant šventinio stalo – taip atsakė 48 proc., kas trečiam X kartos atstovui reikšmingai svarbi kepta antis, o 60 metų ir vyresni dažniau renkasi keptą kiaulieną.

The post Kalėdos kelia stresą, bet balta mišrainė tai atperka appeared first on Kauno savaitė.