Nuo legendinio panevėžiečio menininko Stasio Petrausko mirties gegužės 28 dieną sukako 16 metų. Bet daugeliui ta data tarsi ir neegzistuoja – talentingasis, nenuspėjamas, savitas ir savas Bitlas jiems vis dar gyvas, kažkur visai čia pat esantis.

Apie pažintį bei bendravimą su šia išskirtine asmenybe daug kalbėta ir gegužės pradžioje jo bičiuliams bei talento gerbėjams susirinkus į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje šiam menininkui skirtos galerijos atidarymą.

Tai pirmoji meno galerija bibliotekoje ir, kaip sakė direktorė Greta Kėvelaitienė, skirta pačiam tinkamiausiam žmogui.

Dabar meno mylėtojai nuolat galės apžiūrėti ypatingojo kūrėjo, prie sistemos nesitaikiusio Stasio Petrausko-Bitlo (1950–2010) kūrybos ekspoziciją.

Ji bus keičiama kas pusmetį ir, kaip užtikrino menininko sūnus Lukas Petrauskas – tam medžiagos užteks.

Meno, tik kitos srities, keliu pasukęs sūnus, žinomas aktorius L. Petrauskas sako, kad pirmajai ekspozicijai pasirinkti penki ofortai, keletas piešinių ir gero S. Petrausko draugo rašytojo Kazio Sajos namuose saugotas autoportretas.

Pats K. Saja apie bičiulį Stasį yra sakęs: „Jis buvo vienas iš pačių įdomiausių, pačių mįslingiausių žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime.“

S. Petrauskas yra nutapęs ne vieną K. Sajos portretą, taip pat ir daugelio kitų žinomų žmonių: aktorės Monikos Mironaitės, pianistės Reginos Gabrėnienės, Tėvo Stanislovo ir kt.

Jis taip pat tapė ir savo tėvų bei kitų artimųjų portretus.

Laiku suprato vertę

S. Petrausko-Bitlo kūrybiniame palikime ir jo autoportretai, o šių nutapyta nemažai. Jie, kaip ir dauguma šio menininko darbų, išblaškyti po įvairias vietas.

Visų Bitlo kūrinių surinkti neįmanoma, nes pats autorius jų niekada ir neskaičiavo, nekatalogavo – savo kūrinius dalindavo, dovanodavo, o jeigu pamatydavo, kad nepatinka – tiesiog sunaikindavo.

Šeimai gali būti žinoma tik apie du trečdalius išsaugotų originalių darbų.

Gausi menininko kūryba išsibarsčiusi po visą pasaulį, daug darbų yra privačiose šalies ir užsienio kolekcijose. Panevėžiečio S. Petrausko tapytų portretų įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

Tačiau štai bent autoportretus šeima kiek įmanoma norėjo surinkti, ieškojo po visur – atpirko iš juos įsigijusiųjų ar dovanai gavusiųjų, kai kada net gana didelius pinigus mokėdami.

Užtat dabar net keletas įspūdingų autoportretų sugrįžę į šeimos archyvą.

Tame archyve ir daugiau talentingojo menininko darbų.

„Už tai turime būti dėkingi Vytautui Merkiui, laiku supratusiam vertę ir pradėjusiam nuo pat pradžių, dar jaunystėje rinkti ir kaupti tą archyvą“, – sako L. Petrauskas.

V. Merkys – nesvetimas žmogus šeimoje, jis Bitlo žmonos Romos brolis, meniškos prigimties, kūrybai neabejingas žmogus.

Paauglystėje, žiūrėdamas, kaip Stasys tapo, ir pats buvo pradėjęs tuo užsiimti. Nors neblogai sekėsi, vėliau nuo tapybos kažkaip atitolo.

Buvo laikas, kai V. Merkys kėlėsi gyventi į užsienį. Ten negalėjo surinktų kūrinių vežtis, tačiau sugebėjo rasti vietą, kur kolekcija galėjo būti saugi, ir, nors ne visa, vis dėlto buvo išsaugota.

Pokalbiai su tėvu

Kalbėdamas apie tėvą, L. Petrauskas sako, kad dabar dažniausiai aplanko prisiminimai, kai pats, dar studentas būdamas ar jau dirbdamas Jaunimo teatre, savaitgaliais iš Vilniaus grįždavo namo ir visada rasdavo tėvą savo dirbtuvėje.

„Atidarau duris, o jis sėdi, dirba – tamsoka, aliejinių dažų kvapas, kava. Tėvas nuolat dirbdavo“, – prisimena sūnus.

Bet grįžusį sūnų pasikviesdavo pasikalbėti, klausinėdavo, kaip sekasi.

Pokalbiai dažniausiai vyko asmeninėmis temomis, ne apie teatrą.

„Teatro tėvas nemėgo, juo nesidomėjo, vienintelis, kas buvo jam įdomu, kaip man tame teatre sekasi“, – pasakoja L. Petrauskas.

Nelabai norėjo tėvas savo sūnaus aktoriumi matyti, netgi bandė atkalbėti nuo aktorystės.

Nors, kaip sako Lukas, jis ir pats nesiveržė, nuo mažens neturėjo svajonės tapti aktoriumi, mokykloje nevaidino, būreliuose nedalyvavo.

„Įvyko tarsi atsitiktinai – reikėjo kažkur stoti baigus mokyklą, tai kažkaip išsirinkau, pabandžiau, tiko ir patiko“, – sako jau beveik dvidešimt metų Jaunimo teatro aktorius ir režisieriaus asistentas.

Tėvas į spektaklius, kuriuose vaidina sūnus Lukas, nevaikščiojo. Pamatė gal tik vieną.

Va, jeigu sūnus vietoj Muzikos ir teatro akademijos būtų pasirinkęs kunigų seminariją, kaip norėjo tėvas, greičiausiai visada būtų dalyvavęs jo aukojamose mišiose.

Kunigystė tikinčiam žmogui S. Petrauskui atrodė ideali profesija.

Kiekvienam sava legenda

S. Petrauskui jo paties kūryba, pasak sūnaus, atrodė tarsi žaidimas, kurį vis dėlto reikėjo žaisti gerai, neatmestinai, bet nesistengiant iškilti virš visų ir puikuotis.

Kūryba buvo ir jo darbas.

S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje sugebėjo išgyventi beveik nedirbęs valdiško darbo, tik trumpai kelis kartus buvo įsidarbinęs.

Ten, kur jis būtų norėjęs ir sugebėjęs dirbti, nors ir apdovanotam talentu, Stasiui kelio nebuvo – neturėjo dailininko išsilavinimą įrodančio dokumento. Be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokios galimybės net savo kūrinių parodų rengti.

Išgyventi padėjo užsakymai, taip pat ir šviesaus atminimo Paberžės klebono Tėvo Stanislovo globa, padėdavusi gauti užsakymų restauruoti kelių Lietuvos bažnyčių skulptūras ir paveikslus, kurti šventųjų skulptūras, kopijuoti meno šedevrus.

Buvo laikas, kai Bitlas kūrė skulptūrą. Netgi surado savo techniką – medinį karkasą aplipdydavo klijuose išmirkyta drobe.

Apie savo tėvo kūrybą, jo gyvenimo ypatumus sūnus Lukas sako daug visokių istorijų girdėjęs – dažnas menininką pažinojęs turi prisiminimų, yra apie jį susikūręs savų legendų.

Akį traukiantis paminklas

Tad kas gi jis buvo – gerokai per anksti šią žemę palikęs, Bitlo vardu žinomas ir išskirtine savita kūryba garsėjęs panevėžietis?

S. Petrauską pažinojusiems, su juo bendravusiems aiškinti nereikia, o tiems, kurie buvo toliau nuo šios asmenybės ar mažai ką apie ją girdėjo, užtektų pamatyti jo darbus, įvertinti juos, suprantant, kad nei jokių mokslų, nei jokių patarimų, pamokymų, konsultacijų menininkas niekada negavo, o ir nebūtų jų priėmęs.

Viską iš esmės suprato ir išmoko pats – savo laisva širdimi ir kūrybinga prigimtimi.

S. Petrauskas tapė kultūros žmonių ir artimųjų portretus, kūrė religinės tematikos darbus, skulptūras bažnyčioms, ikonas, meistriškai piešė.

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė savo knygoje „Stasys Petrauskas“ pabrėžia: „Būtent Stasiui Petrauskui buvo lemta tapti Panevėžio legenda.“

Dabar, kai atidaryta jo vardo galerija, S. Petrauskas tapo dar plačiau žinomas. Jau ne tik dėl Laisvės aikštės prieigose, Ukmergės gatvės pradžioje stovinčios Rimanto Idzelio sukurtos Bitlui skirtos skulptūros, vaizduojančios elgetą su maišu ir kuklesnius praeivius šokiruojančia detale – mazgu surištu vyriškuoju pasididžiavimu.

Originalią skulptūrą sukūręs bičiulis ir bendražygis R. Idzelis pridėjo ir užrašą: „Prisijaukink save ir netapsi našta kitiems.“

Šią sentenciją artimieji aptiko S. Petrausko užrašuose.

Ramybė kelia sielai puotą

S. Petrauskas neblogai ir plunksną valdė – kūrė dainas, eilėraščius, aforizmus, sentencijas. Pasakojama, kad rašė netgi pamokslus kunigams.

Rašytinis Bitlo palikimas nėra didelis. Kone visas ir sudėtas į R. Rachlevičiūtės knygą.

Joje rasime ne vieną išmintingą posakį ar eilėraščio eilutę.

Pavyzdžiui: „Išstums tave vienatvė iš namų.\ Širdis negali protui pasiguosti.\ Kai sugrįžti su antplūdžiu jausmų\ Ir ašara nurieda Jėzaus skruostu,\ Tiktai ramybė kelia sielai puotą.\ Būk atsargus su žemės išmintim\ Ir nusisuk nuo elituoto intelekto sluoksnio.\ Kas deklaruojama, pavirsta pražūtim.“

S. Petrauskas-Bitlas niekur viešai savo rašytinės kūrybos neskelbė, kaip rašytojas nesijautė drąsiai, tik artimų draugų kompanijoje paskaitydavo.

Bohemos simbolis

S. Petrauskas buvo Panevėžio bohemos simbolis, daugeliui žinomas kaip Bitlas.

Bet kodėl Bitlas, niekas dabar nepasakys.

Tuo labiau, kaip teigia pažinojusieji, Stasys net nebuvo didelis legendinės grupės „The Beatles“ gerbėjas.

Gali būti, kad vardas netikėtai prilipo siekiant nesupainioti jo su kitais Stasiais ar kitais Petrauskais, juk toks vardas ir pavardė visoje Lietuvoje, taip pat ir Panevėžyje, ganėtinai populiarūs.

„Aš niekada nesu girdėjęs, kad kas nors į tėvą būtų kreipęsis Bitlo vardu. Visada tik Stasy ar Staseli“, – prisimena sūnus.

Be abejo, tas laisvės sinonimu tapęs vardas atsirado ir tapo populiarus jaunystės metais.

Ir jis – kartą ištartas – puikiai pritiko išvaizdžiam vyrui, išskirtinei talentingai asmenybei.

S. Petrausko kūryba, jo asmenybė pastaruoju metu prisimenama vis dažniau.

Ir jis to vertas.

Ne kartą kalbėta ir apie jį galėsiantį įamžinti dokumentinį kino filmą, kuris anksčiau ar vėliau bus sukurtas.

Gyvenimo faktai

Stasys Petrauskas – vienas ryškiausių Lietuvos XX a. antros pusės ir nepriklausomybės pradžios savamokslių menininkų gimė 1950 m. sausio 31-ąją Panevėžyje, mirė 2010 m. gegužės 28 dieną irgi savo gimtajame mieste.

Mokėsi Panevėžio 6-ojoje vidurinėje mokykloje, dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, konservų fabrike, kino teatre „Raketa“.

Kurti pradėjo apie 1969-uosius.

Dalyvavo keliose tautodailininkų parodose, į Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamas parodas nebūdavo priimamas, nes neturėjo aukštojo mokslo diplomo dailės srityje.

Personalinės dailininko parodos surengtos tik Lietuvai tapus nepriklausomai: galerijoje „Algimantas“ Panevėžyje (1995 m.) bei Panevėžio dailės galerijoje (2011 m.).

S. Petrausko tapyti neoklasikiniai, neorenesansiniai portretai ir autoportretai artimi šiaurietiškojo Renesanso – vokiečių, Nyderlandų ir Italijos quatrocento – tradicijai kartu su naiviosios tapybos stilistika.

Ne mažiau svarbi jo kūrybos dalis – meistriški, ironijos kupini piešiniai, neretai atitinkantys liaudiškąjį, anekdotinį stilių.

Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje ir daugybėje privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.

Sukūrė religinės tematikos paveikslų Lietuvos bažnyčioms – S. Petrausko-Bitlo darbų yra Paberžės Švč. Jėzaus Širdies, Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Papilės Šv. Juozapo, Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo, Prienų Kristaus apsireiškimo (palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas), Panevėžio Švč. Trejybės ir kitose bažnyčiose, koplyčiose bei privačiose kolekcijose.

2010 m. įkurtas Stasio Petrausko atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas.

2011 m. Panevėžio centre Ukmergės gatvėje pastatyta bronzinė skulptūra (aut. R. Idzelis), skirta dailininkui atminti.

2026-ųjų gegužę Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta Stasio Petrausko-Bitlo galerija.

The post Panevėžio Bitlas – mįslingiausia krašto legenda appeared first on Kauno savaitė.