Vertikaliojo apželdinimo idėja, jau senokai gimusi išradingų botanikų galvose, kelis dešimtmečius neduoda ramybės ne tik kraštovaizdžio dizaineriams. Privačių sklypų savininkai, ieškantys būdų žūtbūt realizuoti savo meilę gamtai, jai neatsispiria dažniau, nei patys norėtų pripažinti.

Galima paprastai, o galima sudėtingai

Kuriant vertikaliuosius sodus įprasta rinktis vieną iš dviejų metodų.

Pirmuoju atveju prie vertikalių atramų sodinami vijokliniai augalai ir lianos, kurie iš prigimties stiebiasi aukštyn. Tokių kultūrų kaip raganės, sausmedžiai, vynvyčiai nereikia įkalbinėti raizgytis – jie gana sparčiai stiebiasi aukštyn, plečiasi ir užpildo jiems skirtą plotą. Dėl to idealiai tinka sienoms bei tvoroms dekoruoti, įspūdingoms arkoms ir pergolėms kurti.

Tai – pats paprasčiausias ir greičiausias kelias užsiauginti vertikalų sodą.

Antrasis būdas pagrįstas novatoriškesniu požiūriu į apželdinimą. Tai sudėtingų gyvųjų sienų, sudarytų iš daugybės skirtingų arealų bei tekstūrų augalų, formavimas. Jie komponuojami daugiapakopėse konstrukcijose taip sukuriant ištisas „drobes“, kuriose, augalams augant, gimsta tarsi spalvingi piešiniai.

Skamba sudėtingai ir iš esmės taip yra: panašioms sienelėms susiprojektuoti prireikia ir vaizduotės, ir planavimo. Tačiau jų priežiūros labai sudėtinga tikrai negalima pavadinti.

Bet gal peržvelkime nuodugniau visus vertikaliojo apželdinimo būdus, kurie, labai panorėjus, tiktų įgyvendinti bet kuriame sode ar sklype.

Ampeliniai augalai

Pakabinami vazonai, taip pat loveliai, įrengti po langais arba ant prieangio, balkono, terasos turėklų, yra pats prieinamiausias būdas įgyvendinti vertikaliojo sodo idėją net kukliausiomis sąlygomis.

Juolab kad tokioms kompozicijoms kurti tinka visokiausios talpyklos: siauri ir ilgi plastikiniai loveliai su laikikliais, grakštūs pinti krepšiai arba kalvių darbo konstrukcijos, išklotos kokoso plaušu ir pakabintos ant tvirtų grandinių.

O sukurti žaliąja vertikalę padeda ampeliniai, arba, paprasčiau sakant, svyrantys augalai.

Renkantis kultūras pakabinamiems vazonams reikėtų įvertinti tų augalų atsparumą orų kaprizams. Pirmenybę teikite tų rūšių atstovams, kurie ištvermingai pakelia sausros periodus ir nebijo staigių vėjo gūsių.

Iš žydinčių kultūrų šiuos reikalavimus geriausiai atitinka svyrančiosios pelargonijos, verbenos, petunijos, begonijos. Jos ne tik sėkmingai auga ribotame substrato kiekyje, bet ir suformuoja nuostabias žiedų kaskadas, džiuginančias akį nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

Tarp dekoratyvinių lapinių augalų šio tipo apželdinimui dažniausiai naudojamos sidabrinės arba sodriai žalios (pavyzdžiui, ‘Emerald Falls’) dichondros, šliaužiančiosios šilingės.

Pagrindinis tokių konstrukcijų kaip pakabinami vazonai privalumas – lankstumas pritaikant (vazonus galima kiloti iš vienos vietos į kitą) ir universalumas. Augalams augant, kompozicija įgyja vis naujų bruožų, keičiasi, o panorėjus visada galima atšviežinti vaizdą pakeičiant nužydėjusią dalį nauja arba sukeičiant augalus vietomis.

Deja, yra ir trūkumų: tokius želdynus reikia dėmesingai prižiūrėti. Dėl labai mažo žemių kiekio vazonuose šie per karščius greitai išdžiūva, ir maistingosios medžiagos išnaudojamos labai sparčiai. Taigi laistyti ir tręšti augintinius pakabinamuose vazonuose turėsite dažniau nei įprastus gėlynus.

Gyvatvorės

Vertikaliojo apželdinimo mene jos atlieka ypatingą vaidmenį – dažnai būtent nuo gyvatvorių prasideda sodo erdvės virsmas.

Bet omenyje turimos ne tradicinės tankios spygliuočių ar dekoratyvinių krūmų „tvorelės“, o daug lengvesnės ir grakštesnės konstrukcijos. Jų pagrindą sudaro subtilūs dekoratyviniai elementai – grotelių sienelės ir širmos, tarnaujančios kaip atrama vijokliniams augalams: raganėms, kininiams citrinvyčiams, vijokliniams sausmedžiams, bugenvilijoms, nasturtėms, kt.

Tokios žaliosios pertvaros turi nuostabų papildomą privalumą – karštomis dienomis sukuria malonų pusšešėlį visiškai neužstodamos šviesos greta pasodintiems augalams.

Be to, jos padeda erdvę skaidyti zonomis, efektingai papuošia sklypą ir paslepia nuo svetimų akių neišvaizdžius ūkinius pastatus ar daržovių lysves.

Auginti ant grotelių tinka ir dailiai žydintys, ir dekoratyviniai lapiniai vijokliniai augalai.

Vynvyčiai ir gebenės atramą apipins per itin trumpą laiką, ryškūs raudonžiedžių pupelių žiedai trauks dėmesį į poilsio zoną, o egzotiškosios karpytalapės nasturtės padės išbaigti bet kokią kompoziciją.

Visgi vertikalioms grotelių sienelėms puošti sodybų šeimininkai dažniau renkasi nuo seno mėgstamiausius vijoklių rožių ir raganių derinius.

Kuriant gyvatvores galima drąsiai leisti įsišėlti vaizduotei – čia fantaziją riboja tik klimato ypatumai bei mūsų pačių pasiryžimas prižiūrėti augalus.

Kompozicijos gali būti kompaktiškos ar kylančios į nemenką aukštį, rūpestingai genimos arba išlaikančios natūralų chaotiškumą.

Įvairovė šiuo atveju yra didžiulis privalumas, nes padeda tokioms gyvatvorėms organiškai įsilieti į bet kokio stiliaus ir mastelio sodus.

Tarp kitko, atrama laipiojantiems augalams gali tapti ne tik speciali konstrukcija, bet ir jau esami kraštovaizdžio elementai. Seną pastato fasadą, neišvaizdžią tvorą ar pavėsinės sienelę gal net paprasčiau paversti sodo „vinimi“ – tereikia šalia pasodinti tinkamą vijoklį.

Arkinės konstrukcijos

Arkos dabar ne toks ir dažnas sodybų akcentas – turbūt tiesiog praėjo mada.

Nors jų paskirtis gerokai platesnė nei tik vertikalusis apželdinimas: arkinės konstrukcijos gali stebuklingai pakeisti viso sklypo vaizdą.

Paprastai jos įrengiamos palei takelius, vedančius link kokio nors architektūrinio akcento – tvenkinio ar pastato. Kad įžengus pro vaizdingos arkos skliautus efektingai atsivertų vaizdas: kontrastuodama su siauru tuneliu, už jo plytinti erdvė visada atrodys didesnė.

Arkoms dekoruoti geriausia rinktis gausiai žaliuojančius ir ryškiai žydinčius augalus. Nepakartojamo žavesio tokioms konstrukcijoms ir visam sodui suteiks vijoklinės rožės. Jų subtilūs žiedai, beje, puikiai derės su sodria gebenių žaluma.

Vaizdingai atrodytų ir kiti deriniai: vijoklinis sausmedis su citrinvyčiu, margalapė aktinidija poroje su laipiojančia hortenzija.

Svarbiausia planuojant arkinę kompoziciją nepamiršti pagrindinio akcento – jos aukščio. Šis turi būti toks, kad žmogus galėtų laisvai praeiti po arka nekliudydamas galva ne tik konstrukcijos, bet ir nuo jos svyrančių ūglių. Patogiausiais laikomi 2,3–2,5 metro.

Pergolės

Tradicinė pergolė – tai keturi atraminiai stulpai, laikantys atvirą grotelinį „stogą“.

Populiariausia medžiaga pergolėms statyti yra medis – universalus stiliaus požiūriu ir savo šilta matine tekstūra puikiai papildantis vijoklinių augalų žalumą.

Nenuostabu, kad pergolės dažnai tampa jungiamuoju bet kokios erdvės elementu. Jos efektingai apipavidalina pagrindinį įėjimą į namą, užmaskuoja išoriškai nepatrauklius statinius arba tampa komfortiška poilsio zona karštai dienai.

Rekomenduojamas pergolės aukštis – ne mažiau kaip 2,5 metro, o konstrukcijos plotis turėtų būti ir dar didesnis, kad atrodytų harmoningai ir natūraliai.

Pagrindinis pergolės įrengimo principas – išlaikyti konstrukcijos perregimumą. Ji turi likti šviesi, atvira, grakšti ir lengva. Todėl augalus geriausia sodinti tik prie vienos ar dviejų atramų – kitas palikti laisvas.

Pergolėms apželdinti dažniausiai pasirenkamos greitai augančios lianos, kaip bugenvilijos, vijokliniai sausmedžiai, ląstūnės, kobėjos ar gebenės. Tačiau nebūtina apsiriboti vien jomis: pastatomi vazonai ir pakabinami loveliai su augalais puikiai papildys vijoklines kultūras.

Kaip ir arkų, taip ir pergolių apipavidalinimo klasika – vijoklinės rožės, kurios suteikia erdvei nepakartojamos romantiškos atmosferos.

„Žaliosios sienos“

Vertikalieji sodai reikalauja specializuotų modulių su sudėtinga laistymo sistemos konfigūracija. Be to, tokiose konstrukcijose vietoj dirvožemio naudojama hidroponika.

Svajojant susikurti panašų sodą, prireiktų tam tikros inžinerinės patirties, kurios ne kiekvienas sodininkas turi.

Tačiau „žaliosios sienos“ taip pakerėjo augalų mylėtojus, tad laikui bėgant jų idėja transformavosi ir įgavo prieinamesnes formas. Ir dabar sukurti vertikalų gėlyną sodyboje įmanoma tradiciškiau bei paprasčiau – naudojant dirvožemį.

Kaip atramos ir talpyklos augalams sodinti puikiai tinka įvairios parankinės medžiagos: mediniai statybiniai padėklai, plastikiniai vamzdžiai, betoniniai blokeliai, tuščiaviduriai rąstai ir kiti gamtiniai elementai.

Svarbiausia, kad į gautą konstrukciją būtų galima pripilti grunto ir pasodinti augalus – gėles ar žolynus.

Jei teikiate pirmenybę medienai (pavyzdžiui, padėklams ar rąstams), svarbu visas jos dalis iš anksto nupurkšti apsauginiu impregnantu arba nudažyti, kad nepradėtų pūti. Po to į vidų įkloti tankios geotekstilės atraižų ir tik tada pripilti žemių ir sodinti augalus. Arba tiesiog įstatyti vazonėlius su sodinukais.

Plastikiniams vamzdžiams paruošti irgi reikia pastangų.

Supjausčius vamzdį reikiamo ilgio dalimis, jose padaromos angos. Paskui vidun pilamas gruntas ir angose sodinami dekoratyviniai arba, jei pageidaujate, žalieji augalai, prieskoniai – netgi braškės. Kas sakė, kad klomba negali virsti lysve?

Vamzdžius su augalais galima išdėstyti dviem būdais: horizontaliai – pritvirtinant juos prie atraminės konstrukcijos grandinėmis ar tvirtais metaliniais kabliais, arba vertikaliai – sustatant kelis vamzdžius į eilę. Pasirinkę antrąjį variantą, gausite įspūdingą sieną iš žydinčių stulpų.

Dar viena vertikaliojo sodo forma – vadinamosios fitosienos.

Joms kurti naudojami specialūs moduliai, tvirtinami prie bet kokio tvirto ir stabilaus vertikalaus paviršiaus, o po to užpildomi žydinčiais ir kitokiais dekoratyviniais augalais su įvairių atspalvių bei faktūrų lapija.

Parduotuvėse pateikiamas gana platus tokių konstrukcijų asortimentas. Jos skiriasi savo matmenimis, vietų augalams skaičiumi ir tūriu. Paprastai tai plastikiniai gaminiai, susidedantys iš kelių sandarių indų-padėklų, į kuriuos statomi vazonai su perforuotu dugnu. Kiekviename padėkle gali tilpti nuo dviejų iki penkių talpyklų – tai leidžia kurti įdomias augalų kompozicijas.

Panašias augalų sienas galima montuoti ir ant pastatų išorinių sienų ar tvorų, ir patalpų viduje – name, bute ar šildomoje oranžerijoje. O drėkinti dirvožemį patogiausia naudojant knatinį arba lašelinį laistymą.

The post Vertikalūs sodai – idėja ne tik tvoroms ir terasoms appeared first on Kauno savaitė.

Parduotuvės, ypač internetinės, užsidegimą sodininkauti kursto jau kelintą mėnesį mirgėdamos spalvingais sėklų pakeliais. Tad rankos taip ir tiesiasi prie žemės, vazonėlių, daigyklų. Norisi pagaliau pradėti sėti viską iškart!

Tačiau skuba šiuo laikotarpiu gali turėti liūdnų pasekmių. Kai kurios kultūros, pasėtos per anksti, esant šviesos ir šilumos trūkumui, būna pasmerktos ištįsti, nusilpti ir susirgti.

Pasiaiškinkime, kokių augalų sėti vasarį ypač nerekomenduojama ir kodėl kantrybė kartais – geriausias būsimo derliaus garantas.

Pomidorai lauko lysvėms ir nešildomiems šiltnamiams

Visiems didiesiems daržininkystės entuziastams reikėtų susitaikyti su faktu, jog vasaris yra pasiruošimo sėjai, ne aktyvios sėjos mėnuo.

Todėl kad ir kaip sunku atsispirti pagundai, atidėkite į šalį indeterminantinių veislių pomidorų sėklas. Per anksti pasėti aukštaūgiai pomidorai iki gegužės mėnesio spės virsti palmėmis, kurios persodinamos tiesiog sukniubs.

Maža to: iki ateis laikas sodinti į nuolatinę augimo vietą, daigai praras sodrią žalią spalvą, taps blyškūs ir labiau pažeidžiami grybelinėms ligoms – pavyzdžiui, juodajai kojelei.

Tad jei jūsų tikslas – sveikas ir gausus derlius, įrašykite pomidorus į laukiančiųjų eilę.

Optimalus sėjos laikas. Pomidorams tai kovo pradžia ar net vidurys. Tuomet šviesusis paros metas jau būna gerokai pailgėjęs, tad daigai vystosi stiprūs, sveiki.

Sodinami pomidorai po danga – po gegužės 15-osios, lauko lysvėse – po birželio 5-osios.

Visų rūšių ir veislių kopūstai

Kopūstų daigai auga labai sparčiai. Jeigu juos pasėsite vasarį, iki sodinimo lauke, kuris rekomenduojamas balandžio–gegužės mėnesiais, kai praeina pavasarinių šalnų pavojus, jie virs ištįsusiais peraugėliais.

Įkišti į žemę tokie sodinukai sunkiau prigyja, jų lapai tampa lengviau pažeidžiami ir neatsparūs ligoms. Adaptacijai prireikia daug laiko, todėl neretai vėlesnės sėjos daigai spėja pavyti ir dargi pralenkti vasario mėnesio sėjinukus.

Svarbu ir tai, kad kopūstai – šviesamėgė kultūra. Net ir naudojant specialias lempas sukurti jiems idealias sąlygas vasarį bus sunkiau nei kovą ar balandį, kai natūralios saulės yra daugiau.

Tačiau pati didžiausia problema kita.

Tarkime, sugebėsite pasėję dabar užsiauginti idealių daigų. Kur juos dėsite? Daigai jau bus pasiruošę persikelti į daržą ar šiltnamį, bet žemė vis dar bus įšalusi (jei ne užklota sniegu) arba labai šalta ir per drėgna.

Taip, kopūstai pagrįstai laikomi šalčiui atspariomis kultūromis – žvarbūs pavasariai ar vėlyvi rudenys jiems nė motais. Tačiau jaunų augalų šaknys šaltame dirvožemyje, kurio temperatūra žemesnė nei 8 laipsniai, nesivysto. Dėl to kopūstai gali susirgti arba net pražūti.

Geriausiu atveju peraugę kopūstų daigai, paveikti žemų temperatūrų, virs žieduoliais – ims leisti žiedynus, užuot sukę gūžęs.

Optimalus sėjos laikas. Kopūstams jis skaičiuojamas atgaline tvarka nuo planuojamos sodinimo datos.

Ankstyvieji kopūstai sėjami likus 55–65 dienoms iki sodinimo. Mūsų klimato sąlygomis – apytikriai kovo vidury.

Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvieji sėjami 40–50 dienų iki sodinimo, arba balandžio pradžioje (nors galima ir vėliau).

Tik jei yra tikimybė, kad jau balandžio pradžioje žemė sušils, o kovo pabaigoje galėsite sodinti kopūstus į lysvę, galite pradėti sėti juos vasarį.

Ir dar viena pastaba: ant kai kurių kopūstų sėklų pakelių nurodomas vegetacijos laikas būna labai ilgas, dėl to sėti juos rekomenduojama vasarį. Tad remkitės patirtimi ir žiniomis, bet visada atkreipkite dėmesį ir į informaciją ant sėklų pakuočių.

Moliūginės kultūros

Agurkams, cukinijoms, patisonams, moliūgams, melionams, arbūzams galioja dar griežtesnė taisyklė nei kopūstams.

Taip yra dėl to, kad moliūginės kultūros auga neįtikėtinai sparčiai. Esant geroms sąlygoms, jų daigai į nuolatinę augimo vietą būna tinkami sodinti jau po 3–4 savaičių.

Vasarį pasėti daigai iki balandžio vidurio, kai lauke dažniausiai dar būna gerokai per šalta, virs milžiniškomis peraugusiomis lianomis su ilgais tarpubambliais. Tokie agurkai po pasodinimo mes užuomazgas ir sirgs.

Tuo labiau kad moliūginių augalų šaknys labai jautrios – jos blogai toleruoja pikavimą bei persodinimą ir ilgai neatsigauna. Persodinant ūgtelėjusį daigą šaknų gniužulas bus neišvengiamai stipriai pažeistas, ir ši trauma augalui gali pasirodyti esanti kritiška.

Įsidėmėkite: tokie augalai į dirvožemį sodinami tik tada, kai žemė įšyla bent iki 14 laipsnių, bet dar geriau, jei iki 16 laipsnių. Ir visiškai praeina pavasarinių šalnų pavojus.

Optimalus sėjos laikas. Idealus moliūginių kultūrų amžius, kai jos tinkamiausios sodinti į lysves, yra 20–30 dienų.

Agurkai, melionai ir kiti į nešildomus šiltnamius ketinami sodinti (gegužės pradžioje–viduryje) moliūginiai augalai sėjami balandžio viduryje–pabaigoje.

Sodinimui lauko lysvėse po danga (gegužės pabaigoje) sėti reikia gegužės pradžioje.

Sodinimui lauko lysvėse be dangos (birželio pradžioje) geriausia sėti gegužės viduryje.

Burokėliai

Dažniausiai juos sėjame tiesiai į dirvą, tačiau pasisėti burokėlių daigams galima ir tam tikrais atvejais netgi labai naudinga.

Deja, vasarį pasėti burokėliai tikrai gali peraugti, paskui persodinti į šaltą žemę – suformuoti kietus, sumedėjusius šakniavaisius arba virsti žieduoliais. Išleisti žiedynstiebius ir visas savo jėgas skirti žydėjimui bei sėklų brandinimui, o patys šakniavaisiai dėl to taps nevalgomi. (Beje, kuo vyresni burokėlių daigai, tuo didesnė tikimybė, kad jie bus žieduoliai.)

Idealūs burokėlių daigai sodinimo dieną turi 3–4 tikruosius lapelius ir yra jaunesni nei 30 dienų.

Tačiau reikia pabrėžti, kad patį persodinimą burokėliai toleruoja labai prastai. Jie turi liemeninę šaknį – tokią lengva pažeisti. O pažeidimai ne tik sulėtina vystymąsi, bet ir skatina augti bjaurius, išsišakojusius šakniavaisius. Todėl geriausias variantas visgi sėti burokėlius tiesiai į dirvą, vos išeina pašalas ir žemė įšyla iki 7–10 laipsnių.

Nėra jokios prasmės vargti su daigais nei vasarį, nei kovą ir rizikuoti gauti lysvę žydinčių burokų, kai galima tiesiog pasėti juos į dirvą optimaliu laiku ir gauti tvirtus, sveikus šakniavaisius.

Optimalus sėjos laikas. Burokėliams tai dažniausiai balandžio pabaiga–gegužės pradžia. Bet jeigu norite ankstyvesnio burokėlių lapų derliaus, galite sėti ir šiek tiek anksčiau, tik būtinai po danga.

Vienmetės gėlės

Serenčiai, gvaizdūnės, astrai, vasariniai jurginai irgi pasižymi labai sparčiu augimu bei vystymusi. Pasėtos vasarį, šios gėlės spėja stipriai ištįsti ir netgi sužydėti čia pat, vazonėliuose ant palangės.

Nuo to negelbsti nei bandymai įkurdinti daigyklas ant pietinės palangės, nei lempos. Esant per trumpam šviesiajam paros metui, daigai patiria vadinamąjį fotosintezės badą ir dėl jo visą energiją būna priversti skirti išlikimui, o ne stipriai šaknų sistemai ir lapijai formuoti.

Pasodinti tokie daigai labai ilgai „serga“, sunkiai atsigauna, prasčiau kerojasi, būna mažiau dekoratyvūs ir žydi ne taip gausiai – be to, trumpiau.

Optimalus sėjos laikas. Serenčiams tai – balandžio vidurys. Tada jie spėja užauginti idealiai tvirtus daigus kaip tik šiltų orų pradžiai.

Daržininkystėje dažnai geriau pavėluoti nei paskubėti.

Gvaizdūnes patartina sėti balandžio pabaigoje. Daug patyrusių gėlininkų tą daro net gegužės pradžioje ir iškart į atskirus indelius, kad persodinant daigams būtų padaroma kuo mažiau žalos.

Vienmečiai astrai sėjami kovo pabaigoje–balandžio viduryje. Tuomet šviesos jau pakanka, kad daigai užaugtų žemi, tvirti ir sveiki.

Vienmečių jurginų nederėtų skubėti sėti anksčiau nei balandį. Per 4–5 savaites jie spės išaugti stiprūs.

Atminkite: šių gėlių atveju vėlyva sėja visada yra parankesnė nei vasario mėnesio, nes garantuoja sveikesnius ir vešlesnius daigus.

Skuba negarantuoja nieko, tuo labiau ankstyvesnio derliaus – greičiau gali palikti visai be jo. Palaukite, kol dienos dar pailgės, žemė įšils. Pasėti tinkamu laiku, daigai atsidėkos puikia sveikata ir gausiu derliumi.

Daržininkystėje dažnai geriau pavėluoti nei paskubėti.

     Naudinga žinoti

Pomidorų sėjos metas priklauso ir nuo to, kur ketinate juos auginti, – šiltnamyje ar tik lauke.
Sodinti daigus po stogu jau saugu apytikriai 1–2 savaitėmis anksčiau nei lauko lysvėse. Todėl ir sėti juos galima atitinkamai anksčiau.
Mūsų klimato sąlygomis pomidorai šiltnamiams paprastai sėjami antrojoje kovo dekadoje, auginti lauke – trečiąjį šio mėnesio dešimtadienį.

The post Nesėkite jų vasarį – peraugs! appeared first on Kauno savaitė.

Kaip jau turbūt žinote, šių metų spalva tapo baltas atspalvis, pavadintas „Cloud Dancer“ – „Debesų šokėja“. Nė kiek neįmantrus, dvelkiantis ramybe, tarsi įkvepiantis vėl viską pradėti „nuo balto lapo“.

Interjero dizainerių toks „Pantone“ instituto ekspertų pasirinkimas, kalbama, nenudžiugino – sunku pasireikšti, kai tas baltas lapas ir tėra viskas, ką turi.

Bet štai profesionalių kraštovaizdžio projektuotojų ir sodininkų mėgėjų 2026-ųjų spalva nė kiek nenuvylė – veikiau netgi suintrigavo. Juk „Debesų šokėja“ ne tik puikus variantas monochrominiam gėlynui, bet ir efektingas papildymas kitiems gamtos atspalviams.

Centras

Balta spalva sode – tai elegancija, tyrumas ir lengvumas su trupučiu magijos. Ji padeda sukurti didesnių erdvių iliuziją, „apšviesti“ tamsiausius kampelius bei teikti gaivos net per vasaros karščius.

Svarbu tik mūsų besikeičiančio klimato sąlygomis pasirinkti augalus, kurie nebijos nei netikėtų žiemos šalčių, nei nenuspėjamų vasaros orų.

Štai kad ir šis dešimtukas nuostabių gėlių, kurios padarys jūsų gėlyną madingą ne tik šį sezoną, bet džiugins dar ir daugelį metų po to.

Tarp jų, kaip pastebėsite, be klasikinių baltažiedžių egzempliorių, yra ir mažiau akivaizdžių, tačiau įspūdingų pavyzdžių.

Hiacintai ‘Carnegie’

Tai tikri svaiginančio aromato „debesėliai“. Tankūs idealios cilindro formos žiedynai su balkšvomis, tarsi vaškinėmis žiedų žvaigždutėmis pasižymi klasikiniu, kaip įprasta hiacintams, stipriu, tačiau labai maloniu aromatu.

Tinka ankstyvam pražydinimui.

Kada žydi: balandžio–gegužės mėnesiais.

Kuo ypatingi: mėgsta saulėtas, nuo vėjų apsaugotas vietas ir purų dirvožemį.

Hiacintams nužydėjus, žemėje palikti svogūnėliai paprastai išsmulkėja, todėl jos rekomenduojama kasmet iškasti ir apdžiovinti.

Narcizai ‘Mount Hood‘

Stambiažiedė ir itin efektinga veislė, priklausanti vamzdelinių narcizų grupei.

Žydėjimo pradžioje karūnėlė būna kreminio geltonumo, tačiau greitai išblunka iki idealiai baltos spalvos ir susilieja su apyžiedžiu.

Visiškai nereiklūs.

Kada žydi: balandžio–gegužės mėnesiais.

Kuo ypatingi: gali augti tiek saulėkaitoje, tiek ir daliniame pavėsyje. Svogūnų nereikia kasmet iškasti, tad laikui bėgant augalai suformuoja vešlius kerus.

Tulpės ‘White Triumphator’

Lelijažiedžių tulpių elegancija, įsikūnijusi sniego baltumo gėlėse.

Grakštūs taurelės formos žiedai su smailėjančiais, atlenktais žiedlapiais pavergia savo forma. Be to, idealiai tinka kuriant subtilias kompozicijas ir puokštes.

Kada žydi: gegužę.

Kuo ypatingos: mėgsta saulėtas vietas, kuriose neužsistovi vanduo.

Svogūnėlius pageidautina iškasti kiekvienais metais (po to, kai nugelsta lapai) – tik taip pavyks išsaugoti rūšines šių tulpių savybes.

Barzdotieji vilkdalgiai ‘Immortality’

Remontantinė veislė, antrąkart pražystanti vasaros pabaigoje. Žiedai sniego baltumo su ryškiai geltona „barzdele“, lengvai gofruoti, su stipriais žiedkočiais. Išsiskiria puikiu atsparumu žiemos šalčiams ir ligoms – kaip ir dera gėlėms, kurių veislės pavadinimas reiškia nemirtingumą.

Kada žydi: pagrindinis žydėjimas būna gegužės–birželio mėnesiais, pakartotinis – rugpjūčio–rugsėjo.

Kuo ypatingi: esminė sąlyga norint auginti šiuos vilkdalgius – pasodinti šakniastiebius aukštesnėje vietoje, kad jie būtų šildomi saulės.

Nepakenčia užsistovinčios drėgmės.

Rožės ‘Winchester Cathedral’

Šios angliškos (David Austin) rožės – tikras švelnumo įsikūnijimas. Pilnaviduriai kreminio baltumo žiedai su blyškiai rausvu atspalviu centre (kuris vėliau išblunka iki visiškai baltos spalvos) skleidžia subtilų medaus ir migdolų aromatą.

Krūmas šakotas, atsparus ligoms ir ganėtinai nejautrus šalčiams – jei tinkamai pridengiamas žiemai.

Kada žydi: nuo birželio mėnesio iki šalnų (bangomis).

Kuo ypatingos: šioms rožėms reikalinga saulėta vieta, derlingas dirvožemis ir būtinai – uždanga žiemai.

Bijūnai ‘Duchesse de Nemours’

Jie taps tikru jūsų sodo birželio karaliumi. Tai senovinė veislė pieno baltumo žiedais, pripažintais šio atspalvio etalonu.

Žiedai stambūs, rutuliški, pilnaviduriai, su švelniu žalsvu atspalviu centre. Pasižymi nepakartojamu sodriu aromatu.

Krūmai stiprūs, ilgaamžiai ir labai atsparūs šalčiams.

Kada žydi: nuo birželio mėnesio pradžios iki vidurio.

Kuo ypatingi: sodinami saulėkaitoje, giliai išdirbtoje ir maistingoje žemėje.

Toje pačioje vietoje gali augti dešimtmečius.

Melsvės ‘Patriot’

Turbūt ne visai tas augalas, kurį tikėjotės išvysti šiame sąraše, tačiau tikrai vertas dėmesio.

Melsvės suteikia sodo paletei kilnesnių formų ir tekstūros. Juolab kad veislė ‘Patriot’ išsiskiria kontrastingais lapais – tamsiai žaliais su plačiu nelygiu sniego baltumo apvadu.

Vidurvasarį šią didybę dar papildo levandų spalvos žiedai ant aukštų žiedkočių.

Nors yra melsvių veislių ir kone visiškai baltais lapais, šios suteiks jūsų gėlynui daugiau pusiausvyros.

Kada dekoratyviausios: nuo gegužės, kai išleidžia lapus, iki rugsėjo, taip pat liepą – kai žydi.

Kuo ypatingos: melsvės – tikros pavėsio karalienės, visu grožiu atsiskleidžiančios išsklaidytame arba daliniame šešėlyje.

Reikalingos drėgno, puraus dirvožemio. Puikiausiai žiemoja.

Lelijos ‘Casa Blanca’

Išties karališkas pasirinkimas kvapių gėlių mėgėjams.

Tai stipriu, svaiginančiu aromatu pasižyminčios rytietiškos lelijos milžiniškais (iki 25 cm skersmens), į šonus nukreiptais, grynai baltais žiedais. Žiedlapiai šiek tiek atlenkti, su ryškiai oranžinėmis dulkinėmis.

Kada žydi: liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Kuo ypatingos: šioms gėlėms reikalinga nuo vėjų apsaugota vieta ir silpnai rūgštus dirvožemis su geru drenažu.

Svogūnėliai sodinami rudenį ir šiltai uždengiami.

Šluoteliniai flioksai ‘White Admiral’

Vasaros viduryje pripildo sodą švelnaus aromato.

Krūmai stiprūs, tvirtais stiebais, pasipuošusiais dideliais, tankiais, visiškai baltais žiedynais.

Viena patikimiausių ir gražiausių baltų flioksų veislių, atspari nepalankioms oro sąlygoms ir ligoms.

Kada žydi: liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Kuo ypatingi: mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį ir šviesias vietas su lengvu šešėliu vidurdienį.

Krūmus būtina reguliariai – kas 3–4 metus – dalyti.

Daugiamečiai astrai ‘Weiss’

Tikros rudeninio sodo žvaigždės. Iki 120 cm aukščio išaugantys krūmai rugsėjį aplimpa smulkutėmis sniego baltumo „ramunėlėmis“ geltonu viduriu. Žydi labai gausiai ir labai ilgai – iš tolo atrodo kaip baltos putos.

Kada žydi: rugpjūčio–spalio mėnesiais.

Kuo ypatingi: mėgstantys saulėkaitą, nekaprizingi augalai. Dėl krūmų aukščio tenka rišti arba iškart sodinti prie kokios nors atramos. Užtat pavasarį juos lengva dalyti ir dauginti.

     Naudinga

Nesibaiminkite derinti skirtingų tekstūrų ir formų. Ažūriniai daugiamečių astrų ir flioksų žiedeliai, žvilgantys vaškiniai melsvių lapai, griežtos vilkdalgių žiedynų linijos ir purūs bijūnų žiedai suteiks gėlynui gylio ir apimties. O kompozicijos išbaigtumą užtikrinti padės augalai su sidabriškais lapais, tokie kaip dekoratyviniai kiečiai, vilnotosios notės, arba gėlės baltai margintais lapais – plautės, bruneros.

The post 2026-ųjų spalvos gėlynas appeared first on Kauno savaitė.

Daugeliui mūsų tai dvasinio poilsio, įkvėpimo ir harmonijos su gamta vieta. Kuri dar gali būti ir stilingu pareiškimu.

Į sodą dažnas dabar vykstame atsipūsti nuo miesto, aplankyti mėgstamų augalų, kavos atsigerti ir bent trumpam pamiršti kasdienį stresą.

Bet jeigu norite, kad jūsų rojaus kampelis žemėje dar būtų ir grožio, ne tik ramybės oazė, atitiktų naujausias pasaulines sodų įrengimo tendencijas, štai ką ekspertai rekomenduoja 2026-iesiems metams.

Vazoninė sodininkystė

Toks sodininkavimas tampa tikru išsigelbėjimu didelių miestų gyventojams arba tiems, kas turi labai mažą sklypelį, į kurį visa jų meilė augalams niekaip nesutelpa. Tačiau ši iš mados jau keletą metų neišeinanti tendencija 2026-aisiais turėtų pereiti į naują lygmenį.

Apklausos rodo, kad susidomėjimas sodininkyste pastatomuose ir pakabinamuose vazonuose auga visose amžiaus grupėse. Ir nenuostabu – taip galima susikurti žaliąsias zonas net kukliausio dydžio balkonuose ir terasose.

Toks sodininkavimas – tai būdas priartėti prie gamtos neeikvojant nei daug pastangų, nei laiko. Čia nereikalingi arai žemės – pakanka kelių stilingų vazonų, gausiažiedžio jazminaičio arba ląstūnės, paparčių, levandų ar dekoratyvinių viksvų. Jie padės sukurti dinamiką ribotoje erdvėje, suteiks jai spalvų ir aromatų, taip pat sušvelnins betoninių paviršių griežtumą bei sukurs kamerinę atmosferą.

Patarimas: derinkite įvairių dydžių ir medžiagų vazonus – pavyzdžiui, molinius, medinius, metalinius. Tai suteiks kompozicijoms gylio.

Valgomas sodas

Naminių „gurmanų“ sodų mada vis labiau plinta. Užsiauginti saviems poreikiams uogų, prieskoninių žolelių ir vaisių tapo tvaraus gyvenimo simboliu. Net jei aplinkybės ir neverčia, grįžti prie žemės, prie savo šaknų laikoma sąmoningu pasirinkimu.

Tai ne tik ekonomija, bet ir malonumas, savotiškas meditacijos būdas bei rūpestis savimi.

2026-aisiais sodininkams „gurmanams“ siūloma išplėsti savo sodų ribas už klasikinių pomidorų ir braškių ribų. Kodėl gi nepabandžius egzotikos? Tarkime, užsiauginti skiautėtalapį fikusą – Lietuvos klimatui pritaikytos veislės puikiausiai mezga figas. Dar pridėkite persimonus nokinantį virgininį juodmedį, aktinidiją, nykštukinę obelaitę ar persiką, gervuogę ir šilauogės krūmą, ir turėsite kone oranžeriją.

Tiesa, paprasčiausios paprikos vis dar bus aktualios ir kitąmet – nepamirškite jų pasisodinti.

Valgomieji augalai gali tapti sodo estetikos dalimi, jeigu juos auginsite dideliuose induose ar vazonuose, išdėstytuose greta gėlynų su dekoratyvinėmis gėlėmis. Ar net įkurdinsite tame pačiame vazone! Ar žinojote, kad itin dera levandos, bazilikai ir braškės? Juolab kad taip juos auginti bus ne tik praktiška, bet ir itin gražiai žiūrėsis.

Patarimas: gurmanišką mikrosodą galima susikurti net bute ant palangės. Prieskoninės žolelės, nykštukiniai pomidorai arba paprikos puikiausiai auga vazonuose ir loveliuose.

Prisijaukinta pieva

Keletą pastarųjų metų populiariausiųjų pozicijų neužleido „laukiniai“ sodai – su chaotiškomis klombomis, kuriose, gožiami žolynų ir viksvų, augo bet kaip pasodinti dekoratyviniai augalai. 2026-aisiais natūralumas vis dar liks madingas, tačiau prie jo prisidės viena sąlyga: tvarka.

Toks stilius angliškai dažnai vadinamas „tamed meadow“ – sutramdyta, arba prisijaukinta pieva.

Sodininkams, kuriems vis dar prie širdies laukinės gamtos grožis, – jis išliks paklausus, tiesiog reikėtų tokiems sodams suteikti labiau struktūruotą išvaizdą.

Madinga bus derinti vietinius „laukinius“ augalus ir dekoratyvius kultivarus. Tarkime, ašuotes, miskantus, kitus miglinius su lauko gėlėmis – ežiuolėmis, rudbekijomis, šalavijais. Ir visą šį grožį pabrėžti akmeniniais arba natūralios žolės takeliais.

Rezultatas bus natūrali, tačiau harmoninga – ne chaotiška! – kompozicija, trauksianti į jūsų sodą drugelius, bites, paukščius.

Patarimas: naudokite kuo įvairesnio aukščio bei atspalvių augalus – taip sukursite gyvumo ir judesio atmosferą net ir nevėjuotomis dienomis.

Romantiški sodai

Jeigu jus žavi amerikietiškuose filmuose rodomi elegantiški priemiesčio namai su balintomis terasomis, šis stilius kaip tik jums.

Romantiškas sodas – tai sodas sielai. Vieta, kur klesti ramybė, simetrija ir švelnūs atspalviai. Jo pagrindas – visžalės gyvatvorės (buksmedžių, kukmedžių, vaistinių ievų), supančios rožių ir hortenzijų krūmus, levandas ir jazminus.

Rekomenduojami spalviniai akcentai – rožinės ir kreminės gėlės, sukuriančios „amžinos vasaros“ efektą.

Tai mini kraštovaizdis, kuriame nostalgija persipina su grakštumu, šiluma ir, žinoma, romantika, leidžiančia pabėgti nuo kasdienybės šurmulio.

Patarimas: jei yra vietos ir galimybių, papildykite sodą akmeniniais suoleliais, žibintais, pasistatykite pavėsinę ir turėsite savo nuosavą Provanso kampelį.

Kas bus aktualu kitais metais

• Ekologinis sąmoningumas. Jo esmė – naudoti mažiau trąšų ir daugiau komposto, kaupti lietaus vandenį.

• Aromaterapija. Sode pradėkite auginti augalus, kurių aromatas ramina. Pavyzdžiui, mėtas, čiobrelius, levandas, melisas.

• Švelnus apšvietimas. Vakarais įsižiebiantys šviestuvai su saulės baterijomis sukurs atpalaiduojančią aplinką.

2026-ųjų sodas – tai ne tik dekoratyvumas, bet ir emocijos. Erdvė, kuri rūpinsis jumis, padės atsikratyti įtampos, rasti vidinę pusiausvyrą ir pasijusti arčiau gamtos.

Susipažinkite: nauji augintiniai

Ateinantys metai atsineša ne tik naują stilių sodams, bet ir naujų madingų augalų.
Kraštovaizdžio specialistai iš jų išskiria 5 pagrindinius, būsiančius populiariausius 2026-aisiais. Tokio dėmesio šie augalai, su kuriais netrukus supažindinsime, sulaukė dėl savo dekoratyvumo ir nekaprizingumo – jie gali augti visokiausiomis sąlygomis nuo saulėkaitos iki dalinio šešėlio, o kai kurie net tinkami panaudoti virtuvėje.
Didžiosios cefaliarijos

Šios daugiametės gėlės švelnaus citrininio atspalvio žiedais pritaps bet kokioje klomboje ir subtiliai atnaujins gėlyno vaizdą. Sodinti jas galima tiek visiškoje saulėkaitoje, tiek ir daliniame pavėsyje.
Violetinės tūbės

Nepaisant pavadinimo, ne visos violetinės tūbės yra violetinės – jų atspalvių įvairovė gana didelė. Tad šios aukštos grakščios gėlės gali tapti išraiškingu akcentu.
Tūbės nereiklios gėlės – gerai auga saulėkaitoje ir lengvai dauginasi.
Japoninės sedulos

Nepaprastai gražiais kreminiais žiedais žydinčios sedulos mėgsta augti daliniame ar net visiškame šešėlyje. Specialistai ypač rekomenduoja dvi veisles – ‘Teutonia’ ir ‘Venus’.
Lelijos ‘Nightrider’

Sodinti lelijas geriausia saulėje arba daliniame šešėlyje. Šios veislės žiedų spalva itin tamsi, todėl nė neabejokite, kad ‘Nightrider’ taps tikra sodo puošmena.
Artišokai ‘Violet de Provence’

Daržovė? Taip! Ir visgi labai dailus augalas, niekuo nenusileidžiantis dekoratyviems.
Dar neseniai artišokai išvis buvo egzotika, o dabar ne tik randa vietą mūsų virtuvėse, bet ir gėlynuose.

The post Sodas 2026-ųjų stiliumi appeared first on Kauno savaitė.

Kad kuriamas sodas būtų ne tik gražus, bet ir jaukus, kraštovaizdžio specialistai, o ir sodininkai mėgėjai naudoja įvairius triukus.

Bet jie visi paklūstam vienam svarbiausiam dėsniui: galutinį vaizdą lemia augalų parinkimas.

Svarbu atsižvelgti į jų žydėjimo laiką, dydį, spalvas bei atspalvius – ir ne tik žiedų.

Nes beveik visą sezoną sodo dekoratyvumas priklauso nuo augalų formų ir lapijos. O ji, kaip ir žiedų spalva, – skonio reikalas. Vieniems patinka ryški žaluma, kitiems – sidabrinis atspalvis, dar kiti ieško ko nors originalesnio. Bet nebūtinai egzotikos.

Pavyzdžiui, jeigu esate juodos spalvos gerbėjai, būtinai atkreipkite dėmesį į jurginus.

′Moonfire′

Paprasčiausioms rūšims priskiriami jurginai, kurie anaiptol neatrodo paprasti. Tiesa, žiedeliai nestambūs – iki 12 cm skersmens, nepilnaviduriai, tačiau dailiai nuspalvinti: pakraščiuose gelsvi, viduryje kone raudoni. O lapai tokie tamsūs, kad išties atrodo juodi.

Krūmeliai ne aukštesni kaip 50 cm, todėl gali būti auginami vazonuose kone visus metus.

′Ellen Houston′

Jeigu žavitės raudonos ir juodos spalvų deriniu, šie jurginai kaip tik jums: skaisčiai raudoni žiedai idealiai dera su tamsiai vyšniniais lapais. Tiesa, pastarųjų atspalvis gali keistis priklausomai nuo apšvietimo.

Krūmeliai neaukšti – tik 40–50 cm, žiedų skersmuo varijuoja nuo 5 cm iki 10 cm.

′David Howard′

Gerokai aukštesni – išaugantys iki 1 m jurginai švelniai abrikosinės spalvos žiedais tamsesne šerdimi ir taip būtų įspūdingi, o čia dar akį traukia tamsiai žalia lapija. Ši būna itin dekoratyvi net tada, kai jurginai dar nežydi. Tereikia pasodinti juos saulėtoje, nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje.

Žiedai tinka skinti, ilgai išsilaiko puokštėse.

′Happy Days′

Tai visa serija puikių jurginų, jų yra kelios veislės (nuotraukoje – ′Pink′). Jos skiriasi žiedų atspalviais – tų gali būti įvairiausių, bet visos turi vieną bendrą bruožą: labai tamsią lapiją.

Žiedeliai paprastučiai, krūmeliai – itin kompaktiški, tesiekia 30 cm.

′Karma Chocolate′

Labai patraukli jurginų veislė šokoladinio atspalvio žiedais, lapais ir net stiebais.

Krūmai užauga iki 70–80 cm, o stulbinamo grožio žiedai ilgai išlieka švieži tiek neskinti, tiek puokštėse.

′Gallery La Tour′

Žemaūgiai jurginai šviesiais žiedais ir tamsiais lapais – toks derinys negali nepatikti. Tuo labiau kad žiedai pilnaviduriai, efektingų rožinių atspalvių.

Šie jurginai mėgsta saulėtas vietas ir itin tinka alpinariumams puošti.

′Dark Angel Dracula′

Kraujo raudonumo žiedai puošia nedidelius – iki 35 cm aukščio krūmelius. Lapija irgi patraukli, tačiau ne tik neįprastu tamsumu, bet ir ypatingu grakštumu.

Priklausomai nuo apšvietimo, lapų spalva gali keistis nuo žaliai violetinės iki kone juodos.

′Black Jack′

Sodraus vyšninio atspalvio, kartais kone juodi žiedai ir tokie pat lapai jau pavergė milijonų gėlininkų širdis. Pasodinti grupėmis, tokie jurginai atrodys prabangiai ir didingai – visgi 100–120 cm aukščio. Jų žiedlapiai niekada neišbluks saulėje ir niekada nebyrės nuo vėjo.

′Dahlegria Bicolor′

Kaip galima suprasti iš pavadinimo, jurginų žiedai dviejų spalvų – raudonos ir geltonos. Tamsios lapijos fone jie džiugins nuo liepos iki pat spalio.

Krūmeliai bus vidutiniai, 45–60 cm aukščio, bet žiedai – gana stambūs, iki 25 cm skersmens.

′Bishop of Dover′

Švelniai rožiniai ar alyviniai šių jurginų žiedai panašūs į didžiules ramunes ir nepakartojamai atrodo tamsių, bronza spindinčių lapų fone.

Krūmai aukšti – iki 90 cm. Žydį rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais ir tuo metu traukia būrius apdulkinančių vabzdžių.

Gerai auga dideliuose vazonuose.

    Įdomūs faktai

Egzistuoja daugiau kaip 20 000 jurginų rūšių.
Jurginų gumbai, lapai ir žiedai yra valgomi.
Savo gimtinėje Meksikoje laukiniai jurginai užauga iki 6 metrų.

The post Tamsioji sodo pusė – jurginams appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau net ištvermingiausiems ir neįnoringiausiems iš jų reikalinga priežiūra.

Rudeninė spygliuočių priežiūra bene svarbiausia per visą sezoną. Ji skirta sustiprinti augalų imunitetą ir padėti jiems išlaikyti sveiką dekoratyvią išvaizdą bei atsparumą žiemos išbandymams.

Štai svarbiausi darbai, kuriuos spygliuočių augintojams reikia suspėti padaryti prieš ateinant šalčiams.

Aprūpinti vandens atsargomis

Tai pirmasis ir pats svarbiausias dalykas, kurį turėtumėte padaryti rudenį savo spygliuotiems augintiniams: tinkamai juos palaistyti.

Nepaisant to, kad ruduo tradiciškai tapatinamas su lietumis, natūralios drėgmės nepakanka spygliuočiams normaliai pasiruošti žiemoti. Mat nors vegetatyviniai procesai šiuo metų laiku ir sulėtėja, visžaliuose augaluose jie vyksta net žiemą.

O žiemą, jei jau užsiminėm apie ją, pagrindinis spygliuočių priešas yra ne šaltis, kaip galėtume pamanyti, bet sausra.

Ji tampa itin juntama saulėtomis, bet žvarbiomis dienomis. Tuomet vėjo košiami ir saulės spindulių spirginami spygliai ima garinti drėgmę, o žemėje įšalusios šaknys negali jos kompensuoti. Dėl to augalas išdžiūva, paruduoja ir netenka gyvybės.

Kad taip nenutiktų, rudenį būtina spygliuočius kaip reikiant prilaistyti.

Tokios procedūros tikslas – giliai ir gausiai sudrėkinti dirvožemį, kad augalų šaknys galėtų atsigerti iki soties.

„Didysis laistymas“ atliekamas spalį arba lapkritį, kai oro temperatūra dieną nebeviršija 7–9 laipsnių, tačiau šalnos dar neprasidėjusios.

Vandens kiekis priklauso nuo orų – ar ruduo sausringas, ar retkarčiais palyja, – ir spygliuočių amžiaus.

Pavyzdžiui, vyraujant sausiems orams subrendusiam stambiam medžiui, kaip pušis arba eglė, gali prireikti iki aštuonių 10 litrų talpos kibirų vandens.

Jauniems medeliams, pasodintiems einamaisiais ar praėjusiais metais, užteks trijų keturių kibirų. Svarbiausia, kad vanduo prasiskverbtų į dirvą ne mažiau kaip per 50–60 cm.

Laistyti geriausia per kelis kartus, kad drėgmė vienodai pasiskirstytų aplink kamieną, kur ir yra šaknys.

Gerai prilaistyta žemė užšąla gerokai lėčiau. Tai suteikia šaknims papildomo laiko pasiruošti šalčiams.

Patręšti

Šiuo metų laiku spygliuočiams reikia ne tik vandens, bet ir papildomo maisto.

Pagrindinis rudeninio tręšimo tikslas – sutvirtinti spygliuočių šaknų sistemą ir padėti jauniems ūgliams visiškai sumedėti.

Kad taip nutiktų, augalams reikalingas fosforas ir kalis.

Fosforas leidžia vystytis stiprioms šaknims, kalis padidina augalų audinių atsparumą šalčiams, ligoms ir nepalankioms orų sąlygoms.

O štai azotinės trąšos, stimuliuojančios žaliosios masės augimą, iš rudeninio „valgiaraščio“ turi būti išbrauktos – ir jau nuo rugpjūčio vidurio. Jauni nesubrendę ūgliai, kurių pagrindinis augimas buvo rudenį, žiemą beveik užtikrintai pražus susilpnindami visą augalą.

Idealus sprendimas – specialios rudeninės trąšos spygliuočiams. Jų sudėtis būna subalansuota, kad atitiktų augalų poreikius šiuo konkrečiu metų laiku.

Nors galima naudoti ir paprastas mineralines trąšas (superfosfatą, kalio sulfatą, kalio monofosfatą, kitas).

Tręšti spygliuočius būtina griežtai pagal instrukcijas paskleidžiant trąšas aplink kamieną vienodu sluoksniu, o paskui negiliai užkapstant ir palaistant.

Tą padaryti reikia ne vėliau kaip likus mėnesiui iki pirmųjų šalčių, jei norite, kad jūsų spygliuočiai gautų visų būtinų išteklių sėkmingai peržiemoti.

Atlikti sanitarinį genėjimą

Ruduo – puikus metas sutvarkyti savo spygliuočius.

Po vasaros dažniausiai padaugėja sausų, pageltusių ar ligų, kenkėjų pažeistų šakų. Jas būtina iškarpyti aštriu sekatoriumi, kad sustabdytumėte galimą infekcijos ar pavojingų vabzdžių plitimą.

Pjūvius, ypač stambiuosius, pageidautina patepti antibakteriniu tepalu.

Ir dar: kai kurių spygliuočių, kaip tujos ar kadagiai, lajos tokios tankios, kad į jas nepatenka saulės šviesa. Bet praskleidę šakas išvysite, kiek viduj nudžiūvusių spyglių, kuriuos taip pat būtina pašalinti, antraip virs grybelinių infekcijų židiniu.

Tą padaryti galima tiesiog rankomis – nubraukti sudžiūvusius spyglius mūvint storas pirštines arba sodo siurbliu.

Sanitarinis genėjimas ir senų spyglių pašalinimas gerina oro cirkuliaciją lajoje – tai irgi mažina grybelinių ligų vystymosi riziką. Svarbu nepamiršti paskui iš po spygliuočių surinkti visas augalines atliekas ir sudeginti specialiai tam skirtoje vietoje.

Apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų

Net jeigu augalas atrodo visiškai sveikas, profilaktinis purškimas rudenį jam tikrai nepakenks.

Ligas sukeliančių grybelių sporos gali žiemoti ir dirvožemyje, ir ant augalinių atliekų. Jeigu jų nesunaikinsite, pavasarį, stojus palankiems orams, grybeliai ims tarpti ir plisti.

Tas pat ir su kenkėjais: skydamariais, chermesais, kitais. Jie sudeda kiaušinėlius ant spygliuočių šakelių ir spyglių, o pavasarį sugrįžus šilumai iš jų išsirita naujos kenkėjų kartos.

Taigi tam, kad pavasarį neturėtumėte vargo, ir reikalingas rudeninis spygliuočių purškimas specialiais preparatais – fungicidais (nuo ligų) ir insektoakaricidais (nuo kenkėjų).

Pirmuoju atveju tiks 1 proc. Bordo tirpalas ar bet kokie šiuolaikiniai preparatai su variu. Rinkitės tuos sisteminius fungicidus, kurie apsaugos jūsų spygliuočius nuo jiems pavojingiausių ligų – rūdžių ir spygliakritės.

Atitinkamai kovai su kenkėjais rinkitės sisteminius ilgo poveikio preparatus, kurie yra veiksmingi visose vabzdžių vystymosi stadijose.

Profilaktiką, kaip visada, geriausia atlikti sausu oru, kai nėra vėjo. Purkšti būtina kruopščiai, sudrėkinti visas augalo dalis įskaitant kamieną ir žemę aplink jį.

Ypač daug dėmesio skirkite apatinėms spygliuočių šakoms, nes būtent ant jų ir žemėje po jomis dažniausiai žiemoja kenkėjai.

Mulčiuoti

Spygliuočių, ypač jaunų, šaknų sistema reikalinga apsaugos nuo staigių temperatūrų svyravimų ir stiprių šalčių. O mulčias – tinkamiausia priemonė tą apsaugą užtikrinti.

Mulčio sluoksnis aplink kamieną ne tik padės išvengti staigių temperatūros šuolių, bet ir sulaikyti drėgmę po rudeninio laistymo.

Kuo gi mulčiuoti spygliuočius? Ogi jų pačių žieve, skiedromis, pjuvenomis, durpėmis, kompostu, galiausiai – tiesiog nukritusiais spygliais.

Pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.

Nepageidautina mulčiavimui naudoti nei šieno, nei šiaudų – tai gali privilioti graužikus.

Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamai purus ir siekti 5–7 cm storį. Bet svarbiausia, kad jis nesiliestų prie spygliuočių kamienų, ar tai būtų medžiai, ar krūmai. Palikite tarpelį, kad žievė galėtų kvėpuoti ir nešustų per karščius.

Uždengti žiemai nuo saulės ir sniego

Šis etapas itin svarbus neseniai pasodintiems spygliuočiams ir toms jų rūšims, kurios nepasižymi dideliu atsparumu šalčiams.

Nors pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.

Pastarasis gali išlaužyti šakeles, tai ypač pavojinga koloniniams spygliuočiams. Todėl jų lajas patariama atsargiai, pernelyg neveržiant, apsukti špagatu ar specialiu tinklu.

Kad nenudegintų saulė, kaip dažnai būna vasario–kovo mėnesiais, augalams reikia parūpinti šešėlį. Šiam tikslui nuo saulėtosios pusės statomi maišinės medžiagos, agroplėvelės ar specialaus tinklo ekranai.

Jeigu spygliuotis nedidelis, galima ir visiškai jį uždengti maišiniu užvalkalu, tačiau šis turėtų būti laisvas ir praleisti orą.

Beje, geras variantas – apdangstyti spygliuočius eglišakėmis.

Tik polietileno plėvelės naudoti jokiu būdu negalima: ji sukurs šiltnamio efektą, taigi per atlydžius spygliai šus.

Apsaugą spygliuočiams pradėkite ręsti jau po šalnų, kad augalai spėtų prisitaikyti prie žemesnių temperatūrų. Ir nepamirškite palikti nedidelių angų – ventiliacijai.

Nuimti dangas reikia palaipsniui ir tik tada, kai vėl nusistovės šilti orai. Pageidautina – apniukusių oru, kad spygliuočiai galėtų palaipsniui priprasti prie skaisčios pavasarinės saulės.

The post Atsigerti iki soties ir kiti spygliuočių reikalai rudenį appeared first on Kauno savaitė.

Puošniems hortenzijų žiedams abejingų nebūna. Nors krūmai ir be jų ganėtinai dekoratyvūs, kas išsižadės tokio grožio, kai galima mėgautis ir vienu, ir kitu? Tuo labiau kad bežiedis sezonas gali reikšti, jog augalo sveikata reikia labai susirūpinti.

Viena iš trijų

Mūsų gėlynuose ir soduose žydi įvairiausių rūšių bei veislių hortenzijos.

Birželio–liepos mėnesiais jos visos pamažu – vienos anksčiau, kitos vėliau – pradeda rodyti žiedus: šviesiosios, šluotelinės, ąžuolialapės, didžialapės, šiurkščiosios, Saržento.

Vis dėlto pasitaiko, kad šie nuostabūs augalai taip ir nesuformuoja žiedynų.

Specialistų teigimu, dažniausiai yra trys situacijos, kuomet taip nutinka:

• hortenzija išvis nė karto nežydėjo nuo pat pasodinimo dienos,

• hortenzija staiga liovėsi žydėti,

• hortenzija kiekvienais metais žydėjo vis skurdžiau.

Nė karto nežydėjo

Pasodinti hortenzijų sodinukai paprastai sužydi per pirmuosius 2–3 metus. Kiek daugiau laiko gali prireikti krūmeliams, padaugintiems iš auginių.

Jeigu žiedų hortenzija taip ir neparodo, priežastis gali slypėti visoje puokštėje nepalankių aplinkybių.

1. Nesėkmingai parinkta vieta

Jeigu hortenzija pasodinta pavėsingoje vietoje, kurioje ją nuolat blaško stiprūs vėjai, yra per sausa, o žemė kieta ir šarminės reakcijos, tikėtis iš jos žiedų neverta.

Atminkite: netinkamai parinkta augimo vieta tiesiogiai – ir neigiamai veikia hortenzijų gebėjimą žydėti.

Ką daryti. Persodinti hortenziją į tinkamesnę vietą. Šviesią, bet ne saulėkaitoje, be skersvėjų, be užsistovinčios drėgmės, su rūgštoku derlingu dirvožemiu.

Pageidautina tą padaryti rudenį. Atsargiai iškelti krūmą iš žemės šakėmis, kad nepažeistumėte šaknų.

2. Netaisyklingai pasodintas augalas

Nepatyrę gėlininkai kartais hortenzijas pasodina pernelyg giliai, ir dėl to jos prastai vystosi ir nežydi.

Dar viena klaida – drenažo ir trąšų trūkumas, jeigu žemė sklype ne pernelyg derlinga.

Ką daryti. Iškaskite krūmą ir pasodinkite taip, kad šaknies kaklelis būtų žemės lygyje ar net šiek tiek virš jos. Bet prieš tai pasirūpinkite, kad duobėje būtų tinkamas drenažas (keramzitas, skalda, stambus žvyras ar pan.).

Jei reikia, galite pridėti trąšų: 1–2 kibirus komposto arba humuso, 1,5 šaukšto karbamido, 4–5 šaukštus superfosfato ir 2 šaukštus kalio salietros.

Jeigu buvote priversti iškasti hortenziją, pasinaudokite tuo ir gerai apžiūrėkite šaknis, ar nėra kokių nors ligos požymių ar kenkėjų pėdsakų.

3. Drėgmės stygius

Lotynų kalba hortenzijos pavadinimas – „hydrangea“ – indas vandeniui. Ir ne atsitiktinai.

Šie augalai nepaprastai mėgsta drėgmę ir geriausiai auga reguliariai laistomi. Net ir nedidelė sausra gali sutrukdyti hortenzijai prigyti ir tada ji nežydės.

Ką daryti. Sureguliuokite laistymą ir nebeleiskite žemei aplink krūmą išdžiūti.

Jeigu orai vėsūs, hortenzijas laistykite maždaug kartą per savaitę. Per karščius jauni augalai laistomi kasdien. Vandens norma – po 10–30 litrų krūmui.

4. Silpnos šaknys

Jeigu hortenzijos šaknų sistema nepakankamai išsivysčiusi, ji nežydės, nes visas jėgas augalas skirs ne žiedpumpuriams krauti, o šaknims auginti.

Suprasti, kad krūmui stinga šaknų masės, galima iš kelių požymių: silpno augimo, pageltusių ir vystančių lapų.

Tą galima pastebėti ir persodinti augalą.

Ką daryti. Duokite krūmui daugiau laiko įsišaknyti. Galite padėti jam paliedami šaknų stimuliatoriumi.

Taip pat pravartu atminti, kad kartais hortenzijoms žydėti trukdo azoto perteklius. Nuo jo jaunas krūmas tik augina žaliąją masę, o žiedų nekrauna.

5. Ligos ir kenkėjai

Miltligė, rūdys, antraknozė, cerkosporozė ir kitos ligos gali atimti daug jėgų, todėl hortenzija ir nežydi.

Prisidėti gali ir kurmiai – požeminiai jų urvų labirintai pavojingi hortenzijų šaknims. Kaip ir kenkėjai: amarai, tripsai, voratinklinės erkutės, nematodai ir kt.

Ką daryti. Apžiūrėkite augalą, nustatykite problemą ir imkitės gydymo.

Nuo grybelinių ligų reikės fungicidų, nuo vabzdžių ir erkučių – insekticidų ir insektoakaricidų. Taip pat išprašyti iš gėlyno kurmius.

Deja, kai kurios ligos – tokios, kaip mozaikos virusas – yra negydomos. Užsikrėtusius augalus būtina iškasti ir sudeginti, žemę – dezinfekuoti vario sulfatu ar specialiais preparatais.

6. Krūmo iššalimas

Dvejus metus po pasodinimo hortenzijų sodinukus derėtų dengti žiemai, nepriklausomai nuo jų rūšies, antraip žiedų galima ir nesulaukti.

Kai kurios hortenzijos, kaip kad didžialapės, gali neištverti stiprių šalčių net ir su priedanga.

Itin žvarbiomis besniegėmis žiemomis kartais nukenčia net neįnoringosios šviesiosios hortenzijos.

Ką daryti. Duoti augalui laiko atsigauti. Laikykitės laistymo ir tręšimo režimo, būtinai uždenkite prieš žiemą.

Net jeigu žiemą krūmas smarkiai apšalo, silpnai vegetuoja, nepraraskite vilties. Kartais net labiausiai pažeistos hortenzijos atsigauna. Svarbu išgenėti nušalusias dalis, pagirdyti augalą augimo stimuliatoriais, o tada stebėti, kas bus. Jeigu per sezoną jokio pagerėjimo nepastebėsite, hortenziją bus geriausia pašalinti iš gėlyno, kad silpnas augalas netaptų prieglobsčiu patogenams ir kenkėjams.

Beje, kartais hortenzijų žydėjimą gali slopinti kaimynystėje augantys augalai.

Nereikėtų jų sodinti greta paparčių, akacijų, graikinių riešutų, česnakų, svogūnų.

Tinkami kaimynai hortenzijoms – jazminų ir alyvų krūmai, lanksvos. Bet geriausiai jos auga vienos pačios.

Staiga nustojo žydėti

Jeigu hortenzija kasmet apsipildavo žiedais, o šiemet nesuformavo nė vieno žiedyno – arba jie neišsiskleidė – apsvarstykite vieną iš šių trijų galimybių.

1. Ligos ir kenkėjai

Rimtai susirgęs ar kenkėjų apeitas hortenzijos krūmas gali staiga nustoti žydėjęs.

Tiesa, atimti žiedus iš stambaus sveiko krūmo per vieną sezoną nėra paprasta. Nebent būtų pažeistos šaknys – tuomet tai net labai realu.

Pavyzdžiui, susiklostė tokia situacija: žiemą hortenzija stipriai apšalo, nusilpo, o tada jos šaknis užpuolė nematodai arba puvinį sukeliantys grybeliai. Taip pažeistas augalas tikrai neras jėgų žydėti.

Lygiai taip pat pakenkti hortenzijoms gali ir kitos ligos, todėl labai svarbu nustatyti tikslią diagnozę.

Ką daryti. Jeigu įtariate, kad problema – šaknys, nedidelį krūmą galima iškasti ir apžiūrėti.

Ne mažiau svarbu įvertinti ir antžeminę augalo dalį ir, jei reikia, apdoroti fungicidais arba insekticidais.

Profilaktikai naudinga naudoti biopreparatus su šieno lazdelėmis arba trichodermomis.

2. Krūmo iššalimas

Žiemą, per pavasarines ar rudenines šalnas hortenzijos, žydinčios ant antramečių ūglių, gali lengvai netekti žiedinių pumpurų. Taigi atėjus vasarai ir nesužydėti.

Ką daryti. Dar pavasarį pašalinti visas nušalusias augalo dalis. O vasarą – nusilpusiai hortenzijai skirti daugiau dėmesio ir padėti jai atsigauti. Svarbu neperlaistyti, bet ir neleisti žemei per daug išdžiūti, nepersistengti su trąšomis, saugoti nuo kenkėjų ir grybelinių ligų ir artėjant kitai žiemai jau būtinai uždengti.

3. Nepakankamas laistymas

Hortenzija negali normaliai žydėti, jeigu jai trūksta drėgmės. Šiemet tai negresia, tačiau kitomis vasaromis ilga sausra gali tapti viena iš priežasčių, kodėl krūmai nesugeba formuoti žiedynų arba numeta juos nespėjusius nė išsiskleisti.

Ištroškusius hortenzijų krūmus nesunku atpažinti: jų lapai džiūva, susisuka ir nukrenta, ūgliai nustoja augti.

Ką daryti. Pradėti reguliariai laistyti. Ypač tuo metu, kai hortenzijos krauna žiedinius pumpurus.

Žydi vis prasčiau

Menkai pumpurų, glebūs ir greitai nuvystantys žiedynai, kasmet vis mažėjantis jų skaičius – tokios bėdos hortenzijas užklumpa ne be priežasties.

1. Netręšimas arba netinkamas tręšimas

Su laiku žemė toje vietoje, kur auga hortenzija, nuskursta, taigi krūmas pradeda irgi skurdžiau žydėti. Neparūpinus jam maistinių medžiagų, gali išvis liautis.

Be to, trąšų badas gali neigiamai paveikti hortenzijų imunitetą, taigi jų atsparumą šalčiams.

Kartais krūmams trūksta ir kokios nors konkrečios mineralinės medžiagos. Arba jiems kenkia azoto perteklius: visi žinome, kad azotas skatina tik žaliosios masės augimą, o žiedus krauti trukdo.

Ką daryti. Sureguliuoti tręšimų grafiką.

Paprastai per sezoną hortenzijos tręšiamos 3–4 kartus: ankstyvą pavasarį kraunant pumpurus, žydint ir nužydėjus.

Ypač svarbūs hortenzijoms kalis ir fosforas.

Tręšti galima mineralinėmis trąšomis, galima ir organinėmis, gatavomis arba savadarbėmis, pilti ištirpdytas vandenyje ar purkšti – tas nesvarbu.

2. Natūralus krūmo senėjimas

Vienoje vietoje hortenzijos gausiai žydi ne mažiau kaip 10 metų, kartais net ilgiau. Viskas priklauso nuo rūšies ir veislės, augimo vietos, oro sąlygų, agrotechnikos.

Tačiau su laiku žydėjimas tampa vis silpnesnis ir blankesnis.

Ką daryti. Atlikti jauninantį krūmo genėjimą arba išskirstyti jį į kelias dalis ir pasodinti kaip atskirus augalus naujose vietose.

3. Per smarkus nugenėjimas

Tai dar viena priežastis, kodėl hortenzijos nesužydi. Ypač radikalių genėjimų nepakenčia stambialapės rūšys: po to krūmai arba visai nebežydi, arba žydi labai blankiai.

Ką daryti. Suteikti augalui laiko atsigauti – kurį laiką jo nebegenėti.

4. Ligos ir kenkėjai

Kaip minėta, serganti hortenzija gali niekada nebesužydėti, bet gali žiedų netekti palaipsniui, sezonas po sezono sukraudama jų vis mažiau.

Ką daryti. Išsiaiškinti augalo negalavimo priežastį ir parinkti gydymą.

Kad hortenzijos augtų sveikos, būtina aplink jas reguliariai ravėti piktžoles ir profilaktiškai purkšti krūmus.

Sveika hortenzija privalo žydėti. Jeigu žiedų nėra, gerai ją apžiūrėkite ir turėtumėte rasti problemos priežastį. Ją pašalinus, beliks tik pasirūpinti augalo reabilitacija.

The post Hortenzijų nežydėjimo paslaptys appeared first on Kauno savaitė.

Juolab kad kiekviena rugpjūčio uoga savaip naudinga ir net gali prisidėti gydantis ligas.

Juodieji serbentai

Pagal vitaminų kiekį jie tikri čempionai. Vien vitamino C juoduosiuose serbentuose tiek daug, kad nusileidžia tik erškėčių vaisiams.

Daugiausia vitaminų ir mineralų – beveik keturiskart daugiau – sukaupia serbentų odelė.

Ko turi? Juoduosiuose serbentuose yra 4–15 proc. cukrų (gliukozės ir sacharozės), 0,4 proc. riebalų ir 4–5 proc. organinių rūgščių.

Uogose taip pat daug karoteno (0,4 mg/100 g), vitamino E (0,8 mg/100 g) ir vitamino B6 (25 mg/100g), rekordiškai daug kalio (2000 mg/100 g), fosforo (1500 mg/100 g), magnio (450 mg/100 g), mikroelementų.

Energinė vertė – 44 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Juodieji serbentai – polivitaminų šaltinis ir veiksminga uždegimą slopinamoji bei šlapimą varančioji priemonė.

Uogos mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje ir stiprina imunitetą. Jas rekomenduojama valgyti visiems, kamuojamiems reumatizmo, bronchito, opų, esant tinimams, kraujoplūdžiams, anemijai.

Juodieji serbentai – idealus priedas dažnai sergančių vaikų valgiaraščiui.

Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

Raudonieji serbentai

Jų tiesiog būtina užsišaldyti žiemai – gripo ir peršalimo ligų sezonui, nes žmogaus organizmui raudonieji serbentai duoda ne ką mažiau naudos nei spanguolės.

Ko turi? Šiuose serbentuose gana daug cukraus – 4–13 proc., bet yra ir organinių rūgščių – 1,5–4 proc.

Vitamino C, tiesa, ne itin gausu – 25 mg/100 g, o ir iš kitų vitaminų būtų galima išskirti nebent folio rūgštį (0,1 mg/100 g) ir PP (0,5–1,5 mg/100 g).

Raudonose uogose apstu kalio (350 mg/100 g), fosforo (20 mg/100 g), taip pat yra geležies (iki 15 mg/100 g) ir jodo (1–1,5 mg/100 g).

Energinė vertė – 43 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Būdami itin turtingi organinių rūgščių, raudonieji serbentai puikiai slopina pykinimą, vėmimą, gerina žarnyno peristaltiką.

Raudonųjų serbentų sultys pasižymi karščiavimą mažinančiomis ir šlapimą varančiomis savybėmis.

Kartu su šlapimu iš organizmo jie pašalina druskas (net ir sunkiųjų metalų), toksinius.

Raudonuosius serbentus rekomenduojama valgyti sveikstantiesiems po ligos (jie padės greičiau sustiprinti organizmą) ir kamuojant toksikozei nėštumo metu.

Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

Agrastai

Pasistenkite vėlyvųjų agrastų privalgyti kuo daugiau tiesiai nuo krūmo, nes uogienėse, džemuose ir kompotuose jie nebebus tokie naudingi.

Ir atminkite: kuo tamsesnės spalvos agrastai, tuo sveikesni.

Ko turi? Prinokusiuose agrastuose yra nemažai cukrų – 5–9,8 proc., taip pat organinių rūgščių – 1,5–2,9 proc. bei 0,2 proc. riebalų.

Vitaminų irgi netrūksta: C (21–40 mg/100 g), B1 (0,01–0,04 proc.), B9 (0,1–0,2 proc.), PP (0,3–0,4 proc.).

Užtektinai agrastuose ir mineralinių medžiagų, ypač kalio (iki 300 mg/100 g) ir fosforo (30 mg/100 g).

Dar yra geležies, jodo, mikroelementų.

Energinė vertė – 45 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Daugiau agrastų rekomenduojama valgyti širdininkams, sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze, nutukimu, mažakraujyste.

Gelbsti šios uogos ir kamuojant vidurių užkietėjimui, tinimams, nes turi lengvą šlapimą varantįjį bei vidurius laisvinantįjį poveikį.

Dar agrastai stiprina imunitetą – ypač vaikų ir senjorų, aprūpina jų organizmą vitaminais.

Kam negalima? Sergantiesiems opomis, diarėja, enteritu, cukriniu diabetu.

Šilauogės

Kaip ir mėlynės, šilauogės daugelį naudingųjų savybių išsaugo ir termiškai apdorotos, tad skubėkite virti uogienes ir kompotus.

Ko turi? Cukraus – 4,5–10 proc. (priklausomai nuo klimato, kuriame augo), 1,2 proc. organinių rūgščių, 2 proc. ląstelienos.

Labai daug šiose uogose provitamino A (beta karoteno) – iki 1500 TV/100 g. Kitų vitaminų – C, PP, – kiekiai nežymūs.

Iš mineralinių medžiagų šilauogėse yra kalio – iki 300 mg/100 g, 40 mg/100 g sieros, 15 mg/100 g kalcio.

Esama ir biologiškai aktyvių medžiagų: niomirtilino (mažina cukraus kiekį kraujyje) ir oksikumarino (mažina kraujo krešumą, taigi, ir trombų susidarymo riziką).

Energinė vertė – 57 kcal/100 g.

Kuo naudingi? Ne taip smarkiai, kaip mėlynės, bet irgi gerina regą. Turi antibiotinių, priešuždegiminių savybių.

Šias uogas naudinga valgyti sergant šlapimo pūslės uždegimu, kolitu, diarėja, alerginėmis odos ligomis, podagra, reumatizmu.

Kam negalima? Turintiesiems tokią bėdą, kaip lėtinis vidurių užkietėjimas.

Vynuogės

Pačios naudingiausios, žinoma, ne iš prekybos centro, o iš nuosavo kiemo ar sodybos.

Ko turi? Niekam nebus naujiena, kad vynuogėse cukraus labai daug – 12–33 proc. gliukozės ir fruktozės.

Organinių rūgščių (vyno, obuolių, citrinų) jose būna iki 1,5 proc.

Vitaminų vynuogėse nėra labai daug: C – 3–11 mg/100 g, A – 0,05–0,2 mg/ 100 g, B6 – 0,04 mg/100 g, E – 0,5–3 mg/100 g. Užtat jos – unikalus makro- ir mikroelementų šaltinis, mat turi labai daug kalio – 250 mg/100 g, mangano – 70 mg/100g, magnio – 20 mg/100 g. O geležies vynuogėse net pustrečio karto daugiau nei obuoliuose – iki 4 mg/100 g.

Energinė vertė – 72 kcal/100 g.

Kuo naudingos? Vynuogėse sukauptas cukrus greitai kompensuoja organizmo išeikvotą energiją ir prarastus skysčius. Esant inkstų ir širdies nepakankamumui, mažina tinimą, gerina nesveikų organų darbą.

Vynuogės šalina toksinus iš kraujo ir druskų perteklių, tai labai svarbu sergantiesiems podagra ir osteochondroze.

Dar jos tirpdo akmenis inkstuose, reguliuoja kraujospūdį, normalizuoja medžiagų apykaitą.

Naudingos vynuogės ir sergant anemija arba netekus daug kraujo.

Kam negalima? Turintiems nutukimo, opaligės, cukrinio diabeto, lėtinio faringito diagnozę, esant ėduoniui ir diarėjai.

    Įdomūs faktai

Daugelyje uogų yra tam tikras kiekis riebalų. Jei stebitės, iš kur jų ten gali atsirasti, atsakymas labai paprastas – iš sėklyčių. Tad jeigu jų nesukramtysite, uogų kaloringumas bus mažesnis.
Visose uogose gausu organinių rūgščių, kurios ardo ir padeda pašalinti iš organizmo nereikalingas druskas. Jas valgydami, palaikote savo sąnarių sveikatą.
Uogose esantis pektinas – puikiausia „šluota“. Jis surenka organizme susikaupusius toksinius, sunkiųjų metalų druskas ir idealiai išvalo žarnyną.

The post 5 rugpjūčio dovanos sveikatai appeared first on Kauno savaitė.

Jis padeda ne tik efektyviai pasinaudoti gamtos ciklais, orų sąlygomis, bet ir Mėnulio fazių įtaka augalų vystymuisi.

     RUGPJŪTIS

Pagrindinio derliaus mėnuo. Ir tinkamiausias laikas ruoštis rudens sezonui.
Rugpjūtį sėjamos kultūros vartoti rudenį, taip pat sideratai, gerinantys dirvožemio derlingumą.

Sėja: rudeniniam derliui sėkite sparčiai augančias kultūras, kad spėtų subręsti iki šalnų.
Sideratai: sėkite nuėmę derlių – jie praturtins dirvožemį azotu ir neleis įsigalėti piktžolėms.
Laistymas: reguliariai laistykite augalus, ypač karštomis dienomis, neleiskite žemei perdžiūti.
Kenkėjai: stebėkite augalus, purkškite nuo ligų ir kenkėjų, kurie rugpjūtį vėl tampa itin aktyvūs.
Dirvožemis: nuėmę derlių laisvose lysvėse gerinkite žemę organinėmis trąšomis.

The post 2025-ųjų daržininko kalendorius: RUGPJŪTIS appeared first on Kauno savaitė.

Ar žinojote, kad, priklausomai nuo dirvožemio savybių ir priežiūros, jų spalvą galima pakeisti, pavyzdžiui, į mėlyną ar rožinę?

Kaip išauginti žydras arba sodriai mėlynas hortenzijas

Norėdami hortenzijų žiedus paversti mėlynais ar net sodriai mėlynais, pirmiausia reikia padidinti dirvožemio rūgštingumą.

Vienas veiksmingiausių būdų – naudoti aliuminio sulfatą.

Pakanka kartą per mėnesį įterpti nedidelį jo kiekį į žemę ir palaistyti vandeniu.

Kitas variantas – paprastas stalo actas: ištirpinkite 50 ml acto kibire vandens ir laistykite augalą prie pat šaknų.

Taip pat naudinga hortenzijas tręšti žemumų durpėmis bei mulčiuoti žemę spygliuočių paklotėmis ar pjuvenomis – tai papildomai padidins rūgštingumą.

Trąšose turėtų būti daug kalio, o kalkių, kreidos ar dolomitmilčių reikėtų vengti, nes jie mažina rūgštingumą.

Laikantis šių rekomendacijų, žiedų spalva palaipsniui pasikeis iš baltos ar rožinės į mėlyną ar ryškiai mėlyną.

Sėkmės raktas – reguliarumas ir nuoseklus rūpinimasis.

Kaip išauginti rožines hortenzijas

Norint, kad hortenzijos žydėtų rožiniais ar raudonais atspalviais, reikia sumažinti dirvožemio rūgštingumą.

Tam puikiai tinka dolomitmilčiai – jie greitai neutralizuoja rūgštį.

Jei naudojate kalkes ar kreidą, rezultato teks palaukti kelis mėnesius.

Organinės trąšos, tokios kaip visiškai perpuvęs kompostas, taip pat gali padėti pakeisti spalvą, tačiau venkite šviežio mėšlo ar nevisiškai subrendusio komposto – jie gali pakenkti augalui.

Papildomai naudokite mineralines trąšas, turinčias daug kalio, azoto ir kalcio.

Venkite rūgštinančių medžiagų, pavyzdžiui, durpių ar spyglių.

Mulčiavimui rinkitės šiaudus – jie nekeičia dirvos rūgštingumo.

Geriausia visus šiuos veiksmus pradėti pavasarį, kad jau tą patį sezoną galėtumėte džiaugtis rožiniais žiedais.

Pagrindiniai hortenzijų priežiūros principai

Kad hortenzijos išliktų sveikos ir džiugintų spalvingais žiedais, joms reikia ypatingos priežiūros. Šie augalai prastai toleruoja tiesioginius saulės spindulius, todėl geriausia juos sodinti pusiau pavėsyje.

Dirvožemis turėtų būti derlingas, purus ir šiek tiek rūgštus.

Laistyti reikėtų reguliariai, naudojant minkštą, nusistovėjusį vandenį, kad būtų išvengta perdžiūvimo.

Pumpurų formavimosi laikotarpiu verta atlikti švelnų genėjimą – tai padės išvengti žiedynų lūžimo vasaros metu.

Taip pat svarbu atminti, kad visos hortenzijų dalys yra nuodingos, nes jose yra toksiškų medžiagų. Todėl dirbdami su jomis būkite atsargūs, ypač jei sode lankosi vaikai ar gyvūnai.

Tinkama priežiūra ir dėmesys detalėms leis jūsų hortenzijoms išsiskleisti visu gražumu.

The post Kaip pakeisti hortenzijų spalvą į mėlyną ar rožinę appeared first on Kauno savaitė.