Vairuotojui reikia mažiau veiksmų, todėl kelionė tampa patogesnė ir mažiau varginanti.

Tačiau mechaninė pavarų dėžė turi vieną savybę, kurios negalima išmatuoti nei degalų sąnaudomis, nei įsibėgėjimu iki 100 km/val. Ji neleidžia vairuotojui visiškai „išsijungti“ ir važiuoti vien iš įpročio.

Vairuojant automobilį su mechanine pavarų dėže vienu metu tenka stebėti greitį, variklio apsukas, kelio nuolydį, eismą, tinkamą momentą perjungti pavarą.

Kairė koja spaudžia sankabą, dešinė reguliuoja akceleratorių, ranka perjungia pavarą, o akys ir dėmesys tuo metu turi sekti, kas vyksta kelyje.

Būtent toks kelių veiksmų derinys, kaip teigiama Japonijoje aptarinėjamoje publikacijoje, labiau įtraukia smegenų sritis, susijusias su dėmesiu, atmintimi ir sprendimų priėmimu. Automatinė pavarų dėžė dalį darbo perima pati, o „mechanika“ palieka daugiau užduočių vairuotojui.

Yra ir paprastesnis paaiškinimas: vairuojant automobilį su mechanine dėže geriau jaučiama pati mašina.

Vairuotojas supranta, kodėl įkalnėje automobilis tampa vangesnis, kada prieš lenkimą reikia perjungti žemesnę pavarą, kaip variklis reaguoja į apkrovą. Tai nereiškia, kad toks vairuotojas tampa geresnis lenktynininkas, bet automobilio valdymas tampa sąmoningesnis.

Vis dėlto svarbu nepersistengti su išvadomis. Mechaninė pavarų dėžė nėra vaistas atminčiai ir nėra patvirtinta priemonė, sauganti nuo demencijos.

Viešai persakomuose teiginiuose trūksta svarbios informacijos: neaišku, kokia buvo tyrimo metodika, kiek žmonių dalyvavo, kokie tikslūs rezultatai gauti ir kaip jie buvo vertinti.

Todėl teisingiau sakyti ne tai, kad „mechanika saugo nuo senatvinės silpnaprotystės“, o tai, kad ji gali būti vienas iš kasdienių veiksmų, priverčiančių vairuotoją labiau susikaupti ir koordinuoti judesius.

Mokslininkai jau seniai pabrėžia, kad smegenims naudinga veikla, kurioje reikia dėmesio, sprendimų, judesių koordinacijos ir nuolatinio mokymosi. Vienam tai gali būti vairavimas su mechanine pavarų dėže, kitam – muzikos instrumentas, nauja kalba, galvosūkiai, aktyvus judėjimas ar sudėtingesnės kasdienės užduotys.

Mechaninės pavarų dėžės naujuose automobiliuose vis labiau retėja.

Japonijoje, kaip nurodo automobilių portalai, naujų automobilių su mechanine dėže parduodama vos apie 1–2 proc.

Europoje jų dar daugiau, bet ir čia automatinės pavarų dėžės sparčiai populiarėja. Vienoje 2024 m. Europos didžiųjų rinkų apžvalgoje nurodoma, kad mechaninės dėžės sudarė apie 29 proc. naujų automobilių registracijų penkiose didžiosiose Europos rinkose.

Ar verta pirkti automobilį su mechanine dėže vien dėl „smegenų treniruotės“? Tikrai ne.

Kasdien važinėjant spūstyse automatinė pavarų dėžė dažnai yra praktiškesnis ir saugesnis pasirinkimas. Pavargęs vairuotojas netampa dėmesingesnis vien todėl, kad turi dažniau spausti sankabą.

Tačiau jeigu jau mokate vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže, šio įgūdžio neverta nurašyti.

Jis gali praversti kelionėse, nuomojantis automobilį, važiuojant užmiestyje ar tiesiog tada, kai norisi geriau jausti automobilį.

Norintiems išmokti vairuoti su mechanine pavarų dėže nereikėtų pradėti judrioje miesto gatvėje. Sankabos darbą, pavarų perjungimą ir pajudėjimą iš vietos saugiausia pirmiausia išbandyti su instruktoriumi arba ramioje aikštelėje.

Automatinė pavarų dėžė yra patogus pagalbininkas, ir dėl to ginčytis sunku.

Tačiau mechaninė dėžė primena paprastą dalyką: kartais naudinga sau palikti šiek tiek daugiau darbo – ypač tokio, kuris neleidžia galvai visiškai veikti autopilotu.

The post Ar mechaninė pavarų dėžė geriau už automatą? Vairavimas be autopiloto appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau gydytojams ir mokslininkams kur kas svarbesnis kitas dalykas – senatvinis silpnumas.

Tai būsena, kai žmogaus organizmui vis sunkiau atsigauti po ligų, traumų ar didesnio krūvio, lėtėja eisena, silpsta raumenys, dažnėja griuvimai, didėja hospitalizacijos rizika.

Senėjimas nėra vienodas visiems. Vienas žmogus ir aštuoniasdešimties dar vaikšto po parką, tvarkosi namuose, keliauja ir bendrauja, o kitas jau sulaukęs šešiasdešimt penkerių sunkiai lipa laiptais.

Dėl to mokslininkai vis dažniau domisi ne tik tuo, kiek žmogus sportuoja ar kaip maitinasi, bet ir tuo, kaip jis gyvena plačiąja prasme.

Naujas Monasho universiteto Australijoje tyrimas parodė, kad sveikam senėjimui svarbi ne vien fizinė veikla.

Mokslininkai 11 metų stebėjo daugiau kaip 12 tūkst. 70 metų ir vyresnių žmonių ir vertino, kaip jų socialiniai ryšiai, protinę veiklą skatinantys užsiėmimai, išėjimas iš namų, skaitymas, kūryba ar dalyvavimas bendruomenės veikloje susiję su senatvinio silpnumo rizika.

Ką parodė tyrimas?

Tyrėjai vertino 19 skirtingų veiklų – nuo skaitymo, laiškų rašymo, naudojimosi kompiuteriu ir žaidimų iki dalyvavimo klubuose, kursuose ar bendruomeninėse veiklose.

Fiziniai pratimai ir mityba šiame tyrime nebuvo pagrindinis analizės objektas, nes jų nauda sveikam senėjimui jau gana gerai įrodyta.

Per stebėjimo laikotarpį buvo vertinama ėjimo sparta, rankos sugriebimo jėga, pažintinės funkcijos, gebėjimas atlikti kasdienius darbus, sveikatos sutrikimų kaupimasis ir kiti rodikliai.

Senatvinis silpnumas buvo matuojamas dviem skirtingais metodais, kad rezultatai būtų patikimesni.

Rezultatai parodė, kad dažnesnis socialinis ir protinis įsitraukimas buvo susijęs su lėtesniu silpnumo didėjimu.

Pavyzdžiui, žmonės, kurie dažniau palaikė socialinius ryšius, dalyvavo veiklose, išvykdavo iš namų, skaitė, naudojosi kompiuteriu ar užsiėmė kitomis protą stimuliuojančiomis veiklomis, turėjo maždaug 2–5 proc. mažesnę riziką tapti silpni.

Skaičiai nėra įspūdingi, bet svarbu tai, kad ryšys išliko ilgą laiką ir buvo matomas net įvertinus kitus veiksnius, tokius kaip fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholis, išsilavinimas ar vartojamų vaistų skaičius.

Kodėl vien sporto neužtenka?

Tai nereiškia, kad sportą galima pakeisti kryžiažodžiais ar knygų klubu.

Fizinis aktyvumas išlieka vienas svarbiausių sveiko senėjimo veiksnių – jis palaiko raumenis, širdį, pusiausvyrą, medžiagų apykaitą ir savarankiškumą.

Pasaulio sveikatos organizacija vyresniems suaugusiesiems rekomenduoja reguliarią fizinę veiklą, raumenų stiprinimo pratimus ir pusiausvyrą lavinančias veiklas, kurios padeda mažinti griuvimų riziką.

Tačiau žmogus nėra vien raumenys ir sąnariai. Socialiniai ryšiai, protinė veikla ir dalyvavimas bendruomenėje taip pat gali palaikyti sveikatą.

Kai žmogus turi priežastį išeiti iš namų, susitikti su kitais, nueiti į biblioteką, chorą, paskaitą, klubą ar muziejų, jis juda daugiau, gauna emocinę atramą, treniruoja atmintį, kalbą, dėmesį ir planavimą.

Tyrimo autoriai pažymi, kad socialinis įsitraukimas gali mažinti vienišumo ir izoliacijos riziką, o lėtinė socialinė izoliacija siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika.

Kas ypač naudinga vyresniame amžiuje?

Mokslininkai išskyrė kelias veiklų grupes, kurios buvo susijusios su palankesniu senėjimu.

Tai bendravimas su artimaisiais ir draugais, dalyvavimas klubuose ar bendruomeninėse veiklose, išėjimas iš namų į biblioteką, renginius, kursus ar susitikimus, skaitymas, rašymas, naudojimasis kompiuteriu, muzikos klausymasis ar kita protą įtraukianti veikla.

Svarbu, kad tai neturi būti brangūs ar sudėtingi užsiėmimai.

Naudingas gali būti reguliarus pasivaikščiojimas su kaimynu, dalyvavimas senjorų klube, šachmatų ar stalo žaidimų vakaras, savanorystė, choras, mezgimo būrelis, paskaita bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, ekskursijos po savo miestą ar net įprotis kartą per savaitę paskambinti keliems artimiems žmonėms.

O kaip Lietuvoje?

Lietuvoje nemaža dalis vyresnių žmonių gyvena vieni arba po išėjimo į pensiją netenka kasdienio bendravimo ritmo.

Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose problema gali būti ne noras, o prieinamumas – transportas, sveikata, informacijos stoka ar baimė išeiti iš komforto zonos.

Vis dėlto Lietuvoje jau yra nemažai galimybių. Daugelyje savivaldybių veikia Trečiojo amžiaus universitetai, bibliotekos organizuoja paskaitas, kūrybines dirbtuves ir skaitmeninio raštingumo mokymus, kultūros centrai kviečia į chorus, šokių, rankdarbių ar kitus būrelius, parapijose ir bendruomenėse vyksta renginiai, o visuomenės sveikatos biurai dažnai siūlo nemokamas ar nebrangias mankštas senjorams.

Praktiškai tai reiškia, kad sveiko senėjimo planas neturėtų apsiriboti fraze „reikia sportuoti“.

Geriau galvoti plačiau: kasdien šiek tiek pajudėti, valgyti visavertį maistą, palaikyti ryšį su žmonėmis, mokytis naujų dalykų ir turėti veiklų, dėl kurių norisi išeiti iš namų.

Ką galima pradėti daryti jau dabar?

Pirmas žingsnis gali būti labai mažas. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikti su draugu ar kaimynu pasivaikščioti. Užsirašyti į bibliotekos renginį. Pradėti lankyti mankštą ar chorą. Pasiūlyti šeimos nariui kartu nueiti į muziejų ar teatrą. Išmokti naudotis vaizdo skambučiais, jei vaikai ar anūkai gyvena kitame mieste ar užsienyje.

Protinė veikla taip pat nebūtinai turi būti sudėtinga.

Tinka skaitymas, kryžiažodžiai, stalo žaidimai, naujo recepto bandymas, eilėraščių mokymasis, užsienio kalbos pamokos, fotografija, rankdarbiai, muzikavimas ar net dienoraščio rašymas. Svarbiausia – reguliarumas ir malonumas. Veikla, kuri daroma tik iš pareigos, dažnai greitai nutrūksta.

Po 70-ies sveikam senėjimui reikia ne tik sporto ir tinkamos mitybos.

Svarbu ir tai, ar žmogus turi su kuo bendrauti, ar išeina iš namų, ar domisi naujais dalykais, skaito, mokosi, dalyvauja bendruomenėje.

Kūnui reikia judesio, smegenims – veiklos, o žmogui – ryšio su kitais.

The post Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti appeared first on Kauno savaitė.

Dažniausiai tokie žodžiai praleidžiami pro ausis – juk jie skamba kaip dar viena suaugusiųjų frazė iš tos pačios serijos: „nesėdėk prie telefono“, „užsiimk kuo nors naudingu“ ar „eik anksčiau miegoti“.

Tačiau dabar ši mintis turi ir mokslinį pagrindą.

Nauji tyrimai rodo, kad skaitymas vaikystėje ir paauglystėje gali būti susijęs ne tik su geresniu žodynu ar mokymosi rezultatais, bet ir su smegenų struktūros skirtumais.

Įdomiausia tai, kad šis poveikis siejamas su ilgalaikiais pokyčiais – jie pastebimi ir po kelerių metų.

Šis vaikystės įprotis gali būti susijęs su fiziniais smegenų raidos skirtumais, o laikotarpis, kai skaitymas gali būti ypač svarbus, yra trumpesnis, nei mano daugelis tėvų.

Todėl svarbu nepraleisti tinkamo momento.

Kaip skaitymas veikia paauglių smegenų raidą

Mokslininkai atliko tyrimą, kuriame buvo analizuojami daugiau kaip 10 tūkst. paauglių smegenų skenavimo ir kognityvinių testų duomenys.

Paaiškėjo, kad paaugliai, kurie nuo vaikystės reguliariai skaitė savo malonumui, kognityviniuose testuose pasirodė geriau, o jų smegenų struktūroje fiksuoti tam tikri skirtumai.

Ypač išsiskyrė sritys, susijusios su kalba, dėmesiu, informacijos apdorojimu ir savikontrole. Skirtumai buvo pastebimi kaktinėje, smilkininėje ir kitose smegenų žievės srityse.

Vaikai, kurie anksti pradėjo skaityti savo malonumui, paauglystėje geriau atliko atminties, dėmesio, kalbos ir naujų užduočių sprendimo testus.

Ryškesni skirtumai matyti žodyno, sukauptų žinių taikymo, sudėtingesnių tekstų supratimo ir gebėjimo tiksliau reikšti mintis srityse.

Be to, šie paaugliai rečiau turėjo dėmesio koncentracijos ir psichologinės savijautos problemų.

Svarbus niuansas: palankiausi rezultatai buvo siejami būtent su skaitymu savo malonumui, o ne vien su privaloma mokykline literatūra.

Kitaip tariant, smegenų raida labiau siejama su savanorišku įpročiu skaityti, o ne su skaitymu „iš pareigos“.

Mokslininkai taip pat tikrino, ar šių skirtumų negalima paaiškinti vien šeimos aplinka, tėvų išsilavinimu ar pajamomis.

Net įvertinus šiuos veiksnius, skaitymas savo malonumui išliko susijęs su geresniais rodikliais.

Kiek reikia skaityti, kad būtų naudinga atminčiai ir dėmesiui

Vienas įdomiausių tyrimo rezultatų – skaitymas, regis, turi savotišką „optimalų režimą“. Kognityviniai rodikliai gerėjo didėjant laikui, praleidžiamam su knygomis, tačiau tik iki tam tikros ribos.

Geriausi rezultatai buvo siejami su maždaug 12 valandų skaitymo per savaitę.

Viršijus šią ribą papildomos naudos nebepastebėta, o kai kurie rodikliai net šiek tiek prastėjo. Mokslininkai pabrėžia, kad greičiausiai problema yra ne pačios knygos, o pusiausvyra: jei vaikas skaito labai daug, jis gali mažiau judėti, bendrauti ir užsiimti kitomis smegenų raidai taip pat svarbiomis veiklomis.

Pastebėta ir daugiau sąsajų.

Paaugliai, kurie mėgo skaityti, vidutiniškai:

• mažiau laiko praleisdavo prie telefono ir socialiniuose tinkluose;
• ilgiau miegodavo;
• rečiau susidurdavo su dėmesio koncentracijos problemomis;
• pasižymėjo mažesniu nerimo ir streso lygiu.

Taigi skaitymo įprotis siejamas ne tik su intelektu, mokymusi ar atmintimi, bet ir su platesniu gyvenimo būdu.

Kodėl knygos smegenis lavina kitaip nei socialiniai tinklai ir trumpi vaizdo įrašai

Smegenims patinka „lengvas turinys“. Trumpi vaizdo įrašai, memai ir nesibaigiantis socialinių tinklų srautas suteikia greitą atlygį, bet dažnai reikalauja mažai pastangų.

Būtent čia ir slypi problema.

Romanas, esė ar ilgesnis pasakojimas priverčia smegenis dirbti sudėtingiau: reikia atsiminti veikėjus, sekti priežasties ir pasekmės ryšius, suprasti veikėjų motyvus ir jungti skirtingas idėjas. Smegenims tai tampa savotiška treniruote.

Kiti tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie laisvalaikiu skaito kasdien, supranta apie 26 proc. daugiau žodžių nei tie, kurie laisvalaikiu neskaito visai.

Šis skirtumas neišnyksta net įvertinus tėvų išsilavinimą ir socialinę aplinką.

Kai kurie tyrimai taip pat sieja grožinės literatūros skaitymą su geresniu gebėjimu suprasti kitų žmonių jausmus ir perspektyvas.

Vis dėlto čia reikėtų atsargumo: teiginys, kad būtent šiuolaikinė klasikinė literatūra „geriausiai“ veikia socialinį elgesį, nėra taip tvirtai pagrįstas kaip bendras ryšys tarp skaitymo, žodyno, kognityvinių gebėjimų ir emocinės savijautos.

Tai nereiškia, kad komiksai, trumpesni tekstai ar populiarioji mokslo literatūra yra beverčiai. Priešingai – jie gali būti puikus pirmas žingsnis į skaitymą, ypač vaikams ir paaugliams, kuriems ilgos knygos iš pradžių atrodo per sunkios.

Pagrindinė išvada paprasta: ilgesnis skaitymas dėmesį treniruoja kitaip nei trumpi įrašai, vaizdo klipai ir fragmentiškas turinys.

Kokio amžiaus skaitymas labiausiai veikia smegenis

Ši dalis ypač svarbi tėvams. Tyrimo duomenimis, stipriausios sąsajos pastebimos tada, kai vaikai pradeda skaityti savo malonumui ankstyvoje vaikystėje – maždaug nuo 2 iki 9 metų.

Tai laikotarpis, kai smegenys yra itin plastiškos ir greitai formuoja ilgalaikius nervinius ryšius.

Tų vaikų, kurie skaityti savo malonumui pradėjo anksti, paauglystėje smegenų struktūra ir kognityviniai rodikliai skyrėsi nuo vaikų, kurie skaityti pradėjo vėliau arba beveik neskaitė.

Meilę skaitymui lengviau ugdyti vaikystėje nei bandyti ją suformuoti jau paauglystėje. Tačiau pradėti niekada nevėlu – svarbu tai daryti švelniai: nuo trumpų skaitymo sesijų, vaikui suprantamų knygų ir paprastos taisyklės, kad skaitymas būtų įprotis, o ne bausmė.

Panašu, kad suaugusieji vis dėlto buvo teisūs: frazė „knygos lavina smegenis“ šiandien skamba kitaip.

Dabar ji turi ir rimtesnį mokslinį pagrindą – iki pat smegenų skenavimo duomenų.

The post Knygos keičia paauglių smegenis: ką parodė MRT tyrimai appeared first on Kauno savaitė.

Didelis Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, paremtas beveik milijonu stebėjimų, patvirtino, kad žmonės iš tiesų rytais jaučiasi geriau, o artėjant vidurnakčiui jų psichinė savijauta prastėja.

Šis poveikis nėra ryškus, tačiau jis stabilus, ir jį lemia ne vien biologiniai veiksniai.

Rytais žmonės jaučiasi laimingesni nei naktį

Britų mokslininkai išanalizavo daugiau kaip 49 000 suaugusių Anglijos gyventojų duomenis, surinktus vykdant plataus masto socialinį tyrimą nuo 2020 m. kovo iki 2022 m. kovo.

Per dvejus metus dalyviai užpildė beveik milijoną anketų – vidutiniškai kiekvienas atsakė apie 18,5 karto.

Tyrėjai vertino šešis rodiklius: depresijos simptomus, nerimo simptomus, laimės pojūtį, pasitenkinimą gyvenimu, gyvenimo prasmingumo jausmą ir vienišumą. Tai svarbu, nes psichinė sveikata nėra vien paprasta skalė.

Žmogus gali tuo pat metu jausti nerimą, bet būti patenkintas gyvenimu. Arba būti vienišas, tačiau nesijausti prislėgtas.

Rezultatai buvo nuoseklūs: žmonės, pildę anketas ryte, nurodė mažiausią depresijos, nerimo ir vienišumo lygį, taip pat didžiausią laimės, pasitenkinimo ir gyvenimo prasmės pojūtį. Artėjant vidurnakčiui situacija pastebimai blogėjo.

Tyrimas buvo paskelbtas žurnale BMJ Mental Health.

Ryto ir vakaro savijautos skirtumas

Skirtumas tarp ankstyvo ryto ir vidurnakčio statistiškai buvo nedidelis, tačiau stabilus.

Depresijos ir nerimo simptomų skirtumas sudarė apie 10 proc. standartinio nuokrypio, o gerovės rodiklių – apie 15 proc.

Tai ne dramatiškas lūžis, o veikiau tylus poslinkis, tačiau jis išliko net ir tada, kai tyrėjai pakoregavo duomenis pagal amžių, lytį, etninę kilmę, išsilavinimo lygį ir diagnozuotų ligų buvimą.

Svarbi detalė: pradinė imtis buvo netolygi – 76,5 proc. sudarė moterys, 68 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, o etninėms mažumoms priklausė tik 6 proc. dalyvių.

Todėl mokslininkai persvėrė duomenis, kad jie geriau atspindėtų realią Anglijos gyventojų sudėtį. Net ir po šios korekcijos paros savijautos blogėjimo modelis išliko stabilus.

Šeši rodikliai elgėsi nevienodai.

Laimė ir pasitenkinimas gyvenimu palaipsniui mažėjo artėjant vidurnakčiui.

Gyvenimo prasmingumo jausmas pasižymėjo ryškiausiu dienos svyravimu: ryte jis buvo didžiausias, dienos viduryje mažėjo, vakare šiek tiek atsistatydavo, o prieš vidurnaktį staigiai smukdavo.

Tuo tarpu vienišumo jausmas beveik nesikeitė nei per dieną, nei priklausomai nuo savaitės dienos. Autoriai mano, kad vienišumas labiau primena stabilią asmenybės savybę, o ne trumpalaikę emocinę būseną.

Pirmadienis nėra sunkiausia savaitės diena

Biurų folklore pirmadienis dažnai laikomas sunkiausia savaitės diena. Tačiau tyrimo duomenys parodė kitokį vaizdą.

Laimės, pasitenkinimo gyvenimu ir jo prasmingumo rodikliai pirmadieniais ir penktadieniais buvo šiek tiek aukštesni nei sekmadieniais.

Tuo tarpu depresijos simptomai dažniau sustiprėdavo trečiadieniais ir ketvirtadieniais. Nerimo lygis buvo padidėjęs beveik kiekvieną dieną, išskyrus penktadienį.

Tačiau įdomiausias savaitės dienų poveikis buvo ne tai, kuri diena „blogiausia“, o tai, kaip apskritai kinta savijauta per dieną.

Savaitgaliais laimė ir pasitenkinimas gyvenimu stipriai svyravo: pikas ryte, nuosmukis per pietus, pakilimas vakare ir vėl kritimas iki vidurnakčio.

Darbo dienomis ši kreivė buvo lygesnė – darbo ritmas, pareigos ir tvarkaraštis tarsi sušvelnina emocinius svyravimus.

Apskritai savaitės diena savijautą veikė daug silpniau nei paros metas ir metų laikas.

Metų laikų įtaka nuotaikai

Sezoninis poveikis nuotaikai pasirodė stipresnis nei savaitės dienų įtaka.

Palyginti su žiema, pavasarį, vasarą ir rudenį žmonės rečiau jautė nerimą, depresiją ir vienišumą, dažniau jautėsi laimingi ir labiau patenkinti gyvenimu.

Geriausiai žmonės jautėsi vasarą – pagal visus šešis rodiklius.

Tai dera su seniai žinomu sezoninio afektinio sutrikimo reiškiniu – žiemos depresijos forma, susijusia su trumpėjančia dienos šviesa.

Tačiau čia svarbi detalė: sezonas nepakeitė paros savijautos modelio.

Rytas vis tiek buvo geresnis už naktį – tiek žiemą, tiek vasarą.

Jei viską lemtų tik dienos šviesos trukmė, skirtumas tarp ryto ir nakties turėtų stipriai keistis priklausomai nuo sezono.

Tačiau taip nenutiko. Tai leidžia manyti, kad už psichinės būsenos dienos ritmo slypi daugiau nei vien šviesos kiekis.

Biologinio laikrodžio ir kortizolio vaidmuo

Akivaizdžiausias paaiškinimas – cirkadiniai ritmai, vidinis organizmo biologinis laikrodis. Jie reguliuoja ne tik miegą ir budrumą, bet ir hormonų išsiskyrimą, kūno temperatūrą, uždegiminius procesus ir net nuotaiką.

Kortizolis – hormonas, dalyvaujantis streso, energijos ir motyvacijos reguliavime – didžiausią koncentraciją pasiekia ryte (apie 7–8 val.), o iki vidurnakčio sumažėja iki minimumo.

Rytinis kortizolio šuolis padeda organizmui mobilizuotis: didina budrumą, suteikia energijos ir paruošia dienos krūviui. Vakare kortizolio lygis mažėja, užleisdamas vietą melatoninui – miego hormonui.

Tačiau biologija – tik pusė istorijos.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad fiziologiniai procesai neskiria trečiadienio nuo sekmadienio, tačiau paros savijautos modeliai darbo dienomis ir savaitgaliais vis tiek skiriasi.

Vadinasi, nuotaiką veikia ir socialiniai veiksniai: dienotvarkė, veiklos pobūdis, bendravimas.

Kitaip tariant, biologinis laikrodis nustato pagrindinį ritmą, o darbo grafikas, pareigos ir socialinis gyvenimas pakoreguoja jo formą.

Kaip pandemija paveikė mūsų psichiką

Tai buvo stebimasis tyrimas, todėl jis negali nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio. Gali būti, kad paros metas iš tiesų veikia savijautą.

Tačiau gali būti ir priešingai: žmonės, kurie rytais jaučiasi geriau, tiesiog dažniau pildo anketas būtent tuo metu, o tie, kuriems sunkiau, apklausą atideda vėlyvam vakarui.

Be to, visi duomenys buvo surinkti per COVID-19 pandemiją – karantinų, baimės, izoliacijos ir įprasto gyvenimo ritmo sutrikimų laikotarpiu. Dalyvių psichinė sveikata nuo 2020 iki 2022 metų nuosekliai gerėjo, ir tai nestebina – pirmieji pandemijos metai buvo sunkiausi.

Tyrime taip pat nebuvo vertinami miego ciklai, gyvenamosios vietos platuma ir oro sąlygos – visi šie veiksniai taip pat gali turėti įtakos savijautai.

Patys autoriai ragina tyrimą pakartoti įprastomis sąlygomis, kad rezultatai būtų patvirtinti.

Ką praktikoje reiškia naktinis pesimizmas

Lengviausia išvada būtų tokia: tiesiog eik miegoti – ryte bus lengviau. Ir dažnai tai iš tiesų veikia, nes miegas mažina emocinį reaktyvumą, atkuria pažintinius išteklius, o rytinė šviesa padeda sinchronizuoti biologinį laikrodį.

Tačiau tyrimas nesuponuoja, kad psichinė sveikata išsprendžiama patarimu „išsimiegok ir viskas praeis“.

Depresija, nerimas ir vienišumas neišnyksta su aušra.

Daugelis žmonių pabunda su tomis pačiomis skolomis, diagnozėmis, konfliktais ir netektimis, su kuriomis užmigo.

Svarbiausia išvada yra subtilesnė ir naudingesnė: psichinis skausmas turi savo ritmą. Vidurnaktis – metas, kai viskas jaučiama aštriau.

Savaitės vidurys ir žiema prideda papildomos naštos.

Tyrimo autoriai tiesiai nurodo, kad į tai verta atsižvelgti planuojant psichologinės pagalbos paslaugas, pavyzdžiui, užtikrinant stipresnę pagalbą nakties metu.

Paros svyravimų supratimas taip pat padeda suvokti, kada pagalbos labiausiai reikia ir kada svarbu nepriimti naktinio beviltiškumo kaip galutinio nuosprendžio.

Jei vidurnaktį viskas atrodo nebepakeliama, verta prisiminti: iš dalies tai – jūsų biologinis laikrodis. Rytas neišspręs visų problemų, tačiau smegenys į jas pažvelgs iš kitos pusės.

The post Kodėl naktį viskas atrodo beviltiška, o ryte – visai kitaip appeared first on Kauno savaitė.

Artimas brokolių, lapinių ir briuselinių kopūstų giminaitis žiedinis kopūstas yra viena universaliausių daržovių iš visos plačios giminės. O sykiu ir viena kontroversiškiausių virtuvėje: mes juos arba dieviname, arba negalime pakęsti.

Žiedinių kopūstų būna kelių rūšių. Nors įprasčiausi ir geriausiai atpažįstami baltieji, jų esama žalių, geltonų, violetinių bei įspūdingos spiralės formos romaninių.

Maistine verte visos rūšys gana panašios, nors spalvotuose žiediniuose kopūstuose gali būti šiek tiek daugiau antioksidantų: violetiniuose yra antocianinų, žaliuose – didesnis kiekis chlorofilo.

Nepaisant to, neegzistuoja vienos geriausios rūšies, todėl įvairovė yra svarbesnė nei vieno konkretaus tipo pasirinkimas.

Skirtingų spalvų daržovių – ne vien kopūstų, – vartojimas visada yra paprasčiausias būdas papildyti mitybą platesniu naudingų augalinių medžiagų spektru.

Nuo daržo iki restorano

Sprendžiant iš istorinių šaltinių, žiediniai kopūstai, manoma, kilo iš Viduržemio jūros regiono rytinės dalies. Kipre ir Vidurio Rytuose jie auginti jau prieš daugiau kaip 2 000 metų.

Iš ten jie išplito į Pietų Europoje, o Renesanso epochoje tapo ypač svarbia Italijos virtuvės dalimi.

XVI–XVII amžiuose žiediniai kopūstai pagaliau pasiekė ir Šiaurės Europą, kur teko patobulinti agrotechnikos metodus, kad šios daržovės sėkmingai augtų vėsesnio klimato sąlygomis.

Tais laikais žiediniai kopūstai buvo vertinami kaip patikima žieminė daržovė, kurią galima ilgai išlaikyti ir naudoti paprastiems, užtat sotiems patiekalams gaminti.

Mūsų laikais kalafiorai vėl dėmesio centre atsidūrė išpopuliarėjus ketodietai. Ir vis dėl neįtikėtino šios daržovės universalumo: iš žiedinių kopūstų galima pasigaminti „ryžių“, iškepti paplotį picai, taip pat sutrinti į tyrę ir patiekti vietoj bulvių košės – jau nebekalbant apie įmantrius aukštosios virtuvės patiekalus.

Sotu, sveika ir subalansuota

Žiediniai kopūstai puikus maistinių skaidulų šaltinis, nors bendras ląstelienos kiekis juose nėra stebuklingai didelis – 100 g porcijoje (o tai maždaug viena stiklinė smulkintų šviežių žiedinių kopūstų) yra apie 2–2,5 g maistinių skaidulų.

Daugiausia tai sveikatai naudingos netirpiosios skaidulos, kurios gerina virškinimą, padeda maistui sklandžiai judėti žarnynu ir skatina reguliarų tuštinimąsi.

Taip pat jos suteikia sotumo jausmą po valgio, todėl žiediniai kopūstai yra vertingas subalansuotų patiekalų priedas.

Riebalų žiediniuose kopūstuose nėra visiškai – jų gali atsirasti tik tuomet, jei ruošite su aliejumi ar sviestu. Tad tai maistinga, bet nekaloringa daržovė, idealiai tinkanti svoriui kontroliuoti. 100 g šviežių žiedinių kopūstų yra vos 25–27 kalorijos. Nenuostabu, kad sudarinėjant dietas kalafiorais dažnai pakeičiami kaloringi ir krakmolingi produktai, tokie kaip ryžiai ar bulvės.

Angliavandenių žiediniuose kopūstuose taip pat mažai – 100 g porcijoje maždaug 5 g. Tai dar viena svari priežastis įtraukti juos į savo svorio mažinimo programą ar tiesiog kasdienę mitybą, jeigu norite, kad ji būtų sveikesnė.

Tik galva ar ir lapai?

Nors dažniausiai juos išmetame, žiedinių kopūstų stiebai ir lapai taip pat yra valgomi. Tad kitą kartą ruošdami šią daržovę apsvarstykite galimybę panaudoti ir juos. Pavyzdžiui, smulkiai supjaustę ir subėrę juos į sriubą užsitikrinsite papildomą maistinių skaidulų porciją.

Galima kalafiorų stiebus ir lapus taip pat naudoti daržovių sultiniui virti – kartu su kitomis daržovių atliekomis, kaip morkų lupenos ar brokolių kotai.

Aišku, maistingiausios yra žiedinių kopūstų gūžės. Šiuo atžvilgiu jų vertė labai panaši į brokolių, nors pastaruosiuose kiek didesnis kiekis vitaminų C ir K bei kai kurių kitų medžiagų, pavyzdžiui, magnio.

Tačiau žiediniuose kopūstuose yra daugiau pantoteno rūgšties ir vitamino B6.

Dar žinoma kaip vitaminas B5, pantoteno rūgštis padeda organizmui paversti angliavandenius, riebalus ir baltymus naudinga energija. Ji taip pat dalyvauja hormonų ir raudonųjų kraujo kūnelių gamyboje, todėl yra svarbi kasdienei medžiagų apykaitai.

Suprantama, vitamino B5 žiediniuose kopūstuose nėra labai daug, todėl jie jokiu būdu neturėtų būti vertinami kaip pagrindinis šio svarbaus papildo šaltinis. Bet kaip bendros mitybos priedas kalafiorai nepakeičiami.

Be pantoteno rūgšties ir vitamino B6, žiediniuose kopūstuose dar yra vitamino C, folatų, vitamino K, kalio ir cholino.

Visos kartu šios medžiagos palaiko įvairias organizmo funkcijas nuo imuninės sistemos sveikatos ir energijos apykaitos iki normalios nervų ir raumenų veiklos.

Vitaminas C padeda stiprinti imuninę gynybą ir kolageno gamybą, o folatai atlieka svarbų vaidmenį ląstelių augimo ir atsistatymo procesuose.

Kalafiorai ir vaistai

Vartojantieji varfariną turėtų būti atsargesni su žiediniais kopūstais – dėl juose esančio vitamino K. Šis aktyviai dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose, taigi gali pakeisti vaisto veikimą.

Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų visiškai atsisakyti kalafiorų. Pasak specialistų, saugiausias variantas – tiesiog palaikyti pastovų vartojimą ir nepadauginti daržovės.

Švieži žiediniai kopūstai gali sukelti problemų žmonėms, kuriems skirti skydliaukės sutrikimus gydantys vaistai. Kryžmažiedėse daržovėse esantys junginiai, vartojami dideliais kiekiais, gali trikdyti jodo pasisavinimą. Terminis apdorojimas paprastai susilpnina šį poveikį, todėl organizmas žiedinius kopūstus toleruoja lengviau.

Beje, dėl tos pačios priežasties mitybos specialistai turintiesiems skydliaukės problemų nerekomenduoja laikytis ketodietos – nes žiediniai kopūstai yra itin reikšminga ketogeninės mitybos dalis.

Kodėl svarbus kiekis

Atsargiai skanauti žiedinius kopūstus derėtų ir turintiesiems dirgliosios žarnos sindromą.

Net ir palyginti nedidelis šios daržovės kiekis gali skatinti dujų kaupimąsi žarnyne – dėl kalafioruose esančių fermentuojamų angliavandenių ir skaidulų. Nors kai kuriems šie junginiai gerina žarnyno sveikatą, jautresnės virškinimo sistemos žmonėms jie gali sukelti diskomfortą. Atsidūrę plonojoje žarnoje žiediniai kopūstai pradeda gana greitai rūgti taip sukeldami pilvo pūtimą ir dujų kaupimąsi.

Dėl šios priežasties kūdikiams šią daržovę irgi reikia pradėti duoti labai mažomis porcijomis. Jei iškart duosite per daug, gali pradėti raižyti pilvuką.

Kad organizmas gautų naudingųjų medžiagų – vitaminų ir skaidulų, pakanka palyginti nedidelės žiedinių kopūstų porcijos, kuri neapkraus virškinimo sistemos ir nesukels nemalonių pojūčių.

Daugumai žmonių ta saugi norma yra apie 100 g žiedinių kopūstų – tokį kiekį jie toleruoja nejausdami stipraus pilvo pūtimo.

Su kuo geriausia valgyti

Kokius produktus geriausia derinti su žiediniais kopūstais, kad gautumėte maksimalią naudą?

Pasak mitybos specialistų, šiai daržovei reikalingi baltymai – kartu jie padeda palaikyti sveiką cukraus kiekį kraujyje.

Sveiki riebalai padeda geriau pasisavinti įvairius vitaminus. Tad jeigu žiedinius kopūstus valgysite su avokadu, įdėsite šiek tiek sviesto ar tiesiog apšlakstysite šviežiai garintą daržovę alyvuogių aliejumi, organizmas geriau pasisavins vitaminą K.

Suderinto patiekalo pavyzdžių galėtų būti kad ir kepta vištiena su žiediniais kopūstais ir dar pora kitų mėgstamų daržovių.

Žiediniai kopūstai turėtų tapti viena iš penkių rekomenduojamų daržovių porcijų per dieną. (Nors dauguma dabartinių mitybos specialistų norėtų, kad mes kasdien valgytume nuo devynių iki dešimties porcijų daržovių.)

Valgykite kuo daugiau įvairių daržovių, kad gautumėte pakankamai skaidulų. Net 96 proc. suaugusiųjų suvartoja per mažai skaidulinių medžiagų, todėl žiedinių kopūstų derinimas su kitomis skaidulingomis daržovėmis padės pasiekti reikiamą normą.

Kaip geriausia valgyti kalafiorus

Žiediniai kopūstai, kaip ir brokoliai, labai greitai gali suvirti į košę, todėl stenkitės jų neperkaitinti. Ilgas terminis apdorojimas ne tik sugadina daržovės tekstūrą, bet ir sumažina karščiui jautrių medžiagų, tokių kaip vitaminas C ir kai kurie B grupės vitaminai, kiekį.

Norėdami išsaugoti tiek skonį, tiek maistinę vertę, rinkitės trumpesnius gaminimo būdus.

Kaip sako mitybos specialistai, svarbu, kad daržovės išliktų šiek tiek traškios. Tą bene lengviausia pasiekti gaminant garuose, bet ir čia negalima persistengti, kad nesunaikintumėte visų vertingų medžiagų ir nepaverstumėte daržovių patižusia mase.

Visada naudinga išbandyti naujus, dar nemėgintus žiedinių kopūstų paruošimo būdus. Tarkime, šviežią kalafiorą padalyti į smulkius žiedynus, šiuos suberti į smulkintuvą ir susmulkinti į ryžių dydžio gabalėlius. Tada patroškinti keptuvėje su šlakeliu vandens ir valgyti kaip tikrus, tik šiek tiek traškesnius ryžius, pagardintus mėgstamais prieskoniais.

Populiarūs ir žiedinių kopūstų „kepsniai“: gūžė supjaustoma į keturis penkis plokščius gabalus, kurie kepami orkaitėje ar grilyje su prieskoniais kaip jautienos kepsniai.

Kaip minėjome, labai sveika žiediniais kopūstais pakeisti daug angliavandenių turinčią bulvių košę.

Galiausiai kalafiorus galima drąsiai raugti. Supjaustyti mažais žiedynėliais ir pamarinuoti su česnakais arba dėti į kimči salotas.

     Naudinga žinoti

Žiediniai kopūstai turi ir daugiau mediciniškai reikšmingų savybių.
Sulforafanas ir vėžio prevencija. Žiediniuose kopūstuose gausu gliukozinolatų, kurie kramtant ar pjaustant virsta biologiškai aktyviu junginiu sulforafanu. Tyrimai rodo, kad sulforafanas gali slopinti vėžinių ląstelių augimą (ypač krūties, prostatos ir gaubtinės žarnos). Jis veikia kaip stiprus antioksidantas, apsaugantis ląsteles nuo DNR pažeidimų.
Kad sulforafanas susidarytų, kalafiorą geriausia supjaustyti ir palikti „pailsėti“ apie 30–40 minučių prieš gaminant. Arba įberti šiek tiek garstyčių miltelių, kurie veikia kaip katalizatorius.
Sulforafanas ir skrandis. Pasižymi sulforafanas ir antibakteriniu poveikiu – prieš jį neatsilaiko net H. pylori – bakterija, sukelianti skrandžio opas ir gastritą.
Nuolatinis kryžmažiedžių daržovių valgymas gali padėti sumažinti šių bakterijų dauginimąsi skrandyje.
Indol-3-karbinolis ir hormonų pusiausvyra. Šis natūralus bioaktyvus junginys padeda kepenims saugiai metabolizuoti estrogenus. Tai ypač aktualu moterims, siekiančioms subalansuoti hormonų veiklą, nes ši medžiaga skatina „gerųjų“ estrogenų formavimąsi ir slopina „blogųjų“ metabolitų atsiradimą.
Glikeminis indeksas ir svorio kontrolė. Žiedinių kopūstų glikeminis indeksas labai žemas (apie 15). Kadangi jie beveik nedidina cukraus kiekio kraujyje, laikomi viena saugiausių daržovių sergantiesiems II tipo cukriniu diabetu ar turintiems atsparumą insulinui.
Smegenų plovimas. Be cholino, žiediniuose kopūstuose esantys antioksidantai padeda palaikyti kraujo ir smegenų barjero vientisumą ir gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo smegenyse, o tai siejama su lėtesniu neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alcheimerio, progresavimu.

The post Kodėl verta pamilti žiedinį kopūstą appeared first on Kauno savaitė.

Plataus masto tyrimas, apėmęs daugiau nei 131 000 žmonių, pateikė intriguojančių rezultatų: reguliarus kofeino turinčių gėrimų vartojimas siejamas su mažesne demencijos ir Alzheimerio ligos išsivystymo rizika.

Skamba viltingai, tačiau, kaip dažnai nutinka moksle, yra niuansų, kuriuos svarbu žinoti.

Kaip kofeinas veikia demencijos riziką

Harvardo universiteto, MIT ir „Mass General Brigham“ mokslininkai išanalizavo dviejų ilgalaikių kohortinių tyrimų duomenis.

Stebėjimai vyko 1976–2023 m., o dalyviai buvo sekami iki 43 metų.

Galutinę imtį sudarė 131 821 asmuo.

Siekdami eliminuoti pašalinių veiksnių — amžiaus, rūkymo, kūno masės indekso, fizinio aktyvumo, šeiminės demencijos istorijos ir kitų — įtaką, tyrėjai taikė Cox proporcingų rizikų statistinį modelį.

Šis metodas leidžia palyginti panašių charakteristikų asmenis, kurie skiriasi tik kofeino vartojimu.

Rezultatai buvo gana įtikinami. Daugiausia kavos vartoję asmenys turėjo 18 proc. mažesnę demencijos riziką, palyginti su tais, kurie jos gėrė mažiausiai.

Arbatos mėgėjams rizika sumažėjo 14 proc.

Didžiausio bendro kofeino kiekio (iš visų šaltinių) grupėje demencijos rizika buvo 22 proc. mažesnė.

Tuo tarpu kava be kofeino jokio ryšio su rizikos sumažėjimu neparodė, kas leidžia manyti, jog būtent kofeinas yra pagrindinis apsauginis veiksnys.

Svarbu pabrėžti, kad kalbama ne apie litrus kavos per dieną.

Optimalus poveikis nustatytas esant saikingam vartojimui — 2–3 puodeliams kavos arba 1–2 puodeliams arbatos per dieną (apie 300 mg kofeino).

Didesnės dozės papildomos apsaugos nesuteikė.

Kodėl kofeinas gali saugoti smegenis

Tyrėjai pateikė kelis galimus biologinius mechanizmus.

Kofeinas blokuoja adenozino receptorius, taip stiprindamas sinapsinį perdavimą ir galimai slopindamas beta-amiloido — baltymo, formuojančio būdingas plokšteles sergant Alzheimerio liga — kaupimąsi.

Be to, kofeinas mažina uždegiminių citokinų kiekį, gerina kraujagyslių funkciją ir didina jautrumą insulinui, taip mažindamas 2 tipo diabeto riziką.

Visi šie veiksniai tiesiogiai susiję su smegenų sveikata.

Arbatoje papildomą teigiamą poveikį gali lemti polifenoliai ir L-teaninas — medžiagos, saugančios nuo oksidacinio streso ir palaikančios smegenų kraujotaką.

Todėl, nors arbatoje kofeino mažiau nei kavoje, jos apsauginis poveikis gali būti panašus.

Ar kofeinas gali būti žalingas?

Svarbu suprasti, kad šis tyrimas yra stebimasis — jis nustato ryšį, bet neįrodo tiesioginį priežastinį poveikį.

Be to, didelės kofeino dozės siejamos su miego sutrikimais, padidėjusia širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova bei virškinamojo trakto problemomis.

Mokslininkai pabrėžia, kad nors rezultatai teikia vilčių, poveikio mastas nėra labai didelis, o kognityvinių funkcijų apsaugai svarbūs ir kiti veiksniai — fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, socialinis aktyvumas bei nuolatinė protinė veikla.

Vis dėlto šis tyrimas dera su vis gausėjančiais duomenimis apie saikingo kofeino vartojimo naudą: ankstesni darbai jį sieja su geresne atmintimi, mažesne prieširdžių virpėjimo rizika ir net sumažėjusia galvos bei kaklo vėžio tikimybe.

Du–trys kavos arbatos puodeliai per dieną nėra vaistas, tačiau gali būti paprastas ir malonus indėlis į ilgalaikę smegenų sveikatą — žinoma, jei šie gėrimai jums nėra kontraindikuotini.

The post Ar tiesa, kad kava ir arbata mažina demencijos riziką? appeared first on Kauno savaitė.

Mes apsikabiname susitikdami, džiaugsmo akimirkomis ar tada, kai mums sunku.

Ir dažniausiai net nesusimąstome, kodėl dėl to jaučiamės taip gerai.

Tačiau mokslininkai jau ištyrė šį reiškinį ir nustatė, kad apsikabinimai mums malonūs ne atsitiktinai – mūsų smegenys yra „sureguliuotos“ džiaugtis šiuo kontaktu.

Šiluma suteikia saugumo jausmą

Mūsų kūnas jaučia ne tik įpjovimus ar smūgius, bet ir kur kas daugiau.

Pavyzdžiui, vienas iš seniausių pojūčių yra šilumos jutimas.

Šimtus tūkstančių metų jis padėjo mums išgyventi – signalizavo, kada šalta ar pavojinga, todėl iki šiol smegenys šilumą suvokia kaip saugumo ženklą.

Šiluma mus lydi nuo pačių pirmųjų gyvenimo dienų.

Ją jaučiame dar iki gimimo, vėliau – tėvų glėbyje, kai mus laiko ant rankų ir ramina.

Todėl šilti apsikabinimai smegenims yra pažįstamas ir aiškus signalas: su manimi viskas gerai. Psichologai aiškina, kad šilumos pojūtis tiesiogiai susijęs su emocine būsena ir saugumo jausmu.

Kaip apsikabinimai veikia smegenis

Apsikabinimo metu oda vienu metu gauna du signalus – prisilietimą ir šilumą.

Smegenys juos apdoroja kartu, ir tuo metu sustiprėja savo kūno pojūtis.

Paprasčiau tariant, mes geriau jaučiame save „čia ir dabar“.

Atsiranda vidinis atramos jausmas, tarsi sugrįžtume į save ir nustotume šiek tiek „ištirpti“ nerime bei mintyse.

Čia veikia ir gryna biologija.

Šiltų apsikabinimų metu odoje suaktyvėja specialios nervinės skaidulos, kurios skatina oksitocino gamybą.

Šis hormonas dažnai vadinamas apsikabinimų arba meilės hormonu.

Jis mažina streso lygį, ramina ir stiprina prisirišimo jausmą.

Būtent todėl apsikabinimų nauda jaučiama beveik iš karto ir be jokių žodžių.

Mokslininkai mano, kad ilgą laiką nepakankamai įvertinome temperatūros poveikį psichikai.

Kūno suvokimo sutrikimai dažnai pasireiškia sergant depresija ir kitomis būsenomis, o paprastas šiltas prisilietimas padeda atkurti ryšį su savimi.

Apsikabinimai primena mums, kad nesame vieni, kad esame pasaulio ir socialinių ryšių dalis.

Galbūt todėl kartais geriausias būdas palaikyti žmogų – tiesiog jį apkabinti.

The post Kodėl mums taip patinka apsikabinimai? appeared first on Kauno savaitė.

Telefonas kiekvieną minutę tarsi trukteli už rankovės, socialiniai tinklai pateikia begalinį informacijos srautą, žaidimai ir serialai visada pasiruošę atitraukti dėmesį, o štai prisėsti mokytis, dirbti, atlikti kažką iš susikaupusio darbų sąrašo ar tiesiog skirti laiko sau – kažkodėl sunku.

Gera žinia: priežastis nėra tinginystė, o tai, kaip veikia mūsų smegenys.

Ir čia į sceną pakyla dopamino detoksas – paprastas, bet labai veiksmingas metodas, padedantis sugrąžinti susidomėjimą įprastais dalykais ir atgauti savo gyvenimo kontrolę.

Kodėl smegenys renkasi telefoną, o ne darbą

Mūsų smegenys – tikros atlygio medžiotojos.

Dopaminas reguliuoja motyvaciją, norą ir malonumo jausmą, ir būtent jis „sprendžia“, kuo mums verta užsiimti šiuo metu.
Greitas malonumas – telefonas ir socialiniai tinklai, filmai ir serialai, žaidimai, skanus maistas – sukelia ryškų dopamino šuolį.

O štai naudinga veikla, tokia kaip mokymasis, sportas ar darbas, suteikia atlygį daug vėliau ir daug silpnesnį.

Todėl smegenys renkasi lengviausią kelią – jos tarsi žaidžia su jumis įvairius žaidimus, kad priverstų atidėlioti namų darbus ir kitus reikalus, nukreipdamos jus į veiklas, kurios išprovokuoja dopamino išsiskyrimą.

Taip formuojasi dopamino tolerancija: smegenys pripranta prie stiprių dirgiklių ir nustoja reaguoti į ramius, naudingus darbus.

Rezultatas – mes siekiame telefono net ir tada, kai suprantame, kad tai mums kenkia.

Be to, vos tik „užkoduojame“ kažką savo smegenyse kaip „sudėtingą ir varginantį“ (vėlgi – mokslai, darbas, svarbus darbų sąrašas), mums visai nesinori to daryti!

Kaip veikia dopamino detoksas ir ką jis keičia smegenyse

Dopamino detoksas – tai tarsi mažas atsitraukimo ritualas: viena diena be visų greitų malonumo šaltinių – be telefono, socialinių tinklų, interneto, žaidimų, muzikos, filmų.

Tikslas – sumažinti smegenų perkrovą ir leisti dopaminui „persikrauti“, kad paprasti dalykai vėl teiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Žinoma, pati tokios dienos idėja gali sukelti šiokį tokį šoką, ir daugelis tikrai pamanys:
„Ką aš veiksiu visą dieną be to, prie ko įpratau ir ką naudoju beveik kas sekundę?!“

Tačiau pasirinkimų spektras platus, malonus ir naudingas: galite išeiti pasivaikščioti, sustoti akimirkai ir pamatyti aplink esantį grožį, pabandyti medituoti, paskaityti knygą, pabūti vienumoje ir šiek tiek pagalvoti, įvertinti, kas vyksta jūsų gyvenime, bei atlikti daug naudingų dalykų – pavyzdžiui, priminti sau savo tikslus.

Kadangi nebebus jokių dėmesį blaškančių faktorių, pastebėsite, kaip greitai ir lengvai atliksite darbus, kuriuos taip ilgai atidėliojote ir buvote pervertinę jų sudėtingumą.

Ir suprasite, kaip jūsų smegenys kartais jus sabotuoja.

Dopamino detoksas – tai ne atsisakymas technologijų visam laikui.

Pakanka vienos dienos, kad pamatytumėte, kaip stipriai esate perkrauti dirgikliais, ir pradėtumėte sąmoningiau rinktis, kuo užpildyti savo dieną.

Ką duoda viena diena be telefono ir socialinių tinklų

Tokią dieną jūs staiga pastebėsite:

• nuobodulys stumia prie to, ko paprastai vengiate;
• darbai, kurie atrodė „neįveikiami“, pasirodo paprasti;
• smegenys vėl ima vertinti paprastus, ramius užsiėmimus – pasivaikščiojimą, knygą, mintis, tvarką, pokalbį su savimi.

Kai aplink nebelieka greitų pramogų, naudingi dalykai nustoja atrodyti kaip bausmė ir tampa natūraliu būdu užimti save.

Taip po truputį susigrąžinate gebėjimą susikaupti ir patirti malonumą ne tik iš ekranų ir skanėstų, bet ir iš paprasto, kasdieniško gyvenimo.

Pagrindinis detokso tikslas – sugrąžinti susidomėjimą gyvenimu, o ne atimti iš savęs malonumus.

Kai „iškrauname“ dopaminą, naudingi dalykai vėl tampa patrauklūs, o greiti malonumai nustoja mumis valdyti.

The post Kas yra dopamino detoksas ir kam jis apskritai reikalingas? appeared first on Kauno savaitė.

Tuomet ramybę galima rasti maiste – reikia tik žinoti, kokiais produktais tą nerimą galima nuslopinti.

Daug kam pažįstamos staigios nepaaiškinamos nerimo bangos, kai širdis ima daužytis krūtinėje, o mintys pasileidžia šuoliais.

Nerimo kamuojami gyvena milijonai žmonių. Jei tikėsime statistika, tokie sutrikimai kamuoja apie 30 proc. suaugusiųjų.

Bet amerikiečiai mokslininkai nustatė įdomų faktą: žmonės, kuriems būdingas didesnis nerimastingumas, stokoja svarbios maistinės medžiagos – cholino. Jo kiekis smegenyse būna vidutiniškai 8 proc. mažesnis.

Kas tas cholinas ir kam jo reikia

Cholinas nėra nei vitaminas, nei mineralas, bet ypatingas vandenyje tirpus junginys, panašus į B grupės vitaminus.

Mūsų organizmas gaminasi jo ir pats – kepenyse, tačiau visai nedaug, tad didesniąją dalį turime gauti iš maisto.

Kam?

Pirmiausia, cholinas yra statybinė medžiaga organizmo ląstelių membranoms. Antra, jis padeda kepenims perdirbti riebalus. Tačiau dar svarbiau tai, kad cholinas dalyvauja acetilcholino – nervinius signalus perduodančio junginio, atsakingo ir už atmintį, nuotaiką bei raumenų kontrolę, gamyboje.

Acetilcholinas yra pagrindinis nervų sistemos „kurjeris“. Bet kad jis atliktų savo darbą, reikalingas cholinas: vyrams – apie 550 mg per parą, moterims – 425 mg.

Deja, kaip tik cholino, pasirodo, dauguma žmonių negauna pakankamai su maistu.

Kuo čia dėtas nerimas?

Nerimas gali apimti, kai mūsų baimės centras, esantis smegenų migdoliniame kūne, dirba „intensyvesniu režimu“, o savikontrolės zona prefrontalinėje smegenų žievėje negali jo nuraminti.

Pagrindinės priežastys, kodėl taip nutinka, dažnai būna psichologinės, – jas tenka aiškintis individualiai padedamam psichologo.

Tačiau galimos ir biologinės bei psichofiziologinės priežastys. Kaip kad jau minėtas cholino trūkumas. Nerimo sutrikimų kamuojamiems žmonėms cholino pastebimai sumažėję ir prefrontalinė smegenų žievė atitinkamai reaguoja į šį deficitą.

Susidaro sudėtinga situacija: lėtinis stresas išsekina cholino atsargas, o jo stygius dar labiau padidina mūsų jautrumą stresui.

Stebuklingų tablečių nebūna

Deja, vien cholino papildų vartojimas nepadės „išgydyti“ nerimo. Tačiau jis gali tapti reikšminga dalimi kompleksinių priemonių psichikos sveikatai sustiprinti.

Kita vertus, cholino lygį gana nesunku sureguliuoti mityba.

Šio junginio turtingiausi produktai ir taip greičiausiai dažnai būna ant jūsų stalo:

• Galvijų kepenys (apie 400 mg cholino 100 g produkto).

• Kiaušiniai, ypač trynys (147 mg viename dideliame kiaušinyje).

• Lašišų mėsa (apie 90 mg).

• Viščiukų krūtinėlės (70 mg).

• Brokoliai ir briuseliniai kopūstai (60–70 mg).

• Riešutai ir saulėgrąžų branduoliai (20–30 mg cholino 100 g produkto).

Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į špinatus – juose yra betaino, o šis aminorūgšties darinys padeda pasisavinti choliną.

Ankštinės daržovės (lęšiai, avinžirniai), sojų gaminiai (kaip sojų varškė), riešutai ir kryžmažiedės daržovės (įvairūs kopūstai) taip pat padeda padidinti cholino atsargas ir, tikėtina, sumažinti nerimastingumą.

Augalinius cholino šaltinius ypač svarbu žinoti tiems, kas nevalgo mėsos.

Ne vien cholinas

Įrodyta, kad suvaldyti nerimą taip pat padeda:

Judėjimas. 30 minučių pasivaikščiojimas arba jogos seansas kartą per dieną padeda smegenims gaminti vadinamuosius laimės hormonus.

Miegas ir dienos režimas. Stenkitės miegoti eiti ir keltis visada tuo pačiu laiku.

Kvėpavimas. Nuslopinti nerimo bangą padeda kvėpavimo technikos, pavyzdžiui garsioji „4-7-8“: skaičiuodami iki 4 įkvėpkite, sulaikę kvėpavimą suskaičiuokite iki 7 ir lėtai iškvėpkite skaičiuodami iki 8.

Tiks ir bet kuris kitas kvėpavimo metodas, kuriame dalyvauja pilvas, ne tik krūtinės ląsta, ir kuriame iškvėpimas būna ilgesnis nei įkvėpimas.

Bendravimas, artumas, apsikabinimai. Artimųjų palaikymas, draugiški prisilietimai ir apsikabinimai, kūno kontaktai – puikiausi vaistai nuo vienatvės ir nepagrįstos baimės priepuolių.

Beje, fizinis kontaktas, mylimo žmogaus arba to, kuriuo pasitikite, artumas – veiksminga pagalbos priemonė ir ištikus panikos priepuoliui. O jeigu greta nieko nėra, palengvės ir apkabinus patiems save.

Nerimas sargdina

Nerimo kamuojami žmonės dažniau skundžiasi įvairiais negalavimais. Ir psichiatrai sako, jog taip yra dėl to, kad nerimo sutrikimas geba imituoti įvairias ligas bei sukelti visiškai realius fizinius simptomus. Skausmai širdies plote, dusulys ir netgi pakilusi temperatūra – visa tai gali būti psichologinės įtampos, ne ligos pasekmė.

Įdomiausia, kad nerimas dažniausiai imituoja ligas, kurios žmogui jau gerai pažįstamos, kuriomis jis žinojo sergant artimuosius, buvo susidūręs pats ar tiesiog matė per televizorių. Neretai tai būna širdies ir kraujagyslių sistemos negalavimai (širdies skausmai, dusulys), virškinimo sistemos sutrikimai (skrandžio skausmai) ir pan.

Vienu metu netgi egzistavo toks terminas – „termoneurozė“: nerimo išprovokuotas kūno temperatūros pakilimas. Ir nors jis psichiatrijoje nebenaudojamas, pats reiškinys niekur nedingo. Specialistų tai nestebina – juk termoreguliacijos centras yra kaip tik smegenyse, primena jie.

Gera žinia, kad nerimo sutrikimai ne visada reikalauja psichiatrinio gydymo – iš pradžių galima apsieiti ir be vaistų, kreipusis į psichologą.

The post Ramybė… per lėkštę appeared first on Kauno savaitė.

Šiandien rašiklis vis dažniau dulka stalčiuje – juk daug patogiau parašyti žinutę klaviatūra, nei ranka.

Tačiau mokslininkai įspėja: kai nustojame rašyti, mūsų smegenys tiesiogine to žodžio prasme ima „tingėti“.

Štai keli neigiami padariniai, kuriuos gali sukelti atsisakymas rašyti ranka.

Kognityvinių gebėjimų silpnėjimas

Kai žmogus nustoja rašyti ranka, jo smegenys palaipsniui praranda įprotį aktyviai dirbti.

Rašymas skatina naujų neuroninių jungčių formavimąsi, palaiko pusiausvyrą tarp smegenų pusrutulių ir gerina gebėjimą apdoroti informaciją.

Kuo rečiau rašome, tuo lėčiau reaguojame, sunkiau susitelkiame ir prasčiau įsimename.

Mokslininkai pažymi: rašymo atsisakymas demencijos nesukels, tačiau gali lemti laipsnišką protinės veiklos „blėsimą“ – tampa sunkiau mąstyti, samprotauti ir atlikti įprastas protines užduotis.

Mąstymo lankstumo praradimas

Rašydamas ranka žmogus lavina gebėjimą greitai perjungti dėmesį – nuo vienos raidės prie kitos, nuo vienos minties prie kitos.

Šis įgūdis turtina kalbą ir daro mąstymą lankstesnį.

Žmonės, kurie dažnai rašo ranka, aiškiau reiškia mintis, rečiau vartoja perteklinius žodžius ir greičiau prisitaiko prie naujų užduočių.

Tuo tarpu tie, kurie visiškai perėjo prie klaviatūros, ilgainiui praranda mąstymo lankstumą: smegenims sunkiau „persijungti“, todėl žmogus tampa mažiau kūrybiškas ir labiau linkęs į rigidiškumą – psichologinį terminą, reiškiantį mąstymo, emocijų ar elgesio nelankstumą.

Silpnėjantys skaitymo įgūdžiai

Rašymas ir skaitymas glaudžiai susiję.

Rašydami aktyviname smegenų sritis, atsakingas už kalbą, garsų suvokimą ir teksto supratimą – ypač Broca zoną, kuris padeda sujungti raides į žodžius.

Broca zona – tai smegenų zona, esanti kaktinėje smegenų srityje, arčiau kairiojo smilkinio. Ši zona pavadinta prancūzų anatomo Paulio Broca garbei. Tai vienas pirmųjų mokslininkų XIX a. įrodžiusių, kad tam tikras organizmo funkcijas dera priskirti skirtingoms smegenų sritims.

Jei šis procesas nėra treniruojamas, ilgainiui mažėja skaitymo greitis ir kokybė.

Žmonės, kurie retai rašo ranka, prasčiau suvokia tekstinę informaciją ir greičiau pavargsta skaitydami, nes smegenys nustoja atpažinti žodžius kaip įprastus vaizdinius.

Kūrybinio potencialo mažėjimas

Rašymas ranka skatina mus vizualizuoti mintis.

Mes ne tik fiksuojame žodžius, bet ir kuriame vaizdus, įsivaizduojame turinį, ieškome tinkamiausių formuluočių.

Tai natūrali vaizduotės ir loginio mąstymo treniruotė.

Be šio proceso mintys tampa paviršutiniškos, o tekstai – sausi ir šabloniški.

Ranka rašymas padeda pažadinti fantaziją ir ugdo gebėjimą savitai reikšti mintis.

Atsisakydami šio įpročio tampame tarsi „mechaniniais“ klaviatūros naudotojais, kurie greitai rašo, bet retai mąsto giliai.

The post Kas nutiks mūsų smegenims, jei visiškai nustosime rašyti ranka? appeared first on Kauno savaitė.