Šiandien Neringa stengiasi uždegti vaikų smalsumą ir padėti jiems atrasti skaitymo džiaugsmą. Ji įsitikinusi: norint sudominti kitą, pirmiausia pačiam reikia išlikti smalsiam. O geriausi mokytojai dažnai būna tie, kuriuos mokome patys – vaikai, gebantys net gerai žinomą pasaką pasukti netikėta linkme.

Neringa ne tik dalijasi meile knygoms, bet ir kviečia atrasti kitokius pasaulius per muziką, kiną bei teatrą.

– Neringa, kuo jus žavi darbas su vaikais?

– Turbūt labiausiai tuo, kad su vaikais niekada nebūna nuobodu. Jie nuoširdūs, smalsūs, nenuspėjami. Gali būti puikiai pasiruošusi edukacijai, apgalvojusi kiekvieną smulkmeną, bet užtenka vaiko netikėto klausimo, ir visas pokalbis pasisuka visai kita linkme.

Darbas su vaikais neleidžia sustoti vietoje. Šiuolaikiniai vaikai domisi technologijomis, žaidimais, pasaulio įvykiais, įvairiausiomis naujovėmis, o kartais turi tokių specifinių žinių, kad lieka tik stebėtis. Su jais dirbant neišvengiamai tenka nuolat domėtis, mokytis, gilinti žinias pačiose įvairiausiose srityse. Tad neleidžiu protui aptingti.

O dar mane žavi vaikų gebėjimas į viską pažvelgti kitaip. Ten, kur matome problemą, kur ieškome logiško atsakymo, vaikai pasiūlo tokį netikėtą sprendimą, kad tik nusijuoki ir pagalvoji – o kodėl gi ne?

– Ką jums duoda susitikimai su vaikais? Galbūt jie padeda į pasaulį pažvelgti kitaip, iš naujo atrasti dalykus, kuriuos suaugusieji jau seniai priima kaip savaime suprantamus?

– Vesdama edukacijas vaikams pati mokausi ne mažiau, nei per edukacijas išmoksta jie. Ir kalbu ne tik apie naujas žinias. Vaikai moko lankstumo, kūrybiškumo, gebėjimo greitai reaguoti, o kartais ir pažvelgti į save su humoru.

Man atrodo, kad edukatorius neturėtų būti žmogus, kuris visada žino visus atsakymus. Kur kas svarbiau būti žmogumi, kuris nenustoja ieškoti atsakymų. Todėl nuolat domiuosi ne tik literatūra ar edukacijos metodais, bet ir technologijomis, psichologija, istorija, menu, šiuolaikinėmis jaunimo tendencijomis. Noriu suprasti, kuo gyvena vaikai ir jaunimas, kas jiems įdomu, kas juos jaudina. Juk norint sudominti kitą, pirmiausia reikia pačiam būti smalsiam.

Žinoma, susitikimai su vaikais suteikia labai daug gerų emocijų.

– Koks vaikų pasakytas sakinys, klausimas ar reakcija jums įstrigo?

– Oi, tokių istorijų galėčiau papasakoti ne vieną! Vaikai kartais taip netikėtai interpretuoja net visiems gerai žinomus dalykus, kad lieka tik stebėtis jų fantazija.

Per vieną edukaciją paprašiau pasekti pasaką apie Pelenę.

Viskas vyko pagal gerai žinomą siužetą, kol atėjo ta lemtinga akimirka, kai laikrodis pradeda mušti dvylika, Pelenė puola bėgti iš puotos, o princas ją vejasi. Ir štai vienas berniukas visiškai rimtai tęsia pasakojimą: „Princas šaukia: kur bėgi, dar torto nevalgėm!“ Na, iš tiesų, kokia gi puota be torto?

Kitas nutikimas susijęs su vaikų geografijos supratimu. Mažieji labai mėgsta pasakoti apie save, savo šeimas, kur kas gyvena.

Kartą vienas berniukas pasakojo, kad jo mama gyvena Panevėžyje, o senelis – Lietuvoje. Pajuokavau, kad gyvenu Europoje. Reikėjo pamatyti vaiko akis! Jos taip išsiplėtė iš nuostabos! Berniukas tuoj pat nubėgo visiems pranešti neįtikėtinos naujienos – kad aš gyvenu Europoje!

Tokios akimirkos man ir yra vienas didžiausių šio darbo džiaugsmų. Vaikų nuoširdumo nesuvaidinsi.

– Kaip sudominti knyga vaiką, kuris sako, kad skaityti nuobodu?

– Pirmiausia tikrai nepradėčiau aiškinti, kad skaityti labai naudinga, kad knygos lavina vaizduotę, plečia žodyną ir panašiai. Visa tai tiesa, bet ar šiais argumentais sudominsime vaiką?

Dažniausiai ne.

Pirmiausia bandyčiau išsiaiškinti, kas jam patinka. Gal mėgsta kompiuterinius žaidimus, gal domisi sportu, fantastiniais pasauliais, o gal dievina siaubo istorijas?

Kiekvienam galima atrasti knygą, kuri būtų artima jo pomėgiams.

Dar vienas būdas – sužadinti smalsumą. Papasakoti apie knygą, bet neatskleisti svarbiausios paslapties. Truputį papasakoti ir sustoti ten, kur labiausiai norisi sužinoti, kas buvo toliau. Kartais toks mažas triukas suveikia geriau nei ilgiausi įtikinėjimai.

Ir apskritai manau, kad skaitymas turi būti malonumas, o ne pareiga. Jeigu knyga nepatinka, galbūt tiesiog dar neatrasta ta, kuri iš tikrųjų įtrauktų.

– Prisimenate vaikystės knygą, kuri padarė neišdildomą įspūdį ir galbūt net prisidėjo prie to, kokia esate šiandien?

– Skaityti mėgau nuo vaikystės. Kartais knygos mane taip įtraukdavo, kad tiesiog pamiršdavau viską aplinkui. Iki šiol prisimenu vieną labai juokingą situaciją.

Skaičiau knygą „Laukinis šuo Dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę“. Pasisiūliau mamai palaistyti daržoves šiltnamyje. Pasiėmiau ir knygą. Mano laimei, pradėjo lyti! Pagalvojau, kaip puiku – kol lis, galėsiu ramiai skaityti. Taip įsijaučiau į istoriją, kad visiškai praradau laiko nuovoką. Staiga atsidaro šiltnamio durys ir įeina mama. Jos veide mačiau išgąstį. Matyt, jau gerokai buvo manęs ieškojusi.

Gailiai pažvelgiau į ją: „Mama, liko tik paskutinis puslapis. Leisk pabaigti, o tada jau bark!“ Šiandien prisiminus šią istoriją pačiai juokinga. Bet ji puikiai parodo, kokią galią man visada turėjo knygos. Jei istorija įdomi, visas pasaulis aplinkui tiesiog išnyksta.

– O kaip renkatės, ką skaityti, klausyti ar žiūrėti? Pasikliaunate intuicija, rekomendacijomis ar smalsumu?

– Knygas dažnai renkuosi pagal rekomendacijas. Labai mėgstu, kai žmonės dalijasi savo skaitymo įspūdžiais, o ir pati mielai rekomenduoju, kas mane sužavėjo. Kadangi skaitau nemažai, visada turiu, ką pasiūlyti.

Prisipažinsiu, man šiek tiek gaila laiko, kai pradedu skaityti knygą, o ji visiškai neįtraukia. Tiek daug pasaulyje gerų knygų, o laiko joms visoms tikrai neužteks! Tačiau pastebėjau vieną įdomų dalyką – kartais knyga būna nebloga, tiesiog tuo metu tau netinkama. Gal po metų ar kelerių ji pasirodytų visai kitokia. Juk keičiamės patys, mūsų patirtys, požiūris, poreikiai. Todėl stengiuosi neskubėti nurašyti kūrinio vien todėl, kad jis manęs nesudomino konkrečiu gyvenimo laikotarpiu.

O muziką ir filmus dažniau renkuosi pagal nuotaiką. Kartais norisi rimtos istorijos, kartais fantastinio pasaulio, o kartais tiesiog atsipalaiduoti.

– Ar esate dažna kultūrinių renginių lankytoja?

– Kultūriniai renginiai man yra ir laisvalaikis, ir įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu teatrą, patinka lankytis koncertuose, domiuosi įvairiais kitais kultūriniais renginiais.

Be to, dirbant edukatore kultūrinės patirtys dažnai tampa naujų idėjų pradžia. Esu iš tų, kuriems nuolat reikia ką nors naujo sužinoti, atrasti, išbandyti. Tas pažinimo džiaugsmas man suteikia pilnatvės jausmą.

– Ko ieškote meno kūrinyje – grožio, emocijos, provokacijos, atsakymų ar klausimų?

– Pirmiausia emocijos. Man svarbu, kad meno kūrinys mane paliestų, kažką sužadintų, priverstų susimąstyti ar tiesiog nuoširdžiai nustebintų.

Labai vertinu kūrinius, kurie leidžia pamiršti, kad stebi meną. Kai žiūrėdama spektaklį patiki personažais, kai filmas taip įtraukia, kad jautiesi pati esanti jo pasaulyje, kai knygos veikėjai tampa tokie artimi, jog dar ilgai apie juos galvoji. Nebūtinai ieškau atsakymų. Kartais daug įdomiau, kai kūrinys palieka klausimų. Kai norisi jį aptarti, pasiginčyti, išgirsti, kaip tą patį suprato kiti.

Man atrodo, geras meno kūrinys yra tas, kuris nepalieka abejingo.

– Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti? Apskritai, kokio žanro literatūrą renkatės?

– Vieną knygą išrinkti būtų labai sunku. Skaitau nemažai ir labai įvairią literatūrą. Mano pasirinkimai dažnai priklauso nuo nuotaikos ir to, ko tuo metu norisi. Kai noriu tiesiog atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės, renkuosi fantastiką, istorinius romanus. Kai pajuntu didesnį žinių troškimą, renkuosi biografines, tikslines knygas. O kai norisi daugiau dėmesio skirti sau, savo įpročiams ar mąstymui, skaitau lengvesnę psichologinę, asmeninio tobulėjimo literatūrą.

Iš šiemet skaitytų knygų išskirčiau kelias, padariusias skirtingą įspūdį: Gregory David Roberts „Šantaramas“, Philippa Gregory „Trys seserys, trys karalienės“, Sarah J. Maas „Žemės ir kraujo giminė“, Ivona Brezinova „Bliauk tyliai, broli“, Cecile Alix „Ne žvėris“, Brendon Burchard „Aukšto efektyvumo įpročiai“.

Apskritai labai mėgstu rekomenduoti knygas. Kai perskaitau ką nors tikrai gero, man tiesiog norisi, kad ir kiti tai atrastų.

– O kokios muzikos rekomenduotumėte pasiklausyti? Koks muzikinis kūrinys labiausiai imponuoja?

– Mano muzikinis skonis labai įvairus. Galiu su malonumu klausytis ir popmuzikos, ir repo, ir džiazo, ir klasikos. Nemanau, kad žmogus turi apsiriboti vienu muzikos žanru.

Kai noriu pailsėti, klausausi Leo Rojas muzikos. Jo atliekamos melodijos su Pano fleita turi kažką ypatingo – jos ramina, leidžia mintimis nukeliauti toli nuo kasdienio šurmulio.

O kartais man pati gražiausia muzika yra tiesiog gamtos garsai. Lietaus barbenimas, miško ošimas, paukščių balsai… Tokiais momentais nereikia nei žodžių, nei įmantrių melodijų. Užtenka užsimerkti ir klausytis.

Man muzika nėra vien fonas. Ji gali pakeisti nuotaiką, padėti susikaupti, nurimti ar suteikti energijos. Todėl mano grojaraštyje tikriausiai rastumėte tokių skirtingų kūrinių, kad būtų sunku patikėti, jog jų klausosi tas pats žmogus.

– Kokį filmą pasiūlytumėte pažiūrėti? Kas tokio jame patraukė?

– Jeigu reikėtų išrinkti vieną filmą, kuris man padarė didžiausią įspūdį, būtų „Avataras“.

Mane tiesiog pakerėjo jo vaizdai, fantastinis pasaulis, neįtikėtini specialieji efektai. Žiūrėdama jaučiausi ne kaip stebėtoja, o tarsi pati būčiau atsidūrusi tame pasaulyje. Man labai patinka, kai kūrėjų vaizduotė leidžia patirti, ko realiame gyvenime niekada nepamatytume.

Apskritai mėgstu istorinius ir fantastinius filmus. Istoriniai leidžia pažinti kitas epochas, o fantastiniai – bent trumpam pamiršti realybės ribas.

Tiesa, prisipažinsiu, filmus žiūriu gana retai. Jeigu turiu laisvą vakarą ir galiu rinktis, filmas ar knyga, dažniausiai nugali knyga. Matyt, nuo vaikystės niekas labai nepasikeitė – vis dar galiu taip įsitraukti į skaitymą, kad nepastebiu, kaip prabėga laikas.

– Kokį spektaklį siūlytumėte aplankyti?

– Be jokios abejonės, režisieriaus Aleksandro Špilevojaus „Sala, kurios nėra“!

Esu didelė šio režisieriaus kūrybos gerbėja. Esu mačiusi beveik visus jo spektaklius ir kiekvienas savaip sužavėjo.

Man labai patinka A. Špilevojaus gebėjimas pasakoti istorijas, derinti skirtingas teatro raiškos priemones, sukurti ypatingą atmosferą ir taip įtraukti žiūrovą, kad šis ne tik stebi veiksmą, bet ir pats tarsi tampa istorijos dalimi.

Tačiau „Sala, kurios nėra“, mano nuomone, yra tiesiog tobuliausias jo spektaklis.

Asmeniškai teatro režisieriaus Juozo Miltinio nepažinojau, tačiau po šio spektaklio galiu drąsiai sakyti – man atrodo, kad jį pažinau. Ir visa tai dėl neįtikėtinai įtaigios Albino Kėlerio vaidybos. Žiūrėdama į jį scenoje ne kartą pagavau save galvojančią, kad prieš mane stovi ne aktorius, vaidinantis Juozą Miltinį, o pats garsusis režisierius.

Man tai ir yra tikroji teatro magija – kai išnyksta riba tarp aktoriaus ir personažo, tarp scenos ir tikrovės. Kai spektaklis leidžia ne tik sužinoti apie žmogų, bet ir pajusti jo asmenybę, charakterį, gyvenamąjį laikmetį.

The post Neringa ANTANAITIENĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.