Nuo ekstremalių fizinių išbandymų iki dešimtmečius trunkančių filmavimų – kino pasaulis pilnas rekordų, kurie neretai skamba labiau kaip sporto ar mokslo pasiekimai nei pramogų industrijos faktai.

Kinas nuo pat atsiradimo buvo ne tik pasakojimų, bet ir ambicijų menas.

Kūrėjai nuolat siekė to, kas dar nebuvo padaryta – nufilmuoti didesnę minią, ilgesnę sceną, tikroviškesnį vaizdą ar pavojingesnį triuką. Dėl šių siekių kino istorijoje atsirado rekordų, kurie šiandien stebina ne mažiau nei patys filmai.

Kino rekordai žavi todėl, kad jie atskleidžia nematomą ekrano pusę – riziką, ištvermę, technologinius eksperimentus ir kūrybinį užsispyrimą. Už kelių minučių scenos dažnai slypi metai darbo, šimtai žmonių ir sprendimai, kurie keitė visą kino industriją.

Šie pasiekimai primena, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir nuolatinis ribų bandymas.

Antžmogiška kontrolė

Vienas įspūdingiausių pastarųjų metų kino rekordų priklauso aktorei Keitei Vinslet.

Filmavimo metu ji pasiekė Gineso pasaulio rekordą už ilgiausią pagrindinio aktoriaus kvėpavimo sulaikymą po vandeniu ekrane – net 7 minutes ir 15 sekundžių.

Toks pasiekimas nufilmuotas kuriant filmą „Įsikūnijimas. Vandens kelias“.

Įdomu tai, kad šis rekordas nebuvo vien tik reklaminis triukas.

Režisierius Džeimsas Kameronas siekė kuo didesnio realizmo, todėl aktoriai buvo mokomi profesionalių nardymo technikų.

K. Vinslet sąmoningai atsisakė papildomos kvėpavimo įrangos, kad jos judesiai po vandeniu atrodytų kuo natūralesni.

Šiuo pasiekimu ji pagerino ankstesnį rekordą, priklausiusį Tomui Kruzui, kuris filme „Misija neįmanoma: slaptoji tauta“ po vandeniu be oro išbuvo apie 6 minutes.

Tomas Kruzas apskritai yra tapęs savotišku kino ekstremalų simboliu.

Aktorius žinomas dėl to, kad didžiąją dalį pavojingų triukų atlieka pats – nuo kabėjimo ant skrendančio lėktuvo, ekstremalaus vairavimo iki pavojingų šuolių nuo dangoraižių. Jo požiūris į kiną – maksimalus tikrumas bet kokia kaina.

Tokia praktika Holivude reta, ypač tarp aukščiausio lygio žvaigždžių, kurių saugumas dažniausiai patikimas jų dubleriams.

Tomas Kruzas vienas iš nedaugelio Holivudo superžvaigždžių, nuolat atsisakančių dublerių paslaugų.

Filmavimas ekstremaliomis sąlygomis

Kino istorijoje yra projektų, kurių kūrimas tampa beveik tokia pat dramatiška istorija kaip ir pats filmas.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – epinis vesterno veiksmo filmas „Hju Glaso legenda“. Jo kūrėjai sąmoningai pasirinko filmavimo metodą, maksimaliai priartinantį prie realybės.

Režisierius Alechandras Gonsalesas Inaritu nusprendė atsisakyti dirbtinio apšvietimo ir filmuoti tik natūralioje šviesoje, todėl filmavimo grafikas visiškai priklausė nuo saulės padėties, oro sąlygų ir metų laiko.

Tai reiškė, kad per dieną komanda dažnai turėdavo vos kelias valandas tinkamo apšvietimo, o jei dangų užtraukdavo debesys – darbai sustodavo.

Ekstremalios sąlygos tapo kasdienybe visai filmavimo grupei. Aktoriai dirbo stingdančiame šaltyje, klampojo purve, braidė lediniu vandeniu ir filmavosi sniego audrose.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Leonardas Dikaprijus dėl autentiškumo net valgė žalias bizono kepenis, nors yra vegetaras.

Jo pasirodymas laikomas vienu fiziškai sunkiausių per visą karjerą, o pastangos atsipirko – būtent už šį vaidmenį jis pagaliau pelnė ilgai lauktą „Oskarą“.

Filmavimo vietos taip pat kėlė rimtų iššūkių. Kai kurios scenos buvo kuriamos tokiose atokiose laukinės gamtos teritorijose, kad komandai tekdavo kasdien keliauti valandų valandas vien tam, jog pasiektų filmavimo aikštelę. Dėl tirpstančio sniego net teko keisti šalį ir dalį scenų perkelti į kitą regioną, kad būtų išlaikytas žiemiškas kraštovaizdis.

Filmas „Hju Glaso legenda“ dažnai minimas kaip pavyzdys, kiek toli kūrėjai gali nueiti siekdami tikroviškumo.

Vienas aktorius – daugybė vaidmenų

Jeigu kalbama apie rekordus, neįmanoma nepaminėti Džekio Čano.

Jis yra pelnęs Gineso rekordus už daugiausia triukų, atliktų vieno aktoriaus, taip pat už daugiausia patirtų traumų per kino karjerą.

Lūžiai, išnirimai, nudegimai, galvos traumos – visa tai tapo neatsiejama jo karjeros dalimi. Pats aktorius ne kartą yra sakęs, kad skausmas jam buvo „darbo dalis“.

Kita rekordų rūšis susijusi ne su pavojumi, o su transformacija.

Edžiui Merfiui priklauso rekordas už daugiausia skirtingų personažų, suvaidintų viename filme. Juostoje „Išprotėjęs profesorius“ jis įkūnijo net septynis skirtingus šeimos narius, naudodamas sudėtingą grimą ir kostiumus.

Kiekvienas personažas turėjo savitą balsą, judesius ir charakterį, o tai filmavimo procesą pavertė techniniu išbandymu.

Komikas Peteris Selersas dar anksčiau išgarsėjo tuo, kad 1964-ųjų politinės satyros juodojoje komedijoje „Daktaras Streindžlavas, arba „Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ suvaidino tris pagrindinius personažus – tai Šaltojo karo įkarštyje buvo laikoma beveik neįmanomu aktoriniu eksperimentu.

Laužė laiko ribas

Kino rekordai matuojami ne tik fizinėmis pastangomis, bet ir laiku.

Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – 2014-ųjų filmas „Vaikystė“.

Jis buvo filmuojamas net 12 metų!

Režisierius Ričardas Linkleiteris kasmet grįždavo prie filmavimo su tais pačiais aktoriais, leisdamas jiems natūraliai senti kartu su personažais.

Rezultatas – unikalus filmas, kuriame laiko tėkmė tampa ne specialiuoju efektu, o tikrove.
Dar radikalesnis atvejis – eksperimentinis 2012-ųjų švedų filmas „Logistics“, laikomas ilgiausiu filmu pasaulyje. Jo trukmė – apie 857 valandos, arba beveik 36 paros.

Filmas dokumentuoja prekių kelionę iš gamyklos Kinijoje iki parduotuvės Europoje.

Vienas kadras – nervų išbandymas

Filmas „1917“ išgarsėjo kaip sukurtas vieno nenutrūkstamo kadro iliuzija.

Nors techniškai naudoti paslėpti montažai, kiekviena scena reikalavo tobulo aktorių, kameros ir apšvietimo sinchroniškumo.

Viena klaida – ir visą kelių minučių sceną tekdavo filmuoti iš naujo.

Panašiu keliu ėjo ir juostos „Žmogus paukštis“ kūrėjai. Ji taip pat nufilmuota taip, kad atrodytų kaip vienas ilgas, nenutrūkstantis kadras – tai tapo vienu didžiausių operatoriaus meistriškumo pasiekimų.

Rekordai pinigais

Kino industrijoje rekordai dažnai matuojami ne tik kūrybiškumu, bet ir milžiniškais biudžetais. Vienas brangiausių filmų istorijoje – „Karibų piratai: ant keistų bangų“.

Jo gamyba kainavo apie 379 mln. JAV dolerių, o tokia suma susidarė neatsitiktinai.

Filmavimai vyko keliose šalyse vienu metu – Havajuose, Jungtinėje Karalystėje ir Puerto Rike, dalis scenų buvo filmuojama atviroje jūroje, o tai visada padidina logistikos, saugumo ir technikos išlaidas.
Didelę biudžeto dalį sudarė ir aktorių honorarai.

Džonis Depas už kapitono Džeko Sperou vaidmenį gavo dešimtis milijonų dolerių. Prie jo prisijungė ir tokie vardai kaip Penelopė Kruz ar Ijanas Makšeinas.
Dar vienas brangumo veiksnys – sudėtingi specialieji efektai. Filme gausu skaitmeninių jūros scenų, fantastinių būtybių ir veiksmo epizodų, kuriems reikėjo ilgų postprodukcijos mėnesių ir didžiulių vizualinių efektų komandų.

Projektą finansavo „Walt Disney Pictures“ korporacija, kuri investavo milžinišką sumą tikėdamasi pasaulinės sėkmės – ir neapsiriko: filmas kino teatruose uždirbo daugiau nei 1 mlrd. dolerių.
Įdomu tai, kad šis filmas laikomas ne tik vienu brangiausių, bet ir vienu rizikingiausių projektų studijos istorijoje – jei jis būtų nepasisekęs, nuostoliai būtų buvę milžiniški.

Tačiau būtent tokie aukštos rizikos projektai dažnai tampa kino industrijos rekordų kalvėmis.

Technologinės revoliucijos simbolis

Tuo tarpu juosta „Įsikūnijimas“ ilgą laiką išliko daugiausia pajamų surinkusiu filmu pasaulyje ir tapo savotišku įrodymu, kad technologinės inovacijos kine gali virsti milžiniška finansine sėkme. Režisierius Džeimsas Kameronas šiam projektui ruošėsi daugiau nei dešimtmetį – jis laukė, kol technologijos pasieks lygį, leidžiantį įgyvendinti jo viziją.

„Įsikūnijimas“ buvo filmuojamas naudojant pažangią judesių fiksavimo sistemą, leidusią aktorių mimiką ir judesius itin tiksliai perkelti į skaitmeninius personažus.

Šis filmas tapo lūžio tašku 3D kino istorijoje.

Iki jo stereoskopinis formatas buvo laikomas daugiau pramoginiu eksperimentu, tačiau po premjeros viso pasaulio kino teatrai pradėjo masiškai diegti 3D projektorius, o studijos ėmė planuoti filmus specialiai šiam formatui.

Žiūrovus sužavėjo ne tik technologijos, bet ir išplėtotas Pandoros pasaulis, detalios būtybės, augalija bei įtraukianti ekologinė istorija.
Finansiškai filmas pasiekė stulbinamą rezultatą – pasaulinės pajamos viršijo 2,9 mlrd. dolerių.

Nors vėliau rekordą trumpam buvo perėmęs filmas „Keršytojai: pabaiga“, pakartotiniai „Įsikūnijimo“ seansai vėl sugrąžino jam pirmąją vietą.

Ši sėkmė parodė, kad žiūrovai pasirengę mokėti daugiau už kino patirtį, kuri siūlo ne tik istoriją, bet ir visiškai naują vizualinį pasaulį.

Vienuolikos „Oskarų“ klubas

Apdovanojimų srityje rekordai kine dažnai tampa ne mažiau reikšmingi nei finansiniai pasiekimai. Ypatinga vieta istorijoje dalijasi trys filmai – „Titanikas“, „Ben Huras“ ir „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“ – kiekvienas jų yra pelnęs po 11 „Oskarų“. Ir šis rekordas iki šiol lieka nepagerintas.

1959 metų juosta „Ben Huras“ buvo pirmoji, pasiekusi šią ribą.

Monumentali biblinė drama stebino mastu: tūkstančiai statistų, milžiniškos dekoracijos ir legendinė kovos vežimų scena, kuri iki šiol laikoma viena įspūdingiausių kino istorijoje.

Filmas triumfavo beveik visose svarbiausiose kategorijose, įskaitant geriausio filmo, režisūros ir pagrindinio aktoriaus.
Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams rekordą pakartojo „Titanikas“ – epinė meilės istorija katastrofos fone.

Režisieriaus vizija, techniniai sprendimai ir emocinis pasakojimas pelnė apdovanojimus už geriausią filmą, režisūrą, operatoriaus darbą, muziką ir daugelį kitų sričių. Šis filmas parodė, kad komercinis hitas gali būti ir kritikų numylėtinis.
Trečiasis rekordininkas – „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“ – išsiskiria tuo, kad laimėjo visose 11 kategorijų, kuriose buvo nominuotas. Tai unikalus pasiekimas „Oskarų“ istorijoje.

Šis filmas užbaigė epinę trilogiją ir tapo simboliniu visos sagos įvertinimu, įrodančiu, kad fantastinis kinas gali būti pripažintas aukščiausiu meniniu lygiu.

Amžius kine – tik skaičius

Kino apdovanojimų istorijoje amžiaus rekordai visada kėlė ypatingą susidomėjimą, nes jie parodo, kad talentas nepriklauso nuo metų.

Jauniausio nominanto rekordas priklauso Džastinui Henri – jam buvo vos 8-eri, kai nominuotas „Oskarui“ už vaidmenį filme „Krameris prieš Kramerį“.

Tai išskirtinis atvejis kino istorijoje: dauguma aktorių tik pradeda mokytis vaidybos tokiame amžiuje, o Dž. Henri jau varžėsi su profesionalais prestižiškiausiuose pasaulio kino apdovanojimuose.

Nors statulėlės jis nelaimėjo, pats faktas, kad vaikas pateko tarp nominantų, iki šiol laikomas vienu įspūdingiausių „Oskarų“ fenomenų.

Visiškai priešingą rekordą pasiekė aktorius Kristoferis Plameris, tapęs vyriausiu „Oskaro“ laureatu.

Jis apdovanojimą atsiėmė būdamas 82 metų už antraplanį vaidmenį filme „Pradedantieji“.

Šis laimėjimas ne tik įtvirtino jo pavardę kino istorijoje, bet ir simboliškai paneigė stereotipą, kad aktoriaus karjeros viršūnė būna jaunystėje.

Legendiniai aktoriai

Aktorystės rekordų kontekste išsiskiria žavioji Katerina Hebern, pelniusi net keturis „Oskarus“ už pagrindinius vaidmenis.

Šio pasiekimo iki šiol niekam nepavyko pakartoti.

Tarp vyrų daugiausiai pagrindinio aktoriaus apdovanojimų turi Danielis Dei-Luisas, pelnęs tris „Oskarus“ – jis laikomas vienu selektyviausių aktorių istorijoje, nes per kelis dešimtmečius suvaidino palyginti nedaug, bet itin stiprių vaidmenų.

Dar vienas įspūdingas rekordas priklauso Meril Stryp, kuri yra daugiausia kartų nominuota aktorė „Oskarų“ istorijoje – ji gavo daugiau nei dvidešimt nominacijų ir laimėjo tris.

Tokie rekordai parodo, kad kino industrijoje neegzistuoja vienas sėkmės modelis. Vieni pasiekia viršūnę vaikystėje, kiti – garbiame amžiuje, o treti kuria legendą nuosekliai dešimtmečiais.

Būtent ši įvairovė ir daro „Oskarų“ istoriją tokią gyvą bei nenuspėjamą.

Minios, technologijos ir kino mastelis

Kino istorijoje mastas visada buvo vienas įspūdingiausių žiūrovus žavinčių elementų.

Dar gerokai prieš skaitmeninių efektų erą filmas „Gandis“ pasiekė rekordą, kuris iki šiol kelia nuostabą net patyrusiems kino profesionalams.

Legendinėje laidotuvių scenoje dalyvavo apie 300 tūkst. statistų – tai laikoma viena didžiausių masinių scenų kino istorijoje, nufilmuota naudojant tik realius žmones.

Toks mastas reiškė milžinišką organizacinį iššūkį: reikėjo koordinuoti minias, kostiumus, saugumą, kamerų pozicijas ir judėjimą, o visa scena turėjo atrodyti natūrali ir gyva. Šiandien tokį vaizdą greičiausiai kurtų kompiuterinė grafika, tačiau tuo metu kiekvienas kadre matomas žmogus iš tiesų stovėjo filmavimo aikštelėje.

Vėlesniais dešimtmečiais kino mastelio suvokimą iš esmės pakeitė technologijos.

Fantastinė trilogija „Žiedų valdovas“ tapo tikru lūžio tašku – joje sukurta speciali programa, leidusi generuoti tūkstančius skaitmeninių karių, kurių kiekvienas turėjo individualų judėjimą, reakcijas ir elgesį mūšio metu.

Tai reiškė, kad kariuomenė ekrane nebeatrodė kaip pasikartojančių kopijų minia – kiekvienas skaitmeninis karys veikė tarsi atskiras statistinis aktorius.
Dar vienas svarbus lūžis įvyko su „Juros periodo parko“ atsiradimu. Jis tapo pirmuoju filmu, įrodžiusiu, kad kompiuterinė grafika gali atrodyti visiškai realistiškai. Nors kompiuteriu sugeneruotas vaizdas ekrane pasirodė vos apie 15 minučių, to pakako, kad žiūrovai patikėtų dinozaurų egzistavimu.

Šis filmas ne tik pakeitė specialiųjų efektų standartus, bet ir visos industrijos požiūrį – nuo tol skaitmeninės technologijos tapo ne priedu, o vienu svarbiausių kino kūrimo įrankių.

Šie pavyzdžiai aiškiai parodo kino evoliuciją: nuo realių šimtų tūkstančių žmonių minios iki virtualių armijų, sukurtų algoritmais. Tačiau tikslas išliko tas pats – sukurti įspūdį, kuris priverstų žiūrovą pamiršti, kad jis sėdi kino salėje, ir patikėti tuo, ką mato ekrane.

Garsas ir balsas

Kino pasaulyje net filmo garsas gali siekti rekordų.

Vienas tokių – „Žiedų valdovo“ trilogija, prie kurios muzikinio palikimo dirbo kompozitorius Hovardas Šoras. Jis kūrė muziką beveik 15 metų, įskaitant papildomus kūrinius specialiosioms ir išplėstinėms filmų versijoms.

Šis neįtikėtinas ilgas darbo periodas leido H. Šorui sukurti unikalų garsinį pasaulį, kuriame kiekviena scena turi savo emociją – nuo epinių mūšių orkestracijos iki subtilių teminių motyvų, lydinčių personažus per visą sagą.

Balsas kino istorijoje taip pat įrašytas per aktorių nuopelnus. Ilgiausiai vieną personažą įgarsinantis aktorius – Džeimsas Erlas Džounsas, kuris dešimtmečius suteikė balsą legendiniam Dartui Veideriui „Žvaigždžių karuose“. Jo tamsus, įspūdingas ir galingas balsas tapo neatsiejama sagos dalimi ir kino istorijos simboliu.

The post Kino rekordai: istorijos už kadro appeared first on Kauno savaitė.

Nors ji parašė tik vieną romaną, jis tapo pasauline literatūros legenda.

Tai pasakojimas apie meilę, karą, išlikimą ir užsispyrimą, o jo herojė Skarlet O’Hara iki šiol laikoma vienu stipriausių moterų personažų literatūroje.

Margaret Mitčel parašė vieną garsiausių romanų istorijoje, sukūrė stipriausią moters personažą literatūroje.

Gyveno drąsiai ir laužė savo laikmečio normas. Ji nemėgo šlovės, bet tapo legenda.

Jos knyga iki šiol verčiama, skaitoma ir analizuojama.

„Vėjo nublokšti“ – tai ne tik meilės istorija. Tai pasakojimas apie žmonių užsispyrimą, moralinius pasirinkimus ir gebėjimą išgyventi, kai pasaulis griūva.

Kaip pati M. Mitčel rašė: „Po visko… rytoj bus dar viena diena.“

Vaikystė tarp legendų

Margaret Mitčel gimė 1900 m. lapkričio 8-ąją Atlantoje, Džordžijos valstijoje. Ji augo pasiturinčioje, aristokratų tradicijas saugojusioje šeimoje, kuri dar gyveno Pilietinio karo prisiminimais. Turėjo ketveriais metais vyresnį brolį Stefeną.

Jos motina Meibel Mitčel buvo aktyvi visuomenininkė ir kovotoja už moterų teises.

Tėvas Judžinas Mitčelas – teisininkas ir Atlantos istorijos entuziastas. Jis dažnai vesdavosi Margaret pasivaikščioti po miestą ir rodydavo vietas, kur Pilietinio karo metu stovėjo ligoninės, kur buvo deginami namai, kur krito kareiviai.

Mažoji mergaitė girdėdavo ne pasakas, o tikras karo istorijas.

Didelę įtaką jai darė seneliai, patys išgyvenę Amerikos pilietinį karą. Jie pasakodavo apie badą, sudegintus dvarus, moteris, likusias be vyrų, ir miestus, pakilusius iš pelenų.

Šios istorijos vėliau tapo emociniu „Vėjo nublokšti“ pagrindu.

Beje, būdama vaikas, Margaret dažnai elgdavosi „ne pagal mergaitiškas normas“ – jodinėjo arkliais, laipiojo medžiais ir stogais, šaudė iš lanko. Kaip pati sakė, niekada nebuvo „tyli dama“.

Kartą, kai nuo židinio žarijos netyčia užsidegė Margaret suknelė, jai buvo leista mūvėti kelnes – tuo metu mergaitėms tai prilygo beveik skandalui.

Plunksnos bandymai

Margaret skaityti išmoko labai anksti. Būdama ketverių metų jau skaitė knygas. Ji ne tik skaitė, bet ir kūrė – rašė trumpas istorijas, pjeses, „šeimos laikraštį“.

Vaikystėje sugalvojo žaidimą, kuriame ji būdavo leidėja, redaktorė ir autorė vienu metu. Ji pasiskirdavo sau slapyvardžius ir rašydavo „sensacingas naujienas“ apie šeimos narius.

Margaret motina buvo įdomi moteris: feministė, aktyvi visuomenininkė, kovotoja už švietimą ir moterų teises. Ji veždavosi dukrą į susitikimus, kur buvo kalbama apie socialines problemas, skurdą, moterų vaidmenį.

Tai formavo Margaret pasaulėžiūrą – ji matė, kad moteris gali būti ne tik namų šeimininkė, bet ir lyderė.

Tačiau kartu mama buvo ir griežta. Ji reikalavo mandagumo, nors toleravo dukters maištą. Tai sukūrė paradoksą: Margaret buvo aristokratiška dama, o kartu ir laukinė mergaitė.

Dar mokykloje Margaret garsėjo tuo, kad galėjo užburti auditoriją pasakojimais. Kai ji pradėdavo kalbėti, klasė nutildavo. Ji gebėjo jungti humorą, dramatizmą ir detales.

Vienas mokytojas rašė, kad Margaret „pasakoja taip, lyg pati būtų gyvenusi XIX amžiuje“.

Tragedijų virtinė

Baigusi mokyklą, M. Mitčel atrodė pasiryžusi gyventi akademinį ir gana tradicinį pietų aristokratijos merginos gyvenimą.

Ji įstojo į Smito koledžą, vieną prestižiškiausių moterų koledžų JAV, kur studijavo literatūrą ir filosofiją. Tačiau vos prasidėjus studijoms, jos gyvenimą perskrodė tragedijų grandinė.

1919 m. nuo ispaniškojo gripo netikėtai mirė jos motina – stipri, visuomeniška moteris, kuri buvo didžiausias Margaret autoritetas.

Netektis sukrėtė Margaret. Ji nedelsdama metė studijas ir grįžo į Atlantą rūpintis tėvu ir ūkiu. Tapo namų šeimininke būdama vos devyniolikos.

Dar skaudesnė tragedija ją buvo ištikusi prieš tai: sužadėtinis, karininkas Klifordas Henris žuvo Pirmajame pasauliniame kare.

Karininkas iš gerbiamos šeimos

Apie Margaret sužadėtinį žinoma gerokai mažiau nei apie jos vyrus, nes jo istoriją nutraukė karas, o pati rašytoja vėliau apie šią meilę kalbėjo retai ir santūriai. Vis dėlto iš biografų surinktų liudijimų galima atkurti gana ryškų jų santykių paveikslą.

Klifordas Henris buvo jaunas karininkas iš gerbiamos šeimos. Jie susipažino dar paauglystėje Atlantos socialiniuose renginiuose, kurie tuo metu buvo svarbi pietietiškos aukštuomenės gyvenimo dalis.

Klifordas iškart išsiskyrė iš kitų jaunuolių – jis buvo mandagus, išsilavinęs, santūrus ir ambicingas. Skirtingai nei vėliau Margaret gyvenime pasirodęs maištingas vyras, jis atitiko idealų „pietų džentelmeno“ modelį, kurį vertino jos šeima.

Klifordas dievino Margaret: lydėdavo į renginius, siųsdavo meilės laiškus, dovanodavo gėlių. O ji – temperamentinga, gyvybinga ir mėgstanti dėmesį – šalia jautėsi saugi.

Planus nutraukė mirtis

Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Klifordas įstojo į kariuomenę. Tai laikotarpis, kai jauni vyrai iš pietų valstijų laikė tarnybą garbės reikalu. Prieš išvykdamas į Europą, pasipiršo Margaret, ji sutiko.

Netrukus Klifordas išsiųstas į frontą Prancūzijoje. Jie susirašinėjo laiškais – šiltais, kupinais ilgesio ir planų apie bendrą ateitį po karo.

Deja, 1918 m. Margaret gavo pranešimą, kuris sugriovė jos pasaulį: Klifordas žuvo mūšyje. Ji buvo vos aštuoniolikos. Po to kasmet šią dieną Margaret nusiųsdavo gėlių žuvusiojo motinai.

Ši netektis M. Mitčel stipriai pakeitė. Iki tol ji garsėjo kaip linksma, spontaniška mergina, mėgstanti šokius ir pokštus.

Po mylimojo mirties tapo santūresnė, emocijas slėpė giliau, o jos požiūryje į meilę atsirado fatalizmo – tarsi laimė būtų laikina ir lengvai prarandama.

Pažintis su „blogu berniuku“

Grįžusi į Atlantą, M. Mitčel greitai tapo bohemiško jaunimo dalimi.

Būtent taip ji susipažino su savo pirmuoju vyru Berjenu Apšou. Jis buvo visiška priešingybė padoriam pietų džentelmenui: nelegaliu alkoholio verslu užsiimantis avantiūristas, garsėjęs muštynėmis, skandalais ir audringais vakarėliais.

Mitčel jį įsimylėjo beveik akimirksniu. Ją traukė toks maištingumas.

1922 m. jiedu susituokė. Santuoka nuo pat pradžių buvo audringa: pilna barnių, išsiskyrimų, susitaikymų ir smurto protrūkių. Vyras gėrė, dingdavo dienoms, grįždavo paskendęs skolose ir nuolat konfliktuodavo su policija.

Po mažiau nei dvejų metų Margaret ryžosi žingsniui, kuris to meto pietų visuomenėje prilygo skandalui – pati inicijavo skyrybas. Tuo metu daugelyje bendruomenių buvo įprasta, kad moteris turi kentėti santuokoje, kad ir kokia šioji būtų.

Skyrybos dažniausiai būdavo toleruojamos tik tada, kai iniciatyva tekdavo vyrui. Moteris, palikusi sutuoktinį, automatiškai rizikavo būti laikoma „moraliai abejotina“.

Visuomenė atsuko nugarą

Palikusi vyrą, Margaret išties tapo apkalbų objektu. Atlantos aukštuomenė šnabždėjosi, laikraščiai rašė užuominomis, o dalis pažįstamų nusisuko.

Margaret sprendimą paskatino ne vien emociniai konfliktai.

Biografiniuose šaltiniuose minima, kad jos sutuoktinis pasižymėjo pavydumu, impulsyvumu ir agresija. Kartais Margaret pasirodydavo viešumoje akivaizdžiai sukrėsta ar pervargusi, tačiau stengdavosi viską maskuoti humoru.

Kai skyrybų byla tapo vieša, Atlantos visuomenė reagavo audringai. Miestas tuo metu buvo gana konservatyvus, ypač aukštesniuose sluoksniuose, kuriuose Margaret užaugo.

Pokylių salėse ir salonuose sklandė kalbos, kad ji „pernelyg moderni“, „pernelyg savarankiška“. Dalis moterų demonstratyviai ignoruodavo ją visuomeniniuose renginiuose.

Spauda taip pat nepraleido progos.

Jie publikavo užuominų kupinus tekstus apie „jauną moterį iš geros šeimos, kurios santuoka žlugo dėl nesuderinamų charakterių“. Skaitytojai puikiai suprasdavo potekstę. Tokie straipsniai veikė kaip socialinis nuosprendis.

Didžiausias smūgis buvo ne viešumas, o tai, kad Margaret prarado dalį socialinio tinklo.

Pietų visuomenėje ryšiai reiškė viską: kvietimus, galimybes, reputaciją.

Staiga ji atsidūrė pusiau užribyje. Tačiau paradoksalu – būtent šis laikotarpis užgrūdino jos charakterį.

Margaret nustojo stengtis atitikti „tinkamos damos“ idealą ir ėmė gyventi pagal savo taisykles. Vėliau tas pats vidinis užsispyrimas leido jai nepaisyti leidėjų skeptiškumo, skaitytojų spaudimo ir literatūros pasaulio snobizmo.

Vyras, kuris visada buvo šalia

Įdomiausia, kad žmogus, tapęs Margaret gyvenimo ramybės uostu, buvo šalia nuo pat pradžių.

Džonas Maršas – ramus, išsilavinęs ir santūrus vyras – buvo jos draugas dar prieš santuoką. Ironiška, bet jis net dalyvavo vestuvėse kaip svečias.

Dž. Maršas buvo profesionalus žurnalistas ir redaktorius, dirbo naujienų agentūroje „Associated Press“.

Be to, jis buvo tikras knygų žmogus: domėjosi literatūra, kolekcionavo knygas, mokėjo kelias kalbas, mėgo diskutuoti apie istoriją ir filosofiją.

Biografai mini, kad jis turėjo nepaprastai platų akiratį.

Jiedu susipažino per bendrus draugus Atlantos intelektualų rate. Jis nebandė jos užkariauti. Užuot tai daręs, tapo patikimu pašnekovu: klausydavosi Margaret istorijų, diskutuodavo apie knygas, dalydavosi straipsniais.

Kai santuoka su B. Apšou subyrėjo, būtent Džonas tapo žmogumi, kuris Margaret palaikė. Jis padėjo susitvarkyti finansus, skatino rašyti ir tikėjo jos talentu dar tada, kai pati juo abejojo.

1925 m. jiedu susituokė. Tai buvo visiškai kitokia sąjunga – rami, pagarbi, paremta humoru ir intelektualiniu ryšiu. Jie daug kalbėdavosi, skaitydavo vienas kitam tekstus, diskutuodavo apie politiką ir literatūrą.

Džonas tapo ne tik vyru, bet ir jos literatūriniu redaktoriumi, pirmuoju skaitytoju, kritiku ir didžiausiu gerbėju.

Kai dėl traumos Margaret buvo priversta ilgai gulėti lovoje, Džonas nupirko jai rašomąją mašinėlę, kad nenuobodžiautų. Taip gimė rankraštis, kuris vėliau taps pasauliniu literatūros reiškiniu.

Nelaimingas atsitikimas pakeitė literatūrą

Iki rašytojos karjeros M. Mitčel darbavosi žurnaliste laikraštyje „Atlanta Journal“. Ji rašė straipsnius, rengė interviu, ėmėsi netgi skandalingų temų.

Tačiau vieną dieną patyrė traumą – susilaužė koją. Priversta ilgai gulėti namuose, ji pradėjo nuobodžiauti. Vyras Džonas ištarė legendinę frazę: „Jeigu jau skaitei visas knygas, gal pati parašyk vieną?“

Taip ir gimė idėja rašyti romaną „Vėjo nublokšti“.

Įdomu tai, kad Margaret rašė ne nuo pradžios, o nuo pabaigos.

Ji kūrė scenas chaotiškai, laikė lapus atskiruose vokuose, net neturėjo aiškaus plano. Ji net nesvarstė knygos publikuoti – rašė sau.

Tačiau 1936 m. leidėjas pamatė jos rankraštį ir įkalbėjo išleisti. Margaret dar turėjo skubiai pabaigti pradžią, nes… jos tiesiog nebuvo.

Romanas tapo bestseleriu literatūros pasaulyje. Per pirmus mėnesius parduoti milijonai egzempliorių.

Knyga pasakojo apie stiprią, prieštaringą heroję Skarlet O’Harą Amerikos pilietinio karo fone.

Nors oficialiai Margaret vyras Dž. Maršas nepasirašė po jos knyga, daugelis tyrėjų sutaria, kad be jo garsusis romanas galėjo niekada neatsirasti.

Jis kantriai skaitė kiekvieną skyrių, taisė stilistiką, padėjo struktūruoti siužetą, skatino žmoną tęsti, kai ši norėjo mesti.

Jis taip pat buvo tas, kuris pirmasis įtikino ją parodyti rankraštį leidėjams. Pati Margaret manė, kad tekstas nėra pakankamai geras.

1937 m. M. Mitčel įteikta prestižinė Pulicerio premija.

Įdomu tai, kad ji nekentė viešumo: nemėgo interviu, atsisakė fotografuotis ir nuolat kartojo, kad yra „paprasta moteris, kuri parašė vieną knygą“.

Holivudas ir pasaulinė šlovė

Kai 1939 m. pasirodė legendinė romano ekranizacija su aktoriais Vivjen Li ir Klarku Geiblu, pasaulis galutinai suprato, kad M. Mitčel sukūrė ne šiaip populiarų romaną, o kultūrinį fenomeną.

Filmas „Vėjo nublokšti“ tapo vienu garsiausių kino istorijoje – milžiniško biudžeto epopėja, pranokusi to meto techninius standartus, pelniusi rekordines pajamas, susišlavusi aštuonis „Oskarus“ ir virtusi tikru Holivudo mitu.

Kai prodiuseris Deividas O. Selznikas įsigijo ekranizacijos teises, jis sumokėjo tuo metu precedento neturinčią sumą už debiutinį romaną.

Tačiau pati autorė į visą procesą reagavo visai ne taip, kaip tikėjosi studija. Ji atsisakė aktyviai dalyvauti filmavimo darbuose, nekonsultavo aktorių ir nesikišo į scenarijų.

M. Mitčel manė, kad filmas yra režisieriaus ir aktorių menas, o knyga – skaitytojo vaizduotės teritorija.

„Skarlet jau gyvena milijonų skaitytojų galvose. Nenoriu jos matyti kaip aktorės su kostiumu“, – sakė Margaret.

Premjera tapo istorija

Didžioji filmo premjera įvyko Atlantoje – mieste, kuriame gimė ir užaugo pati rašytoja.

Tai buvo ne šiaip kino vakaras, o milžiniškas visuomeninis įvykis: gatvės papuoštos vėliavomis, vyko paradai, šventiniai pokyliai, o bilietai buvo iššluoti akimirksniu.

Miestas kelias dienas gyveno tik filmu.

Mitčel dalyvavo iškilminguose renginiuose, bet jautėsi nejaukiai. Ji niekada nemėgo būti dėmesio centre, o tokio masto šlovė ją glumino. Draugams prisipažino, kad visa ceremonija jai primena teatrą, kuriame pati neturi vaidmens.

Tai buvo gana neįprasta pozicija laikotarpiu, kai dauguma autorių troško Holivudo dėmesio ir įtakos ekranizacijai.

Po filmo pasirodymo M. Mitčel tapo tarptautine sensacija. Laiškai jai plūdo iš viso pasaulio. Leidėjai iš užsienio prašė vertimo teisių, žurnalistai siekė interviu, o skaitytojai siuntė šimtus klausimų apie veikėjus, siužetą ir tęsinį.

Ji reagavo priešingai nei daugelis šlovės užkluptų autorių.

Liko ta pati moteris, kuri mėgo ramiai skaityti namuose ir diskutuoti apie istoriją su vyru. Šlovė ją vargino, nes reikalavo nuolatinio viešumo. Margaret net yra pasakiusi, kad jei būtų žinojusi, kokio masto dėmesys ją užgrius, galbūt nebūtų publikavusi knygos.

Tyla po vienintelio šedevro

Po milžiniškos sėkmės, kurią atnešė romanas ir jo ekranizacija, pasaulis sulaikęs kvapą laukė, kol M. Mitčel parašys dar vieną knygą.

Leidėjai siuntė pasiūlymus su milžiniškais honorarais, skaitytojai rašė laiškus prašydami tęsinio, o žurnalistai nuolat klausinėjo apie naują kūrinį. Tačiau antras romanas taip ir nepasirodė.

Mitčel pati ne kartą aiškino, kad nejaučia poreikio pakartoti sėkmės. Ji sakė, jog pirmoji knyga buvo parašyta ne iš ambicijos tapti rašytoja, o iš nuobodulio ir smalsumo – kaip savotiškas eksperimentas. Kai tas „eksperimentas“ tapo pasauliniu reiškiniu, ji jautėsi tarsi netyčia užkopusi į viršūnę, kurios net nesiekė.

Tiesa, M. Mitčel taip pat bijojo skaitytojų reakcijos.

Biografai pabrėžia, kad ji buvo nepaprastai savikritiška. Ji nepasitikėjo savo talentu taip, kaip juo tikėjo pasaulis.

Nors neberašė grožinės literatūros, Margaret rašė nepaprastai daug laiškų. Jų išliko tūkstančiai. Juose atsiskleidžia visai kitokia Mitčel – sąmojinga, šilta, ironizuojanti save ir pasaulį. Kai kurie tyrėjai net teigia, kad jei šie laiškai būtų išleisti kaip knyga, jie galėtų prilygti romanui.

Laiškais rašytoja atsakinėjo beveik visiems skaitytojams – nuo mokinių iki istorikų. Kartais vienas atsakymas siekdavo kelis puslapius, nes ji laikė mandagumą moraline pareiga. Margaret sakė, kad jei žmogus skyrė laiko parašyti jai, privalo skirti laiko atsakyti.

Antrojo pasaulinio karo metais, jau pasitraukusi iš visuomeninio gyvenimo, M. Mitčel aktyviai savanoriavo ir rėmė humanitarinę veiklą, ypač Raudonąjį Kryžių. Ji rinko lėšas, organizavo paramos kampanijas, padėjo karių šeimoms, rėmė karo ligonines.

Tragiška mirtis

1949 m. rugpjūčio 11-osios vakarą Margaret su vyru Džonu ėjo per gatvę į kiną.

Tą akimirką į ją rėžėsi automobilis, kurį vairavo neblaivus Hju Greivitas. Smūgis buvo labai stiprus – Margaret patyrė sunkią galvos traumą.

Nuvežta į ligoninę, penkias dienas kovojo dėl gyvybės. Sąmonės ji taip ir neatgavo. 1949 m. rugpjūčio 16-ąją mirė būdama vos 48-erių.

Jos mirtis sukrėtė visą šalį. Laikraščiai skelbė nekrologus, mieste paskelbtas gedulas, o prie Margaret namų žmonės nešė gėles.

Rašytoja, parašiusi vieną vienintelį, bet nemirtingą meilės ir išlikimo romaną, palaidota gimtojo miesto kapinėse.

The post Margaret Mitčel: kaip viena istorija pavergė pasaulį appeared first on Kauno savaitė.

Ir nors bene kasdien rizikavo, galėjo būti suimta ir nukankinta, bet sugebėjo pereiti per siaurą, labai pavojingą liniją tarp gyvenimo ir pražūties.

Gyvybės linija pogrindžiui

Ji slapta neįsmuko į nacių teritoriją. Ji įžengė ramiai, paspaudė durų skambutį ir paprašė kambario. Mandagi dama, švelnių manieringų judesių ir vos pastebima, ramia šypsena. Iš pažiūros – visiškai nepavojinga nuomininkė. Tačiau ji tokia nebuvo.

Vermachto – nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – komendantas, išnuomojęs būstą Liz de Besak, nė neįtarė, kad į savo namus įsileido britų žvalgybos agentę.

Liz Mari Žanet de Besak – kodiniais vardais Odilė ir Margarita – buvo iš Mauricijaus kilusi agentė, tapusi viena ryškiausių Jungtinės Karalystės Specialiųjų operacijų tarnybos (SOE) moterų, veikusių Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Tai buvo organizacija, sukurta, kad „įžiebtų Europą liepsnose“ – taip Vinstonas Čerčilis apibūdino slaptų operacijų nacių okupuotose teritorijose viziją.

SOE agentai infiltruodavosi į miestus ir kaimus, kur vokiečių kareiviai kiekvieną praeivį vertino kaip potencialų priešą, o kiekvienas neatsargus žingsnelis galėjo kainuoti gyvybę.

Šio tinklo tikslas buvo daugiasluoksnis: šnipinėti, sabotuoti, rinkti informaciją ir organizuoti pasipriešinimo grupes.

Naktimis parašiutais iš Anglijos buvo metami ginklai, radijo siųstuvai, sprogmenys, pinigai ir instrukcijos – tai buvo gyvybės linija pogrindžiui, be kurios pasipriešinimas naciams būtų neįmanomas.

Agentai turėjo rasti šiuos krovinius, juos išskirstyti, slapstytis, susitikti su vietiniais ryšininkais, koordinuoti veiksmus, pasirūpinti sabotažu ir, svarbiausia, – išlikti nematomi.

Liz de Besak šiame pavojingame pasaulyje išsiskyrė santūrumu ir drąsa.

Ji gebėjo susilieti su minia taip natūraliai, tarsi būtų paprasta provincijos moteris, važinėjanti dviračiu su krepšiu daržovių.

Tik ji viena žinojo, kad po daržovėmis slėpėsi sprogmenys, radijo baterijos ar šifruoti pranešimai, galintys pakeisti visą Antrojo pasaulinio karo eigą.

Dirbdama kartu su Prancūzijos pasipriešinimu Liz de Besak koordinavo ginklų išmetimo vietas, telkė vietinius kovotojus, ruošė sabotažo operacijas ir rinko informaciją apie vokiečių dalinių judėjimą.

Šis darbas buvo lėtas, kruopštus ir ji nuolat balansavo ant prarajos krašto.

Liz neturėjo teisės suklysti. Būtų pakakę vienos neatsargios frazės, vieno netinkamo žvilgsnio, ir ji būtų dingusi gestapo tardymo rūsiuose, iš kurių beveik niekas negrįždavo.

Tačiau ji išgyveno ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje – kaip nepastebimos, išmintingos ir mirtinai pavojingos moters, padėjusios pakreipti karo eigą sąjungininkų naudai.

Vaikystė saloje

Liz de Besak gimė 1905 metų gegužės 11-ąją tropinėje britų valdytoje Mauricijaus saloje, kur vėjai nešiodavo cukranendrių kvapą, o jūros druska kasdien nusėsdavo ant plaukų.

Liz augo didelėje, turtingoje prancūzų kilmės šeimoje. Jos namuose skambėjo dvi kalbos, susipynė dvi kultūros – prancūzų ir britų.

Liz buvo vienintelė dukra iš trijų vaikų. Tėvai – Markas de Bušervilis Besakas ir Žanet Diupont – buvo stambūs žemvaldžiai.

Liz, smalsi mergaitė, vaikystėje mėgo klausytis pasakojimų apie nepažįstamus žemynus ir nematytus miestus.

Kai 1919-aisiais šeima persikėlė į Paryžių, ji pasijuto lyg įžengusi į viliojantį pasaulį.

Paryžius Liz augino sparčiau nei vaikystės sala.

Ten ji mokėsi, gyveno taip, kaip gyvena jaunos moterys tarpukario Europoje – tvarkingai, niekuo neišsiskirdama.

17-os įsimylėjo būsimą vyrą, menininką Gustavą Vilameurą, tačiau motina nepritarė šiam romanui ir išsiuntė dukrą į Italiją.

Grįžusi į Paryžių dirbo biure – tai buvo neįprasta aukštuomenės merginai.

Liz jau tada žinojo, kad gyvenimas dar išbandys jos jėgas.

Ir išbandė.

Šuolis į nacių tamsą

1940-aisiais vokiečiai užėmė Paryžių. L. de Besak brolis Žanas įstojo į britų kariuomenę, o Liz su kitu broliu Klodu likimas atvedė į Angliją.

Padedami Amerikos konsulato jie per Ispaniją pateko į Lisaboną, kur penkis mėnesius laukė leidimo keliauti į Gibraltarą, o tada – į Jungtinę Karalystę.

1941 m. jiedu atvyko į Škotiją.

Specialiųjų operacijų tarnyba – SOE – ieškojo žmonių, gebančių darbuotis pogrindyje.

Ten, tarp karo rūko ir įtampos, Liz rado vietą, kuri jai tiko taip, lyg būtų laukusi jos visą gyvenimą.

Brolis Klodas iš karto buvo priimtas į SOE.

Mauricijaus gyventojai, gerai mokėję anglų ir prancūzų kalbas, buvo dažnai verbuojami dirbti agentais Prancūzijoje.

Vos tik SOE pradėjo verbuoti moteris, Liz iš karto pateikė prašymą. Jai buvo 37-eri.

Ji idealiai tiko: mandagūs manieringi judesiai, kultūringas elgesys, nepriekaištingos prancūzų ir anglų kalbos, ramybė.

Visi pastebėjo jos gebėjimą išlikti šaltakrauje net tada, kai dauguma sutriktų – ir Liz netrukus tapo viena iš SEO agentų.

Per interviu ji buvo apibūdinta kaip „maža, liekna, juodais plaukais, šviesiomis akimis, pasitikinti savimi“. Atrodė ne tik tinkama būti kurjere, bet ir vadovauti savo tinklui.

Mokymai vyko Hampšyre. 1942 m. ji buvo priimta į „Fany“ – istorinę agenčių savanorių grupę. Komandantė apie Liz rašė: „Visiškai rami bet kokioje situacijoje, gerokai lenkianti savo grupę.“

Pirmoji misija

1942-ųjų rugsėjį L. de Besak skrido bombonešiu „Whitley“. Juoda naktis gaubė nacių okupuotą Prancūziją.

Iš lėktuvo į tamsą šoko liauna figūra. Parašiutas išsiskleidė virš priešiškos žemės, kur Liz jau buvo paruošta legenda: varginga našlė iš Prancūzijos, besidominti archeologija, mėgstanti važinėtis dviračiu ir piešti. Mandagi moteris, nesukelianti jokio įtarimo.

Iš tiesų – ryšininkė, slaptoji agentė.

Po kelių minučių jau nebeliko britų uniformos, tik „ponia Odilė“, jos šypsena, dviratis ir krepšys, kuriame slypėjo detonatoriai, šifruotės, ginklų siuntų žemėlapiai.

L. de Besak tapo pirmąja moterimi SOE agente, nusileidusia parašiutu okupuotoje Prancūzijoje – ankstesnė agentė buvo atgabenta laivu.

Ji žengė į miestus kaip šešėlis – nepastebima, nekrintanti į akis. Sutikdavo nacius maloniu linktelėjimu, su jais kartais net gurkšnodavo arbatą, klausydamasi pokalbių apie kariuomenės judėjimą. Įsivaizduokite tą įžūlumą: gerti arbatą su priešu!

Kai jai prireikdavo pastogės mieste, kuriame įsikūręs nacių karinis dalinys, ji nuomodavosi kambarį vokiečių karininko name.

Paskui ištirpdavo nakties tamsoje su išgauta informacija apie reicho planus.

Kareiviai matė tik moterį – niekas nematė jos kaip grėsmės. Tačiau Liz buvo grėsmė – tyli, profesionali.

Ji kūrė kovotojų tinklus, jos koordinuojamos grupės augo: keliolika žmonių virto šimtais, šimtai – tūkstančiais.

Ji rengė slėptuves, mokė rezistentus, gabeno sprogmenis savo dviračio krepšyje, naktimis klajojo tarp miškų, perduodama pranešimus, ginklus ir viltį.

Ji įsirengė slaptą butą vos už šimto metrų nuo gestapo būstinės – vietą, kuri sąjungininkų agentams tapo prieglobsčiu. Liz mokė juos gyventi taip, kad mirtis jų nerastų.

Antroji misija

O tada – išdavystė. 1943-iųjų birželį tinklas „Prosper“ subyrėjo. Gestapas suėmė dešimtis agentų, rūsiai aidėjo nuo klyksmų. L. de Besak suprato, kad iškilo didžiulė grėsmė.

Ji sudegino visus dokumentus, radijo stotį – niekas negalėjo patekti į priešų rankas.

Ir tamsoje nubėgo per laukus link jos laukiančio „Lysander“ – britų slaptųjų operacijų lėktuvo.

Trys minutės tarp gyvenimo ir egzekucijos. Prožektoriai skrodė dangų, vokiečių kulkosvydžiai buvo pasirengę, bet mažas, labai manevringas, tyliai skraidantis vienmotoris britų karinis lėktuvas pakilo. Ji spėjo.

Londone Liz siūlė poilsį, saugumą, tačiau ji atsisakė.

Grįžus į saugią teritoriją, SOE ją paskyrė instruktore – Liz mokė naujas agentes: tarp jų buvo ir karą išgyvenusi Ivonė Baseden, ir Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vėlau nukankinta Violeta Sabo.

Per vieną iš mokomųjų parašiutų šuolių L. de Besak patyrė sunkią traumą – susilaužė koją.

Tai privertė jos sugrįžimą į aktyvias misijas atidėti.

Ji liko Jungtinėje Karalystėje, kol koja sugijo.

Po aštuonių mėnesių vėl grįžo į Prancūziją. Kita pavardė, kitas vaidmuo, bet tas pats ryžtas.

Jos naujas kodinis vardas buvo Margarita.

Iš pradžių Liz turėjo dirbti kurjere tinkle „Pimento“ Tulūzos regione. Tačiau labai greitai suprato, kad politinės grupės pobūdis jai netinka – jos aristokratiškas manieringumas nederėjo su kai kurių grupės narių radikaliomis politinėmis nuostatomis. Ir abipusiu susitarimu paliko tinklą.

Tada Liz susisiekė su broliu Klodu, kuris 1944 m. vasarį grįžo į Prancūziją ir vėl pradėjo vadovauti tinklui „Scientis“ pietų Normandijoje.

Liz tapo jo kurjere ir ryšininke – jos veikla buvo daug platesnė nei per pirmąją misiją.

Artėjo D diena – taip vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ir ši diena pakeis karą.

1944 m. birželio 6-oji – didžiausia per visą istoriją jūrų desanto operacija. Tai sąjungininkų – daugiausia britų, amerikiečių ir kanadiečių – invazija į nacių okupuotą Europą.

Momentas, kai atsidarė antrasis frontas, kuris nulėmė Trečiojo reicho žlugimą.

Tą dieną 156 tūkst. sąjungininkų karių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose.

Visą tą laiką L. de Besak dviračiu naršė provincijas, miestelius, kaimus. Per dieną ji įveikdavo dešimtis, kartais šimtus kilometrų. Dviračio krepšio viršuje – daržovės, apačioje – dinamitas.

Ji prasilenkdavo su nacių kareiviais taip ramiai, kad šie tik pasisveikindavo. O iš tikrųjų ji nešė žinias, galinčias sustabdyti priešų diviziją.

Ir sustabdė.

„Das Reich“ – vokiečių 2-oji tankų divizija, viena pajėgiausių, geriausiai ginkluotų ir brutaliausių reicho karinių struktūrų – turėjo per tris dienas pasiekti Normandiją.

Bet atvyko keturiolika dienų pavėlavusi.

Tai buvo milžiniškas taktinis laimėjimas – kiekviena diena reiškė daugiau sąjungininkų pajėgų, daugiau įrengtų pozicijų ir mažiau šansų vokiečiams.

L. de Besak vaidmuo buvo ypatingas, nes ji dviračiu perveždavo slaptus žemėlapius, užkoduotas žinias, koordinates, kur numesti ginklus, informaciją, kuri padėdavo naikinti vokiečių logistiką.

Liz ir jos brolio tinklas bei kiti rezistentai sprogdino kelius, naikino tiltus, vedė vokiečius į pasalas, teikė sąjungininkams tikslias koordinates, kur bombarduoti, perdavė pranešimus apie vokiečių kolonų judėjimą.

Keliai sprogo, tiltai griuvo, nacių degalų sandėliai liepsnojo.

Trečioji misija

L. de Besak istorija po antrosios misijos nesibaigė.

Ji sustabdė „Das Reich“ ir padėjo sąjungininkams įsitvirtinti Normandijoje.

Kai vokiečių frontas silpnėjo, o sąjungininkų kolonos riedėjo per Prancūziją, ji kartu su broliu pasiekė amerikiečių pajėgas ir pirmą kartą po dvejų metų pogrindžio išėjo į dienos šviesą dėvėdama britų karinę uniformą.

Tačiau sesers ir brolio misija dar nebuvo baigta – jie abu buvo skirti į specialų SOE padalinį „Judex“, kurio tikslas buvo surasti dingusius agentus, ryšininkus, prancūzų pagalbininkus – tuos, kurie buvo išdavę, ir tuos, kurie buvo suimti ar dingę be žinios.

Liz šį darbą atliko su jai būdingu atkaklumu – važinėjo po miestus ir kaimus, lankė kalėjimus, tardymo centrus, ligonines ir išdraskytus konspiracinius butus, ieškojo pėdsakų, nuotrupų, bet taip pat – ir žmonių, kuriuos reikėjo pargabenti į Didžiąją Britaniją.

Būtent tada ji surado Mari Herber, savo brolio vaiko motiną, kuri per karą buvo likusi vienui viena netoli Poatjė mieste su kūdikiu ant rankų.

L. de Besak grąžino Mari ir mažąją Klodiną į Angliją, taip užversdama dar vieną skaudžią karinio gyvenimo dalį.

Paskutinė stotelė

Po karo L. de Besak negrįžo nei į aristokratišką šeimos gyvenimą Mauricijuje, nei į tylų provincijos kampelį.

Ji pasirinko Londoną – su pokario nuolaužomis, naujais horizontais ir atbundančiu pasauliu.

Ji dirbo BBC, kuri tuomet tapo ne tik informacijos, bet ir kultūrinio atminimo centru: Liz aktyviai rinko karo istorijas, jas vertė, dokumentavo.

Tuo metu ji pagaliau leido sau būti paprasta moterimi, o ne nuolat budinčia agente – susituokė su jaunystės meile Gustavu Vilameuru, kurį buvo palikusi dar prieš karą.

Jis, jau sėkmingas menininkas ir interjero dekoratorius, gyveno Marselyje. Liz įsikūrė ten kartu su juo.

Vaikų jiedu nesusilaukė.

Vyrui mirus, L. de Besak liko gyventi viena dideliame, šviesiame bute su vaizdu į senąjį Marselio uostą.

Ji tapo ta retai matoma moterimi, kuri apie savo žygdarbius nekalbėjo, nors buvo apdovanota aukščiausiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos garbės ženklais – Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi, Britanijos imperijos ordinu.

L. de Besak nenorėjo liaupsių.

Gyveno ramiai, sodino ir prižiūrėjo gėles, kalbėjosi su kaimynais apie orą, o ne apie naktis, kuriose keitėsi Europos likimas.

Medalį po medalio ji tiesiog dėjo į stalčių.

Klausinėjama apie savo misijas, dažniausiai šyptelėdavo ir pasakydavo, kad „didvyriškumas visai ne tai, kas svarbiausia“.

Pasak jos, svarbiausia buvo „šaltas protas mėnesių mėnesiais, kai niekas nemato, kai esi viena, kai viską sprendi pati ir kai nėra kam tavęs paguosti“.

L. de Besak nugyveno ilgą, beveik šimtmetį siekusį gyvenimą.

Ji mirė 2004 m. kovo 29-ąją Marselyje, sulaukusi 98 metų.

2008 m. jos gyvenimas iš dalies atkurtas filme „Agentės“ (Les Femmes de l’ombre).

Niekada neieškojusi šlovės, ji vis tiek liko viena ryškiausių Antrojo pasaulinio karo šešėlinių herojų – moterimi, kuri du kartus buvo permesta į okupuotą Prancūziją, du kartus kūrė konspiracinius tinklus ir visą laiką stovėjo ten, kur daugeliui būtų buvę nepakeliama net akimirką.

Ir ji įrodė, kad kartais nuožmiausias ginklas kare – tai moteris, kurią priešas palaikė nepavojinga.

The post Liz de Besak: nematoma moteris, pakeitusi karą appeared first on Kauno savaitė.