Ar verta kovoti dėl pomidorų derliaus iki paskutinio vaisiaus, ar jau atėjo laikas išrauti visus krūmus ir imtis dirvos dezinfekavimo?

Artimiausios dienos kaip tik tas metas įvertinti pomidorų krūmų būklę ir nuspręsti.

Rugsėjo orai apgaulingi. Dieną saulė dar sugeba įkaitinti orą iki jaukių 20 laipsnių, tačiau naktimis temperatūra nenumaldomai krenta, kartais priartėdama net prie nulio.

Daugelis daržininkų šiuo metu džiaugiasi pomidorų sąžalynais šiltnamyje, tarsi jiems būtų atsivėręs antrasis kvėpavimas augti ir derėti. Ant šakelių kabo daugybė žalių ar tik pradedančių rausti vaisių, o patys krūmai toliau žydi ir leidžia naujus ūglius. Tačiau ant šiltnamio sienelių rytais kaupiasi gausus šaltas kondensatas, tvyro drėgmės – tikro grybelinių ligų magneto – kvapas.

Ką būtina pašalinti pirmiausia?

Didžiausias pavojus rugsėjo pabaigoje kaip tik tai ir yra: didelė drėgmė esant žemai teigiamai temperatūrai.

Tokiomis sąlygomis žalioji augalų masė liaunasi tarnavusi pagrindiniam tikslui – nokinti vaisius – ir per kelias dienas gali pavirsti infekcijos židiniu.

Visi pomidorų vegetacijos procesai gerokai sulėtėja. Vaisiaus nokimas užtrunka ne standartines 40–45 dienas nuo sužydėjimo momento, o išsitęsia iki pusantro ar dviejų mėnesių. Šilumos ir šviesos augalams jau katastrofiškai trūksta, todėl krūmai visus resursų likučius turi skirti užaugusiems pomidorams nokinti.

Tokioje situacijoje padės derliaus apkrovos normavimas.

Žiedinės kekės ir jaunos užuomazgos. Net jei džiugina bobų vasara, o pomidorų viršūnės pasipuošusios ryškiai geltonų žiedų kepurėmis, gailėtis jų prasmes nėra. Bet kuris išsiskleidęs žiedas ar tik ką užsimezgęs, už graikinį riešutą mažesnis pomidoras užaugti iki užeinant šalčiams nespės. Augalas ir toliau švaistys jiems drėgmę bei deficitinius kalį ir fosforą, užtikrinančius cukraus bei vitaminų kaupimąsi nokstančiuose vaisiuose.

Todėl rugsėjį aštriomis, dezinfekuotomis žirklėmis nukarpomos visos viršūninės žiedų kekės. Smulkios, neišsivysčiusios užuomazgos apatinėse kekėse taip pat pašalinamos, ypač jei šalia jų yra stambių vaisių – taip maistingos sultys nukreipiamos į jau susiformavusius pomidorus.

Sergantys, pageltę ir ant žemės gulintys lapai. Pomidorų lapai rugsėjo pabaigoje rūšiuojami dar griežčiau.

Negalima pulti į kraštutinumus ir visiškai nuskabyti stiebų. Pašalinus visus krūmo lapus sustabdoma fotosintezė ir sutrikdomas maistinių medžiagų tekėjimas į vaisius.

Tačiau tam tikrais atvejais atsikratyti dalies lapijos būtina, ir nedelsiant. Būtina pašalinti:

• Apatinius lapus, besiliečiančius prie žemės, taip pat pageltusius, savo resursus išnaudojusius lapus.

• Bet kokias stiebų ir lapų dalis su pilkojo puvinio, kladosporiozės (rudosios dėmėtligės) ar fitoftorozės (maro) dėmėmis.

• Krūmo viduje esančius lapus, kurie sutankina lają, trukdo saulės spinduliams pasiekti vaisius ir stabdo oro cirkuliaciją.

Nustoję vystytis arba ligų pažeisti vaisiai. Visus negražius pomidorus su įtartinomis dėmėmis, įdubimais, viršūninio puvinio žymėmis ar įtrūkimais geriau iškart pašalinti, kad patogenai neišplistų ant sveikų augalo dalių.

Nupjautų augalų liekanų su grybelinių ligų požymiais jokiu būdu negalima palikti šiltnamyje ir net jo prieigose, tuo labiau mesti į komposto krūvą. Augalinės atliekos išnešamos už sklypo ribų arba sudeginamos.

Ką palikti ant krūmų

Daugelis daržininkų, pasirodžius pirmiesiems atšalimams, padaro klaidą – skina visus pomidorų vaisius, įskaitant žalius, ir nupjauna stiebus. Tačiau, sukūrus tinkamą mikroklimatą uždarame grunte, pomidorai gali duoti derlių iki pat spalio vidurio ar pabaigos. Tam tikslui ant krūmų reikia palikti…

Susiformavusius vaisius. Ant krūmų verta palikti pomidorus, kurie jau pasiekė veislei būdingą dydį, pašviesėjo arba įgijo lengvą gelsvai rusvą atspalvį. Tokie vaisiai jau sukaupė pakankamą cukraus, rūgščių ir sausųjų medžiagų atsargą. Palikti ant šakų, kai dienos temperatūra aukštesnė nei 14–16 laipsnių, tokie pomidorai sunoksta per 7–10 dienų.

Jei žadamos šalnos, žemesnė nei –1–2 laipsnių temperatūra, o šiltnamyje nėra šildymo, pomidorai skinami rudažalės brandos (sausu oru, pirmoje dienos pusėje, kad ant vaisių nebūtų rasos lašų). Pomidorai sudedami koteliais į viršų į negilias medines ar kartonines dėžes – nokinti.

Jei raudonavimo procesą reikia pagreitinti, prie žalių pomidorų padėkite porą prinokusių obuolių arba bananą. Jų išskiriamos etileno dujos veikia kaip natūralus nokimo katalizatorius.

Sveikus lapus virš derančių kekių. Jie augalui būtini iki pat vegetacijos pabaigos. Virš kiekvienos nokstančios kekės turi „dirbti“ bent viena pora visaverčių lapų. Veikiant rudeninei saulei, juose sintetinamas cukrus, kad pomidorai būtų saldūs, aromatingi, nevandeningi.

Jei pomidorų lapai visiškai nuskabomi iki plikų stiebų, vaisiai dėl patirto streso paraudonuoja greičiau, tačiau būna gerokai prastesnio skonio.

Laistymo režimas

Rudeninio laistymo klausimas – populiari ginčų tema. Vieni šiltnamių savininkai lašelinių sistemų čiaupus užsuka dar rugpjūtį, kiti toliau drėkina lysves pagal vasaros grafiką.

Abu variantai yra kraštutiniai ir kelia grėsmę.

Visiškai išdžiovinus žemės sluoksnį aplink pomidorų šaknis, esant staigiems temperatūros svyravimams, vaisių odele praranda elastingumą. Jeigu po ilgos sausros gausiai prapliumpa šaltas lietus ir drėgmė į šiltnamio gruntą prasiskverbia per pamatus ar požeminius sluoksnius, pomidorai sutrūkinėja tiesiog kekėse.

Be to, gilus dirvos perdžiūvimas blokuoja kalio ir kalcio pasisavinimą, taip išprovokuodamas viršūninį puvinį.

Optimali pomidorų laistymo strategija rugsėjo pabaigoje turėtų atrodyti šitaip:

• Jeigu šiltnamyje likę tik nokstančios viršutinės kekės, o apatinės jau nuimtos, laistymą galima sumažinti iki minimumo arba visiškai nutraukti. Jei ant augalų noksta gausus antrasis derlius arba vaisiai toliau auga, dirva palaikoma vidutiniškai drėgna.

• Laistykite tik rytais šiltomis saulėtomis dienomis. Vandenį naudokite tik šiltą (ne žemesnės kaip 20–22 laipsnių temperatūros), nusistovėjusį ir pilkite griežtai ties šaknimis. Kategoriškai draudžiama laistyti augalus antroje dienos pusėje, kad drėgmė negaruotų naktį ir nesudarytų kondensato.

• Vėdinimas rudenį kritiškai svarbus. Net žvarbiu oru dieną šiltnamį reikėtų praverti – perteklinei drėgmei pašalinti, bet būtinai uždaryti likus 2–3 valandoms iki saulėlydžio, kad būtų išlaikyta per dieną sukaupta šiluma.

Tręšimas ir apsauga nuo ligų

Jei augalai sveiki, o sinoptikų prognozės žada santykinai šiltą spalį, galima paskatinti pomidorus atiduoti maksimalų derlių – patręšti juos paskutinį kartą.

Žinoma, šiuo periodu negalima naudoti trąšų, turinčių daug azoto, nes jis skatina nereikalingos žalumos augimą ir daro pomidorus vandeningus. Pomidorams būtinas kalis ir fosforas – būtent jie atsakingi už cukraus kaupimąsi, gerina vaisių laikymąsi ir didina ląstelių membranų atsparumą trumpalaikiam temperatūros kritimui.

Tręšti per šaknis rugsėjį puikiai tiks kalio monofosfatas (10–15 g 10 litrų vandens), superfosfatas, kalio sulfatas, taip pat kompleksinės trąšos, kuriuose vyrauja fosforas ir kalis su mikroelementais.

Arba galima naudoti medžio pelenų užpilą: 1 stiklinę sijotų pelenų užpilti 1 litru karšto vandens, palaikyti parą, tada praskiesti vandeniu iki pilno kibiro ir laistyti po 1 litrą kiekvienam pomidorų krūmui.

Kalbant apie ligų profilaktiką, stiprūs preparatai nuo maro ir kitų grybelinių infekcijų rudenį nebetinka, nes nokstančius vaisius skiname nuolat. Tačiau galima naudoti biologinius fungicidus šieno lazdelėmis arba trichodermomis.

Pomidorų lapus galima purkšti bet kokio biofungicido tirpalu arba vandeniu atskiestu pieno išrūgų ir jodo mišiniu (1 litras išrūgų ir 15–20 lašų vaistinio jodo 9 litrams vandens). Tirpalas ant lapų sudarys plonytę apsauginę plėvelę, trukdančią daugintis patogeninių grybų sporoms, ir kartu paskatins greitesnį vaisių nokimą.

Kada laikas išvalyti šiltnamį

Kad ir kaip norėtųsi pratęsti vasarą, ateina momentas, kai laikyti pomidorus šiltnamyje ir jais rūpintis tampa nebeaktualu.

Pirmasis ir pagrindinis signalas, kad metas atsisveikinti iki kito sezono, – naktinės temperatūros nukritimas žemiau 5–6 laipsnių kelias paras iš eilės.

Tokiomis sąlygomis pomidorų šaknų sistema nustoja absorbuoti vandenį ir maistines medžiagas, sulčių judėjimas užblokuojamas, o vaisiai, vėliau nokinami patalpoje, pradeda pūti iš vidaus.

Antrasis ženklas – masinis lapų parudavimas ir tamsių vandeningų dėmių pasirodymas ant kotelių bei vaisių. Tai maras, žaibiškai plintantis kartu su šaltais rudens rūkais.

Tokiu atveju laukti nėra ko: absoliučiai visi pomidorai, įskaitant žalius, nuskinami, kruopščiai surūšiuojami, nuvalomi alkoholiu arba silpnu permanganato tirpalu sudrėkinta servetėle ir išdėliojami nokti sausoje, vėdinamoje patalpoje, 18–22 laipsnių temperatūroje.

Pomidorų stiebai nupjaunami prie pat žemės (šaknis geriau išrauti vėliau, šiltnamyje perkasant žemę ir ją dezinfekuojant). Atramos ir rišimo virvės dezinfekuojamos, o lysvės užsėjamos greitai augančiais sideratais – baltosiomis garstyčiomis, facelijomis arba žieminiais rugiais.

    Rudeninis dauginimas ūgliais: paruoštukas ateičiai

Retas dabar prisimename, kad biologiškai pomidoras yra daugiametis augalas. Ir kad rugsėjo pabaiga – puikus metas pasiruošti sodinukų ateinančiam pavasariui ir padaryti tai nevargstant su sėklomis. Tereikia kelis patikusių pomidorų veislių ūglius ir įšaknydinti vazonuose ant palangės.
Vegetatyviniu būdu padauginti augalai kitą sezoną pradės dviem trims savaitėmis anksčiau nei užauginti iš sėklų, be perstojo duos derlių ir turės stiprų imunitetą.
Ūglių paruošimo procedūra paprasta:
1. Pasirinkite sveikus krūmus, neturinčius virusinių ar grybelinių ligų požymių.
2. Nupjaukite tvirtus šoninius pažastinius ūglius arba viršūnines šakeles, 12–15 cm ilgio, su dviem ar trimis tarpubambliais. (Nepamirškite naudoti dezinfekuotą sekatorių ar žirkles!)
3. Nuskabykite apatinius lapus ir pumpurus, palikdami tik porą viršutinių lapelių.
4. Įstatykite ūglius į indą su švariu kambario temperatūros pastovėjusiu vandeniu. Jau po 7–10 dienų apatinėje šakelės dalyje pasirodys vešli jaunų šaknų barzdelė.
5. Įšaknydintus ūglius pasodinkite į nedidelius vazonėlius su lengva, maistinga žeme ir laikykite ant šviesios palangės. Minimaliai papildomai apšviečiant fitolempomis, jie ne tik puikiai peržiemos, bet ir duos šviežių ūglių pavasariniam sodinimui, taip apsaugodami jus nuo varginamo daigų auginimo etapo.

The post Šiltnamio ruduo: kada atsisveikinti su pomidorais appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau toks patogumas gali brangiai kainuoti.

Dieną šiltnamyje temperatūra smarkiai pakyla, naktį nukrinta, o palaisčius augalus gerokai padidėja oro drėgmė. Dėl temperatūros svyravimų susidaro kondensatas. Tokios sąlygos tinka augalams, bet ne daugeliui buities, remonto ar sodininkystės reikmenų.

1. Sergantys ir kenkėjų apnikti augalai

Nuvytusį ar negaluojantį augalą gali kilti pagunda pernešti į šiltnamį tikintis, kad šiluma padės jam atsigauti. Tačiau kartu su juo galima įnešti amarų, erkučių, baltasparnių, grybinių ligų sukėlėjų ar kitų kenkėjų.

Šilta ir drėgna šiltnamio aplinka daugeliui ligų bei kenkėjų plisti yra itin palanki. Nuo vieno užkrėsto vazono problema gali greitai persimesti ant pomidorų, agurkų, paprikų ar kitų augalų.

Įtartinus augalus geriausia laikyti atskirai, o prieš įnešant lauke augusį vazoną kruopščiai apžiūrėti lapų apačią, stiebus ir žemę.

2. Augalų apsaugos produktai

Herbicidų, insekticidų, fungicidų ir kitų augalų apsaugos produktų nereikėtų laikyti tarp auginamų daržovių. Vasarą uždarame šiltnamyje temperatūra gali smarkiai pakilti, o kai kurie preparatai nuo karščio praranda savybes arba tampa pavojingesni.

Tokias priemones būtina laikyti originaliose, sandariai uždarytose pakuotėse, vaikams ir gyvūnams nepasiekiamoje vietoje, atskirai nuo maisto, pašarų ir vaistų. Patalpa turėtų būti sausa, vėsi, gerai vėdinama ir, pageidautina, rakinama. Visada reikia vadovautis konkretaus produkto etiketėje nurodytomis laikymo sąlygomis – jos gali skirtis.

3. Sėklos ir paukščių lesalas

Šiltnamis nėra tinkama vieta ilgai laikyti daržovių, gėlių ar prieskoninių augalų sėklas. Dėl drėgmės jos gali pradėti pelyti, sudygti anksčiau laiko arba prarasti dalį daigumo.

Sėkloms tinkamiausia sausa ir vėsi vieta. Jas galima sudėti į popierinius paketėlius, o šiuos – į sandarų stiklinį ar plastikinį indą. Ilgesniam laikymui kai kurios sėklos laikomos ir šaldytuve, tik svarbu apsaugoti jas nuo drėgmės.

Šiltnamyje paliktos sėklos ar paukščių lesalas taip pat vilioja peles ir kitus graužikus. Jeigu šias atsargas tenka trumpam palikti, jos turi būti laikomos tvirtame, sandariai uždaromame inde.

4. Kartoninės dėžės ir popierius

Tuščios sodinukų dėžutės, popieriniai maišeliai, laikraščiai ar kartoniniai padėklai šiltnamyje greitai sudrėksta. Kartonas praranda tvirtumą, pradeda irti, gali pasidengti pelėsiu.

Drėgnos dėžės taip pat tampa patogia slėptuve šliužams, vabzdžiams ir pelėms. Todėl kartoną bei popierių geriau laikyti sausoje pašiūrėje, garaže ar sandėliuke.

Šiltnamyje verta palikti tik tuos popierinius ar kartoninius daiktus, kuriuos ketinama panaudoti tą pačią dieną.

5. Dažai ir remonto priemonės

Po remonto likusios dažų skardinės dažnai nugula garaže, rūsyje ar šiltnamyje. Tačiau pastarasis tam ypač netinka.

Žiemą nešildomame šiltnamyje dažai gali užšalti, o vasarą pernelyg įkaisti. Dėl temperatūros svyravimų jie gali sutirštėti, susisluoksniuoti, sušokti gumulais ar nebetolygiai dengti paviršių.

Dažus rekomenduojama laikyti sandariai uždarytus, sausoje patalpoje, apsaugotus nuo šalčio ir didelio karščio. Tikslią leistiną temperatūrą reikia tikrinti ant pakuotės arba gamintojo instrukcijoje.

Šiltnamyje taip pat nereikėtų palikti tirpiklių, aerozolinių flakonų ir kitų degių remonto priemonių.

6. Metaliniai ir elektriniai įrankiai

Keli nuolat naudojami plastikiniai ar nerūdijančiojo plieno įrankiai šiltnamyje didelių problemų nesukels. Tačiau paprastos metalinės žirklės, sekatoriai, pjūkleliai ir kastuvėliai dėl drėgmės ilgainiui pradeda rūdyti.

Temperatūros ir drėgmės svyravimai kenkia ir medinėms rankenoms – mediena gali brinkti, džiūdama trauktis, skilinėti ar atsilaisvinti nuo metalinės dalies.

Šiltnamyje jokiu būdu nereikėtų laikyti elektrinių įrankių, akumuliatorių, ilgintuvų ar įkroviklių. Kondensatas gali pažeisti jų kontaktus ir elektroniką, o didelis karštis trumpina akumuliatorių naudojimo laiką.

Ką šiltnamyje laikyti galima

Šiltnamyje galima palikti daiktus, kuriems nebaisi drėgmė ir temperatūros svyravimai:

• tuščius plastikinius vazonus;
• laistytuvus ir kibirus;
• augalų atramas bei raiščius;
• plastikinius ar nerūdijančiojo plieno įrankius;
• persodinimui nuolat naudojamas priemones.

Maišus su žemėmis ar substratu reikėtų laikyti uždarytus ir pakeltus nuo grunto, kad į juos nepatektų vandens, šliužų ar graužikų.

Pagrindinė taisyklė paprasta: šiltnamis skirtas augalams, o ne daiktams, kuriems reikia sausos ir pastovios aplinkos. Jeigu priemonė bijo drėgmės, šalčio, kaitros ar kenkėjų, jai saugiau surasti kitą vietą.

The post Ko nereikėtų laikyti šiltnamyje: 6 daiktai, kuriems ten ne vieta appeared first on Kauno savaitė.

O sėkmė priklauso ne tik nuo tinkamai parinkto laiko ir palankių orų, bet ir nuo agrotechnikos subtilybių.

Užauginti gausų ir sultingą agurkų derlių nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Daugelis pradedančių daržininkų mano, kad agurkas – tokia nereikli daržovė, jog ypatingų pastangų ir nereikia. Tikrovėje gi viskas kiek kitaip. Ne tiek svarbu, ar sodiname daigus, ar sėjame agurkus tiesiai į dirvą. Ne esminė ir vieta, kur tą darome, – šiltnamyje ar lauko lysvėse. Agurkų derlingumas pirmiausia priklauso nuo taisyklingo pasodinimo ir priežiūros.

Šįkart pabandykime išsiaiškinti, koks yra optimalus būdas sodinti agurkus būtent šiltnamyje bei kokios sodinimo schemos čia pasiteisina geriausiai.

Kam išvis reikia schemos

Išmaniai parinkta sodinimo schema – tai ta didžioji „paslaptis“, užtikrinanti agurkų normalų vystymąsi ir visavertį derėjimą.

Priešingai nei gali atrodyti, agurkai labai jautrūs ir reaguoja į menkiausius nepalankius veiksnius. Maistinių medžiagų trūkumas, šviesos ir šviežio oro deficitas, perteklinė drėgmė arba, priešingai – jos trūkumas: visa tai gali padaryti galą jūsų bandymams užsiauginti agurkų.

Nemokšiškai pasodinti agurkai vystosi lėtai, serga dažnai, o jų derlingumas pastebimai sumažėja.

Pagrindinė čia daroma klaida – netinkamai parinktas atstumas tarp agurkų.

Šiltnamyje agurkų šaknų sistema dažniau kenčia nuo drėgmės trūkumo ir perkaitimo.

Susodinsite per retai, bus neefektyvu – racionaliai neišnaudosite naudingojo šiltnamio ploto. Agurkams irgi gerai nebus: jų šaknų sistema dažniau kenčia nuo drėgmės trūkumo ir perkaitimo, nes laisvi dirvos plotai greitai išdžiūsta veikiami tiesioginių saulės spindulių.

Susodinsite per tankiai, kils dar daugiau pavojų. Tokiomis sąlygomis uždaroje šiltnamio erdvėje pagrindinė grėsmė agurkams – grybelinės ligos, kylančios dėl gryno oro trūkumo. Nesant kokybiškos ventiliacijos šiltnamyje, susidaro kondensatas ir padidėja drėgmė – ideali terpė patogenams daugintis.

Sodinant tankiai drėgmės garavimas dar labiau sulėtėja, tad tokia aplinka tampa tikru grybelių sporų židiniu.

Be to, priversti augti ankštoje erdvėje agurkai neišvengiamai užstoja vieni kitiems šviesą ir konkuruoja dėl dirvoje esančių maistinių medžiagų.

Abu šie dalykai ne į gera augalų vystymuisi ir, suprantama, mažina derlingumą.

Bandymai kompensuoti maistinių medžiagų nepriteklių papildomu tręšimu ne visada duoda norimą efektą, kai agurkai auga labai tankiai, standartinių trąšų dozių visavertiškam vystymuisi vis tiek nepakanka, o perdozavimas gali turėti liūdnų pasekmių.

Žinoma, konkrečias sąlygas diktuoja kiekvieno individualaus šiltnamio matmenys. Sukurti tokią erdvę daržovėms, kokią rekomenduoja specialistai, ne visur įmanoma. Todėl daržininkui tenka išmokti laviruoti tarp idealių, leistinų ir realių sodinimo normų.

Agurkų auginimo būdai

Priklausomai nuo veislės, agurkų derlingumas, jų stiebų ilgis bei polinkis šakotis gali skirtis. Atsižvelgdami į tai, daržininkai renkasi vieną iš dviejų auginimo būdų – horizontalųjį arba vertikalųjį.

Horizontalusis metodas

Agurkai auginami nenaudojant atramų – ūgliams leidžiama laisvai driektis dirvos paviršiumi.

Pasirinkus tokį būdą, augalai užima daug vietos lysvėje, o tai nepatogu, kai ribotas plotas. Bet esama ir privalumo – nebereikia reguliariai perrišinėti agurkų stiebų.

Šiltnamiuose šis metodas, tiesa, beveik netaikomas, nes juose itin svarbu racionaliai išnaudoti kiekvieną dirvos centimetrą. Tačiau atskirais atvejais toks variantas gali tikti laikiniems šiltadaržiams, kuriuose jauni daigai uždengiami nuimama danga, uždėta ant karkaso iš lanksčių lankų ar rėmų.

Vertikalusis metodas

Jį taikant greta kiekvieno agurkų krūmo įrengiama atrama, prie kurios vėliau tvirtinami augantys stiebai.

Natūralu, kad dažniausiai šis metodas naudojamas auginant ilgastiebes agurkų veisles, nes taip paprasčiausia užtikrinti stiprių ūglių augimą – visgi jų ilgis gali viršyti net 3 m, – ir pasilengvinti priežiūrą.

Svarbiausia suprasti, kad agurko ūglis nesugebės pats savarankiškai kilti atrama aukštyn – tai ne pupos ar apyniai, be žmogaus pagalbos jie neapsieina. Ūglius būtina reguliariai rišti arba fiksuoti specialiais segtukais. Lanksčią ūglio viršūnę galima atsargiai nukreipti, kad ji vyniotųsi aplink atraminį stovą arba vertikaliai įtemptą virvę, bet padaryti tą būtina patiems.

Vertikalusis auginimo būdas yra optimalus šiltnamiams, nes leidžia efektyviausiai išnaudoti turimą plotą. Bet puikiausiai jis tinka ir lauko agurkams. Abiem atvejais kaip atramas galima naudoti atskirus vertikalius stovus arba „kopėtėles“ iš virvės ar vielos, įtemptos tarp tvirtų atraminių stulpų.

Geriau arčiau nei toliau

Visos agurkų veislės ir hibridai skirstomi į du pagrindinius tipus: krūminius ir vijoklinius, o pastarieji gali turėti skirtingo ilgio stiebus. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju auginimo būdą ir sodinimo schemą rinktis derėtų atsižvelgiant į šiuos parametrus.

Vadinamųjų krūminių agurkų aukštis būna ribotas – paprastai neviršija 70 cm. Tokios veislės santykinai mažai ir šakojasi.

Dažniausiai šie agurkai auginami atviroje dirvoje arba po danga, nors galima juos sodinti ir šiltnamyje.

Kompaktiškas dydis leidžia tokius augalus išdėstyti gana tankiai: optimalus atstumas tarp krūmelių tuomet turėtų būti 30 cm, tarp eilių – 40–50 cm.

Vijokliniai agurkai – priešingai, pasižymi sparčiu augimu ir formuoja ilgus ūglius. Šiltnamiuose juos rekomenduojama auginti vertikaliai, būtinai rišant prie atramų.

Ant sėklų pakuočių arba veislių aprašuose paprastai būna nurodoma, kokiu atstumu geriausia agurkus sodinti. Bėda ta, kad praktiškai laikytis šių rekomendacijų ne visada patogu. Pavyzdžiui, jeigu tarp eilių patariama palikti ne mažesnį kaip 70 cm atstumą.

Todėl nors renkantis atstumą tarp agurkų daigų būtina atsižvelgti į veislės ypatybes bei būsimų suaugusių augalų dydį, sodinant geriau jį sumažinti iki minimalaus leistino.

• Sparčiai augančioms ir smarkiai besišakojančioms agurkų veislėms rekomenduojama palikti ne mažesnį kaip 50 cm atstumą ir tarp pačių augalų, ir tarp eilių.

• Vidutinio augumo agurkus, kurie ir šakojasi vidutiniškai, galima sodinti šiek tiek tankiau – paliekant 40 cm tarpą tarp krūmų ir 40–50 cm tarp eilių.

• Mažai besiplečiančias ir santykinai kompaktiškas veisles leistina sodinti dar tankiau, paliekant vos 30 cm atstumą tarp gretimų augalų.

Jeigu vis dėlto apsisprendėte agurkus ir šiltnamyje auginti horizontaliai, atstumą teks padidinti, kad tarpai tarp krūmų būtų ne mažesni kaip 60–70 cm.

Sodinant agurkus lysvėje dviem eilėmis rekomenduojama ne tik laikytis nurodytų atstumų tarp augalų bei eilių, bet ir išdėstyti daigus šachmatiškai. Toks sodinimo būdas užtikrins geresnį krūmelių vėdinimą ir apšvietimą, palengvins vabzdžių apdulkintojų patekimą prie žiedų. Jau nekalbant apie tai, kad bus patogiau agurkus laistyti, purkšti ir derlių skinti.

Na, o sėjant agurkus tiesiai į dirvą kiekvienam ilginiam šiltnamio lysvės metrui paprastai skiriamos 4–5 sėklos. Jei šios dedamos į duobutes (po dvi ar tris į kiekvieną), minimalus rekomenduojamas tarpas tarp jų turėtų būti 55–60 cm. Pasirodžius daigams kiekvienoje duobutėje paliekamas pats stipriausias augalas, o kiti pašalinami.

Agurkų formavimas

Tai kritinės svarbos procedūra – tinkamai formuoti agurkus auginant juos šiltnamyje.

Stiebai rišami prie vertikalių atramų ar kopėtėlių ir skabomi ne bet kaip, o tam tikra tvarka.

• Apatinėje krūmo dalyje pirmų 4–5 tikrųjų lapų lygyje pašalinami visi žiedai ir šoniniai ūgliai.

• Kitų 4 lapų pažastyse paliekamos vaisių užuomazgos ir po vieną ūglį, kuris nugnybiamas už antrojo lapo.

• Toliau augantys šoniniai ūgliai nuskabomi už 3 lapo.

• Viršutinės pirmos eilės ūgliai nuskabomi už 4 arba 5 lapo, o ant jų esantys šoniniai ūgliukai pašalinami.

• Pagrindinio stiebo viršūnė nukerpama, kai perauga atramą 60–70 cm.

Aišku, aprašytas agurkų formavimo būdas nėra vienintelis, tačiau jis vienas patogiausių ir lengviausiai įgyvendinamų. Juolab kad dar ir padeda visiškai atskleisti šios daržovės derlingumo potencialą.

Mūsų močiučių metodą, kai agurkai auginami tarsi vientisas kilimas jų neformuojant, irgi galima naudoti, tačiau jis tinka tik atviroms lysvėms, kur pakanka vietos augalams laisvai vystytis.

Ribotoje šiltnamio erdvėje kur kas protingiau taikyti aprašytąjį.

The post Agurkai šiltnamyje: sodinimo schema maksimaliam derliui appeared first on Kauno savaitė.