Panevėžietei tautodailininkei Nijolei Stankevičienei šiaudinių sodų rišimas yra daugiau nei tradicijos puoselėjimas.

Tai laikas sustoti, nurimti ir mintis sudėlioti taip kruopščiai, kaip iš šiaudelių surišama kiekviena geometrinė figūra.

Šiaudinis pasaulis

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pažinimo erdvėje atsivėrė panevėžietės tautodailininkės Nijolės Stankevičienės rištų šiaudinių sodų paroda „Tarp dangaus ir žemės“.

Aukštoje, šviesioje erdvėje po stikliniu stogu eksponuojama kelios dešimtys skirtingų formų ir dydžių sodų.

Vieni jų tradiciniai, kiti paįvairinti linais, zundomis, levandomis ar smilgomis.

Tačiau pačiai kūrėjai svarbiausia ne vien forma – rišdama sodus ji pirmiausia ieško ramybės.

Pastūmėjo vyras

N. Stankevičienės pažintis su šiaudiniais sodais prasidėjo ne vaikystėje, nors pasakojimų apie juos šeimoje netrūko.

Proseneliai ir seneliai buvo minėję šią tradiciją, tačiau vaikystėje ji didesnio smalsumo nekėlė. Vis dėlto rankdarbių pomėgis Nijolę lydėjo visą gyvenimą.

Lūžis įvyko maždaug 2020-aisiais. Šeimos sodyboje Nijolė užsiimdavo įvairiais rankdarbiais. Vieną dieną vyras grįžo su glėbiu šiaudų.

„Jis sako: ,,Mūsų kaime kai kas pynė šiaudinius sodus“. Jam tai priminė vaikystę. Pabandėm padaryti tą sodą – išėjo. Tada pradėjom rišti didesnį. Vyras dabar jau neberiša, jis tik davė man tą postūmį. O aš taip užsivedžiau, kad jau šešerius metus vis rišu, pinu, kažką darau“, – šypsosi panevėžietė.

Švarios mintys

Nors šiaudinis sodas turi simbolinę prasmę, N. Stankevičienę labiausiai įtraukė pats kūrybos procesas.

Kad atsirastų lengvas, ore kabantis kūrinys, prireikia nemažai kantrybės reikalaujančio darbo – šiaudus surinkti, išdžiovinti, nuvalyti, iškarpyti jų gumbelius ir tik tada galima pradėti rišti.

„Kai sėdi, riši, darai, tai tiesiog meditacija, ramybė. Niekas netrukdo, galvoje mintys švarios. Į sodą surišu tą švarų, gražų minčių pasaulį“, – sako kūrėja.

Kartais kūrinys gimsta pagal iš anksto turėtą viziją, tačiau ne visada ji išlieka iki galo.

„Darai, riši ir paskui savaime išeina sodas. Atrodo, kažko panašaus norėjai, bet padarei visai ne tai, ką planavai. Kažkur nukrypai į šoną ir išėjo dar geriau“, – šypsosi Nijolė.

Geometrija ir fantazija

Iš pirmo žvilgsnio šiaudinis sodas primena precizišką geometrinį statinį. Jo pagrindą sudaro trikampiai, kvadratai, rombai, o dydį lemia šiaudelių ilgis ir jų tarpusavio santykis. Tačiau net laikantis tos pačios konstrukcijos nebūtinai gimsta du vienodi sodai.

N. Stankevičienė sodus puošia saulutėmis, angeliukais, paukšteliais, žvaigždėmis, snaigėmis. Kartais būtent puošyba kūriniui suteikia pavadinimą. Į asociacijos „Dangaus sodai“ parodą Kėdainiuose ji neseniai išsiuntė sodą „Naktis“ – jo centre atsirado mėnulis su žvaigžde, o aplinkui – dar keturios žvaigždutės.

„Labai puikiai išėjo, tiko ir toks pavadinimas – „Naktis“, – džiaugiasi kūrėja.

„Sodus riša ramus žmogus, kai jam gera, kai jis atsipalaiduoja. Ten, kur kabo sodai, gera aura.“

N. Stankevičienė

Nors tradiciškai sodai rišami iš javų šiaudų, šiandien rišėjos vis drąsiau pasitelkia ir kitas gamtines medžiagas. Nijolė savo darbus puošia linų žiedų burbuliukais, zundomis. Vieną į Šiaulių botanikos sodą iškeliavusį kūrinį ji padabino levandomis.

„Ne tik gražiai, estetiškai atrodo, bet dar ir kvepia“, – paaiškina tautodailininkė.

Pastaruoju metu sodai rišami ir iš smilgų. Jos daug plonesnės už įprastus šiaudus, todėl galutinis rezultatas atrodo lengvesnis, ažūrinis, tarsi permatomas.

Vis dėlto N. Stankevičienė save laiko tradicinės krypties kūrėja.

„Man labiau patinka tradiciniai sodai“, – prisipažįsta.

Sumažintas pasaulio modelis

Parodos pavadinimas „Tarp dangaus ir žemės“ pasirinktas neatsitiktinai.

Lietuviškas šiaudinis sodas nuo seno suvokiamas ne tik kaip puošmena, bet ir kaip simbolinis pasaulio modelis.

„Viršuje yra dangus, apačioje – požemis, o vidury esame mes, mūsų gyvenimai, likimai. Taip ir išėjo – tarp dangaus ir žemės“, – pavadinimo prasmę aiškina N. Stankevičienė.

Seniau sodai namuose būdavo kabinami per vestuves, Kalėdas, gimus vaikui ar kitomis svarbiomis progomis. Pasak kūrėjos, ši tradicija ir šiandien nėra išnykusi.

„Kabantis sodas namuose neša laimę, ramybę, gėrį“, – tvirtina Nijolė.

Dar didesnio visuomenės dėmesio ši tradicija sulaukė 2023 metais, kai lietuviškų šiaudinių sodų rišimas buvo įtrauktas į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. N. Stankevičienė sako aiškiai pajutusi, kad nuo tada susidomėjimas išaugo.

Atsirado daugiau žmonių, norinčių ne tik pamatyti sodus, bet ir išmokti juos rišti. Panevėžietė jau yra vedusi edukacijas Panevėžio rajono bibliotekoje, Parko bibliotekoje, Ramygaloje.

„Dalinuosi viskuo, ką pati moku. Ką moku, tą ir kitam perduodu“, – tikina kūrėja.

Kad tradicija gyvuotų

Vis dėlto tradicijos perdavimas jaunajai kartai, Nijolės akimis, yra ganėtinai sudėtingas.

„Sodus rišančio jaunimo yra, bet mažai“, – pripažįsta tautodailininkė.

Todėl kiekviena paroda ar edukacija Nijolei yra galimybė ne tik parodyti savo kūrinius, bet ir išlaikyti gyvą tradiciją.

Būtent toks tikslas lydi ir parodą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.

N. Stankevičienė sako labai besidžiaugianti tokia galimybe.

„Noriu supažindinti su sodais, kad visuomenė apie juos žinotų. Gal kam patiks, gal padarysime edukaciją, pamokysime, gal kas ir sau susiriš“, – viliasi panevėžietė.

Į parodą tautodailininkė atrinko jai pačiai džiaugsmo teikiančius sodus.

O ko tikisi iš žmogaus, pirmą kartą atėjusio į „Tarp dangaus ir žemės“ parodą?

„Tarp dangaus ir žemės“ kviečia ne tik pažvelgti į gyvą lietuvių kultūros paveldą, bet ir bent trumpam pajusti tą ramybę, kurią kūrėja atranda kiekviename savo sode.

„Sodus riša ramus žmogus, kai jam gera, kai jis atsipalaiduoja. Ten, kur kabo sodai, gera aura“, – sako N. Stankevičienė.

Jeigu lankytojas iš parodos išsineštų tik vieną mintį, kūrėjai pakaktų labai paprastos: „O kodėl man pačiam nesusirišus tokio sodo?“

The post Tarp dangaus ir žemės – šiaudais surišta ramybė appeared first on Kauno savaitė.