Tačiau gydytojams ir mokslininkams kur kas svarbesnis kitas dalykas – senatvinis silpnumas.

Tai būsena, kai žmogaus organizmui vis sunkiau atsigauti po ligų, traumų ar didesnio krūvio, lėtėja eisena, silpsta raumenys, dažnėja griuvimai, didėja hospitalizacijos rizika.

Senėjimas nėra vienodas visiems. Vienas žmogus ir aštuoniasdešimties dar vaikšto po parką, tvarkosi namuose, keliauja ir bendrauja, o kitas jau sulaukęs šešiasdešimt penkerių sunkiai lipa laiptais.

Dėl to mokslininkai vis dažniau domisi ne tik tuo, kiek žmogus sportuoja ar kaip maitinasi, bet ir tuo, kaip jis gyvena plačiąja prasme.

Naujas Monasho universiteto Australijoje tyrimas parodė, kad sveikam senėjimui svarbi ne vien fizinė veikla.

Mokslininkai 11 metų stebėjo daugiau kaip 12 tūkst. 70 metų ir vyresnių žmonių ir vertino, kaip jų socialiniai ryšiai, protinę veiklą skatinantys užsiėmimai, išėjimas iš namų, skaitymas, kūryba ar dalyvavimas bendruomenės veikloje susiję su senatvinio silpnumo rizika.

Ką parodė tyrimas?

Tyrėjai vertino 19 skirtingų veiklų – nuo skaitymo, laiškų rašymo, naudojimosi kompiuteriu ir žaidimų iki dalyvavimo klubuose, kursuose ar bendruomeninėse veiklose.

Fiziniai pratimai ir mityba šiame tyrime nebuvo pagrindinis analizės objektas, nes jų nauda sveikam senėjimui jau gana gerai įrodyta.

Per stebėjimo laikotarpį buvo vertinama ėjimo sparta, rankos sugriebimo jėga, pažintinės funkcijos, gebėjimas atlikti kasdienius darbus, sveikatos sutrikimų kaupimasis ir kiti rodikliai.

Senatvinis silpnumas buvo matuojamas dviem skirtingais metodais, kad rezultatai būtų patikimesni.

Rezultatai parodė, kad dažnesnis socialinis ir protinis įsitraukimas buvo susijęs su lėtesniu silpnumo didėjimu.

Pavyzdžiui, žmonės, kurie dažniau palaikė socialinius ryšius, dalyvavo veiklose, išvykdavo iš namų, skaitė, naudojosi kompiuteriu ar užsiėmė kitomis protą stimuliuojančiomis veiklomis, turėjo maždaug 2–5 proc. mažesnę riziką tapti silpni.

Skaičiai nėra įspūdingi, bet svarbu tai, kad ryšys išliko ilgą laiką ir buvo matomas net įvertinus kitus veiksnius, tokius kaip fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholis, išsilavinimas ar vartojamų vaistų skaičius.

Kodėl vien sporto neužtenka?

Tai nereiškia, kad sportą galima pakeisti kryžiažodžiais ar knygų klubu.

Fizinis aktyvumas išlieka vienas svarbiausių sveiko senėjimo veiksnių – jis palaiko raumenis, širdį, pusiausvyrą, medžiagų apykaitą ir savarankiškumą.

Pasaulio sveikatos organizacija vyresniems suaugusiesiems rekomenduoja reguliarią fizinę veiklą, raumenų stiprinimo pratimus ir pusiausvyrą lavinančias veiklas, kurios padeda mažinti griuvimų riziką.

Tačiau žmogus nėra vien raumenys ir sąnariai. Socialiniai ryšiai, protinė veikla ir dalyvavimas bendruomenėje taip pat gali palaikyti sveikatą.

Kai žmogus turi priežastį išeiti iš namų, susitikti su kitais, nueiti į biblioteką, chorą, paskaitą, klubą ar muziejų, jis juda daugiau, gauna emocinę atramą, treniruoja atmintį, kalbą, dėmesį ir planavimą.

Tyrimo autoriai pažymi, kad socialinis įsitraukimas gali mažinti vienišumo ir izoliacijos riziką, o lėtinė socialinė izoliacija siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika.

Kas ypač naudinga vyresniame amžiuje?

Mokslininkai išskyrė kelias veiklų grupes, kurios buvo susijusios su palankesniu senėjimu.

Tai bendravimas su artimaisiais ir draugais, dalyvavimas klubuose ar bendruomeninėse veiklose, išėjimas iš namų į biblioteką, renginius, kursus ar susitikimus, skaitymas, rašymas, naudojimasis kompiuteriu, muzikos klausymasis ar kita protą įtraukianti veikla.

Svarbu, kad tai neturi būti brangūs ar sudėtingi užsiėmimai.

Naudingas gali būti reguliarus pasivaikščiojimas su kaimynu, dalyvavimas senjorų klube, šachmatų ar stalo žaidimų vakaras, savanorystė, choras, mezgimo būrelis, paskaita bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, ekskursijos po savo miestą ar net įprotis kartą per savaitę paskambinti keliems artimiems žmonėms.

O kaip Lietuvoje?

Lietuvoje nemaža dalis vyresnių žmonių gyvena vieni arba po išėjimo į pensiją netenka kasdienio bendravimo ritmo.

Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose problema gali būti ne noras, o prieinamumas – transportas, sveikata, informacijos stoka ar baimė išeiti iš komforto zonos.

Vis dėlto Lietuvoje jau yra nemažai galimybių. Daugelyje savivaldybių veikia Trečiojo amžiaus universitetai, bibliotekos organizuoja paskaitas, kūrybines dirbtuves ir skaitmeninio raštingumo mokymus, kultūros centrai kviečia į chorus, šokių, rankdarbių ar kitus būrelius, parapijose ir bendruomenėse vyksta renginiai, o visuomenės sveikatos biurai dažnai siūlo nemokamas ar nebrangias mankštas senjorams.

Praktiškai tai reiškia, kad sveiko senėjimo planas neturėtų apsiriboti fraze „reikia sportuoti“.

Geriau galvoti plačiau: kasdien šiek tiek pajudėti, valgyti visavertį maistą, palaikyti ryšį su žmonėmis, mokytis naujų dalykų ir turėti veiklų, dėl kurių norisi išeiti iš namų.

Ką galima pradėti daryti jau dabar?

Pirmas žingsnis gali būti labai mažas. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikti su draugu ar kaimynu pasivaikščioti. Užsirašyti į bibliotekos renginį. Pradėti lankyti mankštą ar chorą. Pasiūlyti šeimos nariui kartu nueiti į muziejų ar teatrą. Išmokti naudotis vaizdo skambučiais, jei vaikai ar anūkai gyvena kitame mieste ar užsienyje.

Protinė veikla taip pat nebūtinai turi būti sudėtinga.

Tinka skaitymas, kryžiažodžiai, stalo žaidimai, naujo recepto bandymas, eilėraščių mokymasis, užsienio kalbos pamokos, fotografija, rankdarbiai, muzikavimas ar net dienoraščio rašymas. Svarbiausia – reguliarumas ir malonumas. Veikla, kuri daroma tik iš pareigos, dažnai greitai nutrūksta.

Po 70-ies sveikam senėjimui reikia ne tik sporto ir tinkamos mitybos.

Svarbu ir tai, ar žmogus turi su kuo bendrauti, ar išeina iš namų, ar domisi naujais dalykais, skaito, mokosi, dalyvauja bendruomenėje.

Kūnui reikia judesio, smegenims – veiklos, o žmogui – ryšio su kitais.

The post Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau mokslininkai dabar turi visiškai naują būdą numatyti žmogaus ateitį – kraujo tyrimą, galintį parodyti organų biologinį amžių.

Stanfordo universiteto tyrimas pristato revoliucinį metodą, leidžiantį pažvelgti į molekulinius senėjimo procesus ir įvertinti, kiek metų žmogui iš tiesų liko.

Kaip veikia organų amžiaus testas?

Šio metodo unikalumas slypi tame, kad jis analizuoja apie 3000 baltymų, esančių kraujyje.

Šiuos baltymus išskiria organai, kai patiria pažeidimų ar sensta – tai tarsi signalai, kuriuos fiksuoja organizmas.

Pasitelkę dirbtinį intelektą, mokslininkai sukūrė modelius, galinčius pagal šiuos signalus įvertinti 11 gyvybiškai svarbių organų, įskaitant smegenis, širdį, kepenis, plaučius ir imuninę sistemą, biologinį amžių.

Jei organo biologinis amžius viršija žmogaus chronologinį amžių, organas laikomas „pasenusiu“. Jei yra priešingai – organas „jaunas“.

Paaiškėjo, kad organai sensta ne vienodu tempu.

Pavyzdžiui, žmogaus kepenys gali būti puikios būklės, o smegenys – parodyti 20 metų vyresnį amžių.

Tokia asimetrija yra vienas pagrindinių priešlaikinės mirties rizikos veiksnių.

Smegenys ir imuninė sistema – ilgaamžiškumo ramsčiai

Svarbiausiais organais, lemiančiais ilgaamžiškumą, pasirodė esančios smegenys ir imuninė sistema. Žmonės, kurių šios dvi sistemos išliko „jaunos“, turėjo net 56 proc. mažesnę mirties riziką per 17 metų stebėjimo laikotarpį.

Jų tikimybė sulaukti gilios senatvės buvo dvigubai didesnė, palyginti su tais, kurių šie organai rodė ankstyvus senėjimo požymius.

Ypač neraminantis faktas – senėjantis smegenys net tris kartus padidino Alzheimerio ligos riziką. Šis rodiklis prilygsta pavojingajam genetiniam veiksniui APOE4, kuris ilgą laiką buvo laikomas pagrindiniu demencijos vystymosi veiksniu.

Tyrimas taip pat atskleidė: kuo daugiau „pasenusių“ organų turi žmogus, tuo didesnė mirties rizika. Pavyzdžiui, turint 2–4 senstančius organus, mirties rizika padidėja 2,3 karto, 5–7 – jau 4,5 karto, o jei sensta 8 ar daugiau organų – rizika šokteli daugiau nei 8 kartus.

Daugiau nei 60 proc. tokių žmonių mirė per 15 metų po tyrimo.

Ar įmanoma sulėtinti organų senėjimą?

Gera žinia ta, kad organų senėjimas – dar ne nuosprendis.

Mokslininkai nustatė, kad gyvenimo būdas biologinį amžių lemia labiau nei genai.

Tarp veiksnių, spartinančių senėjimą – rūkymas, alkoholis, perdirbta mėsa ir prastas miegas.

Kiti veiksniai, priešingai, gali atjauninti organus: reguliarus fizinis aktyvumas, žuvies vartojimas, aukštas išsilavinimo lygis, vitaminų – ypač C ir D – vartojimas, gliukozamino, žuvų taukų ir ibuprofeno naudojimas, taip pat hormonų terapija moterims.

Kraujo tyrimai – nauja genetinių testų alternatyva?

Tyrimo autoriai mano, kad baltymų profilis kraujyje gali tapti nauju diagnostikos standartu, nes baltymai – tai molekulės, kurios realiai dalyvauja organizmo veikloje, o dauguma vaistų yra nukreipti būtent į juos.

Šis testas jau dabar gali prognozuoti ne tik mirties riziką, bet ir daugelio ligų – nuo diabeto iki širdies nepakankamumo – išsivystymą dar gerokai prieš pasireiškiant simptomams.

Per artimiausius 2–5 metus tokie tyrimai gali pasirodyti klinikose, o po 10–20 metų gali tapti įprasta medicininės apžiūros dalimi.

Išvada

Pirmą kartą mokslas turi priemonę, leidžiančią įvertinti kiekvieno organo biologinį amžių atskirai. Tai reiškia, kad galime ne tik stebėti bendrą sveikatos būklę, bet ir kryptingai veikti silpnąsias vietas – palaikyti smegenų funkcijas, slopinti uždegimus, stiprinti imunitetą.

Taip senėjimas tampa nebe aklu procesu – jį galima stebėti, analizuoti ir lėtinti.

Kaip sako patys tyrimo autoriai: „Jaunos smegenys ir stipri imuninė sistema – tikrieji mūsų kūno sergėtojai.“

Ir, panašu, kad būtent aplink juos suksis ateities medicina.

The post Naujas kraujo tyrimas: kiek jums liko gyventi appeared first on Kauno savaitė.