Taisyklingas sodinimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis normalų rožių vystymąsi ir gausų žydėjimą.

Pradedantys rožių augintojai, į šią procedūrą žiūrėję atsainiai, kiekvienas paliudys anksčiau ar vėliau įgijęs skaudžios patirties.

Tad pabandykite įsigilinti, kokių taisyklių būtina laikytis, kad nekartotumėte nei savų, nei svetimų klaidų, kad rožės gerai prigytų ir kuo greičiau pradėtų žydėti.

1-oji klaida: netinkamas laikas

Per anksti pasodinus rožę galima jos netekti.

Kaip ir daugelį kitų augalų, rožės pavasarį sodinamos tik tada, kai dirva įšyla – tą parodo pradėjusios aktyviai augti piktžolės bei sprogstantys medžių lapai.

Ši taisyklė galioja netgi šalčiui atsparioms augalų rūšims bei veislėms!

Kai grunto temperatūra nesiekia 10 laipsnių, šaknys negali normaliai augti ir pasisavinti maisto medžiagų.

Be to, drėgna šalta žemė – ideali terpė plisti patogeniniams grybeliams.

Sodinukus atviromis šaknimis geriausia pasodinti iki vasaros pradžios, kol neprasidėjo dideli karščiai, kurie irgi blogina augalų prigijimą.

Rožių sodinukai uždaromis šaknimis – tai yra įsigyti jau augantys vazonuose – tinkamai pasodinti greitai įsišaknija. Tokias rožes į gėlyną galima sodinti visą sezoną.

2-oji klaida: netinkama vieta

Dažniausia rožių sodinimo klaida – netinkamai parinkta vieta.

Jos ieškant svarbu atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl verta iš anksto apžiūrėti sklypą, sodą ar darželį po langu ir išrinkti vietelę, kuri atitiktų šiuos reikalavimus:

• Tiesioginiai saulės spinduliai bent 6–8 valandas per dieną.

• Jokio drėgmės pertekliaus! Toje vietoje negali kauptis vanduo, taip pat turi būti žemas gruntinių vandenų lygis.

• Gera oro cirkuliacija, tačiau be šaltų vėjų ir skersvėjų.

Nerekomenduojama rožių sodinti po medžiais, prie pat sienų ar po stogais, nuo kurių po lietaus laša vanduo.

Geriausia pasirinkti plotą ant nedidelės kalvelės, netoli stambesnių augalų ar statinių, kurie suteiktų užuovėją.

Kalbant apie žemę, ji turi būti puri, derlinga ir silpnai rūgšti (pH 5,5–6,5).

Kokybiškas drenažas, kaip turbūt supratote, irgi būtinas.

Jei pasirinktoje vietoje anksčiau augo ligoti augalai, prieš sodinimą gruntą reikia dezinfekuoti vario preparatais arba įterpti trichodermų – naudingųjų grybų, daugelio ligų sukėlėjų natūralių priešų.

3-ioji klaida: neparuošti sodinukai

Į savo gėlyną reikėtų įsileisti tik visiškai sveikus rožių sodinukus.

Norint suprasti, ar augalui viskas gerai, prieš sodinimą būtina kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti.

Įtarimą turėtų sukelti raukšlėta žievė, pelėsis ar dėmės ant stiebų, suminkštėjusios vietos, gyvų pumpurų nebuvimas, išdžiūvusios šaknys ar nemalonus kvapas. Visa tai – nieko gero nežadantys ženklai.

Net ir sveikiems sodinukams reikia pašalinti nulūžusius, sausus bei labai plonus ūglius. Jei šaknys atviros ir šiek tiek apvytusios, jas irgi verta truputį patrumpinti, o paskui pamirkyti vandenyje. Galima – su augimą ir šaknijimąsi skatinančiais preparatais.

Tankią parafino dangą nuo rožių sodinukų reikia atsargiai pašalinti dantų krapštuku. To nepadarius, augalui bus sunku kvėpuoti, padidės ūglių puvimo rizika.

Dar viena naudinga procedūra prieš sodinimą – ūglių nugenėjimas.

Žinoma, jei to nepadarysite, tai nebus kritinė klaida, tačiau genėjimas padeda pagreitinti rožių įsišaknijimą ir stimuliuoja antžeminės dalies augimą.

Kiekvienam ūgliui paliekamas tam tikras skaičius išsivysčiusių pumpurų:

Arbatinei hibridinei rožei – po 2–3 pumpurus.

Floribundinei rožei – po 3–4 pumpurus.

Angliškoms ir parko rožėms – po 5–7 pumpurus.

Pjūvis daromas 45 laipsnių kampu virš pumpuro, esančio sodinuko išorinėje pusėje, paliekant iki jo 5 mm.

Vijoklinės ir laipiojančios rožės prieš sodinimą paprastai negenimos.

4-oji klaida: rožių sodinimas dirvos lygyje

Vieni gėlininkai mano, kad sodinant rožes įskiepio vietą – sustorėjimą ant šaknies kaklelio – būtina užkasti, kiti su šia nuomone kategoriškai nesutinka.

Visgi dauguma augintojų laikosi praktikos ją užberti žemėmis.

Tokia agrotechnika padeda apsaugoti pažeidžiamiausią rožės vietą nuo šalčių, staigių temperatūros svyravimų, stimuliuoja šaknų augimą ir sumažina laukinių ataugų.

Giliau pasodintos rožės lengviau ištveria žiemas, ilgiau gyvena ir rečiau serga.

Rožės sodinuką reikia užkasti bent 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Vijoklinės rožės ne prieš būti sodinamos ir iki 10 cm gylyje.

Kuo dirvožemis smėlingesnis, tuo giliau galima sodinti rožę – maksimalus gylis siekia net 15 cm.

Užbėrus šaknis žemėmis, būtina gerai sutrypti dirvą aplink sodinuką, kad neliktų tuščių oro tarpų, kitaip dalis šaknų gali apmirti, o rožės krūmo vystymasis sulėtėti.

5-oji klaida: per tankus susodinimas

Bet kokiam rožių krūmui reikia ganėtinai daug erdvės augti. Per arti pasodintos kaimynės greitai virsta aršiomis konkurentėmis, kovojančiomis dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Dėl to dalis jūsų augintinių laikui bėgant gali sunykti.

Net jei prigytų visi rožių sodinukai, tokiuose tankumynuose susidaro itin palankios sąlygos plisti ligų sukėlėjams ir pavojingiems vabzdžiams. Taigi vėliau vis tiek tenka krūmus kažkaip retinti, gydyti – žodžiu, būna daug papildomo darbo.

Viso to galima išvengti, jei iš pat pradžių sodinant rožes bus laikomasi atstumų. O juos profesionalūs rožių augintojai rekomenduoja tokius:

Arbatinės hibridinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–80 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–90 cm.

Floribundinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–60 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–90 cm.

Angliškos rožės

Atstumas tarp augalų – 40–150 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–200 cm.

Rožėms reikalingas purus, derlingas ir silpnai rūgštus – pH 5,5–6,5 – dirvožemis.

Vijoklinės rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm (ir 20–30 cm nuo atramos).

Atstumas tarp eilių – 100–200 cm.

Parko rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–150 cm.

Šliaužiančios rožės

Atstumas tarp augalų – 30–120 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–150 cm.

Perkant sodinuką verta iškart pasidomėti, kokį maksimalų aukštį rožė gali pasiekti. Kuo aukštesnis augalas, tuo didesnis turėtų būti atotrūkis nuo kitų rožių krūmų.

Tik sodinant rožes kaip gyvatvorę reikėtų laikytis minimalių leistinų atstumų.

6-oji klaida: netręšti sodinant

Patikslinsime, kad pats trąšų nebėrimas į sodinimo duobę nėra klaida. Tačiau jei gėlyno dirvožemis skurdus, sodinukui gali neužtekti jėgų gerai prigyti. Net ir vėlesnis papildomas tręšimas menkai tepadės tokioje situacijoje, nes tam, kad augalas pasisavintų medžiagas, grunte jau turi būti bent minimalus derlingas humuso sluoksnis ir naudingoji mikroflora.

Užtikrinti rožei pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais metais po sodinimo galima šiais būdais:

• Paruošiant dirvą dar rudenį ir į gėlyno žemę įterpiant organikos – pavyzdžiui, pusiau perpuvusio mėšlo, kuris iki pavasario galutinai susiskaidys.

• Paruošiant sodinimo duobę prieš sodinimą, idealiausia – bent 2–3 savaitės iki jo.

Į sodinimo duobę rožėms geriausia įberti 1–2 kibirus komposto arba humuso, sumaišyto su 1–2 stiklinėmis pelenų arba 1 šaukštu nitrofoskos.

Taip pat galima naudoti mineralines trąšas, skirtas gėlėms, rožėms ir bijūnams ar dekoratyviniams krūmams.

7-oji klaida: rožių priežiūros neišmanymas

Vienintelio palaistymo pasodinus rožes nepakanka. Vandeniui susigėrus, žemė šiek tiek nusės, todėl krūmus reikia apkaupti sausa žeme maždaug iki 15 cm aukščio. Tai apsaugos pumpurus nuo deginančių saulės spindulių, šalnų, stipraus vėjo bei padės augalams geriau prigyti.

Laistyti galima naudoti tą patį augimo stimuliatoriaus tirpalą, kuriame buvo mirkomi sodinukai.

Kai ant rožės krūmo pasirodo nauji lapeliai, jį reikia atkasti, o dirvą aplink mulčiuoti kompostu, medžio skiedromis, perpuvusiomis pjuvenomis ar kita organika.

Taip pat naudinga jaunus augalus laikinai pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie neapdegtų.

Jei kas nors nepavyko ir rožė po pasodinimo auga prastai, galima skubiai – bet labai atsargiai! – ją persodinti prieš tai išanalizavus galimas klaidas.

The post 7 didžiausios rožių sodinimo klaidos appeared first on Kauno savaitė.

Rudeninis rožių genėjimas – būtinybė, jeigu nenorite, kad peržiem krūmai iššaltų, užuot kitą sezoną džiuginę žiedų gausa.

Bet tam, kad procedūra būtų sklandi, pravers atmintinė iš paprastų rekomendacijų.

Sveikatai ir žydėjimui

Pirmiausia vertėtų įsiminti esminę taisyklę, kurios laikosi visi gėlininkai: jeigu nėra didelės būtinybės, lepių rūšių rožių genėjimą geriausia atidėti pavasariui.

Tačiau visoms kitoms jis bus tik į naudą.

Mat kai rožės auga joms patinkančiomis sąlygomis, jų krūmai gana greitai sutankėja. Tai atsiliepia ir žydėjimui, ir bendrai augalo sveikatai. Todėl genėti reikia bet kuriuo atveju ir atlikti jį būtina labai kruopščiai – pageidautina, sausą, saulėtą ir nevėjuotą dieną.

Sezono pabaigoje rožių augintojai įprastai atlieka tausojamąjį sanitarinį genėjimą – kad pašalintų nuo krūmo viską, kas nereikalinga, ir formuojamąjį genėjimą. Pastarasis iš esmės reikalingas tam, kad krūmą būtų paprasčiau uždengti žiemai ir kad kitąmet jis gausiau žydėtų.

Pats svarbiausias dalykas – tinkamai pasirinkti genėjimo laiką. Jeigu imamasi jo per anksti, tai paskatina aktyvų naujų ūglių augimą, o tada kyla grėsmė rožėms iššalti arba sunkiai susirgti.

Todėl įprastai rožynai genimi nuo antrosios spalio pusės iki lapkričio pradžios, po pirmųjų šalnų, kai oro temperatūra dieną nebepakyla aukščiau 5 laipsnių.

Taigi planuojant šį darbą labiau orientuojamasi į tai, kas už lango, ne į kalendorių.

Kaip paruošti rožes genėjimui

Kad genėjimas būtų sėkmingas, augalus reikia jam paruošti.

Tam jau nuo rugsėjo mėnesio palaipsniui mažinamas laistymas, taip pat nepamirštama patręšti rožių krūmus kalio ir fosforo trąšomis – jos padeda ūgliams greičiau subręsti ir didina rožių atsparumą šalčiams.

Likus maždaug pora savaičių iki genėjimo, reikia pašalinti ant rožių krūmų likusius lapus (kad netektų plėšti lapų rankomis, krūmai apdorojami 3 proc. geležies sulfato tirpalu), o procedūros išvakarėse – sutvarkyti plotą aplink krūmus, kad būtų geriau matyti, ką ir kur kirpti.

Be to, vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje turėtumėte patrumpinti jaunus ūglius, kad jie liautųsi augti ir spėtų subręsti iki žiemos.

Genėjimo taisyklės

Rožių genėjimo sezono pabaigoje taisyklių nėra daug – tik svarbu jas atsiminti.

• Šakeles reikia pjauti 45 laipsnių kampu paliekant apie 5 mm iki pumpuro.

• Pjūviai turi būti lygūs ir glotnūs, todėl iš anksto pagaląskite įrankį ir jį dezinfekuokite paprastu spiritu arba specialiu antiseptiku. Nugenėję kiekvieną rožių krūmą įrankį dezinfekuokite iš naujo.

• Didelio skersmens pjūvius, siekiant išvengti infekcijos, vertėtų užtepti žaizdų gijimą skatinančiu tepalu.

• Po genėjimo visos augalinės atliekos iš po krūmų pašalinamos, antraip kils grėsmė, kad jos pradės pūti ir visam rožynui sukels ligų pavojų.

Kiekvienai rožei – sava „šukuosena“

Viena dažniausiai daromų klaidų – skirtingų veislių rožės genimos pagal vieną kurpalį. Po tokios procedūros dalis augalų žydi gerai, o kiti dar ilgai bando atsigauti.

Todėl svarbu žinoti, kuriai grupei, tipui ar rūšiai priklauso kiekviena rožė, ir parinkti jai tinkamą genėjimo strategiją.

Vienintelė procedūra, kurią dera atlikti visiems rožių krūmams be išimties, – pašalinti sausas, sergančias, pažeistas, silpnas šakas bei nespėjusius subręsti ūglius, kurie uždengti žiemą pradės pūti.

O tada imtis genėjimo pagal grupes.

Arbatinės hibridinės rožės. Jos žydi ant einamųjų metų ūglių. Todėl rudenį tokių rožių stipriausi ūgliai patrumpinami perpus, plonyčiai – 2–3 tarpubambliais arba per trečdalį ilgio. Taip pat pašalinamos arba patrumpinamos silpnos šakos, augančios į krūmo vidurį.

Floribundinės rožės. Tokios išsiskiria gausiu ir lėtu žydėjimu. Stori jų ūgliai irgi nurėžiami perpus paliekant tik 3–5 pumpurus, o jauni patrumpinami trečdaliu, kad ant jų liktų iki 10 pumpurų. Senos šakos iš krūmo vidurio pašalinamos visos.

Krūminės rožės. Genimos atsižvelgiant į rūšies charakteristikas. Kadangi tokios rožės dažniau žiedus krauna ant viršutinės ūglių dalies, paprastai paliekami 3–5 patys stipriausi ūgliai su 6–8 gerai išsivysčiusiais pumpurais. Kiti ūgliai trumpinami ketvirtadaliu ar net trečdaliu, sausos šakos pašalinamos visiškai.

Besidriekiančios (šliaužiančios) rožės. Pagrindiniai jų ypatumai – gausus žydėjimas ir aktyvus augimas. Tokiems rožių krūmams galima truputį patrumpinti stipriuosius ūglius ir nukarpyti šoninius stiebus taip suteikiant daugiau dekoratyvumo. Visgi daug rožių augintojų rudenį negeni šliaužiančių rožių – tik nukarpo nužydėjusius žiedus, bet jos vis tiek puikiausiai žiemoja. Pagrindinis genėjimas paliekamas pavasariui.

Vijoklinės rožės. Priskiriamos pakartotinai žydinčioms rožėms, jos išsiskiria storomis šakomis ir stambiais žiedais. Formuojamas vijoklinių rožių krūmas visiškai išpjaunant trimečius ūglius, o dvimečius paliekant „griaučiams“. Ant šių ūglių likusios šoninės šakelės patrumpinamos iki 10 cm – taigi maždaug per 2–3 pumpurus. Vienmečiai ūgliai, kurie dar nepradėjo šakotis, tik truputį patrumpinami iki pirmojo gerai išsivysčiusio pumpuro.

Vijoklinės ′Rambler′ rožės. Žydi kartą per metus ant pernykščių ūglių, todėl genėti jas reikia labai atsargiai. Rudenį pašalinamos tik senos šakos ir silpniausi, užtankinantys krūmą ūgliai. Visi jauni ir stiprūs ūgliai paliekami. Seni ′Rambler′ rožių ūgliai maitina jaunuosius, todėl juos galima genėti tik prieš pat dengimą žiemai.

Poliantinės rožės. Tai kompaktiški entuziastingai žydintys krūmai su žiedynų šluotelėmis. Rudenį jiems pašalinami visi pažeisti, sergantys ūgliai, paliekamos tik 7–8 stiprios šakos.

Stiebinės rožės. Joms šiek tiek patrumpinami jauni ir stiprūs ūgliai ir būtinai atliekamas sanitarinis genėjimas lajai apvalyti.

Parko rožės. Stiprus metinis prieaugis patrumpinamas 5–10 cm, o nesubrendę, pažeisti ar tankinantys ūgliai visiškai išpjaunami.

Prieš miegą – apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Išgenėtas rožes vertėtų nupurkšti apsaugai nuo grybelių – 3 proc. vario sulfato tirpalu arba vario turinčiu fungicidu (pavyzdžiui, Bordo tirpalu).

Jeigu per sezoną rožių krūmus buvo užpuolę kenkėjai, rudenį, lapams nukritus, nupurkškite juos ir žemę aplink plataus veikimo spektro insekticidu.

Apdorojant rožes, termometrų stulpelis dar neturi būti nusileidęs žemiau nulio. Mat dauguma tokių priemonių veikia tik tada, kai aplinkos temperatūra ne žemesnė kaip 5 laipsniai.

Beje, apie temperatūrą.

Biologinių preparatų visavertis poveikis garantuojamas tik esant stabiliai šilumai, viršijančiai 10–15 laipsnių. Todėl rudeniniams purškimams jie netinka.

Atlikus ligų ir kenkėjų profilaktiką, krūmai užberiami sausa sveika žeme arba durpių, komposto ir smėlio mišiniu (maždaug 20 cm sluoksniu).

Dengti rožyno neskubėkite, kad rožės nepradėtų šusti. Geriau palaukti lapkričio pabaigos, kai nusistovės šalti orai ir temperatūra laikysis apie nulį.

The post Vėlyvo rudens darbai gėlyne appeared first on Kauno savaitė.

Skuba – pagrindinė rožių augintojų sąjungininkė. Mat daugelį rožių ligų daug paprasčiau įveikti, kol jos dar pradinės stadijos.

Todėl taip svarbu reguliariai apžiūrinėti savo augintines ir nepamiršti profilaktikos. Dar ir dėl to, kad neleidžiant ligai plisti, jai suvaldyti nereikia griebtis cheminių preparatų – užtenka tausojančių natūralių priemonių.

Svarbu nepražiūrėti

Puoselėji rožyną – būk pasirengęs karui, teigia prisiekusieji šių gėlių augintojai.

Anot jų, jeigu per sezoną susiduri tik su populiariausiomis rožių ligomis, kaip rūdys ir juodasis dėmėtumas, tai gali manyti, jog pasisekė.

Rožių sveikatai nuolatinę grėsmę kelia daugybė kenksmingų mikroorganizmų: bakterijos, grybeliai, virusai. Net jeigu jie ir nepražudo krūmų, neišvengiamai juos išsekina, pakenkia dekoratyvumui ir žiedų kokybei.

Taigi tam, kad rožės džiugintų ir akį, ir uoslę visą vasarą, budrumas būtinas. Privalu stebėti augalų būklę ir operatyviai imtis priemonių jiems apsaugoti bei gydyti. O svarbiausia – dar ir išmanyti, kaip tai daroma.

Pražiopsojus pirmuosius negalavimo simptomus rožių būklė gali pradėti labai smarkiai blogėti ir per kelias savaites baigtis labai liūdnai.

Miltligė

Ji ypač aktyviai puola jaunus rožių ūglius.

Miltligės sukėlėjas unikalus tuo, kad gali klestėti nesant drėgmės – grybelis puikiausiai jaučiasi ir ant sausų lapų, todėl miltligės epidemija taip sparčiai plinta. Po ilgesnio karštų ir sausų orų periodo liga gali apimti ištisas rožių plantacijas!

Užsikrėtusių augalų lapai susisuka ir ima džiūti, žaliosios masės pastebimai sumažėja. Tačiau pats ryškiausias miltligės požymis – baltos miltingos apnašos ant lapų, stiebų, gana greitai persikeliančios ir ant gretimų augalų.

Pirmieji miltligės požymiai gali pasirodyti jau gegužę.

Gydyti užsikrėtusius krūmus būtina pradėti iš karto: pašalinti ir sunaikinti pažeistas augalų dalis, nukasti viršutinį dirvožemio sluoksnį, o tada rožes ir žemę po jomis apdoroti fungicidais – du ar tris kartus darant savaitės pertraukas tarp purškimų.

Rūdys

Ši grybelinė rožių liga užima vieną pirmųjų vietų pagal užsikrėtimų dažnumą.

Rūdys pasireiškia joms būdingomis gelsvai oranžinėmis dėmėmis ant stiebų ir apatinėje lapų pusėje.

Pažeisti lapai ilgainiui nukrenta, augalai nusilpsta ir netenka imuniteto.

Negydomi rožių krūmai gali žūti jau tą patį sezoną.

Pastebėję pirmuosius rūdžių simptomus, nedelsdami renkitės gelbėjimo operacijai. Geriausiai kovoje su jomis pasiteisina fungicidai, kurių sudėtyje yra vario, taip pat preparatai penkonazolo pagrindu.

Kaip ir miltligės atveju, rūdžių pažeistas augalo dalis privalu pašalinti ir sudeginti.

Juodasis dėmėtumas

Tai viena iš dažniausių rožių ligų. Ji lengvai atpažįstama iš ant lapų atsirandančių apvalių violetiškai rudų dėmių.

Laikui bėgant tos dėmės pajuoduoja, tada nukrenta lapai, o jauni rožių ūgliai ima augti lėčiau, sumažėja augalų atsparumas šalčiams ir kitiems neigiamiems aplinkos veiksniams.

Jeigu aptikote ant savo rožių juodojo dėmėtumo pėdsakų, rekomenduojama kuo greičiau jas apdoroti tinkamais preparatais. (Patarimo klauskite sodo prekių parduotuvėje.) Turėkite omenyje, kad reikės ne tik purkšti kelis kartus, bet ir nepurkšti ta pačia priemone dusyk iš eilės, nes patogenai greitai pritaiko prie jų veikliųjų medžiagų.

Bakterinė degligė

Turbūt pati klastingiausia iš rožių ligų – o jos visos pavojingos.

Pirmieji degligės ženklai pasimato ankstyvą pavasarį: ant stiebų atsiranda rudų dėmių rausvai rudais apvadais ir ilgainiui jos „praryja“ visą ūglį.

Infekcijai vystantis, rožių stiebų žievė sutrūkinėja, atsiveria gilios žaizdos. Dėl to degligė dar vadinama rožių stiebų vėžiu.

Kol kas nėra išvesta tokia rožių veislė, kuri būti atspari šiai ligai. Tad vienintelis būdas sustabdyti užkrato plitimą – pašalinti susirgusius augalus iš gėlyno ir nedelsiant sudeginti.

Bakterinis vėžys

Jis pasireiškia šviesios spalvos išaugomis ant šaknies kaklelio ir šaknų sistemos viršutinėje dalyje. Po kurio laiko tos išaugos patamsėja, padidėja, pradeda pūti ir nukrenta. Bet tik tam, kad paskui atsirastų iš naujo.

Deja, veiksmingų būdų gydyti rožių bakterinį vėžį irgi nėra. Todėl aptikus ligos požymių privalu čia pat išrauti augalą ir iškart sudeginti. Tik taip galima apsisaugoti nuo infekcijos išplitimo ant sveikų krūmų.

Virusinis vytulys

Virusinio rožių vytulio požymiai pasireiškia lapų deformacija ir išplonėjimu. Ligai progresuojant, jie panėšėja į siūlelius, ir tuomet jau tik laiko klausimas, kada krūmas praras savo dekoratyvumą ir išsigims.

Norint išvengti šios pavojingos ligos, būtina reguliariai apžiūrėti rožes, kreipiant ypatingą dėmesį į lapų būklę ir bendrą krūmų vaizdą, ir laiku juos purkšti nuo kenkėjų, nes pastarieji gali būti virusų nešiotojai. Taip pat laikytis griežto tręšimo grafiko – nepadauginti mineralinių trąšų ir nepamažinti. Mat ir viena, ir kita gali susilpninti rožes bei padidinti jų jautrumą infekcijoms.

Kadangi išgydyti virusinio rožių vytulio neįmanoma, ką daryti pastebėjus jo ženklų turbūt supratote: pažeistus augalus išrauti ir tučtuojau sudeginti, kad neišplistų po visą rožyną.

Sėkmės garantas – operatyvumas

Susidoroti su dauguma rožių ligų, jeigu jos tik pradinių stadijų, galima alternatyviomis priemonėmis – be chemijos.

Pavyzdžiui, vos pasirodžius juodojo dėmėtumo ženklams būtina kuo skubiau sustabdyti aktyvų grybelio plitimą. Ir viena veiksmingiausių priemonių – galvijų mėšlas.

Atskieskite jį vandeniu santykiu 1:20, palikite kelias dienas nusistovėti, tada purkškite rožių krūmus. Kartokite kas savaitę, kol augalai visiškai pasveiks.

Veiksminga priemone esant pirmiesiems ligos simptomams gali tapti česnakų užpilas.

Kad jį paruoštumėte, susmulkinkite 300 g česnakų, užpilkite kibiru vandens ir palaikykite parą. Paskui skystį nukoškite ir purkškite juo rožių krūmus. Jeigu bus būtina, pakartokite procedūrą du ar tris kartus 5–7 dienų intervalu.

Kovai su rožių miltlige galite išbandyti šias priemones:

Galvijų mėšlas + medžio pelenai. Kibire vandens išmaišykite 1 kg mėšlo. Pridėkite 200 g pelenų. Brandinkite savaitę tamsioje vietoje, paskui perkoškite, praskieskite vandeniu 1:10 ir purkškite lapus. Pakartokite po 3–4 dienų.

Geriamoji soda + muilas. Ištirpinkite 1 šaukštą sodos ir 0,5 šaukštelio skalbimo muilo 4 litruose šilto vandens ir, kruopščiai išmaišę, purkškite rožes. Pakartokite po 7 dienų.

Kalio permanganatas. Kibire vandens išmaišykite 3 g kalio permanganato. Skystį nupilkite, kad neliktų nuosėdų, ir naudokite jį laistyti bei purkšti rožes. Prireikus po kelių dienų pakartokite.

Išrūgos. Išmaišykite jas vandenyje (1:10). Tirpalu purkškite rožes triskart – po kartą kas tris dienas.

Asiūkliai. Susmulkinkite 1 kg asiūklių, užpilkite 10 litrų vandens ir palaikykite parą. Paskui virinkite apie valandą, ataušinkite, perkoškite ir atskiedę vandeniu (1:5) purkškite rožes.

Ir galiausiai rūdys.

Operatyviai negydoma liga sparčiai plinta po visą sklypą ir pakenkia ne tik gėlynui – sodui irgi.

Augalams, kuriuos užpuolė rūdys, gydyti galima naudoti kad ir dirvinių karpažolių užpilą.

Jam paruošti susmulkinkite 1,5 kg žolių, užpilkite 10 litrų šilto vandens ir palaikykite parą. Paskui augalus purkškite neskiestu užpilu.

Jeigu liga dar tik prasideda, dviejų purškimų kelių dienų intervalu gali pakakti, kad rožių krūmai pasveiktų.

Kovai su rūdimis veiksmingu laikomas vario ir muilo tirpalas.

Ištirpdykite 300 g skalbimo muilo 9 litruose nusistovėjusio vandens (gali būti lietaus). Paskui 1 litre vandens – 30 g vario sulfato. Plona srovele supilkite jį į muilo tirpalą visąlaik kruopščiai maišydami. Ataušinkite mišinį iki 20–25 laipsnių ir kaip reikiant nupurkškite krūmus.

    Naudinga žinoti

Apsaugoti rožes, kad jos neužsikrėstų virusais ir grybelinėmis ligomis, galima profilaktikos priemonėmis. Tokiomis kaip sanitarinis genėjimas, reguliarus ravėjimas ir (arba) mulčiavimas (medžio žievėmis arba skiedromis, pjuvenomis arba kokosų pluoštu), reguliarus – maždaug kartą per mėnesį – purškimas stipria vandens srove ir periodiškai – specialiais preparatais.
Purškimas vandeniu padeda nublokšti nedideles kenkėjų – amarų, tripsų, voratinklinių erkučių – kolonijas. Svarbu, kad srovė nepažeistų stiebų.
Kartkartėmis paprastą vandenį galima pakeisti biopreparatais, muilo tirpalu (4–5 šaukštai muilo 1 litrui šilto vandens) arba dilgėlių užpilu (6–10 dilgėlių kibirui vandens).
Juodosios dėmėtligės profilaktikai rekomenduojama periodiškai purkšti rožes jodu (5 ml jodo 2 litrams vandens).

The post Kai suserga rožės appeared first on Kauno savaitė.