Kūryba, anot pašnekovės, lydi žmogų visur – nuo miesto erdvių iki knygos puslapių ar muzikos garsų, o domėjimasis menu tampa savotišku jautriausių vidinių klodų maitinimu.

„Architektūra – menų motina. Visa mus supanti materiali aplinka yra kūrėjų – profesionalų ir savamokslių – kūryba. O menas – tai kūrybos sėkmė, kūrybos viršūnė, kūrybos karūna“, – sako L. Paulauskienė.

Architektas, anot jos, plataus mąstymo žmogus, jis derina kūrybą su tiksliaisiais, gamtos, istorijos mokslais, yra jautrus aplinkai, kuria žmogaus materialaus gyvenimo kokybę. Architektas kuria miestus, jo erdves, pastatus, interjerus. Išmano žmonių emocijų kaitos dėsnius, žino, kaip erdvės, kryptys, perspektyvos, pastatai savo išore ir iš vidaus veikia žmogų.

„Gerai atliktas architekto darbas formuoja harmoningą pasaulį, o jo sukurtas pasaulis veikia, auklėja, moko jame gyvenantįjį. Taip sukasi nuolatinė dalinimosi spiralė“, – svarsto architektė.

Menas, sako L. Paulauskienė, žmogų pakelia į erdvę, kur nusiplauna kasdieniški būviai ir patenki į švarias, gaivias, skaidrias, sodrias ar mįslingai veikiančias būsenas.

„Domėjimasis menu yra jautriausių vidinių klodų maitinimas“, – įsitikinusi architektė.

Jos kiekviena diena baigiasi su knyga, dirbant visada lydi muzikos fonas, o savaitgaliais, vakarais ir kelionėse lanko teatrą, koncertus, parodas.

KNYGA

Rekomenduočiau perskaityti daug knygų, pirmiausia – mūsų lietuvių autorių: Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, visą Romualdo Granausko kūrybą, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos“.

Liudos Jonušienės eilėraščių knygą „Atvirlaiškis. Debesija. Iki pareikalavimo“ – man labai svarbu ir brangu, kad mūsų mieste šiandien yra tokios kūrybos versmės.

Cituoju tris L. Jonušienės eilėraščius:

Miestu ritmu III

Leisk savo vaikams

Per pamoką išbėgti į pievą

Ar prie fontano

Į jį pamerkti rankas ir kojas

Miestas jiems gali pasirodyti

Tobulas

Ko negali kaltinti

Užmerktomis akimis

Negali kaltinti žvaigždės

Kad ji šviečia kitiems

Kas mus daro laimingus

Pasislink vienatve

Leisk prisėsti draugui

Pasaulio suvokimui rekomenduoju Frydricho Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, Yuval Noah Harari „Sapiens“, Patricko Raddeno Keefe’o žurnalistinį tyrimą „Skausmo imperija“.

MUZIKA

Jautriausiai mano dūšioj yra Frederiko Šopeno muzika ir lietuvių liaudies senosios dainos.

Bet klausau labai įvairios muzikos, visokia man yra įdomi, smalsu būti muzikos pasaulyje.

O siūlyčiau pasiklausyti Ferenco Listo kūrinius grojančios Mūzos Rubackytės.

FILMAS

Rekomenduočiau prancūzų serialą „Legendų biuras“ ir visus ketvirtadienį po „Panoramos“ per LRT rodomus filmus.

SPEKTAKLIS

Tokių, kuriuos norėtųsi rekomenduoti, yra ne vienas: Juozo Miltinio dramos teatre pastatyti „Irano konferencija“, „Šv. Speigas“, „Sala, kurios nėra“, Jaunimo teatre J. Nekrošiaus „Dėdė Vania“, O. Koršunovo „Laukinė antis“ (tiesa, pastarojo dar nemačiau, bet labai noriu), „Hamletas“ ir „Audra“.

Ir dar Panevėžio teatro „Menas“ spektaklį „Danaja ir piktadarys“, kuris yra tarp Auksinių scenos kryžių nominantų. Jo irgi dar nemačiau, bet labai laukiu.

VIZUALUSIS MENAS

Siūlyčiau sustoti Ukmergės gatvės pradžioje ir įdėmiai įsižiūrėti į R. Idzelio skulptūrą „Gyvenimo našta“, o prie „Stasys Museum“ – į merginos skulptūrą, pavadintą „Pramonė“, sukurtą žinomo Lietuvos skulptorius Broniaus Vyšniausko. Apeit prie teatro sėdintį J. Miltinį ir D. Banionio skulptūrą – pabūt šalia, pajust, pasigrožėt, gal žodį mintimis nusiųst, gal išgirst ištartą.

Užeiti į „Stasys Museum“ pažiūrėti į Stasio Eidrigevičiaus herojų akis, ypač į dailininko tėvo. Tai taip panevėžietiška, tai taip labai apie mus, tai didelė kūrybos sėkmė, susijusi su mūsų vieta, su mūsų pasauliu, su mūsų kūrėjais.

Ypatingos architektūros ypatingą jausmą patirti kviečiu nuvažiuoti Šeduvon, į Štetlo muziejų. Ten įsižiūrėti į tūrius, visas detales, medžiagas, į apželdinimą, pajusti erdves.

Meną jauti, tarytum su juo susilieji, o tada tampa kitaip.

Man tokie potyriai kyla iš F. Šopeno muzikos, impresionistų paveikslų, S. Eidrigevičiaus darbų, grafikės G. Didelytė, tapytojos D. Kaščiūnaitės, skulptorių S. Kuzmos, D. Matulaitės kūrinių ir dar daug daug visko. Man be galo svarbu mūsų miestas, mūsų kiemas, mūsų žmonės.

The post Loreta PAULAUSKIENĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

„Prisipažinsiu, po darbo renginiuose lankausi retai, bet ir tos lankomos vietos, renginiai dažnai susiję su darbo interesais.

Esu labiau ne renginių, o individualių užsiėmimų šalininkas. Skaitau, o nuo kovido laikų įsitvirtino įprotis žiūrėti dokumentinius filmus ir klausyti paskaitų, tik gaila, kad jų pasirinkimas lietuvių kalba labai mažas.

Domiuosi ne tik praeitimi, man įdomios kosmologijos, biologijos, fizinės antropologijos, sociologijos temos.
Taip pat seku pasaulio įvykius, klausausi ekspertų komentarų apie politikos ir ekonomikos naujienas“, – pasakoja dr. A. Astramkas.

KNYGA

Grožinės literatūros skaitau labai mažai, daugiau atostogaudamas.

Anksčiau intensyviai skaitydavau fantastinę literatūrą, bet, atrodo, šis etapas praeityje.

Seku istorikų publikacijas, man patrauklūs sovietinių laikų tyrimai.

Kadangi turiu asmeninę to laikotarpio patirtį, yra labai įdomu stebėti, kaip jį konceptualizuoja tyrinėtojai.

Rekomenduočiau Mariaus Ėmužio knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“, Viliaus Ivanausko „Lietuviškoji nomenklatūra: tarp stagnacijos ir dinamikos 1968–1988“.

Šios knygos atveria sovietinės sistemos vidų, parodo vykusius neviešus dalykus.

MUZIKA

Deja, nesu muzikos žinovas, dažniausia man ji yra foninis dalykas.

Pastaraisiais metais vienas kūrinys padarė didelį įspūdį – Eduardo Balsio poema „Jūros atspindžiai“.

Išgirdau ją atliekamą viename renginyje ir mane sužavėjo savo novatoriškumu (sukurta 1981 m.), nesitikėjau tokios muzikos.

FILMAS

Pergalvojau, kad filmas kurį iki šiol atsimenu, yra režisieriaus Sergio Leone „Kartą Amerikoje“, gal dėl to kad susijęs su asmeninėmis aplinkybėmis.

SPEKTAKLIS

Be konkurencijos – Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Sala, kurios nėra“.

VIZUALUSIS MENAS

Iš meno parodų pastaruoju metu didžiausią įspūdį padarė Rūtos Katiliūtės paroda „Atmosferos“ Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Deja, prieš keletą dienų ji baigėsi. Tarp istorinių, kuriose gausu ir meno elementų, mano manymu, pirmauja Lietuvos nacionalinio muziejaus „Ant Paryžiaus parodų bangos“ (jos kuratorė ir architektė – panevėžietės). Ji visa sukurta iš paslapčių – kaip slapta 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje atsirado paviljonas „Lithuanie“, kaip buvo surasti joje eksponuotos muziejinės vertybės.

Taip pat egzotiška paroda „Žmogus tarp pasaulių“ – ieškantiems ryšių tarp Lietuvos ir Tolimųjų Rytų.

The post Arūnas ASTRAMSKAS rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ieva Brikė sako, kad šis laikotarpis jai pirmiausia yra apie ryšį: su žmonėmis, su savimi, su gyvomis patirtimis.

Nuo 2018 metų J. Miltinio dramos teatre kurianti aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė ir ne kartą Auksinių scenos kryžių apdovanojimui aktorių ansamblio kategorijoje nominuota menininkė, aktyviai dalyvaujanti ir vaikų bei jaunimo teatro edukacijoje, adventą pasitinka visų pirma ieškodama šviesos santykiuose.
Ieva pasidalijo trimis jai pastaruoju metu svarbiais atradimais, kurie padeda atsigręžti į esmę ir į pasaulį pažvelgti jautresnėmis akimis.

„Man adventas yra apie ryšį ir žmones. Kai vakarai tokie ankstyvi, aplink vis daugiau tamsos, norisi susitikti su bičiuliais, pabūti su šeima – ieškoti šviesos santykiuose su kitais žmonėmis. Todėl labai vertinu gyvas patirtis“, – prisipažįsta I. Brikė.

MUZIKA

Paskutinis koncertas, kuriame kartu su vyru Justinu apsilankėme Nacionaliniame dramos teatre – Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika.

Puikus koncertas, prikaustęs dėmesį nuo pirmų minučių, o pabaigoje labai sugraudinęs.

Daug žmonių, kūrusių Eimunto Nekrošiaus teatrą, nebėra tarp mūsų, tad ir pati koncerto patirtis – sakrali ir nostalgiška.

Žinau, kad vasario mėnesį šis koncertas bus pasiekiamas ir Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Tad labai rekomenduoju nepraleisti progos prisiliesti prie šio scenos meistro kūrybos.

KNYGA

Knyga, kurią verta paskaityti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams – Michael Ende novelė „Momo“.

Ją šeimoje šiais metais skaitėme net kelis kartus.

Kupina itin ryškių personažų, pamatinių filosofinių klausimų ir, žinoma, nuotykių.

Skaitydama mačiau savo vaizduotėje kažką tarp „Matricos“ ir „Alisa Stebuklų šalyje“.

Be to, Kotryna Siaurusaitytė sukūrė šios knygos inscenizaciją ir Juozo Miltinio dramos teatre pastatė spektaklį visai šeimai – „Šešėlių miestas“. Pati dar nemačiau, bet iki Kalėdų būtinai apsilankysime. Mūsų dukrai Upei taip patiko knyga, kad šis spektaklis – vienas laukiamiausių metų įvykių.

PIEŠINYS

Dar vienas mane labai pradžiuginęs Panevėžyje dalykas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muralas Respublikos gatvėje.

Manau, lankantys Panevėžio miesto eglutę galėtų užsukti ir pas Bitę.

Ji buvo tikra inovatorė, itin tvirto stuburo moteris.

Smagu, kad miestas didžiuojasi savo atmintimi ir sujungia ją su šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis.

The post Ieva BRIKĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Todėl ir jo rekomendacijos nėra bandymas pateikti universalius receptus. Greičiau – tai kvietimas sustoti ir išgirsti: garsą, kuris įkvepia; istoriją, kuri pribloškia; žodį, kuris dabarties kontekste suskamba naujai; vaizdą, sujungiantį miesto praeitį ir dabartį.

S. Laurinavičius dalijasi tuo, kas pastaruoju metu jį labiausiai paveikė – nuo santūrios Stingo muzikos iki prancūzų muzikos ikonos Zaz balso, nuo tarpukario paslaptis praskleidžiančio dokumentinio kino iki poezijos, kuri šiandien įgauna pribloškiamo aktualumo. Jo rekomendacijos – tarsi krypties ženklai, padedantys skaitytojui galbūt pirmą kartą išgirsti ar pamatyti tai, kas iki šiol slypėjo už akiračio ribos.

„Kiekvieno mūsų santykis su menu labai specifinis, individualus ir intymus. Maža to, jis nėra pastovus ir tai, kas vienu metu gali stipriai jaudinti ar įkvėpti, kitu metu to poveikio gali ir nebeturėti. Nėra visiems vienodai galiojančio recepto, garantuojančio tuos pačius meno kūrinio išgyvenimus bei patirtis“, – sako S. Laurinavičius.

Menininkas sako į šias savo rekomendacijas kviečiantis pažiūrėti tiesiog kaip į intenciją pasidalyti viso labo savo įspūdžiais bei įžvalgomis, kurios tik galbūt atkreips kažkieno dėmesį į vieną ar kitą autorių arba kokio nors jo kūrinio detalę. Tik tiek.

MUZIKA

Nesu melomanas, tačiau muzika man svarbi, jos dažniausiai klausausi dirbdamas studijoje. Būtent muzika kūrybos metu man suteikia pastovų emocinį foną, kuris padeda susitelkti į tai, ką darau, ir neišsiblaškyti.

Klausausi įvairios muzikos, kartkartėmis vienas ar kitas atlikėjas arba grupė tampa priimtinesni ausiai, tad natūralu, kad ir laiko jiems skiriu daugiau.

Taip buvau užsiciklinęs su Stingo santūria bei elegantiška poproko ir džiazo elementus jungiančia dainų melodika, su malonumu rekomenduočiau pasiklausyti ir kitiems.

Taip pat rekomenduočiau pasiklausyti šiek tiek šiurkštaus, bet ir šilto balso prancūzų atlikėjos Zaz, savo dainose jungiančios šansonos, džiazo ir gatvės muzikos energiją; švelniu, precizišku vokalu ir itin tvarkinga muzikinės struktūros estetika išsiskiriančios Katie Melua.

O štai šių metų rugsėjis asmeniškai man tapo kiek netikėtu grupės „Maneskin“ atradimu. Labiausiai patraukė jų kūrinių energija ir savitas skambesys, kažkuo lyg ir nukeliantis atgal į praeitį, bet kartu alsuojantis jau dabarties ritmu.

Tas tradicinės senojo roko estetikos ir modernaus, popkultūros konteksto junginys išties skamba įdomiai ir yra patrauklus.

FILMAS

Rekomenduočiau režisieriaus Mindaugo Meškausko dokumentinį filmą „Archyvų detektyvas“.

Filmas greitai žiūrovus įtraukia į be galo intriguojamą istoriją, pasakojančią, kaip Lietuvoje netikėtai buvo atrastas iki tol nežinomas fotografas, kurio negatyvai ilgus metus dulkėjo muziejaus fonduose ir tik dėl lemtingo atsitiktinumo bei muziejaus darbuotojų – archyvarės, fotografo bei archeologo kruopštaus darbo pastangomis pavyksta atskleisti unikalius tarpukario Kauno vaizdus užfiksavusio fotografo gyvenimo ir kūrybos fragmentus.

KNYGA

Jau tikrai senokai skaitymas man tapo ganėtinai specifiškas ir labai fragmentuotas: dažniausiai straipsnių, apžvalgų ar esė pavidalu.

Bet per daug nesigilinant į sąrašą ir aplinkybes su malonumu norėčiau pasiūlyti perskaityti Linos Navickaitės-Martinelli „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną“.

Nors konkrečiai ši knyga pirmiausia priskirtina mokslinei publicistikai, kurios pagrindinę struktūrą sudaro 32 interviu su įvairių sričių muzikos atlikėjais, pedagogais bei dirigentais, tačiau kiekvienas pokalbis ir pačios autorės kuriama literatūrinė-analitinė jungtis tarp jų, knygai suteikianti eseistinio pobūdžio, skaitymą daro labai malonia pažintine kelione.

Joje gyvai ir vaizdžiai atsiskleidžia iškilių muzikos pasaulio asmenybių meninė pasaulėvoka, nuostatos ir svarstymai apie muzikos atlikimo meną.

Manau, knyga neabejotinai turėtų sudominti daugelį skaitytojų.

O iš meninės literatūros gal labiausiai šiuo metu norėtųsi rekomenduoti Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą „Ryšys su vadaviete“.

Arba bent jau eilėraštį tuo pačiu pavadinimu. Esu linkęs manyti, kad dabarties kontekstas, persmelktas karo bei politinių įtampų, informacinio triukšmo ir egzistencinio neužtikrintumo, iš naujo savaip atkoduoja šiame eilėraštyje glūdinčią metaforiką.

Nepaisant, kad jis rašytas gerokai anksčiau (knyga išleista 2012 m.), šiandien eilėraščio vaizdiniai įgyja specifiškai atpažįstamo, kone materialiai juntamo fiziškumo ir suskamba jau ne kaip individuali meditacija, bet kaip kolektyvinė būsena.

FOTOGRAFIJA

Kalbant apie fotografiją, norėčiau rekomenduoti Arne Svensono fotografijų ciklą „Nematomi“.

Tai didmiesčio istorijos.

Autorius nuotraukose stengiasi šiuos žmones vaizduoti taip, kaip jie dažniausiai ir yra suvokiami juos samdančių žmonių: nematomi ir neatpažįstami, vaiduokliški ir nematerialūs. Todėl juos fotografuoja pro langą, dažnai per užuolaidą ar nešvarų stiklą – visada taip, kad apie jų buvimą būtų galima tik nuspėti ir niekada neatskleidžia taip, kad šiose nuotraukose žmogus būtų atpažįstamas.

DAILĖ

Norėčiau atkreipti dėmesį į panevėžiečio dailininko Girmanto Rudoko kūrybą.

Visai neseniai Panevėžyje vyko jo naujausių darbų „Epizodai“ paroda, o gruodžio mėnesį ji bus eksponuojama Šiaulių dailės galerijoje.

Tai koliažai, pasakojantys apie Panevėžį ir panevėžiečius, sukurti iš senų nepavykusių grafikos darbų atspaudų, nurašytų knygų lapų bei makulatūrai skirto popieriaus.

Šie koliažai pulsuoja labai stipria energija, prisotinti architektūrinių elementų, žmonių bei alegorinių gyvūnų figūrų.

Tai, anot autoriaus, Panevėžio praeities ir dabarties istorija, pateikta per apmąstymus ir autentiškus patyrimus.

The post appeared first on Kauno savaitė.

Režisierius ir aktorius Aleksandras Špilevojus dalijasi savo kultūriniais atradimais – nuo muzikos, lydinčios kūrybinį procesą, iki kino, literatūros ir fotografijos.

Muzika

Pastaruoju metu imu vis daugiau mėgautis tyla.

Ypač, kai atsiduriu toliau nuo miesto – mūsų šeimos vienkiemyje ar gamtoje.

Tačiau kai vairuoju ar vaikštau triukšmingesnėmis miesto gatvėmis, mano ausinėse dažniausiai skamba „Radiohead“ (nuotraukoje) kūryba.

Jau daugelį metų nerandu nieko, kas pakeistų šios grupės muziką mano grojaraštyje. „Radiohead“ dažnai skamba ir tuomet, kai rašau pjeses. Kiekviena sukurta pjesė man asocijuojasi vis su kitu šios grupės albumu. Mėgstu juos visus, bet šiomis dienomis vėl ir vėl suku dvi jų dainas – „Pyramid Song“ ir „Myxomatosis“.

Jei kas klausysitės jų muzikos pirmą kartą, itin rekomenduoju rasti tam ramų laiką, kai galėsite patogiai atsisėsti ir įsiklausyti į muzikos erdviškumą.

Tam, beje, prireiks geresnių ausinių arba kokybiškų garsintuvų.

Filmas

Rekomenduočiau pasižiūrėti Martino McDonagho filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“).

Tai gana lėtas, bet psichologiškai įtemptas filmas, kupinas subtilaus humoro ir kerinčios kino estetikos.

Šio filmo dramaturgija yra aukščiausio lygio – stiprus, nenuspėjamas scenarijus, daugiaplaniai personažai, jų santykių sudėtingumą atskleidžiantys aštrūs dialogai, jautrūs monologai.

Pagrindiniai šio filmo veikėjai susiduria su rimtomis, neišsprendžiamomis dilemomis, kurios verčia įtemptai mąstyti ir patirti fontaną jausmų ne tik juos, bet ir filmo žiūrovus.

Ne veltui filmas prieš porą metų nominuotas net devyniems „Oskarams“, o Martinas McDonaghas laikomas bene geriausiu šiuolaikiniu pasaulio dramaturgu.

Knyga

Rekomenduočiau paskaityti bet kokią ne elektroninę grožinės literatūros knygą.

Šiandien mes skaitome labai daug tekstų telefonuose, kompiuteriuose, elektroninėse skaityklėse. Todėl vien pats pabėgimas nuo įrenginio ekrano būtų jau gana naudingas daugeliui mūsų.

Ypač, jei mūsų rankose atsirastų būtent grožinės literatūros kūrinys.

Pastaruoju metu knygynų vitrinose ir mūsų gyvenimuose tokiai literatūrai lieka vis mažiau vietos.

O aš tikiu, kad gera proza ir poezija šiandien itin reikalinga – ji mus turtina, plėsdama akiratį ir pasaulio suvokimo galimybes, ugdo intuityvų tiesos pojūtį, leidžia giliau pažinti tai, kas netelpa į mūsų materialios kasdienybės rėmus.

O jei vis dėlto yra noro pažvelgti į mus supantį šiandienos pasaulį, rekomenduoju Vaclavo Havelo „Laišką Gustavui Husakui“.

Kai šiandien skaitau šio čekų autoriaus tekstą, atrodo, kad rašoma apie mūsų dienų Lietuvą ir iššūkius, tenkančius mūsų tautai šiomis dienomis.

Šį ir kitus puikius tekstus, atspindinčius mūsų dienų realijas, galima rasti Kultūros asamblėjos puslapyje.

Fotomenas

Rekomenduočiau rasti interneto paieškoje Dmitrijaus Markovo nuotraukas.

Tai neseniai tragiškai miręs fotomenininkas, kuris pasaulį fotografuodavo savo paprastu telefonu, bet jo darbai buvo ir tebėra eksponuojami svarbiausiuose viso pasaulio muziejuose.

Jis rasdavo būdų itin jautriai ir pagarbiai fiksuoti pasaulius žmonių, kurie yra visuomenės paribiuose ir užribiuose.

Jo kadrų pagrindiniais veikėjais tapdavo gilių provincijų gyventojai, benamiai, nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi žmonės, įkalinimo įstaigose atsidūrę paaugliai ir kiti.

D. Markovo nuotraukos leidžia pamatyti šiuos žmones visiškai kitaip, sužadina norą ieškoti tikro ryšio su tais, kas yra už mūsų socialinio burbulo ribų, skatina empatiją, atjautą, pagarbą ir meilę žmonėms, kuriuos visuomenė linkusi atstumti ir nematyti. 

The post appeared first on Kauno savaitė.

„Stasys Museum“ direktorė Vaida Andrijauskaitė sako mėgstanti tylą, bet jos rekomendacijos – garsios ir drąsios. Nuo neofolko dainų iki politinės satyros, nuo knygų apie ateities meną iki eksperimentinio šokio teatro, kuriame žiūrovas tampa veiksmo dalimi.

Muzika

Nors labai mėgstu tylą, minties ramybę po darbų chaoso, muzika yra didelė dalis mano gyvenimo. Mėgstu jos klausytis per kokybišką aparatūrą, geras ausines ir mėgautis garso švara.

Naują muziką dažniausiai atrandu klausydama „LRT Opus“ laidų, kurios serviruoja daug mano mėgstamos indi, eksperimentinės bei labai plataus žanro muzikos.

Paskutinių metų atradimai yra japonas Joji, plaukiojantis tarp triphopo ir lo-fi, lietuviai indi „Frizz“, bei postpankai „Akli“, o paskutinėmis savaitėmis mano grojaraštyje nepaliaujamai besisukanti Kiki Rockwell daina „Burn your village“ „veža“ savo pulsuojančiu neofolko užtaisu apie moterų išsivadavimą ir kerštą patriarchalinei priespaudai.

Nauji atradimai smagu, bet mano didžiosios gyvenimo meilės yra atlikėjas Perfume Genius ir elektroninės muzikos grupė „Radiohead“.

Perfume Genius mane jau daug metų įkvepia savo kelione ir įstabiu virsmu per septynis albumus – nuo intymių, trapių, lo-fi stiliaus dainų apie gėdą ir savęs priėmimą iki didingos, ekstravagantiškos, sodriai instrumentuotos ir drąsios muzikos, švenčiančios queer džiaugsmą bei stiprybę.

Mano visų laikų mėgstamiausias „Radiohead“ albumas yra 2001-ųjų „Amnesiac“, tačiau ypač žaviuosi „Radiohead from the basement“ serija – tai intymūs, gyvo garso pasirodymai be žiūrovų, kur grupė atlieka savo albumų (tokių kaip „In Rainbows“ ir „The King of Limbs“) dainas, pabrėžiančias jų gylį, tūrį ir filosofiją.

Filmas

Užaugau su rubrika „Snobo kinas“, kuri išugdė aukštos kokybės ir turinio selektyvumą.

„The lobster“ („Omaras“) yra vienas iš tų keistų, bet ilgai manyje užsibuvusių filmų, labai satyriškai žiūrintis į modernius santykius. Gera politinė satyra „The think of it“ yra mano visų laikų pats mėgstamiausias mini serialas, kuriame pavaizduotas ciniškas ir disfunkcinis Didžiosios Britanijos vyriausybės veikimas, pasitelkiant aštrų, greitą dialogą ir piktą, necenzūruotą humorą.

Serialas itin vertinamas dėl savo tikroviškumo dokumentikos stiliaus filmavimo ir ypač dėl Peterio Capaldi sukurto personažo Malcolmo Tuckerio – nešvankaus, valdingo vyriausybės komunikacijos direktoriaus.

Trečioji rekomendacija irgi iš mano kultūrinės emigracijos laikų yra „Fleabag“ – aštraus humoro britų komedijos-dramos serialas, kurį sukūrė ir jame vaidina Phoebe Waller-Bridge.

Kiekviena šio serialo minutė yra tikras deimantas – pagrindinė veikėja dažnai tiesiog daužo „ketvirtąją sieną“ ir tiesiogiai bendrauja su žiūrovais, atvirai pasakodama apie savo keistai absurdišką, disfunkcinį asmeninį gyvenimą, intymius santykius, sielvartą ir bandymus susidoroti su gyvenimo sunkumais Londone.

Knyga

Grožinės literatūros neskaitau jau turbūt dešimtmetį – viskas susitelkė į funkcines, mokomąsias ir savišvietos knygas.

Šiuo metu graužiu Frederic Laloux „Reinventing Organizations“ ir paraleliai – „The Art Institution of Tomorrow: Reinventing the Model“.

Abi knygos susitinka ten, kur menas ir organizacija tampa gyvu, sąmoningu organizmu – ieškančiu naujų būdų būti, kurti ir veikti.

Kuo giliau skaitau, tuo aiškiau matau: permąstyti instituciją reiškia permąstyti žmogų joje.

Dailės kūrinys

Man dailės kūrinys nėra vienas paveikslas, veikiau parodų patirtį traktuoju kaip vientisą meno kūrinį, apie kurį norisi kalbėti.

Paskutinių savaičių dvi grupinių parodų patirtys man suteikė naujų požiūrio dimensijų.

Italų ambasadoriaus kvietimu apsilankiau „Tapatybės be ribų“ parodoje Italų institute. Ši paroda tai tarsi kvietimas sustoti laike ir atidžiai stebėti, kaip menas iškelia tapatybę į diskusiją apie žmogų, kraštą ir pokytį.

Ekspozicija melodiškai sujungia kūrinius, kuriuose tapatybės ribos skęsta ekologijos, kolektyvinės atminties ir globalumo vandenyse, ir leidžia mums pajusti šiurkštų būvio pasikeitimą.

Apžiūrėdama parodą jaučiausi kaip muziejuje – kiekviename kambaryje norėjosi spręsti ne tik „kas mes esame“, bet ir „kuo galime tapti“.

Antroji patirtis, kuri visai netrukus atkeliaus ir į „Pragiedrulius“ Panevėžyje, tai Jaunojo tapytojo prizo konkursinė paroda. Šiuo metu Rygoje veikianti paroda gausi ypač įkvepiančių jaunųjų Baltijos šalių tapytojų eksperimentų.

Drąsūs, ryškūs, dideli darbai atveria dialogą tik prie jų priėjus – nuo tapatybės bei atminties iki globalių migracijos ir pokyčių temų. Būtina ilga kontempliacija prie įspūdingos latvės Katrinos Levanės 13 metrų miško mistikos istorijos.

Teatras

Esu sužavėta „Airos“ šokio teatro projektu kūnams „Alkis“, kurį prieš kelias savaites mačiau Dūmų fabrike, Vilniuje.

Tai eksperimentinis šokio spektaklis, kuriame aš, žiūrovė, tapau aktyvia dalyve, stebėdama šokėjus per stiklo cilindrą.

Man tai buvo unikali ir itin intymi, netradicinė patirtis, laužanti visas įprastas teatro taisykles ir kurianti ilgai išliekantį įspūdį.

Po pasirodymo dar ilgai analizavau šiokio potyrį per geismą ir savivertę.

The post appeared first on Kauno savaitė.

Muzika

Labai mėgstu dainuojamosios poezijos žanrą. Užaugau su Sauliaus Mykolaičio, Andriaus Kaniavos muzika.

Šiandien labai mėgaujuosi Beissoul & Einius, Imagine dragons, Daddy Was A Milkman, Arctic Monkeys atlikėjais.

O pastaruoju metu sunkias dienas padeda išgyventi ši jau nenauja Denio Loido daina „Nevermind“.

Spektaklis

Labai rekomenduoju pamatyti Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“ (režisierius – Aleksandras Špilevojus). Jis kaip niekad aktualus šiandien.

Su konferencijos formatu profesinėje aplinkoje susiduriu tikrai dažnai, po spektaklio teko daug ką pergalvoti.

Knyga

Viena mėgstamiausių mano rašytojų yra Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje matau save. Tą laisvę, norą pakeisti pasaulį, rytietišką vėją, kūrybingą sielą.

Gaila, kad J. Ivanauskaitės kūrybą atradau jau po rašytojos išėjimo. Nuversčiau kalnus, jeigu tik galėčiau suorganizuoti su ja susitikimą šiandien.

Dailė

Yra toks kanalas socialiniuose tinkluose MyArtBroker. Jie praeiviams užduoda tokį klausimą: jei galėtumėte turėti bet kokį meno kūrinį, kas tai būtų? Ir kodėl?

Labai įdomu pamatyti žmonių pasirinkimus.

Mano pasirinkimas būtų bet koks Benksio kūrinys. Amsterdame esu dalyvavusi jo originalų parodoje, kuri man padarė neišdildomą įspūdį.

Mane žavi jo kūrybos metodai, tikslai, paslaptingumas. Puikus menininkas! 

The post appeared first on Kauno savaitė.