Muzika

Muzika yra viena svarbiausių mano gyvenimo dalių, ji mane lydi dirbant, vairuojant, ilsintis.

Klausau labai įvairios, gal galima pasakyti, kad pagal nuotaiką, intuityviai.

Pastarųjų dienų mano pasirinkimų grojaraštyje dominuoja klasika: klasikinis džiazas, įvairių atlikėjų grojamas Franciskas Tarega, ypač jo kūrinys „Capricho Arabe“. Man tai vienas gražiausių kūrinių klasikinei gitarai. Ir, žinoma, klasikinė muzika: Aramas Chačiaturianas, Frederikas Šopenas, Johanas Štrausas ir kt.

Taip pat kompozitoriaus Hanso Cimerio kūryba.

Rytoj mano grojaraščio turinys galbūt bus visiškai kitoks – rokas, bliuzas, o gal sutartinės…

Filmas

Filmų žanrų amplitudė taip pat gana plati. Ir svarbu juose ne tik siužeto linija, bet ir aktoriai, garso takelis, operatoriaus darbas, kitaip sakant, darni visuma.

Vienas tokių man yra 1999 metų Džimo Džarmušo filmas „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (Ghost Dog: The Way of the Samurai).

Įtraukiantis nuo pat pirmo kadro, pilnas mistikos, sakralumo, filosofijos persimaišiusių su banalia buitimi ir kupinas tobulos ironijos! Gausu simbolių, vaizdinio teksto „tarp eilučių”. Labai žaviuosi operatorių darbu ir montažu bei puikiai su vaizdu sutariančiu RZA garso takeliu. Šis filmas, sakyčiau, unikalus bei vienas keistesnių, nebūtinai patiks visiems.

Knyga

Labiausiai mėgstu egzistencialistinės krypties literatūros kūrinius.

Ypač Ž. P. Sartras, F. Kafka, A. Kamiu, H. Hesė.

Iki šiol viena mėgstamiausių Hermano Hesės „Stepių vilkas“.

Po neseniai matyto spektaklio bei gero bičiulio rekomendacijų, artimiausiu metu planuoju perskaityti Laszlo Krasznahorkajaus „Priešinimosi melancholija“.

Taip pat nuolat įninku į poeziją. Janina Degutytė, Onė Baliukonė, Justinas Marcinkevičius, Elena Mezginaitė, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius. Ir tai tik keletas pavardžių. Negaliu atsižavėti jų gebėjimu iš paprastų žodžių sudėlioti nepaprastas prasmes.

Dailės kūrinys

Negalėčiau išskirti vieno vienintelio kūrinio, kuriuo gėrėčiausi dienų dienas. Tačiau negaliu atsižavėti švedų stiklo menininko Bertilo Valieno kūryba, su kuria susipažinau dar studijų laikais.

Tai ne tik meistriškai atliktos stiklo skulptūros, jos pilnos prasmių, dinamiškos scenografijos, iliuzijos – ištisos istorijos. Jis absoliutus mano favoritas skulptūros srityje.

Dar seku keleto fotografų, žavinčių savitu žvilgsniu, požiūriu, profesionalumu, kūrybą.

Tarp tokios didžiulės meno kūrinių pasiūlos mano dėmesį patraukia ir vienas kitas šiuolaikinio meno objektas ar videoprojektas.

Teatras

Turiu prisipažinti, kad viena giliausių viso mano gyvenimo patirčių įvardinčiau šviesaus atminimo režisieriaus Rimo Tumino spektaklius. Ypač su Adomo Jacovskio scenografija bei Fausto Latėno muzika.

Neišskiriamoji trijulė su talentingiausiais aktoriais priversdavusi publiką ir juoktis, ir verkti tuo

pat metu. Viskas išgryninta iki mažiausių smulkmenų. Taip gilu ir taip tikra.

Todėl natūralu, kad visi po to matyti spektakliai tai patirčiai neprilygsta.

Bet prieš keletą dienų Juozo Miltinio dramos teatre matytas Adomo Juškos režisuotas spektaklis „Priešinimosi Melancholija“ pagal Laszlo Krasznahorkajaus romaną maloniai nustebino ir užkabino. Nors tai ne tas pats kaip romanas, bet ir nenuvylė.

Režisierius

Renginių, valstybinių iškilmių, oficialių ceremonijų ir minėjimų, muzikos ir televizijos projektų režisierius, kūrybingasis Dalius Abaris. Šis vardas man – bet kokio formato renginio kokybės ženklas.

The post appeared first on Kauno savaitė.