Nuo pirmųjų mokyklinių vadovėlių iki solidžių biografinių apybraižų – jo knygos liudija ne tik kruopštų darbą, bet ir ištikimybę vienai idėjai: kol pažįstame savo istoriją, tol išliekame.

Panevėžyje ilgus metus mokytojavęs J. Brazauskas šiandien daugiau laiko skiria rašymui – kiekvienais metais skaitytojams dovanoja vis naują kūrinį, praturtinantį kultūros lauką.

Apdovanotas už kultūros paveldo ir kraštotyros sklaidą, autorius šiandien išlieka aktyvus viešajame gyvenime: keliauja po šalies bibliotekas, diskutuoja su skaitytojais ir pristato naujausias knygas.

Gerbiamas Juozai, kaip prisistatytumėte pats?

Esu gimęs Kėdainiuose. Čia 1971 m. baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą, įstojau studijuoti istorijos senajame Vilniaus universitete. Taigi esu profesionalus istorikas, bet kone 40 metų dirbau pedagoginį darbą.

Šį užbaigiau 2015 m. rudenį Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.

Dabar jau dešimt metų esu šalia mokyklos.

Gimnazijoje jau mokosi du mūsų su žmona Birute anūkai.

Kol mokytojavau, negalėjau atsiduoti kitam darbui. Tik rengdamas istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms galėjau imtis kūrybinio darbo. 1990 m. pasirodė pirma mano parengta Lietuvos istorijos mokymo priemonė šalies mokykloms. Už tai 1993 m. gavau mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją. Dar po 5 metų buvau pripažintas nusipelniusiu panevėžiečių mokslo srityje.

2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, Panevėžio miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą (2018), esu Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019).

Regis, pastaruoju metu kasmet parašote po knygą. Ar skaičiuojate, kiek iš viso esate parašęs?

Jei atvirai, nebeskaičiuoju. Gerų, vertingų leidinių, manau, esu parengęs ir išleidęs daugiau kaip 25. Pradėjęs nuo vadovėlių, dabar rašau biografines, istorines apybraižas apie lietuvių kultūros veikėjus. 2024 m. išleidau net dvi: Klaipėdos leidykloje „Eglė“ – apie vieną žymiausių filosofų Imanuelį Kantą „Turėk drąsos naudotis savo protu“, „Svetimoje padangėje“ – apie Lietuvos gyventojų skausmingą pasitraukimą, sunkų gyvenimą Vokietijoje 1944–1951 m. Pastarąją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje. Tad tapau savotišku biografu. Kai kas mane vadina net rašytoju, bet juo tapti gali tik įstojęs į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Kaip atsiranda temos, ar turite jų į priekį?

Toli žvelgti jau negaliu. Kol mato akys ir veda protas, esu kūrybingas. Turiu sumanymą iki savo 75-mečio (2027 m.) išleisti porą apybraižų. Dabar asmeninėje „Facebook“ paskyroje anonsuoju knygą apie Mindaugą Tomonį (1940–1975) – tragiškai žuvusį jauną mokslininką, eseistą, poetą, filosofą, rezistentą. Sąlyginis pavadinimas „Baltas paukštis“. Ar knyga išvys dienos šviesą?

Iki šiol skaudus klausimas. 2027 m. norėčiau išleisti biografinę apybraižą „Dviejų širdžių prietelystė“ apie pedagogę, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą ir jos gyvenimo kelyje sutiktus vyrus. Būtent 2027-aisiais sukaks 150 metų nuo kūrėjos dvasingo ir tauraus gyvenimo pradžios.

Kas jums labiau patinka – rašyti ar susitikti su visuomene ir pristatyti? Ar žmonėms įdomi istorija? Ką pavadintumėte gerai pavykusiu susitikimu?

Lengviau parašyti, nes tai priklauso nuo manęs ir leidyklų redaktorių. Susitikti su visuomene nesudėtinga. Tik dabar dažnai jaučiu, kad žmonės… nėra skaitę mano knygų. Tuomet ir diskutuoti nelengva.

Formuoti žmonių istorinę sąmonę sudėtinga – jaunajai kartai skaityti tiesiog nuobodu. Lengviau žiūrėti ir klausyti. Bet man dar nerūpi, ar kam nors reikia mano knygų ir istorijų. Kūryba – mano saviraiška.

Skausmingiausia, kada leidėjai pasiūlo išleisti savo knygą už asmeninius ir draugų paaukotus finansus. Tačiau tokia realybė. Poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Ko mes ieškome istorijoje? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: e s a m, o ne b u v o m. Istorija reikalinga d a b a r, o ne v a k a r. Kol savo istoriją žinai, tol esi.“ Šie žodžiai įrašyti mano pirmoje mokomojoje knygoje „Lietuvos istorija IX klasei“, išleistoje dar 1990 m. Lieku jiems ištikimas ir toliau.

O pavykę susitikimai… G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo gera diskutuoti su filosofu mokslų daktaru Mariumi Markucku ir kunigu, teologijos daktaru Gediminu Jankūnu apie 2024 m. išleistą I. Kanto biografinę apybraižą. Keliu klausimą: ar jis mums reikalingas? Jau vien už raginimą turėti drąsos naudotis savo protu? Kokį pažinimą atneš 2025-ieji?

Negalima nepastebėti, kad šalies bibliotekose esate laukiamas autorius. Neseniai ir panevėžiečiams pristatėte naują knygą.

Rugsėjo 18-ąją Kaune, Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, sutikta mano ir leidyklos „Homo liber“ parengta istorinė-biografinė apybraiža „Prancūzijos pavilioti“.

Tai knyga apie tautiečius menininkus ir kultūros veikėjus, gyvenusius ir kūrusius Lietuvoje tarpukario nepriklausomybės ir ypač pokario metais Prancūzijoje. Ypatingas dėmesys – menininkams, kurie glaudėsi Viduržemio jūros pakrantėje, Antano ir Janinos Liutkų pastogėje. Sutiktuvėse dalyvavo iš Prancūzijos atvyksiantis A. Liutkaus sūnus Perkūnas Jonas.

Rugsėjo pabaigoje šią apybraižą pristačiau ir panevėžiečiams G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Asta SARAPIENĖ

The post Juozas Brazauskas: kol žinai savo istoriją, tol esi appeared first on Kauno savaitė.

Poemų, apsakymų ir net vienos nenusisekusios pjesės autoriui likimas tebuvo skyręs 40 metų, tačiau per juos Edgaras Alanas Po spėjo tapti vienu iškiliausių Amerikos rašytojų, kuriam kūrybiškumu neprilygo joks amžininkas. Visgi istorijos puslapiuose siaubo detektyvo žanro kūrėjas išliko kaip visiškas beprotis ir narkomanas. Kodėl?

Didžia dalimi su tuo susijusios mįslingos jo žūties aplinkybės.

Girtuoklis griovyje

1849 metų spalio 3-iąją Baltimorėje lietus pylė kaip iš kibiro. Bet tai nesutrukdė Džozefui V. Volkeriui, laikraščio „Baltimore Sun“ spaustuvės rinkėjui, atlikti pilietinės pareigos. Tądien Merilendo valstija rinko savo atstovus į kongresą, Baltimorės miestas – šerifą.

Artimiausias balsavimo punktas buvo „Gunner’s Hall“ aludėje. Ją priėjęs Dž. V. Volkeris pamatė griovyje besivoliojantį žmogelį – purviną, skarmaluotą, menkai sąmoningą. O netikėčiausia buvo tai, kad lietuje mirko Edgaras Alanas Po, žinomas poetas.

Nenorėdamas jo taip palikti, Dž. V. Volkeris ėmėsi klausinėti, gal tas turi pažįstamų, kurie galėtų padėti. E. A. Po šiaip ne taip ištarė Džozefo E. Snodgraso, žurnalo redaktoriaus, turinčio šiokį tokį medicininį išsilavinimą, vardą.

Paslaugusis spaustuvės darbuotojas nusiuntė jam skubų raštelį ir rašytojas buvo perduotas į gydytojo rankas.

Koks Reinoldsas?

Bemaž savaite ankščiau, rugsėjo 27-ąją, E. A. Po išvyko iš Ričmondo Virdžinijos valstijoje į Filadelfiją. Ten jo laukė darbas – suredaguoti anuomet dar menkai žinomos poetės Margaritos Sent Leon Loud eilių rinkinį.

Kai rašytojas buvo rastas kliedintis griovyje, paaiškėjo, jog nuo pat išvykimo iš Ričmondo jis faktiškai buvo dingęs be žinios. Į Filadelfiją E. A. Po taip ir nenuvažiavo. Nepasirodė ir savo namuose Niujorke, iš kur turėjo pasiimti tetą ir kartu su ja grįžti į Ričmondą savo vestuvėms.

Kur E. A. Po klaidžiojo visą tą laiką, liko nežinoma, mat per kitas keturias dienas iki mirties vyro protas taip ir neprašviesėjo.

Tačiau, pasak rašytoją prižiūrėjusio gydytojo Džono Dž. Morano, naktį prieš mirtį, spalio 7-ąją, ligonis nuolat šaukėsi kažkokio Reinoldso. Kas jis toks, ir šiandien niekas nenumano.

Išėjo iš šio pasaulio E. A. Po taip, tarsi pats būtų savo mirties scenarijų parašęs. Jo mirties liudijime gydytojas įrašė diagnozę „frenitas“ – kitaip smegenų uždegimas. Tačiau tai tik viena iš geros dešimties galimų priežasčių.

Smurto auka

1867-ieji buvo tie metai, kai pirmąkart suabejota oficialia E. A. Po mirties priežastimi.

Rašytojo biografė Elizabet Ouks Smit parašė straipsnį, kuriame teigė, jog šis buvęs žiauriai sumuštas kažkokios moters užsakymu dėl to, kad neva smarkiai ją įskaudino. To pasekmė – ištinusios smegenys, karštinė ir mirtis.

Vėliau, 1872 metais, spėliota, kad Baltimorėje rašytojas atsitiktinai sutiko bičiulius iš Vest Pointo karo akademijos laikų. Tie įkalbėjo kartu išgerti, o iš A. E. Po gėrėjas buvo nekoks. Tad apsvaigo iki proto praradimo nuo vienos šampano taurės ir, palikęs draugus, nuklydo į gatves. Palaikę girtuokliu, kažkokie chuliganai jį apiplėšė, sumušė ir paliko naktį griovyje.

Politika

Yra manančiųjų, jog E. A. Po tapo rinkimų machinacijų auka.

XIX a. JAV praktikuotas toks rinkėjų „agitavimo“ būdas, kai samdinių gaujos grobdavo niekuo neįtariančius žmones tiesiog gatvėje ir priversdavo daugybę kartų skirtingais vardais balsuoti už tam tikrą kandidatą – net parūpindavo maskuotę.

Baltimorėje šis metodas buvo itin paplitęs, o balsavimo punktas, prie kurio rastas E. A. Po, garsėjo kaip vieta, kur grobikai tempdavo savo aukas.

Ši teorija ilgainiui tapo vienu įtikimiausių E. A. Po priešmirtinės būklės paaiškinimų. Mat prieš prohibiciją visi pabalsavusieji rinkimuose buvo nemokamai girdomi alkoholiu. Jeigu rašytoją grobikai privertė balsuoti ne vieną kartą, nenuostabu, jog tas net kliedėjo.

Alkoholis

Beveik visos rašytojo mirties versijos vienaip ar kitaip susijusios su faktu, kad jis visiškai netoleravo alkoholio.

Išgėręs vieną taurę vyno E. A. Po jau svirduliuodavo. Tą pačią bėdą turėjo ir jo sesuo, taigi greičiausiai kaltas buvo paveldimumas.

Tiesa, keli mėnesiai prieš mirtį rašytojas tapo aktyviu judėjimo už blaivybę nariu ir stengėsi vengti alkoholio. Galima to priežastis – prieš pat savo paskutinę kelionę būdamas Ričmonde E. A. Po sunkiai susirgo. Išsikapstė tik per stebuklą. Pasveikusį jį gydytojas įspėjo, kad „kitas toks priepuolis bus jau mirtinas“. E. A. Po atsakęs, kad jei žmonės jo negundytų, jis pagundai ir nepasiduotų.

Panašu į pokalbį apie alkoholį? Tikrai taip.

Tuo labiau kad žmonės, supę rašytoją paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, irgi atrodė įsitikinę, jog nelaimėlis vis dėlto pasidavė tai pagundai dar kartą ir mirtinai nusigėrė.

Ši teorija gal net paaiškina, kodėl E. A. Po prieš mirtį buvo dingęs net penkias dienas ir atsirado vilkėdamas nesavus drabužius. Tačiau jokių įrodymų nėra.

Smalkės

1999 metais amerikietis toksikologas Albertas Donėjus nusprendė įrodyti, kad E. A. Po nusinuodijo anglies monoksidu.

XIX a. patalpoms apšviesti naudotos akmens anglių dujos. A. Donėjus ištyrė rašytojo plaukų mėginį ieškodamas tam tikrų sunkiųjų metalų, kurie patvirtintų apsinuodijimo smalkėmis versiją. Rezultatai buvo nepakankami.

Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais

Nors anglies monoksido pėdsakų plaukų mėginiuose neaptikta, nustatyta, kad paskutiniaisiais E. A. Po gyvenimo mėnesiais jo organizme būta gyvsidabrio.

Kai rašytojas 1849 metų liepą lankėsi Filadelfijoje, ten siautė choleros epidemija. Tad gydytojas skyrė jam kalomelio – gyvsidabrio chlorido.

Apsinuodijimas gyvsidabriu paaiškintų kai kuriuos simptomus kaip priešmirtinės haliucinacijos, kliedesiai. Tačiau yra vienas „bet“: metalo kiekis E. A. Po plaukuose buvo 30 kartų mažesnis, nei reikėtų apnuodyti organizmą.

Pasiutligė

1996-aisiais amerikietis kardiologas Robertas M. Benitesas dalyvavo konferencijoje klinikinės patologijos tema. Jos dalyviai gavo anoniminius pacientus, kuriems reikėjo nustatyti diagnozę tik iš simptomų sąrašo, sudaryto ligonio tikrojo gydytojo.

R. M. Benitesui teko pacientas, apibūdintas kaip „E. P., rašytojas iš Ričmondo“. Jo simptomai kardiologui iškart pasirodė akivaizdūs: vyras mirė nuo pasiutligės.

Paciento ligos istorijoje buvo rašoma, kad jis į ligoninę atvežtas sutrikęs, letargiškas. Po to jo būklė ėmė staigiai blogėti: prasidėjo kliedesiai, vaizdinės haliucinacijos, pulsas čia tankėjo, čia retėjo, kvėpavimas tapo dažnas, paviršinis. Per keturias dienas (kaip tik tokia yra vidutinė išgyvenimo trukmė pasireiškus sunkiems pasiutligės simptomams) ligonis mirė.

XIX a. pasiutligės virusas buvo ganėtinai paplitęs. Tačiau be DNR analizės neįmanoma šimtu procentų patvirtinti, kad rašytoją pražudė būtent jis. Juolab kad E. A. Po ligoninėje gėrė vandenį, ant jo kūno nebuvo ir jokių gyvūno įkandimo žymių.

Smegenų navikas

Tai viena naujausių teorijų.

E. A. Po mirus, jis buvo tiesiog palaidotas Baltimorės kapinėse nežymėtame kape. Tik praėjus 26 metams jį nuspręsta perlaidoti į garbingesnę kapinių vietą.

Deja, keliant karstą iš duobės, jis suiro, kas buvo likę iš kūno, išbyrėjo. Tada vienas darbininkas ir atkreipė dėmesį į keistą dalyką: E. A. Po kaukolėje kažkas ritinėjosi.

Spaudoje paskui rašyta, jog tai buvo smegenys – susitraukusios, sudžiūvusios, tačiau išsilaikiusios.

Šiandien jau žinoma, kad taip nutikti negalėjo: smegenys vienas pirmųjų organų, pradedančių irti.

Tačiau amerikietis rašytojas, romano apie E. A. Po mirtį autorius Metjus Perlas nepaprastai tuo gumulu susidomėjo. Ir, pasikonsultavęs su teismo medicinos ekspertu, sužinojo: masė kaukolėje galėjo būti auglys – jie po mirties kartais sukalkėja.

Įdomu, kad smegenų auglio versija net turi pagrindą. Vienas Niujorko gydytojas pačiam E. A. Po yra sakęs apie patologiją jo smegenyse, dėl kurios neva taip jautriai ir reaguoja į alkoholį.

Gripas

Mažiau makabriška ir gana realistiška versija: jeigu E. A. Po sirgo gripu, jam galėjo išsivystyti pneumonija, paspartinusi mirtį. Stiprus karščiavimas paaiškintų kliedesius ir haliucinacijas.

Pasirodo, kelios dienos prieš kelionę, per kurią dingo, rašytojas susirgo. Paskutinę naktį prieš išvykdamas buvo jau labai pasiligojęs.

Būsimoji žmona vėliau paliudijo, kad E. A. Po karščiavo, pulsas buvo labai silpnas, tad ji įkalbinėjusi nevykti į Filadelfiją.

Kai rašytojas nuėjo pas gydytoją, tas jam irgi uždraudė keliauti.

E. A. Po nepaklausė abiejų.

Nužudymas

2000-aisiais rašytojas Džonas E. Volšas išleido knygą apie E. A. Po mirtį, kurioje pateikė dar vieną teoriją.

Jo nuomone, rašytoją nužudė jo turtingos sužadėtinės, našlės Saros Elmiros Šelton broliai.

Išanalizavęs to meto spaudą, laiškus, memuarus, Dž. E. Volšas padarė išvadą, kad E. A. Po visgi nusigavo iki Filadelfijos. Bet ten jo laukė pasala.

Broliai Šeltonai prigrasė E. A. Po nevesti jų sesers. Ir taip smarkiai išgąsdino, kad privertė užsimaskuoti persirengiant vargeta bei kone savaitę slapstytis mieste.

Vis dėlto E. A. Po, matyt, nusprendė grįžti į Ričmondą vestuvėms: Elmira buvo pirmoji jo meilė, prievarta ištekinta už kito. Tačiau pakeliui – Baltimorėje – nuotakos broliai jį sučiupo, sumušė ir prigirdė viskio, kuris, žinojo, rašytoj pribaigs.

Tačiau ši versija nesulaukė E. A. Po biografiją tyrinėjančių istorikų palaikymo. Anot specialistų, nors ji galima, mažai įtikinama.

Daugumos nuomone, niekas iki galo nepaaiškina genialaus kūrėjo mirties keistumo. Patikimiausi duomenys buvo ir lieka E. A. Po paskutinio gydytojo įrašai. Mediko nuomone, mirties priežastimi tapo frenitas, tad didelė tikimybė, jog rašytoją galėjo pražudyti encefalitas arba meningitas.

    Įdomūs faktai

Edgaras Alanas Po buvo įvaikintas. Neoficialiai – jį 3-ejų metų priglaudė turtingas pirklys Džonas Alanas (iš čia ir antrasis vardas), kai berniuko motina aktorė mirė nuo džiovos. Metais anksčiau Edgaro, jo vyresniojo brolio ir jaunesniosios sesutės tėvas, teisės studentas, dėl teatro metęs mokslus, paliko šeimą.
E. A. Po nebijojo prisidaryti sau priešų. Pirmiau, nei įsitvirtino kaip rašytojas, jis išgarsėjo kaip negailestingas kritikas, puldinėjęs jaunesnius, bet jau daugiau pasiekusius plunksnos meistrus. Po jo „kirviu“ buvo patekęs net Henris Vodsvertas Longfelas.
Pirmąkart E. A. Po vedė 1835 metais. Su Virdžinija Klem jis susituokė slapta, nes šioji ne tik buvo tikra 26-erių jaunikio pusseserė, bet ir vos 13 metų. Virdžinija mirė dvejais metais anksčiau už savo vyrą, 1847-aisiais, nuo džiovos.

The post Makabriška siaubo meistro istorija appeared first on Kauno savaitė.

Bet tai tik vienas klaidingas įsitikinimas apie „Mažojo princo“ autorių.

Garsiojo prancūzų rašytojo humanisto Antuano de Sent Egziuperi biografija apgaubta daugybės mitų.

Kas joje yra tiesa, o kas – ne?

Jis išgyveno kelias lėktuvo katastrofas

TIESA. Rašytojo biografijos tyrinėtojai teigia suskaičiavę jų mažiausiai dešimt.

Didžiausios katastrofos, pradedant nuo 1923-iųjų, įvyko A. de Sent Egziuperi atliekant bandomuosius didelio nuotolio skrydžius, kai nebuvo įmanoma nuspėti nei oro są- lygų, nei kaip lėktuvas ir jo pilotas atlaikys tokią kelionę.

Pavyzdžiui, 1935 metais pakeliui iš Paryžiaus į Saigoną lėktuvas su rašytoju ir jo mechaniku nukrito vidury Libijos dykumos. Juos per stebuklą surado ir išgelbėjo beduinai.

O 1938-aisiais per skrydį Niujorkas–Ugnies Žemė A. de Sent Egziuperi lėktuvas sudužo Gvatemaloje.

Jis buvo grafas

TIESA. Titulą Antuanas Mari Žanas Baptistas Rožė de Sent Egziuperi paveldėjo iš savo tėvo draudimo kompanijos inspektoriaus, priklausiusio senai, tačiau nusigyvenusiai aristokratų giminei. Tad nei vaikystėje, nei vyresniame amžiuje rašytojas aukštuomenėje nesisukiojo. Dar daugiau – buvo visiškai abejingas savo mėlynam kraujui. Net iš motinos išsireikalavo neadresuoti jam laiškų „Grafui Sent Egziuperi“ – nenorėjo, kad užrašą pamatę kolegos ar draugai pasijustų nesmagiai.

Jis gyveno kaip baltarankis inteligentas

NETIESA. Karjerą aviacijoje Antuanas pradėjo nuo pačių apačių ir į pilotus prasimušė pirmiau pabuvęs juodadarbiu mechaniku.

Dirbdamas pašto stotyje Afrikoje, Sacharos dykumos pašonėje, aviatorius pats remontuodavo orlaivius, nes mechanikų ten nebuvo. Todėl nenusiplaunančio purvo ir tepalo rankos tapo pasikartojančiu motyvu rašytojo laiškuose artimiesiems.

„Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas Prancūzijoje

NETIESA. Garsiąją pasaką A. de Sent Egziuperi parašė emigracijoje – tuo metu jo gimtinę tebebuvo okupavę naciai.

Knygą išspausdino „Reynal & Hitchcock“ leidykla 1943-iaisiais Niujorke iškart anglų ir prancūzų kalbomis.

Prancūzijoje „Mažasis princas“ pasirodė tik 1946 metais – po Antrojo pasaulinio karo ir jau po autoriaus mirties.

Jo santuoka buvo nelaiminga

NETIESA. Kad poros gyvenimas retai dvelkė ramybe, kalta buvo ne tik rašytojo salvadorietė žmona, irgi rašytoja Konsuela de Sent Egziuperi. Bent jau ne ji viena.

Abu sutuoktiniai pasižymėjo audringu temperamentu ir nesivar- žė būdami neištikimi.

Konsuelai, turtingo kavos plantacijų savininko dukrai, Antuanas buvo trečias vyras: su vienu ji išsiskyrė, antrąjį palaidojo.

Pirmas jų bandymas susituokti baigėsi skandalu dėl A. de Sent Egziuperi romanų su kitomis moterimis, kurių šis nė neslėpė.

Kai depresija sirgusi Konsuela atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur pacientus marino badu, Antuanas, nepaisydamas žmonos maldavimų ir skundų, ilgokai atsisakė ją iš ten paimti.

Tačiau būtent Konsuela 1942-aisiais rado Niujorke namus, kuriuose sudarė vyrui sąlygas kurti viso gyvenimo šedevrą. Nenuostabu, kad bū- tent ji tapo koketiškos ir užgaidžios Rožės „Mažajame prince“ prototipu.

Jis turėjo romaną su imperatoriaus anūke

TIESA. Natali Palei tikrai buvo Aleksandro II anūkė ir paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pusseserė.

Po revoliucijos emigravusi iš pradžių į Prancūziją, o 1933-iaisiais į JAV, ji tapo populiaria aktore ir modeliu.

Amerikoje 1942 metais užsimezgė jos trumputis romanas su grafu A. de Sent Egziuperi. Tačiau susirašinėjo buvę meilužiai iki pat rašytojo žūties.

Jis buvo vergvaldys

NETIESA. Tokį mitą pagimdė reali istorija, nutikusi, kai A. de Sent Egziuperi dirbo Šiaurės Afrikos pašto oro linijose.

Rašytojas iš vietos klajoklių genties išpirko vergą – ne tam, kad jį pasiliktų, bet kad išlaisvintų. Pinigus šiam tikslui rinko per draugus ir visus įmanomus pažįstamus, taigi net sumokėjus išpirką buvusiam vergui dar liko padori suma laisvo gyvenimo pradžiai.

Jo lėktuvą numušė gerbėjas

MAŽAI TIKĖTINA. 2008 metais vokietis Horstas Ripertas, buvęs Liuftvafės pilotas, prisipažino, kad tai jis 1944-ųjų liepos 31 dieną virš Vidur- žemio jūros netoli Prancūzijos Rivjeros numušė A. de Sent Egziuperi lėktuvą.

Kaip pasakojo H. Ripertas, tądien jis išskrido medžioti sąjungininkų žvalgybinio lėktuvo. Aptikęs jį numušė ir matė, kaip orlaivis nukrito į vandenį. O po kelių dienų iš perimto radijo pokalbio sužinojo, ką pražudė.

Tačiau išlikusiuose tų laikų dokumentuose nėra vokiečių piloto ataskaitos apie numuštą priešų lėktuvą.

Pats H. Ripertas tą aiškino paprastai – per karą popieriai buvo sunaikinti. Neturint jų, ši versija lieka jokiais kitais šaltiniais nepatvirtinta.

2000 metais rastose A. de Sent Egziuperi lėktuvo nuolaužose apšaudymo žymių nebuvo. (Tiesa, narai iškėlė tik mažąją dalį korpuso.) Archyvuose taip pat neaptikta įrodymų, jog rašytojo žūties dieną tame rajone vyko kokie nors oro mūšiai.

Vis dėlto H. Riperto išpažintis bent jau jam pačiam buvo nepaprastai svarbi: kaip didelis A. de Sent Egziuperi talento gerbėjas, jis tikino nenorintis, kad dingusį be žinios ra- šytoją kas nors manytų buvus savi- žudžiu ar dar blogiau – dezertyru.

The post Mitai apie Antuaną de Sent Egziuperi appeared first on Kauno savaitė.