Apkalbinėjantys dažnai vertinami kaip nepatikimi, paviršutiniški ar net pikti.

Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad apkalbos nebūtinai yra blogis – bent jau kalbant apie žmogaus psichinę sveikatą.

Paradoksalu, bet „ne savo“ reikalų aptarimas gali stiprinti psichiką, mažinti nerimą ir padėti kurti socialinius ryšius.

Apkalbos kaip žmones suartinantis mechanizmas

Psichologai pastebi, kad apkalbos suaktyvina tas smegenų sritis, kurios atsakingos už socialinį elgesį.

Kai kalbame apie kitus žmones, padidėja aktyvumas srityse, susijusiose su kitų žmonių ketinimų ir emocijų supratimu.

Tai didina mūsų empatiją ir padeda geriau orientuotis socialinėje aplinkoje.

Kalbėdami apie kitų žmonių gyvenimo įvykius, mes ne tik pramogaujame – dalijamės emocijomis, lyginame elgesio normas, stipriname tarpusavio pasitikėjimą.

Taip apkalbos tampa savotišku „socialiniu klijais“, padedančiais išlaikyti santykių stabilumą.

Streso ir nerimo mažinimas

Vienas netikėtas kitų žmonių aptarimo efektas – mažesnis streso ir nerimo lygis.

Tyrimai, paskelbti žurnale Social Psychological and Personality Science, parodė, kad žmonės, kuriems buvo leista dalytis apkalbomis, stresinėse situacijose jautėsi ramesni ir labiau atsipalaidavę.

Kai žmogus gali išsikalbėti, pasidalyti pastebėjimais ir dvejonėmis, jis atsikrato vidinės įtampos.

Tai tarsi savotiška išpažintis – apkalbos suteikia galimybę saugiai išlieti emocijas ir sulaukti palaikymo.

Vis dėlto verta prisiminti, kad emocijų „išliejimas“ nėra toks naudingas, kaip dažnai manoma – svarbu ne tik kalbėti, bet ir kaip tai daroma.

Apkalbos kaip mokymosi forma

Psichologų teigimu, svetimo elgesio aptarimas – tai taip pat mokymosi iš kitų klaidų būdas. Istorijos apie tai, kaip kažkas pasielgė ir kokias pasekmes tai turėjo, suteikia mums svarbių socialinių pamokų.

Tokie pokalbiai padeda geriau suvokti visuomenės normas ir lūkesčius, išvengti galimų klaidų ir kurti sąmoningesnius santykius.

Antropologai įsitikinę, kad būtent apkalbos atliko svarbų vaidmenį žmonių bendruomenių evoliucijoje.

Dar priešistoriniais laikais jos padėjo stiprinti pasitikėjimą grupėje, identifikuoti taisyklių pažeidėjus ir koordinuoti bendrą elgesį.

Nauda priklauso nuo bendravimo formos

Svarbu pabrėžti, kad ne visos apkalbos yra vienodai naudingos.

Konstruktyvus įvykių ir poelgių aptarimas – viena, o piktybiškas gandų skleidimas, asmens juodinimas ar tyčinis žeminimas – visai kas kita.

Kad apkalbos teiktų naudą, o ne žalą, verta laikytis kelių taisyklių.

Visų pirma – vengti agresijos ir menkinančių komentarų. Kalbėkite apie veiksmus, o ne apie patį žmogų.

Pokalbio tikslas turi būti ne kenkti, o siekti tarpusavio supratimo.

Deja, žmonėms kartais patinka neapkęsti kitų.

Vis dėlto verta ne apkalbinėti įprastąja, neigiama prasme, o kurti tvirtus neuro-socialinius tiltus.

Apibendrinimas

Apkalbos – natūralus socialinių ryšių palaikymo mechanizmas, streso mažinimo priemonė ir svarbus mokymosi įrankis.

Tačiau reikia mokėti neperžengti ribos.

Tinkamai naudojamos, jos tampa ne gėdingu įpročiu, o vertingu resursu, padedančiu išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir darną santykiuose.

The post Kodėl apkalbos naudingos sveikatai appeared first on Kauno savaitė.

Esą trijų savaičių maratonas leidžia be vidinio pasipriešinimo pradėti reguliariai sportuoti, sveikiau maitintis, anksčiau eiti miegoti ir pan.

Ši idėja sudomino mokslininkus.

Kaip rašo portalas Science Alert, paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta – trijų savaičių laikotarpis nėra universalus naujų įpročių susiformavimui ir įsitvirtinimui.

Kiek iš tikrųjų trunka įpročio formavimas?

21 dienos mitas siejamas su plastikos chirurgu Maxwellu Maltzu, kuris XX a. 7-ajame dešimtmetyje pastebėjo, kad jo pacientams prireikdavo apie trijų savaičių, kad priprastų prie fizinių pokyčių.

Šią mintį vėliau išpopuliarino savipagalbos knygų autoriai, ir galiausiai ji tapo plačiai priimta tiesa.

Tačiau psichologai ir elgesio mokslų tyrėjai jau seniai nustatė, kad įpročių formavimas yra kur kas sudėtingesnis procesas.

2010 metų tyrime savanoriai bandė įgyti paprastus įpročius – pavyzdžiui, išgerti stiklinę vandens po pusryčių arba kasdien suvalgyti vaisių.

Rezultatai parodė, kad vidutiniškai prireikė 66 dienų, kol šie veiksmai tapo automatiniai.

Vėlesni tyrimai atskleidė, kad norint iš esmės pakeisti elgesį ir suformuoti naujus įpročius žmonėms dažniausiai reikia nuo 2 iki 5 mėnesių.

Tyrimuose, kurie matavo automatiškumo pasiekimo laiką (kai elgesys tampa natūralia kasdienybės dalimi), nustatyta, kad šis laikotarpis svyruoja nuo 59 iki 154 dienų.

Kai kuriems žmonėms įprotis susiformuoja vos per keturias dienas, kitiems – per beveik metus. Toks platus diapazonas rodo, kad nėra vieno visiems tinkamo laiko tarpo – daug kas priklauso nuo to, kokį elgesį keičiate, kaip dažnai jis kartojamas, koks sudėtingas yra veiksmas ir kas jį atlieka.

Kas lemia, ar įprotis išliks?

Įpročio stiprumas yra esminis jo išlaikymo veiksnys.

2021 m. atlikta fizinio aktyvumo studijų apžvalga parodė, kad kuo labiau automatizuotas (ir mažiau varginantis) elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus jo laikysis nuosekliai.

Nieko keista, kad paprasti, mažai pastangų reikalaujantys įpročiai, kaip vandens gėrimas ar vitaminų vartojimas, formuojasi greičiau nei sudėtingesni, pavyzdžiui, pasiruošimas maratonui.

Vis dėlto, nepriklausomai nuo įpročio pobūdžio, tyrimai rodo, kad jo laikymasis priklauso ne tiek nuo motyvacijos ar valios, kiek nuo tinkamai sukurtų sąlygų.

Kartojimas, išoriniai signalai ir aiški struktūra – kur kas veiksmingesni ilgalaikiams pokyčiams nei vien tik entuziazmas.

Pavyzdžiui, programos, skatinančios suplanuoti sporto laiką kasdien tuo pačiu metu, ar priminimai išgerti vandens po kiekvieno valgio padeda įpročiui įsitvirtinti, nes elgesys tampa lengviau pakartojamas ir sunkiau pamirštamas.

Universiteto „University of South Australia“ mokslininkų Ben Singh ir Ashleigh Smith tyrimas, apėmęs daugiau nei 2600 dalyvių, atskleidė, kad įpročių formavimo priemonės duoda rezultatų įvairiose srityse – nuo tarpdančių valymo ir sveikos mitybos iki fizinio aktyvumo.

Tačiau bene svarbiausia išvada – net nedideli, kasdien kartojami veiksmai ilgainiui tampa įpročiais. Svarbiausia ne staigus gyvenimo perversmas, o nuoseklus elgesio kartojimas, kol jis tampa neatsiejama kasdienybės dalimi.

8 moksliškai pagrįsti patarimai, kaip suformuoti tvirtą įprotį

Suteikite sau laiko. Siekite nuosekliai kartoti norimą veiksmą bent 60 dienų. Tačiau nesiekite tobulumo – viena praleista diena dar nereiškia nesėkmės.

Supaprastinkite užduotį. Pradėkite nuo mažų žingsnių – pasirinkite veiksmą, kurį galėsite atlikti kasdien.

Susiekite naują įprotį su esama rutina. Pavyzdžiui, tarpdančius valykite prieš valydami dantis šepetėliu.

Stebėkite pažangą. Naudokite kalendorių ar programėlę, kad fiksuotumėte kiekvieną sėkmingą dieną.

Apdovanokite save. Paruoškite mėgstamą kavą po rytinio pasivaikščiojimo ar pasilepinkite serialo serija po savaitės treniruočių. Teigiamos emocijos stiprina įpročius.

Rytas – palankiausias metas. Įpročiai, praktikuojami rytais, paprastai formuojasi sėkmingiau nei vakariniai, nes ryte žmonės yra mažiau išsiblaškę ir motyvuotesni.

Asmeninis pasirinkimas – svarbus veiksnys. Žmonės labiau laikosi tų įpročių, kuriuos pasirinko patys.

Stabili aplinka – raktas į automatiškumą. Veiklos kartojimas toje pačioje situacijoje (pvz., pasivaikščiojimas po pietų kasdien) didina tikimybę, kad tai taps automatiniu elgesiu.

Kodėl 21 dienos mitas yra pavojingas?

Tikėjimas, kad įprotis susiformuoja per 21 dieną, dažnai lemia nusivylimą.

Jei per tris savaites pokyčių nepavyksta įtvirtinti, žmogus ima manyti, kad kažką daro blogai.

Tai gali sukelti nusivylimą, kaltę ir priversti atsisakyti tikslo.

Priešingai, žinojimas apie realius terminus padeda išlikti motyvuotiems net tada, kai progresas vyksta lėtai.

Duomenys rodo, kad įpročiui susiformuoti dažniausiai reikia bent dviejų mėnesių, o kartais – ir daugiau.

Tačiau tai taip pat reiškia, kad pokyčiai yra realūs ir pasiekiami.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolat kartojami tikslingi veiksmai stabiliame kontekste ilgainiui tampa automatiniai.

Naujas elgesys su laiku tampa lengvas ir natūralus.

Tad jei siekiate daugiau judėti, sveikiau maitintis ar pagerinti miego kokybę, svarbiausia ne greitis, o nuoseklumas.

Laikykitės šios krypties – ir įprotis prigis.

The post 21 dienos mitas: kiek iš tikrųjų reikia laiko įpročiui susiformuoti appeared first on Kauno savaitė.

Kartu išsiaiškino, kas paskatina kai kuriuos asmenis būriais „gelbėti“ šunis ir kates.

Kaip įspėja amerikiečiai psichologai ir veterinarai iš Misisipės valstijos universiteto, savo išvadas neseniai paskelbę leidinyje „Journal of the American Veterinary Medical Association“, šeimininkų troškimas turėti kuo daugiau augintinių kenkia patiems augintiniams.

Tyrėjų teigimu, žmonės, priglaudžiantys po savo stogu labai daug kačių ir šunų, dažnai yra patologiniai kaupikai – tokiems būdingas obsesinis elgesys, dėl kurio renka ir namuose laiko įvairiausius daiktus, kol būstas tampa nebetinkamas gyventi.

Nors skirtumas toks, kad šie asmenys vietoj daiktų kolekcionuoja gyvūnus, galutinis rezultatas vis tiek būna analogiškas.

Taigi psichologų ir veterinarų komanda išanalizavo universiteto veterinarijos klinikos 2009–2019 m. duomenų bazę.

Iš viso tyrėjai peržiūrėjo 6 500 šeimininkų ir 8 500 gyvūnų medicininę informaciją.

O baigę priėjo prie išvados, kad įsigyti daugiau kaip 8 augintinius namams neverta.

Jeigu gyvūnų bus daugiau, tiesiog nesusidorosite su jų priežiūra ir taip pakenksite savo numylėtinių sveikatai.

Psichologų aiškinimu, patologiniai kaupikai, kurie pripildo namus augintinių, paprastai nesuvokia šitaip jiems kenkiantys.

Priešingai – mano gyvūnus gelbstintys.

Psichikos sutrikimas neleidžia jiems suvokti, kokia kenksminga tokioje grūstyje tampa aplinka ir jiems patiems, ir augintiniams.

The post Laikote save normaliais? Pirmiau susiskaičiuokite augintinius appeared first on Kauno savaitė.

Gerai būtų pažinoti visus, net giliausius savo asmenybės užkampius – gal taip lengviau pavyktų rasti savo vietą pasaulyje. Bet kol visi dar klaidžiojame didesniuose ar mažesniuose patamsiuose, specialistai stengiasi atrasti naujų, efektyvesnių įrankių gilesnėms įžvalgoms apie pačius save. Kad geriau žinotume, kas tokie ir kokie esame, ir kuo labiau tas žinias išnaudotume.

Vienu tokių įrankių galėtų būti garsaus britų psichologo Pipo Vilsono sukurtas psichoemocinis asmenybės testas, kurį jis pavadino netikėtai linksmai – „Blob Tree Test“. Lietuviškai tebūnie tai „Tešlinių žmogeliukų medžio testas“.

O nuostabiausia, kad jis vienodai tinka visiems: ir vaikams, jaunimui, ir suaugusiesiems.

Koks tai testas

Emocinio intelekto ir patirtinio mokymosi ekspertas, psichologas biheivioristas P. Vilsonas šį testą sukūrė pirmiausia norėdamas padėti įvairaus amžiaus žmonėms identifikuoti savo jausmus bei emocijas ir per juos pažinti save. O sykiu suprasti savo tikrąjį potencialą ir taip surasti gyvenime pusiausvyrą.

Testą sudaro paprastas medžio piešinys su ant jo šakų ar apačioje, prie kamieno, sėdinčiomis, gulinčiomis, kybančiomis juokingomis žmogeliukų figūrėlėmis, sunumeruotomis nuo 1 iki 21.

Medis piešinyje simbolizuoja mums pažįstamą vietą ar aplinką, tokią kaip mokykla, verslo įmonė, šeima arba draugų grupė. Žmogeliukai – skirtingas nuotaikas bei veiklas.

Testą atliekantis asmuo turėtų pasirinkti du iš jų – ir labai kruopščiai, apgalvotai, ne atsitiktine tvarka. Pirmąjį žmogeliuką, kurio nuotaika ar veikla jam labiausiai primena save patį šią akimirką. Ir antrąjį, į kurį norėtų panašėti, tapti tokiu ateityje, kurį mato kaip tobulesnę savo versiją.

Pasirinkimas atskleis jūsų psichinę-emocinę būseną ir asmenybės bruožus.

Kaip suprasti rezultatus

Taigi, pradėkime iš eilės (būkite atidūs, nes kai kurie skaitmenys gali kartotis ir tolesniame aprašyme).

Jeigu susitapatinote su figūrėlėmis 1, 3, 6, vadinasi, esate nepaprastai ryžtingos asmenybės.

7-am labai svarbu jaustis mylimam, sergimam, saugiam. Dėl savo neišsenkančio poreikio būti mylimiems jie patys amžinai įsimyli netinkamus žmones.

Jums reikėtų atidžiau apsižvalgyti aplinkui – tik taip pagaliau pastebėsite, jog yra žmonių, galinčių padėti jums evoliucionuoti, užuot ir toliau renkantis tuos, kurie nesupranta, kokie pažeidžiami iš tikrųjų esate.

2, 11, 12, 18 ir 19 byloja, jog šeimoje esate tas žmogus, į kurį, jei kas, visi kreipiasi, bei kad nuoširdžiai vertinate mylimus žmones.

Pasirinkote skaičių 4? Jis simbolizuoja pasiruošimą sunkiai dirbti dėl savo tikslų. Už jus protingesni žmonės jūsų neatgraso – žinote ir patys esantys protingi, pasitikite savimi. Jūs patenkinti savo gyvenimu optimistai, sugebantys matyti platesnį vaizdą ir įžvelgti perspektyvas.

Nusižiūrėjote 5? Nieko gera. Toks pasirinkimas – dažno nuovargio simbolis, o patį sekinantį nuovargį lemia galimos sveikatos arba emocinės problemos. Bet apie penketą dar pakalbėsime vėliau.

Žmonės, pasirenkantys 13 arba 21 numeriais pažymėtus žmogeliukus, linkę laikytis nuošalėje. Grupėse, kurioms priklauso, tokie laikomi vienišiais. Jiems baisu būti tarp kitų žmonių.

8-ukai – lakios vaizduotės svajokliai, romantikai. Labai kūrybingi žmonės, nuolat generuojantys naujas idėjas, kurias aplinkiniai entuziastingai priima. Tačiau kartais jie užsimano skirti laiko tik sau patiems – kad vėl pasipildytų energijos, gyvenimo džiaugsmo ir noro socializuotis. Būtų gerai, jei artimieji tokį poreikį izoliuotis suprastų teisingai ir suteiktų šiems žmonėms erdvės, kai jos prireikia.

9-etai – kūrybingi, mylintys gyvenimą, besimėgaujantys kiekviena akimirka, mylintys ir mokantys būti dėkingi už visą gėrį, kuris jiems duotas. Tai padeda šiems žmonėms išlaikyti pozityvų nusiteikimą ir atvirą širdį visiems geriems dalykams, kurių dar gali būti.

Tiems, kas pasirinko skaičius 10 arba 15, reikia labai nedaug, kad būtų patenkinti gyvenimu. Jie laimingi turėdami tiek, kiek turi, ir labiausiai vertina paprastus dalykus.

Dar 10-ukai – ambicingi, bet labai atsargūs. Jie darbštūs ir ryžtingi, todėl pasiekia praktiškai viską, ką užsibrėžę. Jų idėjos visada išskirtinės ir vertinamos bet kurioje srityje.

15-uosius numerius labiau motyvuoja kelio į sėkmę grožis nei pats pasisekimas. Jie smalsūs, trokštantys mokytis naujų dalykų, pasisemti naujų patirčių, sutikti naujų žmonių ir iš jų taip pat kažko išmokti.

Numeris 14 – depresija ir emocinis išsekimas, neviltis be jokios šviesos tunelio gale. Jums būtina pasistengti visomis išgalėmis ir rasti palaikymą tarp jus supančių, mylinčių žmonių ir per juos atgauti pasitikėjimą savimi.

20-uoju numeriu pažymėtą žmogutį pasirenka lyderiai iš prigimties, pasižymintys aukšta saviverte. Tai asmenybės, kurių visi klauso: ambicingos, pasitikinčios savimi, trykštančios gyvybingumu. Jūs rizikuoti nebijantys inovatoriai, kuriems pasišventimas ir aistringumas dovanoja daug sėkmingų akimirkų bei pasitenkinimo. Kartu su numeriais 10 ir 15 jūs esate laimėtojai, dievinantys pergalės skonį, net jei kiekvienas jos siekiate skirtingai.

16, 17 ir 18 žmogučius paprastai pasirenka gyvenimą mylintys optimistai, pasižymintys komandine dvasia ir sėkmingi bet kokioje srityje, nes nebijo jokių iššūkių. 17-ukai, tiesa, ne prieš būti lepinami, o 16-ukai mėgsta būti mylimi ir vertinami, tad jeigu tą užtikrinsite, jie taps geriausiais jūsų draugais.

Grįžtant vėl į pradžią, jeigu pasirinkote 2 ar 3 numerį, esate ambicingi ir savimi pasitikintys žmonės. Žinote, jog jums visada seksis ir aplinkybės klostysis palankiai, kad galėtumėte žengti tik į priekį.

Skaičiumi 21 pažymėtas žmogutis labai stengiasi, bet neišmano, kaip priimti jam geriausius sprendimus. Tokiems reikia išmokti paprašyti aplinkinių pagalbos ir užgniaužti savo įtarią prigimtį.

Tie, kas pasirenka skaičius 13, 21 ir 5, laikomi užsidariusiais, įtariais ir nepasitikinčiais žmonėmis.

21 numeris gali turėti narcisistinių polinkių ir pavydėti kitų sėkmės.

Numeris 5 pernelyg greitai nuleidžia rankas, nes netiki savo neeiliniu potencialu. O 13-ukai padarytų bet ką, kad tik įrodytų esą nuostabūs, tačiau laikytis nuošalėje nuo visų, vienumoje ir niekuo nepasitikėti juk nepalyginamai lengviau.

Skaičiai 6, 11 ir 12 charakterizuojami kaip komunikabilios asmenybės, mokančios palaikyti savo draugus. Tai aukšto emocinio intelekto žmonės, kas leidžia jiems sėkmingai susidoroti ir su labiausiai stresinėmis gyvenimiškomis situacijomis. Pasirinkote šiuos žmogučius – vadinasi, jums dar būdinga ir komandinė dvasia. Jūs visada randate reikalingus sprendimus, o stiklinę su vandeniu matote pusiau pilną, ne pusiau tuščią.

Na, o 19-ą žmogeliuką pasirenkantys žmonės yra paprasčiausiai laimingi. Į gyvenimą žvelgiantys pozityviai, jie greitai atsikrato visų neigiamų emocijų ir dėmesį koncentruoja tik į tai, kas yra gera. Tai sielos bičiuliai, filantropai, padarysiantys bet ką, kad padėtų kitiems. Jums būdinga didžiulė empatija, tačiau neprošal būtų išmokti pasirūpinti ir savimi pačiais, ne tik aplinkiniais.

Kokia iš to nauda

Kaip negrabiai nupieštos figūrėlės gali tiek daug papasakoti apie žmogaus vidinį pasaulį? Šio testo „paslapties“ raktas glūdi elementariausiame iš visų pasaulio pažinimo metodų, kuriuo visi naudojamės praktiškai nuo gimimo: tai kūno kalba.

Žmogeliukai medyje visi atrodo vienodai negrabūs, be lyties, amžiaus, rasės ar etninių bruožų. Dėl to tapatinti save galime tik su jų pozomis ir vieta medyje. Jokie kiti šališkumai čia negalimi.

Vaikiškai atrodantys piešinukai simbolizuoja giliausias emocijas, neapibūdinamas nė vienu žodžiu. Nėra nei teisingų, nei klaidingų pasirinkimų, tik erdvė žiūrinčiojo jausmų interpretacijai.

Kiekvienam išbandžiusiajam šį testą tie jausmai bus kitokie – ir tai normalu. Nes net ir kūno kalbą mes suprantame skirtingai, ką jau kalbėti apie emocijas.

Svarbiausia, kad tai taptų diskusijos su pačiais savimi pradžia.

     Tai esate introvertai?

Ir puiku! Tokių, kaip jūs, yra nuo trečdalio iki pusės planetos gyventojų.

Blogai tai, kad likusioji žmonijos pusė introvertų dažnai nesupranta: laiko juos droviais, nepasitikinčiais savimi nuobodomis arba, dar blogiau, – piktais, nedraugiškais ir šiurkščiais. Visa tai, aišku, netiesa. Kaip ir netiesa, kad visi introvertai vienodi.

Yra net keturi skirtingi introvertų tipai, smarkiai viens nuo kito besiskiriantys.

Socialiniai introvertai, jei nėra būtinybės, linkę nedalyvauti susibūrimuose arba bendrauti tik su mažomis žmonių grupėmis. Ne dėl to, kad drovu ar nedrąsu – tiesiog taip labiau patinka. Mąstantieji introvertai – itin įžvalgūs, mąslūs žmonės, panirę į savo vidinį pasaulį, kuriame sutelktas visas jų kūrybiškumas ir vaizduotė.

Nerimastingi introvertai viešumoje jaučiasi nesmagiai, nepasitiki savimi. Šių žmonių galvose nuolat sukasi mintys, kas blogo arba nemalonaus galėjo ar galėtų nutikti.

Santūrieji introvertai mėgsta gerai pagalvoti prieš ką nors pasakydami ar padarydami, todėl per gyvenimą eina daug lėtesniu žingsniu nei visi. Vaizdžiai tariant, jie negali tiesiog pakilti ir bėgti – jiems būtinas „apšilimas“.

Štai dar keli mokslu pagrįsti faktai apie introvertus:

• Jų asmenybę lemia genai. Dėl to introvertas niekada negalės virsti ekstravertu ir atvirkščiai.

• Jie naudojasi kita nervų sistemos dalimi nei ekstravertai. Šie – simpatine, introvertai – parasimpatine.

• Jie greičiau reaguoja į naują informaciją (pavyzdžiui, apie pasikeitusią aplinką), nes jų smegenys natūraliai yra aktyvesnės, taigi ir protas veikia greičiau.

• Jie tikrai nemėgsta apsikeitimų mandagiomis frazėmis ir plepalų apie nieką, nes tai atrodo beprasmiška, trukdo užmegzti gilesnį ryšį su pašnekovu ir pažinti jo asmenybę.

• Jie nemėgsta skambinti telefonu – kad nereikėtų gaišti laiko mandagybėms, bet mėgsta siųsti žinutes, nes čia gali kontroliuoti teksto glaustumą ir išreikšti savo kūrybingumą.

• Jie labiau linkę viską atidėlioti. Ne todėl, kad yra tingūs, o dėl to, jog turi viską gerai apgalvoti ir tada jau imti ir padaryti. Atidėliodami darbus introvertai paprasčiausiai planuoja savo sėkmę.

• Jiems patinka lietingi orai. Kadangi lietaus šniokštimas primena baltąjį triukšmą, introvertai tokiomis dienomis mąsto dar aiškiau nei paprastai. Be to, nejaučia spaudimo planuoti savo laiko.

     Įdomūs faktai

Užsienyje „Tešlinių žmogeliukų medžio testas“ naudojamas daugelyje mokyklų vaikų psichinei sveikatai įvertinti.
Testo autorius psichologas Pipas Vilsonas yra sudaręs 50 skirtingų „emocijų medžių“, padedančių tyrinėti labiausiai užslėptas emocijas.

The post Psichologinis testas: kas jūs? appeared first on Kauno savaitė.

Tikriausiai esate gatvėje matę senelį, murmantį kažką sau po nosimi, ar moterį parduotuvėje, kalbančią su savimi.

Ar tuo metu jautėtės nejaukiai būdami šalia? Greičiausiai taip – juk kyla minčių, ar tai psichikos sutrikimas, o ir žmonėms būdinga smerkti tai, ko nesupranta.

Visgi, tikriausiai ir patys esate pastebėję, kaip kartais viešoje vietoje (parduotuvėje ar darbe) pradedate garsiai dėstyti savo mintis. Po to aplanko suvokimas ir nejaukumas…

Tačiau nesijaudinkite – jūs nesate pamišę!

Kalbėtis su savimi garsiai – tai normalu

Paslaptis paprasta: visi kalbasi su savimi, tik dažniausiai tai vyksta, kai aplink nėra kitų žmonių. Ir taip – tai normalu.

Kodėl taip elgiamės? Atsakymus pateikia moksliniai tyrimai.
Vienas pagrindinių veiksnių – socialinė izoliacija. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia vieni, dažniau kalbasi su savimi. Tas pats galioja ir vieninteliams šeimos vaikams, kurie tai daro dažniau nei turintys brolių ar seserų.
Kita priežastis – stresas ar naujos situacijos. Garsiai kalbėdamiesi su savimi, žmonės bando susidoroti su nežinomybe, nerimu ar netgi obsesinėmis mintimis.

„Kalba yra naudinga organizuojant veiksmus. Ji padeda žmonėms sutelkti dėmesį į užduotį ir žinoti, kada persijungti“

Profesorius G. Lupyanas.

Taip pat mažų vaikų pokalbiai su savimi padeda jiems suvokti socialinius vaidmenis, nors ilgainiui tai tampa vidine kalba – mąstymu.

O vyresniame amžiuje pokalbiai su savimi padeda lengviau išgyventi dieną.

Kalbėtis su savimi garsiai – tai naudinga

Tyrimai parodė, kad garsiai kartojant ieškomo daikto pavadinimą, jį surasti tampa lengviau. Pavyzdžiui, praradus raktus, padeda šūkčiojimas „kur mano raktai?“.

Kaip teigia psichologijos profesorius Garis Lupyanas iš Viskonsino-Madisono universiteto, tai padeda smegenims sutelkti dėmesį į ieškomą objektą.
Be to, garsūs pokalbiai su savimi padeda lengviau ir greičiau spręsti užduotis. Jie taip pat gali būti motyvuojantys.

Pavyzdžiui, sportininkai, garsiai dėstantys savo veiksmų planą ar skatindami save, pasiekia geresnių rezultatų. Tokie ir panašūs verbaliniai veiksmai psichologų vadinami afirmacijomis.

Afirmacijos – trumpos frazės, padedančios siekti tikslų ir dovanojančios pozityvią energiją. Kiekvienas mūsų šias frazes gali susigalvoti pats, į kurias sudės svarbiausias svajones, tikslus ir siekius. Afirmacijos veikia tada, kai yra derinamos su veiksmais. Trumpai tariant, tik frazių kartojimas problemų neišspręs, tačiau pozityvus nusiteikimas gali padėti pasijausti geriau, ramiau, atrasti harmoniją, pasiekti rezultatą, išsigryninti savo poreikius ir pojūčius, atrasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Garsūs pokalbiai padeda susikoncentruoti, ypač atliekant veiksmus, reikalaujančius kelių etapų. Mes nesąmoningai naudojame šį metodą, pavyzdžiui, kai pirmą kartą atliekame tam tikrą užduotį, garsiai kartodami mokytojo žingsnius.

Pokalbiai su savimi padeda valdyti emocijas ir stresą

Garsiai išsakyti priekaištai ar net keiksmai dažnai padeda išleisti susikaupusį pyktį ir įtampą. Pokalbiai su savimi taip pat leidžia analizuoti sudėtingas užduotis, ruoštis svarbiems pokalbiams ar situacijoms, kas itin naudinga intravertams.

Psichologai rekomenduoja kalbėtis su savimi, nes tai padeda sulėtinti minčių tėkmę, įgyti sąmoningumo ir reguliuoti emocijas – panašiai kaip dienoraščio rašymas.

Kaip sako psichoterapeutė Gabrielė Morse iš Niujorko:
„Mes kasdien turime tūkstančius atsitiktinių minčių – jos tiesiog yra neuronų impulsai. Garsus kalbėjimas iš tiesų gali padėti sureguliuoti ir nuraminti save bei kontroliuoti minčių srautą.“

Mums kažkodėl atrodo, kad kalbėtis su savimi yra nenormalu.

Galbūt kadaise kažkas išjuokė kitą, ir šis požiūris prigijo.

Tačiau iš tiesų pokalbiai su savimi padeda susidėlioti mintis, emocijas ir užduotis, susikoncentruoti bei atlikti viską geriau.

Atėjo metas atsikratyti šio nepagrįsto stereotipo!

The post Kalbėjimas su savimi: patologija ar naudingas įgūdis? appeared first on Kauno savaitė.