Dažniausiai tokie žodžiai praleidžiami pro ausis – juk jie skamba kaip dar viena suaugusiųjų frazė iš tos pačios serijos: „nesėdėk prie telefono“, „užsiimk kuo nors naudingu“ ar „eik anksčiau miegoti“.

Tačiau dabar ši mintis turi ir mokslinį pagrindą.

Nauji tyrimai rodo, kad skaitymas vaikystėje ir paauglystėje gali būti susijęs ne tik su geresniu žodynu ar mokymosi rezultatais, bet ir su smegenų struktūros skirtumais.

Įdomiausia tai, kad šis poveikis siejamas su ilgalaikiais pokyčiais – jie pastebimi ir po kelerių metų.

Šis vaikystės įprotis gali būti susijęs su fiziniais smegenų raidos skirtumais, o laikotarpis, kai skaitymas gali būti ypač svarbus, yra trumpesnis, nei mano daugelis tėvų.

Todėl svarbu nepraleisti tinkamo momento.

Kaip skaitymas veikia paauglių smegenų raidą

Mokslininkai atliko tyrimą, kuriame buvo analizuojami daugiau kaip 10 tūkst. paauglių smegenų skenavimo ir kognityvinių testų duomenys.

Paaiškėjo, kad paaugliai, kurie nuo vaikystės reguliariai skaitė savo malonumui, kognityviniuose testuose pasirodė geriau, o jų smegenų struktūroje fiksuoti tam tikri skirtumai.

Ypač išsiskyrė sritys, susijusios su kalba, dėmesiu, informacijos apdorojimu ir savikontrole. Skirtumai buvo pastebimi kaktinėje, smilkininėje ir kitose smegenų žievės srityse.

Vaikai, kurie anksti pradėjo skaityti savo malonumui, paauglystėje geriau atliko atminties, dėmesio, kalbos ir naujų užduočių sprendimo testus.

Ryškesni skirtumai matyti žodyno, sukauptų žinių taikymo, sudėtingesnių tekstų supratimo ir gebėjimo tiksliau reikšti mintis srityse.

Be to, šie paaugliai rečiau turėjo dėmesio koncentracijos ir psichologinės savijautos problemų.

Svarbus niuansas: palankiausi rezultatai buvo siejami būtent su skaitymu savo malonumui, o ne vien su privaloma mokykline literatūra.

Kitaip tariant, smegenų raida labiau siejama su savanorišku įpročiu skaityti, o ne su skaitymu „iš pareigos“.

Mokslininkai taip pat tikrino, ar šių skirtumų negalima paaiškinti vien šeimos aplinka, tėvų išsilavinimu ar pajamomis.

Net įvertinus šiuos veiksnius, skaitymas savo malonumui išliko susijęs su geresniais rodikliais.

Kiek reikia skaityti, kad būtų naudinga atminčiai ir dėmesiui

Vienas įdomiausių tyrimo rezultatų – skaitymas, regis, turi savotišką „optimalų režimą“. Kognityviniai rodikliai gerėjo didėjant laikui, praleidžiamam su knygomis, tačiau tik iki tam tikros ribos.

Geriausi rezultatai buvo siejami su maždaug 12 valandų skaitymo per savaitę.

Viršijus šią ribą papildomos naudos nebepastebėta, o kai kurie rodikliai net šiek tiek prastėjo. Mokslininkai pabrėžia, kad greičiausiai problema yra ne pačios knygos, o pusiausvyra: jei vaikas skaito labai daug, jis gali mažiau judėti, bendrauti ir užsiimti kitomis smegenų raidai taip pat svarbiomis veiklomis.

Pastebėta ir daugiau sąsajų.

Paaugliai, kurie mėgo skaityti, vidutiniškai:

• mažiau laiko praleisdavo prie telefono ir socialiniuose tinkluose;
• ilgiau miegodavo;
• rečiau susidurdavo su dėmesio koncentracijos problemomis;
• pasižymėjo mažesniu nerimo ir streso lygiu.

Taigi skaitymo įprotis siejamas ne tik su intelektu, mokymusi ar atmintimi, bet ir su platesniu gyvenimo būdu.

Kodėl knygos smegenis lavina kitaip nei socialiniai tinklai ir trumpi vaizdo įrašai

Smegenims patinka „lengvas turinys“. Trumpi vaizdo įrašai, memai ir nesibaigiantis socialinių tinklų srautas suteikia greitą atlygį, bet dažnai reikalauja mažai pastangų.

Būtent čia ir slypi problema.

Romanas, esė ar ilgesnis pasakojimas priverčia smegenis dirbti sudėtingiau: reikia atsiminti veikėjus, sekti priežasties ir pasekmės ryšius, suprasti veikėjų motyvus ir jungti skirtingas idėjas. Smegenims tai tampa savotiška treniruote.

Kiti tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie laisvalaikiu skaito kasdien, supranta apie 26 proc. daugiau žodžių nei tie, kurie laisvalaikiu neskaito visai.

Šis skirtumas neišnyksta net įvertinus tėvų išsilavinimą ir socialinę aplinką.

Kai kurie tyrimai taip pat sieja grožinės literatūros skaitymą su geresniu gebėjimu suprasti kitų žmonių jausmus ir perspektyvas.

Vis dėlto čia reikėtų atsargumo: teiginys, kad būtent šiuolaikinė klasikinė literatūra „geriausiai“ veikia socialinį elgesį, nėra taip tvirtai pagrįstas kaip bendras ryšys tarp skaitymo, žodyno, kognityvinių gebėjimų ir emocinės savijautos.

Tai nereiškia, kad komiksai, trumpesni tekstai ar populiarioji mokslo literatūra yra beverčiai. Priešingai – jie gali būti puikus pirmas žingsnis į skaitymą, ypač vaikams ir paaugliams, kuriems ilgos knygos iš pradžių atrodo per sunkios.

Pagrindinė išvada paprasta: ilgesnis skaitymas dėmesį treniruoja kitaip nei trumpi įrašai, vaizdo klipai ir fragmentiškas turinys.

Kokio amžiaus skaitymas labiausiai veikia smegenis

Ši dalis ypač svarbi tėvams. Tyrimo duomenimis, stipriausios sąsajos pastebimos tada, kai vaikai pradeda skaityti savo malonumui ankstyvoje vaikystėje – maždaug nuo 2 iki 9 metų.

Tai laikotarpis, kai smegenys yra itin plastiškos ir greitai formuoja ilgalaikius nervinius ryšius.

Tų vaikų, kurie skaityti savo malonumui pradėjo anksti, paauglystėje smegenų struktūra ir kognityviniai rodikliai skyrėsi nuo vaikų, kurie skaityti pradėjo vėliau arba beveik neskaitė.

Meilę skaitymui lengviau ugdyti vaikystėje nei bandyti ją suformuoti jau paauglystėje. Tačiau pradėti niekada nevėlu – svarbu tai daryti švelniai: nuo trumpų skaitymo sesijų, vaikui suprantamų knygų ir paprastos taisyklės, kad skaitymas būtų įprotis, o ne bausmė.

Panašu, kad suaugusieji vis dėlto buvo teisūs: frazė „knygos lavina smegenis“ šiandien skamba kitaip.

Dabar ji turi ir rimtesnį mokslinį pagrindą – iki pat smegenų skenavimo duomenų.

The post Knygos keičia paauglių smegenis: ką parodė MRT tyrimai appeared first on Kauno savaitė.

Lemtingi sutapimai, kirviu mosuojantys žudikai, prisikeliančios mumijos ir zombių apokalipsės. Siaubo filmai mus traukte traukia, ypač šiuo metų laiku.

Na tai kas, kad bėga dešimtmečiai, visuomenės skoniai keičiasi, – šio žanro populiarumas tik didėja. Paradoksas? Nė iš tolo.

Esama net moksliniais įrodymais pagrįsto paaiškinimo, kodėl mes taip mėgstame būti gąsdinami.

Anot jo, visai nesvarbu, ar žiūrime šiurpią istoriją kone įbedę nosį į ekraną, ar tik žvilgčiojame pro pirštus, siaubo filmai atlieka savo darbą: teikia psichologinę ir emocinę naudą.

Štai kas vyksta žmogaus, išgyvenančio baimę, organizme.

Smegenys surengia pasitarimą

Mūsų reakcija į tokius dalykus, kaip baimė, aktyvuoja dvi smegenų sritis. Viena jų – prefrontalinė žievė, arba kaktinės skilties regionas, atsakingas už aukštesniąsias kognityvines funkcijas. Antroji – limbinė sistema, kur yra migdolinis kūnas ir kuri, jei stebėtume per magnetinio rezonanso tomografą, „užsidega“ kas kartą, kai susiduriame su kuo nors baugiu.

Žiūrint siaubo filmą, šios dvi smegenų dalys pradeda bendrauti bandydamos nustatyti, kaip smarkiai iš tikrųjų reikėtų bijoti. Taigi padeda mums suvokti skirtumą tarp iš tikrųjų gresiančio mirtino pavojaus ir pramanyto pramogai.

Pasireiškia „kautis arba trauktis“ reakcija

Tiesa, silpnesnė nei tuo atveju, jeigu būtume filmo herojų kailyje, bet vis tiek ganėtinai intensyvi.

Prisiminkite tą klasikinę reakciją į baisų epizodą ekrane, kai patys nepajuntame, kaip iš visų jėgų įsikimbame rankomis į kino teatro krėslo ranktūrius.

Lygiai tą patį padarytumėte lėktuve šiam įskridus į turbulencijos zoną.

Mat smegenų pogumburis vienodai reaguoja į bet kokią galimai mirtiną grėsmę, ar tai būtų ekrane staiga pasirodžiusi išgalvota pabaisa, ar gresianti lėktuvo katastrofa.

Tokioje situacijoje smegenų nurodymu mūsų kūno temperatūra šokteli, širdis ima greičiau varinėti kraują, kvėpavimas tampa dažnas ir paviršutinis – esame ruošiami kovoti už savo gyvybę.

Mintys „išsitrina“

Kai specialistai rekomenduoja meditacinius pratimus protui praskaidrinti ir nuo stresinių minčių išsivaduoti, tikrai neturi omenyje siaubo filmo seanso. Tačiau ir jie pripažįsta, kad baisių istorijų žiūrėjimas gali nuraminti mūsų protą – ir šis poveikis išlieka net filmui pasibaigus.

Psichologų aiškinimu, bijantis žmogus sugeba užblokuoti didelę dalį mąstymo ir gyventi tik ta akimirka – tarp kitko, dar gerą valandą po to, kai pavojus praeina.

Pasirodo, žiūrint siaubo filmą vyksta lygiai tas pats. Toks kinas leidžia mums laikinai nekvaršinti galvos dėl realių kasdienių rūpesčių. Kitaip tariant, veikia ne ką prasčiau nei taip giriamos meditacijos technikos.

Plūsteli kortizolis

Taip, kortizolis – streso hormonas, tačiau jo antplūdžiai nebūtinai yra blogas dalykas.

Blogai yra lėtinis stresas, kai mūsų organizmas kortizolį išskiria kiaurą dieną. Mažomis dozėmis šis hormonas, kartu su baime ir bendra įsiaudrinimo būkle, padeda pasiekti emocijas apdorojančius smegenų kampelius, kurių paprastai nelankome, ir galbūt net patirti ekstremalių išgyvenimų. Žodžiu, esama didelio skirtumo tarp blogojo ir gerojo streso.

Galimybė išgyventi tabu emocijas

Aristotelis, rašydamas apie graikų tragedijos poveikį žiūrovui, pirmasis apibūdino katarsį – jausmų išlaisvinimą.

Mąstytojo teigimu, dvi labiausiai visuomenėje gniaužiamos emocijos yra baimė ir gailestis – kai kuriais atvejais jų demonstravimas net yra tabu. O teatras leidžia tą tabu apeiti.

Psichologai jokiu būdu nelygina šiuolaikinių siaubo filmų su antikos dramaturgų darbais ir nepropaguoja jų kaip terapijos formos, bet vis dėlto pripažįsta, kad kinas suteikia progą išgyventi visą jausmų spektrą nesigėdijant. Tuo labiau kad, primena specialistai, žmonija šitaip elgiasi jau tūkstantmečius. Ir Šekspyro tragedijų pirmieji žiūrovai išgyvendavo visą seriją sukrečiančių potyrių, tad šioje srityje neišradome nieko nauja – nebent patį kiną.

Išskyrus kai kuriuos individualius atvejus, nemanoma, kad siaubo filmai daro kokią nors psichologinę žalą ir kad jų reikėtų vengti – priešingai. Tokių juostų populiarumas, anot psichologų, byloja apie tai, kad visuomenėje, kur skausmas, baimė ir kitos negatyvios emocijos laikomos viešai nereikštinomis, „siaubiakai“ labai reikalingi. Jie – prasiblaškymo priemonė, o prasiblaškymas – vienas veiksmingiausių žmonijos turimų mechanizmų susidoroti su bet kokiais sunkumais.

Galimybė nuslopinti nerimą

Atrodytų, būtų logiška žmonėms, turintiems potrauminio streso sindromą, nerimo spektro sutrikimų ir socialinių fobijų, nerekomenduoti žiūrėti siaubo filmų. Tačiau, psichologų aiškinimu, viskas yra atvirkščiai.

Specialistai teigia nustatę, kad tokio žanro kino juostos kartais gali padėti traumuotiems žmonėms susigrąžinti sveiką baimės jausmą. Kai suvokiama, jog saugioje aplinkoje tas jausmas gali būti valdomas ir virsti galimybe išlieti negatyvius jausmus.

Spalvingesnis intymus gyvenimas

Tai, iš pažiūros, gana keistas šalutinis siaubo filmų poveikis, bet mokslo įrodytas.

Nors pats stebėjimas, kaip maniakas vaikosi savo aukas, nenuteikia meilei, baimė paskatina tų pačių cheminių medžiagų išsiskyrimą organizme, kaip ir seksualinio susijaudinimo jausmas, – dopamino ir serotonino.

Aštresnis protas

Pamenate pogumburį – smegenų dalį, kuri, paveikta baimės, sukelia „kautis arba trauktis“ reakciją, taigi chemiškai paruošia mūsų kūną tam, kas gali nutikti toliau?

Vienas iš pogumburio tokioje situacijoje išskiriamų hormonų yra norepinefrinas (arba noradrenalinas). Jo misija – išlaikyti mūsų dėmesį sutelktą į aktualiausią užduotį ir neleisti panikai paimti viršaus.

Paprasčiau tariant, norepinefrinas užtikrina aiškesnį mąstymą stresinėse situacijose. Ir dėl to jis įtraukiamas į daugelio antidepresantų sudėtį.

Alternatyva mankštai

Dar vienas siaubo filmų paradoksas. Juos žiūrėdami sėdime it prikalti prie kėdės, bet iš tikrųjų poveikis kūnui būna toks, tarytum mankštintumėmės. Nes šokčiojimai dėl staigaus išgąsčio ir paspartėjęs širdies plakimas provokuoja fizinius krūvius.

Pasak britų mokslininkų 2012 metų atradimo, žiūrint siaubo filmą galima sudeginti beveik 200 kalorijų, tai prilygsta 30 minučių bėgimo ant treniruoklio.

Be to, staigus išgąstis, kaip ir intensyvus stresas, lemia greitojo poveikio adrenalino pliūpsnį organizme. Abiem atvejais jis slopina apetitą, spartina bazinį metabolizmą, taigi ir lemia didesnį kalorijų sunaudojimą.

Įdomus faktas: apskaičiuota, kad daugiausia kalorijų iš siaubo filmų sudegina Stenlio Kubriko „Švytėjimas“ – 184, antroje vietoje įsitvirtinę Stiveno Spilbergo „Nasrai“ – 161 kalorija.

Stipresnė imuninė sistema

Vėl grįžtant prie fakto, kad gąsdinamo siužeto juostos provokuoja „kautis arba trauktis“ reakciją, tuomet išsiskiriantis adrenalinas užtikrina aštresnius pojūčius, palengvina skausmą ir net laikinai suteikia papildomų jėgų. O 2016 metais tyrėjai iš Didžiosios Britanijos nustatė, kad tokios situacijos gali sustiprinti ir organizmo imuninę sistemą. Jų teigimu, į siaubo filmų peržiūrą baltieji kraujo kūneliai reaguoja taip pat kaip į infekciją, – iškart mobilizuojasi.

Manoma, jog tai labai senas evoliucinis mechanizmas, skirtas padėti mums išgyventi.

Šaukštas deguto

Yra jis ir šioje siaubo filmų privalumų statinėje. Didelis ir staigus išgąstis neigiamai atsiliepia mūsų… veidui.

Sveikai jaunatviškai odai būtina gera kraujotaka. Tačiau japonai ekspertai iš Hirošimos universiteto prieš porą metų nustatė, kad siaubo filmų žiūrėjimas gali sumažinti kraujo pritekėjimą į veidą, taigi ir veido odos aprūpinimą deguonimi. To pasekmės ilgainiui gali būti liūdnos – spuogai arba ankstyvos raukšlės.

    Svarbu

Ekstremalios reakcijos į siaubo filmus nepaprastai retos, tačiau pasitaiko trumpalaikių reakcijų į juos, pasireiškiančių nerimu bei miego sutrikimais.
Žmonės, jau turintys psichinės sveikatos problemų, kaip kad nerimo sutrikimai, yra pažeidžiamesni reakcijoms į šiurpius filmų vaizdus, nes tie jiems dažniausiai kelia ne tiek baimę, kiek pasibjaurėjimą. Sergantieji depresija sunkiausiai pakelia ekrane rodomas žmonių kančias. Dėl tos pačios priežasties siaubo filmai nerekomenduotini itin empatiškoms asmenybėms.
Retu fenomenu laikomos kraštutinės reakcijos į siaubo filmus net turi pavadinimą – kino neurozė: kai per seansą patirtos baimės prireikia psichologo pagalbos.

The post Bijokite į sveikatą! appeared first on Kauno savaitė.

Tarp sausumos gyvūnų jų smegenų tūris – didžiausias.

Nors manoma, kad drambliai gerai ištirti, jie ir toliau stebina mokslininkus savo pažintiniais gebėjimais.

Pavyzdžiui, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Afrikos drambliai vienas kitą šaukia vardais.

Taigi jie yra vieninteliai žinomi gyvūnai mūsų planetoje, kurie vienas kitą įasmenina taip pat, kaip ir žmonės.

Kai kurie kiti gyvūnai sugeba kreiptis į savo giminaičius ne vardais, o garsais ir taip perteikti informaciją. Jie skleidžia tik vadinamuosius atskaitos signalus, kurie praneša apie objektus, pavyzdžiui, ėdesį ar besiartinančius plėšrūnus. Tai yra instinktyvūs garsai ir jiems nereikia socialinio mokymosi. Išimtis yra papūgos ir delfinai, tačiau jie taip pat nesikreipia vardu, o tik kartoja savo giminaičių ar aplinkos garsus.

Dromblys ir Drumblė?

Neseniai atliktame tyrime mokslininkai užfiksavo 527 skirtingus dramblių šūksnius savo natūralioje

buveinėje Kenijos šiaurėje. Jie taip pat įsirašė dar 98 garsus dramblių, gyvenančių Amboselio nacionaliniame parke, taip pat Kenijoje.

Tada mokslininkai ištyrė tam tikrus garsus, būdingus 119 gyvūnų. Tai leido jiems nustatyti, kurie dramblių patelių grupių nariai ir jų jaunikliai atsiskyrė nuo bandos, kai dramblys šaukė, arba, atvirkščiai, priėjo prie jo, išgirdęs kitokį garsą.

Tai rodo, kad drambliai būtent konkrečiai socialinei grupei skleidė garsus. O šio „garso pranešimo“ gavėjai visada į jį reaguodavo taip pat specifiniu būdu. Be to, drambliai garsus naudoja ne tik socialinėms grupėms, bet ir pavieniams individams.

Iššifruoti „dramblių kalbą“ padėjo DI

Iš pirmo žvilgsnio dramblių skleidžiami garsai yra vienodi – žmogaus ausis negali aptikti skirtumo tarp šių riksmų ar gausmo. Todėl norint nuo kitų garsų atskirti, kas yra „vardai“, buvo naudojamas dirbtinis intelektas (DI).

Kaip teigiama tyrime, drambliai iš tikrųjų skleidžia įvairių tipų garsus, kuriuos mes suvokiame kaip tiesiog gausmą. Tai apima plėšrūno atbaidymo, pasisveikinimo garsą ir kt. Tačiau labiausiai mokslininkus domino „vardai“.

Pranešama, kad skirtingi bandos individai kreipėsi į tą patį dramblį išleisdami tą patį garsą. Paprasčiau tariant, drambliai žino aplinkinių giminaičių „vardus“ ir naudoja juos kreipdamiesi vieni į kitus.

Tačiau DI ne visada atpažindavo „vardus“ skleidžiamuose garsuose. Priežastis ta, kad gyvūnai užkoduoja kelis pranešimus vienoje „garsinėje frazėje“. Tai pabrėžia dramblių garso komunikacijos sudėtingumą.

Kad įsitikintų, jog interpretuojamuose garsuose nėra klaidų, mokslininkai paleido garsų įrašus kitiems drambliams.

Šie į jiems skirtus įrašus reagavo netgi stipriau nei į tikrus, kitų dramblių skleidžiamus garsus. Tai patvirtina, kad tyrimo išvados teisingos – šie gyvūnai turi sudėtingą garsinę komunikaciją.

Nors drambliai juda per gana dideles teritorijas, tačiau gali palaikyti ryšį su giminaičiais ir prisiminti jų vardus.

Kokie dar gyvūnai naudoja vardus?

Drambliai yra vieninteliai gyvūnai, kurie duoda vardus savo artimiesiems.

Delfinai ir papūgos irgi vadina vienas kitą vardais. Bet jie nesuteikia vardų, o tik imituoja garsus, kuriuos skleidžia pats „vardo“ savininkas. Taigi kiekvienas individas, išleisdamas tam tikrą garsą, suteikia sau vardą.

Pasak mokslininkų, gyvūnų bendravimo būdų tyrimai turi didelę reikšmę. Tai ne tik suteikia supratimą apie tarp jų egzistuojančią komunikaciją, bet ir gali padėti suprasti mūsų kalbos raidą.

Jeigu, pasitelkę dirbtinį intelektą, sugebėsime pradėti bendrauti su drambliais, gal kada nors tarsime jiems: „Labas, Bo ir Drum?“

The post Vieninteliai gyvūnai, kurie vienas kitą vadina vardais appeared first on Kauno savaitė.