O tiksliau vienos: vasarą hortenzijas būtina patręšti.

Šluotelinės, šviesiosios, didžialapės ir kai kurių kitų rūšių hortenzijos – populiari, nes ganėtinai nekaprizinga puošmena sodams, gėlynams prie namų ir net išpuoselėtoms patvorėms.

Šie augalai dažniausiai yra nelepūs ir džiugina gausiu žydėjimu nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, priklausomai nuo rūšies bei veislės. Aišku, sudarius jiems tinkamas sąlygas.

Trąšos dar ne viskas

Pirmaisiais metais pasodinus hortenzijos paprastai nesukrauna didelių žiedynų. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol krūmai sustiprėja ir išsiplečia. Tad gausus žydėjimas prasideda maždaug nuo 4–5 metų. Tai nėra labai vėlu atsižvelgiant į faktą, jog tinkamai prižiūrimos hortenzijos gali vešliai žydėti kasmet bent du dešimtmečius. O jūsų užduotis – padėti joms ir palaikyti augalų sveikatą, kad puošnūs žiedynai neišsekintų krūmų.

Čia svarbiausias darbas – reguliariai tręšti hortenzijas vasarą.

Nuo vasarinio tręšimo priklauso būsimų žiedynų dydis ir skaičius, spalvos sodrumas bei žydėjimo trukmė. Be to, išmaniai parinkus trąšas galima netgi paveikti žiedlapių atspalvį – jį pakeisti. Tiesa, tai įmanoma tik su didžialapėmis hortenzijomis.

Hortenzijų žiedynų dydžiui ir spalvai įtakos taip pat gali turėti krūmo amžius, apšvietimas, kenkėjai ir ligos, ypač reguliarus genėjimas bei laistymas. Juk tikrai nė vienam hortenzijų mylėtojui nereikia priminti, kad tai itin drėgmę mėgstantys augalai, todėl be pakankamo dirvos drėkinimo aplink krūmą gero žydėjimo nebus, net jei naudosite kokybiškas trąšas.

Tik nereikėtų hortenzijoms laistyti naudoti vandens iš gręžinių ar vandentiekio – jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos dirvožemyje sukurs šarminę aplinką (o šis augalas teikia pirmenybę rūgštesniam dirvožemiui – tai irgi niekam neturėtų būti naujiena). Geriausia laistyti pastovėjusiu lietaus vandeniu.

Kas „skanu“ hortenzijoms

Per vasarą hortenzijas derėtų tręšti 2–3 kartus.

Birželį, pumpurų krovimo laikotarpiu, buvo būtina jas patręšti fosforu ir kaliu.

Dėl fosforo žiedynai būna dideli ir taisyklingai išsivystę. Taip pat be šio elemento krūmas negali visavertiškai išskleisti pumpurų, todėl nukenčia žiedynų vešlumas.

Kalis padeda išlaikyti sodrų žiedynų atspalvį, neleidžia žiedams susmulkėti bei prailgina žydėjimą. Tvirtos ir tankios hortenzijų žiedų kepurės – dar vienas šio makroelemento nuopelnas.

Liepą, pačiame žydėjimo įkarštyje, hortenzijos vėl tręšiamos kaliu ir fosforu, tačiau jau pridedant mikro- ir makroelementų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes vasaros viduryje hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės – kai lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka žalios.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės.

Naudinga naudoti ir sierą: ji išryškina žiedlapių spalvą ir kartu su kitomis medžiagomis saugo pumpurus bei žiedus nuo ankstyvo nukritimo.

Beje, fosforas dirvožemyje suriša aliuminį ir padaro jį nepasiekiamą didžialapės hortenzijos šaknims, todėl vietoj mėlynų ir žydrų žiedų ji pradeda žydėti rožiniais. Būtent dėl to šios rūšies hortenzijas reikia tręšti trąšomis, kuriose didelis kalio, bet nedidelis fosforo kiekis.

Artėjant rudeniui hortenzijos tręšiamos ir trečią kartą. Tokio tręšimo tikslas – prailginti žydėjimą bei paruošti krūmus žiemoti. Dėl maistinių medžiagų, ypač tų pačių kalio ir fosforo, nauji ūgliai palaipsniui subręsta ir medėja. Ateityje tai gali turėti įtakos ir žydėjimo kokybei: nespėję sutvirtėti ūgliai žiemą dažnai apšąla, o apšalę krūmai žydi silpniau.

Tad kuo gi konkrečiai ir kaip tręšti hortenzijas, kad žydėtų jos visą vasarą stambiais ir ryškiais žiedais?

Nuo humatų iki žliūgių

Prieš tręšiant verta įvertinti augalų bei dirvožemio būklę, o tuomet sudaryti preliminarų planą, kuris padės išvengti maistinių medžiagų pertekliaus. Tačiau vienas iš galimų variantų galėtų atrodyti taip:

• Birželis – laistymas mineralinėmis trąšomis.

• Liepa – organinės trąšos, o po savaitės – purškimas nuo chlorozės geležies chelatu (10 g trąšų 10 litrų vandens).

• Rugpjūtis – laistymas mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.

Pertraukos tarp tręšimų turėtų būti ne trumpesnės kaip 2–3 savaitės.

O štai tokios rekomenduojamos mineralinės trąšos hortenzijoms vasarą tręšti (pasirinktinai):

• 5–10 g karbamido, 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato mišinys 10 litrų vandens.

• 10 g kalio monofosfato 10 litrų vandens.

• 6–8 ml kalio humato 10 litrų vandens.

• 20–30 g nitrofoskos 1 kvadratiniam metrui.

• Bet koks paruoštas vandenyje tirpus mineralinis kompleksas su žyma „Hortenzijoms“.

Taip pat naudinga naudoti preparatus su aminorūgštimis, skirtus hortenzijoms ir azalijoms.

Organinės trąšos vasariniam hortenzijų tręšimui (pasirinktinai):

• Galvijų mėšlo raugas (santykiu 1:10).

• Paukščių mėšlo raugas (santykiu 1:15).

• Piktžolių raugas (ypač naudingos dilgėlės, kiaulpienės, balandos, žliūgės).

• Perpuvęs mėšlas, biohumusas arba kompostas (15–20 kg vienam krūmui).

Hortenzijoms tręšti negalima naudoti dirvą deoksiduojančių – tai yra, šarminančių medžiagų (medžio pelenų, dolomitmilčių ir kitų), taip pat bet kokių priemonių, kurių sudėtyje yra chloro.

Vasarą reikėtų naudoti minimalų azoto kiekį, kad nebūtų stabdomas žydėjimas. Hortenzijos taip pat prastai reaguoja į bet kokią šviežią gyvūninės kilmės organiką, todėl prieš naudojimą ją būtina užraugti ir gerai praskiesti vandeniu – kaip kad nurodyta.

Kaip pakeisti hortenzijų spalvą

Jau minėjome, kad trąšos gali turėti įtakos didžialapių hortenzijų žiedynų spalvai.

Taip pat didelę įtaką tam daro dirvožemio rūgštingumas: kai dirva rūgšti – pH neviršija 5,0–5,5 – žiedai būna mėlyni. Kai šarminė – pH 6,5–7,0 – rožiniai. O kai neutrali, tai yra pH 5,5–6,5, – melsvai rausvi arba alyviniai.

Jei norite šiek tiek paeksperimentuoti, būtinai pirmiausia išmatuokite dirvožemio rūgštingumą ir jau po to į dirvą aplink hortenzijų krūmus įterpkite reikiamus komponentus:

• Jeigu norite, kad didžialapė hortenzija žydėtų mėlynais žiedais – aukštapelkių durpių, spygliuočių žievės arba citrinos rūgšties (10–20 g 10 litrų vandens), aliuminio sulfato (15–20 g 10 litrų vandens).

• Jeigu norite sulaukti rožinių žiedų – gesintų kalkių, medžio pelenų, dolomitmilčių ar kitos deoksiduojančios medžiagos tiek, kad galutinis pH neviršytų 6,5, kitaip hortenzija gali susirgti chloroze.

Kita galimybė – įsigyti jau paruoštą preparatą hortenzijų spalvai keisti, pavyzdžiui, iš rožinės į žydrą. Augalų, kurių žiedynai iš prigimties yra mėlyni, spalva panaudojus šių preparatų taps dar sodresnė.

Tačiau turėkite omenyje: žiedynų spalva pasikeičia ne iš karto vos patręšus – pokytis gali išryškėti netgi kitą sezoną, kai medžiagos bus įsisavintos ir įvyks reikiamos reakcijos.

     Įdomus faktas

Skintoms hortenzijoms naują atspalvį galima suteikti maistiniais dažais. Tam stiebai nupjaunami smailiu kampu ir pamerkiami į vandenį su ištirpintais rožiniais arba mėlynais dažais. Jau po kelių dienų žiedlapiai pradeda įgyti naują atspalvį.

The post Hortenzijų magija: nuo ko priklauso žiedų spalva ir dydis? appeared first on Kauno savaitė.

Didelės saldžios braškės – kiekvieno sodininko svajonė. Tinkamai prižiūrimas sveikas braškynas paprastai taip ir dera. Bet ką daryti, jei ne? Jeigu vietoj gausaus derliaus tenka skinti smulkias uogytes ir tų tik saują?

Braškių derlingumas mažėja dėl įvairių priežasčių ir retai kada dėl vienos. Tačiau panikuoti neverta. Jeigu auginate remontantines braškes, kurios dera du kartus per sezoną, turite galimybę dar šią vasarą pakeisti situaciją savo naudai.

Su vasarinėmis braškėmis, uogas nokinančiomis tik kartą per metus, bus kiek sudėtingiau, bet yra būdų, kaip joms padėti.

Bet kuriuo atveju, ištaisę klaidas, kitą vasarą tikrai sulauksite gausaus ir kokybiško braškių derliaus.

Per tanku ir per ankšta

Nenustebkite, kad uogų mažai, jei jūsų braškių lysvės primena džiungles.

Tokiomis sąlygomis augalams elementariai trūksta saulės, kad galėtų normaliai žydėti ir derėti. Braškių krūmeliai priversti nuolat kovoti dėl išteklių, vabzdžiams apdulkintojams irgi sunkiau pasiekti pavienius žiedus.

Be to, tankius želdinius mėgsta kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Čia jiems sukurtos idealios sąlygos klestėti – tamsu, drėgna ir necirkuliuoja oras.

Todėl uogų užauga mažai, o jų skonis nedaro įspūdžio.

Ko gero, vienintelis „džiunglių“ pliusas – piktžolių tokiose lysvėse beveik nebūna, nes braškės jas lengvai išstumia.

Kaip išspręsti problemą?

Labai paprastai: nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio persodinti pačius stipriausius ir jauniausius augalus į kitą vietą.

Vėliau būtina reguliariai šalinti ūsus ir nereikalingas įsišaknijusias skroteles, kad lysvės stipriai neapželtų.

Nepalankios sąlygos

Uogų kokybei ir kiekiui įtakos, žinoma, turi išoriniai veiksniai, kurių daugybė. Prastas apšvietimas, pavasarinės šalnos, temperatūrų svyravimai, skersvėjai ir šalti vėjai, užsitęsusios liūtys, kruša – visa tai kenkia augalų imunitetui.

Atrodytų, kad, norėdami išgyventi, krūmeliai kaip tik turėtų sutelkti visas jėgas derėjimui. Tačiau taip nenutiks, jei braškės bus nusilpusios.

Tokiam augalui per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių. Jų negalima auginti perteklinės drėgmės sąlygomis – žemumose, esant aukštam gruntinio vandens lygiui ir pan.

Jei braškėms trūksta saulės, jas vėlgi geriausia persodinti. O apsaugai nuo visokių orų išdaigų būtina dengti agroplėvele, kuri neleis augalams sušalti.

Braškėms per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių.

Žemumose esančiuose sklypuose braškes vertėtų auginti paaukštintose arba vertikaliose lysvėse.

Gyvenimas pusbadžiu

Seniai tręšėte braškes, o žemė lysvėse skurdi ir sunki? Tada nesistebėkite, kad uogų ant krūmelių mažai ir tos visos rūgščios.

Braškėms, kaip ir kitiems sodo augalams, reikalingas reguliarus maitinimas (neseniai rašėme, jog maistinių medžiagų trūkumas šioms uogoms dažnai pasireiškia džiūstančiais lapų galiukais).

Ankstyvą pavasarį braškynams tręšti naudojamos azoto trąšos, o prieš žydėjimą ir derant reikėtų pasirūpinti adekvačiu kalio, fosforo bei mikroelementų (geriau chelatų forma) kiekiu.

Žydėjimo pradžioje braškes naudinga palaistyti piktžolių antpilu arba kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu, kuriame yra visas makro- ir mikroelementų rinkinys.

Mezgantis uogoms patartina naudoti trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu – kaip kad raudonas kristalonas. Arba patiems pasiruošti mišinį iš 2 šaukštų superfosfato ir 1 šaukšto kalio sulfato 10 litrų vandens.

Pats paprasčiausias variantas – įsigyti jau paruoštas kompleksines trąšas su nuoroda „braškėms“ ir patręšti lysves pagal instrukciją.

Tik priminkite: mineralinės trąšos veiksmingesnės dirvoje, kurioje netrūksta organinių medžiagų.

Braškės – ne vandens augalas, bet ir ne dykumų

Pernelyg sausa arba priešingai – užmirkusi dirva gali ne tik pabloginti uogų kokybę, bet ir pražudyti pačius braškių krūmelius.

Vegetacijos periodu žemė braškių lysvėse turėtų visada būti šiek tiek drėgna, kad šaknys galėtų normaliai funkcionuoti. Tad laistyti braškes reikia reguliariai, būtinai atsižvelgiant į dirvožemio ir augalų būklę. Netingėkite pasidomėti ir artimiausių dienų orų prognoze – kad neprilaistytumėte savo augintinių liūties išvakarėse.

Dėl drėgmės pertekliaus braškės tampa vandeningos ir rūgščios, o dėl vandens trūkumo – smulkios, beskonės ir deformuotos.

Žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu braškių krūmus laistykite maždaug kartą per 5 dienas, per karščius – kas 2–3 dienas. Žemę sudrėkinkite iki 15 cm gylio.

Geriausia lieti tiesiai prie šaknų, ne ant lapų, kad neįsimestų patogeniniai grybeliai.

Drėgmei dirvožemyje išsaugoti naudokite mulčią, pavyzdžiui, šiaudus arba nupjautą žolę.

Jei dirva per daug drėgna ir ant augalų pastebėjote puvinių požymių, ją šiek tiek purenkite.

O sausą dieną dėl viso pikto nupurkškite biofungicidu.

Su senatve nepakovosi

Jei braškės toje pačioje vietoje auga ilgiau nei penkerius metus, nesitikėkite iš jų fantastiško derliaus. Geriausiu atveju tas bus kuklus, blogiausiu – sulauksite negausių ir beveik nevalgomų uogų, kurios tiks nebent uogienei.

Tad netempkite per ilgai – tokius krūmus būtinai išsodinkite dar šiemet, atrinkdami jaunas ir sveikas skroteles.

Svarbu atminti, kad braškių negalima sodinti ten, kur neseniai augo bulvinių šeimos augalai: pomidorai, paprikos, baklažanai.

Kopūstai, agurkai, avietės taip pat laikomi nepageidaujamais pirmtakais.

Geriausia vieta naujam braškynui bus ten, kur praėjusį sezoną augo ankštinės daržovės ir žalumynai, svogūnai, česnakai.

Bus komfortas – bus ir derlius

Apie kokį normalų derėjimą gali būti kalba, jei braškės bando išgyventi, atiduodamos paskutines jėgas kovai su amarais, straubliukais ar grybeliais?

Jei prie viso to prisideda lietingi orai, „nekvėpuojanti“ dirva, staigūs atvėsimai naktį ir visavertės priežiūros stoka, situacija tampa dar liūdnesnė.

Išeitis čia viena: reikia laiku reaguoti į bet kokius ligų ir kenkėjų požymius ant braškių. Bet dar geriau jau nuo pavasario užsiimti profilaktika – prieš žydėjimą apdoroti želdinius biopreparatais, apibarstyti medžių pelenais.

Ir svarbiausia – būtina palaikyti komfortiškas sąlygas derėjimui: kad braškėms būtų šilta, vidutiniškai drėgna, žemė gerai praleistų drėgmę bei orą (nepamirškite purenimo ir mulčiavimo!).

Jei braškių krūmeliai ne tik sergantys, bet dar ir seni, geriausia pasodinti jaunų šviežių daigų naujoje vietoje. O senoje lysvėje pasėti sideratų – garstyčių, rapsų ar kitų dirvožemiui pasveikatinti.

Stipriai pažeistus augalus reikėtų išrauti ir sudeginti.

Naikinkite be gailesčio

Uogų smulkėjimas – pavojingas požymis, galintis signalizuoti ne tik apie prastas sąlygas, bet ir apie augalų išsigimimą.

Braškės palaipsniui praranda veislės savybes ir gebėjimą derėti. Smulkios tampa ne vien jų uogos – lapai, stiebai irgi. Taip pat stebima vaisių deformacija ir nykštukiškumas.

Taip smarkiai nusilpę, augalai traukte traukia pavojingus vabzdžius ir ligų sukėlėjus.

Prie braškių išsigimimo dažnai prisideda mozaikos virusas, sukeliantis nepagydomą infekciją.

Jei braškės pradėjo išsigimti, jų dauginti negalima. Geriausia – be gailesčio utilizuoti. O naujam braškynui įsigyti naujų, derlingų veislių daigų.

Sulaukėja ne iš gero gyvenimo

Taip, braškės gali tiesiog sulaukėti – dėl nepakankamos priežiūros.

Kupsteliai išlieka sveiki ir net gausiai žydi, tačiau uogų mezga mažai ir tos būna vis smulkesnės.

Užtat išauga daug ūsų. Ir jūs galiausiai susiduriate su problema, kurią aptarėme straipsnio pradžioje – sutankėjusiu braškynu. Tik šiuo atveju atjauninti braškes jas persodinant ir sulaukti iš jų kokybiško derliaus jau ganėtinai sunku. Geriau neleisti joms pasiekti tokios būsenos – laiku šalinti ūsus ir smulkius, neproduktyvius krūmelius.

Kraštutiniu atveju galima atrinkti kelis stipriausius bei sveikiausius krūmus ir pasodinti juos derlingame dirvožemyje. Jei pasiseks, tinkamai prižiūrint braškių gebėjimas derėti dar sugrįš.

The post Kur dingo gausus braškių derlius? appeared first on Kauno savaitė.

Avietės nelaikomos lepiomis. Vis tiek pradedantys augintojai neretai susiduria su problema, kai krūmai gausiai žydi ir atrodo vešlūs, tačiau atėjus laikui uogų taip ir neužmezga.

Pažįstama situacija? Gali būti, kad dar ne viskas prarasta.

Kol žydėjimas tęsiasi, situaciją išties galima ištaisyti.

Vasarinėms avietėms gal jau ir per vėlu – jų žydėjimas trunka 2–3 savaites nuo gegužės pabaigos iki birželio mėnesio vidurio. Bet remontantinės avietės, nokinančios du derlius per metus, žydi nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio. Taigi dar yra laiko išsiaiškinti priežastis, kodėl jos ėmė ir nusprendė nemegzti uogų.

Vabzdžių apdulkintojų trūkumas

Jeigu jūsų sode neskraido bitės, kamanės ir kiti apdulkintojai, gero derliaus nebus.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais vabzdžiams tenka vis daugiau išbandymų. Jų populiacijoms įtakos turi ir šalti bei lietingi orai sodų žydėjimo metu, ir pavasarinis augalų purškimas (net biologiniai preparatai irgi gali atbaidyti naudinguosius vabzdžius!).

Kai viskas susideda, avietynas lieka be mažųjų pagalbininkų, ir jo derlingumas sumažėja.

Kaipgi privilioti į sklypą kuo daugiau vabzdžių apdulkintojų?

Yra sodininkų, kurie bandydami tą padaryti net purškia avietes medaus arba cukraus tirpalu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad patekęs ant lapų toks mišinys gali paskatinti patogeninių grybelių augimą ir pritraukti nelaukiamus vabzdžių pasaulio atstovus – kenkėjus.

O štai indus su saldintu vandeniu pastatyti šalia aviečių tikrai galima pabandyti.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas.

Taip pat naudinga šalia pasėti medingųjų augalų – pavyzdžiui, mėtų, dobilų, garstyčių ar facelijų, viliojančių vabzdžius. Žinoma, jiems suaugti bei sužydėti reikia laiko, tad vasarinėms avietėms toks variantas netinka. Užtat dobilais ar facelijomis susidomėję vabzdžiai padės apdulkinti remontantinių veislių avietes.

Apsaugai nuo dabar tokių dažnų stiprių vėjų patariama įrengti uogynui apsauginį skydą, kuris vabzdžiams sukurs jaukesnes sąlygas. Noriai sparnuoti svečiai atskris ir į tą sklypą, kuriame jiems bus paruošta pastogė – namelis iš augalinių medžiagų.

Jei reikia, avietes galima apdulkinti ir rankiniu būdu, naudojant minkštą teptuką, bet tokios procedūros jau pamiršta praktika, mat dauguma šiuolaikinių aviečių veislių yra savidulkės.

Nepaisant to, kryžminis apdulkinimas nuo kitų veislių krūmų gali padidinti derlingumą ir pagerinti uogų kokybę. Todėl verta pagalvoti apie dar kelis aviečių sodinukus rudeniui, prieš tai iš anksto išsirinkus tinkamus augalus.

Nepalankios oro sąlygos

Pavasarinės šalnos pražudo žiedus ir užuomazgas. Tačiau pavasarį ir vasaros pradžioje pavojų avietėms kelia ne tik jos.

Liūtys, kruša, gūsingi vėjai, staigūs nakties ir dienos temperatūros svyravimai, dideli karščiai – visa tai neigiamai veikia augalų imunitetą ir žiedus.

Kai augimo sąlygos tampa ypač sunkios, jie gali netgi patys numesti jau susiformavusias gražias užuomazgas.

Bet čia jau nieko nepadarysi – lieka tik atidžiai stebėti orus ir laiku imtis priemonių avietynui apsaugoti: per šalnas jį apdengti, tręšti kaliu bei fosforu – atsparumui šalčiui didinti – ir apdoroti antistresiniais preparatais.

Taip pat svarbu reguliuoti laistymą ir neleisti žemei perdžiūti.

Per karščius aviečių krūmus naudinga pridengti plonu tinkleliu – daliniam pavėsiui sukurti. O jei vasarą dažnai lyja, virš avietyno galima įrengti stoginę ir palei lysvių perimetrą suformuoti vandens nutekėjimo griovelius.

Taip pat patogu avietes auginti pakeltose lysvėse, kur joms lengva užtikrinti visapusišką maitinimą ir kur jos mažiau nukenčia nuo liūčių bei atvėsimų.

Vietoj uogyno – tankumynas

Avietės ne šiaip sau priskiriamos agresyviems augalams, kurie palankiomis sąlygomis greitai plečiasi. Tačiau tai ne vienintelė priežastis uoliai genėti avietes: genėjimas, be kita ko, teigiamai veikia derėjimą.

Jeigu aviečių krūmai susodinti per tankiai, tarp augalų neišvengiamai kils aštri konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų. Nereikia nė sakyti, jog tai neigiamai atsilieps žiedų bei užuomazgų formavimuisi jau pirmaisiais metais po pasodinimo.

Taip pat avietėms trūks saulės ir šviežio oro, o per tankus sąžalynas vilios kenkėjus bei ligų sukėlėjus.

Esant tokiai situacijai, avietes geriausia persodinti rečiau. Ir, stiebams augant, rišti prie atramų – taip sudarysite puikiausias sąlygas uogoms derėti, užtikrinsite vienodą apšvietimą ir gerą vėdinimą.

Tinkamos priežiūros stygius

Avietės nemegs, jei bus laistomos ir tręšiamos per retai arba, priešingai, per dažnai.

Vandens trūkumas dažnai sukelia užuomazgų ir net žiedų kritimą, nes avietėms šiame vystymosi etape reikia daug drėgmės.

Kita vertus, prie tokio paties rezultato gali privesti ir drėgmės perteklius.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas. Žemė turi sudrėkti bent 30 cm gylyje, kad pasiektų didžiąją dalį šaknų.

Bet jeigu dirva po aviečių krūmais labai šlapia, laistymą reikėtų nutraukti. Ir, jei būtina, įrengti drenažo griovelius vandens pertekliui nutekėti, papurenti žemę.

Maistinių medžiagų stygius, žinoma, irgi neigiamai veikia derėjimą. Avietės gali atrodyti galingos ir vešlios, tačiau jų šaknų sistema išsidėsčiusi arti paviršiaus. Kai tik pasiekiamame dirvos sluoksnyje baigiasi maistinės medžiagos – ypač kalis, fosforas, boras – krūmas pradeda prastai žydėti, liaujasi megzti užuomazgas arba numeta jau esamas.

Jei per pastarąjį mėnesį avietynas nebuvo tręštas, tą reikėtų padaryti tiesiog dabar.

Štai keli populiarūs receptai:

• 30–40 g kalio sulfato ir 40–50 g superfosfato 10 litrų vandens,

• galvijų mėšlo užpilas, praskiestas vandeniu santykiu 1:10, arba vištų mėšlo antpilas santykiu 1:20,

• universalios trąšos su maistinių medžiagų kompleksu,

• trąšos, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio (kaip kalio monofosfatas, raudonasis kristalonas ir kt.),

• gatavos kompleksinės mineralinės ir organinės-mineralinės trąšos, skirtos specialiai avietėms arba visiems uogakrūmiams.

Atminkite, nors pertręšimas avietėms, kaip ir visiems augalams, pavojingas, maistinių medžiagų stygius gali lemti išsigimimą.

Taip pat prasčiau dera krūmai, kurie yra neteisingai arba per retai genimi. Ypač tai aktualu remontantinių veislių avietėms – neišmanėliškai genimos, jos gali netgi nesužydėti.

Kenkėjų arba ligų padaryta žala

Nepakankamos priežiūros pasekme gali tapti ligų ir kenkėjų antplūdis uogyne. Jie entuziastingai naikina aviečių užuomazgas arba neleidžia uogoms susiformuoti.

Ypač pavojinga, jei avietyne apsigyvena paprastieji avietinukai arba avietiniai žiedgraužiai.

Didelę žalą daro ir avietiniai amarai: gausi jų kolonija išsiurbia iš augalų sultis, todėl uogų užuomazgos nudžiūsta ir deformuojasi.

Žydėjimo laikotarpiu purkšti aviečių krūmų nerekomenduojama – taip atbaidysite vabzdžius apdulkintojus. Belieka tik rinkti kenkėjus rankomis arba nuplauti juos vandeniu.

Užtat avietėms peržydėjus būtina skubiai apdoroti avietyną biologiniais insekticidais. Avietės birželio mėnesį purškiamos tik vieną kartą ir griežtai tik ant lapų, kad medžiagos spėtų susiskaidyti ir derlius išliktų saugus sveikatai.

Iš ligų užuomazgų formavimuisi dažniausiai pakenkia išplitusios grybelinės infekcijos – pavyzdžiui, pilkas puvinys, rūdys, raudonadėmė, antraknozė (deguliai).

Taip pat avietėms mirtinai pavojingos bakterinės bei virusinės ligos: šaknų vėžys, bakterinis nudegimas, mozaika, kt.

Nuo kenkėjų dalį žiedų ir užuomazgų dar įmanoma išgelbėti, o su ligomis viskas daug sudėtingiau. Aviečių krūmus būtina arba gydyti (o tam reikia laiko ir stiprių priemonių), arba sunaikinti, jei pažeidimas per stiprus ar nepagydomas.

Dėl to vienas svarbiausių aviečių auginimo aspektų yra profilaktika ir prevencija: augalų purškimas biofungicidais, kruopštus laistymo bei tręšimo normų laikymasis ir reguliariai atliekamas sanitarinis genėjimas.

The post Kai avietynas pilnas žiedų, bet uogų nerasta appeared first on Kauno savaitė.

Tai gana dažna problema, ypač jei skalbyklė dažnai naudojama žemose temperatūrose, po skalbimo durelės uždaromos, o būgnas ir gumos lieka drėgni.

Nemalonus kvapas skalbyklėje nėra vien tik nepatogumas.

Jis gali persiduoti ir skalbiniams – drabužiai po skalbimo atrodo švarūs, bet nekvepia gaiviai arba net turi užsistovėjusios drėgmės kvapą.

Laimei, dažniausiai problemą galima išspręsti namų sąlygomis.

Kodėl skalbyklėje atsiranda nemalonus kvapas?

Pagrindinė priežastis – drėgmė, šiluma ir nešvarumų likučiai.

Skalbyklėje po kiekvieno plovimo lieka šiek tiek vandens, skalbiklio, minkštiklio, pūkelių, plaukų, odos riebalų ir kitų nešvarumų.

Jei šie likučiai kaupiasi, ilgainiui susidaro palanki terpė bakterijoms ir pelėsiui.

Ypač dažnai kvapas atsiranda skalbiant žemoje temperatūroje.

30 ar 40 laipsnių režimai patogūs ir taupūs, tačiau jie ne visada pakankamai gerai pašalina riebalus, skalbiklio apnašas ir mikroorganizmus.

Dar viena dažna priežastis – per didelis skalbiklio ar audinių minkštiklio kiekis.

Jei priemonės įpilama daugiau, nei reikia, jos likučiai ne visiškai išskalaujami ir pradeda kauptis skalbyklės viduje.

Pirmiausia patikrinkite durelių gumą

Jei skalbyklė kraunama iš priekio, nemalonus kvapas dažnai slepiasi durelių gumoje. Jos klostėse kaupiasi vanduo, plaukai, pūkeliai, monetos, smulkūs nešvarumai ir skalbiklio likučiai.

Atlenkite gumą ir gerai apžiūrėkite jos vidų.

Jei matyti juodos apnašos, gleivėtas sluoksnis ar pelėsio dėmelės, jas reikia išvalyti.

Tam tinka šilta vandens ir švelnaus ploviklio priemonė, mikropluošto šluostė arba senas dantų šepetėlis.

Po valymo gumą būtina nusausinti.

Jei pelėsio daug, galima naudoti specialią skalbyklių valymo priemonę, vadovaujantis instrukcija.

Išplaukite skalbiklio stalčiuką

Skalbiklio ir minkštiklio stalčiukas taip pat dažnai tampa kvapo šaltiniu. Jame kaupiasi priemonių likučiai, o drėgmė skatina pelėsio atsiradimą.

Ištraukite stalčiuką, jei tai leidžia skalbyklės konstrukcija, ir išplaukite šiltu vandeniu. Sunkiau pasiekiamas vietas patogu valyti senu dantų šepetėliu.

Nepamirškite išvalyti ir angos, į kurią stalčiukas įsistato – joje taip pat gali būti apnašų.

Jei naudojate audinių minkštiklį, stenkitės jo nepadauginti. Per didelis kiekis ne tik kaupiasi stalčiuke, bet ir gali palikti apnašų skalbyklės viduje.

Nepamirškite filtro

Skalbyklės filtras surenka pūkelius, plaukus, smulkias šiukšles ir kartais net monetas ar sagas. Jei jis ilgai nevalomas, gali atsirasti nemalonus kvapas, prastėti vandens išleidimas, o skalbyklė gali pradėti veikti prasčiau.

Filtras dažniausiai būna apačioje, už mažų durelių.

Prieš jį atsukant verta pasidėti rankšluostį arba žemą indą, nes gali išbėgti vandens. Išėmus filtrą, pašalinkite nešvarumus, išplaukite jį ir įdėkite atgal.

Filtrą verta valyti reguliariai – bent kelis kartus per metus, o jei dažnai skalbiate augintinių plaukais aplipusius drabužius ar pūkuotus audinius, dar dažniau.

Paleiskite tuščią karštą skalbimo ciklą

Kai pagrindinės vietos išvalytos, verta paleisti tuščią skalbimo ciklą aukštesnėje temperatūroje. Tai padeda pašalinti viduje susikaupusias apnašas, kvapus ir skalbiklio likučius.

Galima naudoti specialią skalbyklių valymo priemonę.

Ji paprastai pilama į būgną arba stalčiuką pagal gamintojo instrukciją.

Jeigu renkatės paprastesnį būdą, kai kurie naudoja citrinos rūgštį arba actą, tačiau su tokiomis priemonėmis reikėtų elgtis atsargiai ir neperdozuoti.

Ne visų skalbyklių gamintojai rekomenduoja rūgštines priemones, nes ilgainiui jos gali veikti gumines ar metalines dalis.

Saugiausia vadovautis konkretaus prietaiso instrukcija.

Palikite dureles praviras

Vienas paprasčiausių būdų išvengti kvapo – po skalbimo palikti dureles praviras. Taip būgnas, guma ir vidinės dalys greičiau išdžiūsta.

Pravertas reikėtų palikti ir skalbiklio stalčiuką.

Jame taip pat lieka drėgmės, todėl uždarytas stalčiukas tampa puikia vieta pelėsiui ir kvapui kauptis.

Šis mažas įprotis dažnai padeda labiau nei brangios priemonės.

Neužlaikykite skalbinių būgne

Šlapi skalbiniai, palikti uždaroje skalbyklėje kelioms valandoms ar per naktį, labai greitai įgauna nemalonų kvapą. Vėliau jis gali persiduoti ir pačiai skalbyklei.

Geriausia skalbinius išimti iš karto pasibaigus ciklui.

Jei žinote, kad negalėsite to padaryti, geriau skalbimą atidėti arba naudoti atidėto starto funkciją taip, kad ciklas baigtųsi tada, kai būsite namuose.

Naudokite tinkamą skalbiklio kiekį

Daugiau skalbiklio nereiškia švaresnių drabužių.

Atvirkščiai – per didelis jo kiekis gali likti audiniuose ir skalbyklės viduje. Ilgainiui tai tampa apnašų ir kvapo priežastimi.

Skalbiklio kiekį reikėtų rinktis pagal skalbinių kiekį, nešvarumą ir vandens kietumą.

Jei skalbiniai nėra labai nešvarūs, dažnai pakanka mažesnio kiekio, nei instinktyviai norėtųsi įpilti.

Ypač atsargiai verta naudoti skystus skalbiklius ir minkštiklius, nes jų likučiai lengviau kaupiasi stalčiuke, žarnose ir gumoje.

Kartais praverčia aukštesnė temperatūra

Nuolat skalbiant tik žemoje temperatūroje, skalbyklės viduje gali kauptis riebalų, skalbiklio ir bakterijų sluoksnis.

Todėl bent kartą per mėnesį verta paleisti aukštesnės temperatūros ciklą, jei tai leidžia prietaiso instrukcija.

Rankšluosčius, patalynę ar kitus tam tinkamus audinius retkarčiais taip pat galima skalbti aukštesnėje temperatūroje.

Tai padeda ne tik skalbiniams, bet ir pačiai skalbyklei išlikti gaivesnei.

Ką daryti, jei kvapas vis tiek grįžta?

Jei išvalius gumą, stalčiuką, filtrą ir paleidus valymo ciklą kvapas vis tiek grįžta, problema gali būti gilesnė.

Kartais nešvarumai kaupiasi išleidimo žarnoje, siurblyje ar kitose sunkiau pasiekiamose vietose.

Taip pat verta patikrinti, ar skalbyklė tinkamai išleidžia vandenį.

Jei po skalbimo būgne ar gumoje lieka daug vandens, gali būti užsikimšęs filtras, žarna arba netinkamai įrengtas vandens nutekėjimas.

Tokiu atveju gali prireikti meistro pagalbos.

Paprasta taisyklė

Nemalonus kvapas skalbyklėje dažniausiai atsiranda tada, kai joje kaupiasi drėgmė, skalbiklio likučiai, pūkeliai ir nešvarumai.

Todėl svarbiausia – reguliariai valyti durelių gumą, skalbiklio stalčiuką ir filtrą, neperdozuoti skalbiklio, palikti dureles praviras ir retkarčiais paleisti karštesnį valymo ciklą.

Jei skalbyklė po kiekvieno skalbimo galės išdžiūti, o nešvarumai nespės įsisenėti, nemalonus kvapas dažniausiai nebegrįš.

The post Nemalonus kvapas skalbyklėje: iš kur jis atsiranda ir kaip jo atsikratyti appeared first on Kauno savaitė.

Vien per gegužę, įsigaliojus administraciniams nutarimams, VMVT iš šešių asmenų paėmė 43 gyvūnus, iš kurių du buvo ūkiniai.

Tarnybos teigimu, dalis nustatytų pažeidimų susiję su sąmoningu pareigų nepaisymu – gyvūnų nepriežiūra, nepakankamu šėrimu, vandens ir veterinarinės pagalbos stoka. Taip pat pasitaiko atvejų, kai gyvūnų laikymo sąlygos blogėja dėl senyvo šeimininko amžiaus, sveikatos problemų ar pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.

„Kaip rūpinamės savo šeimos nariais, taip turime rūpintis ir savo gyvūnais – užtikrinti jiems tinkamą priežiūrą, visavertį šėrimą, girdymą bei veterinarinę pagalbą, kai to prireikia. Institucijos gali padėti, vykdyti kontrolę, reaguoti į pranešimus, tačiau negalime kasdien priimti sprendimų už gyvūnų laikytojus. Kai žmogus supranta, kad dėl sveikatos, amžiaus ar kitų priežasčių nebegali užtikrinti tinkamos gyvūnų priežiūros, svarbiausia nedelsti ir nelaukti, kol situacija taps kritinė. Pagalbos reikia ieškoti kuo anksčiau“, – pranešime cituojama VMVT Priežiūros departamento patarėja Diana Daina Šutovienė.

Apie pastebėtus ar įtariamus gyvūnų sveikatos ir gerovės pažeidimus gyventojai raginami informuoti VMVT.

The post VMVT šiemet iš pažeidėjų konfiskavo 95 gyvūnus appeared first on Kauno savaitė.

Česnakų niekaip nepavadintume ypač kaprizinga kultūra. Tačiau juos auginant taip pat gali kilti bėdų, apie kurias pirmiausia signalizuoja pasikeitusi laiškų spalva bei išvaizda.

Ir šias problemas būtina išspręsti kuo greičiau, kad neprarastume derliaus. Ypač, jeigu tokios nepageidautinos permainos česnakus lysvėse ištinka pavasarį, kai apie derliaus ėmimą dar nėra net kalbos.

Apatinių laiškų pageltimas kartu su viršutinių džiūvimu gali liudyti visišką česnakų subrendimą – tą žino visi augintojai. Geltimas dabar, sezonui tik prasidedant, tikėtina, yra kažkokios bėdos požymis.

O kokios būtent ir kaip ją spręsti, dabar ir pasigilinkime.

Orų išdaigos

Mūsų orai nepasižymi stabilumu, ypač tai pasakytina apie pavasario ir rudens sezonus.

Vis sugrįžtančios šalnos daugeliui vietovių būdingos ne tik visą gegužės mėnesį – kartais jų pasitaiko net pirmosiomis birželio dienomis.

Pavasario viduryje pasodintų česnakų laiškai gali nukentėti nuo minusinės temperatūros – ir tai dar geruoju atveju, jeigu tokios naktinės šalnos bus trumpalaikės.

Jei taip ir nutiko ir laiškai prarado stangrumą bei pagelto būtent dėl staigaus atvėsimo, jums telieka tikėtis, kad pažeidimai nėra sunkūs. Pabandykite gausiai nupurkšti sodinukus antistresiniais preparatais ir laukite, kol atsinaujins normalus augimas.

Kad ateityje analogiška situacija nepasikartotų, išgirdę šalnų prognozes česnakų lysves būtinai uždenkite agrotekstile arba užberkite puriu mulčio sluoksniu (šiaudais ar pan.).

Netinkama agrotechnika

Jei su orais pavasarį viskas gerai – jokių ekstremalių nukrypimų, tačiau augalai lysvėse vis tiek geltonuoja, gali būti, kad priežiūros klaidų darote jūs patys.

Kai gelsti pradeda vos iš po žemės prasikalę česnakų daigai, labiausiai tikėtina, kad klaidų buvo padaryta dar sodinimo etape. Pavyzdžiui, pasirinktas netinkamas skiltelių sodinimo gylis.

Arba nepataikyta su sodinimo data (tiesa, ji daug aktualesnė žieminiams česnakams, kurie sodinami rudenį).

Kada paprastai sodinami česnakai? Žieminiai – tradiciškai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio, bet dabar neretai ir lapkritį, likus 3–4 savaitėms iki dirvos įšalimo.

Vasariniai – balandį arba gegužės pradžioje, kai tik nutirpsta sniegas ir dirva įšyla iki 6–8 laipsnių.

Rudenį pasodinus per anksti ir vyraujant šiltiems orams, skiltelės gali pradėti dygti, o žiemą taip ir deramai nepasnigus, česnakų ūgliukai rizikuoja sušalti. Pavasarį jų laiškai atrodys nusilpę, pageltę.

Kad to išvengtumėte, česnakų niekada neskubėkite sodinti. Orientuokitės į faktinius orus už lango ir pasidomėkite ilgalaike prognoze, užuot laikęsi iš senelių paveldėto sodinimo grafiko – tai buvo kiti laikai, kiti orai.

Gylio klausimas

Kokiame gylyje derėtų sodinti česnakus?

Vasariniams česnakams tinkamas gylis – 5–7 cm.

Žieminių česnakų sodinimo gylis rudenį gali svyruoti nuo 7–8 cm iki 10–12 cm – priklausomai nuo skiltelių dydžio.

Tai svarbus skirtumas, nes jeigu sodinant žieminius česnakus skiltelės įterpiamos nepakankamai giliai ir sodinukai nemulčiuojami durpėmis ar nukritusiais lapais, šaltą besniegę žiemą augalai rizikuoja sušalti.

Ir priešingai, jeigu česnakai pasodinami per giliai, vasariniams bus sunku prasikalti į paviršių, o žieminiams teks dygti per iki galo neįšilusią dirvą, kai jų šaknų sistema dar prastai funkcionuos. Tokiu atveju ūgliai ir laiškai taip pat gali nusilpti bei pageltonuoti.

Panašioje situacijoje vėl gali padėti augalams skirti adaptogenai. O pasodinus per sekliai – dar ir mulčiavimas (pavyzdžiui, maistingu humusu).

Rūgštelės nemėgsta

Tokie patys simptomai gali pasireikšti ir pasodinus česnakus į netinkamo rūgštingumo dirvą.

Ši kultūra teikia pirmenybę neutraliam dirvožemiui, tad rūgštingumui pastebimai padidėjus česnakai ima lėčiau augti ir geltonuoti. Kadangi negali visiškai pasisavinti visų reikalingų maistinių medžiagų.

Todėl prieš sodindami česnakus būtinai patikrinkite žemės rūgštingumą lysvėse. Jei reikia, pakoreguokite jį, kad būtų kuo artimesnis neutraliam.

Pavyzdžiui, į sukastą dirvą įterpkite kalkių (rudenį), kreidos arba dolomitmilčių su pelenais (pavasarį).

Įterpimo norma priklauso nuo dirvos rūgštingumo rodiklio ir pasirinktos priemonės.

Dar dvi priežastys

Jei česnakų laiškai geltonuoja ne daigų stadijoje, o jau ūgtelėje, atkreipkite dėmesį į česnakų lysvių laistymą ir tręšimą.

Reguliarus vienodas drėkinimas be vandens tvenkimosi ir be dirvos perdžiūvimo – štai ko reikia česnakams vegetacijos metu. Jei drėgmės trūksta, pradės džiūti laiškų galiukai (dažniausiai pradedant nuo apatinių). Jeigu drėgmės bus per daug – dėl laistymo grafiko pažeidimų ar nuolatinių kritulių, – lapai praras stangrumą, suguls ir ilgainiui pageltonuos.

Česnakus laistykite saikingai (kartą per savaitę užpilkite maždaug po 5 litrus vandens ant vieno kvadratinio metro lysvės) ir nepamirškite po laistymo supurenti dirvos.

Jei nepalankūs orai užsitęsė ir lysvė yra nuolat drėgna, kad dirvožemis greičiau išdžiūtų, purenkite jį kuo dažniau. Galite net iškasti griovelius vandeniui nutekėti.

Česnakų laistymas nutraukiamas likus maždaug mėnesiui iki numatomos derliaus ėmimo pradžios – kad česnakų galvutės apdžiūtų ir gerai laikytųsi per žiemą.

Makro– ir mikroelementų, tokių kaip azotas, kalis, magnis ir kiti, stygius taip pat gali sukelti jaunų česnakų laiškų geltonavimą.

Sulyginkite tą geltonį su kitais galimais požymiais – lėtesniu augimu, laiškų smulkėjimu ar sukimusi, šviesių gyslių atsiradimu, nudegusiais laiškų kraštais ir panašiai, – kad nustatytumėte, būtent kokių medžiagų česnakams trūksta. Ir pasistenkite šį trūkumą kompensuoti palaistydami šaknis atitinkamų trąšų tirpalais.

Ligos ir kenkėjai

Geltonuoti, džiūti, taip pat pasidengti įvairios išvaizdos ir dydžio skylutėmis ar dėmėmis česnakų laiškai gali ir dėl grybelinių, virusinių bei bakterinių infekcijų arba kenkėjų daromos žalos.

Pavyzdžiui, česnakus užpuolus rūdimis, ant laiškų ir stiebelių atsiranda smulkių, iškilių šviesiai geltonos arba ryškiai oranžinės spalvos pagalvėlių, kurios vėliau pajuoduoja.

Baltuoju puviniu sergančių česnakų laiškai geltonuoja ir nunyksta. Kartu pasirodo baltos apnašos su juodais taškeliais.

Esant netikrajai miltligei (peronosporozei), apatinėje laiškų pusėje ir stiebų viršūnėse atsiranda šviesiai geltonos dėmės, pasidengusios pūkuotomis apnašomis.

Mozaikai būdingos chaotiškai išsidėsčiusios geltonos dėmės, taškeliai ir išilginiai ruožai, o rudasis dėmėtumas ant pageltusių laiškų gali liudyti apie fuzariozę, bakterinį puvinį ir kitas ligas.

Kalbant apie kenkėjus, česnakus gali pulti svogūninės musės, tripsai, nematodai, lapgraužiai ir česnakinės erkės.

Kovoti su jais reikėtų naudojant specializuotus fungicidus, insekticidus, akaricidus ir kitas priemones. Tačiau virusinėms ligoms ir kai kuriems kenkėjams, kaip kad stiebiniai nematodai, veiksmingų naikinimo priemonių nėra. Todėl sergančius augalus būtina pašalinti iš lysvės, o ateityje ypatingą dėmesį skirti prevencinėms priemonėms: sėjomainai, sėjinukų dezinfekavimui, augalų likučių pašalinimui iš sklypo laiku ir kt.

Ir dar vienas patarimas iš patyrusių augintojų.

Kad ateityje česnakai mažiau sirgtų, sodindami juos duobelių ar vagelių dugną išklokite plona 3–5 mm smėlio „pagalve“ – tai sumažins puvinio bei grybelinių infekcijų atsiradimo riziką.

Pačias skilteles prieš sodinimą būtinai apdorokite fungicidu ir apdžiovinkite.

Kaip įsitikinote, priežasčių, kodėl česnakai lysvėje pageltonuoja jau gegužę, gali būti nemažai, tačiau dauguma jų lengvai pašalinamos, jei skiriamas reikiamas dėmesys augalams ir laikomasi taisyklingos agrotechnikos.

     Naudinga žinoti

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, česnakus rekomenduojama patręti kalio ir fosforo trąšomis.
Fosforas yra atsakingas už maistinių medžiagų apykaitą ir jų transportavimą į svogūnėlį. Be fosforo česnako galvutė užauga maža, išpurijusi ir nepakankamai išsivysčiusi, o laiškai įgauna violetinį atspalvį.
Kalis ilgina česnakų sandėliavimo laiką bei atsparumą grybelinėms ligoms (fuzariozei, kaklelio puviniui). Trūkstant kalio, laiškų pakraščiuose atsiranda „nudegimų“, viršūnėlės susiraukšlėja, o galvutės vėliau prastai laikosi per žiemą.
Svarbiausia vengti kalio chlorido: jis trumpina derliaus laikymą – nuo šios trąšos česnakų galvutės skursta, skilinėja ir pūva.
Geriausiai tinka naudoti kalio monofosfatą. Jis visiškai ištirpsta vandenyje ir yra greitai augalų pasisavinamas.
Tinka ir kalio sulfatas, naudojamas tada, kai reikia daugiau kalio be fosforo. Šią priemonę galima kombinuoti su fosforo trąšomis (pavyzdžiui, superfosfatu), tačiau nemaišyti jų viename tirpale.
Taip pat česnakų lysves galima pabarstyti pelenais (1 stiklinė 1 kvadratiniam) ir lengvai įterpti juos į dirvą. Kalis ir fosforas iš pelenų pradės veikti kaip tik tuo metu, kai formuosis česnako galvutė.
Dabartiniu laikotarpiu azoto trąšų naudojimas yra visiškai nutraukiamas, kadangi azotas vėlina svogūnėlių brendimą, padaro juos vandeningus ir linkusius pūti sandėliavimo metu.
Tręšti česnakus nesudėtinga.
Trąšos ištirpinamos pagal instrukciją ir šiuo tirpalu laistomi augalai prie šaknų. Tačiau prieš tai lysvę būtina gausiai palaistyti švariu vandeniu (ypač jei vyrauja sausi orai) – tai apsaugos šaknis nuo nudegimų.
Po pusantros savaitės česnakų laiškiai taps tamsiai žali su vaškine apnaša, o patys apatiniai pradės pamažu natūraliai geltonuoti ir džiūti prie pagrindo – tai visiškai normalus procesas.
Kai augalo kaklelis taps tvirtas ir sausas, tai bus ženklas, kad česnakai jau pasiruošę derliaus nuėmimui.

The post Greitoji pagalba geltonuojantiems česnakams appeared first on Kauno savaitė.

Taisyklingas sodinimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis normalų rožių vystymąsi ir gausų žydėjimą.

Pradedantys rožių augintojai, į šią procedūrą žiūrėję atsainiai, kiekvienas paliudys anksčiau ar vėliau įgijęs skaudžios patirties.

Tad pabandykite įsigilinti, kokių taisyklių būtina laikytis, kad nekartotumėte nei savų, nei svetimų klaidų, kad rožės gerai prigytų ir kuo greičiau pradėtų žydėti.

1-oji klaida: netinkamas laikas

Per anksti pasodinus rožę galima jos netekti.

Kaip ir daugelį kitų augalų, rožės pavasarį sodinamos tik tada, kai dirva įšyla – tą parodo pradėjusios aktyviai augti piktžolės bei sprogstantys medžių lapai.

Ši taisyklė galioja netgi šalčiui atsparioms augalų rūšims bei veislėms!

Kai grunto temperatūra nesiekia 10 laipsnių, šaknys negali normaliai augti ir pasisavinti maisto medžiagų.

Be to, drėgna šalta žemė – ideali terpė plisti patogeniniams grybeliams.

Sodinukus atviromis šaknimis geriausia pasodinti iki vasaros pradžios, kol neprasidėjo dideli karščiai, kurie irgi blogina augalų prigijimą.

Rožių sodinukai uždaromis šaknimis – tai yra įsigyti jau augantys vazonuose – tinkamai pasodinti greitai įsišaknija. Tokias rožes į gėlyną galima sodinti visą sezoną.

2-oji klaida: netinkama vieta

Dažniausia rožių sodinimo klaida – netinkamai parinkta vieta.

Jos ieškant svarbu atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl verta iš anksto apžiūrėti sklypą, sodą ar darželį po langu ir išrinkti vietelę, kuri atitiktų šiuos reikalavimus:

• Tiesioginiai saulės spinduliai bent 6–8 valandas per dieną.

• Jokio drėgmės pertekliaus! Toje vietoje negali kauptis vanduo, taip pat turi būti žemas gruntinių vandenų lygis.

• Gera oro cirkuliacija, tačiau be šaltų vėjų ir skersvėjų.

Nerekomenduojama rožių sodinti po medžiais, prie pat sienų ar po stogais, nuo kurių po lietaus laša vanduo.

Geriausia pasirinkti plotą ant nedidelės kalvelės, netoli stambesnių augalų ar statinių, kurie suteiktų užuovėją.

Kalbant apie žemę, ji turi būti puri, derlinga ir silpnai rūgšti (pH 5,5–6,5).

Kokybiškas drenažas, kaip turbūt supratote, irgi būtinas.

Jei pasirinktoje vietoje anksčiau augo ligoti augalai, prieš sodinimą gruntą reikia dezinfekuoti vario preparatais arba įterpti trichodermų – naudingųjų grybų, daugelio ligų sukėlėjų natūralių priešų.

3-ioji klaida: neparuošti sodinukai

Į savo gėlyną reikėtų įsileisti tik visiškai sveikus rožių sodinukus.

Norint suprasti, ar augalui viskas gerai, prieš sodinimą būtina kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti.

Įtarimą turėtų sukelti raukšlėta žievė, pelėsis ar dėmės ant stiebų, suminkštėjusios vietos, gyvų pumpurų nebuvimas, išdžiūvusios šaknys ar nemalonus kvapas. Visa tai – nieko gero nežadantys ženklai.

Net ir sveikiems sodinukams reikia pašalinti nulūžusius, sausus bei labai plonus ūglius. Jei šaknys atviros ir šiek tiek apvytusios, jas irgi verta truputį patrumpinti, o paskui pamirkyti vandenyje. Galima – su augimą ir šaknijimąsi skatinančiais preparatais.

Tankią parafino dangą nuo rožių sodinukų reikia atsargiai pašalinti dantų krapštuku. To nepadarius, augalui bus sunku kvėpuoti, padidės ūglių puvimo rizika.

Dar viena naudinga procedūra prieš sodinimą – ūglių nugenėjimas.

Žinoma, jei to nepadarysite, tai nebus kritinė klaida, tačiau genėjimas padeda pagreitinti rožių įsišaknijimą ir stimuliuoja antžeminės dalies augimą.

Kiekvienam ūgliui paliekamas tam tikras skaičius išsivysčiusių pumpurų:

Arbatinei hibridinei rožei – po 2–3 pumpurus.

Floribundinei rožei – po 3–4 pumpurus.

Angliškoms ir parko rožėms – po 5–7 pumpurus.

Pjūvis daromas 45 laipsnių kampu virš pumpuro, esančio sodinuko išorinėje pusėje, paliekant iki jo 5 mm.

Vijoklinės ir laipiojančios rožės prieš sodinimą paprastai negenimos.

4-oji klaida: rožių sodinimas dirvos lygyje

Vieni gėlininkai mano, kad sodinant rožes įskiepio vietą – sustorėjimą ant šaknies kaklelio – būtina užkasti, kiti su šia nuomone kategoriškai nesutinka.

Visgi dauguma augintojų laikosi praktikos ją užberti žemėmis.

Tokia agrotechnika padeda apsaugoti pažeidžiamiausią rožės vietą nuo šalčių, staigių temperatūros svyravimų, stimuliuoja šaknų augimą ir sumažina laukinių ataugų.

Giliau pasodintos rožės lengviau ištveria žiemas, ilgiau gyvena ir rečiau serga.

Rožės sodinuką reikia užkasti bent 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Vijoklinės rožės ne prieš būti sodinamos ir iki 10 cm gylyje.

Kuo dirvožemis smėlingesnis, tuo giliau galima sodinti rožę – maksimalus gylis siekia net 15 cm.

Užbėrus šaknis žemėmis, būtina gerai sutrypti dirvą aplink sodinuką, kad neliktų tuščių oro tarpų, kitaip dalis šaknų gali apmirti, o rožės krūmo vystymasis sulėtėti.

5-oji klaida: per tankus susodinimas

Bet kokiam rožių krūmui reikia ganėtinai daug erdvės augti. Per arti pasodintos kaimynės greitai virsta aršiomis konkurentėmis, kovojančiomis dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Dėl to dalis jūsų augintinių laikui bėgant gali sunykti.

Net jei prigytų visi rožių sodinukai, tokiuose tankumynuose susidaro itin palankios sąlygos plisti ligų sukėlėjams ir pavojingiems vabzdžiams. Taigi vėliau vis tiek tenka krūmus kažkaip retinti, gydyti – žodžiu, būna daug papildomo darbo.

Viso to galima išvengti, jei iš pat pradžių sodinant rožes bus laikomasi atstumų. O juos profesionalūs rožių augintojai rekomenduoja tokius:

Arbatinės hibridinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–80 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–90 cm.

Floribundinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–60 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–90 cm.

Angliškos rožės

Atstumas tarp augalų – 40–150 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–200 cm.

Rožėms reikalingas purus, derlingas ir silpnai rūgštus – pH 5,5–6,5 – dirvožemis.

Vijoklinės rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm (ir 20–30 cm nuo atramos).

Atstumas tarp eilių – 100–200 cm.

Parko rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–150 cm.

Šliaužiančios rožės

Atstumas tarp augalų – 30–120 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–150 cm.

Perkant sodinuką verta iškart pasidomėti, kokį maksimalų aukštį rožė gali pasiekti. Kuo aukštesnis augalas, tuo didesnis turėtų būti atotrūkis nuo kitų rožių krūmų.

Tik sodinant rožes kaip gyvatvorę reikėtų laikytis minimalių leistinų atstumų.

6-oji klaida: netręšti sodinant

Patikslinsime, kad pats trąšų nebėrimas į sodinimo duobę nėra klaida. Tačiau jei gėlyno dirvožemis skurdus, sodinukui gali neužtekti jėgų gerai prigyti. Net ir vėlesnis papildomas tręšimas menkai tepadės tokioje situacijoje, nes tam, kad augalas pasisavintų medžiagas, grunte jau turi būti bent minimalus derlingas humuso sluoksnis ir naudingoji mikroflora.

Užtikrinti rožei pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais metais po sodinimo galima šiais būdais:

• Paruošiant dirvą dar rudenį ir į gėlyno žemę įterpiant organikos – pavyzdžiui, pusiau perpuvusio mėšlo, kuris iki pavasario galutinai susiskaidys.

• Paruošiant sodinimo duobę prieš sodinimą, idealiausia – bent 2–3 savaitės iki jo.

Į sodinimo duobę rožėms geriausia įberti 1–2 kibirus komposto arba humuso, sumaišyto su 1–2 stiklinėmis pelenų arba 1 šaukštu nitrofoskos.

Taip pat galima naudoti mineralines trąšas, skirtas gėlėms, rožėms ir bijūnams ar dekoratyviniams krūmams.

7-oji klaida: rožių priežiūros neišmanymas

Vienintelio palaistymo pasodinus rožes nepakanka. Vandeniui susigėrus, žemė šiek tiek nusės, todėl krūmus reikia apkaupti sausa žeme maždaug iki 15 cm aukščio. Tai apsaugos pumpurus nuo deginančių saulės spindulių, šalnų, stipraus vėjo bei padės augalams geriau prigyti.

Laistyti galima naudoti tą patį augimo stimuliatoriaus tirpalą, kuriame buvo mirkomi sodinukai.

Kai ant rožės krūmo pasirodo nauji lapeliai, jį reikia atkasti, o dirvą aplink mulčiuoti kompostu, medžio skiedromis, perpuvusiomis pjuvenomis ar kita organika.

Taip pat naudinga jaunus augalus laikinai pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie neapdegtų.

Jei kas nors nepavyko ir rožė po pasodinimo auga prastai, galima skubiai – bet labai atsargiai! – ją persodinti prieš tai išanalizavus galimas klaidas.

The post 7 didžiausios rožių sodinimo klaidos appeared first on Kauno savaitė.

Iksora, deja, priklauso būtent pastariesiems.

Viešnia iš atogrąžų Azijos nėra toks augalas, kurį įsigijai ir gali pamiršti – ji kaip reikiant pašokdins ir įgudusį gėlių augintoją.

Tačiau bent kartą gyvenime išvydę neįtikėtinai spalvingą iksoros žydėjimą, esame tikri – įsimylėsite.

Ir jums būtinai prisireiks kuo daugiau sužinoti apie šią kaprizingą gražuolę bei jos priežiūros subtilybės.

Taigi skubame dalytis.

Ir efektingos, ir vaistingos

Iksora (Ixora) priklauso raudinių (Rubiaceae) šeimos genčiai. Tai reiškia, kad tam tikra prasme ji yra kavamedžio, gardenijos, chininmedžio bei kitų mažiau pažįstamų atogrąžų kultūrų giminaitė.

Egzistuoja daugiau nei 500 iksorų rūšių ir jos visos savo gimtinėje vadinamos labai romantiškais vardais – „džiunglių pelargonija“, „miško ugnis“, „aistringa meilė“, „Šivos liepsna“, „Vakarų Indijos jazminas“… Tai nedviprasmiškai byloja apie nepaprastą iksorų žiedų ryškumą – jie „dega“ net ir prieblandoje skendinčiose džiunglėse.

Laukinėje gamtoje iksoros paprastai auga kaip nedideli medeliai arba krūmokšniai – tankūs, kompaktiški, gausiai išsišakoję, kartais – vijokliniai, pasiekiantys iki 1,5–2 m aukštį.

Jų lapai žali, blizgūs, odiški, lancetiški su smailėjančia viršūne, iki 15 cm ilgio. Nedideli keturlapiai žiedai – balti, geltoni, rausvi arba raudoni (kartais paraudonuoja jau džiūdami) – sutelkti į įspūdingai pūpsančius žiedynus ant trumpų žiedkočių.

Vaisiai – juodi arba raudoni rutuliški kaulavaisiai.

Nors iksoros paplitusios visame pasaulyje, jų įvairovės centras atogrąžų Azijoje.

Karšto klimato sąlygomis šie augalai žydi ištisus metus ir yra plačiai naudojami kraštovaizdžių dizaine. Beje, ne tik kaip vienetiniai akcentai. Iš iksorų formuojamos įspūdingos gyvatvorės, kurios lengvai ištveria net ir labai stiprų genėjimą.

O dar tai komerciškai reikšmingas vaistinis augalas, naudojamas ir ajurvedoje. Visos iksoros dalys, įskaitant žiedus, lapus ir šaknis, liaudies medicinoje pasitelkiamos gaminant įvairius preparatus nuo odos ligų, diabeto, opų, dizenterijos ir kt.

Panorėjus virs net bonsu

Kambarinėje gėlininkystėje iš visos milžiniškos iksorų gausos labiausiai paplitusios dvi rūšys – skaistraudonė (Ixora coccinea) ir javinė (Ixora javanica), taip pat šiuolaikiniai hibridai.

Naminėms priskiriama ir kininė iksora (Ixora chinensis), dažnai žydinti baltais arba rausvais žiedais.

Tai kaprizingi augalai – meluos, kas sakys priešingai, tačiau tinkamai prižiūrimi džiugina itin gausiu ir spalvingu žydėjimu. Be to, tinka bonsams formuoti.

Visiems šiems maloniems rūpesčiams selekcininkai yra išvedę daugybę kambarinių iksoros veislių. Pastarųjų atstovai skiriasi dydžiu (yra net nykštukinių), žiedų spalva (skaisčiai raudona, geltona, rausva, oranžine) bei vainiklapių banguotumu.

Beje, greičiausiai kaip tik tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rinkoje pasirodė daugybė naujų skaistraudonės iksoros veislių bei hibridų, vėl sužadino gėlininkų susidomėjimą šiuo augalu.

Taigi kaip įtikti šiam lepiam egzotui, kad jis sutiktų augti jūsų namuose?

Kaip prisijaukinti iksorą

Kambarinėje gėlininkystėje populiariausia ir dažniausiai sutinkama rūšis – ką tik minėta skaistraudonė iksora. Tad ją ir pasirinksime mūsų pavyzdžiui.

Skaistraudonės iksoros gali nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios džiuginti dideliais (iki 10 cm), aromatingais, vešliais ir daugiažiedžiais žiedynais. Tereikia „smulkmenos“ – sudaryti joms palankias augimo sąlygas.

Pirmiausia būtina paisyti oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų, antra – užtikrinti vietos pastovumą. Esant mažai drėgmei ar nukritus temperatūrai, iksora tuoj pat numeta lapus. O pernešus vazoną iš vienos vietos į kitą – dar ir pumpurus.

Kyla akivaizdus klausimas: kurgi bute įkurdinti iksorą, kad visi jos poreikiai būtų patenkinti?

Pirmenybę teikite vietai, kur gausu ryškios, bet būtinai išsklaidytos šviesos – tokia iksoroms labiausiai patinka. Tiesioginių saulės spindulių šios džiunglių gyventojos nepakenčia, tačiau ir pavėsyje ar giliame pusšešėlyje auga prastai ir beveik nežydi, dažnai kenčia nuo ligų bei kenkėjų.

Šiai kultūrai į naudą ir grynas oras, todėl vasarą iksorą galima drąsiai išnešti į balkoną arba sodą.

Kaip ir visi atogrąžų kraštų augalai, iksoros klesti šilumoje ir drėgmėje. Vasarą aplinkos temperatūra reikalinga ne žemesnė kaip 20–25 laipsniai, žiemą – 15–18 laipsnių.

Žemė vazone turi būti nuolat šiek tiek drėgna (išskyrus ramybės laikotarpį). Taip pat būtina kasdien ir pageidautina ne vieną kartą lapų purkšti šiltu minkštu vandeniu.

Tik maždaug nuo rugpjūčio laistyti pradedama po truputį mažiau.

Klaidos kainuoja grožį

Kalbant apie gruntą, visi šios augalų genties atstovai mėgsta silpnai rūgščią žemę (pH 5–6). Taigi galima arba parduotuvėje įsigyti jau paruoštą tokio rūgštingumo mišinį, arba pasidaryti jo patiems. Pavyzdžiui, iš lapinės, velėninės žemės, smėlio ir durpių (santykiu 1:1:1:1). Arba iš velėninės, lapinės žemės ir smėlio (2:2:1).

Į netinkamo rūgštingumo žemę iksora sureaguoja iškart. Kad kažkas negerai, paprastai signalizuoja chlorozė – augalo lapai įgauna gelsvą atspalvį (tamsios dėmės ant lapų rodo, kad augalui trūksta geležies ir mangano).

Iksoroms nereikia labai didelio vazono – jų šaknų sistema gana kompaktiška. Tad suaugę augalai į didesnį indą persodinami tik pagal poreikį, maždaug kas 2–3 metus pavasarį.

Turėkite omenyje: dėl to, kad auga iksoros lėtai, į vietos pakeitimą jos reaguoja itin skausmingai. Ypač iškart po pasodinimo ar persodinimo, bet taip pat ir kraudamos pumpurus ar žydėdamos.

Gerai maitinti ir saugoti nuo skersvėjų

Tręšiamos iksoros kompleksinėmis trąšomis, geriausia – su mikroelementais, humatais ir pan.

Paprasčiausias ir patogiausias variantas būtų skystos trąšos, skirtos gausiai žydintiems kambariniams augalams, tačiau naudojant tik pusę nurodytos dozės.

Pavasarį ir vasarą gėlės tręšiamos kas savaitę.

Kaip ir kitoms kultūroms, pavasarį iksoroms reikia trąšų, kurių sudėtyje vyrauja azotas.

Rudenį, jei reikia, atliekamas genėjimas – pavasarį to daryti negalima, nes iksorų žiedynai formuojasi ant jaunų ūglių viršūnių. Tik pasibaigus žydėjimui ūgliai sutrumpinami maždaug 10 cm, taip pat pašalinamos apdžiūvusios ir nulūžusios šakelės.

Priverstinio ramybės periodo metu – namų sąlygomis jis tęsiasi maždaug nuo spalio iki vasario, – augalas turi būti laikomas ne žemesnėje kaip 15 laipsnių temperatūroje, saugomas nuo skersvėjų, mažiau laistomas ir visiškai netręšiamas.

Žiemą labai dažnai iksoroms apšviesti naudojamos augalų lempos.

Jei kas blogai, tai jūsų kaltė

Kalbant apie ligas ir kenkėjus, didžiausias iksorų baubas yra voratinklinės erkutės ir skydamariai, nors kartais jas puola ir amarai.

Su visais jais būtina aktyviai kovoti naudojant patalpose leidžiamus akaricidus arba insekticidus. Tai daryti svarbu nedelsiant, vos tik pastebite problemą, nes paskui praeis visa amžinybė, kol lėtai auganti iksora atsiaugins pažeistus lapus.

Iš negalavimų dažniausiai pasireiškia fiziologiniai sutrikimai, susiję su iksorų priežiūros klaidomis. Joms gali gelsti, džiūti, deformuotis ar nukristi lapai, arba ant jų atsiranda tamsių dėmių.

Taip nutikus, pasitikrinkite laistymo ir tręšimo režimą, žemės rūgštingumą, oro temperatūrą bei drėgmę aplink augalą.

Nepakenks nupurkšti lapus mikroelementų tirpalu (chelatine forma).

Esant nuolatiniam drėgmės pertekliui ir nepakankamai ventiliacijai, iksorų lapus taip pat gali pažeisti suodžiagrybis.

Dauginimas – tik kantriesiems

Kaip kambarinės gėlės auginamos iksoros paprastai dauginamos pusiau sumedėjusiais stiebo auginiais. Jie nupjaunami pavasarį, dar nespėjus susiformuoti pumpurams, ir sodinami į 200 ml talpos indelius su rūgščiu, lengvu bei derlingu gruntu, o tada uždengiami plėvele.

Šaknijimosi procesas nėra greitas – užtrunka iki poros mėnesių, – ir ne visada sėkmingas. Todėl jam paspartinti naudojami fitohormonai, šaknijimosi stimuliatoriai bei šildymas iš apačios (temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 25 laipsniai). Taip pat gyvybiškai svarbu nepamiršti palaikyti didelę oro drėgmę.

Galima iksoras dauginti ir sėklomis – bent jau teoriškai. Sėklas teks pirkti, nes kambario sąlygomis augalas jų nesubrandina. Ir šis procesas, kaip galite įsivaizduoti, bus dar lėtesnis nei dauginimas auginiais. Juolab kad iksorų sėklų gyvybingumas ir šiaip nėra labai didelis.

Vis dėlto, jeigu kada ryšitės išbandyti, atminkite, kad sėklos turi būti mirkomos per naktį, tada išdėliojamos ant grunto negiliame inde ir lengvai užberiamos plonu žemės sluoksniu, kuris po to sudrėkinamas purkštuvu ir uždengiamas plėvele.

Daigyklos su sėjinukais pastatomos šiltai ir taip laikomos tol, kol pasirodys daigeliai. Paprastai tai įvyksta per 2–4 savaites.

Tolesniam iksorų daigų augimui ir vystymuisi reikės ryškios išsklaidytos šviesos ir daug šilumos.

Šiek tiek paaugusius daigelius būtina išpikuoti į atskirus vazonėlius, žemę sudrėkinti ir pirmam laikui taip pat uždengti plėvele.

„Džiunglių liepsnos“ nė akimirkai neleis jums pamiršti, kad yra didžiausios namų gėlyno lepūnėlės.

The post Iksora, arba kaip užsiauginti „džiunglių liepsną“ appeared first on Kauno savaitė.

Tarp daugybės variantų, kaip tai užtikrinti, ypatingą vietą užima trąšų lazdelės.

Paprastai naudojamos ir efektyvios trąšų lazdelės – idealus pasirinkimas tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems sodininkams. Svarbu tik įsiminti kelis niuansus, kuriuos ir aptarsime.

Idealu išsiblaškėliams ir darboholikams

Trąšų lazdelės – tai į nedidelius cilindrus (retkarčiais ir į savotiškas tabletes) suspaustos maistinės medžiagos, kurios, veikiamos drėgmės, pamažu ištirpsta žemėje.

Tokiuose „pagaliukuose“ sutalpinamas visas kompleksas augalams būtinų makro- ir mikroelementų: azotas su fosforu ir kaliu (NPK), magnis, geležis, boras, kitos medžiagos.

Kai kuriose trąšų lazdelėse gali būti ir papildomų komponentų bei organinių priedų – pavyzdžiui, kaulų miltų, sapropelio, kitų.

Lazdelių sudėtis gali būti universali arba specializuota, pritaikyta specifiškai tam tikroms augalų grupėms: žydintiesiems arba dekoratyviems lapiniams, orchidėjoms, kaktusams ir t. t.

Pagrindinis tokių trąšų ypatumas – jų veikimo mechanizmas.

Lazdelės priskiriamos ilgesnio veikimo trąšoms. Vos įbestos į drėgną žemę jos pradeda lėtai tirpti – po truputį po kiekvieno laistymo. Vanduo prasiskverbia į supresuotą masę ir atpalaiduoja maistingąsias medžiagas, kurios po to pasklinda po žemės gumulą vazone, iš kur jas pasisavina augalo šaknų sistema.

Šis procesas gali trukti ir mėnesį, ir du, ir tris, o kai kurių gamintojų trąšos išlieka veiksmingos net iki pusmečio.

Tokiu būdu vienas paprastas veiksmas ilgam aprūpina augalą nuolatinėmis maisto dozėmis, taip išvaduodamas mus nuo būtinybės reguliariai ruošti trąšų tirpalus ir laistyti jais savo augintinius griežtai pagal grafiką.

Dėl to trąšų lazdelės yra itin patogios visiems, kas myli augalus, bet negali skirti jų priežiūrai tiek laiko, kiek norėtų, ir kiek jiems iš tikrųjų reikia.

Matuoti vazoną, ne trąšų kiekį

Vis dėlto, nepaisant paprastumo naudoti, egzistuoja taisyklės, kurių būtina laikytis, mat tik nuo to, ar mokate tinkamai elgtis su trąšų lazdelėmis, tiesiogiai priklauso tokio tręšimo efektyvumas.

Pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis – pasirinkti reikiamą trąšų kompleksą.

Visada atkreipkite dėmesį į lazdelių sudėtį ir procentinį azoto, fosforo ir kalio (NPK) santykį. Ir pagal tai spręskite, kiek šis atliepia jūsų augalų poreikius.

Pavyzdžiui, žydintiems augalams reikalingos trąšų lazdelės su didesniu fosforo ir kalio kiekiu, dekoratyviems lapiniams augalams – gana didelė azoto koncentracija.

Prieš tręšimą augalą būtina palieti, jeigu žemė vazone išdžiūvusi. Kai substratas drėgnas, trąšų tirpimo procesas prasideda greičiau.

Kiek lazdelių besti, paskaičiuojama pagal vazono tūrį.

Standartinė daugumos trąšų gamintojų rekomendacija – 1 lazdelė 10–15 cm skersmens vazonui. Jeigu vazonas labai erdvus, lazdelių gali prireikti 3–4.

Jos turėtų būti subedžiotos vienodu 5–7 cm atstumu viena nuo kitos palei vazono perimetrą. Tai svarbu tam, kad maistinės medžiagos pasklistų po visą šaknų augimo zoną ir nesitelktų vienoje vietoje, kur per didelė jų koncentracija grasintų šaknis nudeginti.

Trąšų lazdelės bedamos į žemę vertikaliai, kol atsiduria 2–4 cm gylyje. Kad spaudžiamos jos nelūžtų, galima iš anksto padaryti substrate nedidelius įdubimus (tam patogu naudoti pieštuką, kiniškas lazdeles ar bet kokį kitą panašų instrumentą).

Sėkmingai įterptas į substratą lazdeles reikia užberti žemėmis ir šiek tiek paspausti. Tada – lengvai palaistyti augalą, kad paspartintumėte trąšų tirpimo procesą.

Kaip dažnai naudoti trąšų lazdeles, priklauso nuo jų sudėties ir kiekvieno konkretaus augalo poreikių.

Įprastai rekomenduojamą vienos trąšų lazdelės naudojimo trukmę gamintojai nurodo ant pakuotės.

Aktyvios vegetacijos periodu – taigi pavasarį ir vasarą – tas laikas gali varijuoti nuo 1 iki 3 mėnesių (kartais, kaip minėta, net iki 6 mėnesių). Rudenį ir žiemą, kuomet daugeliui augalų ramybės periodas, tręšimas arba išvis nutraukiamas, arba pastebimai paretinamas.

Todėl svarbu laikytis nurodymų ant trąšų pakuočių, kad nepersotintumėte substrato maistingosiomis medžiagomis ir nepadarytumėte savo augintiniams meškos paslaugos.

Naudinga ir augalams, ir kišenei

Pagrindinis tokių presuotų trąšų privalumas yra jau daug sykių minėtas patogumas – jas išties labai paprasta naudoti.

Skirtingai nei su skystomis ar granuliuotomis trąšomis, nėra būtinybės tiksliai matuoti jų kiekio, tirpdyti vandenyje ar stengtis vienodai išbarstyti: užtenka tiesiog įbesti lazdelę į žemę.

Kitas didelis pliusas – kad pakanka tik vieno tręšimo per kelis mėnesius. Tai pastebimai sutaupo laiko. Trąšų lazdelės – idealus sprendimas užimtiems žmonėms, pradedantiesiems gėlininkams arba didelių augalų kolekcijų savininkams.

Dar vienas paminėti būtinas tokių trąšų pranašumas prieš kitas – ilgalaikis poveikis. Lazdelės tirpsta labai lėtai, tad augalas negauna didžiulės maistinių medžiagų dozės vienu ypu, kaip dažnokai nutinka laistant tirpiomis trąšomis. Šiuo atveju reikalingų medžiagų tiekimas būna pastovus, subalansuotas ir pasiskirstęs nedidelėmis dozėmis. Pastarosios yra saugios, todėl nelieka perdozavimo ir šaknų nudeginimo rizikos. Kaip ir „badavimo“ periodų tarp tręšimų. Visa tai užtikrina vienodą ir sveiką augalų augimą.

Išsiskiria trąšų lazdelės ir tikslingu poveikiu – tai dar vienas „taškas“ jų naudai.

Maistinės medžiagos išsiskiria tiesiai į substratą šaknų zonoje ir niekur kitur. Trąšų nepatenka ant lapų, o tai grėstų cheminiais nudegimais, deja, neretai purškiant augalus trąšomis ar neatsargiai jomis laistant.

Galiausiai – trąšų lazdelės kompaktiškos ir ekonomiškos. Jų atsargos nereikalauja daug vietos. Nėra poreikio jas tirpdyti, sverti, kitais būdais matuoti kiekius. Dėl to, kad kiekvienoje lazdelėje yra tiksli maistinių medžiagų dozė, trąšų neįmanoma pereikvoti. Tai atsiperkantis variantas ilgalaikiam naudojimui.

Daug pliusų, bet yra ir minusų

Nors trąšų lazdelėse privalumų gausu, turi jos ir tam tikrų trūkumų. Į juos irgi būtina atsižvelgti renkantis tinkamiausią savo augalų tręšimo būdą.

Šie keli apribojimai, kuriuos netrukus išvardysime, nedaro trąšų lazdelių mažiau veiksmingomis, bet gali turėti įtakos rezultatui, visada priklausančiam ir nuo konkrečių naudojimo sąlygų.

Taigi pagrindiniai presuotų trąšų trūkumai, anot specialistų, yra šie:

• Netolygus maistinių medžiagų pasiskirstymas substrate. Kadangi lazdelė lieka, kur įbesta, drėgmės atpalaiduojamos medžiagos pasklinda tik aplink ją. Dėl to šaknų sistema gali būti nevienodai maitinama. O tai ypač aktualu stambiems augalams su išsišakojusia šaknų sistema, taip pat augantiesiems dideliuose vazonuose, kur vieno maisto šaltinio gali nepakakti.

• Priklausomybė nuo substrato drėgnumo. Jeigu žemė vazone išdžiūva, maistinių medžiagų išsiskyrimas sulėtėja arba išvis liaujasi, ir augalas gali pradėti badauti. Dėl šios priežasties trąšų lazdelės – ne pats geriausias pasirinkimas kultūroms, reikalaujančioms periodinio substrato išsausėjimo. Arba vazonams, prastai sulaikantiems drėgmę.

• Nepaisant lazdelių patogumo, jomis ne taip paprasta sureguliuoti augalų mitybą. Jeigu augalas jaučia kokių nors elementų deficitą, arba priešingai – perteklių, lazdelės nepadės to pakoreguoti greitai. Skirtingai nei skystosios trąšos, kurių galima greitai sumaišyti ir užpilti, kol suveikia lazdelės, praeina nemažai laiko, tręšimo jomis rezultatą pavyksta pamatyti negreitai. Tai kritiškai svarbu, kuomet augalas rodo pavojingus maistinių medžiagų trūkumo simptomus, reikalaujančius įsikišimo nedelsiant.

Trąšų lazdelės – šiuolaikiškas veiksmingas ir nepaprastai patogus būdas išlaikyti augalus sveikus ir gražius, kuris dar ir idealiai dera prie užimto šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Jos užtikrina profesionalią priežiūrą žaliesiems mūsų augintiniams reikalaudamos minimalių pastangų. Aišku, jos nėra tobulos, bet daugelį trūkumų galima kompensuoti atidumu.

The post Su trąšų lazdelėmis – minimalus darbas maksimaliam efektui appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau orų prognozėms pranašaujant pirmą rimtesnį šaltį, daugeliui pradedančių augintojų kyla pagrįstas klausimas: kaipgi mano gražiosios hortenzijos? Ar pavyks joms ištverti žiemą, jeigu neuždengsiu?

Pasak specialistų, atsakymas į šį klausimą ir paprastas, ir nelabai.

Hortenzijų atveju viskas priklauso nuo rūšies, klimato ir auginimo sąlygų. Kai kurioms atmainoms reikia šiltesnio apkloto žiemai, o kitos su šalčiais puikiai susidoroja ir pačios.

Šalčiams atsparios

Šviesiosios hortenzijos. Pačios atspariausios šalčiams iš visų. Be jokių uždangų ar priedangų išveria tikrus speigus iki -35 laipsnių. Jeigu šakelės kiek ir apšąla, tai nedaro jokios poveikio nei žiedų kiekiui, nei kokybei ateinantį sezoną, nes žiedinius pumpurus šviesiosios hortenzijos krauna ant tų metų ūglių.

Be to, dauguma augintojų tokias hortenzijas rudenį smarkiai nugenėja. Likę neaukšti krūmeliai visiškai pasidengia sniegu, kuris, jei tik jo netrūksta, tampa papildoma apsauga ir padeda augalui peržiemoti ne tik sėkmingai, bet ir sveikai.

Tačiau šviesiąsias hortenzijas prieš žiemą apkarpo ne visi. Kai kurie sodininkai palieka dekoratyvumo nepraradusius sudžiūvusius žiedus – jais mėgautis nori kuo ilgiau. Bet ir tada hortenzijos iki pavasario nesunkai ištveria.

Šluotelinės hortenzijos. Dar vienos žiemų nebijančios gražuolės. Tiesa, rudeniui baigiantis šiuos įspūdingus augalus milžiniškais kūginiais baltais, kreminiais, žalsvais ar rausvais žiedynais įprasta mulčiuoti – paberti aplink stiebą sausų lapų arba kompostinės žemės. To visiškai pakanka.

Tačiau jei jūsų šluotelinės hortenzijos sodinukas labai jaunas, nepakenks storesnė uždanga.

Ąžuolialapės hortenzijos. Jų krūmai aukšti, pasiekia ir 2,5 m, žiedynai – stambūs, balti, kūgiški su 5–7 karpytais lapais, kurie rudenį nusidažo ryškia vyšnine, o kartais kone violetine spalva.

Ąžuolialapės hortenzijos irgi žydi ant šiųmečių stiebų, be to, yra atsparios ligoms bei kenkėjams. Bet drėgmę jos mėgsta gal net labiau nei kitos hortenzijos – nepakęs net trumpalaikės sausros.

Laipiojančiosios hortenzijos. Šios lianos stambiais skėtiniais žiedynais ir širdies formos lapais labai neįnoringos. Per sezoną pakančia pavėsį, žiemą – šalčius: gali ištverti ir -35 laipsnių speigą.

Tad dengti reikia nebent visai jaunučius augalus pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus.

Prieš žiemą jie nuimami nuo atramų, prilenkiami prie žemės, uždengtos sausų lapų sluoksniu, ir apklojami agrotekstile.

Ant viršaus dar galima sukonstruoti lankų karkasą ir aptraukti jį plėvele – tik svarbu nepamiršti palikti ventiliacijos angų.

Priedangos reikalingos

Didžialapės hortenzijos. Jų krūmai išauga iki 2 m aukščio ir stebina atspalvių įvairove – žiedynų spalvą galima keisti reguliuojant dirvožemio rūgštingumą. Kai žemė rūgšti, jie būna mėlyni ar net violetiniai, jeigu dirva neutrali – rožiniai arba raudoni.

Saržento hortenzijos. Augūs šių hortenzijų krūmai išsiskiria tamsiai žaliais tarsi pūkuotais lapais ant storų rudų nulinkusių šakų. Žiedai stambūs skėtiški, sudaryti iš smulkių žiedelių – violetinių centre ir baltų pakraščiuose.

Žiedpumpurius krauna ant pernykščių ūglių, todėl per žiemą svarbu išsaugoti visus šviežius ūglius.

Kaip užkloti hortenzijas

Hortenzijų žiemojimui reikia pradėti ruoštis, kai žiema dar nė nekvepia – taigi prieš mėnesį ar du.

Pirmasis darbas – kaip reikiant pagirdyti šiuos augalus, kad drėgmės nepritrūktų visą šaltąjį sezoną. Taigi po kiekvienu krūmu turėtumėte išpilti du tris kibirus vandens. Taip apsaugosite šaknų sistemą nuo perdžiūvimo, galinčio tokius augalus ištikti ir žiemą.

Pageidautina visa tą vandenį išlieti per kelis kartus, kad drėgmė gerai susigertų į žemę ir lygiai pasiskirstytų plote aplink augalą.

Taip pat svarbu prieš žiemą patręšti hortenzijas kompleksinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Jos gerina augalų imunitetą, padeda laiku subrandinti ūglius ir didina atsparumą šalčiams.

Didžialapės hortenzijos žiedpumpurius krauna ant viršutinės ūglių dalies, todėl joms pavojingos net pirmosios šalnos.

Specialistai pataria derinti superfosfatą (apie 25 g į 10 litrų vandens) su kalio sulfatu (apie 20 g į 10 litrų vandens). Bet tinka hortenzijoms ir diamofosas arba kalio monofosfatas (kiekiai – pagal nuorodas ant pakuočių).

Sausas trąšas reikia berti po augalo vainiku, kruopščiai užpurenti ir palaistyti.

Tik po tokių procedūrų galima imtis konstruoti hortenzijoms uždangas.

Pats paprasčiausias būdas apšiltinti augalus – tiesiog apvynioti juos tam tinkama danga, kad ji saugotų nuo šalčio ūglius ir lepius pumpurus.

Tačiau jauniems hortenzijų krūmeliams ir šilumamėgėms rūšims to nepakanka. Joms neretai prireikia ir dviejų sluoksnių agrotekstilės (tankis – ne mažesnis kaip 60 g kvadratiniam metrui!) uždangos.

Paprastesnis metodas – surišti hortenzijų stiebus į kuokštą ir apvynioti spunbondu.

Krūmų pagrindą pageidautina mulčiuoti kompostu arba sausomis durpėmis, o plotą po vainiku uždengti sausais lapais.

Svarbiausia nepamiršti pavasarį žieminį mulčio sluoksnį pakeisti į šviežią sausą mulčią, kad augalas nepradėtų šusti.

Kur žiemos vis dar labai šaltos, virš hortenzijų tebestatomos palapinės iš šakų, paskui apdengiamos plėvele, saugančia augalus nuo užšalimo ir kritulių.

Lengviausia, aišku, jeigu auginate hortenzijas vazonuose – juos su augalu šaltajam metų laikui užtenka tiesiog perkelti į tamsią vėsią patalpą.

Hortenzijų dengimas žiemai – ypač kai pastarosios dabar menkai tikras žiemas ir primena, – nėra universali taisyklė. Tai racionalus sprendimas, kurį kiekvienas priimame savo nuožiūra pagal tai, kokias hortenzijas auginame ir kokios vyrauja oro sąlygos.

Dėl šluotelinių ir šviesiųjų hortenzijų galite nesijaudinti – jos paprastai sėkmingai sulaukia pavasario nepaisant nieko. Bet didžialapėmis ir kitomis augintinėmis geriau nerizikuokite: tinkamai pasirūpinus jų žieminiais „kailinukais“, kitą sezoną augalai atsidėkos nuostabiu žydėjimu.

    Įdomūs faktai

Hortenzijos – nuodingi augalai: ir jų lapai, ir žiedai gali sutrikdyti skrandžio veiklą, sukelti alergiją, todėl būkite atsargūs, jeigu šeimoje yra mažų vaikų arba augintinių. Nepakenks, jeigu visus hortenzijų priežiūros darbus atliksite mūvėdami pirštines.
Hortenzijos nemėgsta agresyvių kaimynų. Patariama jų nesodinti pernelyg arti taškuotųjų šilingių, paupinių jonpaparčių, avižuolių ir pan. Geri kaimynai hortenzijoms jazminai, lanksvos, alyvos. Nors geriausiai hortenzijų krūmai formuojasi pasodinti vieni.

The post Hortenzijų žiemojimo vadovas. Kurioms reikia apkloto, o kurioms ne? appeared first on Kauno savaitė.