Iksora, deja, priklauso būtent pastariesiems.

Viešnia iš atogrąžų Azijos nėra toks augalas, kurį įsigijai ir gali pamiršti – ji kaip reikiant pašokdins ir įgudusį gėlių augintoją.

Tačiau bent kartą gyvenime išvydę neįtikėtinai spalvingą iksoros žydėjimą, esame tikri – įsimylėsite.

Ir jums būtinai prisireiks kuo daugiau sužinoti apie šią kaprizingą gražuolę bei jos priežiūros subtilybės.

Taigi skubame dalytis.

Ir efektingos, ir vaistingos

Iksora (Ixora) priklauso raudinių (Rubiaceae) šeimos genčiai. Tai reiškia, kad tam tikra prasme ji yra kavamedžio, gardenijos, chininmedžio bei kitų mažiau pažįstamų atogrąžų kultūrų giminaitė.

Egzistuoja daugiau nei 500 iksorų rūšių ir jos visos savo gimtinėje vadinamos labai romantiškais vardais – „džiunglių pelargonija“, „miško ugnis“, „aistringa meilė“, „Šivos liepsna“, „Vakarų Indijos jazminas“… Tai nedviprasmiškai byloja apie nepaprastą iksorų žiedų ryškumą – jie „dega“ net ir prieblandoje skendinčiose džiunglėse.

Laukinėje gamtoje iksoros paprastai auga kaip nedideli medeliai arba krūmokšniai – tankūs, kompaktiški, gausiai išsišakoję, kartais – vijokliniai, pasiekiantys iki 1,5–2 m aukštį.

Jų lapai žali, blizgūs, odiški, lancetiški su smailėjančia viršūne, iki 15 cm ilgio. Nedideli keturlapiai žiedai – balti, geltoni, rausvi arba raudoni (kartais paraudonuoja jau džiūdami) – sutelkti į įspūdingai pūpsančius žiedynus ant trumpų žiedkočių.

Vaisiai – juodi arba raudoni rutuliški kaulavaisiai.

Nors iksoros paplitusios visame pasaulyje, jų įvairovės centras atogrąžų Azijoje.

Karšto klimato sąlygomis šie augalai žydi ištisus metus ir yra plačiai naudojami kraštovaizdžių dizaine. Beje, ne tik kaip vienetiniai akcentai. Iš iksorų formuojamos įspūdingos gyvatvorės, kurios lengvai ištveria net ir labai stiprų genėjimą.

O dar tai komerciškai reikšmingas vaistinis augalas, naudojamas ir ajurvedoje. Visos iksoros dalys, įskaitant žiedus, lapus ir šaknis, liaudies medicinoje pasitelkiamos gaminant įvairius preparatus nuo odos ligų, diabeto, opų, dizenterijos ir kt.

Panorėjus virs net bonsu

Kambarinėje gėlininkystėje iš visos milžiniškos iksorų gausos labiausiai paplitusios dvi rūšys – skaistraudonė (Ixora coccinea) ir javinė (Ixora javanica), taip pat šiuolaikiniai hibridai.

Naminėms priskiriama ir kininė iksora (Ixora chinensis), dažnai žydinti baltais arba rausvais žiedais.

Tai kaprizingi augalai – meluos, kas sakys priešingai, tačiau tinkamai prižiūrimi džiugina itin gausiu ir spalvingu žydėjimu. Be to, tinka bonsams formuoti.

Visiems šiems maloniems rūpesčiams selekcininkai yra išvedę daugybę kambarinių iksoros veislių. Pastarųjų atstovai skiriasi dydžiu (yra net nykštukinių), žiedų spalva (skaisčiai raudona, geltona, rausva, oranžine) bei vainiklapių banguotumu.

Beje, greičiausiai kaip tik tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rinkoje pasirodė daugybė naujų skaistraudonės iksoros veislių bei hibridų, vėl sužadino gėlininkų susidomėjimą šiuo augalu.

Taigi kaip įtikti šiam lepiam egzotui, kad jis sutiktų augti jūsų namuose?

Kaip prisijaukinti iksorą

Kambarinėje gėlininkystėje populiariausia ir dažniausiai sutinkama rūšis – ką tik minėta skaistraudonė iksora. Tad ją ir pasirinksime mūsų pavyzdžiui.

Skaistraudonės iksoros gali nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios džiuginti dideliais (iki 10 cm), aromatingais, vešliais ir daugiažiedžiais žiedynais. Tereikia „smulkmenos“ – sudaryti joms palankias augimo sąlygas.

Pirmiausia būtina paisyti oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų, antra – užtikrinti vietos pastovumą. Esant mažai drėgmei ar nukritus temperatūrai, iksora tuoj pat numeta lapus. O pernešus vazoną iš vienos vietos į kitą – dar ir pumpurus.

Kyla akivaizdus klausimas: kurgi bute įkurdinti iksorą, kad visi jos poreikiai būtų patenkinti?

Pirmenybę teikite vietai, kur gausu ryškios, bet būtinai išsklaidytos šviesos – tokia iksoroms labiausiai patinka. Tiesioginių saulės spindulių šios džiunglių gyventojos nepakenčia, tačiau ir pavėsyje ar giliame pusšešėlyje auga prastai ir beveik nežydi, dažnai kenčia nuo ligų bei kenkėjų.

Šiai kultūrai į naudą ir grynas oras, todėl vasarą iksorą galima drąsiai išnešti į balkoną arba sodą.

Kaip ir visi atogrąžų kraštų augalai, iksoros klesti šilumoje ir drėgmėje. Vasarą aplinkos temperatūra reikalinga ne žemesnė kaip 20–25 laipsniai, žiemą – 15–18 laipsnių.

Žemė vazone turi būti nuolat šiek tiek drėgna (išskyrus ramybės laikotarpį). Taip pat būtina kasdien ir pageidautina ne vieną kartą lapų purkšti šiltu minkštu vandeniu.

Tik maždaug nuo rugpjūčio laistyti pradedama po truputį mažiau.

Klaidos kainuoja grožį

Kalbant apie gruntą, visi šios augalų genties atstovai mėgsta silpnai rūgščią žemę (pH 5–6). Taigi galima arba parduotuvėje įsigyti jau paruoštą tokio rūgštingumo mišinį, arba pasidaryti jo patiems. Pavyzdžiui, iš lapinės, velėninės žemės, smėlio ir durpių (santykiu 1:1:1:1). Arba iš velėninės, lapinės žemės ir smėlio (2:2:1).

Į netinkamo rūgštingumo žemę iksora sureaguoja iškart. Kad kažkas negerai, paprastai signalizuoja chlorozė – augalo lapai įgauna gelsvą atspalvį (tamsios dėmės ant lapų rodo, kad augalui trūksta geležies ir mangano).

Iksoroms nereikia labai didelio vazono – jų šaknų sistema gana kompaktiška. Tad suaugę augalai į didesnį indą persodinami tik pagal poreikį, maždaug kas 2–3 metus pavasarį.

Turėkite omenyje: dėl to, kad auga iksoros lėtai, į vietos pakeitimą jos reaguoja itin skausmingai. Ypač iškart po pasodinimo ar persodinimo, bet taip pat ir kraudamos pumpurus ar žydėdamos.

Gerai maitinti ir saugoti nuo skersvėjų

Tręšiamos iksoros kompleksinėmis trąšomis, geriausia – su mikroelementais, humatais ir pan.

Paprasčiausias ir patogiausias variantas būtų skystos trąšos, skirtos gausiai žydintiems kambariniams augalams, tačiau naudojant tik pusę nurodytos dozės.

Pavasarį ir vasarą gėlės tręšiamos kas savaitę.

Kaip ir kitoms kultūroms, pavasarį iksoroms reikia trąšų, kurių sudėtyje vyrauja azotas.

Rudenį, jei reikia, atliekamas genėjimas – pavasarį to daryti negalima, nes iksorų žiedynai formuojasi ant jaunų ūglių viršūnių. Tik pasibaigus žydėjimui ūgliai sutrumpinami maždaug 10 cm, taip pat pašalinamos apdžiūvusios ir nulūžusios šakelės.

Priverstinio ramybės periodo metu – namų sąlygomis jis tęsiasi maždaug nuo spalio iki vasario, – augalas turi būti laikomas ne žemesnėje kaip 15 laipsnių temperatūroje, saugomas nuo skersvėjų, mažiau laistomas ir visiškai netręšiamas.

Žiemą labai dažnai iksoroms apšviesti naudojamos augalų lempos.

Jei kas blogai, tai jūsų kaltė

Kalbant apie ligas ir kenkėjus, didžiausias iksorų baubas yra voratinklinės erkutės ir skydamariai, nors kartais jas puola ir amarai.

Su visais jais būtina aktyviai kovoti naudojant patalpose leidžiamus akaricidus arba insekticidus. Tai daryti svarbu nedelsiant, vos tik pastebite problemą, nes paskui praeis visa amžinybė, kol lėtai auganti iksora atsiaugins pažeistus lapus.

Iš negalavimų dažniausiai pasireiškia fiziologiniai sutrikimai, susiję su iksorų priežiūros klaidomis. Joms gali gelsti, džiūti, deformuotis ar nukristi lapai, arba ant jų atsiranda tamsių dėmių.

Taip nutikus, pasitikrinkite laistymo ir tręšimo režimą, žemės rūgštingumą, oro temperatūrą bei drėgmę aplink augalą.

Nepakenks nupurkšti lapus mikroelementų tirpalu (chelatine forma).

Esant nuolatiniam drėgmės pertekliui ir nepakankamai ventiliacijai, iksorų lapus taip pat gali pažeisti suodžiagrybis.

Dauginimas – tik kantriesiems

Kaip kambarinės gėlės auginamos iksoros paprastai dauginamos pusiau sumedėjusiais stiebo auginiais. Jie nupjaunami pavasarį, dar nespėjus susiformuoti pumpurams, ir sodinami į 200 ml talpos indelius su rūgščiu, lengvu bei derlingu gruntu, o tada uždengiami plėvele.

Šaknijimosi procesas nėra greitas – užtrunka iki poros mėnesių, – ir ne visada sėkmingas. Todėl jam paspartinti naudojami fitohormonai, šaknijimosi stimuliatoriai bei šildymas iš apačios (temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 25 laipsniai). Taip pat gyvybiškai svarbu nepamiršti palaikyti didelę oro drėgmę.

Galima iksoras dauginti ir sėklomis – bent jau teoriškai. Sėklas teks pirkti, nes kambario sąlygomis augalas jų nesubrandina. Ir šis procesas, kaip galite įsivaizduoti, bus dar lėtesnis nei dauginimas auginiais. Juolab kad iksorų sėklų gyvybingumas ir šiaip nėra labai didelis.

Vis dėlto, jeigu kada ryšitės išbandyti, atminkite, kad sėklos turi būti mirkomos per naktį, tada išdėliojamos ant grunto negiliame inde ir lengvai užberiamos plonu žemės sluoksniu, kuris po to sudrėkinamas purkštuvu ir uždengiamas plėvele.

Daigyklos su sėjinukais pastatomos šiltai ir taip laikomos tol, kol pasirodys daigeliai. Paprastai tai įvyksta per 2–4 savaites.

Tolesniam iksorų daigų augimui ir vystymuisi reikės ryškios išsklaidytos šviesos ir daug šilumos.

Šiek tiek paaugusius daigelius būtina išpikuoti į atskirus vazonėlius, žemę sudrėkinti ir pirmam laikui taip pat uždengti plėvele.

„Džiunglių liepsnos“ nė akimirkai neleis jums pamiršti, kad yra didžiausios namų gėlyno lepūnėlės.

The post Iksora, arba kaip užsiauginti „džiunglių liepsną“ appeared first on Kauno savaitė.

Tarp daugybės variantų, kaip tai užtikrinti, ypatingą vietą užima trąšų lazdelės.

Paprastai naudojamos ir efektyvios trąšų lazdelės – idealus pasirinkimas tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems sodininkams. Svarbu tik įsiminti kelis niuansus, kuriuos ir aptarsime.

Idealu išsiblaškėliams ir darboholikams

Trąšų lazdelės – tai į nedidelius cilindrus (retkarčiais ir į savotiškas tabletes) suspaustos maistinės medžiagos, kurios, veikiamos drėgmės, pamažu ištirpsta žemėje.

Tokiuose „pagaliukuose“ sutalpinamas visas kompleksas augalams būtinų makro- ir mikroelementų: azotas su fosforu ir kaliu (NPK), magnis, geležis, boras, kitos medžiagos.

Kai kuriose trąšų lazdelėse gali būti ir papildomų komponentų bei organinių priedų – pavyzdžiui, kaulų miltų, sapropelio, kitų.

Lazdelių sudėtis gali būti universali arba specializuota, pritaikyta specifiškai tam tikroms augalų grupėms: žydintiesiems arba dekoratyviems lapiniams, orchidėjoms, kaktusams ir t. t.

Pagrindinis tokių trąšų ypatumas – jų veikimo mechanizmas.

Lazdelės priskiriamos ilgesnio veikimo trąšoms. Vos įbestos į drėgną žemę jos pradeda lėtai tirpti – po truputį po kiekvieno laistymo. Vanduo prasiskverbia į supresuotą masę ir atpalaiduoja maistingąsias medžiagas, kurios po to pasklinda po žemės gumulą vazone, iš kur jas pasisavina augalo šaknų sistema.

Šis procesas gali trukti ir mėnesį, ir du, ir tris, o kai kurių gamintojų trąšos išlieka veiksmingos net iki pusmečio.

Tokiu būdu vienas paprastas veiksmas ilgam aprūpina augalą nuolatinėmis maisto dozėmis, taip išvaduodamas mus nuo būtinybės reguliariai ruošti trąšų tirpalus ir laistyti jais savo augintinius griežtai pagal grafiką.

Dėl to trąšų lazdelės yra itin patogios visiems, kas myli augalus, bet negali skirti jų priežiūrai tiek laiko, kiek norėtų, ir kiek jiems iš tikrųjų reikia.

Matuoti vazoną, ne trąšų kiekį

Vis dėlto, nepaisant paprastumo naudoti, egzistuoja taisyklės, kurių būtina laikytis, mat tik nuo to, ar mokate tinkamai elgtis su trąšų lazdelėmis, tiesiogiai priklauso tokio tręšimo efektyvumas.

Pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis – pasirinkti reikiamą trąšų kompleksą.

Visada atkreipkite dėmesį į lazdelių sudėtį ir procentinį azoto, fosforo ir kalio (NPK) santykį. Ir pagal tai spręskite, kiek šis atliepia jūsų augalų poreikius.

Pavyzdžiui, žydintiems augalams reikalingos trąšų lazdelės su didesniu fosforo ir kalio kiekiu, dekoratyviems lapiniams augalams – gana didelė azoto koncentracija.

Prieš tręšimą augalą būtina palieti, jeigu žemė vazone išdžiūvusi. Kai substratas drėgnas, trąšų tirpimo procesas prasideda greičiau.

Kiek lazdelių besti, paskaičiuojama pagal vazono tūrį.

Standartinė daugumos trąšų gamintojų rekomendacija – 1 lazdelė 10–15 cm skersmens vazonui. Jeigu vazonas labai erdvus, lazdelių gali prireikti 3–4.

Jos turėtų būti subedžiotos vienodu 5–7 cm atstumu viena nuo kitos palei vazono perimetrą. Tai svarbu tam, kad maistinės medžiagos pasklistų po visą šaknų augimo zoną ir nesitelktų vienoje vietoje, kur per didelė jų koncentracija grasintų šaknis nudeginti.

Trąšų lazdelės bedamos į žemę vertikaliai, kol atsiduria 2–4 cm gylyje. Kad spaudžiamos jos nelūžtų, galima iš anksto padaryti substrate nedidelius įdubimus (tam patogu naudoti pieštuką, kiniškas lazdeles ar bet kokį kitą panašų instrumentą).

Sėkmingai įterptas į substratą lazdeles reikia užberti žemėmis ir šiek tiek paspausti. Tada – lengvai palaistyti augalą, kad paspartintumėte trąšų tirpimo procesą.

Kaip dažnai naudoti trąšų lazdeles, priklauso nuo jų sudėties ir kiekvieno konkretaus augalo poreikių.

Įprastai rekomenduojamą vienos trąšų lazdelės naudojimo trukmę gamintojai nurodo ant pakuotės.

Aktyvios vegetacijos periodu – taigi pavasarį ir vasarą – tas laikas gali varijuoti nuo 1 iki 3 mėnesių (kartais, kaip minėta, net iki 6 mėnesių). Rudenį ir žiemą, kuomet daugeliui augalų ramybės periodas, tręšimas arba išvis nutraukiamas, arba pastebimai paretinamas.

Todėl svarbu laikytis nurodymų ant trąšų pakuočių, kad nepersotintumėte substrato maistingosiomis medžiagomis ir nepadarytumėte savo augintiniams meškos paslaugos.

Naudinga ir augalams, ir kišenei

Pagrindinis tokių presuotų trąšų privalumas yra jau daug sykių minėtas patogumas – jas išties labai paprasta naudoti.

Skirtingai nei su skystomis ar granuliuotomis trąšomis, nėra būtinybės tiksliai matuoti jų kiekio, tirpdyti vandenyje ar stengtis vienodai išbarstyti: užtenka tiesiog įbesti lazdelę į žemę.

Kitas didelis pliusas – kad pakanka tik vieno tręšimo per kelis mėnesius. Tai pastebimai sutaupo laiko. Trąšų lazdelės – idealus sprendimas užimtiems žmonėms, pradedantiesiems gėlininkams arba didelių augalų kolekcijų savininkams.

Dar vienas paminėti būtinas tokių trąšų pranašumas prieš kitas – ilgalaikis poveikis. Lazdelės tirpsta labai lėtai, tad augalas negauna didžiulės maistinių medžiagų dozės vienu ypu, kaip dažnokai nutinka laistant tirpiomis trąšomis. Šiuo atveju reikalingų medžiagų tiekimas būna pastovus, subalansuotas ir pasiskirstęs nedidelėmis dozėmis. Pastarosios yra saugios, todėl nelieka perdozavimo ir šaknų nudeginimo rizikos. Kaip ir „badavimo“ periodų tarp tręšimų. Visa tai užtikrina vienodą ir sveiką augalų augimą.

Išsiskiria trąšų lazdelės ir tikslingu poveikiu – tai dar vienas „taškas“ jų naudai.

Maistinės medžiagos išsiskiria tiesiai į substratą šaknų zonoje ir niekur kitur. Trąšų nepatenka ant lapų, o tai grėstų cheminiais nudegimais, deja, neretai purškiant augalus trąšomis ar neatsargiai jomis laistant.

Galiausiai – trąšų lazdelės kompaktiškos ir ekonomiškos. Jų atsargos nereikalauja daug vietos. Nėra poreikio jas tirpdyti, sverti, kitais būdais matuoti kiekius. Dėl to, kad kiekvienoje lazdelėje yra tiksli maistinių medžiagų dozė, trąšų neįmanoma pereikvoti. Tai atsiperkantis variantas ilgalaikiam naudojimui.

Daug pliusų, bet yra ir minusų

Nors trąšų lazdelėse privalumų gausu, turi jos ir tam tikrų trūkumų. Į juos irgi būtina atsižvelgti renkantis tinkamiausią savo augalų tręšimo būdą.

Šie keli apribojimai, kuriuos netrukus išvardysime, nedaro trąšų lazdelių mažiau veiksmingomis, bet gali turėti įtakos rezultatui, visada priklausančiam ir nuo konkrečių naudojimo sąlygų.

Taigi pagrindiniai presuotų trąšų trūkumai, anot specialistų, yra šie:

• Netolygus maistinių medžiagų pasiskirstymas substrate. Kadangi lazdelė lieka, kur įbesta, drėgmės atpalaiduojamos medžiagos pasklinda tik aplink ją. Dėl to šaknų sistema gali būti nevienodai maitinama. O tai ypač aktualu stambiems augalams su išsišakojusia šaknų sistema, taip pat augantiesiems dideliuose vazonuose, kur vieno maisto šaltinio gali nepakakti.

• Priklausomybė nuo substrato drėgnumo. Jeigu žemė vazone išdžiūva, maistinių medžiagų išsiskyrimas sulėtėja arba išvis liaujasi, ir augalas gali pradėti badauti. Dėl šios priežasties trąšų lazdelės – ne pats geriausias pasirinkimas kultūroms, reikalaujančioms periodinio substrato išsausėjimo. Arba vazonams, prastai sulaikantiems drėgmę.

• Nepaisant lazdelių patogumo, jomis ne taip paprasta sureguliuoti augalų mitybą. Jeigu augalas jaučia kokių nors elementų deficitą, arba priešingai – perteklių, lazdelės nepadės to pakoreguoti greitai. Skirtingai nei skystosios trąšos, kurių galima greitai sumaišyti ir užpilti, kol suveikia lazdelės, praeina nemažai laiko, tręšimo jomis rezultatą pavyksta pamatyti negreitai. Tai kritiškai svarbu, kuomet augalas rodo pavojingus maistinių medžiagų trūkumo simptomus, reikalaujančius įsikišimo nedelsiant.

Trąšų lazdelės – šiuolaikiškas veiksmingas ir nepaprastai patogus būdas išlaikyti augalus sveikus ir gražius, kuris dar ir idealiai dera prie užimto šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Jos užtikrina profesionalią priežiūrą žaliesiems mūsų augintiniams reikalaudamos minimalių pastangų. Aišku, jos nėra tobulos, bet daugelį trūkumų galima kompensuoti atidumu.

The post Su trąšų lazdelėmis – minimalus darbas maksimaliam efektui appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau orų prognozėms pranašaujant pirmą rimtesnį šaltį, daugeliui pradedančių augintojų kyla pagrįstas klausimas: kaipgi mano gražiosios hortenzijos? Ar pavyks joms ištverti žiemą, jeigu neuždengsiu?

Pasak specialistų, atsakymas į šį klausimą ir paprastas, ir nelabai.

Hortenzijų atveju viskas priklauso nuo rūšies, klimato ir auginimo sąlygų. Kai kurioms atmainoms reikia šiltesnio apkloto žiemai, o kitos su šalčiais puikiai susidoroja ir pačios.

Šalčiams atsparios

Šviesiosios hortenzijos. Pačios atspariausios šalčiams iš visų. Be jokių uždangų ar priedangų išveria tikrus speigus iki -35 laipsnių. Jeigu šakelės kiek ir apšąla, tai nedaro jokios poveikio nei žiedų kiekiui, nei kokybei ateinantį sezoną, nes žiedinius pumpurus šviesiosios hortenzijos krauna ant tų metų ūglių.

Be to, dauguma augintojų tokias hortenzijas rudenį smarkiai nugenėja. Likę neaukšti krūmeliai visiškai pasidengia sniegu, kuris, jei tik jo netrūksta, tampa papildoma apsauga ir padeda augalui peržiemoti ne tik sėkmingai, bet ir sveikai.

Tačiau šviesiąsias hortenzijas prieš žiemą apkarpo ne visi. Kai kurie sodininkai palieka dekoratyvumo nepraradusius sudžiūvusius žiedus – jais mėgautis nori kuo ilgiau. Bet ir tada hortenzijos iki pavasario nesunkai ištveria.

Šluotelinės hortenzijos. Dar vienos žiemų nebijančios gražuolės. Tiesa, rudeniui baigiantis šiuos įspūdingus augalus milžiniškais kūginiais baltais, kreminiais, žalsvais ar rausvais žiedynais įprasta mulčiuoti – paberti aplink stiebą sausų lapų arba kompostinės žemės. To visiškai pakanka.

Tačiau jei jūsų šluotelinės hortenzijos sodinukas labai jaunas, nepakenks storesnė uždanga.

Ąžuolialapės hortenzijos. Jų krūmai aukšti, pasiekia ir 2,5 m, žiedynai – stambūs, balti, kūgiški su 5–7 karpytais lapais, kurie rudenį nusidažo ryškia vyšnine, o kartais kone violetine spalva.

Ąžuolialapės hortenzijos irgi žydi ant šiųmečių stiebų, be to, yra atsparios ligoms bei kenkėjams. Bet drėgmę jos mėgsta gal net labiau nei kitos hortenzijos – nepakęs net trumpalaikės sausros.

Laipiojančiosios hortenzijos. Šios lianos stambiais skėtiniais žiedynais ir širdies formos lapais labai neįnoringos. Per sezoną pakančia pavėsį, žiemą – šalčius: gali ištverti ir -35 laipsnių speigą.

Tad dengti reikia nebent visai jaunučius augalus pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus.

Prieš žiemą jie nuimami nuo atramų, prilenkiami prie žemės, uždengtos sausų lapų sluoksniu, ir apklojami agrotekstile.

Ant viršaus dar galima sukonstruoti lankų karkasą ir aptraukti jį plėvele – tik svarbu nepamiršti palikti ventiliacijos angų.

Priedangos reikalingos

Didžialapės hortenzijos. Jų krūmai išauga iki 2 m aukščio ir stebina atspalvių įvairove – žiedynų spalvą galima keisti reguliuojant dirvožemio rūgštingumą. Kai žemė rūgšti, jie būna mėlyni ar net violetiniai, jeigu dirva neutrali – rožiniai arba raudoni.

Saržento hortenzijos. Augūs šių hortenzijų krūmai išsiskiria tamsiai žaliais tarsi pūkuotais lapais ant storų rudų nulinkusių šakų. Žiedai stambūs skėtiški, sudaryti iš smulkių žiedelių – violetinių centre ir baltų pakraščiuose.

Žiedpumpurius krauna ant pernykščių ūglių, todėl per žiemą svarbu išsaugoti visus šviežius ūglius.

Kaip užkloti hortenzijas

Hortenzijų žiemojimui reikia pradėti ruoštis, kai žiema dar nė nekvepia – taigi prieš mėnesį ar du.

Pirmasis darbas – kaip reikiant pagirdyti šiuos augalus, kad drėgmės nepritrūktų visą šaltąjį sezoną. Taigi po kiekvienu krūmu turėtumėte išpilti du tris kibirus vandens. Taip apsaugosite šaknų sistemą nuo perdžiūvimo, galinčio tokius augalus ištikti ir žiemą.

Pageidautina visa tą vandenį išlieti per kelis kartus, kad drėgmė gerai susigertų į žemę ir lygiai pasiskirstytų plote aplink augalą.

Taip pat svarbu prieš žiemą patręšti hortenzijas kompleksinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Jos gerina augalų imunitetą, padeda laiku subrandinti ūglius ir didina atsparumą šalčiams.

Didžialapės hortenzijos žiedpumpurius krauna ant viršutinės ūglių dalies, todėl joms pavojingos net pirmosios šalnos.

Specialistai pataria derinti superfosfatą (apie 25 g į 10 litrų vandens) su kalio sulfatu (apie 20 g į 10 litrų vandens). Bet tinka hortenzijoms ir diamofosas arba kalio monofosfatas (kiekiai – pagal nuorodas ant pakuočių).

Sausas trąšas reikia berti po augalo vainiku, kruopščiai užpurenti ir palaistyti.

Tik po tokių procedūrų galima imtis konstruoti hortenzijoms uždangas.

Pats paprasčiausias būdas apšiltinti augalus – tiesiog apvynioti juos tam tinkama danga, kad ji saugotų nuo šalčio ūglius ir lepius pumpurus.

Tačiau jauniems hortenzijų krūmeliams ir šilumamėgėms rūšims to nepakanka. Joms neretai prireikia ir dviejų sluoksnių agrotekstilės (tankis – ne mažesnis kaip 60 g kvadratiniam metrui!) uždangos.

Paprastesnis metodas – surišti hortenzijų stiebus į kuokštą ir apvynioti spunbondu.

Krūmų pagrindą pageidautina mulčiuoti kompostu arba sausomis durpėmis, o plotą po vainiku uždengti sausais lapais.

Svarbiausia nepamiršti pavasarį žieminį mulčio sluoksnį pakeisti į šviežią sausą mulčią, kad augalas nepradėtų šusti.

Kur žiemos vis dar labai šaltos, virš hortenzijų tebestatomos palapinės iš šakų, paskui apdengiamos plėvele, saugančia augalus nuo užšalimo ir kritulių.

Lengviausia, aišku, jeigu auginate hortenzijas vazonuose – juos su augalu šaltajam metų laikui užtenka tiesiog perkelti į tamsią vėsią patalpą.

Hortenzijų dengimas žiemai – ypač kai pastarosios dabar menkai tikras žiemas ir primena, – nėra universali taisyklė. Tai racionalus sprendimas, kurį kiekvienas priimame savo nuožiūra pagal tai, kokias hortenzijas auginame ir kokios vyrauja oro sąlygos.

Dėl šluotelinių ir šviesiųjų hortenzijų galite nesijaudinti – jos paprastai sėkmingai sulaukia pavasario nepaisant nieko. Bet didžialapėmis ir kitomis augintinėmis geriau nerizikuokite: tinkamai pasirūpinus jų žieminiais „kailinukais“, kitą sezoną augalai atsidėkos nuostabiu žydėjimu.

    Įdomūs faktai

Hortenzijos – nuodingi augalai: ir jų lapai, ir žiedai gali sutrikdyti skrandžio veiklą, sukelti alergiją, todėl būkite atsargūs, jeigu šeimoje yra mažų vaikų arba augintinių. Nepakenks, jeigu visus hortenzijų priežiūros darbus atliksite mūvėdami pirštines.
Hortenzijos nemėgsta agresyvių kaimynų. Patariama jų nesodinti pernelyg arti taškuotųjų šilingių, paupinių jonpaparčių, avižuolių ir pan. Geri kaimynai hortenzijoms jazminai, lanksvos, alyvos. Nors geriausiai hortenzijų krūmai formuojasi pasodinti vieni.

The post Hortenzijų žiemojimo vadovas. Kurioms reikia apkloto, o kurioms ne? appeared first on Kauno savaitė.

Rudeninis rožių genėjimas – būtinybė, jeigu nenorite, kad peržiem krūmai iššaltų, užuot kitą sezoną džiuginę žiedų gausa.

Bet tam, kad procedūra būtų sklandi, pravers atmintinė iš paprastų rekomendacijų.

Sveikatai ir žydėjimui

Pirmiausia vertėtų įsiminti esminę taisyklę, kurios laikosi visi gėlininkai: jeigu nėra didelės būtinybės, lepių rūšių rožių genėjimą geriausia atidėti pavasariui.

Tačiau visoms kitoms jis bus tik į naudą.

Mat kai rožės auga joms patinkančiomis sąlygomis, jų krūmai gana greitai sutankėja. Tai atsiliepia ir žydėjimui, ir bendrai augalo sveikatai. Todėl genėti reikia bet kuriuo atveju ir atlikti jį būtina labai kruopščiai – pageidautina, sausą, saulėtą ir nevėjuotą dieną.

Sezono pabaigoje rožių augintojai įprastai atlieka tausojamąjį sanitarinį genėjimą – kad pašalintų nuo krūmo viską, kas nereikalinga, ir formuojamąjį genėjimą. Pastarasis iš esmės reikalingas tam, kad krūmą būtų paprasčiau uždengti žiemai ir kad kitąmet jis gausiau žydėtų.

Pats svarbiausias dalykas – tinkamai pasirinkti genėjimo laiką. Jeigu imamasi jo per anksti, tai paskatina aktyvų naujų ūglių augimą, o tada kyla grėsmė rožėms iššalti arba sunkiai susirgti.

Todėl įprastai rožynai genimi nuo antrosios spalio pusės iki lapkričio pradžios, po pirmųjų šalnų, kai oro temperatūra dieną nebepakyla aukščiau 5 laipsnių.

Taigi planuojant šį darbą labiau orientuojamasi į tai, kas už lango, ne į kalendorių.

Kaip paruošti rožes genėjimui

Kad genėjimas būtų sėkmingas, augalus reikia jam paruošti.

Tam jau nuo rugsėjo mėnesio palaipsniui mažinamas laistymas, taip pat nepamirštama patręšti rožių krūmus kalio ir fosforo trąšomis – jos padeda ūgliams greičiau subręsti ir didina rožių atsparumą šalčiams.

Likus maždaug pora savaičių iki genėjimo, reikia pašalinti ant rožių krūmų likusius lapus (kad netektų plėšti lapų rankomis, krūmai apdorojami 3 proc. geležies sulfato tirpalu), o procedūros išvakarėse – sutvarkyti plotą aplink krūmus, kad būtų geriau matyti, ką ir kur kirpti.

Be to, vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje turėtumėte patrumpinti jaunus ūglius, kad jie liautųsi augti ir spėtų subręsti iki žiemos.

Genėjimo taisyklės

Rožių genėjimo sezono pabaigoje taisyklių nėra daug – tik svarbu jas atsiminti.

• Šakeles reikia pjauti 45 laipsnių kampu paliekant apie 5 mm iki pumpuro.

• Pjūviai turi būti lygūs ir glotnūs, todėl iš anksto pagaląskite įrankį ir jį dezinfekuokite paprastu spiritu arba specialiu antiseptiku. Nugenėję kiekvieną rožių krūmą įrankį dezinfekuokite iš naujo.

• Didelio skersmens pjūvius, siekiant išvengti infekcijos, vertėtų užtepti žaizdų gijimą skatinančiu tepalu.

• Po genėjimo visos augalinės atliekos iš po krūmų pašalinamos, antraip kils grėsmė, kad jos pradės pūti ir visam rožynui sukels ligų pavojų.

Kiekvienai rožei – sava „šukuosena“

Viena dažniausiai daromų klaidų – skirtingų veislių rožės genimos pagal vieną kurpalį. Po tokios procedūros dalis augalų žydi gerai, o kiti dar ilgai bando atsigauti.

Todėl svarbu žinoti, kuriai grupei, tipui ar rūšiai priklauso kiekviena rožė, ir parinkti jai tinkamą genėjimo strategiją.

Vienintelė procedūra, kurią dera atlikti visiems rožių krūmams be išimties, – pašalinti sausas, sergančias, pažeistas, silpnas šakas bei nespėjusius subręsti ūglius, kurie uždengti žiemą pradės pūti.

O tada imtis genėjimo pagal grupes.

Arbatinės hibridinės rožės. Jos žydi ant einamųjų metų ūglių. Todėl rudenį tokių rožių stipriausi ūgliai patrumpinami perpus, plonyčiai – 2–3 tarpubambliais arba per trečdalį ilgio. Taip pat pašalinamos arba patrumpinamos silpnos šakos, augančios į krūmo vidurį.

Floribundinės rožės. Tokios išsiskiria gausiu ir lėtu žydėjimu. Stori jų ūgliai irgi nurėžiami perpus paliekant tik 3–5 pumpurus, o jauni patrumpinami trečdaliu, kad ant jų liktų iki 10 pumpurų. Senos šakos iš krūmo vidurio pašalinamos visos.

Krūminės rožės. Genimos atsižvelgiant į rūšies charakteristikas. Kadangi tokios rožės dažniau žiedus krauna ant viršutinės ūglių dalies, paprastai paliekami 3–5 patys stipriausi ūgliai su 6–8 gerai išsivysčiusiais pumpurais. Kiti ūgliai trumpinami ketvirtadaliu ar net trečdaliu, sausos šakos pašalinamos visiškai.

Besidriekiančios (šliaužiančios) rožės. Pagrindiniai jų ypatumai – gausus žydėjimas ir aktyvus augimas. Tokiems rožių krūmams galima truputį patrumpinti stipriuosius ūglius ir nukarpyti šoninius stiebus taip suteikiant daugiau dekoratyvumo. Visgi daug rožių augintojų rudenį negeni šliaužiančių rožių – tik nukarpo nužydėjusius žiedus, bet jos vis tiek puikiausiai žiemoja. Pagrindinis genėjimas paliekamas pavasariui.

Vijoklinės rožės. Priskiriamos pakartotinai žydinčioms rožėms, jos išsiskiria storomis šakomis ir stambiais žiedais. Formuojamas vijoklinių rožių krūmas visiškai išpjaunant trimečius ūglius, o dvimečius paliekant „griaučiams“. Ant šių ūglių likusios šoninės šakelės patrumpinamos iki 10 cm – taigi maždaug per 2–3 pumpurus. Vienmečiai ūgliai, kurie dar nepradėjo šakotis, tik truputį patrumpinami iki pirmojo gerai išsivysčiusio pumpuro.

Vijoklinės ′Rambler′ rožės. Žydi kartą per metus ant pernykščių ūglių, todėl genėti jas reikia labai atsargiai. Rudenį pašalinamos tik senos šakos ir silpniausi, užtankinantys krūmą ūgliai. Visi jauni ir stiprūs ūgliai paliekami. Seni ′Rambler′ rožių ūgliai maitina jaunuosius, todėl juos galima genėti tik prieš pat dengimą žiemai.

Poliantinės rožės. Tai kompaktiški entuziastingai žydintys krūmai su žiedynų šluotelėmis. Rudenį jiems pašalinami visi pažeisti, sergantys ūgliai, paliekamos tik 7–8 stiprios šakos.

Stiebinės rožės. Joms šiek tiek patrumpinami jauni ir stiprūs ūgliai ir būtinai atliekamas sanitarinis genėjimas lajai apvalyti.

Parko rožės. Stiprus metinis prieaugis patrumpinamas 5–10 cm, o nesubrendę, pažeisti ar tankinantys ūgliai visiškai išpjaunami.

Prieš miegą – apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Išgenėtas rožes vertėtų nupurkšti apsaugai nuo grybelių – 3 proc. vario sulfato tirpalu arba vario turinčiu fungicidu (pavyzdžiui, Bordo tirpalu).

Jeigu per sezoną rožių krūmus buvo užpuolę kenkėjai, rudenį, lapams nukritus, nupurkškite juos ir žemę aplink plataus veikimo spektro insekticidu.

Apdorojant rožes, termometrų stulpelis dar neturi būti nusileidęs žemiau nulio. Mat dauguma tokių priemonių veikia tik tada, kai aplinkos temperatūra ne žemesnė kaip 5 laipsniai.

Beje, apie temperatūrą.

Biologinių preparatų visavertis poveikis garantuojamas tik esant stabiliai šilumai, viršijančiai 10–15 laipsnių. Todėl rudeniniams purškimams jie netinka.

Atlikus ligų ir kenkėjų profilaktiką, krūmai užberiami sausa sveika žeme arba durpių, komposto ir smėlio mišiniu (maždaug 20 cm sluoksniu).

Dengti rožyno neskubėkite, kad rožės nepradėtų šusti. Geriau palaukti lapkričio pabaigos, kai nusistovės šalti orai ir temperatūra laikysis apie nulį.

The post Vėlyvo rudens darbai gėlyne appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau po derliaus nuėmimo jos reikalauja priežiūros, kad krūmai liktų sveiki ir kitais metais gausiai derėtų.

Vienas svarbiausių darbų – tinkamas genėjimas ir augalo paruošimas žiemai.

Laiku atliktos procedūros sustiprins jaunus ūglius, padės išvengti ligų ir padidins derlingumą.

Kaip dažnai genėti avietes?

Per sezoną genėjimas atliekamas du kartus.

Pavasarį pašalinamos nušalusios, pažeistos ar perteklinės šakos.

Rudenį – po derliaus nuėmimo, dažniausiai rugsėjį, arba nukritus lapams.

Jeigu avietės auga pavėsyje arba prie sienos, tvoros, kur trūksta vėdinimo, genėti geriausia iš karto po derliaus nuėmimo.

Taip sumažinama grybelinių ligų rizika, o jauni ūgliai gauna daugiau šviesos ir maisto medžiagų bei spėja sutvirtėti iki žiemos.

Žingsnis po žingsnio: kaip genėti avietes

1. Pašalinkite senus ūglius

Nuskynus uogas, nupjaunamos senos rudos spalvos šakos – jas nesunku atskirti nuo jaunų, žalių. Seni stiebai šalinami prie pat žemės, nepaliekant kelmelių.

Tai pagerina krūmų vėdinimą ir šviesos patekimą.

2. Formuokite jaunus ūglius

Ilgesni nei 2 m ūgliai trumpinami iki maždaug žmogaus ūgio.

Pavasarį jie dar kartą patrumpinami iki pirmos stiprios akelės.

Vidutinio ilgio (apie 1 m ir daugiau) ūgliai šiek tiek patrumpinami, kad augalas daugiau energijos skirtų medienos stiprinimui, o ne augimui.

Silpni (iki 1 m) ir iki rugpjūčio išaugę ūgliai visiškai pašalinami, nes jie nespės sutvirtėti iki šalnų.

3. Palikite pakankamai ūglių.

Rudenį paprastai ūglių skaičius neribojamas – geriau palikti visus, nes dalis jų gali nušalti ar lūžti nuo sniego.

Patikrinkite ligų požymius

Po genėjimo apžiūrėkite jaunus ūglius.

Tamsios dėmės ant stiebų gali reikšti grybelines ligas.

Profilaktiškai avietės rudenį purškiamos 1 proc. Bordo mišiniu arba kitu panašiu preparatu.

Kokios trąšos tinkamiausios avietėms rugpjūtį?

Kad avietės būtų stambios, sultingos ir saldžios, rugpjūtį po genėjimo jas būtina patręšti kaliu ir fosforu.

Natūralūs pasirinkimai – kompostas, medžio pelenai, bazalto miltai ar granuliuotas mėšlas.

Pelenai suteikia kalio ir fosforo, reikalingų medienai subręsti.

Šios trąšos aprūpina avietes reikalingais mikroelementais visaverčiam vystymuisi.

Negalima naudoti šviežio mėšlo, žolių raugo ar azoto trąšų vasaros pabaigoje – jos skatintų naujų ūglių augimą, o ne pasiruošimą žiemai.

Papildoma priežiūra

Be tręšimo ir genėjimo, svarbu reguliariai prižiūrėti dirvą aplink krūmus:

• ravėti piktžoles, kurios atima maisto medžiagas ir drėgmę,

• palaistyti sausros metu,

• mulčiuoti, kad dirva ilgiau išlaikytų drėgmę ir neleistų augti piktžolėms.

    Naminių trąšų receptas

Į 1 litrą virinto arba nusistovėjusio vandens įdėkite:
1 valg. š. medžio pelenų,
1 arb. š. natūralaus medaus,
1 arb. š. mielių.
Mišinį gerai išmaišykite ir palikite kelias valandas pastovėti.
Vėliau dar kartą permaišykite ir palaistykite aviečių krūmus.
Tokia trąša naudojama kas dvi savaites – geriausia anksti ryte arba vakare, kai saulė nebe tokia aktyvi.

The post Ką būtina padaryti su avietėmis po derliaus nuėmimo? appeared first on Kauno savaitė.

Puošniems hortenzijų žiedams abejingų nebūna. Nors krūmai ir be jų ganėtinai dekoratyvūs, kas išsižadės tokio grožio, kai galima mėgautis ir vienu, ir kitu? Tuo labiau kad bežiedis sezonas gali reikšti, jog augalo sveikata reikia labai susirūpinti.

Viena iš trijų

Mūsų gėlynuose ir soduose žydi įvairiausių rūšių bei veislių hortenzijos.

Birželio–liepos mėnesiais jos visos pamažu – vienos anksčiau, kitos vėliau – pradeda rodyti žiedus: šviesiosios, šluotelinės, ąžuolialapės, didžialapės, šiurkščiosios, Saržento.

Vis dėlto pasitaiko, kad šie nuostabūs augalai taip ir nesuformuoja žiedynų.

Specialistų teigimu, dažniausiai yra trys situacijos, kuomet taip nutinka:

• hortenzija išvis nė karto nežydėjo nuo pat pasodinimo dienos,

• hortenzija staiga liovėsi žydėti,

• hortenzija kiekvienais metais žydėjo vis skurdžiau.

Nė karto nežydėjo

Pasodinti hortenzijų sodinukai paprastai sužydi per pirmuosius 2–3 metus. Kiek daugiau laiko gali prireikti krūmeliams, padaugintiems iš auginių.

Jeigu žiedų hortenzija taip ir neparodo, priežastis gali slypėti visoje puokštėje nepalankių aplinkybių.

1. Nesėkmingai parinkta vieta

Jeigu hortenzija pasodinta pavėsingoje vietoje, kurioje ją nuolat blaško stiprūs vėjai, yra per sausa, o žemė kieta ir šarminės reakcijos, tikėtis iš jos žiedų neverta.

Atminkite: netinkamai parinkta augimo vieta tiesiogiai – ir neigiamai veikia hortenzijų gebėjimą žydėti.

Ką daryti. Persodinti hortenziją į tinkamesnę vietą. Šviesią, bet ne saulėkaitoje, be skersvėjų, be užsistovinčios drėgmės, su rūgštoku derlingu dirvožemiu.

Pageidautina tą padaryti rudenį. Atsargiai iškelti krūmą iš žemės šakėmis, kad nepažeistumėte šaknų.

2. Netaisyklingai pasodintas augalas

Nepatyrę gėlininkai kartais hortenzijas pasodina pernelyg giliai, ir dėl to jos prastai vystosi ir nežydi.

Dar viena klaida – drenažo ir trąšų trūkumas, jeigu žemė sklype ne pernelyg derlinga.

Ką daryti. Iškaskite krūmą ir pasodinkite taip, kad šaknies kaklelis būtų žemės lygyje ar net šiek tiek virš jos. Bet prieš tai pasirūpinkite, kad duobėje būtų tinkamas drenažas (keramzitas, skalda, stambus žvyras ar pan.).

Jei reikia, galite pridėti trąšų: 1–2 kibirus komposto arba humuso, 1,5 šaukšto karbamido, 4–5 šaukštus superfosfato ir 2 šaukštus kalio salietros.

Jeigu buvote priversti iškasti hortenziją, pasinaudokite tuo ir gerai apžiūrėkite šaknis, ar nėra kokių nors ligos požymių ar kenkėjų pėdsakų.

3. Drėgmės stygius

Lotynų kalba hortenzijos pavadinimas – „hydrangea“ – indas vandeniui. Ir ne atsitiktinai.

Šie augalai nepaprastai mėgsta drėgmę ir geriausiai auga reguliariai laistomi. Net ir nedidelė sausra gali sutrukdyti hortenzijai prigyti ir tada ji nežydės.

Ką daryti. Sureguliuokite laistymą ir nebeleiskite žemei aplink krūmą išdžiūti.

Jeigu orai vėsūs, hortenzijas laistykite maždaug kartą per savaitę. Per karščius jauni augalai laistomi kasdien. Vandens norma – po 10–30 litrų krūmui.

4. Silpnos šaknys

Jeigu hortenzijos šaknų sistema nepakankamai išsivysčiusi, ji nežydės, nes visas jėgas augalas skirs ne žiedpumpuriams krauti, o šaknims auginti.

Suprasti, kad krūmui stinga šaknų masės, galima iš kelių požymių: silpno augimo, pageltusių ir vystančių lapų.

Tą galima pastebėti ir persodinti augalą.

Ką daryti. Duokite krūmui daugiau laiko įsišaknyti. Galite padėti jam paliedami šaknų stimuliatoriumi.

Taip pat pravartu atminti, kad kartais hortenzijoms žydėti trukdo azoto perteklius. Nuo jo jaunas krūmas tik augina žaliąją masę, o žiedų nekrauna.

5. Ligos ir kenkėjai

Miltligė, rūdys, antraknozė, cerkosporozė ir kitos ligos gali atimti daug jėgų, todėl hortenzija ir nežydi.

Prisidėti gali ir kurmiai – požeminiai jų urvų labirintai pavojingi hortenzijų šaknims. Kaip ir kenkėjai: amarai, tripsai, voratinklinės erkutės, nematodai ir kt.

Ką daryti. Apžiūrėkite augalą, nustatykite problemą ir imkitės gydymo.

Nuo grybelinių ligų reikės fungicidų, nuo vabzdžių ir erkučių – insekticidų ir insektoakaricidų. Taip pat išprašyti iš gėlyno kurmius.

Deja, kai kurios ligos – tokios, kaip mozaikos virusas – yra negydomos. Užsikrėtusius augalus būtina iškasti ir sudeginti, žemę – dezinfekuoti vario sulfatu ar specialiais preparatais.

6. Krūmo iššalimas

Dvejus metus po pasodinimo hortenzijų sodinukus derėtų dengti žiemai, nepriklausomai nuo jų rūšies, antraip žiedų galima ir nesulaukti.

Kai kurios hortenzijos, kaip kad didžialapės, gali neištverti stiprių šalčių net ir su priedanga.

Itin žvarbiomis besniegėmis žiemomis kartais nukenčia net neįnoringosios šviesiosios hortenzijos.

Ką daryti. Duoti augalui laiko atsigauti. Laikykitės laistymo ir tręšimo režimo, būtinai uždenkite prieš žiemą.

Net jeigu žiemą krūmas smarkiai apšalo, silpnai vegetuoja, nepraraskite vilties. Kartais net labiausiai pažeistos hortenzijos atsigauna. Svarbu išgenėti nušalusias dalis, pagirdyti augalą augimo stimuliatoriais, o tada stebėti, kas bus. Jeigu per sezoną jokio pagerėjimo nepastebėsite, hortenziją bus geriausia pašalinti iš gėlyno, kad silpnas augalas netaptų prieglobsčiu patogenams ir kenkėjams.

Beje, kartais hortenzijų žydėjimą gali slopinti kaimynystėje augantys augalai.

Nereikėtų jų sodinti greta paparčių, akacijų, graikinių riešutų, česnakų, svogūnų.

Tinkami kaimynai hortenzijoms – jazminų ir alyvų krūmai, lanksvos. Bet geriausiai jos auga vienos pačios.

Staiga nustojo žydėti

Jeigu hortenzija kasmet apsipildavo žiedais, o šiemet nesuformavo nė vieno žiedyno – arba jie neišsiskleidė – apsvarstykite vieną iš šių trijų galimybių.

1. Ligos ir kenkėjai

Rimtai susirgęs ar kenkėjų apeitas hortenzijos krūmas gali staiga nustoti žydėjęs.

Tiesa, atimti žiedus iš stambaus sveiko krūmo per vieną sezoną nėra paprasta. Nebent būtų pažeistos šaknys – tuomet tai net labai realu.

Pavyzdžiui, susiklostė tokia situacija: žiemą hortenzija stipriai apšalo, nusilpo, o tada jos šaknis užpuolė nematodai arba puvinį sukeliantys grybeliai. Taip pažeistas augalas tikrai neras jėgų žydėti.

Lygiai taip pat pakenkti hortenzijoms gali ir kitos ligos, todėl labai svarbu nustatyti tikslią diagnozę.

Ką daryti. Jeigu įtariate, kad problema – šaknys, nedidelį krūmą galima iškasti ir apžiūrėti.

Ne mažiau svarbu įvertinti ir antžeminę augalo dalį ir, jei reikia, apdoroti fungicidais arba insekticidais.

Profilaktikai naudinga naudoti biopreparatus su šieno lazdelėmis arba trichodermomis.

2. Krūmo iššalimas

Žiemą, per pavasarines ar rudenines šalnas hortenzijos, žydinčios ant antramečių ūglių, gali lengvai netekti žiedinių pumpurų. Taigi atėjus vasarai ir nesužydėti.

Ką daryti. Dar pavasarį pašalinti visas nušalusias augalo dalis. O vasarą – nusilpusiai hortenzijai skirti daugiau dėmesio ir padėti jai atsigauti. Svarbu neperlaistyti, bet ir neleisti žemei per daug išdžiūti, nepersistengti su trąšomis, saugoti nuo kenkėjų ir grybelinių ligų ir artėjant kitai žiemai jau būtinai uždengti.

3. Nepakankamas laistymas

Hortenzija negali normaliai žydėti, jeigu jai trūksta drėgmės. Šiemet tai negresia, tačiau kitomis vasaromis ilga sausra gali tapti viena iš priežasčių, kodėl krūmai nesugeba formuoti žiedynų arba numeta juos nespėjusius nė išsiskleisti.

Ištroškusius hortenzijų krūmus nesunku atpažinti: jų lapai džiūva, susisuka ir nukrenta, ūgliai nustoja augti.

Ką daryti. Pradėti reguliariai laistyti. Ypač tuo metu, kai hortenzijos krauna žiedinius pumpurus.

Žydi vis prasčiau

Menkai pumpurų, glebūs ir greitai nuvystantys žiedynai, kasmet vis mažėjantis jų skaičius – tokios bėdos hortenzijas užklumpa ne be priežasties.

1. Netręšimas arba netinkamas tręšimas

Su laiku žemė toje vietoje, kur auga hortenzija, nuskursta, taigi krūmas pradeda irgi skurdžiau žydėti. Neparūpinus jam maistinių medžiagų, gali išvis liautis.

Be to, trąšų badas gali neigiamai paveikti hortenzijų imunitetą, taigi jų atsparumą šalčiams.

Kartais krūmams trūksta ir kokios nors konkrečios mineralinės medžiagos. Arba jiems kenkia azoto perteklius: visi žinome, kad azotas skatina tik žaliosios masės augimą, o žiedus krauti trukdo.

Ką daryti. Sureguliuoti tręšimų grafiką.

Paprastai per sezoną hortenzijos tręšiamos 3–4 kartus: ankstyvą pavasarį kraunant pumpurus, žydint ir nužydėjus.

Ypač svarbūs hortenzijoms kalis ir fosforas.

Tręšti galima mineralinėmis trąšomis, galima ir organinėmis, gatavomis arba savadarbėmis, pilti ištirpdytas vandenyje ar purkšti – tas nesvarbu.

2. Natūralus krūmo senėjimas

Vienoje vietoje hortenzijos gausiai žydi ne mažiau kaip 10 metų, kartais net ilgiau. Viskas priklauso nuo rūšies ir veislės, augimo vietos, oro sąlygų, agrotechnikos.

Tačiau su laiku žydėjimas tampa vis silpnesnis ir blankesnis.

Ką daryti. Atlikti jauninantį krūmo genėjimą arba išskirstyti jį į kelias dalis ir pasodinti kaip atskirus augalus naujose vietose.

3. Per smarkus nugenėjimas

Tai dar viena priežastis, kodėl hortenzijos nesužydi. Ypač radikalių genėjimų nepakenčia stambialapės rūšys: po to krūmai arba visai nebežydi, arba žydi labai blankiai.

Ką daryti. Suteikti augalui laiko atsigauti – kurį laiką jo nebegenėti.

4. Ligos ir kenkėjai

Kaip minėta, serganti hortenzija gali niekada nebesužydėti, bet gali žiedų netekti palaipsniui, sezonas po sezono sukraudama jų vis mažiau.

Ką daryti. Išsiaiškinti augalo negalavimo priežastį ir parinkti gydymą.

Kad hortenzijos augtų sveikos, būtina aplink jas reguliariai ravėti piktžoles ir profilaktiškai purkšti krūmus.

Sveika hortenzija privalo žydėti. Jeigu žiedų nėra, gerai ją apžiūrėkite ir turėtumėte rasti problemos priežastį. Ją pašalinus, beliks tik pasirūpinti augalo reabilitacija.

The post Hortenzijų nežydėjimo paslaptys appeared first on Kauno savaitė.

Neblėstantį raganių populiarumą lengva paaiškinti. Kuriant kraštovaizdį šio dekoratyvinio laipiojančio augalo galimybės praktiškai neribotos, o žiedai tiesiog gniaužia kvapą.

Tačiau tam, kad raganės aktyviai augtų, klestėtų ir džiugintų tų puikių žiedų gausa, joms reikia skirti daug dėmesio ir griežtai laikytis agrotechnikos.

Įnoringosios sodo karalienės

Šviesiamėgės raganės idealiai tinka įvairiems vertikaliems paviršiams – sodo pavėsinėms dekoruoti, neišvaizdžioms tvoroms pridengti, aukštų medžių kamienams ryškiomis žiedų „lėkštelėmis“ papuošti.

Raganes galima net vazonuose auginti ir kasmet sode kurti vis kitokias rafinuotas augalų kompozicijas.

Selekcininkai yra išvedę gausybę raganių veislių, besiskiriančių žiedų dydžiu ir spalvų palete. Tačiau kartais jos subrandina tik pavienius pumpurus arba išvis atsisako žydėti. Tai reiškia, kad jūs dėl nežinojimo ar neapdairumo pažeidėte raganių priežiūros taisykles.

Netinkamas laistymas

Vargu ar kuris nors pamirštume palieti daržovių lysves ir gėlynus – ypač per vasaros karštymetį. Tačiau su laistymo dažniu ir vandens kiekiu klaidų, būna, padarome dažnas. Ir to gali pakakti, kad raganės liautųsi krovusios žiedpumpurius.

Raganių laistymo normos skiriasi priklausomai nuo krūmų amžiaus ir oro sąlygų.

Vyraujant įprastiems vasariškiems orams su retais krituliais augalus reikia laistyti mažų mažiausiai kartą per savaitę. Užėjus karščiams – dažniau, iki 2–3 kartų per savaitę.

Jauniems raganių sodinukams pakanka 10 litrų vandens vienam krūmui, suaugusiems – ne mažiau kaip 20 litrų.

Ištikus didelei sausrai, vandens kiekį būtina padidinti pusantro ar net du kartus.

Raganių laistymo technika irgi turi savų subtilybių. Vandenį svarbu lieti išskirtinai prie šaknų ir taip, kad jo nepatektų į krūmo vidurį.

Be to, vanduo turi būti pastovėjęs, šiltas. Ir prasiskverbti į dirvožemį 30–40 cm.

Praėjus dienai ar dviem po laistymo, jeigu raganės krūmas nemulčiuotas, rekomenduojama atsargiai papurenti žemę aplink jį. Kad geriau prasiskverbtų oras ir šaknų sistema galėtų normaliai kvėpuoti.

Maisto stygius

Maisto medžiagos gyvybiškai svarbios raganių vystymuisi, taigi jų deficitas gali tapti viena iš priežasčių, kodėl augalas atrodo lyg ir sveikas, tačiau nežydi.

Per sezoną raganėms reikalingi keturi pagrindiniai tręšimai, užtikrinantys joms aktyvų augimą ir gausų žydėjimą.

Trąšas galima rinktis tiek organines, tiek mineralines. Pavyzdžiui:

• galvijų mėšlo tirpalą (santykis su vandeniu 1:10),

• vištų mėšlo užpilą (santykis su vandeniu 1:15 arba 1:20),

• kompleksines mineralines trąšas (20–40 g kibirui vandens).

Visgi optimalu yra naudoti abiejų tipų trąšas iš eilės. O pastebėjus maisto medžiagų trūkumo ženklus – sulėtėjusį augimą, pageltusius lapus, susmulkėjusius žiedus – papildomai patręšti per lapus ir nupurkšti raganes karbamido tirpalu (0,5–1 šaukštas 10 litrų vandens).

Tam, kad raganės apsipiltų puošniais žiedais, vasariniams tręšimams būtina naudoti didesnį kiekį fluoro ir kalio, todėl patogiausia rinktis kompleksines trąšas, kuriose minėtų elementų daugiau nei azoto.

Liepą arba rugpjūtį raganes galima dar palieti superfosfato arba kalio sulfato tirpalu (25–30 g trąšų kibirui vandens).

Kad stimuliuotų žiedpumpurių formavimąsi, kai kurie augintojai anksčiau tręšdavo raganes boro rūgštimi. 2 g jos ištirpindavo stiklinėje karšto vandens, įberdavo kalio permanganato ant peilio galiuko, kruopščiai išmaišydavo, kad ištirptų visi kristalai, tada šį koncentratą atskiesdavo 10 litrų vandens ir laistydavo krūmus. Vienam augalui būdavo rekomenduojama užpilti 5–6 litrus tirpalo, bet ne dažniau kaip sykį per mėnesį, kad nepersisotintų.

Dabar galima įsigyti jau paruoštų skystų boro trąšų, kurias naudoti daug paprasčiau – tereikia vadovautis nurodymais instrukcijoje.

Svarbiausia nepamiršti prieš bet kokį tręšimą žemę aplink raganes gausiai sulaistyti paprastu vandeniu, kad trąšos nenudegintų šaknų.

Per rūgšti žemė

Dar viena galima priežastis, trukdanti pražysti jūsų raganėms, – dirvožemio pH ir per didelis jo tankis.

Problema ta, kad dauguma raganių mėgsta lengvą, orui laidžią dirvą – silpnai šarminės reakcijos ar bent jau neutralią. O sunkioje rūgščioje žemėje jos ne tik atsisako žydėti, bet ir pradeda sirgti.

Todėl prieš sodinant raganę patariama visada pagerinti dirvožemį kompostu arba humusu, durpėmis, upės smėliu ir pabarstyti dolomitmilčių rūgštingumui sumažinti (200–300 g po kiekvienu augalu).

Kad žemė, kurioje auga raganės, ir liktų joms tinkama, kasmet pavasarį derėtų palaistyti augintines kreidos (1 šaukštas 10 litrų vandens) arba dolomitmilčių (100 g tam pačiam kiekiui vandens) tirpalu.

Jeigu nepadarėte to, kai reikėjo, o dabar matote, kad raganė aiškiai kuo nors nepatenkinta, pabandykite išmatuoti žemės rūgštingumą po krūmu. Ir jeigu jis per didelis, būtinai ištaisykite klaidą.

Tinkamos atramos trūkumas

Raganės – vijokliai, laukinėje gamtoje apraizgantys medžių kamienus ir krūmus. Todėl ir auginamos sode jos privalo turėti vertikalią atramą ir augdamos būti lenkiamos prie jos.

Tačiau bet kokia atrama raganėms netiks – ji turi pasižymėti tam tikromis savybėmis.

Pirmiausia, tai turi būti patikima konstrukcija: silpnesnė gali sulūžti nuo tankaus krūmo svorio jau po pirmo lietaus.

Antra: raganėms tinkamiausios medinės atramos. Metalinių patartina vengti – ant jų besiraitydamos raganės žydės gerokai kukliau, nes vasaros dienomis atrama įkais.

Galiausiai, sodindami raganę palei namo ar ūkinio pastato sieną, būkite atidūs – įkaskite krūmą toliau nuo lietvamzdžių, antraip lietingomis dienomis augalas kęs drėgmės perteklių.

Apsinuoginęs šaknies kaklelis

Tai labai dažna raganių nežydėjimo priežastis. Šaknies kaklelis, paliktas atviras gamtos elementams – skersvėjams, tiesioginiams saulės spinduliams ir panašiai, – yra pažeidžiamas: jis nuolat perkaista arba perdžiūva.

Kad taip nenutiktų, pasodinti raganę būtina ganėtinai giliai – šaknies kaklelis ir apatiniai pumpurai turi atsidurti 7–10 cm gylyje. Taip šaknų sistema bus patikimai apsaugota nuo vėjų gūsių, perdžiūvimo ir perkaitimo.

Jei viso to nežinodami pasodinote raganę netinkamai, yra keli būdai situacijai pataisyti.

Vienas jų – mulčiavimas. Žemę aplink raganę galima padengti organikos – komposto, durpių, pjuvenų sluoksniu.

Kitas variantas – parūpinti raganei kaimynų: neaukštų dekoratyvinių augalų, kurie taps ne tik vaizdingu fonu vijokliui, bet ir uždengs jos apatinę dalį nuo vėjo ir saulės spindulių.

Raganėms patiks augti kartu su smulkiais daugiamečiais (miniatiūrinėmis arba vidutinėmis melsvėmis, ylalapiais flioksais, levandomis, šilokais) arba vienmečiais augalais su paviršine šaknų sistema (petunijomis, šalavijais, serenčiais arba medetkomis). Pastarieji – vienmečiai – ne tik gali apsaugoti raganės šaknies kaklelį nuo žalingų poveikių, bet ir savo aromatu atgrasyti kenkėjus. Mat šie irgi neretai taikosi atimti iš raganių žydėjimą.

Kenkėjai ir ligos

Didžiausią grėsmę raganėms kelia Meloidogyne genties nematodai. Jiems aptikus lianų šaknis, žūtis praktiškai neišvengiama.

Atsikratyti tokio kenkėjo labai sunku – tenka kruopščiai iškasti augalą su visu šaknų gumulu ir tučtuojau sunaikinti. Tačiau galima nematodų atsiradimo išvengti mulčiuojant žemę aplink raganes skintais kiečiais arba mėtomis. Stiprų aromatą turintys žolynai gana veiksmingai atgraso ne tik nematodus, bet ir kitus kenksmingus vabzdžius.

Iš ligų raganes dažniausiai puola miltligė, pilkasis puvinys ir rūdys. Dar viena galima prasto jų žydėjimo ir net viso krūmo žūties priežastis – verticiliozinis vytulys. Tad vos pastebėję jo požymius, nedelsdami imkitės priemonių: nupurkškite raganę sisteminio fungicido tirpalu. Geriausia – rytą arba vakare, kad saulė nenudegintų lapų.

Sumažinti ligų išsivystymo riziką ir kenkėjų išpuolius įmanoma profilaktiškai apdorojant raganes atitinkamais preparatais, laiku jas tręšiant, taisyklingai pririšant ir mulčiuojant žemę. Visos šios priemonės stiprina augalų sveikatą. Tada belieka išmokti deramai raganes genėti – jei tik auginate genimą rūšį. Bet tai jau pokalbis kitam metų laikui.

The post Kodėl nesužydo raganė? appeared first on Kauno savaitė.

Skuba – pagrindinė rožių augintojų sąjungininkė. Mat daugelį rožių ligų daug paprasčiau įveikti, kol jos dar pradinės stadijos.

Todėl taip svarbu reguliariai apžiūrinėti savo augintines ir nepamiršti profilaktikos. Dar ir dėl to, kad neleidžiant ligai plisti, jai suvaldyti nereikia griebtis cheminių preparatų – užtenka tausojančių natūralių priemonių.

Svarbu nepražiūrėti

Puoselėji rožyną – būk pasirengęs karui, teigia prisiekusieji šių gėlių augintojai.

Anot jų, jeigu per sezoną susiduri tik su populiariausiomis rožių ligomis, kaip rūdys ir juodasis dėmėtumas, tai gali manyti, jog pasisekė.

Rožių sveikatai nuolatinę grėsmę kelia daugybė kenksmingų mikroorganizmų: bakterijos, grybeliai, virusai. Net jeigu jie ir nepražudo krūmų, neišvengiamai juos išsekina, pakenkia dekoratyvumui ir žiedų kokybei.

Taigi tam, kad rožės džiugintų ir akį, ir uoslę visą vasarą, budrumas būtinas. Privalu stebėti augalų būklę ir operatyviai imtis priemonių jiems apsaugoti bei gydyti. O svarbiausia – dar ir išmanyti, kaip tai daroma.

Pražiopsojus pirmuosius negalavimo simptomus rožių būklė gali pradėti labai smarkiai blogėti ir per kelias savaites baigtis labai liūdnai.

Miltligė

Ji ypač aktyviai puola jaunus rožių ūglius.

Miltligės sukėlėjas unikalus tuo, kad gali klestėti nesant drėgmės – grybelis puikiausiai jaučiasi ir ant sausų lapų, todėl miltligės epidemija taip sparčiai plinta. Po ilgesnio karštų ir sausų orų periodo liga gali apimti ištisas rožių plantacijas!

Užsikrėtusių augalų lapai susisuka ir ima džiūti, žaliosios masės pastebimai sumažėja. Tačiau pats ryškiausias miltligės požymis – baltos miltingos apnašos ant lapų, stiebų, gana greitai persikeliančios ir ant gretimų augalų.

Pirmieji miltligės požymiai gali pasirodyti jau gegužę.

Gydyti užsikrėtusius krūmus būtina pradėti iš karto: pašalinti ir sunaikinti pažeistas augalų dalis, nukasti viršutinį dirvožemio sluoksnį, o tada rožes ir žemę po jomis apdoroti fungicidais – du ar tris kartus darant savaitės pertraukas tarp purškimų.

Rūdys

Ši grybelinė rožių liga užima vieną pirmųjų vietų pagal užsikrėtimų dažnumą.

Rūdys pasireiškia joms būdingomis gelsvai oranžinėmis dėmėmis ant stiebų ir apatinėje lapų pusėje.

Pažeisti lapai ilgainiui nukrenta, augalai nusilpsta ir netenka imuniteto.

Negydomi rožių krūmai gali žūti jau tą patį sezoną.

Pastebėję pirmuosius rūdžių simptomus, nedelsdami renkitės gelbėjimo operacijai. Geriausiai kovoje su jomis pasiteisina fungicidai, kurių sudėtyje yra vario, taip pat preparatai penkonazolo pagrindu.

Kaip ir miltligės atveju, rūdžių pažeistas augalo dalis privalu pašalinti ir sudeginti.

Juodasis dėmėtumas

Tai viena iš dažniausių rožių ligų. Ji lengvai atpažįstama iš ant lapų atsirandančių apvalių violetiškai rudų dėmių.

Laikui bėgant tos dėmės pajuoduoja, tada nukrenta lapai, o jauni rožių ūgliai ima augti lėčiau, sumažėja augalų atsparumas šalčiams ir kitiems neigiamiems aplinkos veiksniams.

Jeigu aptikote ant savo rožių juodojo dėmėtumo pėdsakų, rekomenduojama kuo greičiau jas apdoroti tinkamais preparatais. (Patarimo klauskite sodo prekių parduotuvėje.) Turėkite omenyje, kad reikės ne tik purkšti kelis kartus, bet ir nepurkšti ta pačia priemone dusyk iš eilės, nes patogenai greitai pritaiko prie jų veikliųjų medžiagų.

Bakterinė degligė

Turbūt pati klastingiausia iš rožių ligų – o jos visos pavojingos.

Pirmieji degligės ženklai pasimato ankstyvą pavasarį: ant stiebų atsiranda rudų dėmių rausvai rudais apvadais ir ilgainiui jos „praryja“ visą ūglį.

Infekcijai vystantis, rožių stiebų žievė sutrūkinėja, atsiveria gilios žaizdos. Dėl to degligė dar vadinama rožių stiebų vėžiu.

Kol kas nėra išvesta tokia rožių veislė, kuri būti atspari šiai ligai. Tad vienintelis būdas sustabdyti užkrato plitimą – pašalinti susirgusius augalus iš gėlyno ir nedelsiant sudeginti.

Bakterinis vėžys

Jis pasireiškia šviesios spalvos išaugomis ant šaknies kaklelio ir šaknų sistemos viršutinėje dalyje. Po kurio laiko tos išaugos patamsėja, padidėja, pradeda pūti ir nukrenta. Bet tik tam, kad paskui atsirastų iš naujo.

Deja, veiksmingų būdų gydyti rožių bakterinį vėžį irgi nėra. Todėl aptikus ligos požymių privalu čia pat išrauti augalą ir iškart sudeginti. Tik taip galima apsisaugoti nuo infekcijos išplitimo ant sveikų krūmų.

Virusinis vytulys

Virusinio rožių vytulio požymiai pasireiškia lapų deformacija ir išplonėjimu. Ligai progresuojant, jie panėšėja į siūlelius, ir tuomet jau tik laiko klausimas, kada krūmas praras savo dekoratyvumą ir išsigims.

Norint išvengti šios pavojingos ligos, būtina reguliariai apžiūrėti rožes, kreipiant ypatingą dėmesį į lapų būklę ir bendrą krūmų vaizdą, ir laiku juos purkšti nuo kenkėjų, nes pastarieji gali būti virusų nešiotojai. Taip pat laikytis griežto tręšimo grafiko – nepadauginti mineralinių trąšų ir nepamažinti. Mat ir viena, ir kita gali susilpninti rožes bei padidinti jų jautrumą infekcijoms.

Kadangi išgydyti virusinio rožių vytulio neįmanoma, ką daryti pastebėjus jo ženklų turbūt supratote: pažeistus augalus išrauti ir tučtuojau sudeginti, kad neišplistų po visą rožyną.

Sėkmės garantas – operatyvumas

Susidoroti su dauguma rožių ligų, jeigu jos tik pradinių stadijų, galima alternatyviomis priemonėmis – be chemijos.

Pavyzdžiui, vos pasirodžius juodojo dėmėtumo ženklams būtina kuo skubiau sustabdyti aktyvų grybelio plitimą. Ir viena veiksmingiausių priemonių – galvijų mėšlas.

Atskieskite jį vandeniu santykiu 1:20, palikite kelias dienas nusistovėti, tada purkškite rožių krūmus. Kartokite kas savaitę, kol augalai visiškai pasveiks.

Veiksminga priemone esant pirmiesiems ligos simptomams gali tapti česnakų užpilas.

Kad jį paruoštumėte, susmulkinkite 300 g česnakų, užpilkite kibiru vandens ir palaikykite parą. Paskui skystį nukoškite ir purkškite juo rožių krūmus. Jeigu bus būtina, pakartokite procedūrą du ar tris kartus 5–7 dienų intervalu.

Kovai su rožių miltlige galite išbandyti šias priemones:

Galvijų mėšlas + medžio pelenai. Kibire vandens išmaišykite 1 kg mėšlo. Pridėkite 200 g pelenų. Brandinkite savaitę tamsioje vietoje, paskui perkoškite, praskieskite vandeniu 1:10 ir purkškite lapus. Pakartokite po 3–4 dienų.

Geriamoji soda + muilas. Ištirpinkite 1 šaukštą sodos ir 0,5 šaukštelio skalbimo muilo 4 litruose šilto vandens ir, kruopščiai išmaišę, purkškite rožes. Pakartokite po 7 dienų.

Kalio permanganatas. Kibire vandens išmaišykite 3 g kalio permanganato. Skystį nupilkite, kad neliktų nuosėdų, ir naudokite jį laistyti bei purkšti rožes. Prireikus po kelių dienų pakartokite.

Išrūgos. Išmaišykite jas vandenyje (1:10). Tirpalu purkškite rožes triskart – po kartą kas tris dienas.

Asiūkliai. Susmulkinkite 1 kg asiūklių, užpilkite 10 litrų vandens ir palaikykite parą. Paskui virinkite apie valandą, ataušinkite, perkoškite ir atskiedę vandeniu (1:5) purkškite rožes.

Ir galiausiai rūdys.

Operatyviai negydoma liga sparčiai plinta po visą sklypą ir pakenkia ne tik gėlynui – sodui irgi.

Augalams, kuriuos užpuolė rūdys, gydyti galima naudoti kad ir dirvinių karpažolių užpilą.

Jam paruošti susmulkinkite 1,5 kg žolių, užpilkite 10 litrų šilto vandens ir palaikykite parą. Paskui augalus purkškite neskiestu užpilu.

Jeigu liga dar tik prasideda, dviejų purškimų kelių dienų intervalu gali pakakti, kad rožių krūmai pasveiktų.

Kovai su rūdimis veiksmingu laikomas vario ir muilo tirpalas.

Ištirpdykite 300 g skalbimo muilo 9 litruose nusistovėjusio vandens (gali būti lietaus). Paskui 1 litre vandens – 30 g vario sulfato. Plona srovele supilkite jį į muilo tirpalą visąlaik kruopščiai maišydami. Ataušinkite mišinį iki 20–25 laipsnių ir kaip reikiant nupurkškite krūmus.

    Naudinga žinoti

Apsaugoti rožes, kad jos neužsikrėstų virusais ir grybelinėmis ligomis, galima profilaktikos priemonėmis. Tokiomis kaip sanitarinis genėjimas, reguliarus ravėjimas ir (arba) mulčiavimas (medžio žievėmis arba skiedromis, pjuvenomis arba kokosų pluoštu), reguliarus – maždaug kartą per mėnesį – purškimas stipria vandens srove ir periodiškai – specialiais preparatais.
Purškimas vandeniu padeda nublokšti nedideles kenkėjų – amarų, tripsų, voratinklinių erkučių – kolonijas. Svarbu, kad srovė nepažeistų stiebų.
Kartkartėmis paprastą vandenį galima pakeisti biopreparatais, muilo tirpalu (4–5 šaukštai muilo 1 litrui šilto vandens) arba dilgėlių užpilu (6–10 dilgėlių kibirui vandens).
Juodosios dėmėtligės profilaktikai rekomenduojama periodiškai purkšti rožes jodu (5 ml jodo 2 litrams vandens).

The post Kai suserga rožės appeared first on Kauno savaitė.

Išskyrus tuos atvejus, kai jie kategoriškai atsisako žydėti – kartais nepaisant idealios priežiūros.

Kodėl taip nutinka? Ir kaip padėti paprastai neįnoringiems augalams, kurie nei iš šio, nei iš to staiga ima aikštytis?

Ne visi kaprizai vienodi

Situacijų, kai bijūnai liaujasi žydėję, būna skirtingų, tad ir priežastys, privedančios prie jų, irgi nevienodos.

Pirmoji situacija: bijūnai nežydėjo nė karto nuo pat pasodinimo.

Antroji situacija: bijūnai kasmet žydi vis prasčiau ir veikiausiai tik laiko klausimas, kada nebesukraus nė vieno žiedo.

Trečioji situacija: bijūnai žydėdavo kasmet ir labai gausai, bet staiga liovėsi.

Kaipgi rasti išeitį iš kiekvienos šių situacijų, kad neliktum ir kitą birželį be bijūnų puokštės?

Nežydintys nuo pat pradžių

Bijūnų atvejų terminas „nuo pat pradžių“ – ganėtinai sąlyginė sąvoka. Viskas priklauso nuo kultūros rūšies, tad niekada nereikia skubėti panikuoti.

Žoliniai bijūnai

Vienu kitu žiedu pradžiuginti gali jau kitais metais po pasodinimo. Tačiau visavertis gausus žydėjimas prasideda tik trečiaisiais metais.

Sumedėję bijūnai

Žydėti pradeda ketvirtais penktais metais po pasodinimo.

ITOH bijūnai

Tai geltonų atspalvių hibridai, išvesti sukryžminus žolinius ir sumedėjusius bijūnus. Pirmuosius žiedus jie paprastai išskleidža po dvejų trejų metų.

Tačiau jeigu laikui atėjus bijūnų krūmai vis tiek nežydi, pradėkite ieškoti normalų jų vystymąsi trikdančių kliūčių: kuo greičiau jas pašalinsite, tuo geriau.

Kodėl nenori žydėti

Priežastys, kodėl bijūnas niekada nežydėjo, gali būti kelios.

• Netinkamai parinkta sodinimo vieta

Bijūnai nemėgsta augti šešėlyje, ten, kur nuolat košia skersvėjai ar užsistovi drėgmė.

Tačiau nepatinka jiems ir per didelis sausumas ar itin rūgštus dirvožemis.

Ką daryti?

Būtinai persodinti augalą į gerai apšviestą ir nuo skersvėjų apsaugotą vietą.

Drenuoti dirvožemį ir sumažinti jo rūgštingumą.

Sodinant į duobę neberti durpių (jos dar labiau padidins žemės rūgštingumą).

Dugne geriau pakloti drenažo sluoksnį (keramzito, skaldytų plytų ar pan.) ir pridėti trąšų – 1–2 kibirus komposto arba humuso, 1–2 stiklines pelenų ir 15–20 g superfosfato.

Sodinant bijūnus svarbu išlaikyti ir optimalų atstumą tarp krūmų, kad nebūtų tanku.

Būtina rūpintis bijūnų laistymu: karštomis dienomis kiekvienam krūmui užpilti mažiausiai kibirą vandens. Kad drėgmė žemėje išsilaikytų ilgiau, ją patartina mulčiuoti.

Purkšti bijūnų nereikia – ypač žiedų krovimo ir žydėjimo periodu, nes gali įsimesti pilkasis puvinys.

• Pažeista sodinimo technologija

Gali būti, kad krūmas į žemę buvo įleistas per giliai – arba priešingai, pasodintas pernelyg arti paviršiaus, todėl nukentėjo atsinaujinimo pumpurai.

Ką daryti?

Bijūną pasodinus per giliai, teks kilstelėti krūmą aukščiau – po šaknimis papildomai paberti žemių.

Jei atsinaujinimo pumpurai atsidūrė žemės paviršiuje, reikia pagilinti duobę. Pumpurus turi dengti 3–5 cm storio žemių sluoksnis.

• Pasodinta per stambi šakniastiebio dalis

Jeigu bijūną sodinote nedaliję jo krūmo arba su daugiau nei 4 atsinaujinimo pumpurais ant atskirtos šakniastiebio dalies, augalas gali nežydėti.

Ką daryti?

Iškasti bijūną, padalyti krūmą ir vėl pasodinti.

• Bijūnus pažeidė ligos ir kenkėjai

Dažniausiai bijūnus sargdina pilkasis puvinys, miltligė, verticiliozis vytulys, rūdys, dėmėtligė.

Iš kenkėjų didžiausią grėsmę kelia tripsai, auksavabaliai, amarai, nematodai ir kt.

Ką daryti?

Apsaugai nuo puvinio apdorokite bijūnus fungicidais. Tačiau jeigu juos susargdino mozaikos virusas arba verticiliozis vytulys, variantas vienas: išrauti krūmus su visomis šaknimis ir sudeginti, o žemę dezinfekuoti vario sulfatu, chlorkalkėmis arba specialiais pirktiniais preparatais.

Užpuolus kenkėjams, be insekticidų neišsiversite.

• Silpnas šakniastiebis

Žydėjimas – gamtos stebuklas, kuris gali ir neįvykti, jeigu pasodinote labai silpną nekokybišką šakniastiebį.

Ką daryti?

Užtikrinus tinkamą priežiūrą yra vilties, kad ir labai silpnas bijūnų krūmas pradžiugins gražiais žiedais.

Kodėl kasmet žydi vis prasčiau

To priežasčių irgi gali būti keletas.

• Nuskurdintas gruntas arba nemokšiškas tręšimas

Negaudami užtektinai trąšų bijūnai vargsta, o visiškai be jų arba nesubalansuotai tręšiami – tuo labiau.

Kartais iki visiškos laimės krūmams tetrūksta vienos konkrečios mineralinės medžiagos. O būna priešingai – bijūnai sunegaluoja dėl elementų pertekliaus (dažniausiai azoto).

Ką daryti?

Būtina sudaryti optimalų tręšimų grafiką ir griežtai jo laikytis.

Bijūnų krūmus pageidautina tręšti keturis kartus per sezoną: ankstyvą pavasarį, kraunant žiedus, žydint ir jau nužydėjus. Ir naudoti tam kompleksines trąšas su didesniu kalio bei fosforo kiekiu.

• Natūralus krūmo senėjimas

Kartą per 8–10 metų neatjauninti bijūnai žydės vis skurdžiau.

Kitoks kraštutinumas irgi pavojingas: per dažnas krūmo dalijimas ir persodinimas gali išsekinti augalą.

Ką daryti?

Iškasti krūmą, padalyti šakniastiebius su 3–4 pumpurais ir pasodinti naujoje vietoje.

Tiesa, teks kiek luktelėti: geriausias metas bijūnų krūmams atjauninti – ruduo.

• Pernelyg aktyvus žiedų skynimas

Smarkus krūmo išskabymas, kai pašalinama daugiau nei trečdalis stiebų, sukelia augalui stresą ir gali sumažinti žydėjimo intensyvumą.

Ką daryti?

Duoti krūmams ramybę – nenuskinti visų žiedų, leisti nužydėti, kad turėtų laiko atsigauti.

• Pernelyg ankstyvas genėjimas

Nupjovus žolinių ir ITOH bijūnų stiebus iškart po žydėjimo galima sutrikdyti jų vystymąsi.

Ką daryti?

Antžeminę krūmo dalį genėti rudenį, kai ji jau būna netekusi dekoratyvumo. Žoliniams bijūnams toks metas ateina antroje spalio pusėje, ITOH hibridams – lapkritį.

Jeigu bijūnų krūmą nurėžėte vasarą ir sulig žeme, gausiai jį laistykite ir tinkamai tręškite – tada galbūt išvengsite liūdnų pasekmių.

• Ligos ir kenkėjai

Kaip su jais kovoti, aptarėme anksčiau.

Kodėl nebežydi

Staigus bijūnų sprendimas nebekrauti žiedų gali būti susijęs su keliais dalykais.

• Ligų ir kenkėjų padaryti pažeidimai

Dažniausiai ir didžiausios žalos bijūnų žydėjimui padaro šaknų puvinys ir šaknų nematodai (dėl pastarosios priežasties itin svarbu perkant krūmą apžiūrėti šaknis – ar ant jų nėra sustorėjimų, apvalių darinių, gumbelių).

Ką daryti?

Būtina iškasti krūmą ir kruopščiai apžiūrėti šakniastiebį.

Pastebėję ligos ar kenkėjų veiklos pėdsakų, bijūną apdorokite atitinkamais preparatais ir persodinkite į karantininę vietą – arba grąžinkite ten pat, kur augo, tik prieš tai dezinfekuokite žemę.

• Drėgmės trūkumas

Taip nutinka, jeigu nuo pavasario nelaistote bijūnų reguliariai ir nelaistėte jų praėjusio sezono pabaigoje, nuo rugpjūčio, kai krūmai krovė atsinaujinimo pumpurus.

Ką daryti?

Pradėti laistyti bijūnus laiku, kad žemė neperdžiūtų.

Svarbu!

Net jeigu pasodinti jauni bijūnų krūmai sužysta laiku, pirmuosius pumpurus rekomenduojama pašalinti, kad augalai užsiaugintų stiprią šaknų sistemą ir ateityje kasmet gausiai žydėtų.

The post Padėkite – nežydi bijūnai! appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau kartais jų būklė gali pablogėti, todėl jiems prireikia papildomos priežiūros ir maitinimo.

Net toks ištvermingas augalas kaip nuostabioji monstera (Monstera deliciosa) gali tapti jautrus aplinkos pokyčiams.

Vienas iš ženklų, kad jai trūksta jėgų, – sulėtėjęs naujų lapų formavimasis.

Tokiu atveju šiam augalui gali reikėti papildomos mitybos.

Viskas, ko jums prireiks norint pagerinti savo monsteros būklę, – tai populiarus prieskonis, kurį rasite kiekvienuose namuose.

Kalbame apie paprastą lauro lapą.

Paimkite tris vidutinio dydžio lapelius ir užpilkite stikline verdančio vandens.

Uždenkite indą dangčiu ir palaukite, kol skystis atvės iki kambario temperatūros. Per tą laiką lauro lapai išskirs naudingas medžiagas, o užpilas taps tinkamas naudoti kaip trąša.

Tiesiog palaistykite savo monsterą šiuo užpilu.

Tačiau nepersistenkite – per didelis maistinių medžiagų kiekis dirvožemyje gali būti žalingas augalui.

Šiltuoju metų laiku (nuo kovo iki spalio) pakanka laistyti lauro lapų užpilu kartą per mėnesį.

Rudenį ir žiemą tokias trąšas galima naudoti kas 2–3 mėnesius, atsižvelgiant į augalo būklę.

Lauro lapų pagrindu pagamintos trąšos suteikia kambarinėms gėlėms du svarbiausius mineralus – kalį ir fosforą.

Jie stiprina augalo būklę, gerina fotosintezės procesus ir didina atsparumą ligoms bei kenkėjams.

Be to, lauro lapų trąša gali paskatinti augimą.

Ja galima tręšti ne tik monsteras, bet ir zamiokulkus, sansevjeras bei dekoratyvinius lapinius augalus.

The post Kaip paspartinti monsteros augimą appeared first on Kauno savaitė.