O juk šis kvapnus prieskonis yra nuėjęs tūkstančius metų siekiantį kelią.

Senovės Egipte jis buvo naudojamas tam, kad mumijos neskleistų nemalonaus kvapo.

O šiandien cinamonas dedamas į latte, patiekiamą madingose kavinėse.

Tačiau mes net neįtariame, kad dažnai naudojame netikrą cinamoną ir nežinome, iš kur atsiranda tikrasis prieskonis.

Kur ir kaip auga cinamonas

Tikrasis cinamonas gaunamas iš visžalio tropinio medžio Cinnamomum verum.

Jo tėvynė – Šri Lanka, anksčiau vadinta Ceilonu, todėl čia rinktas cinamonas iki šiol vadinamas Ceilono cinamonu.

Būtent jis laikomas „tikruoju“ cinamonu, pasižyminčiu švelniu, šiltu aromatu be aštrumo.

Laikui bėgant šie medžiai pradėti auginti ir kituose karštuose Azijos bei Pietų Amerikos regionuose, tačiau geriausias cinamonas vis dar siejamas būtent su Šri Lanka.

Kaip gaminamas cinamonas

Cinamonо gamybos procesas atrodo netikėtai paprastas, tačiau kartu yra labai imlus darbui.

Jauni medžiai nupjaunami, kad pradėtų augti krūmo pavidalu, o vėliau renkami nauji ūgliai.

Nuo jų nuimama šiurkšti išorinė žievė, o vidinė žievės dalis kruopščiai valoma, išlyginama ir rankomis susukama į plonus vamzdelius.

Išdžiuvę jie sukietėja ir virsta tomis pačiomis cinamono lazdelėmis.

Pačios ploniausios ir lygiausios lazdelės laikomos elitinėmis ir kainuoja gerokai brangiau, o visa kita paprastai sumalama į miltelius.

Kuo pakeičiamas tikrasis cinamonas

Dėl sudėtingos gamybos ir švelnaus skonio tikrasis cinamonas visada buvo brangus prieskonis.

Į Europą jis patekdavo Šilko keliu ir pakeliui pabrangdavo dešimtimis kartų.

Dėl tokių prieskonių jūreiviai rizikavo gyvybe ir leisdavosi į tolimas ekspedicijas.

Net ir šiandien kokybiškas cinamonas nėra pigus, todėl jau seniai šalia jo sukasi pigesni pakaitalai.

Dažniausiai vietoj cinamono parduodama kasija arba kininis cinamonas (Cinnamomum cassia) – giminingų medžių žievė, auganti Kinijoje, Indonezijoje ir Vietname.

Ji kvepia panašiai, tačiau jos skonis yra aštresnis ir šiurkštesnis.

Būtent kasija sudaro daugumos parduotuvėse esančių pakuočių turinį, net jei ant jų tiesiog parašyta „cinamonas“.

Kartais ji net maišoma su tikruoju cinamonu, ir be patirties pastebėti tokią klastotę beveik neįmanoma.

Cinamono nauda sveikatai

Kalbant apie naudą, cinamonas vertinamas ne tik dėl aromato.

Pagrindinė jo sudedamoji medžiaga – cinamono aldehidas, suteikiantis tą jaukų kvapą.

Jam priskiriamos priešuždegiminės ir antibakterinės savybės, nors mokslas kol kas šiuose vertinimuose išlieka atsargus.

Tačiau žinoma, kad cinamonas šimtmečiais buvo naudojamas kaip vaistas Egipte, Romoje, Kinijoje ir Indijoje.

Galbūt mūsų protėviai kažką žinojo, o mes tiesiog ir toliau dedame cinamoną į kavą ir džiaugiamės gyvenimu.

The post Mums pardavinėja padirbtą cinamoną? appeared first on Kauno savaitė.

Jie metų metus stovi virtuvėje ir nekelia įtarimo.

Tačiau kiekvienas prieskonis turi savo galiojimo laiką, o bėgant laikui jis praranda tai, už ką jį vertiname.

Geroji žinia – dauguma prieskonių, tinkamai laikomų, nepelija.

Blogoji – jie pamažu netenka skonio ir aromato.

Kodėl taip nutinka ir kaip prailginti jų gyvavimą?

Ar prieskoniai genda ir ar jie gali supelyti laikymo metu

Džiovinti prieskoniai nėra tinkama terpė pelėsiui daugintis: juose itin mažai drėgmės, o grybeliai be jos beveik neauga.

Todėl penkerių metų senumo kario indelis beveik neabejotinai nepasidengs žalsvu apnašu.

Tačiau galimas kitas scenarijus: laikui bėgant prieskoniai „išsikvepia“.

Įdomus faktas: sveiki, nemalti prieskoniai (gvazdikėliai, pipirai žirneliais, kalendros sėklos) gali išlaikyti aromatą 4–5 metus, o malti paprastai tarnauja tik 1–2 metus.

Eteriniai aliejai garuoja, aromatas blėsta, o skonis tampa „plokščias“.

Maltuose prieskoniuose šis procesas vyksta ypač greitai, nes jų struktūra yra atvira orui, tad vertingosios medžiagos išsisklaido pirmosios.

Retas, bet galimas atvejis – vabzdžių atsiradimas.

Jei indelis buvo prastai uždarytas, į vidų gali patekti įvairūs vabalėliai.

Tokiu atveju prieskonį reikia nedelsiant išmesti.

Kaip atpažinti, kad prieskoniai pasenę ir neteko aromato

Atkreipkite dėmesį į tris požymius:

• spalvą: prieskoniai išblyškę, atrodo „dulkėti“;
• kvapą: aromatas beveik išnykęs arba atsiradęs tvankus, pelėsinis atspalvis;
• struktūrą: matyti gumulėlių, drėgmės ar vabzdžių pėdsakų.

Jei pastebėjote bent vieną iš šių požymių — prieskonių indelį geriau išmesti.

Tinkamas prieskonių laikymas: kaip prailginti jų galiojimą

Kad prieskoniai ilgiau išliktų ryškūs:

• laikykite juos sandariuose, hermetiškuose induose;
• laikykite tamsioje ir vėsioje vietoje;
• nenaudokite drėgnų šaukštelių;
• pirkite prieskonius nedideliais kiekiais.

Kuo mažiau oro, šviesos, drėgmės ir šilumos veikia prieskonį, tuo lėčiau jis sensta.

Paprasta taisyklė: jei atidarėte indelį — geriausia jį sunaudoti per metus.

Visiškai išsikvėpę prieskoniai nėra pavojingi, tačiau naudos iš jų — minimaliai.

Tai tarsi virti arbatą iš senų lapų: gėrimas bus, bet be „vau“ efekto.

The post Prieskoniai: amžini? Ne visai appeared first on Kauno savaitė.

Yra žolelių, kurios mėnesių mėnesius gali sėkmingai augti gaudamos tik vandens. Iš jų dviguba nauda: ir kiaurus metus po ranka esantys švieži prieskoniai, ir galimybė be papildomų išlaidų pasidauginti labai reikalingų augalų.

Šįkart aptarsime nepilną dešimtį tokių žolelių, kurias pakanka tik įmerkti į vandenį, kad jos sėkmingai tęstų vegetaciją. Kodėl parinktos būtent šios? Nes jų įsišaknijimo procesas daugiau ar mažiau vienodas. Nurėžkite bet kurio iš netrukus aprašysimų augalų 10–15 cm stiebelį, nuo apatinės pusės nuskainiokite lapus, užtikrinkite jam indą su vandeniu – ir viskas.

Na, beveik viskas. Indus su savo prieskonių darželiu dar reikės sustatyti ant saulėčiausios palangės ir nepamiršti kas kelias dienas pakeisti vandenį.

Kai tik augalų šaknys išaugs iki poros centimetrų, galėsite persodinti juos į vazonėlius su tikra žeme, jeigu ketinate toliau juos auginti tradiciškai arba atėjus pavasariui perkelti į daržą. Bet galite ir palikti stiklinėse ar stiklainiuose su vandeniu ir gardinti jais patiekalus dar kurį laiką.

Čiobreliai

Mažyčiai jų lapeliai pasižymi galingu aromatu. Geriausias laikas šio daugiamečio augalo šaknijimui – nuo pavasario vidurio iki vasaros pradžios, kai čiobreliai intensyviai augina šviežius ūglius. Nupjaukite šakelę kiek žemiau bet kurio pumpuro ir pamerkite į vandenį. Maždaug po dviejų savaičių čiobreliai turėtų pradėti leisti šaknis.

Mėtos

Jeigu baiminatės, kad šios „okupantės“ užkariaus visą sodą, auginkite mėtas ant palangių. Juolab kad jos virtuvėje visada pravers. Ir pačios ne prieš bus pamirkti stiklainyje tiek laiko, kiek reikės.

Mėtų stiebai greitai išleidžia šaknis, kurios ilgą laiką gali misti vien vandeniu – tereikia, kad indai stovėtų ryškiai apšviestoje vietoje.

Įdomus faktas: kai kuriose pasaulio šalyse gyvuoja prietaras, jog mėtos lapelis piniginėje gali pagausinti jos turinį.

Raudonėliai

Privaloma vaistažolė bei prieskonis kiekvienoje virtuvėje, taigi ir kiekviename sode, kur augdami raudonėliai dar ir drugelius vilioja.

Turbūt pastebėjote, kad su metais raudonėliai sumedėja, todėl auginti vandenyje pjaukite tik jaunučius ūglius. Jų stiebai turi vis dar būti žali – tokie lengviau įsišaknys.

Beje, kad raudonėlių lapai išsaugotų kuo daugiau aromato, šalinkite visus žiedynus, kuriuos jie sukraus.

Mairūnai

Jų skonis toks pat stiprus, ryškus, kaip ir raudonėlių, tik kiek saldesnis. O ir patys augalai labiau „užsispyrę“: mairūnams įsišaknyti gali prireikti ir poros mėnesių. Taigi apsišarvuokite kantrybe ir nenuleiskite rankų.

Bazilikai

Tai vienas iš populiariausių prieskoninių augalų pasaulyje – vos vienas kitas baziliko lapelis gali paryškinti patiekalo skonį, ar tai būtų gaivos stiklinė, ar itališkos virtuvės šedevras.

Bazilikų ūgliai pjaunami vasaros pradžioje, kol augalai dar nežydi. Įmerkti vandenin, stiebai lengvai įsišaknija. Tik yra vienas svarbus „bet“: kad bazilikų lapeliai gausiau augtų, vis dėlto persodinkite juos į vazonėlius su žemėmis vos tik šaknys ištįs iki 5 cm.

Rozmarinai

Suteikiantys nepakartojamą prieskonį tiek sūriems, tiek saldiems patiekalams, rozmarinai dar gali pasitarnauti ir kaip natūralus oro gaiviklis. Jų kvapas puikiai dera su citrinos ir vanilės aromatu.

Kaip ir raudonėlių, rozmarinų stiebai su amžiumi medėja. Taigi auginti vandenyje būtina pjauti kuo šviežesnius ūglius. Ir vis tiek šaknis šie augalai formuos lėčiau nei daugelis kitų prieskoninių žolelių. Jeigu norėsite pagreitinti procesą, pabandykite pirmiau pamirkyti ūglį kokio nors augimo stimuliatoriaus tirpale.

Įdomus faktas: rozmarinai turi daug vitamino B6, magnio, kalio, vario, ląstelienos, vitaminų A ir C, folio rūgšties, kalcio, geležies, mangano.

Šalavijai

Nesvarbu, kur juos paskui naudosite – virtuvėje ar vaistinėlėje, – pavasarį pasirinkite šviežiausius šalavijų ūglius, kad jiems būtų lengviau įsišaknyti vandenyje. Taip pat turėkite omenyje: tai augalas, greitai pradedantis pūti, todėl be galo svarbu reguliariai keisti vandenį ir stebėti, kad apatiniai lapeliai ne tik nemirktų, bet ir nesušlaptų.

Melisos

Puikiausias priedas raminamosioms arbatoms, melisos suteikia visiems gėrimams subtilų citrusinį aromatą. Teigiama, kad jos mažina stresą, padeda užmigti, lengvina sutrikusio virškinimo simptomus. Deja, visas šis gėris nėra lengvai pasiekiamas: melisų dauginimas vandenyje gali pareikalauti daug kantrybės. Kol pasirodys šaknys, lengvai praeis ir mėnuo. Tuomet leiskite joms ūgtelėti iki poros centimetrų ir geriau perkelkite ūglius į vazonėlius su žeme.

Levandos

Dievinamomis ne tik dėl aromato, bet ir dėl skonio, levandomis gardinami kepiniai, gėrimai, ledai. Nors jos puikiai tinka ir antriesiems patiekalams – ypač jei tie gaminami iš avienos.

Niekam ne paslaptis, kad levandos sunkiai užauga iš sėklų, taigi ir šaknytis jų ūgliai gali lėtokai. Dėl to juos taip pat rekomenduojama pirmiau pamirkyti augimo stimuliatoriaus tirpale ir tik tada merkti į vandenį. Procedūra paprasta, bet procesą paspartins.

Indus su prieskoninėmis žolelėmis laikykite ant saulėčiausios palangės.

The post Darželis ant palangės appeared first on Kauno savaitė.