Po mišių Šv. Petro aikštėje pontifiko karstas papamobiliu buvo palydėtas į jo pasirinktą amžinojo poilsio vietą – Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką.

Pranciškų į paskutinę kelionę lydėjo ne tik tūkstančiai tikinčiųjų, bet ir šalių vadovai.

Už popiežiaus laidotuvių ceremoniją buvo atsakingas lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas.

Šeštadienį pontifiko laidotuvių ceremonijos Šv. Petro aikštėje susirinko daugiau kaip 250 tūkst. žmonių, paskelbė Vatikanas.

Popiežiaus Pranciškaus kūnas iki laidotuvių tris dienas buvo pašarvotas Šventojo Petro bazilikoje, čia tikintieji galėjo su juo atsisveikinti. Tūkstančiai žmonių plūdo į Vatikaną tai padaryti, formavosi milžiniškos eilės.

Jis buvo pašarvotas paprastame atvirame mediniame karste, kaip to prašė prieš mirtį. Popiežius Pranciškus atsisakė karsto paaukštinimo ir karsto uždarymo ceremonijos, taip pat neliko tradicinių trijų karstų, pagamintų iš kipariso, švino ir ąžuolo. Pranciškus yra sakęs, kad nori būti palaidotas „oriai, tačiau kaip eilinis krikščionis“.

The post Popiežius Pranciškus atgulė amžinojo poilsio Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje appeared first on Kauno savaitė.

Viso pasaulio katalikus sukrėtusi popiežiaus Pranciškaus mirtis neišvengiamai veda prie kito etapo – įpėdinio paskyrimo.

Tarp potencialių kandidatų – ir diplomatai, teologai, tarpininkai, Vatikano pareigūnai, ir netgi lietuvio dvasininko pavardė.

Pontifikui mirus

Pirmadienį mirus popiežiui Pranciškui, imta spėlioti, kas užims Bažnyčios vadovo sostą.

Kai Katalikų Bažnyčios lyderis miršta arba netikėtai atsistatydina, visas pasaulis nukreipia akis į Vatikaną.

Prasideda ypatingas ir daugybės paslapčių gaubiamas procesas – naujojo popiežiaus rinkimai.

Pirmiausia prasideda vadinamasis „sede vacante“ laikotarpis – tai reiškia, kad Šventojo Sosto vieta laikinai tuščia.

Kol išrenkamas naujas pontifikas, Bažnyčios kasdienius reikalus administruoja specialiai tam paskirtas asmuo – kamerlengas, tačiau jis negali imtis esminių sprendimų, keičiančių Bažnyčios kryptį ar mokymą.

Tuo metu visi kardinolai iki 80-ies metų kviečiami atvykti į Vatikaną.

Jie apsistoja uždaroje Šv. Mortos rezidencijoje, kur gyvena tol, kol išrenkamas naujasis popiežius.

Nuo pasaulio jie būna visiškai atskirti – be telefonų, be interneto, be žiniasklaidos.

Rinkimų epicentras – Siksto koplyčia

Konklavos, kurios metu 135 vadinamieji „kardinolai rinkėjai“ rinks Pranciškaus įpėdinį, pradžios data kol kas nežinoma.

Tačiau ši procedūra turėtų prasidėti praėjus ne mažiau kaip 15 ir ne daugiau kaip 20 dienų po popiežiaus Pranciškaus mirties, taigi tarp gegužės 5-os ir 10-osios.

Kardinolai susitiks Siksto koplyčioje – Renesanso brangenybėje, puoštoje garsiosiomis Mikelandželo freskomis.

Per dieną kardinolai surengs keturis slaptus balsavimo turus – po du ryte ir po pietų, kol kuriam nors kandidatui atiteks du trečdaliai balsų.

Kiekvienos sesijos pabaigoje balsalapiai deginami krosnyje, virš Apaštalų rūmų siunčiant dūmų signalą.

Jei iš kamino rūksta juodi dūmai, balsavimas buvo nesėkmingas.

Balti dūmai paliudys, kad išrinktas naujas popiežius.

Nors šiandien juodi ir balti dūmai signalizuoja aiškiai, anksčiau būta painiavos.

Kartais tikintieji manydavo, kad dūmai balti, nors iš tiesų jie buvo juodi – ir atvirkščiai.

Dėl to buvo pridėta specialių cheminių medžiagų, kurios užtikrina, kad šiandien spalva būtų tikrai suprantama visiems.

Kai daugiausia balsų surinkęs kandidatas sutinka priimti atsakomybę ir tapti popiežiumi, jis pasirenka naują vardą – tokia tradicija gyvuoja nuo viduramžių.

Jis aprengiamas baltais popiežiaus rūbais, ir galiausiai į Šv. Petro bazilikos balkoną išeina kardinolas paskelbti žodžių, kurie jaudina milijonus tikinčiųjų: „Habemus Papam!“ – „Turime popiežių!“

Tai akimirka, kai atverčiamas naujas Bažnyčios istorijos puslapis.

Didelė tikimybė, kad šįkart naujuoju Romos Katalikų Bažnyčios popiežiumi taps dvasininkas ne iš Europos, o iš Afrikos arba Azijos žemynų – pirmą kartą Vatikano modernių laikų istorijoje.

Konklavų istorija

Šiandienos popiežiaus rinkimai dažniausiai užtrunka kelias dienas, bet viduramžiais procesas galėjo trukti net… trejus metus!

Taip nutiko 1268–1271 m. Viterbe, kai kardinolai negalėjo susitarti, kas taps nauju popiežiumi.

Vietos gyventojai prarado kantrybę – užrakino kardinolus pastate ir net apribojo maisto tiekimą, kad pagreitintų jų sprendimą.

Ir tai suveikė – galiausiai išrinktas popiežius Grigalius X.

1503 m. spalį, po popiežiaus Pijaus III mirties, konklava truko vos kelias valandas! Kardinolai išrinko Julijų II beveik tą pačią dieną. Tai viena greičiausių konklavų istorijoje.

1978 m. pasaulis net du kartus stebėjo popiežiaus rinkimus.

Pirmiausia buvo išrinktas Jonas Paulius I, kuris netikėtai mirė vos po 33 dienų.

Tais pačiais metais įvyko antroji konklava, kuri tapo istorine – išrinktas lenkas Karolis Voityla, tapęs Jonu Pauliumi II.

Tai buvo pirmas popiežius ne italas po beveik pusės tūkstantmečio. Jo išrinkimas pakeitė ne tik Bažnyčios, bet ir pasaulio istoriją.
2013 m. įvyko dar vienas lūžis – išrinktas pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos – Chorchė Marijus Bergoljas, pasirinkęs Pranciškaus vardą.

Jis buvo pirmasis jėzuitas, pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos žemyno ir pirmasis, pasirinkęs šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą.
Įdomu tai, kad teisiškai popiežiumi gali būti išrinktas bet kuris pakrikštytas vyras, tačiau tradiciškai renkami tik kardinolai.

Visgi istorijoje yra buvę išimčių – senovėje popiežiumi tapdavo ir vienuoliai ar net pasauliečiai, kurie paskui būdavo greitai įšventinami.

Galimi kandidatai į popiežiaus Pranciškaus įpėdinius

Rolandas Makrickas (Lietuva)

Tarp galimų kandidatų į naujuosius popiežius minimas penktuoju kardinolu Lietuvos istorijoje tapęs Rolandas Makrickas. Jis – Vatikano diplomatas, Bažnyčios istorikas.

Nors, lyginant su kitais, 53-ejų R. Makrickas yra labai jaunas, šiuo metu jis faktinis Vatikano Didžiosios Marijos bazilikos vadovas, priklauso įtakingiems kardinolams.

Dabar jau žinoma, kad ypatingą garbę ir atsakomybę rūpintis jo laidotuvių ceremonija popiežius Pranciškus skyrė būtent iš Biržų kilusiam R. Makrickui.

Pietras Parolinas (Italija)

70-metis Vatikano valstybės sekretorius. P. Parolinas yra Vatikano diplomatijos vadovas arba Vatikano asmuo Nr. 2. Jis šias pareigas ėjo beveik visu Pranciškaus pontifikato laikotarpiu.

Parolinas yra žinomas ir vertinamas dėl savo diplomatinių įgūdžių ir gebėjimo palaikyti tarptautinius santykius.

Pjerbatista Picabala (Italija)

Jeruzalės lotynų patriarchas 60-ies P. Picabala – aukščiausio rango katalikų dvasininkas Artimuosiuose Rytuose. Jo arkivyskupija apima Izraelį, Palestinos teritorijas, Jordaniją ir Kiprą. Kardinolu jis paskirtas 2023 m. rugsėjį.

Matėjus Marija Zupis (Italija)

Bolonijos arkivyskupas 69-erių M. M. Zupis, Romos Šv. Egidijaus bendruomenės narys, daugiau nei tris dešimtmečius tarnavo kaip diskretiškas Vatikano diplomatas, ėjo ir popiežiaus Pranciškaus specialiojo taikos pasiuntinio Ukrainoje pareigas. Nuo 2022 m. yra Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Itin artimas popiežiaus Pranciškaus mąstymui.

Klaudijus Gugerotis (Italija)

69-erių diplomatas K. Gugerotis – poliglotas iš Veronos, laikomas slavų pasaulio ekspertu. Jis dirbo nuncijumi, arba Šventojo Sosto ambasadoriumi, keliose šalyse, įskaitant Didžiąją Britaniją, Sakartvelą, Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Ukrainą.

Žanas Markas Avelinas (Prancūzija)

Marselio arkivyskupas, Alžyre gimęs 66 metų Ž. M. Avelinas didžiąją gyvenimo dalį praleido Marselyje, laikytas artimu popiežiaus Pranciškaus draugu.

2013 metais jis paskirtas Marselio vyskupu augziliaru, o 2022 m. tapo kardinolu.

Andersas Arborelijus (Švedija)

Stokholmo vyskupas 75-erių A. Arborelijus 2017 m. tapo Švedijos pirmuoju kardinolu. Jis yra pirmasis Švedijos katalikų vyskupas per daugiau nei 500 metų nuo protestantų reformacijos pradžios.

Marijus Grechas (Malta)

Goco vyskupas emeritas 68-erių M. Grechas yra Vyskupų sinodo generalinis sekretorius.

Vyskupų sinodas – institucija, kuri renka informaciją iš vietinių bažnyčių itin svarbiais Bažnyčiai klausimais, pavyzdžiui, apie moterų ar antrąkart susituokusių žmonių padėtį, ir perduoda ją popiežiui.

Peteris Erdo (Vengrija)

Estergomo-Budapešto arkivyskupas metropolitas 72 m. P. Erdo – intelektualas ir kanonų teisės žinovas P. Erdo kalba septyniomis kalbomis, yra išleidęs daugiau nei 25 knygas ir sulaukęs pripažinimo už atvirumą kitoms religijoms.

Praeityje dėmesio centre atsidūrė jo ryšiai su nacionalisto Vengrijos premjero Viktoro Orbano vyriausybe, kurios griežtas požiūris į migrantus kirtosi su popiežiaus Pranciškaus pažiūromis.

Žanas Klodas Holerikas (Liuksemburagas)

Liuksemburgo arkivyskupas 67 m. Ž. K. Holerikas yra jėzuitas, kaip ir popiežius Pranciškus.

Jis daugiau nei 20 metų praleido Japonijoje ir yra Europos ir Azijos kultūrinių ryšių bei vokiečių literatūros specialistas.

Luisas Antonijus Taglė (Filipinai)

Manilos arkivyskupas metropolitas emeritas 67-erių L. A. Taglė – charizmatiškas nuosaikių pažiūrų dvasininkas, nebijojęs kritikuoti Bažnyčios dėl jos trūkumų. Jis buvo tarp tikėtinų kandidatų tapti popiežiumi dar 2013 m. konklavoje, kurioje išrinktas Pranciškus.

Šiltas, charizmatiškas kardinolas laikomas popiežiaus Pranciškaus „dvasiniu sūnumi“.

L. A. Taglė paskirtas kardinolu 2012 m. Jis yra laikomas vienu iš pagrindinių pretendentų į popiežiaus sostą, ypač dėl savo progresyvių pažiūrų ir artumo popiežiui Pranciškui.

Piteris Turksonas (Gana)

Labai gerbiamas afrikietis kardinolas, jis ilgai vadovavo teisingumo ir taikos tarybai.

Jei būtų išrinktas, 76-erių P. Turksonas taptų pirmuoju juodaodžiu popiežiumi moderniais laikais.

P. Turksonas, vienas įtakingiausių Bažnyčios kardinolų iš Afrikos, yra Popiežiškosios mokslų akademijos ir Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos kancleris. Jis dažnai minimas kaip galimas popiežius, nors dar 2010 metais teigė, kad nenorėtų šių pareigų, nes juodaodžiam popiežiui „būtų sunku“.

Kristofas Šionbornas (Austrija)

80-metis teologas K. Šionbornas turi didelį autoritetą Europos Bažnyčioje. Šionbornas kilęs iš senos Vokietijos kilmingųjų šeimos, kurios nariai nuo XVII a. užėmė aukštas pareigas Bažnyčioje ir Šventojoje Romos imperijoje.

Jis – vienas iš „Katalikų katekizmo“ autorių.

1998 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu.

Nors 2025 m. dėl garbaus amžiaus jis pasitraukė iš Vienos arkivyskupo pareigų, K. Šionborno įtaka Bažnyčioje išlieka reikšminga. Jis toliau dalyvauja Vatikano veikloje ir yra laikomas vienu iš galimų popiežiaus Pranciškaus įpėdinių.

Čarlzas Maung Bo (Mianmaras)

2015 m. 76-erių Jangono arkivyskupą popiežius Pranciškus paskyrė Azijos vyskupų konferencijų federacijos vadovu. Jis tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu Mianmaro kardinolu.

Fridolinas Ambongo Besungu (Kongo Demokratinė Respublika)

Kinšasos arkivyskupas 65-erių F. A. Besungu yra vienintelis kardinolas iš Afrikos popiežiaus Pranciškaus kardinolų taryboje – pontifiko patariamajame komitete.

Būdamas Afrikos ir Madagaskaro Vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininku, 2024 m. sausį arkivyskupas išreiškė nepritarimą Vatikano deklaracijai, leidžiančiai kunigams teikti neliturginius tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimus.

Robertas Francis Prevostas (JAV)

Čiklajo arkivyskupas emeritas 69-erių R. F. Prevostas, kilęs iš Čikagos, yra galingos Vyskupų dikasterijos, kuriai pavesta patarti popiežiui dėl naujų vyskupų skyrimo, prefektas.

Jis daug metų dirbo misionieriumi Peru, kurioje yra Čiklajo arkivyskupas emeritas.

2023 m. paskirtas kardinolu. Jis taip pat eina Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininko pareigas.

Timotis Dolanas (JAV)

Niujorko arkivyskupas. 75-erių T. Dolanas yra konservatorius teologine prasme, itin aršiai nusiteikęs prieš abortus.

Būdamas Milvokio arkivyskupu turėjo tvarkytis su didelio seksualinio išnaudojimo skandalo vyskupijoje pasekmėmis. Niujorke subūrė augančią ispanakalbių katalikų bendruomenę.

The post Popiežiaus įpėdinio paieškos appeared first on Kauno savaitė.

Jis atsisakė daugumos privilegijų, rinkosi kuklų gyvenimą.

Net ir tapęs popiežiumi, Pranciškus dažnai primindavo, kad kunigai turi „kvepėti savo avimis“ – būti arti žmonių, o ne gyventi uždarame pasaulyje.

Katalikų Bažnyčios vadovas mirė Šv. Mortos svečių namuose Vatikane, kuriuose gyveno, nuo insulto ir širdies nepakankamumo.

Apie Pranciškaus mirtį paskelbta praėjus vos dienai po jo pasirodymo Šventojo Petro aikštėje. Joje popiežius tūkstančiams tikinčiųjų linkėjo linksmų Velykų, o tradiciniame palaiminime ragino siekti minties laisvės ir tolerancijos.

Jau trečiadienio rytą per procesiją kardinolų lydimas karstas su popiežiaus palaikais perkeltas į Šv. Petro baziliką.

Katalikų lyderio laidotuvės, praneša Vatikanas, vyks šeštadienį 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku aikštėje priešais baziliką.

Karstas su argentiniečio pontifiko kūnu vėliau bus nugabentas į Romos Didžiąją Švč. Marijos baziliką, kur jis bus palaidotas.

Karstas bus nešamas per 500 metų senumo bazilikos „mirties duris“.

Po laidotuvių prasidės devynių dienų gedulas.

Pranciškus prieš mirtį buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti ne didingoje Šv. Petro bazilikoje, kaip yra įprasta mirusiems popiežiams, o būtent Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje – vienoje iš mėgstamiausių jo vietų.

Kapavietė, kaip testamente nurodė pontifikas, turi būti žemėje – paprasta, be ypatingų puošmenų ir su vieninteliu įrašu: Pranciškus.

Įdomu tai, kad testamente yra minimas ir lietuvis, iš Biržų kilęs kardinolas Rolandas Makrickas.

Jis yra vienas tų, kuriam popiežius patikėjo laidotuvių ceremoniją.

„Visus būtinus nurodymus šiuo atžvilgiu esu davęs kardinolui Rolandui Makrickui, Liberijaus bazilikos ekstraordinariniam komisarui“, – rašoma pontifiko testamente.

Šlubavo sveikata

Popiežius Pranciškus šiemet sunkiai ir ilgai sirgo plaučių uždegimu.

Iš ligoninės ganytojas paleistas kovą, po 38 dienas trukusio gydymo.

Gydytojai jam davė nurodymą du mėnesius ilsėtis ir vengti viešų pasirodymų, tad per Didžiąją savaitę pontifikas turėjo vienintelį oficialų vizitą – lankėsi Romos kalėjime.

Jis netgi praleido tradicinį kojų plovimo ritualą, o po apsilankymo kalėjime žurnalisto paklaustas, kaip mato Velykų savaitę, popiežius atsakė silpnu ir trūkčiojančiu balsu: „Aš ją išgyvenu, kaip tik galiu.“

2022-aisiais popiežius pripažino, kad dėl sveikatos problemų jam reikia sulėtinti tarptautinių kelionių tempą, tačiau vis tiek tęsė oficialius vizitus po visą pasaulį ir intensyviai dirbo.

Pranciškus jau kelerius metus kentė lėtinį kelio skausmą, todėl buvo priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu.

Per savo pontifikatą Pranciškus apkeliavo daugybę šalių, lankė pabėgėlių stovyklas, vargšus, kalėjimus – apkeliavo virš 60 valstybių.

2018 m. rugsėjį ganytojas lankėsi Lietuvoje – tai buvo antrasis Romos katalikų popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.

1993 m. čia pirmasis viešėjo Jonas Paulius II.

Nuo Buenos Airių iki Vatikano

Popiežius Pranciškus buvo pakrikštytas Chorchės Marijaus Bergoljo vardu 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinoje, italų emigrantų šeimoje.

Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų šeimos.

Pranciškaus tėvas Marijus Chosė Bergoljas buvo apskaitininkas, motina Rechina Marija Sivori – namų šeimininkė.

Marijaus Chosė šeima paliko Italiją dar 1929 m. bėgdama nuo Benito Musolinio režimo.

Būsimo popiežiaus jaunystė buvo gana įprasta – studijavo Hipolito Irigojeno technikume, įgijo chemijos techniko diplomą. Vėliau mokėsi Buenos Airių dvasinėje seminarijoje.

Kelerius metus dirbo Hikečiero-Bachmano laboratorijos maisto skyriuje. Lig tol darbavosi apsaugininku bare ir valytoju.

Sulaukęs 21-erių susirgo sunkia pneumonija, dėl kurios pašalinta dalis dešinio plaučio.

Trejus metus pasimokęs arkivyskupijos Švč. Nekaltojo Prasidėjimo seminarijoje, 1958 m. kovo 11-ąją įstojo į jėzuitų ordiną.

1960 m. kovą įšventintas į vienuolius. Šv. Juozapo kolegijoje gavo licenciato laipsnį.

1964–1965 m. Santa Fė miesto Švč. Nekaltojo Prasidėjimo kolegijoje dėstė literatūrą ir psichologiją, taip pat dėstė Buenos Airių katalikiškoje Švč. Išganytojo kolegijoje.

1967 m. Chorchė Marijus Bergoljas pradėjo studijuoti teologiją jėzuitų universitete.

1969 m. gruodį arkivyskupas įšventino jį į dvasininkus.

Nuo 1973 m. iki 1979 m. buvo Argentinos jėzuitų provincijos provincijolas. Vėliau tapo Buenos Airių provincijos Šv. Mykolo dvasinės seminarijos rektoriumi.

Vokietijoje apgynė daktaro disertaciją. Po šių studijų grįžo į Kordobos arkivyskupiją dirbti nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu.

1992 m. paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, vėliau arkivyskupo koadjutoriumi.

1998 m. vasario 28 d. tapo Buenos Airių arkivyskupu.

Ch. M. Bergolją 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė kardinolu.

Nuo 2005 iki 2008 m. jis vadovavo Argentinos vyskupų konferencijai.

2013 m. popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie atsistatydinimą, išrinktas popiežiumi. Ch. M. Bergoljas tapo pirmuoju popiežiumi iš Lotynų Amerikos bei pirmuoju jėzuitu popiežiumi istorijoje.

Šias pareigas ėjo dvylika metų.

Išrinktas popiežiumi, Ch. M. Bergoljas pasirinko Pranciškaus vardą. Tai pirmas kartas per visą istoriją, kai popiežius pasirinko būtent šį vardą.

Pranciškus – nuoroda į Šv. Pranciškų Asyžietį, garsėjusį kuklumu, meile vargšams ir gamtai.

Įdomu tai, kad pontifikas yra atvirai prisipažinęs, kad paauglystėje buvo įsimylėjęs merginą ir net svarstė apie santuoką, tačiau galiausiai pasirinko kunigystės kelią.

Žemiškas gyvenimas

Gyveno Pranciškus ne popiežiaus rūmuose, o paprastame svečių namų kambaryje.

Mėgo gerti matę – argentinietišką žolelių arbatą.

Tai buvo viena iš jo argentinietiškos tapatybės detalių, kurios niekada neišsižadėjo.

Pranciškus visą gyvenimą buvo aistringas futbolo gerbėjas, ypač ištikimas Buenos Airių klubui „San Lorenzo de Almagro“. Jis karštai palaikė „San Lorenzo“ klubą nuo vaikystės, su šeima dažnai lankydavosi rungtynėse.

Net tapęs popiežiumi, išliko aktyvus klubo narys, reguliariai mokėjo nario mokesčius.

2014 m., kai „San Lorenzo“ pirmą kartą laimėjo prestižinį „Copa Libertadores“ turnyrą, komandos delegacija aplankė popiežių Vatikane ir įteikė jam trofėjų bei marškinėlius su užrašu „Francisco Campeón“ – „Pranciškus čempionas“.

Po popiežiaus mirties „San Lorenzo“ klubo prezidentas Marčelas Moretis paskelbė, kad naujasis stadionas bus pavadintas popiežiaus Pranciškaus vardu, taip siekiant įamžinti jo palikimą Argentinos sporte ir meilę klubui.

Per savo pontifikatą Pranciškus susitiko su daugybe futbolo žvaigždžių, įskaitant Lionelį Mesį ar Diego Maradoną.

Lankydamasis Vatikane, legendinis futbolininkas Maradona padovanojo popiežiui Argentinos rinktinės marškinėlius su užrašu „Francisco“ ir numeriu 10.

Atviresnė Bažnyčia

Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad Bažnyčios vadovai turėtų rodyti kuklumo pavyzdį. Jis yra sakęs, kad jam skaudu matyti kunigus ar vienuolius, važinėjančius prabangiais automobiliais, nes tai prieštarauja jų pašaukimui tarnauti vargšams ir gyventi nuolankiai.

Vietoje ištaigingų limuzinų ar papamobilių, Pranciškus dažniau rinkdavosi paprastas, ekonomiškas transporto priemones.

Per savo pirmąjį vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas 2015 m. jis pasirinko važiuoti kukliu „Fiat 500L“ automobiliu. Prieš tapdamas popiežiumi, dažnai naudodavosi viešuoju transportu – autobusais ir metro.

Net būdamas popiežiumi, Pranciškus pats skambindavo žmonėms, kurie jam rašydavo laiškus ir prašydavo maldos.

Jis sakė: „Katalikų Bažnyčia neturi būti muziejus – ji turi būti kaip lauko ligoninė po mūšio.“

Popiežius Pranciškus nebijojo kalbėti apie nepatogius dalykus – apie klimato kaitą, nelygybę, smurtą, net ir apie pačios Bažnyčios klaidas.

Pranciškus suteikė moterims visiškas teises būti dikasterijų – Romos kurijos padalinių – narėmis. Teigė, kad Katalikų Bažnyčia turėtų būti atlaidesnė LGBT bendruomenės nariams. Jis kvietė ne smerkti, bet mylėti.

Pranciškus kritikavo nevaržomą kapitalizmą, vartotojiškumą. Klimato kaitos klausimas buvo viena pagrindinių jo pontifikato temų.

Savo pasisakymuose Bažnyčios vadovas kvietė pripažinti, kad žmonės pakenkė Žemei savo veiksmais, ryžtis pasikeisti ir nebegalvoti, kad su planeta galima elgtis bet kaip.

Popiežius smerkė mirties bausmę, pasisakė už visišką jos panaikinimą.

Tarptautinėje politikoje Pranciškus kritikavo kraštutinę dešinę ir populizmą, ragino dekriminalizuoti homoseksualumą, padėjo atkurti diplomatinius santykius tarp JAV ir Kubos, aktyviai palaikė pabėgėlių teises.

Jis pabrėžė, kad migrantų apsauga yra „civilizacijos pareiga“ ir kritikavo priešimigracinę politiką.

The post Popiežius Pranciškus: kuklus ganytojas didele širdimi appeared first on Kauno savaitė.

„Laimingas sutapimas, kad šiais ekumeniniais Jubiliejiniais metais Velykos švenčiamos tą pačią dieną ir pagal Grigaliaus, ir pagal Julijaus kalendorių“, – sakė jis, turėdamas omenyje 2025-uosius, kuriuos Pranciškus paskelbė ypatingais metais, kai tikintieji kviečiami į piligriminę kelionę į Romą.

Vakarų krikščionys vadovaujasi Grigaliaus kalendoriumi, kurį 16 amžiuje įvedė popiežius Grigalius XIII, kai buvo pastebėta, kad Julijaus kalendorius netiksliai skaičiuoja Saulės metų trukmę ir dėl to Velykų datos ėmė kasmet slinkti ir nebeatitikti pavasario lygiadienio, kuris yra svarbi Velykų datos nustatymo dalis.

Tačiau daugelis stačiatikių bažnyčių tebesilaiko senesnio, Julijaus Cezario laikais įvesto, Julijaus kalendoriaus, t. y. tarp šių dviejų kalendorių dabar yra 12 dienų skirtumas.

„Dar kartą raginu visus krikščionis suprasti šį sutapimą kaip kvietimą žengti ryžtingą žingsnį link vienybės dėl bendros Velykų datos“, – ragino jis.

Šiais metais Velykų sekmadienis visiems krikščionims bus balandžio 20 dieną.

Popiežius Pranciškus priminė prieš 1700 metų įvykusį Nikėjos Susirinkimą, kuris, pasak jo, stengėsi išsaugoti Bažnyčios vienybę labai sunkiu metu. Susirinkime, sušauktame 325 m. po Kristaus, buvo sutarta dėl Velykų datos, krikščionių tikėjimą apibrėžiančios maldos, žinomos kaip Nikėjos tikėjimo išpažinimas, ir santykio tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, t. y. Jėzaus.

Jis paminėjo, kad susirinkimo tėvai vienbalsiai priėmė tikėjimo išpažinimą, kurį daugelis krikščionių iki šiol kartoja per Eucharistiją: „Iš naujo atraskime bendras tikėjimo šaknis, išsaugokime vienybę“, – sakė popiežius.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Popiežius paragino visas krikščionių Bažnyčias nustatyti vieningą Velykų datą appeared first on Kauno savaitė.

Vežimėlyje sėdintis 88-erių pontifikas iš pradžių patukseno į bronzines duris, o tada jas atidarė skambant bazilikos varpams.

Ceremonijoje dalyvavo kardinolai, Italijos premjerė Giorgia Meloni ir kiti svečiai, o tūkstančiai žmonių susirinko Šv. Petro aikštėje ir ją stebėjo dideliuose ekranuose.

Vėliau popiežius laikė Kalėdų nakties Šv. Mišias. Trečiadienio vidurdienį jis sakys savo tradicinį palaiminimą Urbi et orbi (lot. miestui ir pasauliui).

2025 m. Šventųjų metų tema yra „Vilties piligrimai“. Manoma, kad popiežius pakartos savo raginimus siekti taikos pasaulyje, ypač Artimuosiuose Rytuose.

Kas 25 metus Katalikų Bažnyčia švenčia jubiliejinius metus. Jų metu katalikų tikinčiųjų nuodėmės gali būti atleistos per maldą ir atgailą. Piligrimai taip pat gali keliauti į Vatikaną ir praeiti pro Šventąsias duris.

2025-ieji jubiliejiniai metai oficialiai pasibaigs 2026 m. sausio 6 d.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Popiežius Pranciškus paskelbė Šventuosius metus appeared first on Kauno savaitė.

Pagal tradiciją mirę popiežiai laidojami trijuose karstuose: vienas iš jų būna pagamintas iš kipariso, kitas – iš švino, o trečias – iš guobos, jie sudedami vienas į kitą, o tada į juos paguldomi velionio popiežiaus palaikai.

Nuo šiol bus naudojamas tik vienas paprastas karstas iš medžio ir cinko, o popiežiaus mirtis bus nustatoma ne tame kambaryje, kur jis mirė, bet jo privačioje koplyčioje, o jo kūnas bus nedelsiant guldomas į karstą.

Po to atviras karstas bus pastatomas Šv. Petro Bazilikoje, kad tikintieji galėtų atsisveikinti su popiežiumi. Pirmiau popiežių palaikai pagal tradiciją būdavo guldomi ant pakylos ir paramstomi pagalvėlėmis.

Naujosiomis taisyklėmis Pranciškus nori parodyti, kad „laidojamas Romos pontifikas yra pastorius ir Kristaus mokinys, o ne galingas šio pasaulio asmuo“, – naujienų agentūrai „Vatican News“ pasakė pontifiko liturginių apeigų vedėjas Diego Ravellis.

Atnaujintas taisyklių rinkinys „Ordo Exsequiarum Romani Pontificis“, kurį iš Argentinos kilęs popiežius patvirtino balandžio pabaigoje, pakeičia 2000 m. priimtas taisykles, pagal kurias 2005 m. buvo laidojamas popiežius Jonas Paulius II.

Pranciškus pasakė, kad praėjusiais metais jis stengėsi supaprastinti popiežiaus laidotuvių ceremoniją.

87-erių popiežius nori būti palaidotas ne šalia savo tiesioginių pirmtakų Šv. Petro Bazilikoje, bet vienoje iš Romos bazilikų.

Jis taps pirmuoju ne Vatikane palaidotu popiežiumi per daugiau nei 100 metų.

Nepaisant pastaraisiais metais jį kamavusių sveikatos problemų, dėl kurių jam teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, popiežius, kuriam gruodžio 17 d. sueis 88-eri, atrodo yra geros formos ir tęsia keliones.

Nuo to laiko, kai 2013 m. buvo išrinktas vadovauti katalikų bažnyčiai, Pranciškus stengėsi atsisakyti pompastiškų apeigų, jas pakeisdamas paprastesnėmis, o vietoje paauksuotų rūmų pasirinkdamas į akis nekrentančią rezidenciją Vatikane.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Popiežius atšaukė tradiciją bažnyčios vadovus laidoti trijuose karstuose appeared first on Kauno savaitė.