„A. Marčėną prisiminsime kaip išskirtinio talento poetą, subtilų eseistą, įžvalgų literatūros kritiką ir ištikimą lietuvių literatūros puoselėtoją, kurio kūryba ir mintys išliks reikšminga mūsų kultūros dalimi“, – rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime.

Informaciją apie atsisveikinimą su velioniu žadama paskelbti artimiausiu metu.

A. Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.

Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode.

Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.

Lietuvių poezijoje reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.

Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi, taip pat sudarė knygą poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.

Nuo 1993 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

The post Mirė poetas ir eseistas Aidas Marčėnas appeared first on Kauno savaitė.

Neseniai pasirodžiusi nauja jo eseistikos knyga „Esatis“ kviečia leistis į kultūros, tikėjimo, meno ir kasdienybės apmąstymų erdvę, kurioje telpa ir gimtosios tarmės skambesys, ir vienatvės temos, ir ilgesingas žvilgsnis į žmogų bei pasaulį.

Rubrikai „Rekomenduoja meną“ J. Jasėnas ne tik pasidalijo mintimis apie kūrybą bei žodžio galią, bet ir atskleidė, kokios knygos, filmai, spektakliai, muzikos bei meno kūriniai šiandien jį labiausiai jaudina.

Kunige Justai, kada pajutote žodžio talpumą, gylį ir galią?

Tas žodžio talpumas, gylis ir galia pasiekia mane iš pirmosios dienos, iš kūdikystės ir vaikystės, iš gimtosios tarmės.

Žmonės kalba, susikalba arba ne, išsikalba, nusikalba, apkalba. Tik kelis žodžius užrašiau, o žiūrėkit, kiek skirtingų reikšmių, atspalvių.

Žinoma, reikia tiesiog puikiai mokėti kalbą, ja rašyti, skaityti, bendrauti, net sapnuoti. Nepakanka vien tik „me ke ke, aha, jo“. Gal lietuviškai ir trūksta kokios mokslinės sąvokos, bet išreikšti savo jausmus, papasakoti, nupasakoti, perteikti aplinką, reiškinius tikrai galima. Pvz., estai savo kalba gali apie viską kalbėti, jiems nereikia kažko prisidurti, prašyti, maldauti ar ubagauti kaimynystėje. Mes irgi taip galėtume, jeigu tik panorėtume.

Jau pačią pirmąją dieną susitinkame su mama, kuri mus maitina ir mums taria žodžius. Jų nesuprantame, bet iš melodijos, iš tarimo vaikelis jaučia, kas yra kas šitoje keistoje žemėje, į kurią jam buvo lemta ateiti.

Ar buvo momentas, kai supratote negalėsiantis nekurti ir nerašyti? Kas jums yra kūryba – meditacija, atokvėpis, kančia ar dar kažkas?

Gimnazijoje besimokydamas supratau, kad galėsiu rašyti, bet galėsiu ir nerašyti. Neįmanoma išgyventi tik be oro, vandens ir maisto, o be kitų atributų tikrai įmanoma ištverti.

Čia tik įsitikinimas, kad negalėsiu ištverti dienos be kavos arba, jei valgau tik žoles, o suvalgysiu gabalėlį mėsos, tuojau ištiks koma. Jeigu vidinis kompiuteris veikia gerai, tikrai nereikės nei drebėti, nei virpėti.

Žinoma, kūryba, rašymas, sakinių dėliojimas, minties vedimas, skirstymas į pastraipas – kruvinas darbas. Daug jėgų ir laiko kainuoja, prakeikta kankynė. Štai ir dabar galėčiau eiti pasnausti arba pasivaikščioti Skaistakalnio parke, o turiu čia prakaituoti ir dusintis atsakinėdamas.

Esate pristatomas ne tik kaip kunigas, bet ir kaip poetas bei eseistas. Kaip pats jaučiatės šiuose kūrybiniuose vaidmenyse? Ar naujos knygos pasirodymas vis dar suteikia kūrybinio jaudulio?

Neparašiau romano, nerašau apysakų ir apsakymų, tad nesu prozininkas. Rašau eilėraščius, esu išleidęs keturias jų knygas, tad kai esu vadinamas poetu, nesusigėstu ir nesislepiu pakelės krūmuose.

Malonus džiugesys aplankė pasirodžius antrajai eseistikos knygai „Esatis“. Galėsiu bičiuliams padovanoti, nusiųsti, pasikalbėti, gal dar bus koks kūrybinis vakaras. Toks gyvenimo pratęsimas.

Jūsų naujausia knyga „Esatis“ taip pristatoma: „Justo Jasėno „Esatis“ kviečia skaitytoją panirti į poetinę-kultūrinę-religinę erdvę, kurioje atsiskleidžia paties autoriaus asmenybė ir gyvenimo būdas.“ Kūryba yra apsinuoginimas prieš visuomenę. Kaip jaučiatės pasirodžius naujai knygai? Ar nepasijuntate tarsi viską atvėręs visuomenei, kuri ne visada yra empatiška?

Apie visuomenę, tiksliau minią, nieko visai nežinau – nei kur ji yra, nei ką dirba, nei ko nori.

Nesijaučiu prieš ją nei labai apsitūlojęs, nei vienmarškinis.

Apie knygas, bendrai literatūrą, gana daug pasikalbu su kolegomis iš Rašytojų sąjungos.

Papildomų recenzijų ir rekomendacijų iš pašalies man nereikia.

Žinoma, jei kas užkalbina, ką nors pasako apie eilėraštį ar „Sekundėje“ pasirodžiusį rašinį, visada pasikalbame, išklausau, tai vertinu, branginu, saugau.

Kartais reikia artimesnių žmonių, nedaug, tik kelių, o svarbiausia – ne bet kokių ir ne iš bet kur.

KNYGA

Jau keletą metų su mama domimės Klaipėdos kraštu, kuršių genties likimu, Prūsijos istorija ir tos valstybės gyvavimu, Mažosios Lietuvos miestais, asmenybėmis, darbais ir įtaka Didžiajai Lietuvai.

Vis randame, ką skaityti, kur nuvažiuoti, sustoti, pasidairyti, dar negreit nusibos. Rekomenduoju skaityti Roko Flick knygas, jos visos apie tai, ką anksčiau pasakiau. Mėgstu skaityti knygas, jei ir ten, danguose, bus kokia kukli bibliotekėlė, jau ir šiandien galėčiau eiti ten, įsikurti ir per visą amžinybę daugiau nieko nebeveikti, tik skaityti.

MUZIKA

Lapkritį visada klausausi Bacho. Gruodžio 31-ąją visada (be jokių išimčių) – Šuberto „Serenados“. Sausio 1-ąją visada (vėl be jokių išimčių) pradedu „Radeckio maršu“. Labai laukiu smuikininko André Rieu birželio pradžioje Kaune. Po jo pasirodymo nebereikės jokių kitokių koncertėlių, pasigrojimų ir nusigrojimų.

Pernai buvau Mūzos Rubackytės koncerte, po jo daugiau niekur kitur nebevaikščiojau visus metus.

Kai į Lietuvą atvyksta Violeta Urmana, stengiuosi nepraleisti jos koncerto.

Neturiu nei ausinių, nei ausinukų, negalėčiau muzikos klausytis garaže, daržinėje ar maudydamasis duše. Reikia progos, nusiteikimo, pasiruošimo, tinkamiau apsirengti, žinoma, reikia geresnės salės. Jei visos tos sąlygos yra, tik tada klausausi muzikos.

Pats jokiu instrumentu negroju, o geriausi mano dainavimai ir šokiai buvo gimtojo kaimo kultūros namuose.

FILMAS

Labiausiai patinka dokumentiniai, istoriniai filmai. Jeigu tik susigaudau pats arba pažįstami rekomenduoja, būtinai pasižiūriu.

Man labiausiai patinka juos žiūrėti kino salėje. Bet jeigu ko nepasižiūriu arba užmirštu, tai nenumirštu.

Rekomenduočiau tokius filmus: „Raudonmedžio rojus“, „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei „Birželis, vasaros pradžia“.

SPEKTAKLIS

Ak, esu didis teatro mėgėjas ir gerbėjas, todėl ten retokai lankausi iš pagarbos ir dėkingumo.

Gyvenimas yra pats didžiausias teatras. Tūkstančius metų ta pati pjesė, tik aktoriai keičiasi daugmaž kas 20 metų. Visi pastatymai – drama, komedija, tragedija, tragikomedija – vyksta čia pat: gatvėje, aikštėje, turguje. Teatre nėra nieko nei dieviško, nei dangiško. Tik žmogaus, tautos, visuomenės gyvenimas, jausmai, konfliktai, meilė ir t. t.

Man labai patinka Astos Preidytės ir Ligitos Kondrotaitės balsai, kokie jie sodrūs, stiprūs, ekspresyvūs, man įspūdinga, o nemėgstu cypsėjimo ir mekenimo.

Kauno Nacionaliniame dramos teatre esu žiūrėjęs spektaklį „Kai mes būsim jauni“, kalbantį apie vienatvę ir senatvę. Jame vaidina kitos mano dievaitės – Jūratė Onaitytė ir Vilija Grigaitytė.

Alytaus teatras rodo spektaklį „Marytė“ pagal Alvydo Šlepiko knygą. Jame vaidina Eglė Juškaitė, su ja kaimynystėje gyvenome, lankėme tą patį vaikų darželį.

VAIZDUOJAMASIS MENAS

Prieš keletą metų Uficių galerijoje, Florencijoje, teko matyti Sandro Botičelio paveikslą „Veneros gimimas“. Įspūdinga, genialu.

Rodos, praėjusiais metais Vilniaus Valdovų rūmuose buvo eksponuojamas Dž. Belinio „Madonos“ paveikslas iš Krokuvos. Abu su poete Violeta Palčinskaite tam paveikslui parašėme po eilėraštį. Ten tokia keista ta Mergelė, taip nepatikliai žvelgia į savo kūdikį, lyg visai ne jos būtų. V. Palčinskaitei buvo gaila to vaikelio, o man – skurdaus medelio šalia.

Lietuvoje turiu savo taką. Rasose aplankau M. K. Čiurlionio kapą, Priekulėje pastoviu prie Ievos Simonaitytės paminklo. O Šiauliuose, pėsčiųjų bulvare, kiekvieną sykį būtinai pasimatuoju batus (skulptoriaus ir dailininko Martyno Gaubo kūrinys „Mano batai“). Dideli tie batai, laisvai telpa juose ne tik mano pėdos, bet ir visas užpakalis, jei būtų reikalas, ir dar kelioms džiūsnoms, tokioms kaip aš, pakankamai vietos yra.

Gegužė, tai vis žiūriu Romualdo Rakausko fotografijų albumą „Žydėjimas“. Ten ir motina prie lango ar po žydinčiomis obelimis, ten ir vaikas, sningant žiedlapiams, bėgantis kaimo keliuku, glėbyje laikantis triušį.

Jei tektų šiomis dienomis būti Vilniuje, užsukite į Nacionalinę dailės galeriją. Ten rasite retrospektyvinę fotografijų parodą „Virgilijus Šonta: atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“.

Beje, V. Šonta gimė, gyveno, mokėsi Panevėžyje. Tad – pirmyn, bičiuliai.

The post Justas JASĖNAS rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Neramų, visada susimąsčiusį, vienišą ir neprijaukinamą „kaip katės“.

Kūrėją, kuriam gimtasis žodis, knyga, kultūra ir menas tapo didžiausia gyvenimo vertybe, į sielą susisemta iš anos įspūdingos XX amžiaus trečio dešimtmečio kultūrinės intelektualinės Panevėžio aplinkos.

Tos, kuri iš aplinkinių valsčių ar kiek tolesnių kraštų į gimnaziją ar Mokytojų seminariją mokytis suvažiavusiems vaikams ar jaunuoliams atrodė kaip didžiausias stebuklas.

Juk čia – ir ta mažoji Bitelė, vėl su savo „Žiburėliu“ besižvalganti, ar tikrai visi tie vaikai ne basi ir pavalgę ateina į pamokas, vis besvarstanti, ar su Karka dar vieno labdaros vakaro rengti nereikia, ir gal kokiu naujai atrastu Vakarų Europos filosofu ar per literatūros pamokas nežinia kiek savaičių Donelaičio „Metų“ eilutėmis besigrožintis, bet rytoj dar kuo kitu vėl susidomėsiantis gražų gražiausiai pražysta Dobilas, kai tik sekmadieniais ateina į Meno kuopą.

O antai ir kūrybingasis Zikariukas (nesvarbu, kad gimnazijos salėj lipdomų kultūros veikėjų biustais vėl apsistatė) jau ne pirmą mokinių piešinių parodą berengiąs.

Paskui dvynukus

Tokioje spalvingoje Panevėžio gimnazijos aplinkoje nuo 1921 m., kai šeima, kuri nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo pasitraukus į rusiją, sugrįžo į Lietuvą, augo ir lavinosi Bernardo ir Amalijos Radauskų dvynukai – Henrikas ir Brunas.

O kad tie vieninteliai, net tolimoj Krokuvoj 1910 m. balandžio 23 d. mamos Amalijos cezario pjūviu į šį pasaulį palydėti berniukai, mokytis į Panevėžį atvežti, gatvėmis nešliaužiotų ar pas močiutes kur nuomojamam kambarėly nesiaustų ir į „robaksiukus“ – mokytojų organizuoti draustus vakarėlius – pas mergaites nelandžiotų (kas ten būdavę, paskaitykim 1934 m. Panevėžy išleistus Bronės Buivydaitės „Atverstus lapus“!), gyventi į Panevėžį kartu atsikėlė ir tėvas Bernardas Radauskas.

Kadangi mokėjo ne vieną kalbą ir jau turėjo nemažos dvarų ūkvedžio patirties, raštininkauti nesunkiai įsidarbino Panevėžio apygardos teisme.

Vadinasi, buvo tvarka: mama Amalija kantriai prižiūrėjo namus ir ūkį Gikonių kaime (dabar Pakruojo r.), o tėvas Bernardas Panevėžyje – sūnus gimnazistus.

Jis išugdė pareigos bei atsakomybės jausmą ir supratimą, kad vaikams pirmiausia privalu mokytis, kruopščiai ruošti pamokas, lavintis.

Į Mokytojų seminariją

Pasak amžininkų, nors abu Radauskų sūnūs buvo drausmingi, gerai mokėsi, bet kai kuo skyrėsi.

Brunas aukštesnis, labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, todėl jį tėvas nuo 1925 metų rudens dar paliko gimnazijoje (vėliau šį sūnų keliai nuves į mediciną).

Henrikas, dienas ir naktis pardavęs knygoms skaityti iš gimnazijos bibliotekos, kuri kun. Lindės-Dobilo rūpesčiu buvo itin gausi geriausių Vakarų Europos klasikų kūrybos, ir visai nusilpninęs akis, domėjosi kalbomis, kultūra, istorija.

Dėl to jis nuo 1925 m. rugsėjo tapo Panevėžio mokytojų seminarijos moksleiviu.

Toks pasirinkimas šeimai tiko ir todėl, kad čia besimokantieji buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą.

Ir šeimos neapsirikta: Henrikas, neeilinių mokytojų lavinamas, iš gimnazijos ir visos jos aplinkos išsinešė gana platų literatūros, muzikos ir dailės – išskirtinių kultūros vertybių – suvokimą. Dar labiau jis augo, turtėjo mokydamasis seminarijoje.

Juk lietuvių kalbą pirmais mokslo metais čia dėstė kūrybinga, 1921 metais eilėraščių rinkiniu „Vasaros šnekos“ Tyrų Dukters slapyvardžiu debiutavusi rašytoja Bronė Buivydaitė.

Nuo 1926-ųjų rudens ją pakeitė kalbininkas Petras Būtėnas.

Turėjo įtakos ir kurso (1929 m. laidos) auklėtojas istorikas Juozas Mičiulis, Bronės Buivydaitės vyras.

Mokytojo įtaka

Vis dėlto H. Radauskui – būsimam poetui intelektualui, nepralenktam meninio žodžio virtuozui, mokytojui, kalbos redaktoriui, bibliotekininkui, vertėjui (iš lenkų, vokiečių, rusų k.), recenzentui, spaudos bendradarbiui, tautosakos rinkėjui – iš Mokytojų seminarijos laikų turbūt bene didžiausios įtakos bus turėjęs mokytojas Petras Būtėnas.

Turimais duomenimis, seminarijos laikotarpiu H. Radauskas buvo P. Būtėno vadovautos ir mieste aktyvią kultūrinę šviečiamąją ir tiriamąją veiklą vykdžiusios Tautotyros, žinių ir senienų rinkimo draugijos narys, kalbos faktus ir tautosaką per atostogas užrašinėjęs iš aplinkinių Gikonių kaimo gyventojų.

Atsakingai Henriko, kaip ir kitų mokinių, surinkta medžiaga šiandien saugoma P. Būtėno fonde Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve.

Iš savo mokytojo P. Būtėno būsimasis poetas perėmė didžiulę meilę ir pagarbą gimtajam žodžiui.

Ne veltui šiandien sakoma: Radausko eilėraščių kalba tikrai etaloninė, jo eilutė tokia, kad nėra ko nei pridėt, nei atimt.

Beje, vos ne anekdotas apie P. Būtėną sklido ne vieno valsčiaus kaimuose.

Sakoma, kaimynas, išgirdęs, kad kažkas sūnų ar dukrą mokytis ruošiasi vežti į Panevėžio mokytojų seminariją, skubėdavo perspėti: „Betgi ten kirčiavimą dėsto Būtėnas! Ar ištemps vaikas?“

Bet šitas Radauskų vaikas, rimtas, atsakingas ir gana gerai mokėjęs Gikonių krašto šnektą, sėkmingai mokslus seminarijoje tempė.

Mat per visas atostogas, neretai ir savaitgaliais, abu su broliu, kol mokėsi Panevėžyje, būdavo tėvų namuose Gikoniuose.

Tad ir įsiklausyti, kas ir kaip vietos žmonių čia sakoma, tariama, sugebėjo.

Kalbos faktams patikslinti P. Būtėnui, ne vienerius metus tyrinėjusiam šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarmę, toks mokinys buvo naudingas.

Beje, žinoma, kad jie ryšius kūrybinio bendradarbiavimo klausimais palaikė ir gyvendami Vokietijos DP stovyklose.

Daugiau tokių mažaraščių

Dar vienas sėkmingas to būtėniško reiklumo mokytis taisyklingai rašyti ir kirčiuoti įrodymas – faktas, kad 1936 m. pabaigoje–1937 m. pradžioje (atrodo, apie 9 mėnesius) H. Radauskas dirbo diktoriumi Klaipėdos radiofone, be to, lietuvių ir vokiečių kalbomis vedė kai kurias laidas.

Gražu, kad šiandien tą faktą ant centrinio pašto pastato (Liepų g. 16) smalsesniam Klaipėdos turistui primena 2013 m. birželio 1 d. rašytojų Juozo Šikšnelio ir Vytauto Čepo rūpesčiu atidengta atminimo lenta (skulptorius Algirdas Bosas). Tikėkim, kad ir Panevėžys artimiausiu metu H. Radauskui neliks skolingas!

Įdomus dar vienas faktas.

Per pamokas Mokytojų seminarijoje P. Būtėnas nerūpestingų ir geriau mokytis nesistengusių mokinių nemėgo, todėl juos kartais pavadindavęs mažaraščiais.

Šį žodį buvo pasigavęs ir H. Radauskas.

Kadangi į kūrybą jis žiūrėjo itin atsakingai, bet ko ir bet kaip nerašė, o rašė gana nedaug, save su jam būdingu ironišku šmaikštumu ne kartą yra pavadinęs mažaraščiu.

Tą pagrindžia faktas: nuo pirmo mums žinomo, Panevėžyje sukurto ir 1928 m. lapkričio 19 d. datuoto eilėraščio „Tyluma“ iki paskutinio „Vienaragio“, parašyto likus savaitei kitai iki mirties 1970 m. rugpjūčio 27 d., tėra vos per 40 metų.

Ir per tą laiką sukurta jo tik per 260 eilėraščių.

Suskaičiavę, kiek eilėraščių šis anuometinėj Panevėžio aplinkoj išaugęs ir subrendęs autorius galėjo sukurti per metus ir koks tų tekstų meninis lygis, turbūt visi sutiksime: tebūna daugiau tokių mažaraščių…

Ironiška klaida

Beje, iš mokytojo P. Būtėno perėmęs didžiulį reiklumą sau, savo  daromiems darbams, H. Radauskas tapo puikiu gimtosios kalbos žinovu (ne veltui ne vienerius metus, dar gyvendamas Lietuvoje, ir kalbos redaktoriumi anuometės Lietuvos Švietimo ministerijoje yra dirbęs).

Jos žodį, jos atspalvius juto ir nusakyti gebėjo kaip niekas kitas.

Ir begal nemėgo klaidų – jų tiesiog nekentė.

Bet ar galėjo būti kitaip, jei kūrybinė trauma išgyventa liko po pačios pirmutinės publikacijos, kai eilėraštyje „Tyluma“, kur – ironijų ironija – dėl „Jaunosios Lietuvos“ redakcijos neatidumo ketvirtoje strofoje įvelta liko vos ne anekdotiškai atrodanti rašybos klaida, gerokai iškreipianti teksto pabaigos prasmę.

Kaip pradedančio literato, ta „Tyluma“ atrodo gana sklandus meniškas keturių strofų eilėraštis. Jame galima įžvelgti ir vėlesnei H. Radausko kūrybai būdingų bruožų, kai dinamiškai kuriamas veiksmas trunka vieną naktį – nuo vakaro tamsos („Suplyšo diena ir užgriuvo naktis…“), nes jau diena „subyrėjo smulkiais žiburiais, / Naktiniai šešėliai subėgo ant tako.“

Kadangi nieko nėra amžino, ir šįkart „ištirpo naktis. Atsikėlė diena. / Plačiom bangomis ryto aidas pratrūko.“

Paskutinėje strofoje debiutuojantis poetas save tapatina su XX amžiaus literatų pamėgtu, daug mačiusiu žemės klajūnu ir prisipažįsta suvokiąs, jog dabar teks eiti į „gyvenimą kitą“.

Deja, jei pirmoje ir antroje strofose eilėraščio žmogui „skamba varpai tylumos“, ketvirtoje vietoj turėjusių būti „Visur aš girdėjau varpus tylumos…“ išspausdinta „vargus tylumos“, kurie jį šaukė „į gyvenimą kitą.“ Pasak amžininkų, už tai H. Radauskas labai pykęs.

Neeilinė asmenybė

Kitų H. Radausko biografijos faktų šiuokart neminime, jų apstu įvairiuose, nesunkiai pasiekiamuose šaltiniuose.

Tik juose, netgi solidžiuose literatūrologiniuose, Panevėžio laikotarpis, kai šis būsimasis neeilinis Lietuvos talentas 1921–1929 m. mokėsi Vyrų gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, iki šiolei arba visai neminimas, arba tik parašoma, kad „mokėsi Panevėžyje“ ar „baigė Panevėžio mokytojų seminariją“.

Dėl to šis straipsnis tebus kuklios pastangos pasvarstyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis H. Radauskas mūsų mieste augo, mokėsi, brendo, kas ir kokios įtakos turėjo jam einant savu kūrybinės brandos keliu.

O ji vis dėlto solidi – be Lietuvoje ir JAV išleistų kelių rinkinių, eilėraščių yra išversta į 7 pasaulio kalbas – anglų, lenkų, vokiečių, suomių, rusų, latvių ir estų kalbas, be to, svarbus ir Jono Zdanio į anglų kalbą 1986 m. išverstas rinkinys „Chimeras in the Tower“.

Turbūt nesuklysim sakydami, kad retas aktyviau poezijos procesą sekantis literatūrologas nėra rašęs apie H. Radausko kūrybą.

Juk tai – neeilinė lietuvių literatūros figūra, eilėraščiuose savitai kuriamu meniniu vaizdu ir ritmo skambesiu iki šiolei nepralenktas talentas.

Laimė, iki šiolei lyg ir neįspraustas į konkrečių literatūrinių srovių kanonus.

Ir taip yra turbūt dėl to, kad kiekvienas skaitytojas šiandien savaip jaukintųsi XX amžiaus trečiam dešimtmety Panevėžy užaugusį ir iš čia į lietuvių poezijos viršūnes išėjusį H. Radauską, kad kiekvienas ieškotų savo kelio į nepakartojamų temų ir motyvų gelmes.

The post Iš Panevėžio – kelionėn į kūrybos gelmes appeared first on Kauno savaitė.