Trakiškio kaimas Panevėžio rajone jau beveik du dešimtmečius kasmet rudenį tai primena – kvapais, skoniais ir bendryste.

Čia bulvės tampa ne tik maistu, bet ir simboliu: tradicijų, išradingumo, bendruomeniškumo, netgi gydomųjų galių.

Išskirtinis dėmesys

Atėjo laikas nusilenkti bulvei – žemiškam, kasdieniam, įprastam produktui, regis, ir neskatinančiam nei ypatingo dėmesio, nei susižavėjimo.

Bulvė yra bulvė, ką čia bepridursi.

Bet beveik prieš dvidešimt metų Panevėžio rajone, Trakiškyje, paveldo puoselėtojai į nuo seno svarbią maitintoją bulvę pažvelgė iš esmės, apsvarstė ir įvertino visas jos galimybes, prisiminė gydomąsias galias ir surengė šiai daržovei pagerbti skirtą šventę „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“.

Rugsėjo 13-ąją Trakiškyje jau devynioliktą kartą vyksianti ši kulinarinio paveldo šventė kviečia iš naujo pažinti bulvę. Tai ne tik vaišių, bet ir prisiminimų, dainų, pasakojimų, senų aukštaitiškų išminties perlų kupina diena.

Kiek patiekalų galima pagaminti iš bulvių jas verdant, kepant, tarkuojant, grūdant ir su įvairiais produktais derinant, vargu ar kas suskaičiuotų.

Tačiau, kaip sako Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė, apie dvidešimties pavadinimų patiekalų kulinarinio paveldo šventėje „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“ bus galima paragauti.

„Ir gardžiausiais bulvių patiekalais svečiai bus pavaišinti, ir apie jų maistingąsias bei gydomąsias savybes sužinos, ir dainų, muzikos pasiklausys, ir linkėjimų, kad bulvių, kaip ir duonos, niekada nė ant stalo nepritrūktų, išgirs“, – sako šventės rengėja.

Prie Trakiškio kultūros centro esančiame parke bus verdamos sriubos, kepami blynai ir gaminami įvairūs kiti patiekalai, o ant čia pat išrikiuotų stalų puikuosis išradingų šeimininkių pagaminti bulvių valgiai, kurie konkurse varžysis, o gardžiausi prizais bus apdovanoti.

Šimtai blynų

Nuolatinė šventės svečių vaišintoja trakiškietė Danutė Serafinienė, gebanti iš bulvių pagaminti begalę patiekalų, šiemet taip pat dės savo vaišes ant šventinio stalo.

„Pirmą kartą besirengdama šventei sugalvojau žemaičių blynų su paukščių kepenėlių įdaru pagaminti ir, baimindamasi, kad tik vaišių nepritrūktų, nulipdžiau net šimtą trisdešimt tokių blynų“, – prisimena šeimininkė.

Vėliau kiekvienais metais ji šventei prasimanydavo vis kitokių valgių – virė sriubą, gamino spirgučiais įdarytas bulves, kepė orkaitėje su šonine ir grybais… Ir visi jos patiekalai patekdavo tarp prizininkų.

O šiemet šeimininkė, ko gero, vėl grįš prie žemaičių blynų – kadaise jie labai visiems patiko, iš to didžiulio prigaminto kiekio nekas ir bebuvo likę.

Tik šį kartą darys kiek mažiau – supranta, kad svečiai norės paragauti ir kitų bulvinių skanėstų – ir vietoje gaminamų, ir suneštų.

Čia pat kunkuliuos sriuba, ant keptuvės čirškės bulviniai blynai, garuos šiupinys, ant stalų kvepės šeimininkių sunešti patiekalai.

D. Serafinienė sako, kad bulvė tikrai verta ir tokios šventės, ir pagarbos, nes ši daržovė labai svarbi kiekvieno gyvenime.

„Nei kugelio be bulvės neiškepsi, nei kitų skanių ir sočių valgių neturėsi“, – įsitikinusi garsioji šeimininkė.

Nuo seno aukštaitės mokėjo ne tik bulvinius blynus kepti, cepelinus daryti ar košę virti. Bulvės tinka ir prie žuvies, mėsos produktų, ir sriubai, ir apkepams, ir vėdarams, ir šilkinei košei, ir virtinukams, ir dar daug kam.

Tikra „bulbienė“

Šeštadienį Trakiškis svečius pasitiks kepamų bulvinių blynų ir kitais gardžiais kvapais. Aikštelėje jau įrengtos vietos ir virti, ir kepti, paruošti geri puodai, keptuvės, surinktos bulvės.

Trakiškietė Valentina Valuškienė stos prie katilo ir virs bulvių sriubą.

„Mes keturios – Gražina Žilinskienė, Stasytė Miliauskienė, Vladislava Tumelienė ir aš – stosime prie puodo, mes jį vadiname „sagonu“, ir virsime pačią skaniausią sriubą – „Probabių aprūkytojų bulbienę“. Būtent taip sakydavo mūsų prosenelės – „bulbienė“, – pasakoja žinoma krašto saviveiklininkė.

„Aprūkytojomis“ virėjos pasivadino ne šiaip sau. Trakiškietės visoje Aukštaitijoje garsėja kaip sugebančios rengti ypatingą aprūkymo žolelėmis ritualą, padedantį piktų dvasių ir visokių negalių atsikratyti.

O stojusios prie puodo kiekviena iš keturių virėjų į sriubą greta bulvių ir kitų daržovių dės ir po savo paslaptingąjį ingredientą, tad, ko gero, dubenį tos sriubos susrėbus, iš gardumo bus galima ir ausis nusidraskyti.

Pati sriubos virėja V. Valuškienė iš kasdienių patiekalų sako labiausiai mėgstanti tiesiog su lupenomis išvirtas bulves, pabarstytas druska.

„Nieko nėra skaniau“, – tikina ji.

Dar Valentinai patinka bulvės su varške, kurią pagardina ne grietine, kaip įprasta, o pienu.

Sulaužytos skanesnės

V. Valuškienė prisimena, kokią bulvienę virdavo jos mama ir kokią – tėtis.

„Kai mama dirbdavo, mums, šešiems vaikams, valgį gamindavo tėtė. Virdamas bulvienę į ją visada dėdavo ne pjaustytas, o tik nuskustas dideles bulves, paskui išvirtas sutraiškydavo. Ir taip dar skaniau“, – mena trakiškietė.

O dar ji įsiminė tėčio pamokymą: jeigu reikia bulves pjaustyti, jas tik įpjauti ir tada pirštais sulaužyti, esą taip padarius daug geresnis skonis.

Bulvei pagiriamųjų žodžių nebus per daug. Tautosakoje jai taip pat dėmesys skirtas, kaip sakydavo senoliai, „bulvės visiems tinka ir biedniems, ir bagotiems“, o be bulvės blogai – „bulves supūdo ir pats sukūdo“, „pakaušį kaso kaip bulvių pritrūkęs“.

Yra apie bulves ir mįslių: „Iš vieno dėjimo dešimtys kiaušinių“, „Aš turiu šimtą akių, bet nieko nematau“ ir pan.

Jeigu ką sapnuose bulvė aplanko, tai ir paaiškinimas nuo seno žinomas: susapnavęs žydinčias bulves, lauk norų išsipildymo, o sapne bulves valgiusį ir sveikatos pablogėjimas ir liga gali užklupti. Bet jeigu sapne bulves sodinsi – reikalai pagerės, jeigu jas virsi – nekviesti svečiai užklups.

Senoliai tikėjo, kad tų, kurie sapne gamins bulvinius patiekalus, ir realiame gyvenime lauks mėgstamas darbas.

Žolininkių vaistai

Garsiosios Trakiškio žolininkės neleidžia pamiršti: bulvė nuo seno buvo ne paskutinė liaudies vaistų sąraše.

Juk ir dabar visi žino: kai gerklę skauda ar kai sloguojama, tinka išsivirti bulvių su lupenomis ir nupylus vandenį kvėpuoti garais.

Gerklei tinka virtos bulvės arba jų tarkių kompresas, galvos skausmui malšinti – žalios bulvės riekelės.

Senolės žinojo, kad bulvių kompresais gali būti gydomos šunvotės, nudegimai, nušalimai ir kt. Net sugėlus uodams galima prie niežtinčios vietos pridėti perpjautą šviežią bulvę ir palaikyti.

V. Šaparnienė-Kišonienė primena ir vieną gana magišką bulvių savybę.

Tik reikia bulves kasant ieškoti ypatingos, retai randamos – tokios, per kurią peraugęs varputis.

„Rastą tokią bulvę reikia supjaustyti, sudžiovinti, virti arbatą ir duoti gerti vaikams, kurie ir gerokai paaugę šlapinasi į lovą. Tinka arbata ir kitokių šlapinimosi problemų turintiems suaugusiesiems“, – sako žolinininkė.

O praeityje, sakoma, sunegalavus vaikui, peiliu žalios bulves pagremždavę ir duodavę suvalgyti.

„Iš babos sužinojau, kaip ir nuo kokių ligų bulvėmis tinka gydytis. Labiausia ji vertino bulvių sunką. Būdavo, patarkuoja bulvę, nusunkia ir vaikams tos sunkos liepia išgerti. Sakydavo mamai: „Tegul išgeria, sveikas bus“, – yra pasakojusi šviesaus atminimo šio krašto šviesuolė, buvusi nuolatinė švenčių dalyvė ir rengėja Janina Bikinienė.

V. Šaparnienė-Kišonienė tikisi, kad šventės dieną apie ligas ir negalavimus niekam neteks galvoti. O kad dar smagiau būtų, muzika ir dainos aplinkui skambės, pasirodys žinomas folkloro ansamblis „Margutis“, atvažiuos svečių iš kitų seniūnijų bei rajonų.

Pamėgo ne iš karto

Vis dėlto dabar taip mėgstama bulvė nėra pati seniausia lietuvių stalo vertybė.

Jos gumbai Europą pasiekė apie 1565 metus ir botanikos sode Nyderlanduose buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai.

Tik vėliau suprasta, kad tie gumbai skanūs ir maistingi. Tad bulves pradėta pateikti Paryžiuje karaliaus stalui.

Į mūsų šalį bulvės atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696–1763) valdymo laikais.

Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi.

Atėjo laikas, kai buvo suprasta visokeriopa bulvių nauda.

Juk šis augalas tinka ne tik maistui – iš jų gaminamas etilo spiritas, klijinės medžiagos, krakmolas, gliukozė ir kt.

Tik bulvės gyvenimas neilgalaikis: nukasta iki kito rudens ji neišsilaiko – reikia jau naujo derliaus.

Panevėžio rajone, Trakiškyje, bulvė į puodą patenka ne banaliai, o jai pagerbti skirta šventė „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“.

Nuo seno aukštaitės (ir aukštaičiai) mokėjo ne tik bulvinius blynus kepti, cepelinus daryti ar košę virti.

Kulinarinio paveldo šventėje kartu su dalyviais lygiomis teisėmis dalyvauja ir į mūsų šalį atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III bulvės.

The post Aukštaitijos garbei – stalo karalienė bulvė appeared first on Kauno savaitė.

Net ir šiandien lietuviško sūrio vertė nesumažėjo – įrašytas į Europos saugomų produktų sąrašą tapo dar labiau branginama mūsų kulinarinio paveldo dalimi.

Šiam ypatingam gardėsiui pagerbti jau beveik ketvirtį amžiaus Bernatoniuose, Panevėžio rajone, rengiama Sūrio šventė, kurioje susipina senosios tradicijos, šeimininkių išmonė ir šiuolaikinės improvizacijos.

Jo didenybei Sūriui

Lietuviško sūrio mėgėjai ir šiemet neliks be šventės.

Rugsėjo 13-ąją ji jau 24-ą kartą klegės Bernatoniuose.

Šventės pradininkė, tuometė Bernatonių bendruomenės pirmininkė, kultūros centro vadovė Reda Manikienė greičiausiai nė nenumanė, kad renginys nuo pat pirmojo taps toks populiarus, virs tradiciniu ir nuolat turės ką naujo parodyti.

„Ir šiemet bus visko, bet, kaip ir pridera, šventėje karaliaus Jo didenybė Sūris“, – sako Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio vadovė Giedrė Rameikienė.

Juk šventė skirta ne bet kam, o būtent jam – sūriui, vienam iš lietuviško kulinarinio paveldo simbolių, nuo senų senovės šeimininkių dedamam ant stalo.

Suspausti gerą, skanų sūrį visada reikėjo ir reikia geros šeimininkės rankų, tokių Bernatonių krašte, o ir visame Panevėžio rajone, nestinga.

Didžioji paslaptis

Savąjį sūrį, o gal du ar net tris, žiūrovų ir ragautojų dėmesiui šiemet suslėgti žada ir nuolatinė šventės dalyvė bernatoniškė Stasė Jodinskienė.

Kokie tie sūriai bus, ji jau žino, bet niekam to nesako – laiko paslaptyje.

Šventės konkursui sūrius pateikiančios šeimininkės prie savo gaminių nurodys tik numerius, niekas iki pat nugalėtojų paskelbimo nežino, kuri šeimininkė suslėgė.

Tad ir S. Jodinskienė, apylinkėse garsėjanti kaip išradinga ir kūrybiška šeimininkė, savo paslaptį saugo ir teigia galinti pasakyti tik apie praėjusių metų šventėje pateiktą sūrį.

„Tada gaminau ne savo, o Bernatonių bendruomenės vardu – sugalvojau suslėgti du sūrius ir pavadinti juos „Broliai“. Sūriai ir buvo tarsi broliai, iš išorės panašūs, o viduje gana skirtingi“, – pasakoja dabar Bernatonių bendruomenei vadovaujanti S. Jodinskienė.

Ir žavėtis, ir ragauti

Pasiruošimas šventei ir sūrių slėgimas užima daug laiko, reikalauja pastangų, bet S. Jodinskienė to atsisakyti neketina.

„Labai mėgstu improvizuoti, tad ir mano sūriai gali būti ne tik tradiciniai, bet ir išskirtiniai, kokių niekur kitur negamina“, – pasakoja net iš žuvies sūrius slėgusi šeimininkė.

Tokių išradingųjų yra ir daugiau – šventės dalyviai puikiai prisimena ir morkų, ir obuolių, ir mėsos sūrius. Pasirodo, sūris gali būti ne tik įprastas baltas, kmynais ar žolelėmis pagardintas patiekalas.

Vis dėlto, nors šventėje įvairovė didelė ir įdomybių daug, čia visada triumfuoja tradicinis, pagal senąsias lietuviškas tradicijas suslėgtas varškės sūris, skanintas druska, smulkintu česnaku, kmynais.

Tiesa, tų skaninimo galimybių atrasta pačių įvairiausių, mat sūriui tinka viskas.

O jų papuošimas ir suteikti vardai kartais net aikčioti priverčia.

Sūriai – gėlėmis, uogomis, lapais, piešiniais ir kitaip puošti – buvo pavadinami ir augalų, pavyzdžiui, „Ąžuolėlis“, „Avietėlė“, ir spalvų – „Baltoji plunksna“, „Žaliasis“, ir su savo kraštu susijusiais vardais – „Bliūdžių slėgis“, ir žaismingai – „Pelių džiaugsmas“ ir pan.

Sūriams duodami vardai – šeimininkių lakios vaizduotės ir fantazijos vaisius.

„Kad ir kokių vardų sugalvotų, svarbu, kad jie ir išvaizda, ir skoniu tą vardą pateisintų ir atitiktų“, – sako G. Rameikienė.

Dalyvių jau kelios dešimtys

Sūrių konkurso nugalėtojus renka autoritetinga komisija.

Ji ne tik apžiūri sūrius, vertina, lygina juos, bet ir ragauja.

O to lietuviško gardėsio įvairovė ir šiemet turėtų stebinti. Dalyvauti konkurse jau užsiregistravo apie trisdešimt dalyvių ne tik iš vietinės Paįstrio seniūnijos, bet iš viso Panevėžio rajono ir net tolimesnių vietovių.

Komisijos nariams veiklos, atrodo, bus nemažai.

Atrinkę vertingiausius, įdomiausius, skaniausius sūrius, jie rinks tinkamiausius ir tradiciniam čia pat vyksiančiam aukcionui.

Kiekvienas šventės dalyvis galės pats išsirinkti savo favoritus – veiks sūrių mugė, bus ir vaišių.

Renginį ves Dėdė Juzė – linksmų istorijų nestokojantis ir jas išraiškingai gimtąja tarme porinantis Viktoras Stanislovaitis iš Joniškėlio, Pasvalio rajono.

Be abejo, bus ir daug pasakojimų, dainų apie lietuvišką sūrį. O jis ne šiaip sau ant stalo dedamas produktas. Prieš dvylika metų Europos Komisijos įtrauktas į saugomų produktų sąrašą, sūris užima garbingą vietą kulinarinio paveldo produktų sąraše ir nė kiek nenusileidžia nei juodos duonos, nei lašinių ar kitų lietuviškų produktų traukai.

Sūrio sostinė

Neabejotina, kad ir šiemet šeimininkės žiūrovų dėmesiui pateiks mažų ir didelių slėgtų, keptų, rūkytų, išpuoštų, spalvingų sūrių, kurie žadins apetitą ir kvies aktyviai varžytis aukcione.

Šitiek metų rengiantys šventes Bernatoniai jau, regis, gali vadintis Lietuvos sūrio sostine.

„Tai – unikali tradicija, kuria labai didžiuojamės, nes ji jau žinoma ne tik Panevėžio rajone, bet ir toli už jo ribų“, – sako G. Rameikienė.

Anot jos, nors Lietuvoje yra ir daugiau sūriui skirtų renginių, bet Bernatoniai turbūt vieninteliai, garbinantis senąjį paveldo produktą ir savo tęstinumu seniai atkreipę dėmesį.

Druskininkuose vykstantys Sūrio festivaliai, Anykščiuose rengiamos Sūrio dienos ir kiti renginiai kiek kitokie negu Bernatoniuose vykstanti Sūrio šventė.

Ir šiemet joje, kad būtų dar įspūdingesnė, bus gausybė muzikantų, šokėjų, pasirodys ne tik Panevėžio rajono atlikėjai, bet ir svečiai iš Vilniaus, Pasvalio ir kt.

Kol ganysis karvės

Kultūros centro vadovė G. Rameikienė didžiuojasi, kad toks renginys vyksta Bernatoniuose.

„Kol važiuodami iš Panevėžio į Bernatonius pakelyje matysim Bliūdžiuose besiganančias karves, tol Sūrio šventė čia bus“, – tvirtina viena iš organizatorių.

Ir nors pakelėse žolę rupšnojančių karvučių matyti vis mažiau, tačiau pieno lietuviškiems sūriams dar užtenka.

Kai yra gero pieno, bus ir gero lietuviškos varškės sūrio, išsiskiriančio specifinėmis ypatybėmis ir kokybe.

Tas sūris žinomas daugelyje pasaulio šalių, o jo vaizdas keliauja net pašto ženklais. Prieš keletą metų, tęsdamas pašto ženklų serijos „Kulinarinis paveldas“ leidybą, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, kuriame pavaizduotas būtent varškės sūris.

Lietuvos dvaruose šis patiekalas buvo gaminamas dar viduramžiais.

Ir nuo tada iki šio laiko beveik nepakito nei sūrio gamybos reikmenys, nei gamybos principai.

Karvės pienas surauginamas, po to kaitinamas, kol sutraukiamas.

Kaip anksčiau, taip ir dabar masė pilama į trikampius sūrmaišius, jų platesnis galas užrišamas mazgu, tad sūris įgauna specifinę trikampės prizmės užapvalintais kampais formą.

Tokia įprasta sūrio forma išsaugota iki šių dienų.

Nors gamyba vienoda, sūrio skoniai gali būti labai skirtingi. Kaip visada pabrėžia kalbinami sūrininkai, tai priklauso ir nuo pieno riebumo, ir nuo jo pakaitinimo, o svarbiausia – nuo šeimininkės įgūdžių, žinių, sugebėjimų.

Ne tik maistas, bet ir gerovės talismanas

Tradicinio varškės sūrio gamyba senovėje apipinta ritualais ir prietarais.

Lietuvių kulinarinis paveldas glaudžiai siejosi su apeigomis, simbolika ir net magija, tad net toks kasdienis produktas kaip sūris turėjo ritualinę reikšmę.

Sūris buvo ne tik maistas, bet ir savotiškas namų jaukumo, vaisingumo bei gerovės talismanas.

Jį slėgdama šeimininkė turėdavo būti rami, nepykti ant šeimos narių. Tikėta, kad kitaip sūris suskils ar nepavyks.

Manyta, kad sūriui kenkia bloga akimi pažiūrėję kaimynai ar praeiviai. Todėl moterys stengdavosi šį darbą atlikti tyliai, be pašalinių akių.

Sūriui spausti naudoti indai ir audeklai turėjo būti švarūs, kartais net pašventinti. Buvo tikima, kad nešvarumas gali sugadinti ne tik skonį, bet ir sėkmę namuose.

Kai kuriose vietovėse ant spaudžiamo sūrio uždėdavo rūtų šakelę ar užkalbėdavo, kad sūris būtų baltas, standus ir nesugestų.

Pirmąjį pavasarinį sūrį šeimininkės dažnai gamindavo Velykoms. Jis simbolizavo atsinaujinimą, derlingumą ir šeimos stiprybę.

The post Panevėžio rajone – Sūrio sostinė appeared first on Kauno savaitė.

Birželio viduryje senuosiuose Lietuvos kaimuose prasidėdavo šienapjūtė.

Rytui auštant kaimo vyrai išeidavo į pievas ir, pirmąją pradalgę išvarius geriausiam pjovėjui, iš paskos stodavo kiti.

Taip prasidėdavo įtemptas, didžiausias, sunkiausias ir karščiausias vasaros darbas.

Su žolės nupjovimu jis nesibaigdavo – tęsdavosi šieno džiovinimu, jo krovimu, mynimu ir suvežimu po stogu.

Apie tuos laikus, kai į eilę išsirikiavęs būrys vyrų dalgiais darniai guldydavo sodrią vasaros žolę, jau ir nebėra kas papasakotų – pasikeitė kelios kartos, per šimtmetį tobulėjo ir modernėjo šienavimo būdai.

Senoji šienapjūtė liko tolima, bet visiems brangi ir saugotina atmintis.

„Toks šienavimo būdas – mūsų tėvų ir senelių patirtis. Mano kartos žmonėms taip šienauti teko nedaug, bet puikiai žinom, koks tai sunkus darbas. Apie šienapjūtę dainuojama „sūrus prakaitas varvėjo“, tai taip ir būdavo“, – pasakoja aštuoniasdešimtmetis Tiltagalių kaimo gyventojas Antanas Kopūstas.

Jau ir labai garbaus amžiaus žmonės mažai prisimena tą senovinę šienapjūtę.

Jų jaunystės ar vaikystės metais prasidėjus mechanizacijai, kolektyvizacijai, išnyko šienapjūtės papročiai – pradėta šienauti šienapjovėmis, vietoj džiovinto šieno imtas gaminti šienainis, silosas.

O dabarties jaunimas ne tik kad dalgio rankose nelaikė, nežino, kaip ji plakti, tai yra aštrinti, kaip pustyti, tai yra galąsti, bet gali būti, kad dažnas akyse nė to dalgio neregėjęs.

Su daina lengviau

Vis dėlto senieji šienapjūtės darbai nepamiršti.

Žvilgsnis į Tiltagalius nukrypo neatsitiktinai – šį Panevėžio rajone, Karsakiškio seniūnijoje esantį kaimą galima vadinti senosios šienapjūtės tradicijų sostine.

Jau daugiau kaip 30 metų birželio viduryje čia rengiama kraštiečių šventė skirta ir šienapjūtės pradžiai, ir Antaninėms paminėti.

Šventė ne bet kokia, o ypatinga – joje ir dainos apie šienapjūtę, ir šokiai su grėbliais, ir pasakojimai, papročių, prietarų priminimas, Antanų vainikavimas ir senojo šienavimo demonstravimas.

Vyrai ima dalgius į rankas, išplaka juos, pusto, pjauna specialiai tam skirtą pievą, o kitame plotelyje šventei iš anksto išdžiovintą šieną grėbia ir į žaginius krauna.

„Anksčiau šienas ūkyje būdavo pagrindinis dalykas, o dabar lyg ir nebereikalingas. Nebėra kam jo ėsti, kiek nori šienauk, nors vežimais vežk – karvių tai nėra“, – sako nuolatinis šventės dalyvis, kasmet garbingai su kitais krašto Antanais vainikuojamas A. Kopūstas.

Ir priduria, kad šienapjūtė būryje vis dėlto būdavo savotiškai smagios dienos.

Vyrai sustoję pailsėti ar net pjaudami dainas traukdavo – ir be jokio alaus laukai nuo dainų skambėdavo.

Ir etnologai užfiksavę faktą, jog išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustodavo gale lauko ir, pasirėmę ant dalgių, užtraukdavo dainą.

Šienapjūtės dainos vadinamos valiavimais, pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj“.

O kiek tų dainų apie šienapjūtę!

Ir dabar žinomos „Pjoviau šieną per visą dieną“, „Eisim, broliai, šieno pjauti“, „Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau“, „Man dalgela čysta plieną“ ir daug kitų.

Poilsis ant šieno

Kodėl Tiltagaliai pasirinko savo šventėje įamžinti tokią gražią tradiciją – su Antaninėmis siejamą šienapjūtės pradžią?

Kultūros centro direktorė, šventės rengėja Renata Kopūstienė sako, kad anksčiau didžiausia kaimo vasaros šventė, kaip ir visur, būdavusios Joninės.

„Tuometinis seniūnas Petras Klimavičius sumanė, jog kraštui reikėtų ko nors savo, išskirtinio, o kadangi Tiltagaliuose vyksta Šv. Antano atlaidai, o ir Antanų tuomet čia gyveno daug, taip ir pradėtos organizuoti Antaninės“, – pasakoja R. Kopūstienė.

Iš pradžių pagrindinis šventės akcentas buvo šv. Antano vardinės.

Bet netrukus pradėta akcentuoti ir šienapjūtės pradžios šventę – oficialiai kartu su Antano vardu minimą ir kalendoriuje.

Būtent nuo Antaninių Lietuvos kaimuose būdavo pradedama šienapjūtė.

Kiek kitokios šienapjūtės vyksmą prisimena ir jaunesni žmonės – namų ūkiuose laikomoms karvutėms šienas džiovintas, vartytas, į kauges krautas, į vežimus mintas, į daržines vežtas dar ne taip seniai. Kol dar karves vos ne kiekvienoje kaimo sodyboje žmonės laikydavo.

„Ypač smagu būdavo, kai šieną sukraudavo daržinėn. Palaukdavom keletą dienų, kol vabaliukai išsilakstys, ir įsikraustydavom ten su visa patalyne. Grynas oras, žolynų kvapas, gilus miegas, o kartais ir lietaus barbenimas, kuris dar labiau į miegą patraukdavo. Bet jeigu perkūnas, tai silpnesnių nervų bėgdavo namo, tik drąsesni likdavo ir anekdotus pasakodavo iki paryčių“, – pamena R. Kopūstienė.

Kad tik nelytų

Kultūros centro vadovė tikisi, jog šienapjūtės pradžios šventė Tiltagaliuose bus kartojama dar daug metų.

Juk jos tikslas kilnus ir prasmingas – puoselėti etninę kultūrą. Šventėje skamba daug liaudiškos muzikos, folkloro, matomi šokiai, demonstruojami amatai, vyksta laužo įžiebimo apeigos.

Pirmoje šventės dalyje susirinkusieji gali daug sužinoti apie šienapjūtę, renginio vedėjai nuolat primena apie jos papročius, prietarus.

Todėl visi jau žino, kad žolė geriausiai atželia, jei nupjaunama per jauną Mėnulį.

Šienpjoviai turėdavo ir savų prietarų.

Pavyzdžiui, sakydavo, kad prieš nakčiai padedant dalgius reikia juos gerai papustyti, tai yra išgaląsti, nes ant atbukusių ašmenų laumės gali pradėti jodinėti ir dalgius sugadinti, išlankstyti. Geri pjovėjai taip dalgius nuo laumių visada saugodavo.

Po pirmosios šienapjūtės dienos namo grįžusius pjovėjus šeimininkė pašlakstydavo vandeniu, kad per visą šienapjūtę nelytų.

O tai buvo labai svarbu – šienaudavo paprastai dvi savaites, o jei pasitaikydavo lietingi metai, tai ir ilgiau.

Visos dienos būdavo svarbios – juk šienapjūtė ne tik pjovimas, bet ir grėbimas, džiovinimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, ir parvežimas į daržinę.

Senovėje visas kaimas šienapjūtę pradėdavo kartu, buvo organizuojamos talkos. Visi vieni kitus matydavo – kas kaip dirba, kaip stengiasi, o gal ir patinginiauja. Jaunimas turėjo progą mokytis iš geriausių, o po darbų drauge pabūti, padainuoti ir pašokti.

Sakoma, kad gerą šienpjovį pažindavo iš gerai išplakto dalgio ir plataus mosto, o grėbėją – iš gražiai sukrautos kupetos.

Užbaigus šienapjūtę būdavo rengiamos pabaigtuvės.

Naktigonės metas

„Šienapjūtė buvo labai svarbus ūkio darbas, tad pirmąją dieną žmonės pasimelsdavo, kad darbai sektųsi, o prieš pradėdami pjauti nusilenkdavo pievai“, – pasakoja R. Kopūstienė.

Šiemet birželio 14 dieną vyksiančioje šventėje taip pat bus primenamos senos tradicijos, pasirodymų, pasakojimų, šienapjūtės programą akcentuos ir svečiai – į liaudiškų šokių bei ratelių sūkurį įtrauksiantis folkloro ansamblis „Aidija“ iš Radviliškio ir kt.

Antanams ir Antaninoms bus proga vėl su dalgiu, grėbliu ir šakėmis padirbėti, o amatininkai kvies įvairius amatus išbandyti.

Liepsnos ir laužas. R. Kopūstienė primena, kad po Antaninių dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės.

Smagus tai būdavo metas – jaunimas ilgai vakarodavo, dainuodavo, šokdavo aplink laužus, čirškindavo tokios nakties skanėstus: lašinius, sugautas žuvis, gaudydavo ir virdavo vėžius.

Naktį laukuose šalia ganydavosi ir arkliai. Pastebėjus, jog patekėjęs mėnulis apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, kliaujantis prietarais tapdavo aišku – toje kaimenėje bus daug gražių, sveikų kumeliukų.

The post Šienpjovio dalgis – ne laumėms jodinėti appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio rajono Įstricos kaimo bendruomenė nusprendė ateičiai palikti priminimą apie šiame krašte daugiau kaip šimtmetį verdamą kukulienę – ypatingą sriubą, aukštaičių vadinamą zacirka.

Ji jau pripažinta sertifikuotu tautinio paveldo produktu, o bendruomenė siekia dar daugiau – įtraukti zacirką į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Gegužinės skanėstas

Vyresnio amžiaus žmonės, be abejo, prisimena mamų, o dažniau močiučių vakarienei virtos aukštaitiškos zacirkos – pieniškos sriubos – skonį.

Tokios nesudėtinga išsivirti ir dabar – tik pasikeitus mitybos įpročiams, galimybėms ir siekiams nelabai kas nori su tešla terliotis.

Yra iš ko vakarienę pagaminti greičiau, pavyzdžiui, išvirti pirktinių makaronų sriubos, šiek tiek galinčios prilygti senajai zacirkai.

Tik kažin ar ji bus gardesnė?

Yra puiki proga tuo įsitikinti.

„Kai mano tėtis mirė, mama liko viena su trimis mažais vaikais, sunkiai teko verstis. Auginome karvutę, tad pieniški patiekalai būdavo pagrindinis maistas, o vakarais – dažniausiai zacirka arba bulvienė.“

N. Vezbergienė

Kaip kvepia, kokiu skoniu vilioja senoji zacirka – tokia pati, kokią valgydavo mūsų seneliai ir proseneliai, bus galima sužinoti šį šeštadienį.

Tą dieną nuo 14 valandos Panevėžio rajono Įstricos kaime prie bendruomenės namų vyks smagus gegužinės renginys, o tada ir zacirka puoduose kunkuliuos – visi galės jos paragauti.

Kukulienės virėja Nijolė Vezbergienė sako, kad renginiuose virdama tą sriubą ir ja vaišindama iš vyresnio amžiaus žmonių dažnai išgirsta aikčiojimus, jog paragavo lygiai tokios pat, kokios jiems prieš dešimtmečius įpildavusi mama ar močiutė.

„Kiek jaunesni zacirką prisimena jau kitokią – iš geresnių baltų miltų, o vaikai prisipažįsta niekada neragavę ir net negirdėję apie tokią“, – sako Įstricos kaimo gyventoja.

Patys ir miltų susimaldavo

Atvykusieji į Įstricos šventę zacirkos gaminimą stebės nuo pat pradžių. Vietoje ir tešla bus minkoma, kukuliukai pirštais voliojami ir į katilą maždaug dešimčiai minučių metami.

Paskui dar šliūkštelės šlakelį pieno ir – skanaus!

Zacirkai reikalingi produktai – visadalių grūdų miltai, anksčiau razavais vadinti, kiaušiniai, pienas – jau paruošti ir laukia savo valandos.

N. Vezbergienė pasakoja, kad seniau grūdus šeimininkės susimaldavo pačios bene kiekvienoje troboje buvusiomis girnomis, o tešlą dažniausiai minkydavo medinėje geldoje.

Girnomis kviečiai malti su visa luoba, todėl būdavo ne balti, o šviesiai rudi – razavi.

Įstricoje svečius taip pat vaišins iš tamsių miltų gaminta zacirka.

Tik šeimininkė minkys tešlą ne geldoje, o moliniame inde ir, kaip anksčiau, pirmiausia įmuš kiaušinių, bers druskos, tada pils pieno ir, pridėjusi miltų, išmaišiusi, paminkiusi, rankomis trupins iš jos kukuliukus.

Verdant svarbu nežiopsoti – būtina vis pamaišyti, kad kukuliukai nesuliptų.

Ši sriuba paprastai būdavo ruošiama vakarienei.

„Kai mano tėtis mirė, mama liko viena su trimis mažais vaikais, sunkiai teko verstis. Auginome karvutę, tad pieniški patiekalai būdavo pagrindinis maistas, o vakarais – dažniausiai zacirka arba bulvienė“, – pasakoja Kupiškio rajone užaugusi N. Vezbergienė.

Neturtingose šeimose ne visada būdavo kiaušinių, bet kukuliukai pavykdavo ir be jų.

O jei karvutė užtrukusi, tai ir nebalintą zacirką srėbdavo.

Tautinio paveldo produktas

Toks patiekalas buvo paplitęs ir kituose rajonuose, bet daug kur jau seniai niekas jos nebeverda.

Būtent Įstricos kaimo žmonėms turėtume dėkoti, kad Panevėžio krašte kukulienė nepamiršta, jos neragavusiems pristatoma ir vis labiau populiarinama.

Jau prieš kurį laiką tautinio paveldo sertifikavimo komisija Įstricos zacirką pripažino tautinio paveldo produktu.

Dabar kaimo bendruomenė siekia, kad šis viralas atsidurtų ir Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade.

Jame jau įrašytos dvi Panevėžio rajone puoselėjamos senos ir vis dar gyvos tradicijos: Velykų būgnų mušimas Vadokliuose bei Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Procesas užsitęsia

Pernai Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui išsiųsti dar trys Panevėžio rajono bendruomenių pasiūlymai, o tarp jų – ir Įstricos kaimo bendruomenės prašymas nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažinti zacirką – pienišką leistinukų sriubą.

Kada zacirka atsidurs tame garbingame sąraše, pasakyti sunku.

„Tai nėra greitas procesas, tam gali prireikti metų ar dvejų. Bet koks siūlymas iš karto neįtraukiamas, jis rimtai nagrinėjamas, išgryninamas, turi atitikti daug reikalavimų“, – aiškina Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė, besirūpinanti krašto kultūros paveldo vertybėmis.

Anot jos, netgi visoje Lietuvoje garsios Krekenavos Žolinės įtraukimas į sąvadą nuo pasiūlymo dienos užsitęsė trejus metus.

Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui pateikus siūlymą, jis pirmiausia išnagrinėjamas ir pateikėjui išsakomos komisijos pastabos, patarimai, kuriuos išpildžius vėl galima siūlyti.

„Kai viskas suderinama, išaiškinama ir pasiūlymas pripažįstamas nematerialaus paveldo vertybe, koks būna žmonių džiaugsmas, pasididžiavimas savuoju kraštu“, – pažymi A. Sidorovienė.

Ji ragina ir kitas bendruomenes atkreipti dėmesį į savo krašto ypatybes, išsaugotą paveldą ir siūlyti jį paskelbti vertybe,

Galbūt iš karto nepavyks, gal reikės surinkti daug medžiagos, remtis istoriniais šaltiniais. Jeigu tradicija branginama, puoselėjama – tikrai lydės sėkmė.

Kad neišnyktų be pėdsakų

Nenuleis rankų ir Įstricos žmonės, ieškos daugiau medžiagos, susijusios su jų mėgstama zacirka, ir pasieks, kad ji taptų svarbia krašto paveldo dalimi.

Žaliojoje girioje, prie Įstro upės įsikūrusiame anksčiau buvusiame dideliame kaime dabar gyventojų likę visai nedaug, tačiau kiekvienos sodybos šeimininkė iki šiol verda zacirką.

Kad senasis Įstricos kaimas ir jo tradicijos neišnyktų be pėdsakų, rūpinasi kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas.

Šiame kaime ir jo šaknys. Jis gerai pamena, kad daugelis senųjų šio krašto gyventojų savo vaikystės neįsivaizdavo be tos pieniškos kukulienės, kurios niekas kitaip nevadino kaip zacirka.

„Įstricos kaime augo mano mama. Dažnai srėbdavusi senelės verdamą zacirką, greitai įgudo pati ją gaminti. Ir mane vėliau išmokė. O man norisi tos sriubos receptą išsaugoti, jaunimui apie jį pasakoti ir paragauti duoti. Juk dažnas nė girdėt negirdėjo apie zacirką“, – sako bendruomenės pirmininkas.

Prasmingi darbai

„Įstricos bendruomenė palyginti jauna, bet mes turime tikslą ne auklėti, mokyti, o tiesiog atgaivinti ir puoselėti senas tradicijas, kurios taip greitai nyksta. Reikia išsaugoti ateities kartoms tai, ką paveldėjome iš savo senelių“, – pasiryžęs Z. Vezbergas.

Įstricos kaimo gyventojas atkreipia dėmesį, kad tokia sriuba buvo paplitusi ir kituose Aukštaitijos rajonuose, ir kituose šalies regionuose.

Tik jos virimo būdai skyrėsi. Vieni į verdantį vandenį pila skystos tešlos lašus, kiti minko kietą tešlą ir ją tarkuoja ir kt.

Įstricos kaimo gyventojai, perėmę patirtį iš savo senelių, verda būtent taip, kaip matys į šventę atvažiavę svečiai.

Šviesūs kaimo žmonės rūpinasi ir kitomis tradicijomis.

Z. Vezbergas, kaip bitininkas, registravo dar vieną tautinio paveldo gaminį – prieš daugiau kaip šimtmetį naudotą avilį – spietinę, o N. Vezbergienė – austus rankšluosčius.

The post Žaliojoje girioje – zacirkos triumfas appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio rajone esančio Liūdynės kaimo žmonės kiekvieną gegužę per Stasines būtinai ja vaišina visus čia atvykusius ir kartu skuba sodinti visų patiekalų draugą svogūną – kad visiems metams jo užtektų.

Du katilai cibulynės

„Vanduo ir svogūnai“, – į klausimą, kokia aukštaitiškos cibulynės sudėtis atsako Daiva Židonienė, Liūdynės kultūros centro meno vadovė, viena iš šį kaimą plačiai garsinančios šventės, pavadintos „Cibuline“, organizatorių.

Nors Lietuvoje plačiau žinoma žemaitiška cibulynė, kurios vienas iš svarbiausių ingredientų – kepta silkė, pasirodo, yra ir aukštaitiškas šio patiekalo variantas – be silkės ir su mažiau priedų, bet taip pat gardus ir sveikas.

Tos aukštaitiškos cibulynės buvo galima paragauti praėjusį šeštadienį Panevėžio rajone Liūdynėje vykusioje tradicinėje šventėje.

Tai savo tematika išskirtinis, kalendorinės šventės tradiciją puoselėjantis renginys, organizuojamas nuo 2012 metų.

Jau keturioliktą kartą gražiame Liūdynės parke šurmuliavusi šventė, kaip įprasta, buvo skirta gegužės 7 dieną minimam Stanislovo vardui ir su juo susijusiam svogūnų sodinimo laikui.

Be to, šiemet minėta ir dar viena, vietiniams labai svarbi proga – Liūdynei sukako 240 metų.

Nors vėsokas oras nedžiugino, šventė buvo smagi. Muzika, bendrystė, Stasių ir Staselių pagerbimas, kaimo gimtadienio tortas ir ypatingas viralas, kurio kiekvienam atvykusiam į šventę užteko – net du katilai garsiosios cibulynės ant ugniakurų burbuliavo.

Ragavusieji tikino, kad dėl tokios sriubos ir kitais metais į „Cibulinę“ būtinai atvažiuosiantys.

Paslaptingi priedai

Tokios cibulynės kaip Liūdynėje pats, ko gero, neišsivirsi.

Pilstydami sriubą šio krašto virėjai visų recepto paslapčių neatskleidžia – kokius priedus ir prieskonius į vandenį deda, nesako, bet užtikrina, kad sriuba neaitri, o joje esantys svogūnai akių negraužia.

„Svogūnas, kai jį pradedi virti, saldus tampa“, – sako D. Židonienė.

Gardžios cibulynės virimo paslaptį žino ir jos vyras Audrius, per šventę stojantis prie viralo katilų.

Valgantieji cibulynę prie jos gavo kepintos duonos, sūrio ir paslapčių iš virėjo nė nesistengė išgauti. Žinojo – kitą pavasarį tos aukštaitiškos sriubos vėl ragaus.

„Vagos gale rekomenduojama įsmeigti šluotą ražais į viršų, kad svogūnų laiškai vešlūs augtų.“

J. Barolienė

Kaip sako D. Židonienė, šis renginys, puoselėjant kalendorinių švenčių tradiciją, bus tęsiamas.

„Tos šventės idėjos autorė liūdynietė Irena Navickienė, kadaise pasiūliusi, kaip Jonus per Jonines, taip ir Stasius per Stasines su gėlėmis sveikinti, o prie to paties ir svogūną bei jo sodinimo pradžią paminėti. Juk ne veltui Stanislovas vadinamas Cibuliniu“,– pasakoja D. Židonienė.

Anksčiau ir Stanislovų kaime bei apylinkėse gyveno gerokai daugiau, tad šventė iš karto prigijo. Dabar jau kuris laikas retai kas savo vaiką Stanislovu pavadina ir tokio vardo turėtojų liko mažiau, bet renginys išlieka populiarus ir mėgstamas.

Šiemet pagerbti keturi varduvininkai – du Stasiai ir dvi Staselės gėlėmis apdovanoti, o svečiai – muzikantai iš kaimyninio Šilagalio – ir specialų valsą jiems sugrojo.

Ražais į viršų

Šventėje ne tik pasirodė savi liūdyniečiai šokėjai, dainininkai ir muzikantai, bet ir sulaukta svečių iš įvairių rajonų kampelių – iš Bernatonių, Velžio, Šilagalio, Dembavos ir kt.

Renginį vedė iš Geležių kultūros centro atvykusi viešnia Jovita Barolienė – tautos papročių ir tradicijų žinovė ir puoselėtoja.

Ji priminė, kad gegužės pradžioje minimas Šv. Stanislovas Cibulinis nuo seno žymėjo daržų sėjos pradžią, o dabar išlieka kaip lietuviškos žemdirbiškos kultūros šventė.

Su renginio dalyviais vedėja pasidalijo ir senolių patirtimi bei pastebėjimais.

Senoliai buvo įsitikinę, kad svogūnus reikėtų sodinti ne pilnaty ir ne tokiu paros metu, kai danguje saulė ir mėnulis greta. Jie turi būti ne kartu – arba anksti ryte, kai mėnulis dar matyti, o saulė nepatekėjusi, arba vėlai vakare, kai saulė nepasislėpusi, o mėnulis dar tik ruošiasi pasirodyti.

„Vagos gale rekomenduojama įsmeigti šluotą ražais į viršų, kad svogūnų laiškai vešlūs augtų“, – senolių išmintimi dalinosi renginio vedėja.

Prieš sodinimą nupjautas svogūnų viršūnėles bei likusius lukštus patardavo išbarstyti ant kelio, kad juos ratais pervažiuotų.

„Kiekviena daržininkė žino, kad svogūnus dera sodinti gerai paruoštoje žemėje, kad dirva būtų puri, neužmirkusi. Į daržą būtina eiti geros nuotaikos, antraip svogūnai užaugs pikti. Kaip sakoma, kas pavasarį gerai nusiteikęs svogūnus pasodina, tas rudenį ašarą braukia – iš džiaugsmo dėl puikaus jų derliaus“, – sako J. Barolienė.

Svogūnų sodinimo metas – slyvoms žydint, bet prieš ievas ir šermukšnius.

O Šv. Stanislovo dieną senoliai laikė tinkamiausia ne tik svogūnus sodinti, bet ir žirnius sėti.

Bitininkai mano, kad per Šv. Stanislovą orai parodo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelėms žiemoti palikti.

Liūdnasis bajoras

Daug dėmesio šventėje skirta ir Liūdynės kaimo sukakčiai.

240 metų mininti Liūdynė – vienintelė Lietuvos vietovė, turinti tokį pavadinimą.

Kodėl vidurio lygumoje prie Nevėžio upės įsikūręs kaimas taip vadinamas, versijų keliama įvairių.

Spėjama, kad jis greičiausiai sietinas su žodžiu „liūdėti“.

Juk yra pasakojama tokia legenda, kad šioje vietoje kažkada gyvenęs bajoras Liudas.

Jis buvo liūdnas, dažnai verkė. O kaip neverks – juk žmonos neturėjo.

Taip ir mirė vienišas, o po jo mirties šią vietą ir pavadino liūdnojo Liudo vardu – Liūdyne.

Dar yra pasakojama apie tai, kad baudžiavos laikais Liūdynės dvarą valdęs piktas ponas.

Už mažiausius nusižengimus jis labai žiauriai bausdavęs baudžiauninkus.

Todėl visi ir vaikščiodavę liūdni, juk nežinai kada, kur ir dėl ko pono pyktis pasireikš ir bėdos prasidės.

Šypsenoms ir linksmybėms nebuvo nei vietos, nei laiko – tad kaip kitaip kaimą vadinti, jei ne Liūdyne.

Kaimo puošmena

Apie šios vietovės praeitį pasakojimus surinkęs Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius.

Jis mano, kad Liūdynė įkurta XVIII amžiaus pabaigoje ir iš pradžių tai nebuvo savarankiška valda, o tiesiog Pajuosčio dvaro palivarkas.

Gražus praeities palikimas, Liūdynės puošmena – apie šešis hektarus užimantis parkas. Pietinėje jo dalyje – dvi alėjos, apsodintos liepomis, šiaurinėje – tvenkinys.

Parke auga europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, pavienės juodosios ir kitokios pušys, kiti vertingi medžiai.

Ne veltui poetė ir rašytoja šviesaus atminimo mokytoja Valerija Vaitiekūnaitė-Kvaselienė (1930–2011) savo eilėraštyje mini: „Liūdynėn vilioja senovinis parkas / Kur liepos alėjose barsto žiedus/ Čia poilsį randa senolis ir vaikas/ Čia džiaugias kraštiečiai suėję kartu.“

Kad Liūdynės ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai ir praeityje, minima 1898 metais išleistame K. Gukovskio aprašyme apie Panevėžio apskritį.

Liūdynė tame rašinyje nurodoma kaip daugialaukės sėjomainos ūkis.

Kartu su visa Lietuva

XIX amžiaus pradžioje Pajuosčio dvarą kartu su Dembavos, Liūdynės, Užusalės ir Kalvėnų palivarkais paveldėjo Mykolas Meištavičius – būsimas Kauno gubernijos bajorų maršalka.

Vėliau dvaras su visais palivarkais atiteko sūnui Edvardui, būsimajam Upytės (Panevėžio) bajorų maršalkai, turėjusiam tris sūnus.

Jauniausias iš jų Juozas Simonas, vedęs vieną iš Karpio dukterų, gavo dalį valdos – Liūdynę.

1903 metais Liūdynės palivarke, kurį jau buvo galima vadinti savarankišku dvaru, gyveno 39 žmonės.

Meištavičiai dvarą prarado po Pirmojo pasaulinio karo.

Po žemės reformos dvaro žemės išdalintos kumečiams, o centrą nusipirko teisininkas A. Mikutavičius.

Pats jis žemės nedirbo, ją nuomojo.

Žinoma, kad 1941 metais kaime, be dvaro, buvo 16 kiemų, pradinė mokykla.

Tačiau žmonėms tie metai buvo pražūtingi – ir dvaro savininko A. Mikutavičiaus šeima – jis su žmona ir septyniolikmetis sūnus – tais metais buvo ištremti į Sibirą.

Kartu su Lietuva per šimtmečių istoriją keliaujanti Liūdynė neišvengė nė vieno laikmečio ypatybių – kilo, klestėjo, žlugo ir vėl stengėsi kurti naują gyvenimą, išsaugoti senąsias šio krašto tradicijas.

The post Stanislovo Cibulinio skoniai ir patirtys appeared first on Kauno savaitė.

Ir tai prasminga, juk kūryba kaip žemė – daug ir pasiaukojamai prie jos dirbant galima gauti nuostabių vaisių derlių.

Iš karto po Velykų, balandžio 23-iąją, minėjome Jurgines, kadaise lietuviams buvusia svarbią, o dabar daugelio primirštą, tyliai ir nepastebimai praeinančią dieną.

Reikšminga pavasario žalumos, žemdirbių, arkliaganių, piemenų šventė tolimoje praeityje vadinta Jore, Ganiklio diena, į Lietuvą atėjus krikščionybei sutapatinta su Jurginėmis – šv. Jurgio vardo diena.

Nuo tada ir iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.

Tik šiemet Šventas Jurgis be didelių iškilmių. Kai kur Šv. Jurgio atlaidai, turėję būti keliami į šį sekmadienį, nenumatyti, jie praleidžiami. Mišios šv. Jurgio garbei kai kur bus aukojamos šeštadienį.

„Taip šiemet sutapo, kad Jurginės atėjo iš karto po Velykų, tad Velykų sekmadienis ir buvo tas, kai minėjome ir pagerbėme šventą Jurgį“, – sako Smilgių Šv. Jurgio parapijos klebonas Eugenijus Staleronka.

Šv. Jurgio dienai šįkart mažiau dėmesio, bet ne pagarbos – ji išlieka tokia pat didelė.

„Juk šventas Jurgis antrasis Lietuvos globėjas po švento Kazimiero. O jo vardo dienos data nuo seno labai svarbi žemdirbiams, su ja susiję daug papročių bei tradicijų“, – sako klebonas.

Poilsis arkliams

Nors dabar Švento Jurgio dienos tradicijos gali būti pateikiamos ir suprantamos tarsi žaidimas, praeityje jos būdavo labai prasmingos.

Valstiečiai tą dieną būtinai atlikdavo dar iš savo senelių išmoktas apeigas, jų pažadais ir išsipildymu tikėjo ir tai buvo apsauga nuo negandų bei dosnaus derliaus garantas.

Dvasininkas svarsto, jog apie tuos papročius dabarties žmonės žino tik iš užrašytų pasakojimų ar knygų.

Net ir garbaus amžiaus sulaukusieji tikrųjų ano meto Jurginių dienos įdomybių jau nebepapasakos, nes jų nematė – juk nuo tų laikų pasikeitė net kelios kartos.

„Aš pats girdėjau, kad tą dieną buvo labai svarbu duoti poilsį arkliams – neužkrauti jiems jokio darbo. Bet dabar ir arklių jau beveik nebėra ir sunkiai dirbt jiems nebereikia, tad ir ta tradicija jau pamiršta“, – pažymi E. Staleronka.

O praeityje Jurginės būdavo tikra arklių, net po kelis laikytų beveik kiekvienoj sodyboje, šventė.

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti su arkliais – kuo geriau pašerti ir leisti jiems ilsėtis.

Arkliai ir ilsėdavosi, gaudavo geresnio pašaro ir net į vežimus juos retai kinkydavo – nebent tik į bažnyčią ar mugę nuvažiuoti.

Ankstų Jurginių rytmetį arkliai būdavo maudomi, šukuojami, o vakarais jaunimas į naktigonę išjodavo.

Šv. Jurgis ir susijęs su tuo gyvūnu – vaizduojamas jojantis ant žirgo ir su ietimi rankoje, duriantis į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą.

Šis šventasis kadaise buvo tikras asmuo. Tai legendinis III amžiuje gyvenęs Romos

krikščionis karys, įgulos vadas, nukankintas Palestinoje.

Kaip Naujieji metai

Žinias apie senovės papročius, tradicijas visokiais būdais stengiasi išsaugoti bei populiarinti etnologai, o pagarba Jurginėms ir kitoms tautos tradicijoms bei jų išsaugojimui – ir kultūros darbuotojų rūpestis.

„O kaipgi, juk Jurginės tokios svarbios – jos net žemdirbių Naujaisiais metais kadaise vadintos. Būtent nuo tos dienos būdavo daromos sutartys, samdomi darbininkai. Ne veltui su Jurgio vardu tiek daug papročių, pamokymų siejama“, – sako Paįstrio kultūros centro vadovė Daiva Kiršgalvienė.

Kas bent kiek domėjosi Jurginių papročiais, jai pritars – juk dar 20-ojo amžiaus pradžioje tą dieną būdavo samdomi ūkio darbininkai, kaimo kerdžius, kumečiai ir jų darbų bei apmokėjimo pradžia laikyta nuo švento Jurgio.

Nuo tos dienos prasidėdavo ar baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas ūkių nuomininkams, vadinamiesiems pusininkams.

Apie tai ir dar daugiau Kultūros centro vadovė susirinkusiems švęsti Jurginių papasakos sekmadienį – balandžio 27 dieną Paįstrio kultūros centro organizuojamoje šventėje.

Sekmadienį po mišių Paįstrio Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčioje suvažiavusieji rinksis Paliukų kaime, garsiojo kraštiečio Juozo Zikaro gimtųjų namų kieme, kur prasidės ne bet kokios, o „Literatūrinės Jurginės“.

„Nebent audra ar liūtis sutrukdytų, tada šventė kelsis į Paįstrio kultūros centrą“, – sako D. Kiršgalvienė.

Talentingi kraštiečiai

Tokios „Literatūrinės Jurginės“ Panevėžio rajone, Paįstryje rengiamos jau daugelį metų.

Iš pradžių tai buvo bibliotekos darbuotojų rūpestis, vėliau tradiciją perėmė ir išplėtė Kultūros centras.

Graži pavasario šventė pasakoja apie Jurginių dienos prasmę, vyksta tradicinis koncertas, kuriame dainuoja, šoka, groja ne tik vietiniai, bet ir svečiai.

Bet svarbiausias šventės akcentas – krašto literatų pasirodymas.

Renginyje savo kūrybą skaito Paįstrio krašto kūrėjai, o tarp jų ir jau žinomi, ir pradedantieji, ir garbaus amžiaus sulaukusieji, ir gimnazistai – visi, kuriems nesvetimas kūrybos džiaugsmas, noras apibendrinti ir išsakyti savas mintis bei pastebėjimus.

Tokių gabių ir kūrybingų žmonių šiame krašte nemažai, tad su literatūra Jurginės Paįstryje siejamos neatsitiktinai.

Šio miestelio ir viso krašto pagarba atiduodama 1910 metais kartu su parapijiečiais čia bažnyčią stačiusiam tuometiniam kunigui Jurgiui Tilvyčiui-Žalvarniui.

O jis, kaip žinoma, pats buvo poetas – eilėraščius, giesmes rašęs ir ne vieną savo kūrinį kraštiečiams skyręs.

„Šventas Jurgis antrasis Lietuvos globėjas po švento Kazimiero. O jo vardo dienos data nuo seno labai svarbi žemdirbiams, su ja susiję daug papročių bei tradicijų.“
Kun. E. Staleronka

1910 metais kunigas net eilėraščių rinkinį, pavadintą ,,Paįstriečiai“, išleido.

Jame štai kaip aprašė paįstriečių pasirengimą bažnyčios statybai: „Broliuk! Paįstriečiai nei kiek neištežę,/ Bažnyčiai jau medžių jie turi privežę/ Tik laukia leidimo statyt kas valandą,/ O pypkę užkūrę kirvius jau galanda.“

Pastačius bažnyčią J. Tilvytis-Žalvarnis rašė: „Ar ne džiaugsmas, ar ne linksma Paįstrio krašte? Šviečia spindžia nauji rūmai, Dievui pašvęsti.“

Kai kurie kunigo eilėraščiai tapo liaudies dainomis.

Jurgio vardas paįstriečiams svarbus dar ir dėl to, jog bažnyčios šventoriuje tarp kitų šventųjų stovi ir kraštiečio skulptoriaus Juozo Zikaro sukurta švento Jurgio skulptūra.

Stebuklingi raktai

Ir šiųmetėse „Literatūrinėse Jurginėse“ D. Kiršgalvienė primins nuo seno žinoma pasakymą, jog šventas Jurgis raktus turi ir žemę atrakinęs žalumą išleidžia.

Tie raktai ir tvartus atrakina, leisdami per žiemą prisikentėjusiems gyvuliams eiti į lauką.

Šventas Jurgis labiausiai ir žinomas kaip ganiavos, gyvulių ir jų ganytojų globėjas.

Išgindami gyvulius į ganyklas žmonės daug apeigų atlikdavo.

Šeimininkas ir švęstu vandeniu galvijus pakrapydavo, ir paprastu laistydavo, ir paėmęs spyną į ranką, apeidavo bandą, o paskui užrakindavo tą spyną ir padėdavo ant tvarto slenksčio.

Taip visi gyvuliukai turėjo likti saugūs – ir nuo vilkų, ir nuo vagių apsaugoti.

O dar gyvulius, paukščius, piemenis šeimininkės žolelėmis smilkydavo.

Savo ritualą turėjo ir piemenėlis, kiekvienam gyvulėliui šermukšnio rykštele sušerdavęs, paskui ją užkišdavęs tvarte už sijos.

Tai todėl, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti.

Jurginių papročių tiek daug ir žemdirbiams visi jie būdavo reikšmingi.

Žmonės apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, keletu margučių ar velykaičių lukštais, juos dėdami ant ežios aukodavo šventajam Jurgiui, prašydami gero derliaus.

Žinoma, būdavo vaišinamasi kiaušiniene, dainuojama, jaunimas supdavosi sūpuoklėse.

Neliečiama žemė

„Daug įvairiausių papročių žmonės anuomet žinojo ir šventai tikėjo, jog jų laikantis duonos tikrai nepritrūks“, – prisimena D. Kiršgalvienė.

Būta nemažai tos dienos draudimų. Svarbiausias ir griežčiausias iš jų – draudimas Švento Jurgio dieną judinti žemę.

Žmonės tai žinojo ir tą dieną nei arė, nei akėjo, nei kasinėjo.

Net tvorų netaisydavo, mat kuolą kaldamas galėjo žemę užgauti.

Gali būti, kad svarbiau buvo ne žemę, o jos dirbėjus – arklius tą dieną pasaugoti.

Niekas jų tą dieną nekinkė, o be arklių – svarbiausių padėjėjų, koks darbas.

O jau po Jurginių kaimuose prasidėdavo tikrasis darbymetis, taip pat lydimas savų ritualų ir papročių, kurių dabar retai kas žino ir laikosi.

Sparčiai į priekį lekiančio gyvenimo permainos ir į žemės ūkį atnešė tiek naujovių, kad senosioms tradicijoms vietos visai nebeliko.

Ir tik savo protėvių atmintį branginantys vis dar bando, bent žaidimais, vaidinimais visiems priminti įdomias, prasmingas ir svarbias tautos tradicijas.

The post Šventam Jurgiui – literatų dovana appeared first on Kauno savaitė.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai iš Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio ir Kačiūniškės dvaro rekonstrukciją vykdžiusio darbų vadovo paveldosaugininkams priteisė 15 tūkst. 886 tūkst. eurų.

Žala priteista nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytai žalai ir nuostoliams atlyginti, antradienį paskelbė teismas. Civilinė byla abiejų šalių sutikimu buvo išnagrinėta teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, Eltą informavo teismo atstovė Rugilė Gerdvilienė.

Anksčiau V. Matijošaičiui, bendrovei „Kauno saulėtekis“ ir Kačiūniškės dvaro rekonstrukcijos darbų vadovui Andriui Šumskui buvo pareikštas ieškinys dėl 34 tūkst. neturtinės žalos, padarytos rekonstruojant minėtą dvarą.

Kovą Kauno apygardos teismas šią civilinę bylą grąžino Kauno apylinkės teismui, kad būtų iš naujo sprendžiamas klausimas dėl žalos dydžio nustatymo. Po mėnesio Kauno apylinkės teisme buvo gautas patikslintas 15 tūkst. 886 eurų Kultūros paveldo departamento ieškinys dėl nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

Atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo nutartį, Kultūros paveldo departamentas atnaujino Sužalotų kultūros paveldo objektų – Kačiūniškės dvaro sodybos fragmentų, tai yra svirno ir dvaro – atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo komisijos darbą.

Komisija perskaičiavo žalos dydį ir nustatė, kad nuostolių, padarytų sužalojus (sunaikinus) kultūros paveldo objektus ir taip valstybei negrįžtamai praradus nepažintą mokslinių duomenų šaltinį ir galimybę atlikti tyrimus mokslinio pažinimo tikslu, yra 15 tūkst. 886 eurai.

Tačiau paveldosaugininkai turės V. Matijošaičiui ir A. Šumskui atlyginti dalį jo reikalautų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai prašė jiems priteisti po daugiau nei 3 tūkst. eurų kiekvienam.

Kadangi prašyta priteisti 33 tūkst. 995 eurų suma patikslintu ieškiniu buvo sumažinta iki 15 tūkst. 886 eurai, teismas mano, kad buvo patenkinta 47 procentai ieškovo pradinio ieškinio reikalavimų. Teismo vertinimu, iš ieškovo atsakovams lygiomis dalimis turi būti priteista 53 procentai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš ieškovės kiekvienam atsakovui priteisiama po 1 tūkst. 605 eurus.

Kultūros vertybių registre rašoma, kad 1929 m. Kačiūniškių dvarelyje kanauninko Juozo Meškausko iniciatyva įsikūrė vienuolės benediktinės.

Čia jos užveisė sodą ir pastatė dvaro rūmus. Architektas sukūrė savitą projektą su rūmų bokštu, taip pat buvo įrengta Kačiūniškės Švč. Marijos koplyčia, laikytos pamaldos. Sovietmečiu vienuolynas uždarytas, rūmai tapo gyvenamuoju namu.

2013 m. Kauno rajono kolegijai buvo pristatytas Kačiūniškės dvaro kaip kultūrinio-istorinio turizmo centro architektūrinės projektinės vizualizacijos ir investicinis projektas, įsteigiant viešąją įstaigą „Kačiūniškės dvaras“.

Portalo „Delfi“ atliktame tyrime buvo skelbta, kad Kauno miesto meras V. Matijošaitis be jokių leidimų ir projektų 2019 m. nugriovė pertvarkytame Kačiūniškės dvare buvusius tvartą ir svirną. Šie pastatai buvo įtraukti valstybės saugomų vertybių sąrašą. Teigiama, kad kitus teritorijoje buvusius pastatus V. Matijošaitis tvarkė be leidimų ir suderintų projektų.

Kaip skelbta publikacijoje, griovimo ir tvarkymo darbus atliko su V. Matijošaičiu susijusi bendrovė „Kauno saulėtekis“.

V. Matijošaitis Kačiūniškės dvarą įsigijo iš Kauno rajono savivaldybės 2016 m., jau pradėjęs eiti mero pareigas. Kartu su 47 metams išnuomotu žemės sklypu politikui atiteko 2 gyvenamieji namai ir 5 ūkio pastatai, sandorio suma siekė 96,3 tūkst. eurų. Anot „Delfi“, dvaro tvarkymo darbai pradėti 2017 metais.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Teismas iš V. Matijošaičio ir Kačiūniškės dvaro darbų vadovo už žalą kultūros vertybėms priteisė 15,8 tūkst. eurų appeared first on Kauno savaitė.