Augalų „pamaitinimas“ prasidedant sezonui – viena svarbiausių procedūrų sode ir darže. Bet kokioms kultūroms – tiek dekoratyvinėms, tiek vaismedžiams ar uogakrūmiams, – reikia nemažai jėgų, kad laiku prasidėtų po žiemos pažadinantis visavertis sulčių tekėjimas, kad išsiskleistų lapai ir išsprogtų žiedpumpuriai. Ir tų jėgų gali suteikti tik trąšos.

Kaip visi žinome, pavasarį pirmenybė teikiama kompleksams, kurių sudėtyje daug azoto, padedančio kultūroms aktyviai auginti žaliąją masę.

Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tačiau būtini ir kiti elementai. Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tad apžvelkime dažniausiai naudojamus ir populiariausius pavasarinius sodo tręšimo būdus – ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, kad būtų patogiau, suskirstę jas į grupes pagal pagrindinę veikliąją medžiagą.

Azoto trąšos

Jas galima naudoti ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tik štai rudenį augalų tręšti azotu smarkiai nerekomenduojama, nes jis skatina aktyvų žaliosios masės augimą, ne pasiruošimą ramiajam periodui ir žiemos šalčiui.

Azoto trąšas būtina terpti į dirvą, o ne tiesiog išbarstyti jos paviršiuje. Priešingu atveju oras ir saulės spinduliai gerokai sumažins jo koncentraciją.

Bet ne ką mažiau svarbu azoto trąšų neperdozuoti – ypač tręšiant dirvą, kurioje auga maistui vartojamos uoginės ir vaismedžių kultūros. Mat azoto perteklius vaisiuose kaupiasi nitratų pavidalu.

Bet kokiu atveju tręšimą tokiomis trąšomis būtina nutraukti likus ne mažiau kaip dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Iš sodo augalų azotui jautriausios yra tokios kultūros kaip obelys ir serbentai.

Karbamidas (apie 46 proc. azoto). Jam jau, deja, per vėlu. Karbamidu tręšiama dažniausiai balandį, 2–3 savaitės prieš žydėjimą. Obelims, kriaušėms beriama 150–250 g (priklausomai nuo medžio amžiaus ir dydžio), agrastams ir serbentams – 50–70 g, avietėms – 50–70 g, vynuogėms – 50–70 g, abrikosams, slyvoms, vyšnioms – 70–140 g. Tirpalu iš 20–30 g karbamido 10 litrų vandens 5–6 dienos po žydėjimo gausiai purškiamos lajos.

Amonio salietra (apie 26–34 proc. azoto, 3–14 proc. sieros). Tręšiama praėjus 5–6 dienoms po sodo žydėjimo ir dar kartą po mėnesio. Kiekis – 15–50 g (priklausomai nuo augalo dydžio ir dirvožemio būklės). Po kiekvieno tręšimo gausiai palaistoma.

Amonio sulfatas (apie 20,5 proc. azoto). Rekomenduojamas kiekis – 25–30 g vienam kvadratiniam sodo metrui pačioje vegetacijos pradžioje. Negalima naudoti kartu su kalkėmis, pelenais, kreida, dolomitmilčiais.

Azoto trąšoms sąlygiškai galima priskirti ir natrio bei kalcio salietrą, kuriose azoto kiekis siekia apie 15%.

Jos taip pat dažnai naudojamos pavasario sėjos metu. Juolab kad kalcio salietra turi didelį privalumą – reguliariai naudojama pagerina rūgščių dirvožemių kokybę.

Fosforo trąšos

Šias trąšas prireikus galima naudoti bet kuriuo metu – taip pat ir pavasarį.

Paprastas superfosfatas (apie 26 proc. fosforo, 6 proc. azoto). Sode naudojamas kaip pagrindinė trąša prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant: superfosfato beriama į duobutes, griovelius ir pan. Galiausiai vasarą juo galima tręšti visas kultūras. Kiekis – 400–600 g į vaismedžio sodinimo duobę, 40–70 g – pavasarį ar vasarą sukasant žemę, 40–60 g – pavasarį po žydėjimo.

Dvigubas superfosfatas (apie 46 proc. fosforo, 9 proc. azoto). Naudojamas pagrindiniam tręšimui prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant (į duobutes, griovelius ir pan.). Taip pat vasarą tręšti visoms kultūroms. Kiekiai – dvigubai mažesni nei paprasto superfosfato.

Fosforitiniai miltai (apie 19–30 proc.). Sodas jais tręšiamas pavasarį, sodinimo metu. Kiekis – 100–300 g. Kuo smulkesni, tuo geriau pasisavinami. Tam padeda ir kai naudojami su rūgščiomis trąšomis – pavyzdžiui, mėšlu.

Kalio trąšos

Šios gerai tirpsta vandenyje ir paprastai į dirvą įterpiamos anksti pavasarį arba jau rudenį.

Kalio sulfatas (apie 53 proc. kalio, 18 proc. sieros). Sode naudojamas ir kaip sausos birios trąšos, ir kaip tirpalas, kuriuo augalai laistomi visos vegetacijos metu.

Į sodinimo duobę beriama 100–200 g arba 15–20 g vegetacijos laikotarpiu. Galima ruošti tirpalą – 35–40 g kalio sulfato 10 litrų vandens– ir juo gausiai purkšti vaismedžių lajas vegetacijos metu.

Kalio chloridas (apie 52–62 proc. kalio, iki 40 proc. chloro). Reikalingas sodui ankstyvą pavasarį – sodinant kultūras, jautriai nereaguojančias į chloro perteklių. Pavyzdžiui, sodinant vaismedžius, vienam sodinukui beriama 100–150 g kalio chlorido. Vegetacijos metu – jau tik 30 g.

Vaiskrūmiams sodinant patartina berti 50–70 g kalio chlorido vienam augalui, vegetacijos metu – 15–30 g.

Tačiau būkite labai atsargūs naudodami trąšas su chloru. Esama kultūrų, itin jautrių šiam elementui, jos gali neigiamai reaguoti į tokius priedus. Tuomet jų augimas sulėtėja, o tai galiausiai lemia mažesnį derlingumą ir suprastėjusį vaisių skonį. Iš sodo augalų tokios pirmiausia yra vynuogės, dar avietės ir serbentai.

Kalio salietra (apie 45–46 proc. kalio, 13–14 proc. azoto). Pavasarinė trąša, nepakeičiama, kai sodui reikia auginti žaliąją masę ir ruoštis žydėjimui.

Vaismedžiams beriama 25 g kalio salietros, vaiskrūmiams – po 20 g.

Taip pat gaminamas tirpalas iš 20 g kalio salietros ir 10 litrų vandens – vegetacijos metu juo patartina gausiai purkšti lajas.

Kalio magnezija (apie 26–32 proc. kalio, 11–18 proc. magnio). Sode galima naudoti kaip pagrindinę pavasarinę trąšą. Rekomenduojamas kiekis – 10–40 g vienam kvadratiniam metrui.

Kompleksinės trąšos

Tai trąšos, sudarytos iš kelių makroelementų ir (arba) mikroelementų. Dažniausiai trijų pagrindinių – azoto, fosforo, kalio – ir priedų.

Naudoti kompleksines trąšas kur kas patogiau ir paprasčiau, nes nereikia apskaičiuoti kiekvieno elemento reikiamos dozės.

Kompleksinių trąšų įterpimo terminai ir normos priklauso nuo jų sudėties.

Azofoska (apie 16 proc. azoto, 16 proc. fosforo, 16 proc. kalio). Būna šių trąšų ir su kitokiomis komponentų proporcijomis – pavyzdžiui, NPK 19:9:19, NPK 22:11:11 ir kt.

Naudojamos kaip pagrindinės pavasarinės trąšos sukasant žemę ar beriamos į sodinimo duobutes. Bet taip pat naudojamos augalams vegetacijos metu tręšti.

Sodinant vaismedžius vienam sodinukui patariama berti 85–125 g azofoskos, vegetacijos metu užtenka po 50–70 g.

Vaiskrūmiams kiekiai mažesni – sodinant vienam augalui reikia 50 g trąšų, vegetacijos metu – 40–60 g.

Amofosas (apie 11–12 proc. azoto, 40–50 proc. fosforo). Sodui tai išskirtinai pavasarinės trąšos. Vienam kvadratiniam metrui rekomenduojamas kiekis 50–100 g (priklausomai nuo augalų amžiaus ir dydžio).

Diamofosas (apie 46 proc. fosforo, 18 proc. azoto). Naudojamas pavasarį prieš sėją arba sodinimą, bet taip pat ir vegetacijos metu. Obelims, svarainiams, kriaušėms – 30 g vienam kvadratiniam metrui, agrastams, serbentams, avietėms – 10–20 g, vynuogėms – 25 g, abrikosams, slyvoms, kaukazinėms slyvaitėms, vyšnioms – 20 g.

Nitrofoska (apie 8–16 proc. azoto, 1,7–7 proc. fosforo, 5,8–19,9 proc. kalio). Priklausomai nuo sudėties ir gamybos būdo, išskiriamos kelios pagrindinės: sieros rūgšties nitrofoska, sulfatinė, fosforito.

Nitrofoska naudojama pačioms įvairiausioms kultūroms – tiek kaip pagrindinės trąšos, tiek ir prieš sėją.

Sodinant vaismedžius, vienam medeliui patariama berti 60–80 g, vegetacijos metu – 50–70 g.

Vaiskrūmiams, kaip ir visų trąšų, nitrofoskos kiekiai mažesni: arba 40–50 g sodinukui, arba 40–60 g vegetacijos laikotarpiu.

Pelenai (priklausomai nuo sudegusių medžiagų – 1–35 proc. kalio, 4–40 proc. kalcio, 1–9 proc. fosforo). Sode juos tinka naudoti visą vegetacijos laikotarpį bet kokiems augalams. Įprastas kiekis – 100–200 g vienam kvadratiniam metrui.

Kalbant apie sodo augalams skirtas pirktines trąšas, jų lengvai rasite beveik pas bet kurį didįjį trąšų gamintoją. Tik pirkdami atkreipkite dėmesį, kad mišiniai būtų paženklinti kaip tinkami vaismedžiams ir uoginėms kultūroms (arba konkrečiau – pavyzdžiui, obelims, kriaušėms, slyvoms ir pan.), taip pat turėtų žymą, kad tai pavasarinės trąšos. Ir būtinai vadovaukitės instrukcija ant pakuotės.

The post Būtinasis sodo tręšimas pavasarį: kuo, kada ir kaip appeared first on Kauno savaitė.

Jos teigimu, artimiausią naktį bus nepastoviai debesuota, vietomis trumpai palis, gali nugriaudėti perkūnija.

„Šiąnakt šalyje bus nepastoviai debesuota. Kai kur, didesnė tikimybė pietinėje krašto pusėje, trumpai palis, gali ir pagriaudėti. Vėjas vakarinių krypčių, 3–8 m/s. Temperatūra beveik visur bus vasariška – 7–12 laipsnių, tik vakariniuose rajonuose vietomis oras atvės iki 3–6 laipsnių šilumos“, – Eltai sakė sinoptikė.

Antradienio dieną, pasak jos, dangus bus nepastoviai debesuotas, daugelyje rajonų numatomas lietus.

„Dieną dangus šalyje vėl bus nepastoviai debesuotas, daugiausiai saulės teks šiauriniam šalies pakraščiui. Daugelyje rajonų numatomi trumpi lietūs, kai kur juos lydės perkūnija. Intensyviau lyti žada pietiniuose rajonuose. Vėjas pūs iš pietvakarių, vakarų, 5–10 m/s. Aukščiausia temperatūra dieną daug kur sieks 20–25 laipsnius šilumos, vakariniuose rajonuose, už atmosferos fronto, tebus 14–19 laipsnių, pajūryje oras sušils tik iki 10–13 laipsnių“, – nurodė T. Kaunienė.

Trečiadienį oras atvės, lietus nesitrauks

Savaitei įsibėgėjant, pasak LHMT sinoptikės, oras kiek atvės, daugelyje šalies rajonų ir toliau lis lietus.

„Trečiadienį minėtas atmosferos frontas toliau banguos virš mūsų krašto. Naktį daug kur palis, jau ne visur lietus bus trumpalaikis. Išlieka ir perkūnijos tikimybė. Vėjas vyraus šiaurinių krypčių, 3–8 m/s. Temperatūra debesuotą naktį laikysis apie 5–10 laipsnių šilumos, šiaurės vakaruose pragiedrėjus kai kur nukris iki 2–4 laipsnių šilumos. Šalnų neturėtų būti“, – Eltai sakė sinoptikė.

„Trečiadienio dieną per mūsų šalį slinks šaltojo fronto banga. Dangus apniuks. Vakariniuose ir šiauriniuose rajonuose prognozuojamas ištisinis, sodrus lietus, o pietrytinėje šalies pusėje vyraus trumpi vasariniai lietūs, kai kur pagrūmos perkūnija. Vėjas daugiausia pūs iš šiaurės rytų, rytų, 6–11 m/s. Temperatūra dieną šiaurės vakarinėje šalies pusėje pakils tik iki 12–17 laipsnių šilumos, pietrytinėje krašto pusėje dar sušils iki 18–23 laipsnių“, – teigė T. Kaunienė.

Savaitės pabaigoje – debesuotumas ir trumpi lietūs

Pasak sinoptikės, antroji savaitės pusė taip pat bus debesuota, daug kur numatomi trumpi lietūs.

„Ketvirtadienį atmosferos frontas pamažu trauksis iš mūsų krašto, bet trumpo lietaus dar turėtų kliūti daugeliui šalies rajonų. Vėjas naktį besikeičiančios krypties, vidutinio stiprumo, dieną – šiaurinių krypčių, apysmarkis. Debesuota naktis dar bus šilta, 6–11 laipsnių, tik šiaurės vakaruose pragiedrėjus kai kur atvės iki 3–5 laipsnių šilumos. Dieną temperatūra jau neviršys 11–16 laipsnių šilumos, tik pietrytiniame šalies pakraštyje kai kur gali siekti iki 18 ar 19 laipsnių“, – teigė sinoptikė.

„Penktadienį virš Skandinavijos stiprėjantis anticiklonas prasklaidys debesis ir šiaurės vakarinėje Lietuvos pusėje, tačiau pietiniuose ir rytiniuose rajonuose išliks gana debesuota, naktį vietomis, dieną daug kur čia nulis trumpi lietūs. Vėjas vyraus šiaurės, šiaurės rytų, naktį nestiprus, dieną – vidutinio stiprumo. Temperatūra naktį pažemės iki 4–9 laipsnių šilumos, dieną oras sušils iki 12–17 laipsnių“, – aiškino ji.

Tuo metu savaitgalį, pasak T. Kaunienės, orai Lietuvoje kiek pasikeis – sumenks lietaus tikimybė, bus daugiau saulės. Vidutinio stiprumo vėjas šeštadienį pūs iš šiaurės rytų, rytų, sekmadienį – daugiausia iš pietryčių. Naktys prognozuojamos gaivesnės, dienomis turėtų vyrauti 15–19 laipsnių šiluma.

The post Sinoptikė: savaitės pradžioje sulauksime gaivinančio lietaus appeared first on Kauno savaitė.

Artimiausią parą orus lems tolstančio ciklono pietvakarinis, šaltasis pakraštys. Todėl naktį, pasak sinoptikės, bus mažai debesuota, be kritulių, tačiau laikysis apysmarkis vėjas ir šalnos.

„Vėjas vis dar pūs iš šiaurės vakarų, 8–13 m/s. Išgiedrėjus ir apsilpus vėjui, daugelyje vietovių numatomos šalnos iki 1–6 laipsnių šalčio, kai kur, ypač arčiau jūros, oro temperatūra išliks silpnai teigiama – 0–4 laipsniai šilumos“, – Eltai sakė T. Kaunienė.

Antradienio dieną daug kur vėl numatomi trumpi krituliai, daugiausia nedidelis lietus. Taip pat laikysis šiaurės vakarų vėjas, 9–14 m/s, vietomis gūsiai gali įsibėgėti iki 15–17 m/s. Dieną sušils iki 6–11 laipsnių.

Nuo trečiadienio pradės stiprėti aukštesnio slėgio sritis. Naktį gali pasitaikyti šiek tiek kritulių, pūs apysmarkis šiaurės vakarų vėjas. Daug kur vėl kandžiosis šalnos iki 1–6 laipsnių šalčio, tik vietomis Aukštaitijoje ir pajūrio ruože oro temperatūra bus 0–4 laipsniai šilumos.

Trečiadienio dieną, pasak T. Kaunienės, orai išliks panašūs.

„Šalyje bus nepastoviai debesuota. Kai kur truputį palynos. Vėjas pūs iš šiaurės vakarų, šiaurės, 7–12 m/s. Temperatūra įdienojus pakils iki 6–11 laipsnių šilumos“, – prognozavo ji.

Ketvirtadienį šalyje prognozuojami nedideli krituliai, be to, turėtų būti vienu kitu laipsniu šilčiau.

„Naktį vėl daug kur, ypač giedresnėje pietinėje šalies pusėje, numatomos 1–6 laipsnių šalnos, pajūryje oro temperatūra bus 0–3 laipsniai šilumos. Dieną oras sušils iki 7–12 laipsnių“, – pažymėjo sinoptikė.

Po vėsios savaitės pradžios orai ims taisytis penktadienį – juos lems šiltas anticiklonas. Pasak T. Kaunienės, penktadienio diena prognozuojama be kritulių, o šiluma vietomis šoktels iki 17 laipsnių.

„Oro temperatūra naktį jau daug kur svyruos tarp 0–5 laipsnių šilumos, tačiau dirvos paviršiuje 1–6 laipsnių šalnų nepavyks išvengti. Dieną, plūstelėjus šilumai, oro temperatūra šoktelės iki 12–17 laipsnių, pajūryje bus apie 10 laipsnių šilumos“, – pažymėjo ji.

Savaitgalį prognozuojami saulėti ir ramūs orai, nors šalnos dar nesitrauks.

„Naktys jau bus šiltesnės, tačiau šeštadienio naktį dirvos paviršiuje šalnų dar gali pasirodyti. Dienomis termometrai pavėsyje rodys 14–19 laipsnių šilumos, sekmadienį vietomis žada būti dar šilčiau“, – nurodė T. Kaunienė.

The post Penktadienį plūstels pavasariška šiluma appeared first on Kauno savaitė.

O kad savaitgalio iškyla būtų dar skanesnė, verta išbandyti ne tik tradicinius šašlykus, bet ir naujus, netikėtus derinius.

Nuo kiaulienos su ananasais iki ant iešmo keptų bulvyčių su lašiniais ar net deserto ant grotelių – šie receptai padės paįvairinti jūsų grilio meniu.

Kiaulienos šašlykas su ananasais

Reikės (4 porcijoms): 1 kg kiaulienos, 300 g ananasų, 300 g mangų, 2 raudonų paprikų, 80 ml sojų padažo, 2 šaukštų cukranendrių cukraus, 2 šaukštelių Vorčesterio padažo, 1 šaukštelio garstyčių, 1 svogūno, 0,5 šaukštelio džiovintų česnakų, maltų juodųjų pipirų, rudųjų ryžių ir kalendrų – patiekti.

Supjaustykite kiaulieną 3 cm kubeliais. Sojų padažą sumaišykite su cukrumi, garstyčiomis, česnakais, žiupsneliu juodųjų pipirų ir Vorčesterio padažu.

Sudėkite mėsą į marinatą, gerai pamaišykite ir uždengę palikite šaldytuve bent 1 val.

Užkurkite anglis. Medinius iešmelius išmirkykite šaltame vandenyje.

Supjaustykite paprikas, mangus ir ananasus kubeliais, svogūną – stambiais gabalais.

Nubraukite marinato likučius nuo kiaulienos gabaliukų ir verkite ant iešmelių pakaitomis su priedais.

Kepkite vis pavartydami apie 5 minutes iš kiekvienos pusės. Patiekite su ryžiais, apibarstę smulkintomis kalendromis.

Beje, galite išbandyti ir tokį derinį – kiauliena su obuoliais. Tik rinkitės rūgštesnius.

Šonkauliai saldžiarūgščiame marinate

Reikės (6 porcijoms): 1,5 kg kiaulienos šonkaulių, 300 ml ananasų sulčių, 100 ml obuolių acto, 1 nedidelio svogūno, 2–3 česnako skiltelių, aliejaus, 1 šaukštelio kvapiųjų pipirų žirnelių, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, žaliųjų salotų mišinio.

Supjaustykite šonkaulius porcijomis, įtrinkite druska ir pipirais, sudėkite į sandarų šaldymo maišelį su slankiuoju užtrauktuku, apšlakstykite aliejumi ir palikite marinuotis bent 1 val.

Padažui nulupkite ir kuo smulkiau supjaustykite svogūną bei česnakus, sudėkite į puodą arba keptuvę, apšlakstykite aliejumi ir šiek tiek patroškinkite ant silpnos ugnies.

Tada supilkite actą ir ananasų sultis, suberkite kvapiuosius pipirus, 0,5 šaukštelio druskos. Užvirinę pavirinkite ant silpnos ugnies, kol tūris sumažės trečdaliu.

Užkurkite anglis kepsninėje – jos turi pasidengti pilkšvais pelenais. Įkaitintas groteles sutepkite riebalais.

Sudėkite šonkaulius ant grotelių. Kepkite 10 minučių ir kas minutę apverskite. Paskui aptepkite šonkaulius paruoštu padažu ir kepkite dar 10–15 minučių, kas 2 minutes apversdami ir vėl gausiai aptepdami padažu.

Patiekite karštus su salotomis.

Sparneliai su naminiu barbekiu padažu

Reikės (7 porcijoms): 2,5 kg viščiukų sparnelių, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų; padažui: 1 svogūno, 3 česnako skiltelių, 2 šaukštų aliejaus, 3 šaukštų paprikų pastos arba adžikos, 400 g trintų pomidorų, 1 šaukšto garstyčių, 3 šaukštų vyno acto, žiupsnelio Kajeno paprikų, 1 šaukšto cukranendrių cukraus.

Padažui smulkiai supjaustykite svogūną ir česnakus.

Gilioje keptuvėje storu dugnu įkaitinkite aliejų. Suberkite pjaustytą svogūną ir kepkite, kol bus skaidrus. Tada sudėkite česnakus, kepinkite dar 2 minutes.

Į keptuvę prie svogūnų ir česnakų krėskite adžiką (paprikų pastą) ir šiek tiek pakepinkite.

Cukrų ir garstyčias užpilkite maždaug puse stiklinės verdančio vandens, išmaišykite, kad ištirptų.

Sukrėskite į keptuvę trintus pomidorus, pagardinkite actu, cukrumi, garstyčių mišiniu, paskui – šviežiai maltais juodaisiais pipirais, Kajeno paprikomis. Pasūdykite ir virkite ant nedidelės ugnies apie 10 minučių, kol kiek sutirštės. Tada nukaiskite ir visiškai ataušinkite.

Sparnelius, nupjaustę galiukus, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir iš visų pusių gausiai aptepkite padažu. Uždenkite maistine plėvele ir palikite marinuotis kambario temperatūroje 30 minučių.

Sudėkite sparnelius ant aliejumi pateptų suspaudžiamų grotelių ir kepkite virš pelenais pasidengusių anglių, kol gražiai paruduos, – apie 15–25 minutes.

Patiekite su likusiu barbekiu padažu.

Ant iešmo keptos bulvytės su lašiniais

Reikės (8 porcijoms): 2 kg bulvių (geriausia kiaušinio dydžio), 400 g lašinių, druskos, aštrių „Shichimi“ prieskonių.

Bulves nušveiskite šepetėliu, išpjaukite defektus, jei jų yra, ir kiekvienai nupjaukite galiukus, kad įgautų statinaitės formą.

Lašinius supjaustykite 7–10 mm storio riekelėmis. Jų plotas turėtų būti maždaug lygus bulvių skerspjūviui, kad suvėrus pakaitomis, šašlykas atrodytų apylygis. Paskutinis gabalėlis ant iešmo turėtų būti lašinių.

Baigę aštriu peiliu kiekvienoje bulvėje kas 5 mm padarykite įpjovas iki pat iešmo. Tada apverskite iešmą ir padarykite tokias pačias įpjovas kitoje pusėje – kad bulvės iki pat vidurio persigertų lašinių riebalų ir prieskonių.

Sudėkite bulvių ir lašinių vėrinukus ant atskirų didelių folijos lakštų, pabarstykite druska ir prieskoniais. Jei naudojate šviežius lašinius, druskos ir priedų negailėkite. Jei lašiniai sūdyti arba rūkyti – nepersistenkite.

Kiekvieną iešmą suvyniokite į foliją, gerai užspauskite galus ir dėkite ant kepsninės virš karštų anglių.

Kepkite apie 7–10 minučių, tada apverskite ir kepkite dar 7–10 minučių.

Nukėlę šašlykus nuo ugnies, atsargiai nuimkite foliją, vėl dėkite iešmus virš anglių ir baikite kepti, kad bulvės ir lašiniai pasidengtų rusva traškia plutele – ne ilgiau kaip 10 minučių.

Kalakutienos šašlykai su apelsinais

Reikės (4 porcijoms): 1,5 kg kalakutienos filė, 1 kg apelsinų, 100 g maltų kedrinių pinijų, pipirų ir stambios druskos.

Supjaustykite kalakutieną 3–4 cm gabalėliais.

Sumaišykite apelsinų sultis – geriausia šviežiai spaustas – su riešutais. Šiuo mišiniu užpilkite mėsą ir palikite marinuotis 1,5–2 val.

Prieš kepdami virš anglių, pagardinkite druska ir pipirais, bet jokiu būdu ne anksčiau – druska ištraukia sultis, todėl šašlykas gali tapti sausas.

Kepkite 15–20 minučių.

Greiti uodeginės šašlykai su rozmarinais

Reikės (1 porcijai): 2 ryšelių stambių ir ilgų rozmarino šakelių, 1,2 kg marmurinės jautienos kumpio uodeginės dalies, alyvuogių aliejaus, 300 g vyšninių pomidorų, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Atrinkite didžiausias rozmarino šakeles sumedėjusiais stiebais, nuskabykite visus lapelius, palikite tik kuokštelį viršūnėje. Stiebus 1 val. pamerkite į vandenį.

Užkurkite anglis kepsninėje – jos turi gerai perdegti ir pasidengti baltais pelenais – arba įkaitinkite grilį. Groteles gerai iškaitinkite ir patepkite riebalais.

Uodeginę supjaustykite pailgais 4x2x6 cm gabalėliais. Apvoliokite aliejuje, druskoje, pipiruose, pabarstykite rozmarinų lapeliais ir palikite 20–30 minučių.

Nubraukite nuo mėsos marinatą ir suverkite gabalėlius ant rozmarino iešmelių pakaitomis su vyšniniais pomidorais (mėsai perdurti gali prireikti medinio iešmelio).

Sudėkite iešmelius ant paruoštų grotelių. Kepkite iki pageidaujamo iškepimo lygio (uodeginei kumpio daliai idealiai tinka vidutinis – „medium“), apversdami kas minutę. Tokie šašlykai iškepa beveik akimirksniu, per 6–8 minutes.

Prieš patiekdami, leiskite mėsai pailsėti po folija 3–5 minutes.

Baltos žuvies šašlykas su mėtų padažu

Reikės (4 porcijoms): 500 g baltos žuvies filė, 2 cukinijų, 1 raudonojo svogūno, 1 morkos, 200 g džiovintų pomidorų aliejuje, 3 česnako skiltelių, 0,5 šaukštelio malto kumino, 0,25 šaukštelio maltos kalendros, 0,25 šaukštelio kvapiųjų pipirų, 0,25 šaukštelio raudonų aitriųjų paprikų, 2 šaukštų medaus, 2 šaukštų citrinų sulčių, druskos, bulguro, kalendrų; padažui: 200 g graikiško jogurto, 1 agurko, 3 mėtos šakelių, 1 šaukštelio citrinų sulčių, 0,5 šaukštelio džiovintų česnakų, druskos.

Žuvį supjaustykite 4 cm kubeliais. Medinius iešmelius pamirkykite šaltame vandenyje.

Į smulkintuvo indą sudėkite česnakus, saulėje džiovintus pomidorus kartu su 1–2 šaukštais jų aliejaus. Ten pat suberkite prieskonius, įkrėskite medaus, pagardinkite citrinų sultimis ir druska. Tada sutrinkite viską iki vientisumo. Pusę masės atidėkite šašlykui patiekti.

Žuvies gabaliukus sumaišykite su paruoštu marinatu ir palikite 30–40 minučių.

Cukinijas supjaustykite 1 cm storio skridinėliais (odelę galite palikti), morką – plonomis juostelėmis, o svogūną – stambiomis skiltimis.

Padažui į jogurtą įmaišykite stambiai tarkuotą agurką, smulkintas mėtas, citrinų sultis ir džiovintus česnakus, pasūdykite pagal skonį.

Užkurkite anglis. Ant iešmelių pakaitomis suverkite žuvį, cukinijų griežinėlius, svogūnus ir morkas.

Šašlykus kepkite vartydami apie 10–12 minučių, kol žuvis visiškai iškeps.

Patiekite su bulguru, mėtų ir jogurto padažu bei pikantiška saulėje džiovintų pomidorų pasta, apibarstę kalendromis.

Keksas su zefyrais ir šokoladu

Reikės (4 porcijoms): 280 g kekso (geriausia citrininio), 80 g pieniško šokolado, 8 zefyriukų kepti ant laužo, 1,5 šaukšto sviesto.

Zefyrus supjaustykite 1 cm storio skridinėliais. Šokoladą sulaužykite kvadratais.

Ant pusės kekso riekelių uždėkite zefyrus ir šokoladą. Uždenkite likusiomis kekso riekelėmis ir paspauskite. Keksų išorę aptepkite sviestu.

Kepkite ant grotelių ir vidutinės ugnies po 1–2 minutes iš kiekvienos pusės. Skubėkite valgyti, kol „sumuštiniai“ karšti.

The post Savaitgalis prie kepsninės: 8 receptai iškylai appeared first on Kauno savaitė.

Jei imsitės šios misijos uoliai ir pritaikysite reikiamas gudrybes, tokia galimybė taps visiškai reali.

Kiekvieno sodininko svajonė kuo greičiau paskanauti šviežių garuojančių bulvyčių su sviestu ir krapais. Ne rugpjūtį, o, pageidautina, birželio viduryje.

Egzistuoja kelios patikrintos priemonės, padedančios pagreitinti bulvių augimą ir pasiekti ankstyvą derlių. Štai ką turėtumėte apie jas žinoti.

Pirmoji „paslaptis“: bulvių veislės

Jei trokštate bulvių derlių nukasti anksčiau nei įprastai, pradėti reikia nuo savaime suprantamo dalyko: tinkamos veislės pasirinkimo.

Daugelis pradedančių daržininkų daro tą pačią klaidą – bando gauti ankstyvą bulvių derlių iš vidutinio vėlyvumo ar net, pasitaiko, vėlyvųjų veislių. Tai prilygsta dvigubam ėjimui prieš gamtą, nes šios veislės genetiškai nėra pajėgios tokiam žygdarbiui.

Derliui vasaros pradžioje tinka išskirtinai tik itin ankstyvos ir ankstyvosios bulvės.

Tokių augalų vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų (skaičiuojant nuo sudygimo momento – ne pasodinimo dienos!).

Be to, rinkdamiesi sėklą, pirmenybę teikite regionui pritaikytoms veislėms, adaptuotoms prie vietos klimato sąlygų. Pavyzdžiui, jau gerai užsirekomendavusioms veislėms, kaip `Riviera`, `Colomba`, kitos. Šios bulvės pasižymi unikaliu gebėjimu sparčiai auginti šaknų sistemą ir megzti gumbus net esant nestabilioms pavasario temperatūroms.

Rinkdamiesi sėklines bulves taip pat atkreipkite dėmesį į jų dydį. Kokybiški gumbai turėtų būti maždaug vištos kiaušinio dydžio ir sverti 60–80 g.

Kruopščiai perrinkite bulves, išbrokuokite visas pažeistas, pašalusias ar su matomais ligų požymiais. Atminkite: gerą derlių įmanoma užauginti tik iš sveikų gumbų.

Antroji „paslaptis“: prieš sodinant – paruošti

Vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų, padedančių pagreitinti bulvių brendimą, – tai tinkamas jų paruošimas sodinti.

Kita vertus, tik retas – ir visiškai nepatyręs sodininkas sumanys sodinti bulves tiesiai iš rūsio, kurios dar ilgai snūduriuos dirvoje, iki supras, kad laikas dygti.

Ankstyvam derliui tuo labiau svarbu anksti pažadinti bulvių gumbus ir paskatinti juos leisti daigus. Tai esminis būdas laimėti laiko – priversti bulves pradėti augti dar namuose. Tad likus maždaug 30–40 dienų iki numatomo sodinimo, būtina iškelti bulves iš rūsių ir kitų saugyklų ir išdėlioti jų gumbus vienu sluoksniu šiltoje, šviesioje patalpoje. Idealu, jei oro temperatūra ten dieną laikytųsi 14–18 laipsnių ribose, o naktį nepakiltų aukščiau 6–12 laipsnių.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į drėgmę – optimalūs jos rodikliai yra 85–90 procentų.

Tačiau svarbiausia visgi šviesa.

Veikiami šviesos, gumbai pradeda gaminti solaniną – tą patį, nuo kurio bulvės pažaliuoja. Jis padaro gumbus atsparesnius kenkėjams ir ligoms.

Gerai apšviestoje patalpoje ir daigai užauga tvirti, stori, sodrios spalvos. Priešingai nei ilgi, ploni balti siūleliai, išstypstantys tamsoje, šie daigai sodinant nenulūžta ir dirvoje labai greitai leidžiasi augti.

Kad gumbai būtų apšviesti iš visų pusių ir sudygtų tolygiai, bulves kartkartėmis reikia apversti.

Itin ankstyvam derliui tinkamų bulvių vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų.

Jei norite procesą dar labiau pagreitinti, likus 7–10 dienų iki sodinimo gumbus galite apiberti nedideliu sluoksniu drėgnų pjuvenų, durpių arba humuso.

Palaikydami substratą drėgną, pasieksite, kad bulvės pradėtų leisti šakneles. Tik šiukštu nepalikite gumbų substrate per ilgai – jie pradės sparčiai augti, o sodinant šaknelės ir ūgliai gali nulūžti.

Sodinkite bulves tada, kai daigai išaugs iki 1–2 cm.

Taip paruoštos jos į daržą pateks jau ne kaip gumbai su akutėmis, o kaip paruošti sodinukai su tvirta šaknų sistema.

Trečia „paslaptis“: dirvožemio temperatūra

Bulvės yra šilumamėgė kultūra, todėl sukišus jas į ledinę žemę gumbai tik gulės joje ir lauks šilumos – ir tai geriausiu atveju! Jei pasiseks mažiau, jie tiesiog supus.

Norint gauti ankstyvą derlių, laukti natūralios šilumos – ne išeitis. Taigi dirvą reikia pašildyti dirbtinai.

Tiesą sakant, imtis to reikėjo jau vos nutirpus sniegui – būsimą bulvių plotą uždengti juoda plėvele arba tankia ir taip pat juoda agroplėvele.

Juoda, nes, kaip visi žinome, ši spalva sugeria saulės spindulius, tad žemė po tokia danga įšyla savaite anksčiau nei įprastai.

Bulvėms sodinti rinkitės gerai apšviestą vietą. Ir nepamirškite sėjomainos. Jei sodinsite bulves toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, dirvoje pradės kauptis įvairių ligų sukėlėjų sporos.

Dėl šios priežasties kasmet stenkitės bulvių lysvei parinkti naują vietą, atkreipdami dėmesį į tai, kas ten augo prieš tai.

Geriausia bulves sodinti po kopūstų, moliūginių, ankštinių kultūrų ir žieminių javų, taip pat po sideratų (garstyčių, rapsų, aliejinių ridikų).

Ketvirta „paslaptis“: išmanusis sodinimas

Į atvirą gruntą bulves galima sodinti, kai žemė 10 cm gylyje jau būna įšilusi iki 5–10 laipsnių.

Daryti tą tinka įvairiausi būdai, tačiau ankstyvosioms veislėms vienas geriausių variantų – sodinimas į vagos keteras (pylimus). Jose žemė geriau vėdinama ir saulė ją greičiau įšildo iš visų pusių.

Pradžiai padarykite vageles 50–60 cm atstumu viena nuo kitos. Kiekvienoje suberkite 15–20 cm aukščio pylimą, o jo centre padarykite 10–15 cm gylio griovelį arba nedideles duobutes.

Jeigu žemė labai sausa, o bulves daiginote drėgname substrate, prieš sodindami griovelius palaistykite vandeniu.

Sudėkite gumbus daigais į viršų, palikdami tarp jų 30–35 cm tarpus.

Jei sklypo dirvožemis sunkus ir molingas, tiesiai į griovelius įberkite smėlio arba perpuvusio komposto. Tai padės sukurti puresnę dirvos struktūrą, kurioje jauniems gumbams bus lengviau vystytis.

Taip pat sodinamas bulves galima patręšti mineralinėmis trąšomis, turinčiomis daug kalio (pavyzdžiui, skirtomis būtent bulvėms arba visoms daržovėms).

Pasodinę gumbus užžerkite juos žemėmis – kauptuku arba vagotuvu – ir padarykite trapecijos formos keteras.

Penkta „paslaptis“: apsauga nuo šalnų

Vienas būdingiausių pavasario bruožų – pasikartojančios šalnos. Jos per vieną naktį gali nuvirinti bet kurios kultūros, taip pat ir ankstyvųjų bulvių ūglius.

Kad išvengtumėte šalnų rizikos, iškart po pasodinimo bulvių lysves uždenkite agroplėvele. Jei plėvelė stora, užtenka vienu sluoksniu, o jei plonesnė, reikia dengti keliais sluoksniais.

Šis metodas patogus savo paprastumu: šiltu oru dieną uždangą pakanka tiesiog pakelti, o nakčiai vėl uždengti lysves.

Visai nuimti apsaugą rekomenduojama tik nusistovėjus stabiliai šiltiems orams. Po stora agroplėvele susidaro ypatingas mikroklimatas, ilgiau išsilaiko perdien sukaupta šiluma, o ūgliai būna apsaugoti nuo atšiauraus vėjo.

Be to, neaustinė medžiaga, kitaip nei polietileninė plėvelė, praleidžia drėgmę bei orą, todėl augalai po ja neiškepa nuo karščio ir sausros.

Dangos naudojimas padeda vienu šūviu nušauti kelis zuikius: ūgliai pasirodo anksčiau, bulvės subręsta greičiau, o pasėliai būna apsaugoti nuo kaprizingų pavasario orų.

Beje, jei prognozuojamos stiprios šalnos, ir storos agroplėvelės gali nepakakti – tokiu atveju prireiks dvigubos apsaugos. Pirmiausia pasėlius uždenkite agroplėvele, o ant jos uždėkite dar vieną sluoksnį paprastos plėvelės.

Nuo stiprių šalnų bulves taip pat apsaugosite aukštai jas apkaupę. Netgi ne aukštai – patartina visiškai užberti jaunus ūglius žemėmis. Tai ne tik išgelbės juos nuo sušalimo, bet ir paskatins papildomų požeminių ūglių, ant kurių vėliau užsimegs gumbai, vystymąsi.

Ankstyvas bulvių derlius tikrai nereikalauja tokių didelių pastangų, kaip greičiausiai įsivaizduoja niekada nebandžiusieji jo užsiauginti. Žinoma, jei laikysitės šių kelių paprastų taisyklių.

The post 5 paslaptys – ne paslaptys, kaip užsiauginti ankstyvą bulvių derlių appeared first on Kauno savaitė.

Ridikėliai gali būti pateikti nemalonių staigmenų: tai jie pradeda leisti žiedynstiebius, palikdami visai be derliaus, tai apkarsta – arba užauga tuščiaviduriai.

Kaip išvengti šių problemų ir kaskart užauginti didelius, sultingus bei traškius ridikėlius?

Tinkamas pasirinkimas

Pirmas žingsnis turėtų būti ridikėlių veislės pasirinkimas.

Pasiūla dabar didžiulė – dešimtys įvairiausių variantų su skirtingu brendimo laikotarpiu, šakniavaisių formomis, spalva bei dydžiu. Kad nepasiklystumėte šioje gausybėje, turite tiksliai įvertinti savo poreikius.

Taigi jei norite kuo greičiau sulaukti pirmojo derliaus, rinkitės ankstyvųjų veislių bei hibridų sėklas. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: itin ankstyvas ir ankstyvas. Pirmųjų šakniavaisiai subręsta jau po 16–20 dienų nuo sudygimo, antrųjų derlių galima imti po 20–25 dienų.

Jeigu norite užauginti didelius ridikėlius – priminsime, stambiavaisėmis laikomos tos veislės, kurių šakniavaisis sveria 30 g ir daugiau, – neužtenka vien tik tinkamos agrotechnikos. Irgi reikia pasirinkti tinkamas veisles bei hibridus. Tarp labiausiai paplitusių stambiavaisių ridikėlių veislių – daug kam, be abejo, girdėtos ′Sora′, ′Parat′, ′Carmen′, ′Riesenbutter′.

Esant palankioms sąlygoms, kai kurie tokių veislių egzemplioriai gali užaugti iki 50 g, taigi kelis kartus viršyti įprastą ridikėlių dydį.

Dažniausiai stambiavaisės būna vidutinio ankstyvumo – 25–30 dienų – veislės.

Rinkdamiesi ridikėlių veislę, atkreipkite dėmesį ir į atsparumą sužydėjimui – tai esminis rodiklis norint sulaukti gero derliaus.

Jei ridikėliai anksti pradeda krauti žiedus, šakniavaisis nespėja užaugti, tampa kietas it sumedėjęs.

Didesniu atsparumu sužydėjimui net ir nepalankiomis sąlygomis pasižymi kelių veislių ridikėliai, tarp jų jau minėtos ′Sora′, ′Žara′, kitos, tad atidžiai skaitykite aprašymus.

Optimalus laikas sėti

Tai viena svarbiausių ridikėlių auginimo paslapčių.

Ridikėliai – trumpos dienos augalai: kol šviesusis paros metas trumpas (10–12 valandų), jie visas jėgas skiria sultingam šakniavaisiui auginti. Kai tik dienos ilgis viršija 13–14 valandų, įsijungia genetinė dauginimosi programa ir šakniavaisio augimas sulėtėja, o visi resursai nukreipiami į žiedų krovimą.

Dėl šios priežasties gyvybiškai svarbu pasirinkti tinkamą ridikėlių sėjos laiką.

Pavasarį tai laikotarpis, kai žemė jau įšilusi iki 5–8 laipsnių, tačiau dienos oro temperatūra dar neviršija 15–18 laipsnių. (Aukštesnė temperatūra skatina ridikėlių žydėjimą, o per žema lėtina augimą.) Dažniausiai tai būna balandžio pabaiga – gegužės pradžia.

Aišku, šiltnamyje ridikėlius galima sėti anksčiau, kovo pabaigoje.

Na, o jei šviežiais ridikėliais norite mėgautis rudenį, sėti juos derėtų rugpjūčio pradžioje, kai karščiai atslūgsta, bet iki šalnų dar lieka ne mažiau kaip 30–40 dienų.

Visgi daugelis daržininkų pratę ridikėlius sėti etapais – kas 7–10 dienų. Tai leidžia pailginti mėgavimosi šviežiais ridikėliais laiką, nors jų kokybė būna labai įvairi.

Galima pabandyti apgauti gamtą ir užsiauginti ridikėlių pailgėjus dienoms. Tam prireiks juodos neaustinės dangos. Ja pasėliai uždengiami po 18 valandos ir atidengiami rytą, 8 valandą. Dirbtinis dienos sutrumpinimas leidžia net ir vasarą triaukšti sultingus šakniavaisius.

Lengvos žemės daržovė

Ridikėliai, kaip ir bet kuri kita kultūra, turi tam tikrų reikalavimų dirvožemio sudėčiai.

Ši daržovė mėgsta lengvą, derlingą, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos (pH 6–7) žemę. Grunto struktūra turi būti tokia, kad šakniavaisiai vystytųsi be kliūčių. Taigi ideali dirva ridikėliams – lengvas priemolis arba gerai sukultūrintas priesmėlis.

Jeigu jūsų sklype vyrauja sunkus molingas dirvožemis, padaryti jį puresnį padės smėlis, humusas ar kompostas.

Lengvame smėlingame dirvožemyje ridikėliams niekas netrukdo augti, tačiau yra labai mažai organinių medžiagų. Norėdami padidinti tokios dirvos derlingumą, galite į ją įmaišyti kad ir gerai perpuvusio komposto.

Jeigu dirva rūgšti, neutralizuoti rūgštingumą padės kalkinimas. Tam reikėtų iš rudens į būsimą lysvę įterpti dolomitmilčių – 200–300 g į vieną kvadratinį metrą.

Galiausiai prieš sėją būtina kruopščiai sukasti žemę ne mažesniame kaip 25–30 cm gylyje, pašalinti visus akmenis ir grumstus.

Kopūstai – ne geriausi kaimynai

Ridikėliai – kryžmažiedžių šeimos atstovai, tad nesėkite jų plotuose, kur praėjusį sezoną augo kiti kryžmažiedžiai: pavyzdžiui, kopūstai. Tai didina ligų riziką ir prastina derliaus kokybę. Geriausi ridikėlių priešsėliai – ankštinės, moliūginės ir bulvinės kultūros.

Tręšti reikėtų atsargiai, kad išvengtumėte azoto pertekliaus – jis skatina lapų augimą šakniavaisio sąskaita.

Optimalu prieš sėją į vieną kvadratinį metrą dirvožemio įterpti:

• 3–4 kg komposto arba humuso (jokio šviežio mėšlo!).

• 20–25 g superfostato.

• 15–20 g kalio sulfato.

Puiki mintis – medžio pelenai (200 g vienam „kvadratui“). Jie ne tik sumažins dirvožemio rūgštingumą, bet ir aprūpins ridikėlius kaliu bei mikroelementais.

Sėjos schema

Sutankinti pasėliai – didžiausias stambių ridikėlių priešas. Kai gretimų augalų lapai uždengia vieni kitus, įsijungia konkurencijos dėl šviesos mechanizmas. Augalai tįsta į viršų ir visus išteklius nukreipia į lapiją, kad išgyventų, pamiršdami apie šakniavaisius.

Norint užauginti didelius ridikėlius, būtina kiekvienam jų užtikrinti pakankamai erdvės.

Optimali sėjos schema – tarp ridikėlių eilių palikti 15–20 cm, tarp augalų eilėje – 5–10 cm (priklausomai nuo šakniavaisio dydžio). Taip sėjant kiekvienas ridikėlis gaus pakankamai maistinių medžiagų ir šviesos.

Gera žinia, jog pasėjus ridikėlius per tankiai, juos galima praretinti. Tik svarbu tą padaryti kuo anksčiau.

Kaip giliai sėjate ridikėlius, taip pat turi reikšmės. Optimalus gylis – 1,5–2 cm. Pasėjus giliau, jie vėliau sudygs ir vėliau formuos šakniavaisius. Sėjant per arti paviršiaus, sėklos gali perdžiūti ir sudygti netolygiai.

Laistymo režimas

90 proc. ridikėlio sudaro vanduo, todėl jie itin jautrūs drėgmei – chaotiškas laistymas akimirksniu atsiliepia šakniavaisių kokybei.

Jei dirva perdžiūva, vaisiaus odelė sukietėja, praranda elastingumą. Ir kai po sausros augalai gausiai paliejami, vidiniai audiniai pradeda sparčiai augti, sumedėjusi odelė neatlaiko spaudimo ir sutrūkinėja.

Ridikėlių laistymo dažnis priklauso nuo oro sąlygų ir dirvožemio tipo, bet jis turi būti reguliarus.

Lengvose smėlingose dirvose gali prireikti laistyti kas antrą dieną (per karščius – ir kasdien), priemolyje – 2–3 kartus per savaitę.

Stenkitės laistyti anksti rytą arba vakare, kai garavimas minimalus.

Vandens temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 15 laipsnių, todėl patartina naudoti jį nusistovėjusį.

Vienam kvadratiniam metrui lysvės kaskart turėtų tekti 5–7 litrai – reikia, kad vanduo susigertų į 10–15 cm gylį.

Atminkite: geriau ridikėlius laistyti rečiau, bet gausiai nei dažnai ir paviršutiniškai.

Po laistymo dirvą patartina šiek tiek papurenti, kad nesusidarytų pluta ir šaknys geriau kvėpuotų. Tačiau purenti reikėtų tik paviršių, ne giliau kaip 2–3 cm, kad nepažeistumėte ridikėlių šaknų sistemos.

Nenuvertinkite ir mulčiavimo. Plonas 1–2 cm humuso, komposto, durpių, padžiovintos žolės ar perpuvusių pjuvenų sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę, saugo nuo perkaitimo ir dirvos plutos susidarymo. Tai ypač praverčia auginant vasarinius ridikėlius.

Tręšimas

Nors ridikėliai priskiriami kultūroms su palyginti trumpu vegetacijos periodu, sumanus tręšimas gali gerokai padidinti derlių. Juo labiau kai sklypo dirvožemis skurdus, o prieš sėją nenaudojote mineralinių trąšų.

Pirmasis tręšimas atliekamas praretinus daigus. Šiame etape svarbu ridikėlius aprūpinti azotu, kad jie užsiaugintų pakankamą lapiją. Tinkamiausias pasirinkimas – organinių arba kompleksinių mineralinių trąšų su mikroelementais tirpalas: skystas biohumusas, universalios kompleksinės trąšos ar specialūs mineraliniai mišiniai.

Antrą kartą tręšiama šakniavaisių formavimosi pradžioje. Tuomet ridikėliams reikalingi kalis ir fosforas, kurių parūpins bet kokios vandenyje tirpios trąšos su didesniu kalio kiekiu. Tiks specializuoti mišiniai šakniavaisinėms daržovėms arba universalios tirpios trąšos.

Apsauga nuo kenkėjų

Didelės žalos ridikėlių pasėliams gali padaryti šliužai, sraigės, tačiau baisiausias jų priešas – kryžmažiedės spragės.

Jos itin aktyvios sausais ir šiltais orais. Tuomet net nedidelė šių vabzdžių kolonija gali sunaikinti ridikėlių derlių vos per parą – ypač daigų stadijoje. Pažeisti lapai nebeužtikrina visavertės šaknies mitybos, ir ridikėliai užauga maži ir kieti. O kadangi ši kultūra ankstyva ir greitai auganti, naudoti pesticidų negalima.

Veiksmingiausias ir saugiausias būdas apsaugoti ridikėlius nuo kenkėjų – iškart po sėjos uždengti pasėlius plona agroplėvele. Ji ne tik taps mechaniniu barjeru kenkėjams, bet ir sukurs palankų mikroklimatą.

Išvengti spragių taip pat padeda reguliarus laistymas, dirvos mulčiavimas, barstymas pelenais arba tabako dulkėmis.

Yra ir efektyvių liaudiškų priemonių – kaip kad česnakų antpilas (100 g smulkintų česnakų 10 litrų vandens, palikti pastovėti 24 valandas). Purškimas juo atbaido sprages 4–5 dienoms.

Paskutinė ridikėlių „paslaptis“ susijusi ne su jų auginimu, bet su derliaus nuėmimu. Čia irgi svarbu nepraleisti tinkamo momento. Kai tik šakniavaisiai pasiekia konkrečiai veislei būdingą dydį, juos reikia nurauti per 2–3 dienas. Pavėluosite, ir minkštimas taps plaušingas – sultingo, traškaus ridikėlio neliks nė pėdsako!

The post 7 paslaptys, kaip greitai užauginti didelį ridikėlių derlių appeared first on Kauno savaitė.

Nekantriausių daržininkų palangės jau tikriausiai žaliuoja nuo pirmųjų daigų. Dar šiek tiek, ir gležni ūgliukai turėtų pavirsti kresnais augalėliais. Tik dažnai nutinka priešingai: vietoj tvirtų daigų iš daigyklų stiebiasi blyškūs, ploni it siūlai, vos „ant kojų“ besilaikantys stiebeliai. Kaip tokioje situacijoje nepulsi į paniką, kai visas kruopštus darbas, atrodo, netrukus nueis perniek?

Laimė, daigų leipimo procesą galima ne tik sustabdyti, bet ir iš dalies ištaisyti.

Tačiau pirmiausia peržvelkime priežastis, lemiančias greitesnį daigų augimą, ir priemones, padėsiančias jį pažaboti.

Kodėl daigai ištįsta?

Ištįsimas – tai visada augalo reakcija į stresines ar nepalankias auginimo sąlygas. Daigas faktiškai aukoja stiebo storį ir šaknų vystymąsi dėl greito augimo, kad išgyventų.

Kas pastūmėja augalus tokiam elgesiui?

Šviesos trūkumas

Tai pagrindinė priežastis. Jei šviesos fotosintezei nepakanka, augalas pradeda stiebtis, kad pasiektų šviesos šaltinį.

Bet augama ne dėl to, kad stiebo ląstelės dalijasi ir stiprėja, kaip būtų normaliomis aplinkybėmis, o todėl, kad tos ląstelės ilgėja. Tad daigų stiebai tampa ploni, blyškūs, nebūdingai ilgi ir su labai dideliais tarpubambliais (atstumu tarp lapelių). Taip pat aiškiai pasvirę į vieną pusę – lango ar lempos link.

Per aukšta temperatūra – ypač naktį

Šilumoje visi medžiagų apykaitos ir augimo procesai paspartėja. Naktį, vėsesnėje aplinkoje, daigai turi ilsėtis ir tvirtėti. Tačiau šilta naktis (kai laikosi 20 laipsnių ir aukštesnė temperatūra) jiems tarsi duoda signalą augti. Dėl to daigai, net jei stovi šviesioje vietoje, greitai perauga, nusilpsta ir tampa gležni.

Todėl šiltos naktys ir šviesos trūkumas laikomi pačiu pražūtingiausiu deriniu jauniems daigams.

Per tankiai sudygsta

Kai daigams per ankšta daigykloje, jie pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto. Kiekvienas augaliukas stengiasi aplenkti kaimyną, todėl tįsta dar sparčiau.

Taip sėjinukai virsta susipynusių siūlelių mišku, kurį sudėtinga išnarplioti. Tada apatiniai daigų lapai dėl šviesos trūkumo geltonuoja ir nyksta.

Didžiausias pavojus – šitaip susigrūdus daigams, sutrinka oro cirkuliacija tarp jų ir tai skatina ligas.

Perteklinis laistymas

Per gausiai laistydami daigus skatiname spartų žaliosios masės augimą, tačiau šaknų sistema ir stiebo audiniai nespėja sutvirtėti. Todėl augalai atrodo išpurtę, tačiau nėra nestabilūs.

Laistymas turi būti reguliarus, bet saikingas.

Azoto trąšos

Aktyvus jaunų daigų tręšimas azotu (pavyzdžiui, karbamidu ar galvijų mėšlo užpilu) veikia tarsi augimo hormonas. Augalas „persivalgo“, suveši jo žalioji masė, užsiaugina ilgus stiebus ir didelius lapus, bet nepajėgia jų išlaikyti.

Kas per daug, tas nesveika – patarlė, itin tinkama azoto trąšoms. Bet ne mažiau svarbu atminti ir tai, jog kitų elementų – kalio, kalcio, fosforo – trūkumas lemia ląstelių sienelių susilpnėjimą ir tą patį rezultatą: daigų ištįsimą.

Per vėlai atliktas arba visai neatliktas pikavimas

Mažame vazonėlyje šaknys greitai užpildo visą žemės tūrį. Joms darosi ankšta, šaknys ima lįsti pro drenažo angas, tad augalas pradeda aktyviai stiebtis į viršų, nors kitos augimo sąlygos puikiausiai atitinka normas.

Kaip padėti augintiniams

Galima teigti, kad daigų ištįsimas – tai šviesos, šilumos, laistymo ir mitybos disbalanso rezultatas.

Norite išgelbėti augintinius? Teks pakoreguoti jų auginimo sąlygas: sumažinti aplinkos temperatūrą (ypač naktimis), pagerinti apšvietimą, 2–3 dienoms nutraukti laistymą ir leisti substratui pradžiūti. Taip pat netręšti augalų ir prireikus imtis „chirurginės“ intervencijos.

Štai kaip visa tai daroma.

Temperatūros sumažinimas

Vos pastebėjus problemą, temperatūrą būtina skubiai sumažinti artimiausioms 3–5 dienoms. Sukurti stresinę, tačiau gerąja prasme, situaciją. Ir ypač naktimis.

• Kopūstų daigams reikalinga temperatūra: 12–16 laipsnių dieną, 6–8 laipsnių naktį.

• Paprikų ir baklažanų daigams: 20–22 laipsnių dieną, 18–19 laipsnių naktį.

• Pomidorų daigams: 18–20 laipsnių dieną, 15–17 laipsnių naktį.

• Kad daigai toliau augtų normaliai, reikia stengtis palaikyti aplinkos temperatūrą ties 18–20 laipsnių riba dieną ir maždaug 16 laipsnių naktį.

Šiltos naktys ir šviesos trūkumas laikomi pačiu pražūtingiausiu deriniu jauniems daigams.

Vienas iš variantų, kaip tą padaryti, – perkelti daigus toliau nuo pagrindinio sauso karščio šaltinio namuose: radiatoriaus. Taip pat galima juos atitverti nuo radiatoriaus ekranu, pagamintu iš folija apklijuoto kartono (foliją atsukant į radiatorių, kad ji atspindėtų šilumą).

Naudinga aktyviai vėdinti kambarį, tik tuo metu daigus būtina nukelti nuo palangės arba užtikrinti jiems patikimą apsaugą nuo šalto oro srauto. Atminkite: skersvėjis yra stresas, o jis gali išprovokuoti augalų ligas.

Galiausiai, jei turite įstiklintą balkoną ir dieną temperatūra jame neperžengia leistino diapazono ribų, daigus galima išnešti ten atvėsti.

Naktį saugu šiek tiek praverti langą mikroventiliacijos režimu, bet reikia įsitikinti, kad pučiamas oras nekošia tiesiogiai daigų.

Apšvietimo padidinimas maksimaliai išnaudojant natūralią šviesą

Pirmiausia reikėtų kruopščiai nuplauti langus iš abiejų pusių. Nustebsite, bet dulkių sluoksnis gali sulaikyti iki 30 proc. šviesos!

Prireikus daigus galima pernešti ant kitos – pačios šviesiausios namų palangės.

Taip pat iš vidinės palangės pusės patariama įrengti šviesą atspindinčius skydelius – tuos pačius ekranus iš folijos. Folija atspindės kambaryje esančią išsklaidytą šviesą atgal į daigus ir bendrą apšvietimą padidins 1,5–2 kartus. Tai paprasta ir veiksminga.

Papildomas apšvietimas fitolempomis

Lempa paprastai įrengiama 15–25 cm aukštyje virš augalų viršūnių. Jei daigai ištįso, atstumą galima sumažinti iki 10–15 cm. Tačiau būtina atidžiai stebėti, kad lapai neapdegtų (jei rankai po lempa darosi karšta, augalui taip pat bus per karšta!).

Lempas derėtų įjungti 12–14 valandų per parą, priklausomai nuo kiekvienos konkrečios kultūros poreikių.

Ir nė nebandykite naudoti įprastų lempų ar šilto spektro šviesos diodų – papildomam augalų apšvietimui jie neefektyvūs.

Daigų praretinimas ir vazonėlių išskirstymas

Silpniausius sėjinukus per tankiai pasėtuose plotuose geriau pašalinti. Jeigu sėjote į atskirus vazonėlius, juos reikėtų sustatyti erdviau, kad gretimų daigų lapai nesiliestų. Jiems augant, atstumą vis didinti.

Taip pat būtina kasdien pasukti daigyklas arba vazonėlius su daigais 180 laipsnių, kad augalai nepasvirtų į vieną pusę ir vystytųsi tolygiai.

Substrato papildymas

Tai ypač aktualu auginant pomidorus, paprikas, baklažanus, kopūstus ir gėles. Į dėžutes ir puodelius reikia atsargiai pripilti sauso, puraus substrato iki sėklaskiltinių arba net pirmųjų tikrųjų lapelių lygio. Netrukus iš po žeme atsidūrusios stiebo dalies išaugs pridėtinės šaknys ir daigai sutvirtės.

Tiesa, papildomai berti substrato reikia palaipsniui, keliais etapais – po 1–2 cm vienu kartu.

Apdorojimas augimo reguliatoriumi

Šiam tikslui galima naudoti specialius preparatus – vadinamuosius retardantus, kurie slopina pernelyg spartų stiebų augimą stabdydami augalų augimo hormono giberelino sintezę.

Tokios priemonės sustiprina stiebą, jį pastorina, intensyvina lapų spalvą. O ir šiaip pagerina daigų kokybę: jų imunitetas tampa stipresnis, ligų grėsmė mažėja.

Tačiau siekiant išvengti neigiamų pasekmių augalams labai svarbu laikytis gamintojo instrukcijų dėl dozavimo ir apdorojimo.

Viršūnių nupjovimas ir įšaknijimas

Radikalus, bet efektyvus metodas, deja, tinkamas tik pomidorams.

Reikia nupjauti augalo viršūnę virš 5–6 tikrojo lapelio, pamerkti į vandenį ir 5–7 dienas palaukti, kol išleis šaknis. Tada bus galima ją pasodinti kaip naują augalą.

Ant likusio „kelmelio“ lapų pažastyse išaugs naujos ataugos. Iš jų bus galima palikti porą pačių stipriausių.

Pikavimas gulsčiai arba labai giliai

Ir vėlgi, šis būdas tinka tik pomidorams.

Pikuojant vazonėlyje ar lovelyje reikia padaryti ilgą vagelę ir į ją paguldyti ištįsusį stiebą prieš tai pašalinus apatinius lapus. Paviršiuje turi likti tik viršūnė su lapais.

Atsargiai užpilkite paguldytą stiebą žemėmis – palaipsniui jis išleis šaknis per visą savo ilgį.

Stiebo susukimas žiedu

Toks būdas tinka agurkams, moliūgams ir cukinijoms. Ištįsusį stiebą galima atsargiai paguldyti ir, susukus žiedu palei vazonėlio kraštą, lengvai užberti žemėmis. Jis greitai išleis šaknis.

Jei laiku imsitės visų išvardintų priemonių, po kelių dienų pastebėsite teigiamus pokyčius: daigai liausis augę į aukštį, stiebas ims tamsėti ir sutvirtės, lapai įgaus sodrią spalvą, pradės vystytis nauji, stiprūs lapeliai. Augalas persiorientuos į šaknų sistemos kūrimą.

Jeigu nuo pat pradžių sėjinukams sukursite tinkamas sąlygas – parūpinsite daug šviesos, vėsos ir tinkamai laistysite, su ištįsimo problema išvis neteks susidurti.

The post Pavasarinė operacija „Daigai“ appeared first on Kauno savaitė.