Žiemą dažnai jas matome, tačiau net nepagalvojame, kas jos iš tikrųjų yra ir kaip gyvena.

Ar žinote, kur sniegenos dingsta vasarą?

Lietuvoje sniegenos gyvena nuolat. Tiesa, žmonės vasarą jų nemato, todėl nuo seno mano, kad šie raudongūžiai paukščiukai atlekia iš šiaurės – paukščiui duotas sniegenos vardas vaizdžiai iliustruoja šį įsitikinimą.

O ką mes žinome apie juodagalvę sniegeną? Pabrėžti jos pavadinimą būtina, nes be šios yra ir kitų sniegenomis vadinamų paukščių, kurie (kaip pas mus perinti raudongalvė sniegena) žiemos niekada nėra matę.

Sniegenos niekur neskraido

Vasarą nematome sniegenų, nes jos užsiėmę lizdų statymu ir jauniklių priežiūra, o tai reikalauja ramybės ir saugumo.

Todėl sutikti šiuos paukščius vasarą yra didelė retenybė, nors jos gyvena vos keliolikos kilometrų atstumu nuo miesto parkų ir sodų, kur mes taip dažnai jas matome žiemą.

Perėjimo metu sniegenėlės gana slapios ir tylios.

Be to, glaudžiasi mišriuose miškuose, kur gausu kadagių, eglių. Čia jos suka griozdiškus lizdus ir porą kartų per vasarą išveda po 4-5 jauniklius.

Sniegenos perimvietes kuria iki penkių metrų aukštyje, slėpdamos jas tarp tankių eglės šakų. Ši „maskuotė“ daro jas beveik nematomomis.

Skirtingai nei žiemą, kai ryškios patinų krūtinės išsiskiria snieguotų medžių šakų fone, vasarą jų blankesnės plunksnos puikiai susilieja su miško žaluma.

Savo mažylius sniegenos maitina kuo minkščiausiu maistu – įvairiais vabzdžiais, sėklelėmis.

Net ir palikę lizdą, jaunikliai ilgokai negali maitintis savarankiškai, nes jų snapai dar būna minkšti.

Uosių ar klevų sėklos, ant šakelių kabaliuojančios šermukšnių, gudobelių, šaltekšnių ar putinų uogos yra svarbiausias jų maistas.

Taigi, jei vasarą nepastebite sniegenų, tai nereiškia, kad jų nėra.

Jos tiesiog, kaip tikros maskuotės meistrės, slepiasi žaliuose, atokiuose miško kampeliuose, kur jaučiasi visiškai saugios.

Žiemą sniegenos gyvena miestuose

Miesto, sodo ar parko medžiuose juodgalves sniegenas galima išvysti jau antroje rudens pusėje. Kol medžiai su lapais, jas išduoda tylus, bet ramią dieną tolokai girdimas melodingas švilpsėjimas, kurį gali pamėgdžioti netgi visiškai klausos neturintis stebėtojas.

Šalnoms pakandus lapus, sniegenos tampa pastebimos iš tolo, ypač patinėliai, kurių pilvinė kūno pusė gražiai raudona, o juoda kepurėlė, tokios pat spalvos sparno plunksnos bei uodega dar labiau paryškina tą raudonumą.

Vasarą sniegenos mėgsta leisti laiką miškuose, kur kuria lizdus ir augina palikuonis. Tačiau atėjus šaltajam sezonui ir dingo įprastas maistas, jos keliasi arčiau žmonių – į sodus, parkus ir miesto skverus. Taip nutinka todėl, kad žiemą jos nebeįstengia rasti maisto gamtoje, o šalia žmonių visada gausu maisto.
Sniegenų mitybos pagrindą sudaro sėklos, medžių pumpurai ir uogos, tokios kaip gudobelė – todėl jas dažnai galima pamatyti sėdinčias ant šių medžių šakų. Įdomu, kad jos nevalgo uogų minkštimo, o tik išskelia sėklas, palikdamos visą kitą.

Pavasariop sniegenėlės ima laupyti klevų, vyšnių, slyvų pumpurus ar blindžių žirginiukus.

Beje, dėl pomėgio skabyti vaismedžių pumpurus sniegenos kai kur nemėgiamos. Žinia, kai savo sode aptinki, jog visi žiediniai vyšnių pumpurėliai nugnaibyti nuo šakučių, gali pakeisti požiūrį į šį paukštį. Žiemavietėse Anglijoje, kurias pasiekia ir mūsų paukščiai, jos padaro daug žalos sodams, tad ilgus metus jos netgi buvo aktyviai naikinamos.

Vasarą miško tankūs lapai slepia sniegenas nuo svetimų akių. Tačiau žiemą, prieš nušalusias šakas ir baltą sniegą, jų ryškios plunksnos matomos iš toli.

Ypač išsiskiria patinai su jų raudonomis krūtinėmis, todėl sniegenos tapo tikromis žiemos peizažų simboliais.

Sniegenos spalva priklauso nuo lyties

Kalbant apie ryškią plunksną – ji ne visoms sniegenoms būdinga.

Sniegenų patinai išsiskiria ryškiai raudona krūtine, juoda „kepurėle“ ant galvos ir mėlynu atspalviu ant sparnų. Jų nugara ir pečiai pilki, o juosmuo ir uodegos apačia balti, kas sukuria kontrastingą išvaizdą.

Tuo tarpu patelės atrodo kukliau: vietoj ryškios krūtinės jos turi pilkai rudą plunksną, o nugara – rudai pilką.
Jaunos sniegenos atrodo visai kitaip. Jų spalva daugiausia ruda, ir jos neturi charakteringos juodos „kepurėlės“.

Išvaizda ir dydžiu jos labiau primena zyles nei suaugusias sniegenas.

Įdomu, kad iš dešimties ornitologų išskiriamų sniegenų porūšių tik juodagalvių sniegenų patinai (Pyrrhula pyrrhula) turi ryškų spalvinį apdarą – jie tapo naujametinių atvirukų ir žiemos peizažų simboliu.

Sniegenos moka mėgdžioti – tai lietuviškos papūgos

Dar didesnė staigmena daugeliui žmonių bus tai, kad sniegenos sugeba kartoti garsus, kaip papūgos.

Jei išgirsite „pipsinčias“ sniegenas, žinokite, kad tai – ne giesmė, o tik bendravimo signalas, savotiška sąšauka visam pulkeliui.

O štai pavasarinė giesmė nors tyli, bet tikrai melodinga.
Sniegenos gali atkurti ne tik žinomus garsus, bet ir imituoti kitus. Pavyzdžiui, patelės lengvai imituoja varnų karkaliojimus, o nelaisvėje šie paukščiai išmokdavo čiulbėti arba netgi mėgdžioti kanarėlių giesmes.

Gebėjimas atkartoti melodijas buvo labai vertinamas, ir apmokytą paukštį buvo galima parduoti už didelius pinigus.
Šiandien sniegenos labai retai laikomos kaip dekoratyviniai paukščiai, ir jų gebėjimas kartoti garsus praktiškai nebekultivuojamas.

Jų prijaukinimas reikalauja ypatingo dėmesio: subalansuota mityba svarbi ne tik sveikatai, bet ir ryškios spalvos išsaugojimui. Tinkamomis sąlygomis sniegenos gali gyventi iki 15 metų ir išlikti žaviais žmonių kompanionais.

Patelės sniegenos svarbesnės už patinus

Sniegenų šeima turi unikalių ypatybių.

Patelės, kaip taisyklė, būna didesnės ir stipresnės už patinus, ir jos vaidina pagrindinį vaidmenį rūpinantis palikuoniais.

Be to, esant maisto trūkumui, patelės sulesa pačius skaniausius maisto produktus, palikdamos patinams tik likučius.
Patelė deda 4–6 kiaušinius, ir visa savo jėgas skiria maisto paieškai jaunikliams, kurie nuolat reikalauja maitinimo.

Tuo metu patinas atlieka stebėtojo vaidmenį, saugodamas lizdą ir apsaugodamas jį nuo pavojų. Po dviejų savaičių jaunikliai pradeda mokytis skristi, o po mėnesio tampa visiškai nepriklausomi.

    Įdomūs faktai apie sniegenas

Sniegenos yra gana plačiai paplitę paukščiai visame pasaulyje. Jų paplitimo arealas tęsiasi nuo Airijos iki šiaurinės Europos, Azijos ir Japonijos.

Sniegenos yra monogamiški paukščiai. Sudarę porą paukšteliai kartu išlieka kelis veisimosi sezonus.

XVI amžiuje Anglijos karlius Henrikas VIII pasmerkė sniegenas už jų „nusikalstamus išpuolius“ prieš vaismedžius, o parlamento aktas paskelbė, kad už kiekvieną sugautą ir nužudytą sniegeną bus mokamas vienas centas.

Vienu metu buvo populiaru laikyti sniegenas narvelyje dėl jų melodingos, tylios ir švilpimą primenančios giesmės.

Sniegenos turi vadinamus maisto maišelius, esančius jų burnos dugne. Todėl vienos kelionės metu jos gali parnešti daugiau maisto jaunikliams.

Dauguma sniegenų porų per metus užaugina dvi jauniklių vadas, kartais net tris.

The post Sniegenos – paukščiai, kuriais „pražysta“ žiema appeared first on Kauno savaitė.

Mes dažnai domimės egzotiniais drugiais ar retais tolimųjų kraštų paukščiais, tačiau gyvūnai, gyvenantys šalia mūsų, dažnai lieka lyg užmiršti.

Pavyzdžiui, ką įdomaus žinome apie žvirblius?

Šie nuostabūs paukščiai kasdien šmėžuoja mūsų akiratyje, tačiau išlieka beveik nematomi.

Visgi šie mažyliai stebina mokslininkus savo sumanumu, gebėjimu išgyventi net sudėtingiausiomis sąlygomis tiek miškuose, tiek triukšminguose didmiesčiuose.

Žvirblis – smulkus paukštelis, lietuvių tautosakoje dažnai vaizduojamas kaip gudrus, vikrus ir įkyrus vagišius. Literatūroje šio paukštelio simbolis kartais vaizduojamas kaip Dievo palankumo ženklas. Labai geras ženklas, jeigu žvirblis namuose susisuka lizdą. Sakoma, jog žvirblio čirškimas pranašauja lietų.

Žvirblis priklauso žvirblinių paukščių būriui. Viso skiriama 40 rūšių. Lietuvoje peri dvi žvirblių rūšys – Naminis žvirblis (Passer domesticus) ir Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus).

Kadaise žvirbliai buvo laikomi kenkėjais

Žvirbliai yra ištikimi žmonių palydovai. Jie gyvena šalia mūsų, suka lizdus po namų stogais ir visur mus lydi. Šie paukščiai taip gerai prisitaiko prie naujų sąlygų, kad išplito beveik po visą pasaulį – nuo Sibiro iki Australijos. Tačiau ne visur jų buvimas buvo pageidaujamas.

Australijoje, kaip ir daugelis įvežtų rūšių, žvirbliai pažeidė vietinę ekosistemą, sukeldami ekologinę krizę. Pavyzdžiui, jie pradėjo trukdyti vietinių papūgų gyvenimui – atiminėjo lizdų vietas ir varžėsi dėl maisto. Nors žmonės visokiais, net žiauriais būdais bandė juos išnaikinti, šie išradingi paukščiai išgyveno.

Kinijoje 1958 m. žvirbliams buvo paskelbta tikra karinė kampanija.

Mao Dzedungo įsakymu jie buvo laikomi kenkėjais, kurie naikina ūkininkų grūdus.

Visa šalis buvo įtraukta į kovą su paukščiais, ir per metus beveik visi žvirbliai buvo sunaikinti.

Iš pradžių tai atrodė kaip pergalė – derlius išaugo. Tačiau netrukus dėl žvirblių nebuvimo smarkiai padaugėjo skėrių, kurie sunaikino derlių.

Tai sukėlė badą, nusinešusį milijonus gyvybių.

Pasirodė, kad žvirbliai nebuvo priešai, o svarbūs pagalbininkai kovoje su vabzdžiais kenkėjais.

Ši pamoka amžiams pakeitė požiūrį į „plunksnuotuosius vagis“, kaip juos vadino kinai.

Mažieji gudročiai

Žvirbliai, kaip ir varnos, yra itin sumanūs paukščiai. Nepaisant jų nedidelio dydžio, jie puikiai susitvarko su gyvenimo sunkumais.

Pavyzdžiui, kai gauja ginčijasi dėl maisto, mažiausias ir gudriausias žvirblis nelenda į konfliktą – jis tyliai pagriebia kąsnelį ir nuskrenda į saugią vietą, kur ramiai užkandžiauja.

Šie paukščiai turi puikią atmintį ir greitai išmoksta atskirti pavojingus ir saugius žmones.

Jei horizonte pasirodo berniukai su akmenimis, žvirbliai iškart sukelia sąmyšį.

Tuo tarpu jie žino, kad ramiai snaudžiantis tingus katinas didelio pavojaus nekelia ir ramiai striksi šalia.

Tokie žaidimai – dar vienas jų intelekto požymis.

Poravimosi metu žvirbliai rodo rūpestingumą: patinėliai padeda patelėms auginti jauniklius.

Per vieną sezoną pora gali išvesti net iki keturių vadų.

Ką lesa žvirbliai

Žvirbliai yra tikri augalinio pasaulio gurmanai. Jie mėgsta grūdinių kultūrų, žolių ir net piktžolių sėklas. Taip pat noriai vaišinasi žiedų pumpurais, serbentų, vyšnių ar vynuogių uogomis. Jų mityba keičiasi priklausomai nuo sezono.

Pavasarį ir vasarą žvirbliai tampa vikriais medžiotojais: tėvai maitina savo jauniklius baltymingu maistu. Vabzdžiai, lervos, vikšrai – tai pagrindinis „meniu“ mažiesiems paukšteliams.

Žvirbliai kruopščiai ieško maisto ant lapų ir žemės, o kartais net numuša amarus nuo augalų sparnais, kad vėliau juos surinktų.

Per sezoną jie sunaikina didžiulį kiekį kenkėjų, teikdami didelę naudą sodininkams.

Žiemą žvirbliams išgyventi sunkiau. Jie neturi riebalų atsargų, todėl be maisto gali išgyventi vos kelias dienas. Norint padėti šiems plunksnuotiems kaimynams, juos galima maitinti sėklomis ar džiovintomis uogomis, tačiau reikėtų vengti duonos, sūrių ar saldžių produktų – tai kenkia jų sveikatai.

Neįprastas žvirblių elgesys

Žvirbliai atrodo paprasti paukščiai, tačiau jų elgesys slepia įdomių bruožų. Pavyzdžiui, patinėliai turi ypatingą „skiriamąjį ženklą“ – juodą „kaklaraištį“. Kuo jis didesnis, tuo aukštesnė žvirblio padėtis pulke.

Žvirblio širdis – tikras motoriukas. Ramybės būsenoje ji plaka neįtikėtinu greičiu – 400–600 kartų per minutę, o skrendant dažnis pasiekia net 1000 dūžių!

Tačiau tokia veikla turi ribas – žvirbliai negali skraidyti ilgiau nei 20 minučių, nes jiems būtinas reguliarus poilsis.

Įdomu tai, kad stiprus išgąstis gali sukelti šių paukščių širdies smūgį.

Net jų judėjimo būdas išskirtinis. Žvirbliai šokinėja, o ne vaikšto, nes jų kojos yra labai trumpos. Šokinėjimas jiems leidžia taupyti energiją ir būti itin vikriems.

The post Tie (ne)paprasti žvirbliai appeared first on Kauno savaitė.

Šis vaizdingas palyginimas dažnai siejamas su stručiais, kurie esą slepia galvą smėlyje susidūrę su pavojumi.

Pirmasis apie tai prabilo romėnų rašytojas enciklopedistas Plinijus Vyresnysis, savo pastebėjimu pasidalinęs prieš maždaug du tūkstančius metų.

Tačiau ar tai tikra tiesa? Kaip tada strutis kvėpuoja būdamas po žeme?

Ar strutis slepia galvą?

Senovėje gamtininkai strutį laikė ne tik didinga, bet ir labai keista būtybe. Pasak mokslinio populiarinimo žurnalo „Live Science“, Plinijus Vyresnysis vienoje pirmųjų enciklopedijų „Gamtos istorija“ bandė aprašyti įvairius to meto gyvūnus. Jo knygoje minima, kaip strutis slepia galvą krūmuose, kad taptų nematomas.

Tikėtina, kad smėlio mitas atsirado dėl vertimo netikslumų.

Plinijus pabrėžė, kad šie paukščiai gali suvirškinti beveik viską, tačiau pasižymi „stulbinančiu kvailumu“ – esą slepia galvą ir kaklą, tikėdamiesi, kad jų didelis kūnas liks nematomas.

Visgi, nepaisant šio spalvingo aprašymo, strutis niekada neslepia galvos, net ir didžiausio pavojaus akivaizdoje.

Stručių gyvenimo būdas

Strutis yra didžiausias paukštis pasaulyje, gyvenantis Afrikoje.

Jis gali siekti 2,7 m aukštį ir sverti iki 130 kg! Nors yra įspūdingo dydžio, strutis turi nedidelę galvą, ir kai kurios jo įpročių detalės gali sukurti įspūdį, kad jis slepia galvą smėlyje.

Pavyzdžiui, strutis nekuria lizdų kaip kiti paukščiai – vietoj to jis iškasa negilų griovelį smėlyje ar žemėje, kur deda kiaušinius.

Tėvai paeiliui perstato kiaušinius duobėje, palaikydami optimalią temperatūrą.

Kai strutis nuleidžia galvą prie kiaušinių, gali atrodyti, kad slepia ją smėlyje.

Gali būti, kad Plinijus Vyresnysis stebėjo kaip tik tokį momentą. Be to, strutis daug laiko praleidžia su galva prie žemės ieškodamas maisto – jis minta žolėmis, tačiau taip pat gaudo smulkius gyvūnus, tokius kaip pelės, varlės ir vabzdžiai. Tai taip pat gali sukelti „slėpimosi“ iliuziją.

Kaip strutis ginasi nuo plėšrūnų?

Jei strutis neslepia galvos smėlyje, kaip jis ginasi nuo plėšrūnų?

Viskas paprasta – juk jis ne tik didžiausias, bet ir greičiausias paukštis pasaulyje.

Susidūręs su pavojumi, strutis mieliau bėga, pasiekdamas net iki 70 km/h greitį – beveik tiek pat, kiek automobilis!

Jei pabėgti nepavyksta, šis milžiniškas paukštis gali atsigulti ant žemės ir ištiesinti kaklą, taip susiliedamas su aplinka.

Norėdami apsaugoti jauniklius, suaugę stručiai gali net pakelti dulkių debesį naudodami sparnus, kad atitrauktų plėšrūnų dėmesį.

Ekstremaliausioje situacijoje strutis gali stipria koja smogti, ir šis smūgis gali net parblokšti liūtą.

Kodėl strutis negali skraidyti?

Būtų gerai, jei strutis galėtų skristi, tačiau, kaip ir naminės vištos, šis paukštis neturi šios galimybės dėl kelių priežasčių.

Kadaise šie dideli paukščiai turėjo sparnus, tačiau ilgainiui jų gyvenimas tapo visiškai sausumos, todėl prarado gebėjimą skraidyti.

Stručių svoris gali siekti iki 150 kg, tad pakilimas nuo žemės būtų neįmanomas.

Skrydžiui jiems reikėtų itin galingų raumenų ir plaučių, taip pat tuščiavidurių kaulų.

Nors stručių sparnai vis dar yra, jie per maži ir nepritaikyti skrydžiui.

Tačiau jie puikiai pasitarnauja pusiausvyrai greito bėgimo metu ir yra naudojami per tuoktuvių šokius dėmesiui patraukti.

The post Ar strutis tikrai slepia galvą smėlyje? appeared first on Kauno savaitė.