Šiemet iniciatyva „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ mini simbolinę pilnametystę – užaugo pirmoji karta, kuri niekada negyveno pasaulyje be šios tradicijos.

Organizatoriai pasidalino šių metų giedojimo vietų Lietuvoje sąrašu.

Unikali tradicija, kurios neturi jokia kita tauta, gimė 2009 metais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.

Tąkart aplink pasaulį plaukusi jachta „Ambersail“ pakvietė lietuvius, kad ir kur jie būtų, vienu metu sugiedoti „Tautišką giesmę“.

Vienkartine iniciatyva sumanytas kvietimas tapo kasmetine tradicija, kuri suburia lietuvius dešimtyse pasaulio valstybių ir simboliškai sujungia juos per visas laiko juostas.

„Tuomet galvojome, kad himną sugiedosime vieną kartą – Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Tačiau po metų pasaulio lietuvių bendruomenės pačios paklausė: „O kaip šiemet?“ Tą akimirką supratome, kad gimė tradicija“, – sako jos sumanytojas Raimundas Daubaras.

Lietuvos himną kasmet gieda 150 užsienio Lietuvių bendruomenių, prie iniciatyvos prisijungia dešimtys tūkstančių išeivijoje gyvenančių mūsų šalies piliečių tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tuo pačiu giesmė plačiai skamba ir Lietuvoje.

Šiemet „Tautiška giesmė“ taps pagrindiniu Vilniuje vyksiančios Lietuvos moksleivių dainų šventės akcentu.

Liepos 6 dieną 21 valandą Lietuvos himnas iš Vingio parko jaunimo balsais pasklis po visą pasaulį, simboliškai sujungdamas tūkstančius Dainų šventės dalyvių ir lietuvius visuose žemynuose. Giedoti kartu su moksleiviais kviečiami visi norintys.

Iniciatyvos organizatoriai pasidalino ir kitų Lietuvos vietų, kuriose skambės Tautiška giesmė, sąrašu.

Jis sudarytas remiantis miestų ir miestelių atstovų bei bendruomenių pateikta informacija.

Sąrašas nėra galutinis – giedoti Tautišką giesmę galima visur, burtis su šeima, draugais ir kaimynais lietuviai kviečiami visame pasaulyje.

Kur Lietuvoje liepos 6 d. 21 val. bus galima giedoti Tautišką giesmę kartu su vietos bendruomenės nariais:

•       Ariogala – Tado Daugirdo aikštė
•       Aukštadvaris – Centrinė aikštė
•       Baleliai – prie Balelių UDC
•       Betygala – Raseinių rajono kultūros centras
•       Bijūnai – Universalus daugiafunkcis centras
•       Biržai – Biržų kultūros centro kiemas
•       Darsūniškis – Darsūniškio piliavietė
•       Deltuva – prie senosios klebonijos
•       Druskininkai – Druskonio ežero amfiteatras
•       Dusmenys – Pijuoso kalnas
•       Garliava – Garliavos Kaimynystės parkas
•       Ignalina – Ignalinos miesto aikštė
•       Joniškis – Kultūros centro lauko estrada
•       Kalviai – Bendruomenės namų kiemelis
•       Kaulakiai – Laisvalaikio ir sporto aikštė
•       Kazlų Rūda – Atgimimo gatvės alėja (prie savivaldybės)
•       Krikštėnai – prie kultūros namų
•       Kupiškis – Lauryno Gucevičiaus aikštė
•       Laičiai – Bendruomenės parkas
•       Lentvaris – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
•       Leipalingis – Alėjos g. 30
•       Liaušiai – prie paminklo „Lietuvai 100“
•       Lyduokiai – skveras prie Pilaitės
•       Onuškis – Kipro Petrausko aikštė
•       Pažėrai – Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
•       Paluknys – Seniūnijos aikštė
•       Panevėžys – Laisvės aikštė
•       Radviliškio rajonas – Raginėnų piliakalnis
•       Raudondvaris – Raudondvario dvaras
•       Raseiniai – Palenčių piliakalnis
•       Rūdiškės – Kultūros centro aikštė
•       Rykantai – Universalus daugiafunkcis centras
•       Senieji Trakai – Parkelis
•       Siesikai – prie Siesikų ežero
•       Sližiai – Sližių piliakalnis
•       Šešuoliai – prie Nepriklausomybės paminklo
•       Šiauliai – Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parkas
•       Šventupė – prie koplytstulpio
•       Taujėnai – Vasaros estrada
•       Tiltai – Tiltų kaimo kryžius
•       Trakai – Trakų kultūros ir meno centras
•       Ukmergė – Piliakalnio papėdė
•       Vepriai – prie skulptūros „Šernas“
•       Vidiškiai – prie Švč. Trejybės bažnyčios
•       Viečiūnai – Bendruomenės centro kiemelis
•       Vilūnai – Bendruomenės namų kiemelis
•       Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių geležinkelio stotys bei tuo metu važiuojantys traukiniai
•       Zarasai – prie Zarasų apžvalgos rato
•       Žagarė – Miesto aikštė
•       Želva – prie fontano
•       Žemaitkiemis – Berzgainių piliakalnis
•       Žuklijai (Grendavė) – Žuklijų piliakalnis

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių geležinkelio stotyse bei tuo metu važiuojančiuose traukiniuose giedoti kviečia LTG.

The post Kur šįvakar giedoti Tautišką giesmę Lietuvoje? appeared first on Kauno savaitė.

Čia susitinka gamta ir miestas, asmeninės istorijos ir kolektyvinė atmintis, tradicinės technikos ir šiuolaikinės meno formos.

Kas dvejus metus rengiama paroda jau seniai tapo reikšmingu Aukštaitijos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

Nors jos istorijos pradžia siekia 1995-uosius, dabartinę formą ji įgijo 2005 metais, kai buvo nuspręsta renginį paversti nuolatine regiono profesionaliojo meno apžvalga.

Pasak Panevėžio dailės galerijos direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai, menotyrininkės Aurelijos Seilienės, tai ne tik Panevėžio apskrities, bet ir viso Aukštaitijos regiono menininkus vienijantis projektas.

„Parodoje dalyvauja kūrėjai, kurie gyvena, kuria Aukštaitijoje arba vienaip ar kitaip save su šiuo regionu tapatina. Kaskart pasirenkame temą, kuri padėtų suvienyti labai skirtingų dailės sričių autorius ir suteiktų parodai kryptį“, – sako menotyrininkė.

Šiemet ta kryptimi tapo „Įkvėpimo topografija“.

Gamta ir kultūra – neatskiriami poliai

Iš pirmo žvilgsnio parodos tema atrodė gana paprasta.

Organizatoriai tikėjosi išsiaiškinti, kas šiandien labiau veikia menininkų kūrybą – gamta ar sociokultūrinė aplinka.

Tačiau rengiant ekspoziciją paaiškėjo, kad aiški riba tarp šių dviejų pasaulių kūryboje neegzistuoja.

„Manėme, kad ekspoziciją galėsime suskirstyti į dvi dalis, tačiau per atranką labai aiškiai pamatėme, jog tarp šių dviejų polių nėra aiškios skirties ir praktiškai visų autorių kūryba įkvėpta jų abiejų. Tai buvo savotiškas atradimas parodos organizatoriams, planavusiems, kad pagal menininkų atsakymus ekspoziciją bus galima suskirstyti“, – pasakoja A. Seilienė.

Šis atradimas tapo savotiška visos parodos ašimi.

Kūriniuose gamtos vaizdiniai persipina su miestų struktūromis, istorijos ženklai – su asmeninėmis patirtimis, o kasdienybės detalės tampa universalių prasmių nešėjomis.

Mažiau autorių, daugiau koncentracijos

Parodoje darbus pristato 26 autoriai.

Nors ankstesnėse ekspozicijose jų būdavo apie keturiasdešimt, mažesnis dalyvių skaičius leido išryškinti kiekvieno kūrėjo individualumą.

Kaip ir daug metų iš eilės, dominuoja tapyba. Tačiau šalia jos atsiveria ir plati kitų meno formų panorama – fotografija, tekstilė, stiklo menas, instaliacija, koliažas.

Įdomu tai, kad šiemet ekspozicijoje neliko keramikos kūrinių.

Anot A. Seilienės, tai nereiškia, kad regione nebeliko šios srities kūrėjų. Greičiau tai liudija aukštus parodos reikalavimus – vienas svarbiausių kriterijų yra pristatyti naujus darbus, atitinkančius pasirinktą temą.

Dialogai tarp kūrinių

Parodoje netrūksta netikėtų kūrybinių susitikimų.

Stiklo menui atstovauja Panevėžyje kuriantis amerikietis Markas Ekstrandas ir panevėžietė grafikė Jolita Puleikytė, šįkart pasirinkusi ne grafiką, o stiklą.

Jos vazose svarbiausiu elementu išlieka piešinys, todėl autorės braižas atpažįstamas net ir naujoje medžiagoje.

Tarp šių dviejų kūrėjų darbų užsimezga savotiškas dialogas. Ir neatsitiktinai – būtent M. Ekstrando kūryba paskatino J. Puleikytę atrasti naują meninę kryptį.

Originaliais sprendimais stebina ir Girmantas Rudokas. Menininkas kaip visada pasirenka savo autorinę techniką – audžia, pina iš grafikos elementų. Bet šįkart jo ekspozicija papildyta netikėtu skulptūriniu objektu – šachmatų lenta.

Nuo Ispanijos akmenukų iki analoginės fotografijos

Tarp parodos dalyvių – ir ilgamečiai jos autoriai, nuolat ieškantys naujų kūrybos kelių.

Tapytojas Eugenijus Marcinkevičius pastaruosius keletą metų nemažai dirba su akmeniu ir vis daugiau laiko praleidžia Ispanijoje. Tai atsispindi ir jo kūryboje – parodoje eksponuojami kūriniai iš Ispanijoje surinktų akmenukų.

Fotomenininkas Žilvinas Kropas kūryboje naudoja labai daug analoginės fotografijos būdų. Parodoje pristatomą jo darbą papildo instaliacinis elementas – ryškalų vonelė su joje ryškėjančia nuotrauka. Taip pats fotografijos procesas tampa ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą.

Edvinas Klimas pristato, kaip įprasta šiam menininkui, itin didelio formato koliažą „Siena“, sudarytą iš daugybės sluoksnių – senų tapetų, laikraščių, plakatų ir dirbtinio intelekto sugeneruotos kompiuterinės grafikos. Tame darbe susitinka skirtingi laikai ir skirtingos tikrovės.

Kasdienybės grožis ir vaikystės košmarai

Parodoje netrūksta itin asmeniškų pasakojimų.

Kaip visada nustebina tapytoja Irina Nosova, šįkart atsisakiusi romantizuotų vaizdų ir žvilgsnį nukreipusi į kasdienybės detales, į paprastą, negražią, neįdomią buitį, bandydama ir nereikšmingose smulkmenose surasti grožį.

Jos paveiksluose atsiranda drabužių krūvos, indai, pirkinių maišai – daiktai, kurių dažniausiai nepastebime, į kuriuos nekreipiame dėmesio, bet jei gerai įsižiūrėtume, ir juose išvystume meno kūrinį.

Visai kitokią emocinę patirtį siūlo Ričardas Peleckas. Didelio formato triptike autorius vaizduoja savo vaikystės košmarą – sapną, kuriame ant jo krinta dėžės.

Juodos ir baltos spalvų kontrastai bei griežtos geometrinės formos kuria nerimo ir spaudimo atmosferą.

Tekstilės alchemija

Nebe pirmą kartą „Aukštaitijos dailėje“ dalyvauja tekstilininkė Auksė Draugelienė. Menininkė kūriniuose derina individualią autorinę techniką su vienu seniausių Japonijos audinių marginimo būdų – šibori. Ši technika pagrįsta audinio glamžymu ir merkimu į dažus: į susiglamžiusio audinio linkius susigėrę dažai sukuria unikalius raštus. A. Draugelienė šį procesą papildo dar vienu netikėtu elementu – rūdimis, kurios tekstilei suteikia savitą spalvinį ir faktūrinį charakterį.

Parodoje eksponuojami ir garsios tekstilininkės, vyresnės kartos menininkės Ksaverijos Kaziūnaitės darbai. Jie sukurti autorine technika ir liudija ilgametę kūrėjos patirtį bei savitą požiūrį į tekstilės meno galimybes.

Ar dar galima tikėti tuo, ką matai?

Bene vienu aktualiausių parodos kūrinių tampa fotografo Arvydo Gudo instaliacija „Likutinė šviesa“.

Kūrinio centre – Respublikos gatvės vaizdas, tiesiogiai perduodamas per kelias filmavimo grandis. Viena kamera tiesiogiai filmuoja vaizdą gatvėje, kita – vaizdą pirmoje kameroje, o antros kameros vaizdą perduoda trečia. Kiekviename etape tikrovė vis labiau nyksta, kol galiausiai pirminis vaizdas, matomas gatvėje, nebeatpažįstamas.

Darbas kelia klausimą, kuris šiandien ypač aktualus dirbtinio intelekto ir manipuliuojamų vaizdų epochoje: ar vis dar galime pasitikėti tuo, ką matome?

„Fotografija visada buvo laikoma tikrovės atspindžiu: jei yra nufotografuota, vadinasi, tai tiesa. Bet šiandien mes nebegalime tikėti jau ne tik fotografijoje užfiksuotu, bet ir judančiu vaizdu“, – sako A. Seilienė.

Užmirštiems menininkams atminti

Parodos centre žiūrovus pasitinka bene simboliškiausias ekspozicijos kūrinys – Henriko Mazūro instaliacija, sukurta iš elektros stulpo ir šviestuvo.

Kūrinys skirtas užmirštiems menininkams atminti.

Lankytojas gali sukti specialią rankenėlę ir taip įžiebti šviesą. Kol ji negęsta, tarsi esi po rampų šviesa. Tačiau apšvietimas veikia tik tol, kol sukama rankenėlė.

Paprastas mechanizmas čia tampa metafora kūrybai ir menininko likimui.

Kol kuri, tol esi matomas. Sustojus – ima gaubti tamsa.

„Vos nustojame kurti, panyrame į tamsą“, – į darbą dėmesį atkreipia A. Seilienė.

Aukštaitijos meno pulsas

Šalia gerai žinomų regiono kūrėjų – fotomenininkų Marijos Šileikaitės-Čičirkienės, Stasio Povilaičio, tapytojų Eugenijaus Nalivaikos, Dariaus Misiūno, Ramūno Grikevičiaus, Artūro Stančiko, Sigito Laurinavičiaus, Dianos Rudokienės, Marijos Rudokaitės-Kazlauskienės, Faustos Diržytės, Aukštaitijos Pikasu vadinamo Rimvydo Pupelio – parodoje debiutuoja ir nauji menininkai.

Pasak A. Seilienės, „Aukštaitijos dailės“ viena iš misijų – ne tik fiksuoti regiono meno procesus, bet ir kurti erdvę, kurioje susitinka skirtingos kartos, patirtys bei kūrybinės kalbos.

Per daugiau nei tris dešimtmečius ši paroda tapo savotišku Aukštaitijos meno barometru.

The post Aukštaitijos menininkai atveria savo kūrybos teritorijas appeared first on Kauno savaitė.

O praturtinti tikrai galime – kad ir dialogišku žvilgsniu į prasmingus atskirų asmenybių darbus lietuvių kalbai puoselėti ir branginti.

Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus ir Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ iniciatyva bendradarbiaujant su kitomis institucijomis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengta Gimtosios kalbos šventė „Lituanistikos kartų dialogas Panevėžyje: Petras Būtėnas (1896–1980) ir Eugenijus Urbonas (1935–2019)“.

Kalbėta apie 1925–1944 m. Panevėžio mokytojų seminarijoje ir kitose miesto gimnazijose lietuvių kalbos mokytoju dirbusio kalbininko Petro Būtėno darbus, pasitikta ir knyga „Eugenijus Urbonas lituanistikos kelyje“.

Tautos ugdytojas

Ateitininkas, savanoris, žurnalistas, vertėjas, mokslininkas tautotyrininkas, geografinės ir istorinės lituanistikos kūrėjas, mokytojas, visuomenininkas – Petras Būtėnas (1895–1980) valstybę kūrė augindamas ir auklėdamas šimtus Panevėžio krašto jaunuolių.

Jis yra vos ne visų svarbiausių XX amžiaus istorinių įvykių liudininkas. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ankstyvosios vaikystės metais, pagardintais ir piemenuko duonos skoniu, XX a. pradžioje P. Būtėnas ne kartą matė į tėvų kiemą Dovydų kaime arkliuko traukiamu vežimu atidardėjusį Jurgį Bielinį su nauja lietuviška knyga ar laikraščiu, vėliau po mėnesį kitą pasėdėjo daraktoriškų pradžios mokyklėlių suole arčiau namų buvusiuose Vaškuose, Grūžiuose, Joniškėlyje.

Paskui trejus metus – ir kantriai tėvo iš naujų lentų specialiai sukaltame ir į dviklasę Linkuvos mokyklą atvežtame suole – mat lietuviukus rusifikuoti nusiteikęs direktorius Kraševskis (buvo 1906 m. ruduo) šio Būtėnų vaiko priimti nenorėjo: girdi, klasėje suolo – nė vieno laisvo.

Bet sumanusis Juozapas Būtėnas išeitį greit surado, iš naujų lentų suolą sukalė, į klasę atvežė, jos gale pastatė ir sūnų pasodino. Tai argi direktoriui galėjo patikti tokio nesukalbamo tėvo vaikas? Dėl to ir kentėjo tas vaikas, neretai niekinamas, nežinia už ką kampan pastatomas.

Vėliau per mėnesį kitą Petras Būtėnas pažino ir Mintaujos aplinką. Kadangi arčiau namų buvo Bauskė su ką tik įsteigta progimnazija, įstojo į ją. Lietuvių ten mokėsi daugiau ir greit P. Būtėnas tapo grupelės (tai buvo ateitininkai) vadovu. Kartu ir jaunuoju knygnešiu, draugams net nesuprantant, iš kur tos lietuviškos spaudos jis gaunąs, ir sekmadieninio ratelio prie Bauskės katalikų bažnyčios siela.

Didžiųjų mokytojų apsuptyje

Šį gyvenimo etapą mokantis nelietuviškoje aplinkoje greit pakeitė kitas. Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, nuo 1915 m. rudens P. Būtėną privertę atsidurti Martyno Yčo gimnazijoje Voroneže.

Ten susipažino su tada jau kalbos autoritetu laikytu Jonu Jablonskiu ir šio akyse pelnė patikimo mokinio vardą.

Voroneže P. Būtėnas įgijo ir pirmuosius vertimų įgūdžius, kai vakarus leido bute pas J. Balčikonį ar J. Jablonskį vis svarstydami, koks žodis būtų geriau tai ar kitai Anderseno ar Haufo pasakai.

Voroneže P. Būtėnas įgavo ir spaudos bendradarbiui bei leidinių redaktoriui reikalingų gebėjimų, taip pat bendraamžiai pažino jį kaip itin sumanų ateitininkų veikėją. Ten jis matė ir 1917 m. revoliucijos baisumus… Žodžiu, druskos P. Būtėno kely tuo laiku netrūko. Ir jos dar padaugėjo, kai 1918 m. pačioje pabaigoje (nepraėjus nė pusmečiui po sugrįžimo iš Voronežo) per Lietuvą nuvilnijo žinia: „Tėvynė pavojuje!“ ir laukia savanorių gretos.

P. Būtėnas pažino ir jų kasdienybę tarnaudamas Širvintų–Ukmergės ruože, o nuo 1920-ųjų pradžios – ir studijų vakarais skonį, kai lankė Aukštuosius kursus Kaune ir nuo 1922 m. buvo studentas filologas universitete.

Šiuo laiku P. Būtėnas, bendraudamas prof. Kazimieru Būga, prof. Jonu Jablonskiu, prof. Eduardu Volteriu, doc. Juozu Tumu-Vaižgantu ir kt. subrendo kaip itin plataus akiračio būsimasis lietuvių kalbos mokytojas, mokslininkas lituanistas ir tautotyrininkas.

Mokytojas legenda

Panevėžys P. Būtėno biografijoje ir gyvenime yra išskirtinis etapas (1925–1944 m. liepa). Tuo metu ir visuomenės sąmonėje įsitvirtina mokytojo ne tik kaip gero dėstomojo dalyko žinovo, bet ir kaip didelės erudicijos, visuomeniškai aktyvios asmenybės vaizdinys. Toks Panevėžyje ir buvo P. Būtėnas.

Kažin ar suklystume sakydami, kad mieste jis laikytas žinomiausiu ir bene didžiausią autoritetą turinčiu mokytoju. Reiklus ir dalykiškas per pamokas (bet jos įdomios) mokytojų seminarijoje, turininga popamokinė veikla skatinant, kad kuo daugiau mokinių būtų „Lietuvių tautotyros ir senienų rinkimo draugijos“ nariai, aktyvus katalikiškų vertybių propaguotojas, kelių organizacijų narys, straipsnių į daugumą tuomet ėjusių laikraščių ar žurnalų autorius. O dar ir mokomųjų knygų rašymas ir leidimas, lietuvių kalbos, ypač gimtosios tarmės, tyrimas, žodžių rinkimas Lietuvių kalbos žodynui – toks galėtų būti P. Būtėno asmenybę geriau suvokti padedantis veiklų sąrašas.

1936 m. yra irgi savita riba, kai dėl Lietuvoje vykdytos švietimo reformos Panevėžio mokytojų seminarija baigė gyvuoti.

P. Būtėnas jau dirbo mergaičių gimnazijoje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija), be to, turėjo pamokų vyrų gimnazijoje.

Likimo išbandymai

Dar vienas istoriškai svarbus etapas – 1940-ųjų liepa, kai P. Būtėnas naujosios sovietų valdžios jėga atsiduria už grotų Panevėžyje. Lieka trauma visam gyvenimui, sielvartas dėl namuose konfiskuotų knygų, dialektologinių užrašų ir dėžių su kortelėmis žodynui taip pat nemąžta. Skausmą didina greit ir Antrasis pasaulinis karas su valdžių kaita (tai vieni, tai kiti…), didžiulę atsakomybės naštą atneša direktoriaus pareigos (nuo 1942 m.) Panevėžio vyrų gimnazijoje.

Toliau – traukimasis iš Lietuvos 1944 m. vasarą, Vokietijos DP stovyklos, visuomeninė veikla tenai ir kelionė 1949 m. į užjūrius su nelengva kasdienybe ir amžinu rūpesčiu dėl Panevėžyje likusios žmonos „Kaipgi mano Malvutė su vaikais?“ Ir darbas darbas darbas. Nesvarbu, kad išspausdinti pavyksta tik nedidelę dalį savo tyrimų Lietuvos valstybės sienų, istorijos, vietovardžių ar kitais panašiais klausimais.

Apibendrindami P. Būtėno per XX amžių, ypač nuo pirmųjų dešimtmečių, nueitus gyvenimo etapus, per juos įgytas patirtis ir nuveiktus darbus, matome didžiulį pokytį ir Panevėžio, ir visos Lietuvos švietimo sistemos kelyje.

Tarp Vilniaus ir Panevėžio

Kita jau vėlesniais laikais, tiksliau – nuo 1958 m., prasmingai tęsusi iš anuometinės nepriklausomos Lietuvos inteligentų perimtąsias tradicijas ir buvusi plataus akiračio asmenybė, be žinių per pamokas teikimo, daug dėmesio skyrusi mokinių vidiniam pasauliui ugdyti ir turtinti, taip pat sudariusi sąlygas mokytojų kūrybiškumui skleistis, buvo ilgametis Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos (anksčiau tai 2-oji vidurinė) direktorius, lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Eugenijus Urbonas (1935–2019). Sakome ilgametis, nes šiai įstaigai jis vadovavo 29-erius metus – nuo 1973 iki 2002 m.

Išskirtinis E. Urbono darbų rezultatas – dar niūriu sovietmečiu humanitarinę (!) ugdymo kryptį pasirinkusi gimnazija buvo sutvarkyta ir jaukiai įrengta.

Jei kiltų klausimas, kaip ir iš kur čia Panevėžy E. Urbonas atsirado, žvilgsnį turėtume nukreipti į Vilnių, į daukantiškos dvasios nepraradusį universitetą.

Universitetas apskritai svarbus Urbonų šeimos gyvenime. Čia 1953 m. rugsėjį studijas Istorijos-filologijos fakultete pradėjo Sibiro šalčių su iš lupenų gabaliukų užsiaugintų kelių bulvių skonio dar nepamiršusi Dainora Tamošiūnaitė, mokytojų dukra. Į universitetą Dainora studijuoti atvyko jau turėdama Subačiaus vidurinės mokyklos (Kupiškio r.) atestatą.

E. Urbonas, kilęs nuo Juodaičių (Raseinių r.), baigęs Ariogalos vidurinę, į Vilnių atvyko su mediniu tėvelio sukaltu lagaminu. Atsiminimuose „Apie mūsų šeimą“ Dainora rašo, kad jų draugystė trečio kurso pavasarį prasidėjo po vieno kito pokalbio ir nuėjimo į kiną…

Susituokė abu slapta per 1956 m. Kalėdas Juodaičiuose.

Šie studentai tada jau žinojo, kas yra tų metų Vengrijos įvykiai, dar gal ir kojų virpulys neišblėsęs buvo prisiminus, kai po Vėlinių vakaro prie Jono Basanavičiaus paminklo Rasų kapinėse paspruko abu laimingai į šalį. Mat kai kurie bendramoksliai tada buvo pavėžėti mašinoje su tamsia būda iki tam tikrų rūmų…

Jiedu ir jų kursas – buvo tie, kuriuos ugdė geriausi Literatūros katedros dėstytojai. Tik šie dėstytojai turbūt per mažai paskaitų turinį skiedė raudona gija, tad nuo 1957 m. buvo persekioti ir po metų kitų netgi priversti išeiti iš darbo. Bet diplominiam darbui Eugenijus vis tiek nepabijojo imtis temos „Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ stilius“.

Humanitarinis atgimimas

Po studijų, baigtų 1958 m., šios šeimos gyvenime darbų pradžia Geležiuose (Panevėžio r.) ir Panevėžio 4-ojoje vidurinėje buvo nelengva. Reikėjo ir vaikus auginti, ir savo stogo paieška rūpintis, ir, kad išgyventų, žvalgytis, kur pamokų gauti. Gerai, kad Tiltagaliuose šeima turėjo ramstį – ten po tremties gyveno Dainoros mama – mokytoja Valerija Tamošiūnienė.

Stabiliau šeima pasijautė po 1973-iųjų rugsėjo. Dainora lietuvių kalbos mokytoja pradėjo dirbti ką tik pastatytoje 10-ojoje vidurinėje, Eugenijui buvo pasiūlyta vadovauti 2-ajai vidurinei. Jai kurti, modernizuoti ir garsinti E. Urbonas jėgų tikrai negailėjo. Pirmiausia sugebėjo pritraukti nemažai gerų specialistų, ypač buvo stipri surinkta kūrybinga lituanistų komanda.

1975 m. mokyklai pasirinkus humanitarinę ugdymo kryptį, atsivėrė naujų galimybių. Šios mokyklos vaikai tikslingai buvo lavinami ir po pamokų. Greit sugalvota švęsti Vardo dieną, pradėta organizuoti analogo mieste (o gal ir Lietuvoje?) neturėjusius „Poezijos pavasarius“, pasipylė įdomiausios išvykos po žymiausias Lietuvos istorijos vietas, taip pat kelionės į Baltarusiją, Ukrainą, Pabaltijo šalis.

Kaip vadovas, E. Urbonas nemažai nuveikė mokyklai pereinant į gimnaziją. Jos vardas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų tapo dar labiau žinomas, kai buvo atsigręžta į istoriją, kai pradėta organizuoti susitikimus ir konferencijas su ikikarinių laikų gimnazijos auklėtinėmis, rinkti jų atsiminimus ir juos leisti atskiromis knygomis.

Per kasmet rengiamus „Poezijos pavasarius“ ir mokiniai, ir mokytojai, ir netgi miesto bendruomenė turėjo progų pamatyti ir artimiau susipažinti su tų metų laureatais, pabendrauti, paskaityti kūrybos.

Nemaža dalis mokinių dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Jų rezultatus atspindi surinktos įvairiažanrės tautosakos aplankai, saugomi Literatūros ir tautosakos institute Vilniuje ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Vertindami E. Urbono veiklą šiuo požiūriu, galėtume sakyti, kad sėkmingai jis tęsė ir toliau skleidė P. Būtėno su Panevėžio moksleiviais ikikariniais laikais propaguotą tautosakos rinkimo sąjūdį.

Lietuvybės stiprintojas

1989 m. Kaune E. Urbonas su bendraminčiais įsteigė respublikinę maironiečių organizaciją su „Sandravos“ laikraščiu. Buvo metų, kai maironiečių gretoms priklausė per 3000 mokinių. Kažin ar Lietuvoje po 1990 m. turėjome daug tokių gausių organizacijų?

Kalbėdami apie Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus veiklą, prisimename, kad mūsų mieste ši draugija įkurta 1988 m. lapkričio 14 d., vadinasi, pirmiau nei šalies mastu (Vilniuje atkuriamasis Lietuvių kalbos draugijos suvažiavimas sušauktas 1989 m. sausio 21 d.).

Ir kad Kranto gatve eidami galime pasigrožėti panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurtu paminklu akad. prof. Juozui Balčikoniui ar kad nuvykę į Ėriškius galime sustoti prie koplytstulpio J. Balčikonio gimtosios sodybos vietoje, nepamirštame, jog tas padaryta vėlgi E. Urbono iniciatyva ir rūpesčiu.

Bendras kelias

Apibendrindami šių dviejų Panevėžio švietimo, kultūros ir lietuvių kalbos istorijai ženklių pėdsakų palikusių asmenybių – P. Būtėno ir E. Urbono – darbus, matome ir netikėtų sąsajų.

Pirmiausia abu jie buvo J. Balčikonio mokiniai: P. Būtėnas – mokinys Voroneže ir studentas (tiesa, trumpai) Kauno universitete, o E. Urbonas su žmona Dainora – studentai Vilniaus universitete. Ir P. Būtėnas, ir E. Urbonas su mokiniais ir mokytojais paliko savą indėlį renkant ir ateities kartoms paliekant nykstantį žodinį lietuvių tautos paveldą. Pirmasis ikikariniais laikais mokytojų seminarijoje aktyviai dirbo su „Lietuvių tautotyros ir senienų rinkimo draugija“, antrasis gerą ketvirtį amžiaus buvo Lietuvos maironiečių siela ir įkvėpėjas.

Pagaliau P. Būtėnas kaip lietuvių kalbos mokytojas įrašytas ir į ikikarinės Panevėžio mergaičių gimnazijos istoriją, o E. Urbonas šią gimnaziją, ypač po 1990 m., sukūrė kaip brandžias intelektualias asmenybes ugdančią švietimo įstaigą, į kurią kelią žinojo dešimtys ir Vilniaus universiteto mokslininkų ar Lietuvos rašytojų sąjungos narių.

Tad dabar atsakykime į klausimą: ar mūsų žvalgytuvės per kai kuriuos šių dviejų Panevėžio lituanistų gyvenimo etapus ir darbus atveria skirtingų XX amžiaus kartų dialogą?

Turbūt taip.

The post Lituanistikos kartų dialogas: Petras Būtėnas ir Eugenijus Urbonas appeared first on Kauno savaitė.

37-erių puolėjas Panevėžyje žaidė pastaruosius septynis sezonus.

„Mano nuostabi kelionė su „Lietkabeliu“ baigėsi. 7 sezonai – 13 medalių ir begalė nuostabių prisiminimų. Ačiū visiems! Naujasis etapas prasidės netrukus“, – rašė V.Lipkevičius.

Per šį laikotarpi su panevėžiečiais krepšininkas laimėjo penkis LKL ir keturis KMT bronzos medalius, kartą LKL ir tris KMT sidabro medalius.

V.Lipkevičius pastaruoju metu buvo komandos kapitonas.

The post Lipkevičius palieka „Lietkabelį“ appeared first on Kauno savaitė.

Tarp rinktinės kandidačių – Panevėžio sporto centro ugdytinės: šiuo metu sporto įstaigą lankanti Marija Šiškinaitė ir visai neseniai ją baigusi Gabija Galvanauskaitė. Jaunųjų krepšininkių trenerė – Ilona Rimšienė.

Pasirengimo stovyklą Lietuvos U18 merginų rinktinė pradėjo Druskininkuose. Dalis rinktinės kandidačių šiuo metu ruošiasi U20 Europos čempionatui, kuris Klaipėdoje ir Alytuje startuoja jau šį savaitgalį. Šios krepšininkės prie U18 Lietuvos rinktinės prisijungs iškart po U20 čempionato.

Vyriausiojo trenerio Edvino Justos vadovaujama Lietuvos U18 merginų rinktinė vasarą sieks iškovoti kelialapį į Europos čempionato A divizioną. Tam B diviziono pirmenybėse reikės patekti tarp trijų stipriausių komandų.

Europos U18 merginų krepšinio čempionato B diviziono varžybos Rumunijoje vyks liepos 31 – rugpjūčio 9 dienomis. C grupėje Lietuvos rinktinė susitiks su Liuksemburgo, Airijos, Austrijos, Estijos ir Šveicarijos rinktinėmis. Į kitą etapą pateks dvi stipriausios grupės komandos.

Panevėžio sporto centras didžiuojasi savo ugdytinėmis ir linki joms sėkmingo pasirengimo bei kuo geriausių rezultatų.

The post Panevėžio sporto centro krepšininkės rengiasi Europos čempionatui appeared first on Kauno savaitė.

Tokiais atvejais gyventojams siunčiami perspėjimo pranešimai, kuriuose nurodomas grėsmės lygis ir rekomenduojami veiksmai.

Susipažinti su rekomendacijomis svarbu dar prieš gaunant perspėjimą – žinojimas, ką daryti konkrečioje situacijoje, padeda greičiau priimti sprendimus ir pasirūpinti savo bei artimųjų saugumu.

Svarbu: gavę perspėjimo pranešimą visada vadovaukitės jame pateiktais nurodymais. Rekomendacijos šiame puslapyje skirtos padėti geriau pasirengti skirtingoms situacijoms, tačiau konkrečioje situacijoje pirmiausia vykdykite perspėjimo pranešime pateiktus nurodymus.

Šiuo metu Lietuvoje naudojamos keturios perspėjimo pranešimų apie oro pavojų kategorijos:

1 – GELTONA (tikėtinas oro pavojus).

Šis perspėjimas reiškia, kad tikėtinas oro pavojus, tačiau pavojų galinčių kelti objektų Lietuvos teritorijoje dar nėra.

Ką daryti gyventojams, gavus šį perspėjimo pranešimą

Gyventojai turėtų išlikti ramūs, nusimatyti saugias vietas (rūsį, vonios kambarį, sandėliuką, kitą patalpą be langų) ar priedangas, sekti oficialią informaciją ir tolesnius pranešimus, reikalui esant, būti pasirengę reaguoti.

2 – RAUDONA (oro pavojus)

Šis perspėjimas reiškia, kad objektas skrenda Lietuvos oro erdvėje arba yra didelė tikimybė, kad įskris į Lietuvos oro erdvę ir gali kelti grėsmę.

Ką daryti gyventojams, gavus šį perspėjimo pranešimą

Gyventojai nedelsdami turi vykdyti perspėjimo pranešimo nurodymus: skubėti į artimiausią saugią vietą (rūsį, vonios kambarį, sandėliuką, kitą patalpą be langų) arba priedangą, sekti LRT informaciją ir tolesnius perspėjimo pranešimus.

3 – GELTONA PO RAUDONOS (tikėtinas oro pavojus, kai pranešimas gaunamas po perspėjimo apie oro pavojų ir objektų, galinčių kelti pavojų, šiuo metu ore nėra)

Šis perspėjimas reiškia, kad tikėtinas oro pavojus, tačiau pavojų galinčių kelti objektų Lietuvos teritorijoje dar nėra.

Ką daryti gyventojams, gavus šį perspėjimo pranešimą

Rekomenduojama likti saugiose vietose ar priedangose iki pranešimo apie pavojaus pabaigą (balto).

ir 4 – BALTA (oro pavojaus nėra).

Ką daryti gyventojams, gavus šį pranešimą

Gyventojai gali grįžti tęsti įprastas veiklas, jei ankstesniuose perspėjimo pranešimuose buvo nurodyta eiti į saugias vietas ar priedangas – jas gali palikti.

SVARBU: apie kiekvieno pavojaus (kiekvienos spalvos kategorijos) pabaigą gyventojai yra perspėjami atskiru pranešimu. Negavę pranešimo, jog pavojaus lygis pasikeitė arba pavojaus neliko, tęskite paskutinių nurodymų vykdymą.

The post Oro pavojus: ką svarbu žinoti? appeared first on Kauno savaitė.

Šių metų šalies čempionate „Panevėžio“ ir „Žalgirio“ komandos susitiko jau trečią sykį. Išvykoje panevėžiečiai 1:4 pralaimėjo vilniečiams, bet namuose sostinės futbolininkus įveikė 2:1.

Vilniuje vykusio susitikimo pradžioje abiejų ekipų žaidėjai daugiau dėmesio skyrė gynybai, todėl abiejų komandų vartininkai darbo beveik neturėjo. Sužaidus kiek daugiau nei pusvalandį aikštės šeimininkai sugebėjo pelnyti du įvarčius. 31-ąją mačo minutę puikiu tolimu smūgiu „Panevėžio“ ekipos vartininką Vytautą Černiauską nuginklavo Jurijus Kendyšas. Po keturių minučių panevėžiečiai savo baudos aikštelėje stabdydami Klaudijų Upstą pažeidė taisykles, už ką rungtynių teisėjas paskyrė 11 metrų baudinį. „Žalgirio“ futbolininkas iš Serbijos Nikolas Petkovičius vilniečių persvarą padidino iki 2:0. Pirmajam kėliniui artėjant prie pabaigos pavojingai iš toli smūgiavo Jerome Simonas, bet puikią reakciją pademonstravęs „Žalgirio“ vartininkas Vincentas Šarkauskas krisdamas nukreipė kamuolį į kampinį. Rungtynių pertrauka prasidėjo „Panevėžio“ komandai atsiliekant 0:2.

83-ąją žaidimo minutę „Žalgirio“ komanda pelnė dar vieną įvartį. Greitos atakos metu šeimininkų gretose pasižymėjo Marko Capanas. FK „Panevėžys“ Vilniuje patyrė pralaimėjimą 0:3.

Susitikimą su „Žalgirio“ futbolininkais panevėžiečiai žaidė tokios sudėties: Vytautas Černiauskas, Joelis Bopesu (46 min. Edvinas Muratovičius), Justinas Januševskis, Strahinja Kerkezas, Kwadwo Asamoah (79 min. Markas Bačaninas), Isaacas Asante, Ernestas Burdzilauskas (61 min. Dovydas Balsys), Lovras Grajfoneris, Matas Ramanauskas (46 min. Oleksandras Kurcevas), Jerome Simonas, Ernestas Veliulis.

Artimiausias rungtynes FK „Panevėžys“ žais birželio 20 dieną. Panevėžiečiai savo aikštėje susitiks su „Šiaulių“ futbolininkais. Rungtynės „Aukštaitijos“ stadione prasidės 14 valandą 15 minučių.

The post Šalies sostinėje futbolininkai patyrė skaudų pralaimėjimą appeared first on Kauno savaitė.

Pernai vasarį, tikrindami informaciją apie Anykščių rajone, prie Šilelio miško rastą laukinio gyvūno kailį, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareigūnai rado ne tik šerno likučius. Apžiūrėdami teritoriją, minėtame miške, prie išminto žvėrių tako, aplinkosaugininkai aptiko du 16-to ir 12-to kalibro savadarbius šaunamuosius ginklus, skirtus brakonieriavimui. Prie jų buvo pritvirtinti ir per taką nutiesti trosai, kuriuos kliudžius ginklai iššautų. Iš vieno ginklo iššauta kulka buvo pataikiusi į medį, o kitu greičiausiai buvo sumedžiotas šernas, kuris netoliese buvo išdarinėtas ir išgabentas.

Apie ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms pavojingą radinį aplinkosaugininkai informavo policiją.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas įtariamasis – netoli minėto miško gyvenantis anksčiau jau teistas 69 metų V. U.

Pareigūnams atlikus kratą jo sodyboje, rasta įvairių laukinių gyvūnų liekanų ir medžiagų, analogiškų toms, kurios buvo naudotos miške aptiktiems brakonieriavimo įrankiams pasigaminti. Kratos metu taip pat buvo rasta įvairių draudžiamų medžioklės ir žvejybos priemonių bei aparato, skirto gaminti stipriems alkoholiniams gėrimams, dalių. Dėl šių radinių sodybos šeimininkui policijos ir aplinkos apsaugos pareigūnai surašė administracinių nusižengimų protokolus, jam buvo skirtos piniginės baudos, o neteisėtai laikyta įranga konfiskuota.

Baudžiamojoje byloje dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras A. Miečius atkreipė teismo dėmesį į nusikalstamos veikos pavojingumą. „Savadarbiai šaunamieji įtaisai, veikiantys atotampos principu, kelia itin didelį pavojų visuomenei, nes jų veikimas yra nekontroliuojamas, o šūvis gali būti nukreiptas ne tik į gyvūną, bet ir į atsitiktinį žmogų. Tokios veikos pažeidžia visuomenės saugumo interesus ir negali būti toleruojamos“, – sakė prokuroras, prašydamas kaltinamajam skirti realią arešto bausmę.

Nors anykštėnas savo kaltės nepripažino, baudžiamąją bylą išnagrinėję Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai birželio 12 dienos nuosprendžiu V. U. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir, subendrinus su anksčiau skirta bausme, skyrė 60 parų arešto bei 2 tūkst. eurų dydžio baudą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui.

The post Nuteistas itin pavojingu būdu brakonieriavęs anykštėnas appeared first on Kauno savaitė.

„Mūsų pozicija bus vienareikšmiška – teisme prieštarausim. Tinka bet kokia kita kardomoji priemonė, suėmimas yra perteklinė, nereikalinga ir per griežta kardomoji priemonė. Prokuroras, aišku, turi kitą nuomonę ir aš jį suprantu. Žiūrėsim, ką gausim. Kardomosios priemonės yra emocionalios visiems ir mes, teisininkai, suprantam, kad čia nieko nepakeisi. Yra kaip yra, bet čia ne kaltės klausimas sprendžiamas“, – Eltai penktadienį sakė J. Sadauskienės advokatas V. Sviderskis.

Jis teigė, kad klientė sutiktų laisvėje dėvėti apykoję, sumokėti piniginį užstatą, ji laisvėje turi artimuosius, gyvenamąją vietą, socialinius ryšius, nei bėgti, nei slėptis ar daryti poveikį tyrimui neketina.

„Užstatas, namų areštas irgi yra tinkamas variantas. Laisvėje ji dirbo, vertėsi legalia veikla“, – sakė advokatas.

Pasak V. Sadauskienės gynėjo, moteris laikoma Panevėžio moterų kalėjime, kaltės dėl pareikštų įtarimų ji nepripažįsta.

„Ji toliau laikosi savo pozicijos ir kaltės toliau kategoriškai nepripažįsta“, – Eltai sakė advokatas V. Sviderskis.

Pasak jo, moteris ir laisvėje, ir nelaisvėje gali bendrauti su savo mažamečiais vaikais.

„Prieš tai ji dirbo, turėjo legalų pajamų šaltinį, kontaktas su vaikais buvo idealus. Šiuo metu ji su vaikais nebendrauja, nors tokį pageidavimą yra išreiškusi. Institucijos susitikimus su vaikais turi organizuoti, ji turi teisę su jais matytis. Net ir skyrybų byloje jai nebuvo nustatyta jokių ribojimų bendrauti su vaikais, net minimalių ribojimų. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, tai čia buvo teisminis klausimas“, – sakė advokatas.

Panevėžio apygardos prokuratūra ketvirtadienį kreipėsi į teismą dėl paramediko Manto Sadausko nužudymu įtariamos buvusios jo sutuoktinės J. Sadauskienės suėmimo pratęsimo.

Prokuroras kreipėsi į teismą ir prašo pratęsti suėmimą maksimaliam trijų mėnesių laikotarpiui.

Suimti J. Sadauskienę trijų mėnesių laikotarpiui prokuratūra prašė ir balandį, tačiau tada teismas šį prašymą tenkino iš dalies ir nustatė trumpesnį suėmimo terminą.

Pratęsti suėmimą prašoma ir kitam įtariamajam šioje byloje Viliui Solkanui. Prokuroras mano, kad šio įtariamojo suėmimas taip pat turėtų būti pratęstas 3 mėnesių laikotarpiui.

Panevėžio miesto apylinkės teismas Eltą informavo, kad posėdis dėl kardomųjų priemonių planuojamas kitą savaitę, posėdžio data derinama su prokuratūra ir advokatu.

Paramediko nužudymo byloje yra trys įtariamieji. Panevėžio apylinkės teismas paramediko buvusią sutuoktinę J. Sadauskienę leido suimti dviem mėnesiams – jai pareikšti įtarimai dėl tyčinio nužudymo ir neteisėto laisvės atėmimo.

Įtariamąjį Ilją Solkaną teismas nutarė paleisti į laisvę ir pritaikė jam 5 tūkst. eurų užstatą.

Pastarasis, kaip skelbė žiniasklaida, yra kito įtariamojo byloje V. Solkano tėvas.

V. Solkanas ir J. Sadauskienė anksčiau buvo suimti dviejų mėnesių laikotarpiui.

Paramediko M. Sadausko kūnas rastas balandžio 21 d. Panevėžio rajone esančios sodybos teritorijoje. Kaip įtariama, nužudyto asmens kūnas buvo susuktas į batutą ir užkastas sodybos teritorijoje. Įvykio vietos apžiūros metu rastas ginklas.

Batutų nuoma ir pristatymu į užsakovų namus užsiėmusio M. Sadausko tėvas žurnalistams pasakojo, kad sūnus jam pranešė gavęs užsakymą – pristatyti batutą vaikų šventei darželyje. Dingus M. Sadauskui pastebėta, kad batutą užsakiusio asmens anketa ištrinta, o vietovės, kurioje esą užsakytas batutas, seniūnas žurnalistams pasakojo, kad nurodyto darželio nėra.

Anot pareigūnų, M. Sadausko nužudymo motyvas gali būti susijęs su asmeninio pobūdžio nesutarimais.

The post Paramediko nužudymu įtariama J. Sadauskienė prieštarauja suėmimo pratęsimui appeared first on Kauno savaitė.

Keturias dienas Panevėžyje varžysis pajėgiausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos dviratininkai – nuo jaunių iki elito ir veteranų grupių. Miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę iš arti stebėti aukščiausio lygio plento dviračių varžybas, palaikyti Lietuvos sportininkus ir tapti tarptautinio sporto renginio dalimi.

„Panevėžys yra miestas, kuriame dviračių sportas turi stiprias tradicijas, infrastruktūrą ir bendruomenę. Tai, kad Baltijos šalių čempionatas vyksta būtent čia, yra svarbus įvertinimas miestui ir visai sporto bendruomenei. Panevėžyje užaugo ne viena garsi Lietuvos dviratininkų karta, čia veikia vienintelis Baltijos šalyse uždaras dviračių trekas, rengiamos tarptautinės varžybos. Tikiu, kad šis čempionatas taps sporto švente, kuri dar kartą parodys Panevėžį kaip miestą, gebantį priimti aukšto lygio renginius“, – sako Panevėžio merė Loreta Masiliūnienė.

Čempionate – asmeninės ir grupinės lenktynės

Čempionatą organizuoja Lietuvos dviračių sporto federacija drauge su Panevėžio savivaldybe.

Per keturias dienas vyks asmeninės lenktynės laikui ir grupinės lenktynės.

Sportininkai varžysis įvairiose amžiaus grupėse, o elito kategorijų dalyviai kovos ir dėl Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) reitingo taškų. Distancijos sieks nuo maždaug 40 iki 161 kilometro.

Tikimasi, kad čempionatas į Panevėžį pritrauks sportininkų, trenerių, komandų personalo narių ir dviračių sporto sirgalių iš visų Baltijos šalių.

Panevėžiečiams tai bus galimybė savo mieste stebėti dviračių sporto elitą ir palaikyti Lietuvos sportininkus.

Eismo ribojimai bus laikini ir minimalūs

Renginio metu didelių eismo ribojimų mieste neplanuojama. Gatvės visiškai uždaromos nebus, išskyrus dalį Elektros gatvės – čia eismas dienos metu bus ribojamas, o vakarais gatve bus galima važiuoti. Kitose miesto gatvėse eismas bus stabdomas tik trumpam, kol pravažiuos dviračių kolona. Sportininkų grupes lydės policijos ekipažai, renginio dalyvių saugumu rūpinsis saugos tarnybų darbuotojai, savanoriai ir organizatorių komanda.

Prie čempionato organizavimo kviečiami prisidėti ir savanoriai.

Jie padės užtikrinti trasos priežiūrą ir saugumą, informuos dalyvius bei žiūrovus, prisidės prie registracijos ir kitų organizacinių darbų. Jiems bus suteikta oficiali renginio atributika, maitinimas renginio metu ir savanorio pažymėjimas.

Panevėžys – vienas svarbiausių Lietuvos dviračių sporto centrų

Baltijos šalių plento dviračių čempionatas kasmet vyksta vis kitoje Baltijos valstybėje. 2024 metais sportininkai varžėsi Estijoje, Veru mieste ir jo apylinkėse, 2025 metais – Latvijos Cėsio regione.

Estafetę perėmus Lietuvai, pasirinkimą rengti čempionatą Panevėžio mieste lėmė ilgametės dviračių sporto tradicijos, organizacinė patirtis ir sporto infrastruktūra. Panevėžys laikomas Lietuvos dviračių sporto centru.

Čia veikia vienintelis Baltijos šalyse olimpinius standartus atitinkantis 250 metrų uždaras dviračių trekas, kuriame rengiamos tarptautinės varžybos ir treniruojasi aukšto meistriškumo sportininkai.

The post Panevėžyje varžysis stipriausi Baltijos šalių plento dviratininkai appeared first on Kauno savaitė.