Atsakymų ieškant atsiveria ir mažiau žinomas Maironio gyvenimo puslapis, kai karo audrų blaškomas poetas apsistojo Krekenavoje, atrado ramybę Nevėžio pakrantės pušynuose ir kūrė eilėraščius, kuriuose skambėjo ir nerimas dėl Lietuvos likimo, ir asmeniniai išgyvenimai.

Rankraščio paslaptis

2010 metų vasarą vos ne sensacingai miesto ir šalies spaudoje ištransliuota žinia, kad Panevėžio vyskupijos kurijos archyve vyskupo Kazimiero Paltaroko fonde surastas Maironio poemos „Mūsų vargai“ rankraščio fragmentas.

Kaip ir kodėl jis čia atsidūręs, spėliojimų būta įvairių.

Tuometė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kai konsultacijos į ją buvo kreiptasi, patvirtino, kad poemą „Mūsų vargai“ Maironis rašęs nuo 1911 metų vasaros iki 1919-ųjų – vadinasi, devynerius metus, ir kad šis rankraštis yra vienos dalies variantas.

Tačiau iš tikro tvarkydamas kurijos archyvą tą rankraštį vyskupo K. Paltaroko fonde keliais metais anksčiau surado Panevėžio vyskupijos kurijos kanclerio pareigas ėjęs kun. Romualdas Zdanys, dabartinis Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas ir dekanato dekanas.

Jis, tuometės Šeimos centro direktorės Jūratės Šaumanienės tarpininkaujamas, kreipėsi į šio straipsnio autorę su klausimais, kas čia per rankraštis, kodėl jis yra vyskupo fonde.

Jį pamačius ir paskaičius patį tekstą iškart tapo aišku: tai Maironio poemos „Mūsų vargai“ dalis!

Šiandien iš paties vyskupo K. Paltaroko atsiminimų nesunkiai atkuriame visą istoriją apie to rankraščio kelionę, kad jis ilgus dešimtmečius nežinomojo teisėmis ilsėtųsi Panevėžio kurijos archyve.

Maironio ir Paltaroko bičiulystė

Maironio ir K. Paltaroko bendrystė prasidėjo nuo 1911 m., šiam tapus Kaune veikusios Žemaičių kunigų seminarijos prefektu ir inspektoriumi.

Tiksliau, iki pat 1926 m. vasaros, kai buvo įkurta Panevėžio vyskupija, K. Paltarokas tapo ne tik artimiausiu Maironio bendradarbiu ir bendraminčiu, bet ir artimu patikimu bičiuliu.

Įdomu, kad K. Paltarokas vėliau prisiminė seminariją radęs Maironio beveik sulietuvintą, o toliau tą daryti pabaigė abu.

Nesvarbu, kad lenkų aukštiesiems dvasininkams tas nepatiko ir jie pradėjo Maironiui priekaištauti, esą seminarija visai nesirūpinąs, netgi Varšuvos spaudoj apie tai parašė. Aistras kurstė ir tas, kad rektorius Maironis gyveno savo namuose šalia seminarijos – vadinasi, nemato, kas darosi pačioj seminarijoj.

Iš tikro buvo visai kitaip. Pasak K. Paltaroko, „dirbome abu sutartinai, kiekvienas savo srityje: rektorius valdė įstaigą, inspektorius žiūrėjo vidujinės jos tvarkos.“

Taip jiems bedirbant, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Iš valdžios gautas nurodymas seminariją evakuoti į Smolenską.

Kadangi abu su Maironiu iš savo krašto kraustytis nenorėjo, išnuomojo Vašuokėnų dvaro rūmus Anykščių rajone ir seminariją perkėlė ten.

Vašuokėnuose abu gyveno gretimose patalpose.

Pavasariop (jau buvo 1915 metai) Maironis paliko neramus. Pasirodo, bundant pavasariui graži lietuviško kaimo aplinka ir toks netikėtas atotrūkis nuo Kauno triukšmo pažadino kiek prisnūdusią mūzą ir Maironis prisiminė turįs nebaigtą poemą „Mūsų vargai“.

Todėl kiek parašęs vis duodavo patikimajam bičiuliui K. Paltarokui paskaityti.

Šis negailėdavęs patarimų ir kritikos, jei reikėdavę. Maironis už ją nepykdavęs – priešingai, kantriai taisė, perrašinėjo ir vėl duodavo paskaityti. Taip, pasak vyskupo K. Paltaroko, „vienos dalies rankraštis ir užsilikęs pas jį…“

„Kokie jūs tėvynės sūnūs, jei pačiu tragiškiausiu momentu norite ją palikti? Aš niekur iš Lietuvos nebėgsiu. Jei buvo gera, kai ją maži vargai slėgė, bus gera, kai su ja teks ir didelių vargų vargti.“

Maironis

Lietuvos nepalieka

1915 metais, kai seminarijos klierikai jau buvo išlaikę egzaminus, kai Vašuokėnų parkas jau žaliavo, o „lankos pasipuošė žiedų kilimais“ ir kai vis daugiau karo pabėgėlių vežimų pradėjo slinkti į rytus, sujudo ir į netoli Troškūnų buvusį Vašuokėnų dvarą 1914–1915 m. iš Kauno perkeltos Žemaičių kunigų seminarijos klierikai – ką daryti: trauktis ar?

Kadangi prasideda atostogos, reikia skubiai apsispręsti, juolab sužinota, jog seminarijai darbo tęsti nuo rudens vokiečiai tikrai neleis.

Ir tada ne vieną nustebina Maironis, kai, anot kun. Kazimiero Žitkevičiaus, atsako trumpai ir aiškiai: „Kokie jūs tėvynės sūnūs, jei pačiu tragiškiausiu momentu norite ją palikti? Aš niekur iš Lietuvos nebėgsiu. Jei buvo gera, kai ją maži vargai slėgė, bus gera, kai su ja teks ir didelių vargų vargti.“

Iš Vašuokėnų Maironis išvyksta bene paskutinis – tik įsitikinęs, kad visi jaunuoliai jau išvažiavę ir čia nieko nepalikę. Buvo juk aišku, kad į šį dvarą daugiau grįžti neteks.

Negrįžo į Vašuokėnus ir Maironis. Kaip ir į savo namus Kaune – vokiečiai ten įkūrė karo ligoninę.

Nesugundė Maironio trauktis į Rusiją ir tuometinis seminarijos inspektorius, kunigas K. Paltarokas, netyčia, beje, Maironiui padirbęs, kaip šių dienų kalba sakytume, nemenką šunybę.

Paltarokas tvirtai tikėjo, kad Maironis vis dėlto nerizikuos likti Lietuvoje ir trauksis kartu – ne vienus metus juk taip sutartinai abu dirba!

Susirinkęs būtiniausius daiktus, K. Paltarokas Maironio seseriai Marcelei paliepė sužiūrėti, kad visa, kas bent iš aprangos yra būtiniausia, skubiai būtų paruošta pasiimti.

Tad į didelę pintinę rūpestingoji Marcelė pirmiausia sudėjo visus brolio rektoriaus drabužius. Pintinę K. Paltarokas su savo daiktais išsiuntė į Troškūnų geležinkelio stotį, o pats dar kažkur išvažiavo.

Greit sužinojo, kad niekur Maironis iš Lietuvos vykti tikrai nesiruošia, o visa siunta su abiejų daiktais… pradingusi.

Taip orus seminarijos rektorius atvyksta pas iš ankstesnių laikų pažįstamą kunigą Juozapą Budriką, nuo 1906 metų klebonaujantį Panemunėlio parapijoje, ir kurį laiką lieka tik su vienais vieninteliais drabužiais ant kūno.

Įkvėpimas rožėje

Nuošaliau nuo didžiųjų Lietuvos miestų esančiame Panemunėlyje Maironis, kaip vėliau sesuo Marcelė papasakos ją kalbinsiančiam advokatui ir visuomenininkui Zigmui Toliušiui, praleidžia apie pusę metų.

Pasak sesers, žiemos pradžioje Maironis atvyksta į Panevėžį ir nemažai laiko leidžia bendraudamas su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu Juozapu Stakausku.

Šios bažnyčios chorui, kuris tuo metu mieste laikytas geriausiu, vadovauja kompozitorius Vladas Paulauskas.

Kartą Maironis į bažnyčią atėjo chorui repetuojant. Nors kažką žymėjosi bloknote, kartu sugebėjo pastebėti vieną choristę su raudona rože kasose.

Pasak kunigo Kazimiero Žitkevičiaus, Maironis akimirksniu sukuria eilėraštį „Duetas“ su jame įamžinamais mergaitei po repeticijos pasakytais žodžiais „Nesek sau rožės prie kasų: / Ji jauną širdį pavilios…“ ir choro vadovo V. Paulausko paprašo sukurti muziką.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad muziką su akompanimentu šis kompozitorius sukūręs per naktį. Ir melodija Maironiui tikrai patikusi. Vėliau itin populiaria tapusią dainą pirmą kartą atliko tuometė Panevėžio gimnazijos mokinė Vincė Jonuškaitė (vėliau žinoma dainininkė Zaunienė). Tai buvo 1915 metų vasara. Greit po to toliau mokytis norinti Vincė pasitraukia į Voronežą.

Krekenava pažadina mūzą

Atrodo, kad Panevėžyje ekspromtu (panašiai ir Salomėja Nėris 1934 metų gruodį, kai pamato pašarvotą miesto šviesulį kunigą Julijoną Lindę-Dobilą, glaudžias prie palangės ir sukuria eilėraštį „Tėvelis miega“ – tokie nenuspėjami tie poetai, kai širdy suliepsnoja nerami ugnelė…) Maironio parašytasis „Duetas“ yra vienintelis dialogo tipo eilėraštis, kuriame jausmingai ir nuoširdžiai kalbasi Jis ir Ji, ir Abudu.

Šiandien tai vienas gražiausių Maironio tekstų, kažin ar dėl tokios formos turintis analogą lietuvių literatūroje…

Maironis palieka ir Panevėžį – persikelia pas pažįstamą į Krekenavą, į kur ką tik atkeltas (nuo 1915 m. birželio) klebonauja didelės erudicijos asmenybė – knygnešys, spaudos bendradarbis ir visuomenininkas kunigas Kazimieras Kazlauskas.

Jis į čia atsivežęs ir turtingą savo biblioteką, tai Maironiui ypač patinka.

Taip prasideda naujas – išskirtinis – Maironio gyvenimo ir kūrybos etapas.

Be atsakingų rektoriaus pareigų, be kitokių tokio rango dvasininkui privalomų įsipareigojimų…

Tik nuobodžiauti ir Krekenavos aplinkoje nėra kada.

Nors miestelio centras per karą smarkiai sugriautas, čia pat juk tokia jauki aplinka su didinga bažnyčia įspūdingoje kalvelėje.

Žavi Maironį ir vingiuojantis Nevėžis, ir toliau už jo tokie išlakūs pušynai: tik kvėpk, baranauskiškai sakant, jų gaivų orą į save ir sūpuok krūtinėj naują kūrybinę mintį!

Ir ta mintis Maironio sieloj prasmingai auga, bręsta. Sakytume, panašiai, kaip po žiemos šaltuko lenda grūdas: iš pradžių ramiai, atsargiai, po to kyla aukščiau aukščiau… Ir kartais jam reikia tiek nedaug, gal tik iš aukštybių atitįstančio spindulio šviesos ir lašo gaivaus, kad tas kadaise mažutis buvęs grūdelis mūsų akyse vienądien susiūbuotų derliu geltoniu tėviškės lauke.

Ramybės kampelis

Toks nepakartojamas grūdelis Maironio kūrybos kelyje yra būtent Krekenavos laikotarpiu sukurtas trumpiausias, vos šešias eilutes su dvidešimt keliais žodžiais turintis eilėraštis „Suolelis miške“: „Kas tą vietelę aplankys, / Tai rankai ačiū pasakys, / Kuri suolelį tašė, kalė. / Čia taip malonu ir ramu! / Pripildo paukščiai čiulbimu / Tą žalią be pastogio salę.“

Trumpas, bet įspūdingas! Sakoma, kūrėjas kūrėjui nelygu, tačiau ir tarp jų neretai būna ir kai kas bendro. Šit Antanui Baranauskui jo šilelis yra vieta, į kur einant kažkas taip „linksmina dūšią, užu širdies tveria“, kad net pamiršti, žmogus, kur esi – „ar miške, ar danguj, ar rojuj?“

Matome, Krekenavos pušynas su jame skambančiais paukščiais ant suolelio prisėdusiam Maironiui minėtame šešiaeilyje tampa didžiule žalia (juk „be pastogio“!) sale – argi reikia geresnio koncerto kur kitur?

O svarbiausia, kad tai Maironio taip trokštos ramybės jauseną sielai dovanojanti vieta. Tiksliau – jauki vietelė pušyne ant aukšto Linkavos upelio skardžio, leisdavusi pabėgti į čia nuo karo atpūstų rūpesčių ir problemų.

Tokių, kai net juodo Nevėžio vilnys sukyla ir „Tamsios banguoja rūsčiai“, kai net beldžia, žaibuoja ir „Apmaudo vytį / Pragaras neša nasruos…“ (eilėraštis „Nevėžis per karą“).

Beje, su šiuo krašto apylinkių grožį įprasminančiu eilėraščiu Maironis iškyla ir kaip tikras humanistas. Juk pirmi žodžiai skirti ne tik jo pamiltajai vietelei netoli Krekenavos įamžinti, bet ir subtiliam priminimui, kaip gyvenime svarbu gebėti pastebėti kitų gerus darbus ir už juos nepamiršti padėkoti.

Matome – taip kalba kūrėjas, kuriam suolelis miške pirmiausia yra išskirtinės pagarbos vertas kito žmogaus darbas, kito kūrybos rezultatas.

Kad jis būtų, reikėjo nemažai pastangų ir laiko.

Ne kiekvienas kraštas šiandien gali didžiuotis, kad ir po daugelio metų vieno ar kito autoriaus įamžinta vieta yra žinoma, kad ją galima aplankyti.

Pasak Maironio amžininkų, žinoma ir tos dievišką atokvėpį ir ramybę teikusios vietelės radimosi istorija.

Mat krekenaviškiai dažnai matydavę, kaip Maironis išeina pasivaikščioti ir patraukia vis į tą pačią pusę prie Linkavos upelio.

Kažkas nužiūrėjo, kad ir konkrečią vietą poetas turįs išsirinkęs ir ilgokai ten užsisėdįs.

Taip sugalvota buvo „gerbiamam poetui kunigėliui“ pastatyti suolelį.

Tautos dvasios žadintojas

Įdomu, kad Maironis nebuvo toks sėjėjas, kuris miežius beria kuo platesniu mostu, kad rytoj tik kuo daugiau javo būtų.

Pirmiausia jam rūpėjo kokybė ir atsakomybė už žodį.

Jo žodis – tai atviras įtemptų kūrėjo išgyvenimų, dažnai kankinančio ilgesio, negęstančio nerimo, gilaus skausmo ir turbūt nepagydomos sielgraužos atspindys.

Tokia mintis ateina prisimenant, kad per daugiau nei keturiasdešimt kūrybinio darbo metų Maironis, be „Istorijos apie Lietuvos praeigą“, be dramų, be kelių vertimų, paliko mums tik nepilnus penkis šimtus eiliuotų kūrinių – į tą skaičių įeina eilėraščiai, kelios baladės, poemos.

Tiesa, buvo reiklus, nemažai savo tekstų taisė, keitė, dailino.

Todėl ir Krekenavoje kūrė: Pirmojo pasaulinio karo įvykiai negalėjo neveikti jautrios sielos.

Toliau rašė minėtosios poemos „Mūsų vargai“ tęsinį, iš neretų pasivažinėjimų į Upytę gimė baladė „Čičinskas“.

Be to, su kitais, istorine-patriotine tematika jau anksčiau sukurtais jo eilėraščiais, siejasi „Nevėžis per karą“ ir „Lietuva didžiojo karo metu“.

Šie tekstai aiškiai atspindi, kaip atrodo dramatiškas tautos gyvenimas istorijos įvykių fone, kaip tokiais atvejais jaučias paprastas žmogus.

Ir Maironis lieka nuoširdžiu tautos dvasios žadintoju, žmonių palaikytoju ir optimizmo nepalūžti, nepasiduoti skatintoju.

Nesvarbu, kad pro Krekenavą vingiuojanti „nusiminus upė pagilo“, nes „Ašaras neša žmonių“, reikia tikėti, kad laikas „karo galiūnus / Kaip perėjūnus nušluos!“ ir Lietuva vėl augs, tvirtės.

The post Maironio pėdsakais: nuo paslaptingo rankraščio iki Krekenavos pušynų appeared first on Kauno savaitė.