Kartais geriausios knygos atrandamos ne bestselerių sąrašuose, o išgirdus paprastą frazę: „Šitą būtinai perskaitykite.“

Idėja parsivežė

Kas slepiasi bibliotekininkų asmeninėse knygų lentynose, nuo šiol gali sužinoti ir bibliotekos lankytojai – jiems pristatyta nauja iniciatyva „Bibliotekininkas rekomenduoja“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje įkurtos Rekomendacijų lentynos idėja parsivežta iš Danijos Orhuso miesto bibliotekų. Jose, pasak Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vadovės Janinos Janickienės, ypač puoselėjamas bendruomeniškumas ir žmogiškasis ryšys tarp bibliotekos darbuotojų bei lankytojų.

„Norėjome šią šiltą patirtį perkelti ir į savo biblioteką – supažindinti su smalsiu, skaitančiu už bibliotekininko slypinčiu žmogumi, kuris taip pat ieško ir džiaugiasi rastomis geromis knygomis,“ – sako J. Janickienė.

Dalinsis visi

Rekomendacijomis dalinsis įvairių sričių darbuotojai. Ne kaip specialistai ar ekspertai, o kaip skaitytojai, norintys pasidalyti tuo, kas jiems verta dėmesio.

„Sudominusią knygą galėsite iš karto pasiskolinti ir parsinešti namo. Tikime, kad geros knygos gyvena tada, kai keliauja iš rankų į rankas ir atranda vis naujus skaitytojus,“ – sako Janina.

Lentyna bus nuolat atnaujinama – keisis ne tik knygos, bet ir jas rekomenduojantys darbuotojai.

Pirmosios knygas pristato Gintarė, Ieva, Rimantė ir Skirmantė.

Gintarė

Skaitymas – mano gyvenimo dalis, jis lydi mane per visus gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius. Dažniausiai vienu metu skaitau daugiau nei vieną knygą. Man artimiausia yra grožinė literatūra.

Lentynai rekomendavau knygas, kurios man labai patiko. Kai kurios iš jų, manau, yra mažiau pastebėtos skaitytojų, nors tikrai yra to vertos. Labai mėgstu skandinaviško tipo knygas, tad net kelios iš rekomenduojamų yra būtent tokios. Knygose ne tik persipina veikėjų gyvenimai ir likimai, bet labai svarbią vietą užima ir gamta (pvz. A. Kytomaki „Margarita“, C. McConaghy „Migracijos“). Vertinu ne tik įdomias istorijas, bet ir autorių kuriamą teksto grožį – patinka, kai galiu kai kurias vietas perskaityti net kelis kartus, taip tarsi stabtelėti šiame skubančiame pasaulyje.

Bibliotekoje dirbu Informacinių išteklių skyriuje, kur yra užsakomos ir tvarkomos visos bibliotekos knygos, tad jos lydi mane tiek darbe, tiek laisvalaikiu.

Ieva

Knyga man – prieglobstis nuo kasdienio šurmulio ir galimybė trumpam pasimiršti.

Lentynai rekomendavau lengvą grožinę literatūrą – ji leidžia atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės ir mėgautis skaitymu be didelės įtampos.

Mano ryšys su knyga yra ypatingas – dirbdama Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininke kasdien padedu skaitytojams atrasti jiems tinkamiausias knygas.

Rimantė

Skaitymas man – atsipalaidavimas, poilsis, rami pramoga.

Mano pasiūlytų knygų tema – kelionės. Parinkau kelias knygas apie keliavimą laiku. Jų autorės narsto sudėtingas gyvenimo dramas ir dilemas, itin tikroviškai perteikia personažų santykius bei jausmus, įdomiai plėtoja keliavimo laiku temą ir tai, kaip ji paliečia žmogaus gyvenimą.

Bibliotekoje esu žmogus, su kuriuo skaitytojai susiduria kasdien – bibliotekininkė Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Su knygomis susijusi tiesiogiai – jas dėlioju į lentynas, rekomenduoju, išduodu skaitytojams. Per mano rankas keliauja daug knygų.

Skirmantė

Skaitymas man – poilsis ir malonumas, įkvėpimo šaltinis, būdas atsitraukti ir įsikrauti.

Lentynai rekomendavau knygas, pelniusias ne vieną apdovanojimą. Tai šveicarų rašytojo M. Suterio romanas „Mažas pasaulis“ – nedidelio formato, tačiau ypač talpaus turinio knyga, kurią skaitant pro akis prabėga ištisi dešimtmečiai, prasisuka jautrios gyvenimo istorijos ir žmonių tarpusavio santykių peripetijos. Taip pat J. Otsukos „Buda palėpėje“ – itin jautrią, savitu stiliumi perteiktą XX a. pradžios japonų emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstijose istoriją, ją pasakoja ištisos japonių moterų kartos. Dar viena – P. Claudelio „Pilkosios sielos“ – įtaigus, kiek mistiškas pasakojimas, kuriame persipina paslaptys, žmogžudystė, asmeninės dramos, vainikuoja netikėta pabaiga.

Kasdienis mano darbas bibliotekoje yra prikelti ir palydėti knygas tolesniam gyvenimui.

The post Bibliotekininkai atveria savo knygų lentynas appeared first on Kauno savaitė.

„Apie šios išskirtinės moters palikimą, norime kalbėti jaunajai auditorijai jiems priimtina forma ir kalba. Grafinės novelės žanras – inovatyvus būdas pasakoti apie istorinę atmintį, pilietiškumą, demokratines vertybes ir tapatybę. Priminti, kad G. Petkevičaitė-Bitė – viena ryškiausių Panevėžio krašto ir Lietuvos asmenybių, savo veikla reikšmingai prisidėjusi prie tautinio sąjūdžio idėjų sklaidos, švietimo plėtros ir moterų emancipacijos. Tai būtų pirmas leidinys apie Bitę jaunimui“, – sako Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Lida Žukauskaitė.

Būsimos knygos tekstą kuria rašytoja Giedrė Rakauskienė, vizualiką – jaunosios kartos grafikės Rūtos Karvelytės ir vaikų knygų iliustratorės Ievos Babilaitės duetas.

Planuojama, kad grafinė novelė bus skirta 10–13 metų vaikams ir paaugliams – auditorijai, linkusiai į vizualinį skaitymą, trumpesnius tekstus, komiksų estetiką.

Knyga bus gausiai iliustruota, paremta G. Petkevičaitės-Bitės biografija, „Karo meto dienoraščio“ ir kitų kūrinių motyvais.

„Norėtume, kad mūsų leidinį turėtų visos šalies pagrindinio ugdymo mokyklos, kad jaunimas diskutuotų apie drąsią ir ryškią Gabrielės asmenybę. Didesniam moksleivių aktyvumui ir įsitraukimui paskatinti sukursime specialų diskusijų kortelių rinkinį. Jame – klausimai apie istorinę atmintį: karo padarinius, priverstinę migraciją, patriotiškumo svarbą, laisvės gynimą“, – pasakoja L. Žukauskaitė.

The post Pirmoji knyga jaunimui apie Bitę appeared first on Kauno savaitė.

Būtent toks vakaras ir buvo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur dvi knygas – „Suokalbiai su tėvu“ ir „Bevardžio sagos“ – pristatė rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas V. Landsbergis.

„Suokalbiai su tėvu“ (2025) – antroji bibliotekos svečio ir politiko, menotyrininko, buvusio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio pokalbių knyga.

„Kai pas Dievulį iškeliavo mama, atsirado labai spontaniškas poreikis kalbėtis. Nutarėme, kad patys globosime, prižiūrėsime, būsime su tėte, kad jis nesijaustų vienišas. Ir štai – vakaras, atvažiuoji pasisvečiuoti, išsiverdam arbatos, sėdim virtuvėj ir kalbam. Staiga suprantu – to nežinojau, aną galiu užmiršti… Įsijungiu telefoną ir imu įrašinėti. Paskui pradėjau skelbti savo „Facebook“ paskyroje, o skaitytojai – raginti, kad būtų įdomu knyga. Taip išleidome pirmą, dabar antra. Su tėvuku pajuokaujame, sakau: „Na, dar trečią“, nes kalbamės ir toliau“, – šypsosi Vytautas V. Landsbergis.

Su tėvu jau aptartas ir būsimas pavadinimas – „Nuokalbiai“, nes „jau viską iškalbėjo“.

Režisuoti Čiurlionį

Viena svarbiausių „Suokalbių“ temų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

„Kaip kino režisierius manau, kad tėvukas būtų vienas geriausių konsultantų norintiems kurti vaidybinį filmą apie Čiurlionį. O pats norėjau išpešti informacijos, kuri tiktų filmui. Nes paveikslų, muzikos nefilmuosi – turi būti dramaturgija, charakteriai, įdomūs santykiai. Tėvukas pasiūlė – Čiurlionis ir jo moterys. Tikrai labai įdomus kampas, labai keistos, žavios jo mylėtos moterys. Marija, su kuria planavo ateitį, vienas kitą net vadino „diedulka“ ir „babulka“ įsivaizduodami, kaip bus seni, turės anūkų. Sutrukdė Marijos tėvas – uždraudė tekėti, esą „už tokio ubago dailininko nebūsi laiminga“. Ištekino už „teisingo vyro“, Čiurlionis vestuvėse buvo pirmasis pabrolys. Negana to, susirašinėjimas tęsėsi, toliau žaidė ir „diedulką“ su „babulka“, Čiurlionį pakvietė aplankyti porai gimusios mergytės. Mano tėvas iki šiol graužiasi nagus, kad nuvažiavęs pas tą dukrą nepaprašė Čiurlionio pasiūtos ir padovanotos lėlės – būtų unikalus eksponatas muziejui, kita vertus, istorija labai gražiai prasiplečia, įgauna naują aspektą“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Antra moteris – našlė Bronislava Volman. Globojo menininką, išsiuntė į Europą, kad pamatytų daugiau galerijų, meno.

„Čiurlionis mokė jos dukrytę Halką groti pianinu. Su ta šeima susidraugavo, kartu važiavo į Kaukazą. Pokštas ne pokštas – Halka tapo dievaite, gimė platoniška, keista, graži meilė mokinei, papildyta nuostabiais tekstais. Ir dviprasmybė – švelnūs santykiai su mama ir dukra vienu metu. Na, o galiausiai Sofija su visu skausmu. Ypač keistas skausmas dėl neišsaugotų Čiurlionio literatūrinių tekstų – juos atidavė Ignui Šlapeliui su leidimu daryti ką nori. Ištiko karas, be pėdsakų dingo bene vertingiausias literatūrinis palikimas. Liko vos kelios nuotrupos, iš jų tėvukas išleido Čiurlionio žodžio kūrybą. O su Sofija – be galo įdomi, dvasinė, graži meilė. Labai graži pradžia, tačiau įsiterpia baisi liga. Dėl jos mylimas, delikatus, aristokratiškas, džentelmeniškas žmogus tampa labai grubus, prikalba baisių dalykų. Toks psichikos dvilypumas tapo sunkiu išbandymu besilaukiančiai Sofijai. Galbūt todėl ji nebenorėjo liestis prie laiškų, literatūrinio palikimo. Galbūt per daug moteriai kainavo tas meilės apsivertimas“, – svarsto bibliotekos svečias.

Kaip režisierius jis įsivaizduoja ir dar vieną sceną: Čiurlionis ligoninėje, slaugos namuose, diagnozė – pamišimas. Sofija susilaukia dukrelės ir važiuoja į Lenkiją – turbūt vyrui parodyti mergytės. Tuo pat metu atvyksta ir Marija su jau paaugusia dukrele.

„Taip ir matau: atsidaro durys, staiga susitinka pirma ir paskutinė meilės su dukromis prie žmogaus, kuris jų nebeatpažįsta. Be galo subtilus, skaudus, gražus momentas“, – sako Vytautas V. Landsbergis.

Nenugalima upė

Antra itin svarbi „Suokalbių“ tema – Sąjūdžio pradžia tėvo akimis.

„Man buvo įdomu, kaip prasidėjo nuo slaptų architektų, gamtosaugininkų ir pan. susirinkimų, Vilniaus senamiesčio gelbėjimo akcijų ir kt. Tėvukas pasakė labai gražiai: „Sąjūdis – didelė upė, bet jos negali apibrėžti – upę apibrėžia mažieji šaltinėliai. Jei nori suvokti Sąjūdį, turi eiti būtent į juos. Tėvas šaltinėlių ieško gamtosaugoje, paminklosaugoje, etnokultūroje, minėdamas Povilo Mataičio lietuvių folkloro teatrą, Veroniką Povilionienę, Zitą Kelmickaitę. Maži šaltinėliai jungiasi, platėja: Vytautas Kernagis, „Antis“ ir t. t. Kol upė tampa nenugalima“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Trečias jam itin svarbus dalykas „Suokalbiuose“ – tėvo moralinis palikimas.

„Jis irgi klystantis žmogus, bet turi labai aiškias moralines nuostatas, kas gyvenime darytina, o kas ne. Kartais matau – mūsų visuomenė tarsi žino, kad egzistuoja dešimt Dievo įsakymų, bet išrinkus į valdžią nutaria apeiti, nuo kai kurių susilaikyti… Norėjau, kad abiejose pokalbių su tėvu knygose būtų tarsi moralinės elgsenos konstitucija – kokiais principais vadovautis galėtų Lietuvos pilietis, žmogus, norintis kurti šitą valstybę. Paties tėvo moraliniai principai, kuriais vadovaujasi gyvenime, yra trys: „Nepalaikyti kiauliškumo, palaikyti žmogiškumą, kartkartėmis priminti apie garbę“, – pasakoja autorius.

„Suokalbius“ paskanina žaidimai žodžiais, trolinimai, šeimos gyvenimo miniatiūros.

„Paskambinu tėvukui: „Ką veiki?“. Šis: „Tingiu.“ Aš: „Teisingai. Reiganas kažkada pasisakė panašiai: „Nuo darbo dar niekas nenumirė, bet kam rizikuoti.“ Tėvas: „O aš sakau truputį kitaip: darbas iš beždžionės padarė žmogų, o dabar iš to žmogaus daro arklį.“ Kitas pavyzdys: sėdim, geriam arbatą. Tėvukas prisiminė gerą seną žemaitišką anekdotą, šiais laikais įgijusį naują prasmę. „Ar girdėjai – rusai į kosmosą išskrido?“ – „Ar visi?“, – šypsosi.

Susikalbėti

Vytautas V. Landsbergis sutinka su tėvu – meno esmė yra susikalbėti, tačiau mes prarandame gebėjimą kalbėtis tiesiogiai.

Turime mokytis iš naujo, kaip palaikyti ilgą pokalbį (tai ypač sunku jaunimui, pripratusiam prie SMS žinučių).

Todėl jo kino kūryboje ilgi pokalbiai – „galėsime klausydami tų filmų atgaminti kalbą“.

Dar vienas būdas kalbėtis ir susikalbėti – daina.

Vytautas V. Landsbergis puikiai prisimena tėvo žodžius: „Daina yra aukštesnis kalbėjimo formatas, kai negali nekęsti šalia dainuojančiojo. Įsivaizduok Sąjūdžio stebuklą: stovi Vingio parke ir „Lietuva brangi“ traukia komunistas, nekomunistas, tremtinys ir stribas. Ar yra daina didesnį stebuklą padariusi nei tada, kai tokios priešingos žmonių prigimtys trumpam susivienija Lietuvos vardu?“ Paskui išeina visi savo kovų, bet tas stebuklas liko. Manau, kad Lietuva dabar sprendžia egzaminą – liksime ar ne. Tai labai susiję su dainavimo tradicijos atgimimu arba ne.“

Sliekai žino daugiau

„Bevardžio sagos“ – pirmoji Vytauto V. Landsbergio prozos knyga suaugusiesiems.

„Viskas prasidėjo nuo eksperimentų su tiesiogine kalba. Galvodamas apie vaidybinį filmą pastebėjau, kad mūsiškiuose dažnai kalba dirbtinoka, literatūrinė. Kaip išmokti kalbėti kaip tikri žmonės? Grubiau, paprasčiau, netaisyklingai, kažką praleidžiant, nepasakant iki galo? Ėmiau žaisti – savo gyvenimo istorijas perpasakoti kitų žmonių balsais. Tarkim, 6 metų mergaitės, 10-mečio berniuko iš skirtingų šeimų, skirtingų charakterių ir patirčių. Juk visa tai irgi lemia kalbą“, – prisimena autorius.

Žaidimas tęsėsi kone 20 metų.

Istorijos, personažai pynėsi, kol atsirado santykis.

Tai tapo novelėmis, šios savo ruožtu įsigeidė tęsinių, kol viskas susiliejo į vieną kūrinį, sugėrusį dar ir partizaniškąsias istorijas.

„Negyvenau tais laikais, bet slapta partizaniškoji erdvė keistais būdais atsivėrė dar vaikui. Pavyzdžiui, su tėvais atostogavome prie Aiseto ežero. Aštuonmetis anksti rytą ėjau sliekų. Radau puikių – šalia vienkiemio miškelyje, po akmenų sąvarta. Išgirdau troboj gyvenančios Verutės balsą: „Vytuk, nerink čia sliekų, gerai? Čia buvo klėtis, viską laikėme. Po šienu – bunkeris, kur slėpėsi septyni mūsų broliai partizanai. Apsupo rusai, šaudė padegamosiomis kulkomis, klėtis sudegė, su ja ir broliai. O mes stovėjome negalėdamos išsiduoti – būtų mus nušovę“. Verutės sesuo Valiutė be vyro augino nekalbų rusvaplaukį vaiką. Paaiškėjo, kad buvo išprievartauta ruso kareivio. Paprastos atostogos tau ima virsti kažkuo kitu, atsiveria košmariška bedugnė to, kas vyko iš tikrųjų. Supranti, kad sliekai už tave žino daugiau. Pradedi lįsti paskui tuos sliekus, ieškoti bunkerių miškuose, klausytis kitų pasakojimų. Supranti, kad nebegali atgirdėti, atmatyti – istorijos tapo tavo istorija. Kada nors turėsi ją papasakoti, išverkti, nes negalima, kad broliukai liktų neapraudoti, kaip ir daugelis partizanų“, – sako.

„Bevardžio sagos“ nominuotos Metų knygos rinkimuose, išrinktos į kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką.

*****

P. S. Kuo čia dėta žemuogė? Ogi iš vieno pastarųjų abiejų Vytautų pokalbio-istorijos.

Nuo tigro bėga žmogus. Mato – nepabėgs. Šoka nuo skardžio, tačiau pavyksta užsikabinti už šakos. Pakelia akis – tigras, nuduria žemyn – dar vienas. Prie šakos prisėlina pelė ir ima graužti. Staiga žmogus pamato didelę, prisirpusią žemuogę – nusiskina ir pasigardžiuodamas suvalgo.

„Dabar mes per daug kalbamės apie tigrus, o ne apie žemuogę. Turėkite ją, kad ir kas tai būtų – Dievas, viltis, daina, knyga, gamta ar dar kas nors“, – linki Vytautas V. Landsbergis.

The post Vytautas V. Landsbergis: turėti žemuogę appeared first on Kauno savaitė.

Taip nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, kur atidaryta Stasio Petrausko-Bitlo (1950–2010) tapybos ir grafikos darbų paroda.

Nepasivergęs mokyklai

„Neseniai šioje bibliotekoje buvo surengta Rimanto Idzelio kūrybos paroda, pristatėme knygą „Cirkumfrakt“. Dabar susitinkame vėl – jau dėl kito garsaus Panevėžio savamokslio Stasio Petrausko-Bitlo. Ačiū bibliotekai, kad nepamiršta šių autorių“, – sakė renginį moderavusi visuomenės veikėja Nomeda Simėnienė.

Jos teigimu, vienas pagrindinių Bitlą charakterizuojančių epitetų – savamokslis. Tačiau ne neigiama, menkinamąja prasme.

„Atspėkite, kieno čia žodžiai? „Visų pirma prašome man neprimesti jokios mokyklos. Nors ir būčiau mokęsis Prancūzijoje, Vokietijoje ar Anglijoje – aš esu savamokslis. Jokiam vadovėliui, įvardintam meno srovės ar stiliaus, jokiai mokyklai nepasivergęs. Mano sistema yra gyvenimas paprasčiausia prasme: su gyvuliais, žmonėmis, knygomis, muziejais.“ Taip, Juozo Miltinio. Žinoma, nelyginu mastelio, asmenybių – skirtingi amplua, laimėjimai, skirtingos profesijos ir kt. Tačiau J. Miltinio užrašuose rasta citata nudžiugino“, – pasakoja N. Simėnienė.

Ji pabrėžė: garsiosios savamokslių, bohemiškų menininkų trijulės – Bitlo, R. Idzelio ir Romualdo Petrausko – gyvenimo etapas buvo svarbus ir paties Panevėžio vyksmui bei raidai.

N. Simėnienė renka medžiagą dar vienai R. Idzelio knygai (planuojama išleisti kitąmet), o važinėdama po Lietuvą atranda ir po įvairias vietoves, įstaigas išsibarsčiusių jai dar nematytų Bitlo darbų.

Kad norėtųsi nušluostyti

S. Petrausko kūrinius eksponuoti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atrinko menininko sūnus – Jaunimo teatro aktorius, režisieriaus asistentas Lukas.

„Kadangi Panevėžys, stengiausi parinkti darbus, kurie galbūt ir nėra pačios didžiausios meninės vertės, tačiau labiausiai susiję su miestu: pavadinimai, žmonės, sapnai, nuojautos. Dar labai norėjau parodyti liniją – tėvo talentą viena vienintele linija atskleisti charakterį, personažą. Prisimenu, jie su Rimu Idzeliu dažnai juokais žaisdavo – kas geriau vieną liniją nupieš… Su Romu Petrausku – kas geriau tokią ašarą nutapys, kad norėtųsi ją nušluostyti. Tėvui visa kūryba buvo tik žaidimas, kurį privalai žaisti gerai, aplenkti kitus, tačiau nieko rimta – tik žaidimas. Turbūt ir šiuo požiūriu jis skiriasi nuo daugelio menininkų, labai rimtai vertinančių savo kūrybą, ją taip susvarbinančių, kad ir patys sau tampa labai svarbūs, didūs, iškilūs“, – svarsto L. Petrauskas.

Lukas pasidalijo dar vienu tėvą apibūdinančiu pasakojimu – beje, šį jam vis mesteli aktorius, režisierius Valentinas Masalskis: „Kai tik sutinka teatre mane su kuo nors, sako: „A, va va! Jo tėvo mokykloje klausdavo: „Staseli, kodėl tu nesimokai?“ O Staselis: „Aš į šitą gyvenimą atėjau ne mokytis, o mokyti“.

Didžiausia privilegija

Susirinkusieji į parodos atidarymą istoriją apie Bitlo mokslus išgirdo iš Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Stasys Petrauskas“.

Lietuvių kalbos mokytoja pasakoja penktoką Stasį buvusį tylenį, prie lentos nieko neatsakinėdavusį, nes nieko nemokėjęs, tačiau visada piešusį, piešusį, piešusį…

Vadinamojoje Algimanto Aleksandravičiaus galerijoje vykusioje parodoje sutikusi Stasį nustebo: kas galėjo pagalvoti, kad iš tylenio išaugs toks originalus žmogus?

„Tada pradedi galvoti apie viską. Apie mokytojas, kurios tave moko, kaip reikia kalbėti, kirčiuoti, deklamuoti eilėraštį, kurti poeziją… Kad vaidinti galima tik taip, o ne kitaip. Ir staiga imi labiau suprasti tėvą, prieš stojant man į akademiją klaususį: „Ką tu ten darysi? Kam tau to reikia?“ Dabar pagalvoju: o jeigu tėvas būtų kažkur mokęsis? Turbūt nieko nebūtų buvę. Būtų sulaužę, suformavę kokio reikia. Piešti kaip visi, bet geriau negu visi. O jis nugyveno laisvas, darė ką nori. Tai turbūt buvo didžiausia jo privilegija“, – pasakoja Bitlo sūnus L. Petrauskas.

„Dabar pagalvoju: o jeigu tėvas būtų kažkur mokęsis? Turbūt nieko nebūtų buvę. Būtų sulaužę, suformavę kokio reikia. Piešti kaip visi, bet geriau negu visi. O jis nugyveno laisvas, darė ką nori. Tai turbūt buvo didžiausia jo privilegija.“

L. Petrauskas

Į rankas jam neseniai pateko Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė“, ten išspausdintas straipsnis apie pokalbį su istoriku Alfredu Bumblausku.

„Mane užkabino. Pirmąkart pasižiūrėjau į panevėžietį Stasį Petrauską visai kitokiu rakursu. Žurnalo tekstas kalba apie tai, kas miestą daro miestu, traukos centru. Ogi menas. Kodėl miestu tapo Panevėžys? Ačiū J. Miltiniui. Dabar vėl kuriame naują traukos centrą – švarų, gražų, didelį pastatą. Tačiau kas buvo traukos ašis tarp vieno ir kito? A. Bumblauskas priverčia pamąstyti apie tai“, – teigia L. Petrauskas.

Suprato kaip suprato

Keturi muškietininkai – taip anuomet vadintas dailininkų ir skulptorių ketvertukas: Stasys ir Romualdas Petrauskai, Rimantas Idzelis ir Algirdas Varžinskas (Bitlo perkrikštytas „Varažinsku“).

„Stasiui, kaip ir mūsų grupei, dažnai būdavo klijuojama marginalų etiketė. Politikui tai gal būtų nemalonus apibūdinimas, tačiau menininkui? Šiame žodyje randu Stasio fliuksiškumą. Tai, kas marga, mirgėjimas. Marginalai – tai ir paribio žmonės. Pavyzdžiui, autobuso keleiviai įsigyja bilietus, tačiau pasitaiko zuikių. Man tas „ribiškumas“ šiuo atveju yra raibumas. Marginalai – ir gatvės žmonės. Mes tokie buvome – nesvarbu, kad gyvenome po stogu. Mąstymas ir supratimas apie gyvenimą atėjo iš gatvės. Tokie žmonės nesisteminiai – nuo vaikystės neįmanomi sušukuoti. Laisvi paukščiai, kurie suprato meną kaip suprato“, – marginalumą interpretuoja A. Varžinskas.

Skulptorius juokauja Bitlą dirbantį matęs gal vos kartą – jam įdomiausias ir svarbiausias būdavęs svečias, žmogus, tad šiam užsukus visus darbus mesdavęs.

„Tiesa, gatvėje elgėsi kitaip: jau beveik prasilenkiant, būdavo, ramiai linkteli galva ir oriai, negarsiai taria: „Vakare užeik“, – šypsosi A. Varžinskas.

Prieš, o ne po

Bendrą veiklą su Bitlu prisiminė buvęs ilgametis orkestro „Panevėžio garsas“ muzikantas, dailininkas Vidas Dulkė.

„Dirbome komercine linkme. Stasys sakė: „Čia menu neužsiiminėk, reikia pinigus daryt.“ Taip ir nutiko: jis dangų piešė, aš apačią. Jam labiau sekėsi viršutinė linija, man – apatinė. Daug pripiešėm paveikslų.

Visada sumokėdavo ne „po“, o „prieš“. Todėl galite tik įsivaizduoti, kaip neįdomu buvo dirbti, kai pinigai jau kišenėje. Buvo sąžiningas žmogus, turėjome panašų humoro jausmą. Kartą vairuotojas jį pas mane atvežė apsivilkusį kostiumą, tačiau avintį šlepetes. Kodėl? Esą nenorėjęs pripurvinti grindų“, – pasakojo V. Dulkė.

S. Petrausko-Bitlo kūrybos paroda bibliotekoje veiks iki sausio 7 dienos.

The post Žaisti meną. Stasys Petrauskas-Bitlas appeared first on Kauno savaitė.

Kai tyla pasako daugiau nei monologai

„Tai apdovanojimas už talentą, bet dar labiau – laikyseną. Už tą ypatingą tylą, kuri jūsų vaidmenimis pasako daugiau negu ilgi monologai. Jūsų balsas, žvilgsnis, pauzės kuria erdvę mąstyti ir jausti. Jūsų kūryba pilna prasmės, čia telpa žmogus, laikas ir tiesa. Nacionalinė kultūros ir meno premija atitenka ne tik meistrui, bet ir tam, kas moka būti scenoje be triukšmo, su pagarba žiūrovui ir su giliu pasitikėjimu teatru. Ačiū už tai, kad esate autoritetas, auginate Lietuvos teatrą ir paliekate labai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje“, – sakė bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.

„Mes visi išmeldėme A. Kėleriui šitą premiją. Dabar prasidės jūsų kančių keliai. Nes turėsite būti ir visos tautos atstovas, – šypsojosi renginį moderavusi teatrologė Daiva Šabasevičienė. – Skirtingų šalių aktoriai lipa į balkonus, signatarų namus, skelbia žodį per įdomiausias, sudėtingiausias, didžiausias šventes. jei rimčiau, aktorius – profesija, kuri, regis, turėtų būti įdomi tik scenoje. O žmonės visada nori jį pažinti asmeniniu, buitiniu lygmeniu. Jūs nesate susitikimų gerbėjas, tad šis vakaras išskirtinis.“

Paslaptingai stebuklingai baigta mokykla

Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „Dieviškas aktorius milžinas tarp vidutiniokų šiuolaikinių. Tokių aktorių kaip Albinas bėda – ir konkrečiai Albino bėda – yra ta, kad jis apskritai per didelis šiandienos scenai, per didelis šiandienos vaidmenims.“

„Absoliuti tiesa. Žmonės jaučia Kėlerio energiją, stiprų įtampos lauką. Tai aktorius orkestras su daugybe amplua. Tačiau kur jo pradžia – vietoj mums visiems pabodusių – „gimė“, „baigė“, „gyveno“? Štai garsioji aktorė Dalia Melėnaitė prisimena, kad jūs į teatrą atėjote be galo išauklėtas, liesutis, labai atidus, stebėjote viską, užsirašinėjote. Kas jus tokį suformavo?“ – klausė D. Šabasevičienė.

„Miltinis. Aišku, čia po to… O šiaip mano biografija labai paprasta: aš čia gimiau, čia buvau ir iš čia niekur neišvažiavau. Dirbau tik viename teatre, kolektyve. Viskas. O daugiau – mamai ir tėvui, Dievui reikia dėkoti už gyvybę. Penkiolikos atėjau į Juozo Miltinio studiją. Dabar režisierius Aleksandras Špilevojus atveda savo kursą pažiūrėti repeticijos. Žiūriu – tokie gražūs vaikiukai. Klausiu: „Vaikai, tai kiek jums metų?“ Atsako – 18, 19. Jėzau, galvoju, o aš penkiolikos atėjau. Ir dar pas Miltinį!

Koks bendradarbiavimas galėjo būti? Žiūrėjau, gaudžiau… Priėmė į studiją ir stebėjo, kas išaugs. O dar esu labai dėkingas savo mokytojai Birutei Raudonikienei, kad paėmė mane už rankos. Kažką įžvelgė truputį deklamavusiame, truputį vaidinusiame, truputį dainavusiame vaikinuke ir jam padėjo. O pagalbos reikėjo, nes dar nebaigęs mokyklos jau dirbau teatre“, – pasakojo aktorius.

„Turėjom tikrai ypatingą mokinį. Dabar galvoju – gražios buvo dienos. Tačiau anuomet… Albinas šoko ir dainavo jau šeštoje klasėje. Jo talentas matėsi iškart. Iš kitų mokinių išsiskyrė kūrybiškumu, savitumu, buvo nepadūkęs. Septintos klasės ekskursijoje po Trakų pilį pasakė: „Auklėtoja, aš būsiu aktorius.“ Bandėme derinti teatro ir mokyklos reikalus. Buvau užsitraukusi Albino klasiokų nemalonę, nes leisdavau nelankyti tam tikrų pamokų, spręsdavau atsiskaitymo už jas, santykių su kitais mokytojais problemas, teko raminti Albino mamytę. Kartu repetuodavome eilėraščius. Dabar džiaugiuosi, kad Albinas sėkmingai ir paslaptingai mūsų mokyklą baigė“, – šypsosi B. Raudonikienė.

Iš istorijų

Aktorius Vytautas KUPŠYS

„Su Albinu visą savo gyvenimą teatre. 42-eji metai. Labai ilgai sėdėjau jo dešinėje, po teatro renovacijos persikėliau į kairę. Taigi kartu patyrėm nemažai.

Buvom jauni, turėjome pereiti išbandymą darbu, J. Miltinio pamokas. Kitus dalykus – kaip tada sakė Donatas Banionis, „nu, arė arė, paskui gėrė“. Sovietiniais laikais prieš išleisdami premjerą viršvalandžių neskaičiuodavome. Dvi, trys valandos nakties – nesvarbu: reikia – ir repetuoji. Po premjeros – balius. Ne dieną, o kartais ir ne dvi. Dalyvaudavo visi – nuo valytojos iki direktoriaus. Ir taip būdavo visuose teatruose.

Mudu su Albinu ilgai dviese turėjome vadinamąjį arklių (t. y. didžiausią krūvį turėjusių aktorių) kambarį – anksčiau šis priklausė Algirdui Paulavičiui, Romualdui Urviniui, Aurimui Babkauskui ir kt.

O mūsų pasibuvimai po premjerų niekada nelikdavo šiaip sau. Albinas savo kalbomis man taip pripudruodavo smegenis, kad galiausiai susikaupdavau ir, žiūrėk, kažkas gimsta: spektaklis, vakaras ar kt.

Kartą buvo ką tik perskaitęs Antaną Baranauską, ėmė kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galiausiai pripumpavo. Toliau kaip visada – įsisuka procesas. Kelis mėnesius smarkiai dirbom, pjesė įgavo pagreitį, Albinas turėjo vaidinti Baranauską. O tada – kažkurio spektaklio premjera, vėl balius. Albinas pasiveda mane į kampą ir sako: „Neberašyk, išeinu iš teatro, baigsiu mokslus ir būsiu mokytojas.“ Susiginčijom, susipykom, grįžęs namo išmečiau visus būsimos pjesės popierius. Galiausiai iš teatro Albinas neišėjo, bet universitetą baigė.“

Albino Kėlerio komentaras: „Nebaigiau.“

Aktorė Asta PREIDYTĖ

„Teatras yra adrenalinas, pagavo už gerklės – ir viskas. Kiek kartų su Albinu negalėdami įsiminti į stalą trankėme tekstą! Kiek dalyvauta mokymuose, kritome kryžiumi, kad išeisime iš teatro. Kodėl? Nes savo paties reiklumu įstumi save į kampą.

Režisuojant Albinui statėme spektaklį „Margarita“. Spaudė mane kiek galėjo. Rezultatas – Jaunimo teatre įteiktas Auksinis scenos kryžius už geriausią moters vaidmenį“.

J. Miltinio dramos teatro vadovas Antanas VENCKUS

„Albinas yra žmogus, kuris turbūt arčiausiai priartėjo prie Miltinio troškimo, kad „aktorius būtų ir filosofas, ir akrobatas“. Pažiūrėkite į Kėlerio formas.

Aš seniai nemačiau šitaip savo „aparatūrą“ ruošiančio žmogaus. Nuo pat ankstyvo ryto vaikšto su knyga ant galvos, daro kalbos pratimus, nors viską jau žino ir moka. Tai pavyzdys visiems, ypač jaunimui.

O kad linksmiau būtų, pakomentuosiu premiją. Labai ilgas kelias buvo iki jos, taip? Albinas dažnai kalba apie atsitiktinumus. Visgi šiuo atveju atsitiktinumas labai gerai – ankstesniais metais premija buvo gerokai mažesnė.

O šio visada į sceną pasiruošusio eiti aktoriaus paslaptis tegu ir lieka paslaptimi.“

Kėleris apie…

Aktorystės paslaptį. Nėra kažkokios paslapties. Tiesiog čia grynai mano. Niekada nekalbu apie savo darbą. Kaip repetuoju, kas ir kiek man kainuoja, kaip kenčiu ar nekenčiu. Tai lieka man. Žiūrėkite, kai aš ateinu ir vaidinu jums. Viskas. O miegojęs, nemiegojęs, valgęs, nevalgęs, linksmas, liūdnas? Tai neturi rūpėti. Va tokia ir paslaptis. Aktorius kaip asmenybė turi būti nematomas – taip buvau mokytas Miltinio. Mokytas, kad negalima išsibarstyti prieš spektaklį, nes kaip tada vaidinsi? Aktorystė – sunkus darbas, tiek sunkus, kad kam skirti papildomai sveikatos kalboms apie jį? Tiesiog eik ir daryk, ką privalai padaryti scenoje.

Sėkmę. Viskas labai paprasta. Turėti režisierių, kuris žino, ko nori. Gerą scenos partnerį. Nemeluoti vaidinant. Čia pati paprasčiausia esmė. Kartais prisivalgom be saiko visokių pyragų, šakočių, o galiausiai nieko nebesinori – tik paprastos duonos su druska.

Hobį. Neturiu aš hobio. Kodėl? Skaitau knygas, bet tai mano darbas. Nueinu į parodą, muziejų – irgi. Vertinu, kokia kompozicija, spalvos, stilius. Spektakliuose – scenografiją, aktorių darbą. Tiesiog negaliu būti paprastas atsipalaidavęs žiūrovas.

Panevėžį. Buvau ir esu Panevėžio patriotas. Kaip galėčiau nemylėti savo gimtojo miesto? Prisiminkime Joną Strielkūną: „Ir negraži buvo graži mano jaunystė Panevėžy.“ Lygiai taip pat, lygiai taip pat.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Džiaugiuosi, bet nesu solistas – dirbu su režisieriais, kitais aktoriais. Vienas nieko negali, todėl tai ir viso Panevėžio dramos teatro įvertinimas.

Adventą. Visada sakau: nieko nepirksiu. Tačiau štai – vėl pasigavo išpardavimai. O kartu atėjo mintis: taigi iš tiesų nieko nereikia, tik artimų „prietelių“ prie stalo. Kad grįžtų išėję brangiausi žmonės. Todėl kol dar turime artimuosius, būkime kartu, jauskime bendrystę, kalbėkimės – štai čia yra laimė ir Kalėdų dvasia. Net ir be stalo gausos.

The post Aktorius Albinas Kėleris: nesu solistas appeared first on Kauno savaitė.

Saulius Kronis tautodailininko keliu pasuko vėlokai – maždaug prieš 20 metų, prieš tai išbandęs įvairių profesijų.

„Pati pradžia buvo 2006-aisiais, kai susipažinau su tuomet iškiliausiu kalviu Vytautu Kryževičiumi. Labai norėjau pas jį mokytis, o šis pasiūlė: „Tada darom saulutę.“ Sutikau. Nebuvau įgudęs – tiesiog pabandžiau. Išėjo labai paprastas kryželis, aukštaitiškas, kuklus, tačiau labai patiko komisijai. Saulutę atrinko į respublikinę tautodailės parodą. Po šios sėkmės užsikabinau“, – prisimena tautodailininkas.

Menininkas skaičiuoja nuo to pirmojo darbo jau pagaminęs apie 50 saulučių.

Šios išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis – iki pat JAV.

Savastis ir pasididžiavimas

S. Kronis nuosekliai renka savo kūrinių kolekciją.

Jeigu turi užsakymą, visada kuria po dvi saulutes – vieną užsakovui, kitą – kopiją – sau.

„Kiek užtrunku laiko? Kaskart skirtingai, tačiau darbą visada pradedu nuo eskizo. Metalas – kieta medžiaga, todėl be eskizo niekaip. Jis gimsta pirmas. Piešiu, plėšau, išmetu, vėl piešiu… Įtakos turi ir saulutės dydis. Mažą greičiau padarau – ir detalių mažiau, ir jos pačios mažesnės. O didelė – esu ir kone 6 metrų sukūręs. Dabar šis kryžius yra ant varpinės, 30 metrų aukštyje, Rokiškio rajone, Skemų socialinės globos namuose“, – pasakoja garsusis kryždirbys.

Tautodailininkas juokauja: jeigu saulutės kūrimas užimtų mažiau laiko, būtų prigaminęs ir daugiau.

„Man saulutė pirmiausia yra savastis, daugybę metų išpuoselėtas amatas, tradicijos. Ne 100, 200, o tūkstančiai metų. Nuo pat baltų tikėjimo laikų, gal netgi geležies amžiaus. Aš mokiausi pas kalvius ir toliau pratęsiu šią tradiciją. Tai labai didelė garbė ir kartu pasididžiavimas, kad galiu tai daryti. Be to, kryždirbystė ir kryžių simbolika, kaip ir dainų ir šokių šventė, sutartinės, šiaudiniai sodai, yra įtraukti į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“, – teigia S. Kronis.

Ir Tėvo Stanislovo

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojama 10 saulučių, tarp jų dvi iš penkių, Sauliui pelniusių „Aukso vainiką“.

„Kiekviena saulutė turi ženklus, o šie – reikšmes. Jų nepakeitė net katalikybė. Tik gaila, kad ne visi mokame juos skaityti“, – sako kalvis.

Dar kiekviena saulutė turi ir savo istoriją, vardą. Pastarasis užrašytas kitoje kryžiaus pusėje.

„Pavyzdžiui, labai tradicinė „Spindulys su angeliukais“: saulės ratas, spinduliai, lapeliai, mėnulis – išties ne mėnulis, o vandens ženklas, valtelė. Šia plaukia du angeliukai. „Paklydėlis“ – vienas iš penkių darbų kolekcijos, gavusios „Aukso vainiką“. Jis buvo pasiklydęs keliaudamas po parodas, pradingęs. Atsiprašinėjo manęs organizatoriai, kad nebėra jo, nebėra – prapuolė. Neapsikenčiau, ir pagal eskizą pasidariau kitą. Pavadinau „Paklydėliu“. O po poros metų atsirado ir prapuolėlis. Labai džiaugiuosi, kad galėjau sukurti Tėvo Stanislovo saulutę. Tai kol kas naujausias mano kūrinys – pavasario darbas. Tėvas Stanislovas dirbdavo pasišviesdamas žvakide. Taip ir mano saulutė – su galimybe užsidegti žvakutę, spindulėliais, augaliniu ornamentu viršuj ir gana asketiška kompozicija“, – pasakoja S. Kronis.

Ekspromtu

Juodus S. Kronio kryžius bibliotekoje papildo spalvos – Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos, pristatančios ne tik tautodailininko kūrybą bei asmenybę, bet ir liudijančios dviejų kūrėjų bičiulystę.

„Pažintis prasidėjo nuo kasdieniškiausių dalykų – Gintaras važiavo pro šalį, užsuko ir paprašė pataisyti kažkokį įrankį. Be darbo nesėdėjo ir pats – pasiteiravo, ar gali pafotografuoti, kol dirbsiu. Sutikau, ekspromtu gimė nuotraukų serija, dabar – ir paroda. Iš pradžių fotografijų neketinau demonstruoti viešai, tačiau jas pamatęs ir padidinęs nutariau – tikrai vertos parodos. Labai džiaugiuosi, kad Gintaras labai pagyvina mano darbų parodą“, – sako S. Kronis.

„Tąsyk Sauliaus dirbtuvėse buvau pirmąsyk, nors pažįstami iš anksčiau, esame dirbę su jo a. a. žmona Birute. Įspūdis didžiulis – aplinka, iki raudonumo įkaitęs metalas, kalvio rankos… Turbūt todėl ir fotosesija pavyko iškart, o kalvystės ir fotografijos duetą galima tęsti, plėsti“, – pasakoja G. Lukoševičius.

Rodyti šviesą

Žmonės ir yra mėgstamiausias G. Lukoševičiaus fotografavimo objektas, nors manoma, kad ir bene sudėtingiausias.

„Gamta – tai gražus vaizdas, pliaukšt – ir nuotrauka yra. O žmogus – emocinė būtybė: liūdnas, piktas, laimingas, ramus, neadekvatus ir t. t. Dabar man labiausiai norisi žvelgti į pasaulį pozityviai ir rodyti tai, kas gražu, šviesu, – sako keliolika metų žiniasklaidoje dirbęs fotografas, – nors dar puikiai atsimenu, kad būdavo ir kitaip – laikraščio redakcijoje netgi turėdavome ir naudodavome specialų fotoarchyvą žmonių negražiais rakursais, mimikomis.“

Ko reikia, kad fotoportretas pavyktų, patiktų ir jo herojui?

„Jei žiūri į žmogų ir jo povyza patinka – patiks ir tam žmogui. Yra vykusi judesio fazė ir ne. Dabar profesionalaus fotoaparato pranašumai – mygtuku paleidi seriją ir išsirenki gražiausią kadrą“, – teigia pašnekovas.

Visgi visoje šioje šviesoje yra ir Gintarą liūdinančių dalykų.

„Papildomai dirbu savaitgaliais, pagal užsakymus fotografuoju šventes, festivalius ir pan. Tomis dienomis fotografuoju nuo ryto iki vakaro, fiksuodamas visus reikalingus vaizdus, o naktį retušuodamas. Trumpam užbėgę kiti fotografai prisidaro kadrų – ir greitai išplatina savo kanalais, dažnai ir tiems patiems mano užsakovams. Tai numuša entuziazmą. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, tas papildomas šimtas nuotraukų nustoja vertės jau po dienos. Tad ar taip jau būtina lįsti į kito daržą?“ – svarsto G. Lukoševičius.

Paroda „Sauliaus saulutės“ G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 dienos.

The post Kalvystės ir fotografijos duetas appeared first on Kauno savaitė.

Susitikimą, kokie itin reikalingi skirtingomis nuotaikomis, aktualijomis ir įvykiais trykštančiai dabarčiai, nes jie ramina ir mąstyseną sukteli į tai, kas svarbu, ilgalaikio, netgi amžina. Pavyzdžiui, laiką.

Kino ir laiko magija

„Kaimo sodyboje yra laikrodis, kurio tiksėjimas man panašus į švelnų graužimą, tarsi ant stalo palikau prakąstą obuolį, kurio šerdį švelniai graužia kirminas: grigžt grigžt grigžt… Šis garsas man nėra atgrasus. Nakties tyloje mėgstu jo klausytis. Tai laikas. Kad ir kaip juo džiaugtumės, jis eina viena kryptimi“, – kalba Janina Lapinskaitė.

Daugiau nei 30 metų praėjo nuo jos debiuto – 1994-ųjų dokumentinio filmo „Toks mano likimas“ apie Varėnos rajono Margionių kaimo žmones.

„Visai neseniai buvau ten grįžusi – kai kas nepasikeitė. Tarkim, iki šiol po medžiu deginamas laužas. O iš mano filmuotų personažų tik du gyvus radau. Tačiau kai vėl visi peržiūrėjome filmą „Toks mano likimas“, atrodė, kad išėjusieji grįžo. Vėl juokėmės su jais. Tai ir yra kino magija, kurios nėra teatre. Gyventi pasilieka žmonės, personažai. Persipina kino ir gyvenimo laiko magija“, – pasakoja kūrėja.

Kaip Žemaitė

J. Lapinskaitė kino režisūroje debiutavo vėlai – perkopusi 40-metį.

„Anksčiau kine dominavo vyrai – bijojau. Žvelgdama į Algimantą Puipą puikiai supratau, kaip sunku. Visgi išdrįsau. Paauginau vaikus, o jau tada ėmiausi dokumentikos. Esu seno kirpimo žmogus: žinojau, kad laiko nebeatsuksiu, jis nepasikartos, todėl norėjau patirti jų augimą. Tuo vėlumu esu panaši į rašytoją klasikę Žemaitę“, – šypsosi režisierė.

Dabar jos kūrybinėje sąskaitoje – 14 dokumentinių ir vienas vaidybinis filmas, prizai šalies ir tarptautiniuose festivaliuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Smėlis tarp pirštų

Nuo pat pradžių J. Lapinskaitę domino paraščių žmonės, tiesa, toli gražu ne visada tai buvo priimtina Lietuvai.

„Dokumentinis filmas „Iš elfų gyvenimo“. Šalis dar jautė euforiją dėl atgautos laisvės, nepriklausomybės – jautėmės dideli. O čia – maži žmogeliukai, kuriuos pavadinau elfais. Man sakė: pala, nenorime taip pristatyti Lietuvos. O užsienis sutiko itin šiltai – jiems tai buvo istorija apie mūsų šalies gebėjimą priimti kitokius žmones. Panašiai buvo su filmais „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, „Šokanti ant stogų“. O jau kai įvertina užsienis, staiga imi patikti ir saviškiams“, – šypteli režisierė.

Jos įsitikinimu, dokumentika neįmanoma be improvizacijos.

Medžiaga – kaip smėlis tarp pirštų. Kiekvienas personažas atneša savo dalį, krūvį, indėlį.

Pas kiekvieną reikia praminti savo takelį – režisieriui, niekam kitam.

„Negali tiesiog atvažiuoti ir sakyti: noriu jus filmuoti. Teko belstis į duris kitų žmonių, kad filmas įvyktų. Lėkti zovada bekele su arkliais. Naktimis vežioti alkoholinius gėrimus. Miegoti 150 cm lovelėje. Mat herojai bet kada gali apsigalvoti, atšaukti sutartį. Pavyzdžiui, „elfų“ atvejis. Kreipiausi į jų įmotę Eleonorą. Keliskart susitikę jaukinomės vieni kitus. Regis, atsirado abipusis supratimas. O tada atvažiuoju su filmavimo komanda, o jie man: „Tu filmuoti gali, o komanda tegu važiuoja namo.“ Išvažiavome visa grupe, verkiau iš nevilties. Visgi nutarėme apsisukti ir grįžti. Matom – mano herojai vis dar stovi kone ta pačia poza ir laukia. Sunerimę, kad pravirkdė“, – prisimena J. Lapinskaitė.

Iš poreikio

Kaip atsiranda filmai? J. Lapinskaitė pasakoja, kad iš pradžių gimsta poreikis kalbėti viena ar kita tema, o tada ima kristi gyvenimo kortos – tarsi įelektrintas imi traukti savęsp viską apie tai.

Iš laikraščių, laidų, interneto ir kt.

„Prieš atsirandant filmui „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ norėjau kurti apie vienatvę. Staiga pamatau laikraštyje straipsnį apie Rokiškio rajone gyvenantį keistuolį menininką. Savavališkai nukirto ąžuolą – gavo baudą. Paliko žmona, vaikai… Supratau: mano. Nuvažiuoju pas Venecijų, matau – kalbasi su vabalais, gyvuliais. Vienatvė, kuri būna skirtinga. Galvoju: kaži koks filmas išeitų? Taip pasiūliau pažaisti kiną. Tiesa, lengva nebuvo“, – prisimena.

Advokatas – ne prokuroras

Režisierė dėkinga visiems savo herojams už tai, kad ja patikėjo ir pasitikėjo. Kartu pabrėžia, kaip svarbu režisieriui moralinis kompasas.

„Kalbėdavomės su mano filmo „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“ pozuotojomis. Ir kaskart atskirdavau, ką pasakoja man kaip žmogui, o ką – režisierei. Šios moterys buvo įpratusios apsinuoginti studentams, tačiau ne kamerai. O kažkuriuo momentu pajuto, kad nepasinaudosiu, nepasityčiosiu“, – pasakoja.

Žinoma, yra ir kita pusė – išsitrina bendravimo ribos.

„Mano filmuose žmogus yra visas pasaulis. Įlįsdamas į skirtingus personažus neišvengiamai suartėji. Būdavo, mano pozuotojos skambina 10 valandą nakties – atvažiuok. Ir atvažiuodavau, būdavo, dainuodavome, pasakodavosi istorijas. Ką jose radau? Man tos moterys gražios, priimtinas jų gyvenimas. Yra nelengvų istorijų – štai viena baigė baleto studijas Sankt Peterburge. Grįžo į Lietuvą, ištekėjo, o vyras liepė šokį mesti. Moteris pradėjo gerti. Man pasakojo: sunkiausia paslysti pirmąkart – toliau ristis žemyn lengva. Kita vertus, savo studentams sakau: dokumentinio kino režisierius turi būti savo herojaus advokatas, o ne prokuroras“, — teigia J. Lapinskaitė.

Blogiukas

Ar sunku filmuoti neturinčius patirties? Viešnia teigia, kad jos dokumentika yra hibridinė – personažai nedaro jiems neįprastų dalykų, tačiau neapsimeta, kad kameros nėra.

„Elfai“ iš pradžių stovėdavo statiški – tarsi fotosesijai. Paskui tiesiog pasiūliau: o gal imkime ir pažaiskime kiną? Jie supranta, kad operatoriui pasakius „stop“, nustosim filmavę. Tol žaidėm, kol „elfai“ ėmė nebegirdėti to „stop“, – pasakoja J. Lapinskaitė.

Režisieriai itin sunku baigus filmuoti paleisti į jos gyvenimą atėjusius žmones.

„Baigus „elfus“ Elvyra paklausė, kada vėl atvažiuosiu. Pažadėjau: pavasarį, kai obelys žydės. Tačiau prasidėjo pristatymai, kelionės, viskas užsisuko, ėjo ir praėjo pavasaris, ruduo… Obelys nebežydėjo, kai nuvažiavau. Ir supratau, kaip įskaudinau nesilaikydama žodžio. Pabaigus filmavimus, Venecijus skambindavo rytais ir skaitydavo eiles. Vis dar laukdavo Antavilių pensiono gyventojai. Kai pasakiau kurianti naują filmą, netgi supyko, kad man jų nebepakanka. Jie negalėjo suprasti, kad režisierius iš esmės blogiukas. Žmogus jam yra molis, kurį minko, o paskui eina kitur“, – sako J. Lapinskaitė.

Dėkinga

J. Lapinskaitė dėkinga ir savo aktorystės karjerai.

„Teko dirbti su puikiais aktoriais: amžinatilsį Kostu Smoriginu (buvo mūsų šeimos draugas), Vytautu Paukšte, Juozu Budraičiu ir kitais“, – mena režisierė.

Jos teigimu, režisūra aktorystei ir trukdo, ir padeda.

„Privalai žinoti savo vietą ir darbą. Jei režisierė – režisuok, aktorė – vaidink. Tiesa, paprasta nebūna – kartais vaidindama negali išmesti minčių apie kadruotę“, – šypsosi.

Šiuo metu J. Lapinskaitė išgyvena kūrybos pauzę, užsiima tik darbu su studentais.

Pasak jos, kol kas ištikusi kūrybinė tuštuma arba negalėjimas koncentruotis. 

The post Janina Lapinskaitė: „Mano filmuose žmogus yra visas pasaulis“ appeared first on Kauno savaitė.

Kūrėja, kurios daina „Raudoni vakarai“ jau seniai tapo šiuolaikinės lietuviškos dainuojamosios poezijos vizitine kortele, yra viena autentiškiausių savo kartos balsų.
„Įdomu tik tai, kas savita, unikalu, kas apie tave“, – sako jaunuosius kūrėjus ir atlikėjus vertinusi I. Narkutė.

Ieva, kada ir kokiais keliais į jūsų gyvenimą įžengė muzika?

Ne muzika atėjo į mano gyvenimą – aš į jos.

Man atrodo, viskas prasidėjo daug anksčiau nei pirmi sąmoningi bandymai muzikuoti.

Gimsti muzikantų šeimoje, tėvai susipažįsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būdama mamos pilve jai padedi gintis diplominį darbą…

Gimsti šeimoje, kurioje kalbos apie muziką yra norma, namie, kur pilna muzikos instrumentų, natų – tokia visa aplinka.

Abu tėvai iki šiol mokytojauja: tėtis – chorvedys Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, mama teoretikė – S. Sondeckio menų gimnazijoje.

Tad viskas sukrito taip, kad nustatyti pradžios tašką sudėtinga – tiesiog savaime, natūraliai visada buvau muzikos fone.

Turbūt nenustebinsiu, o kartu nenuvilsiu pasakydama, kad jūsų, kaip kūrėjos, vizitine kortele išlieka „Raudoni vakarai“… Turbūt kaip „Laužo šviesa“ Andriui Mamontovui, net jei jam ir pakyrėjusi. Stebina, kad „vakarus“ sukūrėte būdama dar mokinė. Kokia šios dainos istorija?

Čia dainos, už kurias mes turbūt abu dėkingi likimui.

Nesvarbu, kad „Raudoni vakarai“ nėra pirma mano parašyta daina, o po jos prirašiau dar krūvą, – vis tiek išlieka išskirtinė.

Tematika irgi, nes nerašau daug dainų apie Lietuvą. Taip, kažkiek šią temą paliečiu, bet ji tikrai nėra pagrindinė.

„Raudoni vakarai“ gimė iš azarto, iššūkio, noro išbandyti jėgas.

Dvyliktokė pamačiau skelbimą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizuoja moksleivių kūrybos partizanų tema konkursą. Buvome kviečiami kurti dainas, filmus, rašyti, piešti.

Aš dainas paaugliška tematika kūriau maždaug nuo 14 metų, tad pamaniau – būtų nebloga mankšta, iššūkis imtis dainos apie partizanus. Juolab kad mano tėvai labai aktyvūs, pilietiški, patriotiški, savo šalį mylintys žmonės, šiuos jausmus įskiepijo ir man, ir broliui.

Tai štai: ruduo, artėjo Kalėdos, dvyliktokai gyvena nerimo, atsisveikinimo su klasiokais nuotaikomis.

Sugalvojau, kad reikia kuo nors apdovanoti artimiausius draugus – tik ne dar vienu puodeliu ar žvakide iš „Maximos“.

O aš kone visą gyvenimą ir dainuoju, ir beveik tiek pat mezgu.

Nutariau įteikti draugams po pirštinių porą. Susiskaičiavau – reikės 8 porų. Tėtis suabejojo: „Pažiūrėk į kalendorių – nespėsi“. Aš: „Lažinamės?“. Sutarėm: tas, kas pralaimės, rašo patriotinę dainą.

Jei atvirai, šiek tiek sukčiavau – jau buvo begimstąs „Raudonų vakarų“ posmas, tad ketinau bet kuriuo atveju tą dainą parašyti.

Suspėjau numegzti 6-ias poras, „Raudonus vakarus“ teko pabaigti.

Pirmas klausytojas buvo tėtis.

Iš pradžių priedainyje nebuvo žodžio „Lietuva“, jisai man liepė įdėti. O paskui nusiunčiau konkursui, „Raudoni vakarai“ pradėjo gyventi atskirą gyvenimą. Prieš 20 metų.

„Raudonų vakarų“ tekstas brandus, gilus, skausmingas, metaforiškas. Stebina, kad tai mokinės darbas. Ar tai susiję su kokiomis nors jūsų šeimos (tėvų, senelių ir pan.) patirtimis?

Mano senelis (diedukas, jeigu jau tiksliai vadintume) pasakojo, kaip jo seserys ir mama buvo ištremti į Sibirą.

Nuėjo kryžiaus kelius, kad visus apgyvendintų vienoje vietoje, nes iš pradžių šeima buvo išdraskyta kas kur. Paskui – vėl kryžiaus keliai, kad parsivežtų į Lietuvą.

Manau, panašių istorijų turime kiekvienoje lietuvių šeimoje. Ir baisių, tragiškų dalykų, ir įkvepiančių – apie narsą, garbę, tėvynės meilę.

Kita vertus, esu įsitikinusi – kiekvienas skaitantis žmogus gali valdyti žodį, kurti metaforas. Aš pati skaitau nuo vaikystės.

Kuriate ir žodžius, ir muziką. Kodėl toks pasirinkimas – neimti kitų sukurtų tekstų?

Man buvo 14-15 metų, kai jau kūriau tekstus.

Lietuvoje atsirado interneto svetainė dpoezija.lt – puiki platforma skelbti savo dainas jas rašantiesiems.

Natūralu, vieni įrašai būdavo geresnės kokybės, kiti visiškai pasibaisėtinos, bet čia pradėjo rinktis tie, kam buvo nepriimtinas anuomet pagrindinėse šalies scenose viešpatavęs klaikus, plastikinis popsas.

Visi, kas norėjo šiek tiek geresnio teksto, autentiškesnio, originalesnio skambesio, o ne prodiuserių projekto vos kūną dengiančiais drabužiais.

Į dpoezija.lt įkėlusi pirmąsias savo dainas sulaukiau ir liaupsių, ir kritikos.

Pagyros – už tai, kad šviežia, įdomu, už tembrą, muziką.

Kritika – dėl banalių tekstų. Siūlyta daugiau skaityti, o iš pradžių kurti dainas poetų eilėms.

Taip mano paauglystėje atsirado ir Marcelijus Martinaitis, ir Justinas Marcinkevičius bei kt. Arba, pavyzdžiui, patinkantys bendraamžių tekstai.

Paskui, kai daugiau paskaičiau, įgijau daugiau pasitikėjimo ir supratau – rašant tekstą jam kelti aukštesnę kartelę reikia dėl savęs – ne dėl kitų. Jeigu ilgiau pasėdėsiu, skirsiu daugiau dėmesio ir energijos, tekstas bus geresnis. Grįžau prie savo žodžių ir šios nuostatos nekeičiu iki šiol.

Esu įsitikinusi – eilėraštis ir dainos tekstas yra du visiškai skirtingi žanrai.

Jei jau nusprendi eilėraštį paversti daina, neužtenka pirmo posmo padaryti uždainiu, antro – priedainiu ir t. t. Reikės gerokai pasinerti iš kailio – išsinagrinėti, užsiimti kiek frankenšteinišku gaminimu.

Dabar nemanau kurianti poeziją – rašau dainų tekstus, nes man tai skirtingi dalykai.

Kiek kūrybai talkina jūsų baigtos psichologijos studijos?

Sunku pasakyti. Gana anksti supratau, kad man įdomiausi dalykai yra žmonės, ypač nebijantys būti savimi, kitokie negu visi. Autentiškumas man yra vertybė. Visi turime tarsi ir panašių kompetencijų, bruožų, žinių, bet kiekviename tai susijungia skirtingais būdais – gauname milijardus variantų. Turbūt todėl nuo paauglystės ieškau kitokio – bendro, bet ir atskiro. Kas svarbu visiems, bet galima pasakyti naujai. Man atrodo, kūryba apie tai ir yra. Daina nebūtų paveiki, jeigu dainuočiau apie problemą, nutikusią ar nutiksiančią tik man ir niekam daugiau. Niekas jos neklausytų, joje neatpažintų savęs, nejaudintų. Tuo tarpu dabar žmonės po koncerto sako: „Tu dainuoji apie mane“. Aš pritariu: „Tu teisus, apie tave, aš visada dainuoju apie tave“.

Tikiu, kad kūrėjas pro save praleidžia ir atspindi pasaulį formomis, kurios jam pažinios, paklūsta. Vienas valdo žodį, kitas – muziką, trečias – vaidybą, teptuką ar pan. Ir taip kalba apie mus visus siejantį žmogiškumą, ką reiškia būti žmogumi, gyventi. Turėti, neturėti, siekti, norėti, geisti, liūdėti, gedėti ir t. t. Bet kuriuo atveju tai jau psichologija.

Psichologiją 6 metus studijavau šventai tikėdama, kad imsiuosi šio darbo, tačiau nutiko taip, kad nedirbau nė dienos – tačiau tai darau kiekviename koncerte.

Šios studijos yra dalis viso paveikslo. Jų pašalinti neįmanoma.

Kita vertus, psichologiją renkasi empatiški, smalsūs, prasmės, rakto į pasaulį ieškantys žmonės. Tad nėra reta psichologui užsiimti kūryba – tai žmonės, kurie mokosi, o paskui dirba su sielos pasauliu, pačia žmonių ir savo esme.

Kas jums yra sėkminga daina? Ko klausotės pati?

Kurdama naujas dainas neklausau nieko. Mat smegenys yra „nuostabios“ – labai mėgsta vogti, tavęs nė neperspėdamos. O tu paskui kapstaisi ir aiškiniesi, ar ko nors nepavogei, kad taip gerai skamba. Pati vis paklausinėju kolegų, muzikantų – ar tikrai negirdėjote šito motyvo? Ar iš ko nors netyčia nepaėmiau?

Todėl kurti stengiuosi kuo švaresnėje ir tylesnėje aplinkoje.

Kita vertus, auginu dvi dukras, jos be proto mėgsta šokti, dainuoti ir dūkti, todėl man nieko neklausyti neįmanoma.

O sėkminga daina? Ta, kuri tave ištinka laiku ir vietoje.

Būna įstabių kūrinių, bet tu išgirsti juos ne tada ir ne ten, nepadaro įspūdžio, neįsimena. O būna, kad, atrodytų, objektyviai neypatinga daina tave pasiekė tam tikru momentu, su juo susijungė – ir atsirado trečia kokybė. Tampa keičiančiu gyvenimą, konkretų momentą apibūdinančiu kūriniu, nors tetrunka 3 minutes.

Būtent todėl manau, kad visos pasaulio dainos turi savo klausytoją, kažkam yra ypatingos.

O čia ir visas įdomumas, nes galime vertinti skeptiškai, sakyti, kad viskas jau parašyta, mes kartojam vieni kitus. Bet tada ir gyvenimas yra jau nugyventas buvusių prieš mus. Juk ir gyvenimą kartojame, atradimus, praradimus, meilę, vaikų gimdymą. Tad kodėl negalima kartoti dainų, savaip atliekant, parašant, išgyvenant? Mano nuomone, daina yra čia ir dabar. Kodėl žmonės mėgsta koncertus? Nes viskas čia ir dabar, o anksčiau galbūt neįsidėmėta daina staiga tampa mėgstamiausia.

Klausymas padaro muziką gerą. Įdėmus, dėmesingas klausytojas, leidžiantis sau įsitraukti, išgirsti ką nors naujo – jis paverčia muziką verta dėmesio. O tu, būdamas scenoje, visa tai jauti, girdi, matai. Tas mūsų, ypač ne vieną dešimtmetį grojančių muzikantų, termometras ištreniruotas. Temperatūrą pasimatuoji gan greitai – žinai, kas jaučia publika.

Kokie jūsų, kaip komisijos pirmininkės, įspūdžiai apie G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos organizuojamą respublikinį moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalį-konkursą „Mano senas drauge“?

Darbas komisijoje nėra lengvas. Jeigu nori jį atlikti kokybiškai, turi būti kaip geras klausytojas, o dar galvoti apie vertinimą ir jį pagrindžiančius objektyvius, racionalius argumentus.

Visada žavinga, kai jauni žmonės rašo, kuria. Ypač jei išdrįsta patys rašyti tekstus.

Žinoma, suprantu, kad dažnai jie kaip manieji paauglystėje, kada gavau patarimą daugiau skaityti. Visgi esu įsitikinusi – vienu metu galime ir skaityti, ir rašyti. Galbūt taip netgi optimaliausia.

Dar gerai kūrybą fiksuoti užrašų knygelėse, kad matytum kaitą, evoliuciją. Paskui labai įdomu būna prie jų sugrįžti – tokia laiko mašina, truputį galima pasivažinėti.

Konkurse mane truputį nuliūdino, kad dažnai buvo daug mokytojo rankos, mažai mokinio išraiškos. Man visada įdomiausia žmogus scenoje, o ne už jos, ne tie, kas pasiūlė dalyvauti ar parašys 10 balų iš lietuvių kalbos, jeigu sudainuos J. Marcinkevičių.

Man įdomiausia, kodėl jaunuolis lipa į sceną, ką nori papasakoti ir kodėl tai svarbu jam, mums, kodėl turime jo klausytis.

Tad kai jauni žmonės ima keliasdešimties metų senumo tekstus, parašytus temomis, kurios jiems tolimos, svetimos, mane sunku įtikinti. Eidamas į sceną turi jai atsiduoti 100 procentų.

Moksleivis turi atsakyti sau į kelis klausimus: ar pats norėjo dalyvauti konkurse, atlikti būtent šią dainą? Ar ją sugrotų savo malonumui vakare, kai niekas negirdi? Koks slaptasis šios dainos ingredientas? O tada jau atnešti į sceną, per 3 minutes įtikinti komisiją, klausytojus.

Sutinku, tai sudėtinga.

Atsikratykime sustabarėjusio požiūrio, kas ir kokia turi būti dainuojamoji poezija. Juk dabar turime tokią neįtikėtiną žanrų įvairovę, tiek platformų ir būdų pasireikšti jauniems kūrėjams, kad ribos ir skirtys išsitrina. Tie patys bardų festivaliai netgi keičia koncepciją ir pavadinimus, prisistatydami vienokiu ar kitokiu kultūros renginiu, koncertu, festivaliu ir kt.

Muzikoje viskas tiek susimaišę, kad dažnai nebesvarbu, kur baigiasi vienas žanras ir prasideda kitas. Jeigu nebelikus žanro grynumo mes toliau kopijuosime praeitį, būsimi pasmerkti nesėkmei. Nes kopijuoti ne tik neįdomu, bet ir visada atsiras, kas tai padarys geriau, o dirbtinis intelektas – tiesiog idealiai.

Įdomu tik tai, kas savita, unikalu, kas apie tave. Žmogus visada įdomus – už kūrinio, dainos, teksto, požiūrio į tekstą.

Ko palinkėtumėte sau, klausytojams?

Ruošiamės turui po Lietuvą.

Repetuoju, dirbu su savimi, kaupiuosi, ieškau istorijų, kurias galėčiau papasakoti, dėlioju dainas. Tad sau linkėti nieko nereikia – tik dirbti ir būti sveikai.

O klausytojams, skaitytojams norisi palinkėti susikalbėjimo, atsisukti į tai, kas tikrai neišvengiama ir svarbiausia. Nes, mano nuomone, gyvenime tų svarbiausių dalykų yra tiktai keli, o visa kita – triukšmas eteryje.

Todėl linkiu visiems sveiko proto, adekvatumo, taikos, ramybės. Išmokti priimti, išklausyti artimus žmones, o ne dangstytis dovanomis.

Dabar, kai valstybė išgyvena ne pačius šviesiausius laikus, paklausti savęs: o ką aš darau dėl savo šalies? Kiek esu pilietiškas, narsus, garbingas? Kiek turime stuburo apginti savo vertybes, drąsos kalbėti ir vertinti? Kaip bendraujame vieni su kitais, kiek gerbiam ir kaip save per gyvenimą vedame – stumiame, velkame, einame ar sklendžiame pakilę, nes kažkodėl jaučiamės geresni už visus kitus?

The post Ieva Narkutė: įdomiausias dalykas yra žmonės appeared first on Kauno savaitė.

Malvina, o koks buvo tavo kelias į biblioteką?

Esu kilusi iš Panevėžio, čia prabėgo vaikystė. Baigusi 12-ąją vidurinę, išvykau studijuoti į sostinę. Pasirinkau bibliotekininkystę Vilniaus universitete, tačiau kasmet praktiką atlikdavau G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Nuo pat mažens puoselėjau didžiulę svajonę – nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas.
2001 m. ji išsipildė.
Baigusi universitetą, išvykau į JAV pagal Au Pair kultūrinių mainų programą.
Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.
Įsikūriau saulėtoje Kalifornijoje, netoli San Francisko.
Žavėjo viskas – įspūdingo grožio Ramiojo vandenyno pakrantė, didingiausių pasaulio medžių – sekvojų miškai, Silicio slėnis – juk būtent ten idėjos virsta inovacijomis, kuriančiomis mūsų ateitį. Kalifornijoje žavėjo ne tik gamta, bet ir žmonės, įsitikinimas, kad viskas įmanoma, reikia svajoti drąsiai.
Gyvenau jaunos šeimos namuose, padėjau rūpintis dviem vaikučiais.
Kiekviena diena tapo ir galimybe pažinti jų tarpusavio ryšį, vertybes, požiūrį į gyvenimą.
Šiluma, bendrystė, pagarba vienas kitam – visa tai mane labai praturtino. Tai buvo metas, kai ne tik tobulėjau kaip asmenybė, bet ir susiformavo mano vertybės.
Po 4 metų Kalifornijoje persikėlėme į Vašingtono valstiją, netoli Sietlo.
Ši vieta paliko ne mažesnį įspūdį – didingi kalnai, ugnikalniai, ežerai, amžinai žaliuojantys miškai. Nors JAV jaučiausi be galo laiminga, laikui bėgant pasiilgau Lietuvos, vis dažniau mąstydavau apie gimtąjį Panevėžį.
Galiausiai, po 6 metų, grįžau namo.
Iš pradžių nebuvo lengva – viskas atrodė pažįstama, bet kartu svetima.
Po kelių mėnesių vėl pakėliau sparnus – šįkart į Londoną, kur prabėgo dar 4 nuostabūs metai.
Ten sutikau savo vyrą – su juo nusprendėme kurtis Lietuvoje.
Čia gimė du mūsų mylimi vaikai.
Jaučiamės laimingi, kad po emigracijos sugrįžome namo.

Kiek jau laiko bibliotekoje? Kokios patirtys su lankytojais?

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dirbu 11 metų.
Savo darbą be galo myliu.
Yra gražus posakis: „Mylėk tai, ką darai, ir tau niekada nereikės dirbti“ – man jis labai tinka.
Mano darbas reikalauja kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmones, skirtingus jų poreikius bei nuotaikas.
Daugelis bibliotekos lankytojų labai malonūs, kai kuriuos jau ir puikiai pažįstame.
Kartais skaitytojai nustebina mielomis dovanėlėmis – saldumynais, rudens gėrybėmis, rankų darbo smulkmenomis.
Vienas ilgametis skaitytojas kasmet atneša glėbį rožių ir išdalija visoms abonemento bibliotekininkėms.
Tokios akimirkos nepaprastai šildo ir primena, kiek daug žmogiškumo šiame darbe.

Kaip ir visiems, turbūt darbe būna gerų ir blogų dienų…

Taip, dienų būna visokių. Vienos ramios ir sklandžios, o kitomis patiriame iššūkių, ieškome įvairių sprendimų.
Gera diena man visada yra ta, kai jaučiuosi reikalinga – galiu padėti žmonėms.
Kiekviena diena bibliotekoje – tai nauji veidai, nauji klausimai, naujos pažintys ir istorijos.
Čia dirbdama jaučiu ne tik jos pulsą, bet ir miesto nuotaikas.
Panevėžyje vis daugiau turistų, jiems įdomus mūsų miestas.
Taip pat džiugina, kad vis daugiau tautiečių grįžta į Lietuvą.

Ar jautiesi esanti bibliotekos veidas, nes viena pirmųjų pasitinki lankytoją? Kas tau regis svarbu pasitinkant žmogų? Ar nepavargsti šypsotis?

Mano nuomone, svarbiausia pasitinkant žmogų yra šiltas pasisveikinimas, dėmesys ir nuoširdi pagalba.
Nesijaučiu bibliotekos veidu – labiau mažas sraigtelis didelėje ir gražioje mūsų įstaigoje.
Čia dirba profesionalai, kurie puikiai išmano savo darbą. Jų energija ir atsidavimas mane įkvepia. Džiaugiuosi galėdama dirbti šalia ir prisidėti, kad mūsų biblioteka būtų vieta, kurioje žmogus jaustųsi laukiamas.
O šypsena? Ji būtina visada, nes be šypsenos viskas būtų per rimta.

Kiek bendra pati turi su knyga? Kokias knygas rekomenduotum kitiems?

Nuo mažens mėgau knygas – skaityti pradėjau penkerių.
Mama pasakojo: jei kurį vakarą neperskaitydavau knygos, slėpdavau ją po pagalve kaip tikrą lobį. Mane domina įvairios temos – žymių žmonių biografijos, saviugda, šiuo metu ypatingą dėmesį skiriu knygoms apie vaikų auklėjimą.
Patinka melancholiškos istorijos – tos, kurios giliai paliečia širdį, priverčia susimąstyti.
Įsiminė tokios knygos kaip Lauros Imai Messinos „Tai, ką patikime vėjui“, Majos Lunde „Sniego sesė“ ar Johno Boyne‘o „Berniukas dryžuota pižama“.

Ar pastebi mūsų miesto kaitą? Turi mylimų vietų, objektų?

Kiekvieną kartą, kai išeinu pasivaikščioti po Panevėžį, užlieja džiaugsmas. Miestas sparčiai atsinaujina.
Kai grįžome iš užsienio, nebuvo vietų, kur vaikai galėtų žaisti saugiai.
Pamenu, užsimindavusi, kad Panevėžiui reikia žaidimų aikštelės, sulaukdavau skeptiškų reakcijų. Daugelis sakė: kam to reikia – paaugliai vis tiek sulaužys.
Supratau paprastą tiesą: nori pokyčių – pradėk nuo savęs.
Su bendraminčiais įkūrėme iniciatyvių mamyčių klubą, prisidėjome prie Vakarinės bendruomenės veiklos.
Šiandien, matydama sutvarkytus parkus, dviračių takus, žaidimų aikšteles, jaučiu didžiulį dėkingumą.
Mieste nuolat vyksta kultūriniai ir sporto renginiai, šurmuliuoja erdvės.
Panevėžys gyvas, gražus. Tampa miestu, kuriame gera gyventi.
O mano mylimiausia vieta – Kultūros ir poilsio parkas. Gal todėl, kad šalia jo užaugau. Dabar atsinaujinęs ir sutvarkytas – dar gražesnis.

Ką apskritai mėgsti veikti? Ar Panevėžys tapo galutine stotele nusėsti?

Prisipažinsiu, šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsibarsčiusi.
Pastaruosius kelerius metus visą energiją skyriau šeimai, vaikams, darbui, rūpesčiams ir kasdienybei.
Po truputį bandau atrasti save iš naujo.
Visada patiko keliauti. Žavi gamta, čia randu ramybę ir įkvėpimą.
Kopti į kalnus, stovėti ant skardžio ir žiūrėti į beribį vandenyną, eiti per žydinčią pievą ir užuosti gėlių kvapą – pasaulis gražiausias tada, kai jį ne tik matai, bet ir jauti.
Dar labai mėgstu muziką. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienybės. Negaliu atsispirti koncertams. Teko gyvai pamatyti tokias muzikos legendas kaip Michaelas Jacksonas, Prince‘as, „Depeche Mode“, U2, „Bon Jovi“, Janet Jackson, „Coldplay“ ir kt. Namie saugau kelis autografus – tarsi mažus trofėjus, primenančius magiškas akimirkas.
Mano gyvenimo kredo – „Net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnelio“. Nesvarbu, norime sportuoti, išmokti naują kalbą, perskaityti daugiau knygų ar keisti įpročius – svarbiausia pradėti nuo nedidelio veiksmo.
Pusvalandis mankštos, 10 naujų žodžių, 20 puslapių ar sveiki pusryčiai kasdien – jau žingsnis į priekį.
Jeigu atvirai, po ilgų bandymų laimėti žalią kortą 2015 metais mūsų šeimai pavyko – buvome gavę leidimą gyventi ir dirbti JAV, netgi turėjome lėktuvo bilietus.
Tačiau išsigandę savo svajonės šia galimybe nepasinaudojome.
Iki šiol stalčiuje guli JAV ambasadoje užantspauduoti vokai, nedrįstu jų atplėšti…
Dažnai pagalvoju: kas būtų, jeigu būtume pasukę kitu keliu? Mes pasirinkome Lietuvą. Čia auga mūsų vaikai, jie kalba lietuviškai, supa senelių meilė, mokosi pažinti savo kultūrą ir tradicijas. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana – gyventi ten, kur tavo žemė, šaknys. O po šio įvykio juokauju, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi.

Ko palinkėtum mūsų skaitytojams, lankytojams?

Šiais informacinio triukšmo laikais linkiu kiekvienam atrasti tai, kas suteikia gyvenimui prasmę ir vidinę ramybę.
Svarbiausia nepamesti tikrų vertybių – gerumo, pagarbos, atsakomybės, patriotiškumo, vienybės – būtent jos sudaro tvirtą pagrindą, ant kurio laikosi mūsų pasaulis.

Ačiū už pokalbį.

The post Bibliotekininkė Malvina: be šypsenos viskas būtų per rimta appeared first on Kauno savaitė.

Prisiminta ir istorinė Teatro diena 1999 metais – aktoriui Vaclovui Blėdžiui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, „Prieblandoje“ J. Miltinio dramos teatre suvaidinta paskutinį kartą.

Spektaklio „Prieblandoje“ premjera Panevėžio dramos teatre įvyko 1945 m. kovo 10-ąją.

Režisierius – Juozas Miltinis, scenografas – Jonas Surkevičius.

1954 m., po J. Miltinio pašalinimo iš teatro, Jono Aleknos režisuotas spektaklis tęsė savo gyvenimą scenoje.

Per ilgus spektaklio gyvavimo dešimtmečius daugybę kartų keitėsi vaidmenų atlikėjai, bet visada sutraukdavo pilnas sales žiūrovų.

Į parodos „Spektakliui „Prieblandoje“ – 80“ atidarymo vakarą susirinko „Prieblandoje“ personažus sukūrę aktoriai Zita Adukevičiūtė-Supronienė, Virginija Tauraitė-Babkauskienė, Petras Kežys, Enrikas Kačinskas, Julius Tamošiūnas, Rimantas Teresas, teatro istorija besidomintys panevėžiečiai.

„Žiūri, prisimeni, lyg ir bendrauji“, – sakė istorinio spektaklio akimirkas užfiksavęs fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius.

Prisiminimais apie savo vaidmenis, spektaklio atmosferą ir repeticijas dalijosi aktoriai.

Petras Kežys įkūnijo „beveik tris“ personažus. Mat Antaną repetavo, bet nesuvaidino – buvo paimtas į armiją.

Daugelis aktorių kūrė ne vieną, o po kelis vaidmenis – tai buvo tikra teatro mokykla.

Neatskiriamas nuo legendinio Virvalo Enrikas Kačinskas aktorių kaitą apibūdino taip: „Mes kiekvienas buvome tik lašelis „Prieblandos“ upėje. Aktoriai keitėsi, bėgo kaip upelis. Buvo smagu vaidinti.“

Julius Tamošiūnas – Antanas – papasakojo apie netikėtai juokinga tapusią sceną paežerėje, kai Ievutės paklausė: „Argi aš tau ne brolienė?“

„Mes, jaunimas, J. Miltinio nebijojom, bet atmintyje išliko jo pasakyti žodžiai: „Pasensite ir jums jau atiteks kitas vaidmuo“, – pamena Zita Adukevičiūtė-Supronienė – Ievutė.

Taip jai buvo pažadėtas Gaškienės personažas.

„Likimas arba Dievas man lėmė atsirasti tame spektaklyje ir vaidinti Edvardą. Miltinis jame įžvelgė nuo orakulo Teiresijo iki mužiko. Nebuvo paprasta, bet į spektaklį sėkmingai įsiliejau“, – pasakojo Rimantas Teresas.

O senelės personažą kūrusi Virginija Tauraitė-Babkauskienė priminė simbolinę ir visada aktualią savo frazę: „Vaikai, gyvenkite šviesoje, o ne prieblandoje.“

The post Ne tik lašeliai „Prieblandos“ upėje appeared first on Kauno savaitė.