O dabar įsivaizduokite, kad kažkas nepastebimai pakeitė jūsų kabelį paprastu bananu.

Tiesiogine prasme – geltonu vaisiumi iš parduotuvės.

Ir jūs nepastebėjote jokio skirtumo.

Būtent tai nutiko per neseniai atliktą akląjį testą, kurio rezultatai sukėlė tikrą audrą audiofilų forumuose visame pasaulyje.

Kas yra aklasis garso testas ir prie ko čia bananas

Aklieji testai – tai aukso standartas vertinant subjektyvius pojūčius.

Esmė paprasta: dalyviai klausosi muzikos per skirtingus kabelius, tačiau nežino, kuris konkrečiai kabelis tuo metu prijungtas.

Taip pašalinamas placebo efektas ir išankstinis nusistatymas – juk jei žinote, kad klausotės per 500 eurų kainuojantį kabelį, smegenys paslaugiai „pagerina“ garsą.

Minėtame eksperimente grupei audiofilų buvo pasiūlyta palyginti kelis prijungimo variantus: brangius aukščiausios klasės kabelius, įprastus nebrangius laidus ir, dėmesio, tikrą bananą, įkištą į vadinamąją „bananinę“ jungtį (taip, šios jungtys iš tiesų taip vadinamos).

Vaisius buvo panaudotas ne juokais, o siekiant parodyti, kad bet kuris laidininkas, galintis uždaryti grandinę, perduoda garso signalą.

Banane yra pakankamai drėgmės ir elektrolitų, kad jis galėtų praleisti elektros srovę. Žinoma, ne idealiai, tačiau analoginiam garso signalui perduoti to visiškai pakanka.

Rezultatas buvo pribloškiantis brangios audiotechnikos gerbėjams.

Testo dalyviai nesugebėjo atskirti, kur signalą perduoda brangus kabelis, o kur – pigus ar net vaisius. Statistiškai jų atsakymai nesiskyrė nuo atsitiktinio spėjimo.

Kodėl brangūs audiokabeliai nepagerina garso

Norint suprasti, kodėl bananas „skamba“ ne prasčiau nei aukščiausios klasės kabelis, reikia šiek tiek fizikos žinių.

Garso signalas, kuris keliauja nuo stiprintuvo iki kolonėlių, yra žemo dažnio (nuo 20 Hz iki 20 kHz) elektros srovė.

Esant tokiems dažniams ir tokiam laidininkų ilgiui (dažniausiai 1–3 metrai), kabelio medžiagos skirtumai praktiškai neturi įtakos signalo kokybei.

Garsui kur kas didesnę įtaką daro pačios kolonėlės, patalpos akustika ir įrašo kokybė.

Kabelis tėra laidininkas, ir kol jo varža išlieka protingose ribose, garsas nesikeičia.

Skirtumas tarp pigaus ir brangaus kabelio siekia tūkstantąsias decibelo dalis. Žmogaus ausis tokio skirtumo nepajėgia atskirti.

Brangių kabelių gamintojai, žinoma, su tuo nesutinka.

Jie kalba apie ypatingą laidininkų geometriją, specialias izoliacines medžiagas, apsaugą nuo elektromagnetinių trukdžių.

Visa tai skamba įtikinamai, tačiau aklieji testai vėl ir vėl rodo tą patį: žmonės skirtumo negirdi.

Vis dėlto tai netrukdo audiofilinių kabelių rinkai klestėti. Įvairiais vertinimais, jos apimtis siekia šimtus milijonų dolerių per metus.

Kas yra placebo efektas garso srityje ir kaip jis veikia

Jei skirtumo nėra, kodėl tūkstančiai audiofilų prisiekia, kad išgirsta pagerėjimą nusipirkę brangų kabelį?

Atsakymas paprastas – placebo efektas, o garso srityje jis nepaprastai stiprus.

Kai žmogus išleidžia didelę sumą pinigų, smegenys automatiškai ieško patvirtinimo, kad pirkinys buvo pagrįstas.

Tai vadinama kognityviniu iškraipymu – pastangų pateisinimu. Sumokėjote 500 eurų – vadinasi, garsas tiesiog privalo tapti geresnis.

Ir smegenys paklusniai „išgirsta“ gilesnius žemus dažnius, aiškesnius aukštus tonus, akustiką.

Be to, lūkesčiai formuoja suvokimą.

Daugybė neuromokslų tyrimų rodo, kad vizualinė ir kontekstinė informacija tiesiogiai veikia klausos suvokimą.

Jei jums pasakė, kad šis kabelis geresnis – jį ir girdėsite kaip geresnį.

Paprasčiau tariant, muzikos klausomės ne tik ausimis, bet ir smegenimis. O smegenys – lengvai paveikiamas organas.

Šis efektas puikiai ištirtas ir kitose srityse. Pavyzdžiui, garsiuose vyno degustacijų eksperimentuose dalyviai nuosekliai aukščiau įvertindavo pigų vyną, jei ant butelio būdavo brangi etiketė.

Su garsu vyksta lygiai tas pats.

Ar apskritai verta leisti pinigus audiokabeliams

Ar visa tai reiškia, kad reikia nedelsiant išmesti visus kabelius ir kolonėles jungti per daržoves bei vaisius? Ne.

Bananas kaip laidininkas – tai veikiau įspūdinga demonstracija, o ne praktiškas sprendimas. Jis greitai išdžius, oksiduosis ir nustos praleisti srovę.

Tačiau į ką tikrai verta atkreipti dėmesį: skirtumas tarp 5 ir 500 eurų kainuojančio kabelio yra grynai rinkodarinis.

Įprastas varinis tinkamo skerspjūvio kabelis (daugumai namų sistemų pakanka 1,5–2,5 kv.mm) atliks savo darbą ne prasčiau.

Svarbiausia, kad kontaktai būtų patikimi, o laidas – nepažeistas.

Jei norite realiai pagerinti garsą, geriau investuokite į patalpos akustiką, kokybiškas kolonėles ar gerą skaitmeninį–analoginį keitiklį (DAC).

Šios investicijos duos aiškiai girdimą rezultatą, priešingai nei kabelio pakeitimas brangesniu.

Šis testas dar kartą įrodė paprastą dalyką: garso pasaulyje rinkodara dažnai nugali fiziką.

Tačiau užtenka užsimerkti ir tiesiog klausytis – ir tiesa iškyla į paviršių.

Net jei ta tiesa kvepia bananu.

The post Skandalas: brangus grotuvo kabelis buvo pakeistas bananu ir niekas to nepastebėjo appeared first on Kauno savaitė.

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ieva Brikė sako, kad šis laikotarpis jai pirmiausia yra apie ryšį: su žmonėmis, su savimi, su gyvomis patirtimis.

Nuo 2018 metų J. Miltinio dramos teatre kurianti aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė ir ne kartą Auksinių scenos kryžių apdovanojimui aktorių ansamblio kategorijoje nominuota menininkė, aktyviai dalyvaujanti ir vaikų bei jaunimo teatro edukacijoje, adventą pasitinka visų pirma ieškodama šviesos santykiuose.
Ieva pasidalijo trimis jai pastaruoju metu svarbiais atradimais, kurie padeda atsigręžti į esmę ir į pasaulį pažvelgti jautresnėmis akimis.

„Man adventas yra apie ryšį ir žmones. Kai vakarai tokie ankstyvi, aplink vis daugiau tamsos, norisi susitikti su bičiuliais, pabūti su šeima – ieškoti šviesos santykiuose su kitais žmonėmis. Todėl labai vertinu gyvas patirtis“, – prisipažįsta I. Brikė.

MUZIKA

Paskutinis koncertas, kuriame kartu su vyru Justinu apsilankėme Nacionaliniame dramos teatre – Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika.

Puikus koncertas, prikaustęs dėmesį nuo pirmų minučių, o pabaigoje labai sugraudinęs.

Daug žmonių, kūrusių Eimunto Nekrošiaus teatrą, nebėra tarp mūsų, tad ir pati koncerto patirtis – sakrali ir nostalgiška.

Žinau, kad vasario mėnesį šis koncertas bus pasiekiamas ir Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Tad labai rekomenduoju nepraleisti progos prisiliesti prie šio scenos meistro kūrybos.

KNYGA

Knyga, kurią verta paskaityti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams – Michael Ende novelė „Momo“.

Ją šeimoje šiais metais skaitėme net kelis kartus.

Kupina itin ryškių personažų, pamatinių filosofinių klausimų ir, žinoma, nuotykių.

Skaitydama mačiau savo vaizduotėje kažką tarp „Matricos“ ir „Alisa Stebuklų šalyje“.

Be to, Kotryna Siaurusaitytė sukūrė šios knygos inscenizaciją ir Juozo Miltinio dramos teatre pastatė spektaklį visai šeimai – „Šešėlių miestas“. Pati dar nemačiau, bet iki Kalėdų būtinai apsilankysime. Mūsų dukrai Upei taip patiko knyga, kad šis spektaklis – vienas laukiamiausių metų įvykių.

PIEŠINYS

Dar vienas mane labai pradžiuginęs Panevėžyje dalykas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muralas Respublikos gatvėje.

Manau, lankantys Panevėžio miesto eglutę galėtų užsukti ir pas Bitę.

Ji buvo tikra inovatorė, itin tvirto stuburo moteris.

Smagu, kad miestas didžiuojasi savo atmintimi ir sujungia ją su šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis.

The post Ieva BRIKĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Daug metų Vilniuje ir Kaune praleidęs muzikantas pratinasi Panevėžį – miestą, kuris jam tampa ne tik kūrybos, bet ir vidinės ramybės vieta.

Panevėžio muzikinio teatro orkestro muzikantas ir Kauno valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteris atvirai kalba apie kelią į muziką, jam didelę įtaką padariusio tėvo autoritetą, patirtas traumas, mokytojo darbą ir apie tai, kodėl, nepaisant visko, Lietuva jam tebėra geriausia vieta gyventi.

„Man čia gera, – sako Martynas. – Gal todėl, kad viskas gražiai dėliojasi – ir darbas, ir širdies reikalai.“

Martynai, jau daugiau nei metai griežiate altu Panevėžio muzikiniame teatre. Esate vilnietis, dirbate koncertmeisteriu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip atradote Panevėžį?

Per Erkį (Panevėžio muzikinio teatro orkestro vyriausiasis dirigentas Erkis Pehkas – aut. past.).

Jis pakvietė dalyvauti konkurse. Klasiką ir taip sunku groti, o čia jiedu dviese su Martynu Bražu sukišę veidus klausė (juokiasi). O viešpatie, kiek buvo jaudulio! Aš gi žinau, kas yra Erkis Pehkas, koks tai talentingas dirigentas!

Dirbti jo orkestre reiškia pasisemti žiežirbų. Kai Erkis diriguoja Rosinį, lieki be pirštų – tokie tempai! Sako, kad kitaip negali. Jam turi viskas degti. Tarp kitko, jis ir automobilį vairuoja taip, kaip diriguoja (juokiasi). Erkis labai gilus, labai protingas žmogus.

Be galo džiaugiuosi, kad galėjau įsilieti į tokio teatro ambicingą ir draugišką kolektyvą.

Labai vertinu kolegų pasitikėjimą ir darbą jame. Teatro direktorei Kotrynai palinkėčiau didžiausios sėkmės ir sveikatos – tiek visko daug ant jos pečių.

Ar jau susidarėte nuomonę apie Panevėžio kultūros lauką? Ar matote šio krašto išskirtinumą?

Miesto kultūrinis laukas labai dinamiškas, gyvas vyksmas. Tikrai nesutikčiau su sakančiais, ką jau ten – regionas! Regionas yra žmonių galvoje.

Tai, kaip susitvarkęs Panevėžys, labai stebina. Gražu žiūrėti. Mano tėtis iki penktos klasės augo Panevėžyje. Vis raginu jį – atvažiuok, atvažiuok!

O kiek renginių vyksta! Sakyti, kad šitame mieste nėra ką veikti, būtų absoliuti nesąmonė. Gerai, kad neliko kultūros ministro, kuris regionuose nematė kultūros.

Apskritai, Lietuvos miestai keičiasi. Važiuojam su Erkiu į Anykščius pro Ukmergę – kokie puikūs miestai. Lietuva tikras perlas. Užsieniečiai stebisi: kodėl jūs važiuojate į užsienį, juk pas jus pačius tiek visko gražaus?

Jokiu būdu nenorėčiau gyventi svetur. Čia savo sienos, čia bičiuliai, kolegos, kurie išties ranką, jei reikės. O užsienyje būsi plikas, nuogas ir vienas. Ir visada antras, nes esi pašalinis.

Kokia aplinka formavo jūsų asmenybę?

Mano kelrodė žvaigždė – tėtis Ričardas Vytas.

Nuo 2004-ųjų jis groja altu Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, prieš tai grojo Lietuvos kameriniame orkestre.

Tėtis – tikras fenomenas. Jis iki šiol yra mano mokytojas. Labai tikiuosi kada nors su tėčiu sugroti dviem altais. Tėtis to purtosi, bet gal pavyks prikalbinti per jo kitą viršininką Robertą Beinorį, „Musica humana“ meno vadovą ir dirigentą (juokiasi). Jis vis bamba: ai, aš jau nebenoriu mokytis. Visgi bandysiu planą chuliganą suregzti, o jei ko nors sieki, tai ir pasieki, ypač jei yra gerųjų sąmokslininkų.

Groti su tėčiu – mano gyvenimo svajonė ir garbė. Nesakau, kad mūsų grojimas būtų lygiavertis, bet jau kažkiek sugebėsiu jam atliepti. Tėtis yra europinio lygio muzikantas. Ne todėl, kad jis mano tėvas. Iš tiesų labai retas atvejis, kad žmogus, kuriam jau 65-eri, taip gražiai griežtų altu.

Jis mokėsi pas alto korifėjų profesorių Petrą Radzevičių.

O mama – mokytoja. Įsivaizduokite, jos darbo stažas – 45 metai! Mama juokiasi, kad Japonijoje jau būtų nepakaltinama. Turi 17-iolika mokinių Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje.

Mano tėvelis tą mokyklą baigęs įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet pasakojo, kad iki pat galo mėtėsi, nes buvo labai geras tiksliukas, matematikos olimpiadose dalyvaudavo.

O jo tėtis, mano senelis, buvo iš viso universalus žmogus. Mano močiutei, jai dabar 94-eri, batus pats taisydavo. Tokie laikai buvo, kai žmonės viską mokėjo pasidaryti patys. Mūsų karta jau išlepusi, o už mūsų einantieji bus Dieve padėk. Gal ir senamadiškai pasakysiu, bet dabartiniai vaikai žino savo teises, bet ne pareigas.

Augant muzikų šeimoje buvo tarsi savaime suprantama, kad ir jūs pasuksite tuo pačiu keliu?

Tėvams esu dėkingas, kad niekada neversdavo manęs daryti, ko nori jie. Ir mano sūnus, džiaugiuosi, atsisakė muzikos. Sakė, geriau matematiką skaičiuos. Sūnus dar tik antrokas. Tikiuosi, turės normalią profesiją, nes iš muziko darbo neužsidirbs milijonų. Reikia tą darbą labai mylėti, kad jame nesikankintum. Jaučiu, kad man jis tampa hobiu.

O pats nuėjote ir paskui tėtį, ir paskui mamą – esate muzikas ir dar dirbate smuiko mokytoju Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokykloje.

Pedagogikoje esu visai neseniai. Mokytojauju nuo rugsėjo. Prisipažinsiu – mama nuo to mane labai atkalbinėjo. Dabar supratau, kodėl. Vis dėlto labai džiaugiuosi tuo darbu. Kol kas turiu tik du mokinius ir man su jais labai įdomu.

Altininko ranka turi būti stipresnė už smuikininko. Gal treniruojatės sporto salėje?

Buvo metas, kai galvojau, kad išvis nebegrosiu. Laimei, patekau pas labai gerą kineziterapeutą. Jis dar ir dabar atstatinėja mano ranką.

O skausmas buvo nežmoniškas. Prie to prisidėjo ir profesija, ir, kad ir kaip keistai skambėtų, kojos trauma. Esu kritęs ant ledo, susižeidžiau dešinę koją, traumą iki šiol primena randas po operacijos – į koją sudėti metalai.

Taip jau yra, jei traumuoji dešinę koją, dažniausiai pradeda braškėti kairė pusė. O aš toks kairiarankis, jei ne mokytoja, pirmoje klasėje su liniuote pratinusi rašyti dešine, rašyčiau kaire. Dabar mano raštas – kardiograma, o kaire gal dailiai raides dėstyčiau.

Po tos traumos labai pablogėjo ranka.

Laiku kreipiausi į kineziterapeutą, nes po kažkiek metų galėjo man taip nervą užspausti, kad būtų tekę padėti instrumentą. O tokių atvejų žinau.

Bet mane nuramino, kad grosiu. Pradėjau sportuoti, daryti tempimo pratimus. Dabar groju tą, ko galvojau, kad gyvenime nebesugrosiu. Ir kolegos pastebi, kad atsigaunu, mano grojimas gerėja. Noras groti, noras tame būti paskatino ieškoti atsipalaidavimo. Tik ateini į repeticiją susinervinęs, ir prasideda skausmas. O atsipalaiduoti padeda pratimai ir nusiteikimas. Kiekvienas ėjimas į sceną yra nusiteikimas.

Net džiaugiuosi, kad ta trauma atsirado, nes pradėjau tobulėti ir varau net didesniais tempais nei anksčiau.

O yra tekę koncerte groti per skausmą?

Pastaruosius porą metų taip būdavo nuolat. Galop jau net atsirado baimė paimti instrumentą.

Griežiu scenoje, o ranką tarsi gręžia, atrodo, tuoj stosiu ir išeisiu.

Pasirodo, tereikėjo paprasčiausių kasdienių pratimų.

Visiškai nevartoju alkoholio, nes sąnariai negali jo pakęsti, net ir nedaug išgėrus. Man alkoholis – kaip vegetarui mėsa: jau vien paragavus būtų bloga.

Ar esate turėjęs lemtingų koncertų, kurie taptų lūžio tašku, kai jau gali pasakyti – aš pasiekiau daug?

Ne, tokio dar neturėjau. Didžiąją dalį laiko praleidau tinginiaudamas, užuot mokęsis pas tėtį groti. Kolegos ne veltui sakydavo: kaip tu nevertini to, ką turi.

Toks koncertas būtų, jei galėčiau su tėčiu pagroti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Galite paaiškinti, kodėl kartais klausantis muzikos kūnu bėgioja šiurpuliai?

Interpretacija! Jei dirigentas neturi charizmos, jei jos neturi muzikantai, taisyklės nepadės. Techniškai galima groti, bet klausytojai šiurpuliukų nejaus.

Orkestre grodamas turi būti ir psichologas. Kartais tai nėra lengva. Ateini visokios nuotaikos, bet privalai užsidėti kaukę, suvokti, kad paėmęs instrumentą tampi orkestro dalele. Turi jausti, kas kuo kvėpuoja.

Ir dar – jei žmogus per kažką pereina, įgyja dvasinės patirties, jis kitaip ir groja.

Aš iki šiol pasiklausau Jurijaus Bašmeto įrašų. Mat tai kažkas nepaprasto! Jis gyvenime perėjęs per daug ką. Arba violončelininkas Aleksandras Kniazevas, kurio žmona ir sūnus žuvo per avariją, o patį surinko iš gabalėlių. Sakė, kad jis negalės vaikščioti, bet jis transliuoja – aš išgyvenau.

Gal po metų, praleistų Panevėžyje, šitą miestą jau matote savo namais?

Kažkas yra pasakęs, kad žmogus gali turėti daug fantazijų, tačiau gyvenimo fantazija visada lakesnė.

Man čia gera. Gal todėl, kad Panevėžyje mano šaknys – tėvukas augo iki penktos klasės, mamos tėtis irgi panevėžietis, o gal ir dėl to, kad ir man čia viskas gražiai dėliojasi: ir asmeniniai dalykai, ir savotiškos satisfakcijos.
Kaune mane laiko koncertmeisterio darbas.

Man lyderiauti patinka, bet širdis ateina į Panevėžį.

Visgi turiu galvoti ne tik apie muziką, bet ir apie pragyvenimą.

Jei Panevėžyje atsirastų daugiau darbo galimybių, galėčiau čia puikiai save realizuoti.

Muzikanto tokia profesija, kad iš vieno darbo pragyventi sunku, todėl kol kas važinėju tarp Panevėžio ir Kauno.

Jaučiu, kad dabar muzikoje einu tris laiptelius į priekį, du atgal. Anksčiau buvo du į priekį, trys atgal.

Mano gyvenime apskritai viskas vyksta vėlai. Į savo vėžes įsivažiavau tik būdamas trisdešimt septynerių. Esu dirbęs įvairiausius, su muzika visai nesusijusius darbus – net prekių rūšiuotoju. Gal todėl dabar man taip gera – jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.

Po ketvirto kurso, atvirai pasakius, buvau užmigęs ant laurų – atrodė, jog viską jau moku, todėl nustojau sau kelti reikalavimus. Tėtis vis kartodavo: „Jei nori rezultatų, privalai dirbti ir būti savikritiškas.“ Tos klaidos man brangiai kainavo.

Jei prieš dešimt metų būčiau mąstęs taip, kaip šiandien, tikriausiai gročiau Vilniuje. Bet tiesą sakant, tam miestui nebejaučiu jokių sentimentų. Mano siekiamybė – būti ten, kur gera širdžiai.

Kokios muzikos klausotės namuose?

Jokios. Namuose – tyla. Nors muzika man yra hobis, visgi tai ir darbas.

Jei gera nuotaika, galiu paleisti lengvą džiazą, pasiklausyti Eriko Klaptono, Andrė Segovios, „Aktorių trio“.

O dabar pafantazuokime. Jei atsirastų tokia fantastinė galimybė persikūnyti į literatūros, kino, muzikos ar dailės personažą, kas būtumėte?

Manau, būčiau F. Dostojevskio Idiotas. Kai buvau susilaužęs koją, skaičiau jo romanus – „Nusikaltimas ir bausmė“, „Ana Karenina“, „Idiotas“.

Kunigaikščio Myškino personažas man padarė stipriausią įspūdį. Jo kvailybėje slypi kažkas labai žmogiško. Kartais žmogaus negebėjimas susiorientuoti pasaulyje stebina, ir tada imi galvoti – ar apskritai mąstantis žmogus gali būti laimingas, jei mato, kiek aplinkui yra nesąmonių? Kai perskaičiau „Idiotą“, tą naktį net negalėjau užmigti.

Gyvenimas, kad ir koks gražus, vis tiek primena džiungles. Kaip mano tėvukas sako: „Pagalvok – anksčiau žmonės viens kitą žudydavo gatvėse, o dabar mus riboja įstatymai, teismai. Tai tarsi sukausto žmogaus žvėrišką prigimtį, bet juk pati prigimtis lieka ta pati.“

Tobulėja civilizacija, bet žmogaus vidus mažai keičiasi – pavydas, pyktis, egoizmas vis dar čia.

Kartais tikrai pasijunti kaip idiotas – ar tu nieko nesupranti, ar vis dėlto pasaulis aplink išprotėjęs? Bet, ačiū Dievui, gerų dalykų gyvenime vis dar yra daugiau.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

The post Martynas Vytas: gyvenimo svajonė – pagroti su tėčiu appeared first on Kauno savaitė.

Čia dažni svečiai – menininkai ir meno mylėtojai, o kiekvienas susitikimas tampa maža kultūros švente.

Ir taip jau daugiau nei pusę amžiaus. Net maestro Juozas Miltinis, mėgęs lankytis S. Stankūno tėvų namuose ir net svečių atsivesti, šią kultūros oazę vadino teatro ambasada.

„Mums kuriantis, muzikuojantis pasaulis yra artimas ir be galo įdomus“, – sako S. Stankūnas, užaugęs kultūros autoritetų apsupty.

Muzika

Dabartinės galimybės leidžia internete susirasti nuostabių atlikėjų. Jaunų, savitų, talentingų. Tokių kaip, pavyzdžiui, Dimašas Kudailbergenas ir kt. Žavėjausi ir žaviuosi maestro Virgilijaus Noreikos kūrybiniu keliu. O šiuolaikinės lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai dažnai nuvilia – tiek ribotomis balso galimybėmis, tiek tekstų banalumu.

Spektaklis

Bandome prisijaukinti šiandienio teatro spektaklius. Labai dažnai nepasiseka. Artimai bendravus su režisieriumi Juozu Miltiniu ir net po keletą kartų mačius jo režisuotus spektaklius „Lauke už durų“, „Edipas karalius“, „Mirties šokis“, „Frankas V“, įspūdis išlikęs visam gyvenimui. Esame dėkingi ir laimingi tai patyrę.

Knyga

Klasikinės prozos daug skaičiau jaunystėje. Nugalėjo poezija. Mano muzikinė veikla leido artimai bendrauti su mūsų nuostabiais poetais Justinu Marcinkevičiumi, Jonu Strielkūnu, Bernardu Brazdžioniu, Vidmante Jasukaityte, One Baliukone, Elena Mezginaite ir kt.

Atrandu Aidą Marčėną, Donaldą Kajoką, Kęstutį Navaką. Poezija išlaisvina, praplečia pasaulio matymą, leidžia pajusti žmogaus ir gamtos bendrystę, jausmų gylį.

Paveikslas

Mūsų šeima labai domisi ir žavisi meno kūriniais. Ypač lietuvių kūrėjų.

Esame susidraugavę, ruošę daugelio jų darbų parodas. Tai be galo įdomūs, jautrūs žmonės, keičiantys kasdienybės sampratą, stebinantys savo talentu. Didelė laimė prie to prisiliesti.

Džiaugiamės Juozo Lebednyko, Leonardo Gutausko, Romo Dalinkevičiaus, Jono Daniliausko, Henriko Orakausko, Albinos Žiupsnytės, Stasio Petrausko (Bitlo), Algirdo Varžinsko, Osvaldo Juškos ir daugelio kitų kūrėjų darbais.

Meno kūriniai, knygų, teatro pasaulis lydi mus visą gyvenimą. Tai atėjo iš tėvų, bendrų pomėgių ir sutarimo. Kiekvienas atkeliavęs į mūsų namus meno kūrinys turi savo istoriją.

Vienas brangiausių mums – šeimos portretas, tapytas dailininko Georgijaus Šiškino, šiuo metu gyvenančio ir kuriančio Monake.

Mums toks kuriantis, muzikuojantis pasaulis yra artimas ir be galo įdomus.

The post appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta Godo Yorke debiutinė vinilo plokštelė „Perkūnija“.

– Goda, visuomenei pristatai antrąjį savo muzikos albumą. Kaip jį apibūdintum? Iš kokių potyrių, išgyvenimų gimė ši muzika?

– Turbūt lengviau negu pirmas, bet juk nepriskubinsi. Mus su prodiuseriu nukankino pirmojo albumo atgarsiai, nes tikrai buvo sunku įrašinėti. Šįkart pasižadėjom neužsiliūliuoti ir neužsiplakti, bet vis tiek turėjom iššūkių. Vis tiek nebuvo lengva.

Užtrukom metus ilgiau, negu planavau, – viena priežasčių, kad norėjau įrašyti perkūnijos garsus, o tą vasarą perkūnijos tiesiog nebuvo. Teko laukti kitos – tada trankėsi kone kas antrą dieną. Todėl atrodo, kad ir visam pasauliui reikėjo truputį laiko pasiruošti šitam albumui.

„Perkūnijos“ dainas pradėjau dar įrašinėdama pirmąjį albumą. Gimė tokių lietuviškų dainų, kurios tarsi pradingdavo ar pasimesdavo svetimoje kalboje. Kartu pajutau: kai lietuviškai dainuoji, ateina tiesiai iš širdies, o ne kokio nors atskiro kanalo.

O potyrių buvo visokių – nuo koronaviruso, vienatvės, karjeros nežinomybės – pasiseks ar ne, išprotėsiu ar išplauksiu į lengvesnius vandenis.

Bandymas suprasti, kas ta meilė ir absoliutus įsimylėjimas, netektys, mirtis, gedulas ir kosmologinės idėjos, bandymas suprasti, kur veda visas šis gyvenimas, kas vyksta prieš ir po,  mūsų kaip žmonijos egzistencija.

– Kodėl pačiai toks svarbus naujas žingsnis – vinilinė plokštelė?

– Nes įrodo – aš ne tik įsivaizduoju, ne tik serveryje guli mano muzika, bet ir fiziniu lygmeniu. Mane tai labai įžemina. Regis, jeigu visi pasaulio kompiuteriai sugestų, bent jau liktų ta plokštelė, ją būtų galima paleisti kokioj nors senoj troboj vidury lauko.

Kartu buvo iššūkis įrodyti sau, kad savo vinilinę plokštelę gali turėti ne tik kiti atlikėjai – tai pasiekiama ir man. Mano asmeninei kelionei tai ypač svarbu, mat visąlaik lydėdavo jausmas tarsi nenusipelniau, o kiti kažkuo geresni už mane.

Labai džiaugiuosi, kad mano albumas sulaukė daug teigiamos kritikos, pagyrų, vertinimų. Dabar svarbu tai suvokti, priimti ir įvertinti savo pastangas – padovanoti sau ir pasauliui vinilą.

– Ar Lietuvoje lengva alternatyvios muzikos kūrėjui, atlikėjui? Ar mes išvis pribrendome alternatyvai?

– Dabar jau gana lengva. Stipri ta alternatyvi scena Lietuvoje. Tik pastebėjau, kad formuojasi nuostata, kokia ta alternatyvi scena turi būti. Jeigu jos neatitinki, žmonėms kyla klausimas: kas tu toks?

Aš pati jaučiuosi esanti tarp popso ir alternatyvos. Žinoma, labiau pastaroji, tačiau ar išvis reikia tų etikečių?

Suprantu, kategorizuotus dalykus lengviau suprasti, tačiau kartais tas tiesiog trukdo priimti informaciją.

Galiu pasakyti, koks mano muzikos žanras, tačiau man svarbesnė intencija – ką noriu ta muzika pasakyti, jos skambesys. Jei manau, kad turi skambėti tarp alternatyvos ir miuziklo – kad ir kokios spalvos prireiktų, aš panaudosiu, o iš kokio stalčiuko – kitas klausimas, jis man neaktualus.

„Kitoniškumas pasiteisina, bet Lietuvoje tai lėtas procesas. Iš pradžių gali sulaukti atmetimo reakcijos, ypač jei smarkiai skiriesi nuo populiarių atlikėjų.“

Godo Yorke

Man atrodo, kai atsiranda tam tikras atlikėjas, atsiranda ir klausytojas, nes vienas kitą traukia. Net jei muzika labai keista, vis tiek bus kažkam wow (nuostabu – A. S.). O du žmonės – tai jau publika. Ji plečiasi, jei toliau taip kuri ir jauti, kad taip reikia, žmonės ateina, viskas užsisuka – atsiranda scena tavo muzikai.

Kad ir kaip banaliai nuskambės, bet svarbiausia būti savimi. Reikia labai gerai užčiuopti, koks aš esu, kas man svarbu, kokios mano stiprybės, kokias vertybes noriu transliuoti pasauliui, visa tai sustiprinti ir paryškinti savo įvaizdžiu, vizualine medžiaga, komunikacija.

Aš pati nemažai energijos iššvaisčiau bandydama ieškoti kompromisų, nedrįsdama būti savimi. Dabar tai sau jau leidžiu. Pastebiu, kad žmonėms patinka, nes kopijuodamas lieki tik prastesne kažkieno kopija.

Kitoniškumas pasiteisina, bet Lietuvoje tai lėtas procesas. Iš pradžių gali sulaukti atmetimo reakcijos, ypač jei smarkiai skiriesi nuo populiarių atlikėjų. Mūsų popmuzikos scenoje daug kompromisų: esą labiau pasiseks, jeigu būsi labai graži ir truputį kitokia, truputį žaismingesnė, bet esmė – pirmiausia gražuolė, tobulybė. O Vakaruose vien grožis neįdomu – reikia charakterio, originalios spalvų paletės.

Aš save labai ilgai spaudžiau. Kaip dainininkė jaučiausi nepakankamai graži. Paskui nuėjau į „Big Thief“ koncertą – pagrindinė vokalistė Adrienne Lenker nėra akinanti, tačiau jos muzika eina kiaurai sielą.

Taip supratau, kad esmė yra muzika. Man svarbiausia suteikti jai erdvės būti, o kaip apsirengsiu ar pasidažysiu – antraeiliai dalykai.

– Ko pati mėgsti klausytis?

– Visko. Lietuvos kūrėjai turi labai specifišką prieskonį. Gera, kai pasileidi, tarkim, Free Fingą arba „Kamanių šilelį“. Mėgstu klausyti Gamelano, kasdien skambančio Balyje. Daugelio skirtingų atlikėjų ir kūrėjų. Itališka daina, džiazas ar metalas – kas tik nori.

– Panevėžys tavo gyvenime. Kiek ir kas pastūmėjo kurti?

– Stipri mamos – ji dainavo ir tebedainuoja – įtaka. Dažnai mus su sese vesdavosi į spektaklius. Dar pamenu, kad mama dainuodavo Muzikiniame teatre. Yra atsiminimų, kaip laukiu teatro užkulisiuose tarp muzikantų, pamenu kėdžių kvapą. Mamai dainuojant man atrodė, kad ji visada tai daro geriau už mane. Tarsi skrenda tas balsas… O maniškis – taip nervingai, užspaustai… Galvodavau: kodėl man nepavyksta kaip jai? Tiesa, mama visą laiką dirbo ne muzikos srityje – tik neseniai pati išleido dainą. Sako, būtent aš įkvėpiau pradėti solinę karjerą.

Labai daug įtakos turėjo Jokūbas (Tulaba – A. S.), su juo kūrėm muziką, Ieva (Zieniūtė – A. S.) – su ja įgyvendinom projektą šalia J. Čerkeso-Besparnio sodybos. Ieva visąlaik turėjo crazy (įdomių, beprotiškų – A. S.) idėjų. Fotografuodavom, kurdavom, trankydavomės iš vieno krašto į kitą, eidavom susipažinti su menininkais. Autostopu važiuodavom į Vilniaus renginius, lipom per tvoras, kad pamatytume kažkokius pastatus. Ieva aprodė daug parodų, knygų.

Draugai buvo mano šerdis. O Jokūbas, jo tėvai, namai – ramybės uostas.

Po vienų skyrybų Panevėžyje pradėjau rašyti poeziją. Tuomet dar nesureikšmindama – jausdama poreikį kurti muziką, tačiau kartu manydama – tai ne man.

Jokūbas grojo gitara. Kai atsirado proga pagroti kartu, pasiūlė sukurti dainą, užuot grojus kažkieno kito. Susitikom ir tądien sukūrėm šešias – mano poezija ir jo kompozicijos. Atsivėrė naujas pasaulis ir galimybės…

Tada atrodė, kad su Jokūbu galiu numirti kartu muzikoje. Labai bijojau kūrybinių skyrybų, tačiau galiausiai jos nutiko, o viskas transformavosi į tai, kad pradėjau kurti pati, net jei buvo labai baisu ir netikėta.

– Dabar tavo gyvenimas Vilniuje. Kuo užsiimi, kokių turi planų?

– Dabar daugiau laiko skiriu aiškintis, apie ką yra mano gyvenimas. Kokios mano vertybės. Ką noriu daryti kaip žmogus – ne vien tapti garsi ir rūpintis karjera.

Mokausi kurti darnų gyvenimą, rūpintis savo sveikata, kūnu, puoselėti santykius su aplinkiniais, vystytis harmoningai ir, žinoma, nepamiršti muzikos.

Mano gyvenimas ne Vilniuje – jis už Vilniaus, gamtos apsupty, ten ganėtinai ramu.

Visgi turiu daug visokių projektų (vinilo perklausos, koncertai, projektas su Justina Mykolaityte „Longing“), tenka dažnai važinėti.

Bet artimi planai – daugiau laiko leisti namie ir kurti naują albumą. Išlaikyti vidinę ramybę, nes kūrybai taškymasis trukdo. Jeigu spėsiu, naują albumą turėčiau pristatyti kitąmet. Bet neforsuosiu – viskam reikia darnos.

– Ačiū už pokalbį.

The post Godo Yorke: kai lietuviškai dainuoji, eina tiesiai iš širdies appeared first on Kauno savaitė.

Artėjant šiai muzikos šventei, skelbiama visa jos programa, kurioje netrūks ryškių Lietuvos muzikantų ir garsių svečių.

Kaip jau skelbta anksčiau, paskutinį balandžio savaitgalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre koncertus surengs JAV saksofono virtuozas Jamesas Carteris (balandžio 25 d.) ir žymios JAV grupės „Snarky Puppy“ nariai Michaelas League bei Billas Laurance‘as (balandžio 26 d.).

Ryškus džiazo vardas iš kitos Atlanto vandenyno pusės žibės ir Vilniuje – LVSO koncertų salėje gegužės 2 d. pasirodymą surengs viena talentingiausių šių dienų JAV džiazo vokalisčių Jazzmeia Horn.

Estrados perlai – Lotynų Amerikos ritmu

Šiandien skelbiamas dar vienas koncertas, vyksiantis Nacionaliniame Kauno dramos teatre – ypatingą programą „Toli nuo namų“ balandžio 27 dieną čia atliks grupė „Los Secretos de Pablo“.

Ugningi ir išradingi muzikantai jau yra pažįstami „Kaunas Jazz“ publikai – prieš dvejus metus ši grupė šėlo koncerte po atviru dangumi.

Šįkart ji sugrįžta su albumu „Toli nuo namų“. Sukaupusi repertuarą, kurį sudarė didžiausi salsos muzikos hitai ir užsienio šalių kūrėjų perlai, grupė ėmė ieškoti lietuviškos savasties ir jungčių su Lotynų Amerikos muzikinėmis kultūromis.

Taip gimė „Kaunas Jazz“ pristatoma programa, perteikianti senąją lietuvišką estradą Lotynų Amerikos stilistikoje.

Nuo Andriaus Kulikausko ir Algimanto Raudonikio iki Teisučio Makačino ir Mikalojaus Noviko – garsių Lietuvos kompozitorių kūrybą šiame koncerte kartu su „Los Secretos de Pablo“ atliks ypatinga viešnia. Tai – gera muzikantų bičiulė ir bendražygė, ką tik anšlago sulaukusį koncertą sostinės arenoje su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru surengusi Lietuvos popžvaigždė Monika Liu.

Savo muzikinį kelią pradėjusi nuo džiazo, ji visada džiaugiasi grįždama prie šaknų – o festivalio „Kaunas Jazz“ koncertas tikrai bus puiki proga tai padaryti.

Su „Los Secretos de Pablo“ Kaune pasirodys ir svečias iš JAV – trimitininkas Paulas Gasparas.

Nemokamuose koncertuose – žinomi vardai

Kaip įprasta, „Kaunas Jazz“ džiugins ir nemokamais pasirodymais įvairiose erdvėse.

Šį pavasarį festivalio lauko scena po ilgos pertraukos sugrįžta į Vienybės aikštę.

Balandžio 25-ąją, penktadienį, čia publikos nuotaiką kaitins soulo ir fanko ambasadoriai iš sostinės – prieš dvejus metus jaunų grupių konkurse „Garažas“ debiutavęs kolektyvas „Vilnius Funk Collective“.

Po jų į sceną žengs žymi danų bosistė Ida Nielsen, sužavėjusi net legendinį amerikiečių dainininką Prince‘ą, pakvietusį ją į savo studiją pagroti kartu. Jau keliolika metų jos vardas – puikiai žinomas džiazo ir fanko scenoje, koncertas su grupe „The Funkbots“ leis jos talentą gyvai patirti ir Lietuvos publikai.

Balandžio 26-ąją, šeštadienį, lauko scenoje karaliaus žinomi Lietuvos muzikantai. Pirmasis į sceną žengs puikiai žinomas bosistas Domas Aleksa su dainininku iš Vokietijos Nnaji.

Estafetę iš jų perims po penkerių metų pertraukos į „Kaunas Jazz“ sceną grįžtantys festivalio publikos numylėtiniai – grupė „Saulės kliošas“, publikai dovanojanti visada dovanojanti įspūdingą energijos ir lyrikos susidūrimą.

Beje, balandžio 25-osios vakarą publikos laukia ir nemokamas naktinis koncertas „Volfas Engelman galerijoje“, kuriame pasirodys žinoma dainininkė, grupėse „Saulės kliošas“ ir „Keymono“ savo talentą atskleidusi Daiva Starinskaitė, tęsianti solinę karjerą.

Festivalio pradžią šįmet paskelbs balandžio 24-ąją prekybos centre „Akropolis“ koncertą surengsianti vokalinė grupė „Jazz Island“.

Tradiciškai sekmadienį, balandžio 27-ąją, įvyks ir koncertas Kauno sinagogoje – čia pasirodys džiazo virtuozai Artūras Anusauskas ir Vytautas Labutis su dainininke Greta Ratovič.

Paskutinės šių metų festivalio natos nuskambės gegužės 20-ąją Kauno onkologijos ligoninėje – čia koncertą surengs dainininkės Eglės Vakarinaitės trio.

Kaip skelbta anksčiau, festivalio renginiai vyks keliuose miestuose, „Kaunas Jazz“ publika galės išgirsti ir grupę iš Nyderlandų „Roseye“ bei šveicarų gitaristą Heinzą Affolterį.

Visą festivalio programą galima rasti interneto svetainėje www.kaunasjazz.lt Bilietus į mokamus „Kaunas Jazz“ renginius platina BILIETAI.LT.

The post Skelbiama visa 35-ojo „Kaunas Jazz“ programa: nuo fanko virtuozės iš Danijos iki Monikos Liu appeared first on Kauno savaitė.

Tad nenuostabu, kad su kolege Valerija Bartuliene suorganizavusios armonika grojančių moterų konkursą, šiam irgi davė Petronės vardą.

Vienintelė tokia

Armonika – linksmybių, suėjimų palydovė Lietuvoje paplito XIX amžiaus viduryje. Apie šį instrumentą 1853 metais rašė kunigas poetas Antanas Baranauskas, ir pats mokęsis juo groti.

Kiek vėliau, XX amžiaus pradžioje, kai armonika visiškai užvaldė šalį, pradėtos net lietuviškos gaminti. Tada jau kiekvienas kaimas turėjo savus armonikininkus, ilgus metus beveik vien vyrus.

Vis dėlto ir moterims armonika nesvetima – įvaldoma, paklūstanti, mėgstama.

Kad taip yra, įrodo dar praeitame šimtmetyje Panevėžio rajone, Miežiškiuose, pradėta ir iki šiol tebevykstanti šventė-varžytuvės „Petronės armonika“.

Šventėje skamba tik moterų rankomis virkdomų armonikų melodijos.

„Tai mūsų pasididžiavimas. Juk renginys unikalus, vienintelis toks Lietuvoje.“
B. Titienė

Originalus renginys itin mėgstamas muzikančių, juokais vadinančių šias varžytuves armonikininkių atlaidais.

„Tai mūsų pasididžiavimas. Juk renginys unikalus, vienintelis toks Lietuvoje. Pradėtas 1999-aisiais iš pradžių rengtas kasmet, po kurio laiko – kas dvejus metus. „Petronės armonika“ įvykusi jau šešiolika kartų“, – skaičiuoja Miežiškių kultūros centro direktorė Birutė Titienė.

Per tiek metų armonikininkės įrodė savo meistriškumą, skatino ir kitas muzikantes koncertuoti, taip pat siekia išsaugoti etninės kultūros gyvąjį reiškinį, populiarinti moterų ir merginų atliekamą instrumentinį folklorą.

„Petronės armonika“ vyko praėjusiais metais ir dabar muzikantės bursis jau 2026-ųjų pavasarį.

Pernai konkurse pasirodė vienuolika armonikininkių ir bandonininkių iš visos Lietuvos.

Svarbiausius varžytuvių laurus nuskynė viešnios iš Jurbarko rajono.

Publikos simpatijų prizas skirtas jauniausiai varžytuvių dalyvei Smiltei Skutkevičiūtei iš Jurbarko rajono, o tai pačiai vietovei atstovavusi mergaitės mokytoja, kultūros darbuotoja Lina Lukošienė pripažinta verta varžytuvių Didžiojo prizo.

Tačiau neprastai pasirodė ir Panevėžio krašto muzikantės.

Armonika – gyvenimo dalis

Praėjusiame konkurse vien į Raguvą iškeliavo net trys laimėjimai.

Pirmoji prizinė vieta varžytuvėse atiteko šio miestelio kultūros centro meno vadovei Viktorijai Drevinskienei.

Įvairiais instrumentais grojanti moteris negalėjo likti abejinga ir armonikos žavesiui.

„Šiuo instrumentu susižavėjau dar paauglystėje, kai pamačiau laidoje „Duokim garo“ grojančius armonikininkus. Tos sagutės, kurias jie spaudė, man pasirodė labai įdomios, o ir garsas mielas ausiai, tad sumaniau ir pati pabandyti. Ir išmokau – nuo tada armonika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – pasakoja ne tik armonika, bet ir smuiku, mandolina, pianinu, gitara ir kitais instrumentais savarankiškai išmokusi groti moteris.

Armonikos muzika svarbi gyvenimo dalis yra ir kitai raguviškei Kristinai Juškienei. Ji varžytuvėse pelnė kūrybiškiausios muzikantės titulą, o jos dukra Kotryna Juškaitė pripažinta linksmiausia muzikante.

Kristina pasakoja armoniką paėmusi dar besimokydama Rokiškio kolegijoje, kai studentams buvo privaloma šiuo instrumentu išmokti tris kūrinius.

„Kai tuos išmokau, norėjosi daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad su šiuo instrumentu jau nesiskirsiu“, – pasakoja nuolatinė renginio „Petronės armonika“ dalyvė.

Trys kartos

K. Juškienės dukros Kotrynos armonika iš pradžių nežavėjo.

Nors dar besimokydama mokykloje važiuodavo su mama į Miežiškius paklausyti, kaip ji groja „Petronės armonikos“ renginyje, bet pati nereiškė noro imtis šio instrumento.

„Tačiau kartą grįžusi namo dukra, tuomet dar mokinė, pirmą kartą paklausė, ar sunku išmokti groti“, – prisimena K. Juškienė.

Patarusi, kad pirma reikia išmokti dešine ranka tomis sagutėmis garsus išgauti, paskui kairiąja mokytis, o tada sujungti abiejų rankų muzikas, ir paaiškinusi, kaip tai daroma, netruko išgirsti ir pirmuosius dukros atliekamus kūrinėlius.

Dabar į pasirodymus „Petronės armonikoje“ vyksta abi – mama ir dukra, kiekviena su savo armonika, su savo pasirinkta muzika – labiausiai patinkančia ir tinkančia.

Kartais scenoje jos pasirodo ir kartu. Kristina, jos mama Ona Danilienė ir dukra Kotryna yra susibūrusios į folkloro ansamblį „Trys kartos“. Jos, kartais sau pritardamos armonika, dainuoja ir liaudies dainas, ir romansus.

Specialiai varžytuvėms

Audronė Rancovienė iš Miežiškių kultūros centro – pernai pripažinta artistiškiausia atlikėja – į armonikininkių gretas įsijungė neseniai.

„Varžytuvėse dalyvavau tik antrą kartą. O armonika groti pradėjau susidomėjusi „Petronės armonikos“ renginiu“, – pasakoja muzikali moteris.

Akordeonu ji groja jau seniai, tačiau, anot muzikantės, armoniką paėmus teko mokytis iš naujo. Tačiau greitai įvaldė ir su malonumu nėrė į šio instrumento melodijas.

Jai patinka, kad Lietuvoje rengiamas toks konkursas.

„Kuo daugiau grosim, kuo plačiau rodysimės, tuo ilgiau gyvuos tautos tradicijos. Ypač norėtųsi sulaukti prisijungiant jaunimo, taip galbūt nebebus toks ryškus nutautėjimo procesas“, – svarsto muzikantė.

Ji mielai moko visus norinčius, yra Miežiškių kultūros centro Vaikų muzikos studijos vadovė ir laukia pageidaujančių išmokti groti pianinu, akordeonu, armonika.

„Ne kiekvienas, kuris pabando mokytis groti armonika, įsitraukia. Vienas kitas tik rimčiau užsikabina ir lieka prie šio instrumento. Greito rezultato čia nėra. Kad ir turi gabumų, atsibosta – mokytis nėra paprasta“, – paaiškina A. Rancovienė.

Tokio susidomėjimo, koks buvo anksčiau, kai Miežiškius garsino merginų armonikininkių ansamblis, matyt, greitai nebus.

Su tėčio armonika

Tas ansamblis kadaise buvo suburtas armonika puikiai grojančios buvusios Miežiškių kultūros centro darbuotojos Aldonos Petrulaitienės ir tapo varžytuvių užuomazga.

A. Petrulaitienei armonika pakluso nuo vaikystės. Jos tėtis turėjo vokišką armoniką, tad vaikai nuo mažens tampė instrumentą ir bandė juo groti.

Pasvalio rajone, Krikliniuose, užaugusi moteris pasakoja, kad kažkaip tarsi savaime beklausydami tėvelio grojimo, o dar jam kiek parodžius, būdama aštuonerių metų jau mokėjusi groti.

Vėliau pradėjus studijuoti, armonika pasitraukė į šalį – svarbiausias instrumentas A. Petrulaitienei tada buvo akordeonas.

Tik vėliau, kai jau dirbo ir kai Miežiškių kultūros centre buvo įkurta muzikos studija, ji pradėjo vaikus mokyti armonikos paslapčių.

„Ir pati daug ką prisiminiau, tarsi mokiausi iš naujo“, – sako armonikininkė.

Iš pradžių norinčiųjų išmokti susidarė didelis būrys – ir berniukų, ir mergaičių prisirinko į studiją.

Bet paskui daug jų išsibarstė, ypač berniukų.

Mergaitės pasirodė kantresnės ir likus pačioms atkakliausioms buvo sukurtas armonikininkių ansamblis, iš pradžių net pavadinimo neturėjęs.

Pavadino tarsi netyčia

Armonikomis grojančių mergaičių ansamblis greitai išgarsėjo ir buvo pakviestas pasirodyti televizijos laidoje „Duokim garo“.

„Pranešėjas, turėjęs paskelbti, kad bus atliekamas kūrinys „Petronės polka“, pasakė: „Dabar gros Petronės armonika.“ Ir tiek užteko – tas vardas ansambliui ir pradėtoms organizuoti varžytuvėms iš karto prilipo“, – pasakoja A. Petrulaitienė.

Ansamblio vadovę Aldoną ir iki to laiko dažnas pavadindavo Petrone, mat tas vardas liko jai po vieno spektaklio, kuriame atliko Petronės vaidmenį.

Armonikininkė, pati daug metų grojanti, dešimtis vaikų ir jaunuolių tą daryti išmokiusi, sako išties jau tapusi Petrone.

To merginų armonikininkių ansamblio seniai nebėra. Kadaise A. Petrulaitienės suburtas populiarus kolektyvas gyvas tik prisiminimuose – kultūros centre armonikomis griežti besimokiusios mergaitės suaugo, išsibarstė po pasaulį.

Bet armonikos grojančių moterų yra nemažai.

„Kiekvienos muzikantės pažintis su armonika vis kitokia – kas nuo vaikystės grojo, kas vėliau išmoko ar visai netikėtai instrumentą atrado“, – sako renginio „Petronės armonika“ pradininkė.

Susitiks ir vėl

Ir pernai pavasarį, kaip visuomet per varžytuves, Miežiškių kultūros centre visą dieną skambėjo muzika, ant scenos viena po kitos lipo įvairaus amžiaus moterys su armonikomis – kas polkomis, kas valsais ar liaudiškomis melodijomis žavėjo žiūrovus.

Komisija, kurioje, be etninės kultūros specialistų, instrumentinio folkloro žinovų, buvo ir šventės pradininkės, jos sumanytojos ir organizatorės, buvusios ilgametės Miežiškių kultūros centro darbuotojos Aldona Petrulaitienė ir Valerija Bartulienė, ypač įdėmiai klausėsi, vertino, lygino, rinko pačias geriausias.

Pirmuosiuose „Petronės armonikos“ renginiuose dalyvaudavo vos kelios armonikininkės iš Panevėžio rajono.

Bet kasmet dalyvių vis gausėjo. Sužinojusios apie tokį renginį pradėjo atsiliepti muzikantės iš visų kampelių – Vilniaus, Kauno, Žemaitijos ir kt.

Dabar „Petronės armonika“ žinoma visoje Lietuvoje ir muzikantės tikisi, kad tokios originalios muzikinės varžytuvės dar ilgai gyvuos.

Renginiui pasibaigus visos jame dalyvavusios armonikininkės apdovanojamos žinomo drožėjo Eduardo Tito medžio drožiniais, Ritos Gasaitienės pintomis tautinėmis juostomis ar A. Petrulaitienės numegztomis riešinėmis.

O kaip didžiausią dovaną ne viena muzikantė įvardijo organizatorių kvietimą po poros metų vėl susitikti puikią bendrystės nuotaiką kuriančioje ir tradicijas saugančioje šventėje.

The post Armonikininkių šventė – kaip atlaidai appeared first on Kauno savaitė.

Ariana Grandė

Turtas aktualus ne tik savo pinigine išraiška. Jis taip pat reiškia išteklius ir galimybes, dažnai neprieinamas tiems, kurie tiek pinigų neturi.

Tad gal ir nereikėtų stebėtis, kad daugybė žinomų įtakingų žmonių, nusprendę išbandyti jėgas vaidybos ar muzikos srityje, tikrai neturėjo gyventi pusbadžiu laukdami, kol aplankys šlovė, nes gimė jau garsiems ir turtingiems tėvams.

Kad ir Ariana Grandė. 31-erių popdievaitė gimė ir užaugo JAV Floridos valstijoje, Boka Ratone, šeimoje, kurioje jai tikrai nieko netrūko.

Jos tėvui Edvardui Buterai priklausė „Ibi Designs Inc.“ – nepaprastai sėkminga dizaino kompanija, dirbusi su žinomiausiomis Amerikos verslo įmonėmis ir tokiomis garsenybėmis kaip komikas Edis Merfis.

Arianos mama Džoana Grandė vadovavo telefonų ir signalizacijos sistemų kompanijai.

Turtingos šeimos atžala turėjo galimybę nuo mažų dienų lankyti privačias pamokas ir megzti ryšius pramogų industrijoje. Tačiau jos sėkmę lėmė ne tik pinigai – išskirtinio balso darbšti mergaitė sugebėjo prasibrauti iš vaikų televizijos į muzikos elitą, o tai tikrai pavyksta ne visoms to trokštančioms jaunoms žvaigždutėms.

Ariana nuo mažens domėjosi muzika ir teatru. Būdama vos 15 metų, jau vaidino Brodvėjaus miuzikle.

Didysis proveržis įvyko 2010 m., kai A. Grandė gavo vaidmenį „Nickelodeon“ seriale „Nugalėtoja“. Jos personažas buvo spalvingas, ekscentriškas ir greitai tapo mėgstamas gerbėjų.

Po ketverių metų serialas pasibaigė, bet Ariana dar vienerius metus filmavosi jo tęsinyje – situacijų komedijoje paaugliams „Sam& Cat“.

Nors buvo žinoma kaip aktorė, Ariana svajojo tapti dainininke.

2013 m. jos išleistas debiutinis albumas akimirksniu užkopė į pirmąją „Billboard“ hitų sąrašo vietą ir tapo didžiuoju karjeros lūžiu.

Daina „The Way“ („Kelias“), kurią atliko su reperiu Maku Mileriu, tapo hitu, o jos vokalas jau tada buvo lyginamas su legendinės Marajos Keri.

Nuo to momento Arianos muzikinė karjera kilo kaip raketa. Albumai „My Everything“ („Mano viskas“), „Dangerous Woman“ („Pavojinga moteris“) ir „Sweetener“ („Saldiklis“) ją pavertė popžvaigžde.

Ariana laimėjo daugybę apdovanojimų, įskaitant du prestižinius „Grammy“, ir tapo viena iš sėkmingiausių šių laikų popmuzikos atlikėjų.

Ir tokių kaip ji pramogų pasaulyje yra daugiau.

Gvinet Peltrou

Privilegijuota dar prieš tai, kai išgarsėjo, buvo ir „Oskaro“ laureatė aktorė Gvinet Peltrou.

Ji gimė 1972 m. Los Andžele, Kalifornijoje, tačiau dalį vaikystės praleido Niujorke. G. Peltrou šeima buvo ne tik turtinga, bet ir gerai įsitvirtinusi pramogų pasaulyje.

Dėl šeimos ryšių ir finansinės padėties Gvinet neabejotinai turėjo daugiau galimybių Holivude nei paprasti mirtingieji.
Būsima pasaulinė žvaigždė lankė prestižinę privačią mergaičių mokyklą Niujorke – čia buvo lavinami tik turtingų šeimų vaikai. Kalifornijos universitete ji trumpai studijavo meno istoriją, bet metė mokslus, kad galėtų siekti aktorės karjeros.

Jos tėvas Briusas Peltrou – devynis kartus „Emmy“ nominuotas televizijos ir kino prodiuseris.

Motina Blait Daner – talentinga aktorė, pelniusi „Tony“ apdovanojimą ir vaidinusi įvairiuose filmuose bei spektakliuose. Ji puikiai pažįstama iš komedijų „Paskutinis uošvių išbandymas“ ar „Paskutinis tėvų išbandymas“.

Be to, Gvinet krikštatėvis yra legendinis Stivenas Spilbergas – vienas garsiausių visų laikų kino režisierių. Vėliau jis pasiūlė krikšto dukrai pirmuosius vaidmenis, pavyzdžiui, epizodinį pasirodymą savo 1991-ųjų filme „Kablys“, kuriame vaidino didžiausios to meto žvaigždės.

Gvinet sėkmė uždirbta ar paveldėta?

Nors G. Peltrou, be abejonės, yra labai talentinga aktorė, jos kilmė suteikė didžiulį pranašumą.

Tačiau ji vis tiek turėjo įrodyti savo talentą – G. Peltrou proveržio vaidmeniu galėtume vadinti 1996-aisiais pasirodžiusį filmą „Ema“. Tačiau tikrasis pripažinimas atėjo kartu su romantine komedija „Įsimylėjęs Šekspyras“, už kurį žavi šviesiaplaukė pelnė aukščiausią kino apdovanojimą – „Oskarą“.

Vėliau G. Peltrou pasinaudojo savo įtaka, kad sukurtų ir verslą – iki šiol sėkmingai gyvuojantį gyvenimo būdo prekės ženklą „Goop“

Andželina Džoli

Dar vienas pavyzdys yra Andželina Džoli, turtingų Holivudo aktorių atžala. Abu jos tėvai – „Oskaro“ laureatas Džonas Voitas ir Maršelina Bertran – jau buvo pasiturintys žmonės. O dabar pati Andželina laikoma viena turtingiausių ekrano gražuolių.

Andželina užaugo privilegijuotame Los Andžele, tačiau jos tėvų santykiai buvo sudėtingi – Dž. Voitas paliko šeimą, kai dukrai buvo vos metai, ir ji augo su mama.

Kadangi tėvas buvo žinomas aktorius, Andželina jau vaikystėje turėjo ryšių su Holivudu.

Pirmą kartą kine ji pasirodė būdama vos septynerių – atliko nedidelį vaidmenį tėvo filme „Reikia nešdintis iš čia“.

Vėliau gražiausia Holivudo moterimi tituluojama A. Džoli mokėsi Li Strasbergo teatro institute, kur lavino aktorinius įgūdžius ir pradėjo dirbti modeliu.

1993 m. Andželina gavo pirmąjį pagrindinį vaidmenį filme „Kyborgas 2“, bet šis nesulaukė sėkmės. Po poros metų ji suvaidino kriminaliniame trileryje „Hakeriai“ – nors jis nebuvo labai populiarus, bet padėjo A. Džoli įsitvirtinti kaip perspektyviai aktorei.

Jau 1997 m. Andželina atsiėmė „Auksinį gaublį“ už vaidmenį biografiniame televizijos filme „Džordžas Volasas“ – tai buvo pirmasis rimtas aktorės įvertinimas.

Didysis lūžis įvyko 1999 m., kai ji suvaidino psichologiškai nestabilią merginą filme „Mergina su trūkumais“ kartu su talentingąja Vinona Raider.

Už šį vaidmenį Andželina laimėjo „Oskarą“ kaip geriausia nepagrindinė aktorė. Šis vaidmuo jai atnešė tarptautinį pripažinimą.

Superžvaigždės statusą A. Džoli pelnė įkūnijusi Larą Kroft filme „Kapų plėšikė“. 2001-ųjų juosta tapo hitu ir pavertė A. Džoli viena iš daugiausia uždirbančių Holivudo aktorių.

Polas Džamatis

Šis aktorius ryškiausia Holivudo žvaigžde tapo ne per vieną dieną, bet tikrai ne dėl talento trūkumo, kuris jau įvertintas „ Emmy“ apdovanojimu, trimis „Auksiniais gaubliais“, dviem „Oskarų“ nominacijomis.

Polas Edvardas Valentinas Džamatis gimė Andželo Barleto Džamačio – Jeilio universiteto profesoriaus, vėliau tapusio šios prestižinės aukštosios mokyklos prezidentu ir JAV pagrindinės beisbolo lygos komisaru, šeimoje.

Nors Polo mama buvo paprasta anglų kalbos mokytoja, karjerą pradėjusi kaip aktorė, jis jau augo privilegijuotame pasaulyje: lankė privačias mokyklas, abu bakalauro diplomus ir magistro laipsnį gavo Jeilyje, kol pagaliau atrado save teatro scenoje.

Gal 25 mln. dolerių ir nėra labai daug, tačiau P. Džamatis šią dalį savo turto ne paveldėjo, o užsidirbo pats – kaip ir vieno geriausių šiuolaikinių aktorių reputaciją.

Mailė Sairus

Tais pačiais metais, kai gimė ši mažumėlę skandalingos reputacijos dainininkė, jos tėvo – kantri muzikos žvaigždės Bilio Rėjaus Sairuso hitas „Achy Breaky Heart“ jau karaliavo žurnalo „Billboard“ dainų topo viršūnėje. Pardavęs 1,4 milijono šio kūrinio kopijų, B. R. Sairusas tapo ir labai garsus, ir pasakiškai turtingas.

Kadangi dainininko karjera (su trumpais nuklydimais į kiną) toliau klostėsi sėkmingai, jo dukrai vaikystėje nieko netrūko.

Paskui Mailė ir pati tapo televizijos serialo jaunimui „Hana Montana“ žvaigžde. 12-metę mergaitę užgriuvo neregėta šlovė ir įspūdingi pinigai.

Dabar Mailė Sairus žinoma visame pasaulyje. Taip pat ir kaip vienos turtingiausių tokio amžiaus įžymybių.

32-ejų scenos princesė jau yra sukaupusi 160 milijonų dolerių vertės turtą.

Tiesa, šalia popmuzikos superžvaigždės dabar jau nėra garsiojo tėvo B. R. Sairuso, padėjusio jai žengti pirmuosius žingsnius pramogų pasaulyje. Jos santykius su tėvu itin paveikė gimdytojų skyrybos.

Sairusų šeimos nesutarimai prasidėjo dar 2022-aisiais, kai oficialiai išsiskyrė Mailės tėvai Bilas Rėjus ir Tiš.

Pora skirtingais keliais pasuko po 30 bendro gyvenimo metų. Nors oficialiai išplatintame pranešime apie skyrybas abu teigė, kad jų santykiai išliks draugiški, Tiš vėliau net keliuose interviu prisipažino, kad santuokoje jautėsi „negerbiama įvairiomis formomis“.

Tačiau dar didesnės aistros virti pradėjo, kai 2023-iųjų rugpjūtį Tiš susituokė su britų aktoriumi Dominyku Purseliu.

Internautai pastebėjo, kad Tiš surengtame priešvedybiniame vakarėlyje nedalyvavo nei jauniausia Mailės sesuo Noja, nei jos brolis Braisonas.

Tiesa, renginyje apsilankė pati Mailė ir kiti du jos broliai.

Tą pačią dieną Noja savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo nuotraukomis, kuriose ji su broliu Braisonu pozuoja prekybos centre. Dėmesį patraukė tai, kad Noja dėvėjo marškinėlius su savo tėčio dainininko Bilio Rėjaus atvaizdu.

Taip šeima dar labiau pakurstė kalbas apie savo nesutarimus.

Pasirodė ir teorijos, kad Sairusų vaikai pasiskirstė į dvi stovyklas – vieni palaikė motiną, o kiti – tėvą.

Praėjusių metų vasarį vykusiuose „Grammy“ muzikos apdovanojimuose atlikėja Mailė Sairus laimėjo savo pirmąją statulėlę, o sakydama kalbą padėkojo visiems šeimos nariams, išskyrus tėvą Bilį Rėjų.

Tai jos gerbėjams pasirodė keista, juk Mailė su tėvu ne vienerius metus kartu dirbo ją išgarsinusiame televizijos seriale „Hana Montana“.

Tačiau Sairusų šeimos dramoje labiausiai intrigavo Mailės sesers Nojos bei jų motinos Tiš ir dabartinio jos sutuoktinio D. Purselio meilės trikampis.

Motina užmezgė santykius su Dominyku – su juo anksčiau susitikinėjo jos dukra Noja. Ši situacija sukėlė didžiulę įtampą tarp artimiausių šeimos narių.

Noja su motina nekalbėjo nuo tada, kai ši pradėjo susitikinėti su Dominyku, nedalyvavo jų vestuvėse.

Nepaisant šių nesutarimų, atrodo, kad pastaruoju metu Noja ir Tiš stengiasi atkurti santykius. Jos buvo pastebėtos kartu viešumoje, o artimi šaltiniai teigia, kad motina ir dukra sunkiai dirba siekdamos sutvirtinti ryšį.

Kara Delevin

Pasirodo, kad supermodelį ir aktorę Karą Delevin sieja ryšiai su karališkąja šeima. O tai, be abejo, padėjo pakloti būsimos karjeros pamatus.

Tiesa, aukštuomenės šeimoje gimusi britų aktorė, atlikėja ir modelis niekada negyveno išpaikintos paauglės gyvenimo – nuo vaikystės ją slėgė motinos priklausomybė, seksualinės tapatybės klausimai ir depresija.

Į modelių pasaulį įžengusi aštuoniolikmetė Kara iš karto jį sudrebino, o po kelerių metų nusifilmavusi juostose „Popieriniai miesteliai“ ir „Savižudžių būrys“, atsiskleidė kaip talentinga aktorė. Nors sėkmingai kilo karjeros laiptais, jos viduje virė audros.

Praėjusių metų rugsėjį žiniasklaidoje pasirodžiusios paparacų darytos nuotraukos sukrėtė – jose Kara nė iš tolo nepriminė tos spindinčios gražuolės, žengiančios raudonuoju kilimu. Paparacai užfiksavo ją sutrikusią, susivėlusią, basą bėgiojančią ir nervingai rūkančią Los Andželo oro uoste.

Įsisenėjusios problemos ties 30-mečiu pavijo ir smogė visa jėga – pasiekusi dugną, ji pagaliau nusprendė kovoti su vidiniais demonais ir priklausomybėmis.

Kai nuotraukos pasklido žiniasklaidoje, K. Delevin ėmėsi veiksmų – praėjusių metų pabaigoje užsiregistravo reabilitacijos klinikoje.

Jau kelis mėnesius K. Delevin yra blaivi, o visus įsipareigojimus kuriam laikui atidėjusi į šoną: nors darbas jai labai svarbus, prisipažįsta, kad dabar svarbiausias yra darbas su savimi.

Nors atrodė, kad Kara gimusi su marškinėliais, jos vaikystė buvo pažymėta daugybės emocinių sunkumų ir išbandymų.

K. Delevin yra sėkmingo nekilnojamojo turto vystytojo Šarlio Delevino ir socialistės Pandoros Delevin dukra. Motina dar gerokai prieš gimstant Karai ir dviem vyresnėms jos seserims kovojo su priklausomybe nuo heroino, o kai mergaitės buvo mažos, jai diagnozuotas bipolinis sutrikimas.

Karos močiutė iš tėvo pusės buvo socialistė, o senelis – žymus teisininkas ir politikas.

Bet tai dar ne viskas, Karos senelis iš motinos pusės, seras Džoselinas Stivensas buvo gerai žinomas leidybos magnatas ir turėjo artimų ryšių su karališkąja šeima.

Be to, jos močiutė, tėvo motina, buvo princesės Margaret, karalienės Elžbietos II sesers, rūmų dama.

Tad visai nenuostabu, kad Kara bičiuliaujasi su karališkosios šeimos nariais – ji gerai pažįstama su princu Hariu ir princese Eugenija. Kara ne kartą pastebėta vakarėliuose ir renginiuose kartu su karališkosios šeimos atstovais.

Nors rodėsi, kad Kara nuo mažų dienų buvo lepinama ir galėjo mėgautis nerūpestinga kasdienybe, ji pasakojo, kad paauglystėje ją kankino depresija. Būdama 15 metų palūžo, buvo pašalinta iš mokyklos ir pradėjo vartoti antidepresantus. Esą ją nuvylė tai, kad privilegijuota aplinka, kurioje augo, nesuprato jos skausmo.

Dar paauglystėje suvokusi, kad ją traukia ir merginos, Kara po daugelio metų, prisimindama tą laikotarpį, svarstė, jog ją slėgė negalėjimas būti atvira.

Šiandien šalia sveikstančios K. Delevin – ir nauja mylimoji. Metų pradžioje Karos širdį užkariavo muzikantė Li Mason, žinoma kaip Minke.

Sausį juodvi pastebėtos Los Andželo gatvėse.

Apie savo mylimąją aktorė prakalbo ir „Vogue“ interviu – atskleidė, kad jos pažįstamos dar nuo mokyklos, tačiau ilgiau nei 10-metį nesimatė, kol daugiau nei prieš metus vėl susitiko koncerte ir viena kitos nebepaleido.

Psy

Pašėlęs korėjietis žvaigžde tapo praktiškai per vieną naktį – kai 2012-aisiais jo humoristinis muzikinis vaizdo klipas „Gangnam Style“ („Gangnamo stilius“) susišlavė daugiau nei du milijardus peržiūrų „YouTube“ kanale.

Tąsyk mažai kas žinojo ne tik kad Pietų Korėjos sostinėje yra Gangnamo rajonas, bet kad jis vienas turtingiausių Seule – tarsi koks vietinis Beverli Hilsas.

Psy, arba Parkas Dže-Sangas, – toks yra tikras reperio vardas – dainų autorius, šokėjas ir įrašų prodiuseris, gimė Gangnamo rajone. Ir jo šeima, kaip visos tenykštės šeimos, buvo nepaprastai įtakinga: būsimojo atlikėjo tėvas vadovavo puslaidininkių kompanijai „DI Corporation“, motina turėjo kelis restoranus.

Dabar 47-erių Psy yra milijonierius, laiką ir pinigus leidžiantis savo malonumui, tačiau tikimasi, kad jis kada nors perims tėvo verslą.

Leidi Gaga

Stefani Džoana Andželina Germanota, žinoma kaip Leidi Gaga, gimė Niujorke labai sėkmingo ir turtingo verslininko, kurio kompanija dabar diegia belaidžio interneto prieigas viešbučiuose ir restoranuose, šeimoje.

Taigi būsimoji scenos žvaigždė augo tikroje prabangoje. Tiesa, dainininkės tėvai nebuvo tokie pasakiškai turtingi, kai jos susilaukė, tačiau šeimos verslas suklestėjo jai būnant maža.

Dabar Leidi Gaga yra viena garsiausių iš visų gyvų popmuzikos žvaigždžių, susikrovusi iš savo talento nemenką kapitalą. Remiantis naujausiais duomenimis, vien už vaidmenį biografinėje juostoje „Taip gimė žvaigždė“, Leidi Gaga uždirbo nuo 5 iki 10 milijonų dolerių ir jau yra sukaupusi per 150 milijonų dolerių turtą.

Tačiau tai yra gerokai mažiau nei kita popdievaitė – Teilor Svift.

Teilor Svift

JAV kantri ir popmuzikos atlikėja, dainų autorė, daugybės „Grammy“ laureatė pasaulį išvydo 1989

metais Andrejos Finlei ir Skoto Kingslio Svifto šeimoje. Teilor tėvas dirbo finansiniu patarėju „Merrill Lynch“ – pasaulyje didžiausioje finansų maklerio įmonėje, mama taip pat specializavosi fondų rinkoje. Tad galite įsivaizduoti, kad jų dukra gimė, kaip sakoma, su auksiniu šaukšteliu burnoje ir turėjo viską, ko tik širdis geidė.

Teilor pradėjo rašyti dainas dar vaikystėje, o būdama 14-os dėl muzikinės karjeros persikėlė į Nešvilį.

Ten pasirašė sutartį su „Big Machine Records“ ir išleido savo debiutinį albumą „Taylor Swift“, kuris sulaukė didžiulio populiarumo tarp kantri stiliaus muzikos mėgėjų.

Jos singlas „Tim McGraw“ tapo hitu ir padėjo jai įsitvirtinti kaip talentingai jaunai atlikėjai.

O jau 2008 metais pasirodęs albumas „Fearless“ tapo tarptautiniu fenomenu. T. Svift laimėjo „Grammy“ už metų albumą ir tapo jauniausia nugalėtoja šioje kategorijoje.

2012 m. išleistas albumas „Red“ tarsi žymėjo perėjimą iš kantri į popmuziką.

Jau po dvejų metų su albumu „1989“ T. Svift įsitvirtino kaip popmuzikos superžvaigždė.

2019 m. keliai su kompanija „Big Machine Records“ dėl muzikos teisių ir dėl jų kilusių ginčų išsiskyrė, tad Teilor pradėjo perrašinėti visus savo senuosius albumus.

Tada ji išleido ir du naujus sėkmingus albumus, o 2023-iaisiais jos koncertinis turas tapo vienu pelningiausių istorijoje.

Apskaičiuota, kad T. Svift turto grynoji vertė šiuo metu siekia per 1,1 milijardo dolerių. Ir tai dar ne pabaiga.

The post Gimę po turtinga žvaigžde appeared first on Kauno savaitė.