Ir nors bene kasdien rizikavo, galėjo būti suimta ir nukankinta, bet sugebėjo pereiti per siaurą, labai pavojingą liniją tarp gyvenimo ir pražūties.

Gyvybės linija pogrindžiui

Ji slapta neįsmuko į nacių teritoriją. Ji įžengė ramiai, paspaudė durų skambutį ir paprašė kambario. Mandagi dama, švelnių manieringų judesių ir vos pastebima, ramia šypsena. Iš pažiūros – visiškai nepavojinga nuomininkė. Tačiau ji tokia nebuvo.

Vermachto – nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – komendantas, išnuomojęs būstą Liz de Besak, nė neįtarė, kad į savo namus įsileido britų žvalgybos agentę.

Liz Mari Žanet de Besak – kodiniais vardais Odilė ir Margarita – buvo iš Mauricijaus kilusi agentė, tapusi viena ryškiausių Jungtinės Karalystės Specialiųjų operacijų tarnybos (SOE) moterų, veikusių Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Tai buvo organizacija, sukurta, kad „įžiebtų Europą liepsnose“ – taip Vinstonas Čerčilis apibūdino slaptų operacijų nacių okupuotose teritorijose viziją.

SOE agentai infiltruodavosi į miestus ir kaimus, kur vokiečių kareiviai kiekvieną praeivį vertino kaip potencialų priešą, o kiekvienas neatsargus žingsnelis galėjo kainuoti gyvybę.

Šio tinklo tikslas buvo daugiasluoksnis: šnipinėti, sabotuoti, rinkti informaciją ir organizuoti pasipriešinimo grupes.

Naktimis parašiutais iš Anglijos buvo metami ginklai, radijo siųstuvai, sprogmenys, pinigai ir instrukcijos – tai buvo gyvybės linija pogrindžiui, be kurios pasipriešinimas naciams būtų neįmanomas.

Agentai turėjo rasti šiuos krovinius, juos išskirstyti, slapstytis, susitikti su vietiniais ryšininkais, koordinuoti veiksmus, pasirūpinti sabotažu ir, svarbiausia, – išlikti nematomi.

Liz de Besak šiame pavojingame pasaulyje išsiskyrė santūrumu ir drąsa.

Ji gebėjo susilieti su minia taip natūraliai, tarsi būtų paprasta provincijos moteris, važinėjanti dviračiu su krepšiu daržovių.

Tik ji viena žinojo, kad po daržovėmis slėpėsi sprogmenys, radijo baterijos ar šifruoti pranešimai, galintys pakeisti visą Antrojo pasaulinio karo eigą.

Dirbdama kartu su Prancūzijos pasipriešinimu Liz de Besak koordinavo ginklų išmetimo vietas, telkė vietinius kovotojus, ruošė sabotažo operacijas ir rinko informaciją apie vokiečių dalinių judėjimą.

Šis darbas buvo lėtas, kruopštus ir ji nuolat balansavo ant prarajos krašto.

Liz neturėjo teisės suklysti. Būtų pakakę vienos neatsargios frazės, vieno netinkamo žvilgsnio, ir ji būtų dingusi gestapo tardymo rūsiuose, iš kurių beveik niekas negrįždavo.

Tačiau ji išgyveno ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje – kaip nepastebimos, išmintingos ir mirtinai pavojingos moters, padėjusios pakreipti karo eigą sąjungininkų naudai.

Vaikystė saloje

Liz de Besak gimė 1905 metų gegužės 11-ąją tropinėje britų valdytoje Mauricijaus saloje, kur vėjai nešiodavo cukranendrių kvapą, o jūros druska kasdien nusėsdavo ant plaukų.

Liz augo didelėje, turtingoje prancūzų kilmės šeimoje. Jos namuose skambėjo dvi kalbos, susipynė dvi kultūros – prancūzų ir britų.

Liz buvo vienintelė dukra iš trijų vaikų. Tėvai – Markas de Bušervilis Besakas ir Žanet Diupont – buvo stambūs žemvaldžiai.

Liz, smalsi mergaitė, vaikystėje mėgo klausytis pasakojimų apie nepažįstamus žemynus ir nematytus miestus.

Kai 1919-aisiais šeima persikėlė į Paryžių, ji pasijuto lyg įžengusi į viliojantį pasaulį.

Paryžius Liz augino sparčiau nei vaikystės sala.

Ten ji mokėsi, gyveno taip, kaip gyvena jaunos moterys tarpukario Europoje – tvarkingai, niekuo neišsiskirdama.

17-os įsimylėjo būsimą vyrą, menininką Gustavą Vilameurą, tačiau motina nepritarė šiam romanui ir išsiuntė dukrą į Italiją.

Grįžusi į Paryžių dirbo biure – tai buvo neįprasta aukštuomenės merginai.

Liz jau tada žinojo, kad gyvenimas dar išbandys jos jėgas.

Ir išbandė.

Šuolis į nacių tamsą

1940-aisiais vokiečiai užėmė Paryžių. L. de Besak brolis Žanas įstojo į britų kariuomenę, o Liz su kitu broliu Klodu likimas atvedė į Angliją.

Padedami Amerikos konsulato jie per Ispaniją pateko į Lisaboną, kur penkis mėnesius laukė leidimo keliauti į Gibraltarą, o tada – į Jungtinę Karalystę.

1941 m. jiedu atvyko į Škotiją.

Specialiųjų operacijų tarnyba – SOE – ieškojo žmonių, gebančių darbuotis pogrindyje.

Ten, tarp karo rūko ir įtampos, Liz rado vietą, kuri jai tiko taip, lyg būtų laukusi jos visą gyvenimą.

Brolis Klodas iš karto buvo priimtas į SOE.

Mauricijaus gyventojai, gerai mokėję anglų ir prancūzų kalbas, buvo dažnai verbuojami dirbti agentais Prancūzijoje.

Vos tik SOE pradėjo verbuoti moteris, Liz iš karto pateikė prašymą. Jai buvo 37-eri.

Ji idealiai tiko: mandagūs manieringi judesiai, kultūringas elgesys, nepriekaištingos prancūzų ir anglų kalbos, ramybė.

Visi pastebėjo jos gebėjimą išlikti šaltakrauje net tada, kai dauguma sutriktų – ir Liz netrukus tapo viena iš SEO agentų.

Per interviu ji buvo apibūdinta kaip „maža, liekna, juodais plaukais, šviesiomis akimis, pasitikinti savimi“. Atrodė ne tik tinkama būti kurjere, bet ir vadovauti savo tinklui.

Mokymai vyko Hampšyre. 1942 m. ji buvo priimta į „Fany“ – istorinę agenčių savanorių grupę. Komandantė apie Liz rašė: „Visiškai rami bet kokioje situacijoje, gerokai lenkianti savo grupę.“

Pirmoji misija

1942-ųjų rugsėjį L. de Besak skrido bombonešiu „Whitley“. Juoda naktis gaubė nacių okupuotą Prancūziją.

Iš lėktuvo į tamsą šoko liauna figūra. Parašiutas išsiskleidė virš priešiškos žemės, kur Liz jau buvo paruošta legenda: varginga našlė iš Prancūzijos, besidominti archeologija, mėgstanti važinėtis dviračiu ir piešti. Mandagi moteris, nesukelianti jokio įtarimo.

Iš tiesų – ryšininkė, slaptoji agentė.

Po kelių minučių jau nebeliko britų uniformos, tik „ponia Odilė“, jos šypsena, dviratis ir krepšys, kuriame slypėjo detonatoriai, šifruotės, ginklų siuntų žemėlapiai.

L. de Besak tapo pirmąja moterimi SOE agente, nusileidusia parašiutu okupuotoje Prancūzijoje – ankstesnė agentė buvo atgabenta laivu.

Ji žengė į miestus kaip šešėlis – nepastebima, nekrintanti į akis. Sutikdavo nacius maloniu linktelėjimu, su jais kartais net gurkšnodavo arbatą, klausydamasi pokalbių apie kariuomenės judėjimą. Įsivaizduokite tą įžūlumą: gerti arbatą su priešu!

Kai jai prireikdavo pastogės mieste, kuriame įsikūręs nacių karinis dalinys, ji nuomodavosi kambarį vokiečių karininko name.

Paskui ištirpdavo nakties tamsoje su išgauta informacija apie reicho planus.

Kareiviai matė tik moterį – niekas nematė jos kaip grėsmės. Tačiau Liz buvo grėsmė – tyli, profesionali.

Ji kūrė kovotojų tinklus, jos koordinuojamos grupės augo: keliolika žmonių virto šimtais, šimtai – tūkstančiais.

Ji rengė slėptuves, mokė rezistentus, gabeno sprogmenis savo dviračio krepšyje, naktimis klajojo tarp miškų, perduodama pranešimus, ginklus ir viltį.

Ji įsirengė slaptą butą vos už šimto metrų nuo gestapo būstinės – vietą, kuri sąjungininkų agentams tapo prieglobsčiu. Liz mokė juos gyventi taip, kad mirtis jų nerastų.

Antroji misija

O tada – išdavystė. 1943-iųjų birželį tinklas „Prosper“ subyrėjo. Gestapas suėmė dešimtis agentų, rūsiai aidėjo nuo klyksmų. L. de Besak suprato, kad iškilo didžiulė grėsmė.

Ji sudegino visus dokumentus, radijo stotį – niekas negalėjo patekti į priešų rankas.

Ir tamsoje nubėgo per laukus link jos laukiančio „Lysander“ – britų slaptųjų operacijų lėktuvo.

Trys minutės tarp gyvenimo ir egzekucijos. Prožektoriai skrodė dangų, vokiečių kulkosvydžiai buvo pasirengę, bet mažas, labai manevringas, tyliai skraidantis vienmotoris britų karinis lėktuvas pakilo. Ji spėjo.

Londone Liz siūlė poilsį, saugumą, tačiau ji atsisakė.

Grįžus į saugią teritoriją, SOE ją paskyrė instruktore – Liz mokė naujas agentes: tarp jų buvo ir karą išgyvenusi Ivonė Baseden, ir Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vėlau nukankinta Violeta Sabo.

Per vieną iš mokomųjų parašiutų šuolių L. de Besak patyrė sunkią traumą – susilaužė koją.

Tai privertė jos sugrįžimą į aktyvias misijas atidėti.

Ji liko Jungtinėje Karalystėje, kol koja sugijo.

Po aštuonių mėnesių vėl grįžo į Prancūziją. Kita pavardė, kitas vaidmuo, bet tas pats ryžtas.

Jos naujas kodinis vardas buvo Margarita.

Iš pradžių Liz turėjo dirbti kurjere tinkle „Pimento“ Tulūzos regione. Tačiau labai greitai suprato, kad politinės grupės pobūdis jai netinka – jos aristokratiškas manieringumas nederėjo su kai kurių grupės narių radikaliomis politinėmis nuostatomis. Ir abipusiu susitarimu paliko tinklą.

Tada Liz susisiekė su broliu Klodu, kuris 1944 m. vasarį grįžo į Prancūziją ir vėl pradėjo vadovauti tinklui „Scientis“ pietų Normandijoje.

Liz tapo jo kurjere ir ryšininke – jos veikla buvo daug platesnė nei per pirmąją misiją.

Artėjo D diena – taip vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ir ši diena pakeis karą.

1944 m. birželio 6-oji – didžiausia per visą istoriją jūrų desanto operacija. Tai sąjungininkų – daugiausia britų, amerikiečių ir kanadiečių – invazija į nacių okupuotą Europą.

Momentas, kai atsidarė antrasis frontas, kuris nulėmė Trečiojo reicho žlugimą.

Tą dieną 156 tūkst. sąjungininkų karių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose.

Visą tą laiką L. de Besak dviračiu naršė provincijas, miestelius, kaimus. Per dieną ji įveikdavo dešimtis, kartais šimtus kilometrų. Dviračio krepšio viršuje – daržovės, apačioje – dinamitas.

Ji prasilenkdavo su nacių kareiviais taip ramiai, kad šie tik pasisveikindavo. O iš tikrųjų ji nešė žinias, galinčias sustabdyti priešų diviziją.

Ir sustabdė.

„Das Reich“ – vokiečių 2-oji tankų divizija, viena pajėgiausių, geriausiai ginkluotų ir brutaliausių reicho karinių struktūrų – turėjo per tris dienas pasiekti Normandiją.

Bet atvyko keturiolika dienų pavėlavusi.

Tai buvo milžiniškas taktinis laimėjimas – kiekviena diena reiškė daugiau sąjungininkų pajėgų, daugiau įrengtų pozicijų ir mažiau šansų vokiečiams.

L. de Besak vaidmuo buvo ypatingas, nes ji dviračiu perveždavo slaptus žemėlapius, užkoduotas žinias, koordinates, kur numesti ginklus, informaciją, kuri padėdavo naikinti vokiečių logistiką.

Liz ir jos brolio tinklas bei kiti rezistentai sprogdino kelius, naikino tiltus, vedė vokiečius į pasalas, teikė sąjungininkams tikslias koordinates, kur bombarduoti, perdavė pranešimus apie vokiečių kolonų judėjimą.

Keliai sprogo, tiltai griuvo, nacių degalų sandėliai liepsnojo.

Trečioji misija

L. de Besak istorija po antrosios misijos nesibaigė.

Ji sustabdė „Das Reich“ ir padėjo sąjungininkams įsitvirtinti Normandijoje.

Kai vokiečių frontas silpnėjo, o sąjungininkų kolonos riedėjo per Prancūziją, ji kartu su broliu pasiekė amerikiečių pajėgas ir pirmą kartą po dvejų metų pogrindžio išėjo į dienos šviesą dėvėdama britų karinę uniformą.

Tačiau sesers ir brolio misija dar nebuvo baigta – jie abu buvo skirti į specialų SOE padalinį „Judex“, kurio tikslas buvo surasti dingusius agentus, ryšininkus, prancūzų pagalbininkus – tuos, kurie buvo išdavę, ir tuos, kurie buvo suimti ar dingę be žinios.

Liz šį darbą atliko su jai būdingu atkaklumu – važinėjo po miestus ir kaimus, lankė kalėjimus, tardymo centrus, ligonines ir išdraskytus konspiracinius butus, ieškojo pėdsakų, nuotrupų, bet taip pat – ir žmonių, kuriuos reikėjo pargabenti į Didžiąją Britaniją.

Būtent tada ji surado Mari Herber, savo brolio vaiko motiną, kuri per karą buvo likusi vienui viena netoli Poatjė mieste su kūdikiu ant rankų.

L. de Besak grąžino Mari ir mažąją Klodiną į Angliją, taip užversdama dar vieną skaudžią karinio gyvenimo dalį.

Paskutinė stotelė

Po karo L. de Besak negrįžo nei į aristokratišką šeimos gyvenimą Mauricijuje, nei į tylų provincijos kampelį.

Ji pasirinko Londoną – su pokario nuolaužomis, naujais horizontais ir atbundančiu pasauliu.

Ji dirbo BBC, kuri tuomet tapo ne tik informacijos, bet ir kultūrinio atminimo centru: Liz aktyviai rinko karo istorijas, jas vertė, dokumentavo.

Tuo metu ji pagaliau leido sau būti paprasta moterimi, o ne nuolat budinčia agente – susituokė su jaunystės meile Gustavu Vilameuru, kurį buvo palikusi dar prieš karą.

Jis, jau sėkmingas menininkas ir interjero dekoratorius, gyveno Marselyje. Liz įsikūrė ten kartu su juo.

Vaikų jiedu nesusilaukė.

Vyrui mirus, L. de Besak liko gyventi viena dideliame, šviesiame bute su vaizdu į senąjį Marselio uostą.

Ji tapo ta retai matoma moterimi, kuri apie savo žygdarbius nekalbėjo, nors buvo apdovanota aukščiausiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos garbės ženklais – Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi, Britanijos imperijos ordinu.

L. de Besak nenorėjo liaupsių.

Gyveno ramiai, sodino ir prižiūrėjo gėles, kalbėjosi su kaimynais apie orą, o ne apie naktis, kuriose keitėsi Europos likimas.

Medalį po medalio ji tiesiog dėjo į stalčių.

Klausinėjama apie savo misijas, dažniausiai šyptelėdavo ir pasakydavo, kad „didvyriškumas visai ne tai, kas svarbiausia“.

Pasak jos, svarbiausia buvo „šaltas protas mėnesių mėnesiais, kai niekas nemato, kai esi viena, kai viską sprendi pati ir kai nėra kam tavęs paguosti“.

L. de Besak nugyveno ilgą, beveik šimtmetį siekusį gyvenimą.

Ji mirė 2004 m. kovo 29-ąją Marselyje, sulaukusi 98 metų.

2008 m. jos gyvenimas iš dalies atkurtas filme „Agentės“ (Les Femmes de l’ombre).

Niekada neieškojusi šlovės, ji vis tiek liko viena ryškiausių Antrojo pasaulinio karo šešėlinių herojų – moterimi, kuri du kartus buvo permesta į okupuotą Prancūziją, du kartus kūrė konspiracinius tinklus ir visą laiką stovėjo ten, kur daugeliui būtų buvę nepakeliama net akimirką.

Ir ji įrodė, kad kartais nuožmiausias ginklas kare – tai moteris, kurią priešas palaikė nepavojinga.

The post Liz de Besak: nematoma moteris, pakeitusi karą appeared first on Kauno savaitė.

Nesvarbu, ar nuolat kenčiate nuo pilvo pūtimo, ar sunkumą jaučiate tik per menstruacijas, matyti svarstyklėse nepaaiškinamai didėjančius skaičius ne šiaip nemalonu, bet ir baugoka.

Tačiau svorio svyravimai – kiekvienos moters gyvenimo dalis. O amžius, sumažėjęs aktyvumas, raumenų masės praradimas ir sulėtėjęs metabolizmas tik prisideda prie nepaaiškinamo jo didėjimo.

Bet kartais kilogramų kaupimasis ant juosmens įspėja apie kai ką rimtesnio.

Kada įprasta tampa neįprasta

Jeigu keli papildomi kilogramai ėmė daryti poveikį jūsų psichinei sveikatai ar gyvenimo būdui, galbūt metas užsiregistruoti pas dietistą ar gydytoją. Ypač kai jų dar prisideda klubų ir kelių sąnarių skausmai, dėl kurių tenka atsisakyti kasdieninių veiklų ir mažiau judėti arba prastėja nuotaika.

Bet iki pateksite pas specialistą, mažiausiai kelias dienas, o dar geriau savaitę ar dvi rašykite dienoraštį viso to, ką valgote, ir kruopščiai fiksuokite fizinę veiklą (ne tik treniruotes, jeigu sportuojate). Taip bus lengviau pastebėti – galbūt perdien ėmėte suvalgyti daugiau? Arba dėl padidėjusio darbo krūvio sėdite prie stalo ilgiau nei paprastai?

Net priešinga situacija – užimtas profesinis gyvenimas su dažnomis kelionėmis – irgi gali lemti nepaaiškinamą svarstyklių rodyklės šuolį.

Tačiau svarbu žinoti, kad svorio padidėjimas nuo pusės kilogramo ir kilogramo per metus, kai mums 20–65 metai, – įprastas reiškinys. Tik jeigu atsiradęs antsvoris didesnis, o jo aplinkybės niekuo nepaaiškinamos, galima įtarti vieną iš šių potencialių kaltininkių.

Hipotireozė

Kai į gydytoją dėl nepaaiškinamo antsvorio kreipiasi jauna moteris, skydliaukė tampa pagrindine įtariamąja. Ir tam yra rimta priežastis: kai kurių šaltinių duomenimis, viena iš aštuonių moterų per gyvenimą susidurs su skydliaukės sutrikimais.

O jeigu skydliaukė nepakankamai aktyvi (tai ir vadinama hipotireoze), medžiagų apykaita gali sulėtėti ir paskatinti svorio didėjimą.

Sergant hipotireoze taip pat dažnai kamuoja energijos stygius arba didelis nuovargis, išsausėjusi oda, plaukų slinkimas, mėšlungis arba vidurių užkietėjimas.

Pastebėjote kurį nors iš šių simptomų? Kreipkitės į šeimos gydytoją – neprošal pasidaryti paprastą kraujo tyrimą ir pasitikrinti skydliaukę.

Policistinių kiaušidžių sindromas

Tyrimai rodo, kad juo serga viena moteris iš penkių.

Šis endokrininis sutrikimas išbalansuoja reprodukcinių hormonų – estrogeno ir testosterono – kiekius, taigi gali sukelti nemaloniausių simptomų, kaip nereguliarios mėnesinės, veido plaukuotumas, migrenos.

Policistinių kiaušidžių sindromas taip pat gali išderinti ir tai, kaip organizmas naudoja insuliną. Dažna to pasekmė – priaugti kilogramai talijos srityje.

Depresija arba nerimas

Patiriamas stresas įstumia mus į kovos arba pasitraukimo, vengimo būklę. Vadinasi, išprovokuoja adrenalino šuolį, o su juo – ir solidžią dozę streso hormono kortizolio. Pastarasis turėtų padėti kūnui atkurti energijos atsargas ir kaupti riebalus. Tačiau yra problemėlė: didžioji dauguma žmonių nuolatinį stresą patiria ištisas dienas sėdėdami priešais kompiuterį ar tiesiog nuo pamišėliško gyvenimo tempo. Ir kol laikosi padidėjęs kortizolio kiekis, organizmas visą tą laiką irgi nesustodamas kaupia riebalus nelabai turėdamas kur juos išeikvoti – dėl to gali atsirasti antsvorio.

Tad jeigu nuolat jaučiatės prislėgtos arba kamuojamos nerimo, turite problemų dėl miego, išvargstate arba praradote susidomėjimą tuo, kas anksčiau džiugindavo, pasikalbėkite su savo gydytoju ar psichologu. Didelė tikimybė, kad staigų svorio augimą lėmė stresas.

Prastas miegas

Niekas taip neskatina potraukio į cukrų ir riebalus kaip prastas nakties miegas.

Neišsimiegojimas sujaukia ne tik medžiagų apykaitą, bet ir alkio hormonus: grelino, signalizuojančio, kad metas valgyti, kiekis padidėja, o sotumo hormono leptino – sumažėja. Dėl to visą dieną norime valgyti, bet niekaip negalime privalgyti tiek, kad pagaliau pajustume pasitenkinimą.

Plonosios žarnos bakterijų išvešėjimo sindromas

Mūsų žarnynas priklausomas nuo gerųjų bakterijų (probiotikų), padedančių jam tinkamai funkcionuoti.

Tačiau virškinimo trakte esama ir kenksmingų bakterijų. Ir kai gerųjų bei blogųjų bakterijų pusiausvyra sutrinka, gali išsivystyti plonosios žarnos bakterijų išvešėjimo sindromas (SIBO). Dėl jo virškinimo trakte ima kauptis papildomos dujos, sukeliančios pilvo pūtimą, skausmus, viduriavimą ir, deja, staigų svorio padidėjimą.

Kokiu būdu SIBO priaugina tuos kilogramus, medikams dar nėra aišku. Tačiau su išvešėjusiomis bakterijomis kovojama antibiotikais.

Padeda ir mitybos pokyčiai.

Perimenopauzė

Pereinamuoju laikotarpiu iki menopauzės tokie hormonai kaip estrogenas pasileidžia į kelionę amerikietiškaisiais kalneliais: jų kiekis čia didėja, čia mažėja, ir ne visada vienodai. Dėl to kai kurios moterys priauga svorio. Pridėkime dar ir natūralius amžėjimo pokyčius, tokius kaip mažėjanti raumenų masė ir didėjantis kūno riebalų kiekis, ir nebeliks klausimų, kodėl svarstyklės rodo tokius pasibaisėtinus skaičius.

Vaistai

Galima būtų sudaryti ilgiausią sąrašą tiek receptinių, tiek ir nereceptinių vaistų, galinčių išprovokuoti staigų svorio padidėjimą – ar bent jau vandens kaupimąsi organizme, pasimatantį užlipus ant svarstyklių.

Pavyzdžiui, antidepresantai (paprastai selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, tokie kaip prozakas) gali paveikti apetito centrą smegenyse. O beta blokatoriai, vartojami kraujospūdžiui sumažinti, sulėtinti medžiagų apykaitą.

Ne paslaptis, kad kilogramų gali pridėti tam tikri steroidiniai preparatai (kaip prednizolonas, kuris gydo uždegimus, bet skatina apetitą ir skysčių susilaikymą organizme).

Netgi alergikų vartojami nereceptiniai antihistaminai, tokie kaip difenhidraminas, gali sutrikdyti smegenų fermento, padedančio reguliuoti maisto suvartojimą, gamybą ir sukelti pastebimą svorio padidėjimą.

Kušingo sindromas

Šis endokrininis sutrikimas itin retas – diagnozuojamas tik 10–15 žmonių iš milijono, bet, deja, 70 proc. atvejų moterims.

Pasireiškia Kušingo sindromas pertekline kortizolio gamyba ir gali išprovokuoti antsvorio kaupimąsi pilvo srityje ir ant sprando.

Kartais jį sukelia tam tikri vaistai – pavyzdžiui, steroidai, skiriami astmai ir autoimuninėms ligoms gydyti.

Paprastai Kušingo sindromas pasireiškia dideliu išsekimu ir komplikacijomis, kaip diabetas, aukštas kraujospūdis bei cholesterolis. Bet išskirtinis jo ženklas – labai ryškios raudonos strijos ant pilvo.

Dehidratacija

Kartais svoris didėja ne dėl to vandens, kuris susikaupė organizme, o dėl to, kurio perdien neišgėrėte.

Dauguma žmonių nė iš tolo neišgeria tiek vandens, kiek jiems reikėtų. Ir didžioji dauguma iš jų painioja troškulį su alkiu.

Sutrikusi būsena, nuovargis, galvos svaigimas – tokius simptomus gali sukelti net lengva dehidratacija. Bet mes dažniausiai nusprendžiame, jog prastos savijautos kaltininkas sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje, taigi skubame ko nors užkąsti.

Tačiau pakankamai gerti vandens svarbu ne tik dėl to, kad nepersivalgytume.

Pakankamas skysčių kiekis skatina mitochondrijų funkciją – o tai tas pat, kas skatinti medžiagų apykaitą. Negaudamos užtektinai vandens kūno ląstelės negali greitai ir efektyviai versti maisto energija.

Kiaušidžių vėžys

Retais atvejais pilvas gali didėti dėl naviko ir dėl jo besikaupiančio skysčio.

Dažniausiai kiaušidžių vėžys diagnozuojamas po menopauzės. Tačiau stebėti simptomus būtina visų amžių moterims. Išpūstas pilvas, per greitas sotumo jausmas, skausmas apatinėje pilvo dalyje, spaudimas šlapimo pūslei – jau svari priežastis kreiptis į gydytoją. Ypač jeigu šeimoje būta kiaušidžių vėžio atvejų.

Kitų tipų vėžys

Dauguma onkologinių ligų pradinėse stadijose pasireiškia svorio netekimu, ne priaugimu. Nebent tai vėžys, skatinantis kortizolio išsiskyrimą, kaip antinksčių navikas.

Kita vertus, progresuodamas vėžys gali paskatinti antsvorį – kartais dėl paties naviko svorio, kartais dėl skysčių kaupimosi pilvo ertmėje.

Tačiau panikuoti jokiu būdu nereikia. Dauguma vėžio formų sukelia kitus simptomus, paskatinančius kreiptis į gydytoją dar ankstesnėse stadijose.

Diabetas

Tiek I, tiek II tipo diabetu susergama dėl insulino problemų. Pirmuoju atveju sergančiojo kasa negamina jo pakankamai, antruoju išsivysto organizmo atsparumas insulinui – dėl netinkamos mitybos, sėslaus gyvenimo būdo ir kitokio sveikatai žalingo elgesio. Jau vien to pakanka, kad imtų kauptis antsvoris. Tačiau II tipo diabetu sergančių žmonių bazinis insulino kiekis jau savaime didesnis, todėl lemia didesnį antsvorį – paprastai pilvo srityje.

Ir tai dar ne viskas.

Insulino kiekio padidėjimas dėl išorinio gydymo insulinu taip pat gali pridėti antsvorio. Insulinas leidžia gliukozei patekti į kraujo ląsteles, kur ji saugoma energijai, tačiau jei suvartojate daugiau kalorijų, nei reikia jūsų organizmui, ląstelės paims tai, ko joms reikia, o likusi gliukozė bus saugoma kaip riebalai.

Norint išvengti svorio padidėjimo, svarbu atidžiai stebėti savo mitybą, nepiktnaudžiauti greituoju maistu ar daug rafinuoto cukraus turinčiais produktais.

Kada kreiptis į gydytoją?

Pirmiausia įvertinkite savo gyvenimo būdą. Jeigu jūsų mityba netinkama, priaugti apie 225–450 g per savaitę nėra netikėta.

Svorio pokyčių sukelia ir menstruacijų ciklas – priklausomai nuo jo dienų, galimi svyravimai nuo 1,8 kg iki net 2,3 kg.

Tad kada dėl augančio svorio reikėtų tikrai sunerimti?

Jeigu priaugate nuo pusės iki kilogramo ar daugiau per savaitę ir tas svoris tik kaupiasi – niekada nekrenta, jeigu jis nesusijęs su menstruacijomis, prastu miegu, nerimu ar depresija, per dažnu užkandžiavimu ir persivalgymu, vertėtų pasirodyti gydytojui.

   Metėte rūkyti?

Nikotinas – žinomas apetito slopintojas, tad kai jo atsisakoma, maisto įgeidžiai gali tapti tikra problema.
Taip nutinka dėl to, kad rūkymas gali sukelti dopamino – neurotransmiterio, atsakingo už momentinį malonumą, šuolį. Tai tas pats, kas patirtumėte malonumą valgydami saldumynus – pavyzdžiui, ledus. Atsisakius cigarečių, organizmas vis dar reikalauja dopamino ir dažnai jo pakaitalu tampa rafinuotas cukrus ir krakmolas, o pasekmė – priaugti kilogramai.

The post Svarstyklės siunčia pavojaus signalą? Laikas susirūpinti sveikata appeared first on Kauno savaitė.

Trečioji jūsų knyga „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ veikiausiai ne vieną nustebino pasirinkta tema, iki šiol gana menkai dominusia istorikus. Kodėl nusprendėte panagrinėti kilmingų moterų gyvenimus?

Temą pasiūlė „Alma littera“ leidykla. Ji numatė, kad lietuviams, o ypač lietuvėms, reikalinga knyga apie moteris – kilmingas, turtingas aristokrates, didikes. Ir matome, kad neprašovė – knyga jau topuose.

Knygoje aprašomi autentiški 35 kilmingo kraujo moterų gyvenimai Lietuvos istorijos įvykių fone. Kaip atsirinkote herojes?

Rinkomės pagal tai, kiek apie jas išlikusios informacijos.

Neėmėme pačių garsiausių ir svarbiausių mūsų istorijoje moterų, nes apie jas ir taip jau ganėtinai daug prirašyta. Dėl to knygoje nerasime Barboros Radvilaitės ar Sofijos Tyzenhauzaitės, taip pat smulkiųjų, vidutinių bajorių kaip Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Žemaitė.

Knygoje aprašomos aristokratės didikės, priklausiusios pačiam turtingiausiam ir įtakingiausiam sluoksniui. Tas moteris galima dalinti į dvi kategorijas: Lietuvos didikų ir aristokratų dukros bei žmonos. Nebūtinai lietuvės, bet ir iš svetimų kraštų ištekėjusios už Lietuvos kilmingųjų – lenkės, italės, prancūzės ir kt.

Įdomu, kad surinkote medžiagos ir apie aristokratę iš Panevėžio krašto, ne itin žinomą Pajuosčio dvaro valdytoją Sofiją Kosakovskytę-Meištavičienę.

Dabar Pajuostis visiems žinomas kaip karinis miestelis, bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten būta dvaro. Jo valdytoja Sofija Kosakovskytė-Meištavičienė buvo kilusi iš Vaitkuškio dvaro dabartinio Ukmergės rajono teritorijoje.

Šios dvarininkės istorija labai įdomi. Ji vadovavosi posakiu, kad nervinasi tik tarnaitės, ir niekada nesinervindavo. Nervinimąsi laikė blogo tono ženklu. Netgi kai jos prieš mirtį paklausė, kaip jaučiasi, besišypsodama atsakė: „Dėkui Dievui, kuo blogiausiai.“

Tai buvo ypatinga to krašto ponia ir, manau, nepelnytai Panevėžyje užmiršta.

Ar rinkdamas medžiagą aptikote naujų žinių? Gal šitas kelias iki knygos pačiam irgi dovanojo atradimų?

Taip, tikrai dovanojo tokių atradimų.

Man buvo nuostaba atrasti vieną moterį diplomatę, nes iki 18 a. pabaigos, kai gyvavo LDK, diplomatais buvo skiriami tik vyrai.

Bet vienai misijai buvo pasiųsta ir moteris – Teresė Sapiegienė. Ji keliavo į Bavariją, kur turėjo ištekinti Lietuvos princesę už Bavarijos kunigaikščio. Tai, kad tokia diplomatinė misija buvo patikėta moteriai, man buvo naujiena. Iš studijų žinojau, kad į tokias pareigas moterys niekada nebuvo skiriamos.

Bet po tos misijos jos gyvenimas susiklostė kitaip. Ji turėjo iš karto grįžti į tėvynę, bet išvažiavo į Paryžių, į Versalio rūmus, ir laiką leido pas Liudviką XIV.

Kas jūsų aprašytas didikes sieja be to, kad jos kilmingos?

Jos buvo ne tik kilmingos, bet ir turtingos ir per savo turtus galėjo nuveikti daug daugiau nei paprasta moteris.

Užsiimdavo mecenatyste, kartais – politika ir diplomatija.

Tekėdama moteris savo kraitį dažniausiai atiduodavo vyrui, o šis už tai užrašydavo vadinamąjį dovį – kokią nors dalį iš savo dvarų. Pasitaikydavo ir taip, kad moteris ištekėdavo už neįgalaus vyro ir administruodavo jo turtus.

LDK laikais moterys daugiausia rūpinosi vaikais, ūkiu, bažnyčios reikalais. Pilietinių teisių jos iš esmės neturėjo. Kaip tuomet didikėms, tiesa, irgi ne visoms, pavyko tapti įtakingoms, kaip jos išsikovojo tokias pozicijas – išmintimi, gudrumu, manipuliacijomis, grožiu?

Taip, ir grožiu. Kai kurios tapdavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių meilužėmis ir per tai turėdavo daug įtakos. Net būdavo taip, kad kartais pagal savo norus skirdavo Lietuvos ir Lenkijos urėdus, nes LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius joms paklusdavo. Taigi, ir Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip Prancūzijoje.

Buvo labai įtakingų moterų, kurios neoficialiai dalyvaudavo politikoje – seimų, teismų posėdžiuose kaip klausytojos. Jos bendraudavo su politikais ir nors neturėdavo teisės balsuoti, galėdavo pakreipti politinę srovę savo norima linkme.

Buvo ir moterų diplomačių de facto, ne de jure. Viena tokių Elena Oginskytė-Oginskienė, kunigaikščio Oginskio, Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinio Sankt Peterburge, žmona.

Visi žinojo, kad jei norima spręsti reikalus pasiuntinybėje Sankt Peterburge, reikia eiti ne pas Oginskį, o Oginskienę. Oginskis buvo tik reprezentacinių dalykų žinovas.

Ar įtakingos moterys labiau išimtis, ar tokios buvo dauguma didikių?

Sakyčiau, tarp išimties ir taisyklės. Bet apskritai kalbant apie to meto Europą, Lietuvoje ir Lenkijoje, o ypač Lietuvoje, moterys turėjo gana plačias teises, joms ir LDK statute buvo nustatytos visai nemažos teisės, ypač našlėms. Lietuva išsiskyrė iš Europos ganėtinai plačiomis moterų teisėmis LDK laikotarpiu.

Didikų santuokos dažniausiai būdavo paremtos ne jausmais, o racionaliu išskaičiavimu valstybės labui. Dažnai jos būdavo sudaromos tarp visai nepažįstamų asmenų. Kaip tokią pareigą priimdavo Lietuvos didikės? Ar joms tai būdavo drama? Kaip manote, tarp tokių santuokų daugiau būdavo laimingų ar visgi nelaimingų?

Drįsčiau sakyti, kad daugiau santuokų buvo laimingų. Visgi jos būdavo sudaromos tarp žmonių iš to paties socialinio sluoksnio, tos pačios kultūrinės aplinkos, todėl jie ganėtinai neblogai susibendraudavo ir po vestuvių mažų mažiausiai įgydavo pagarbą vienas kitam. O labai dažnai ilgainiui atsirasdavo ir meilė.

Bet, palyginti su kitomis Vakarų Europos moterimis, lietuvės gana dažnai prašydavo Bažnyčios anuliuoti santuoką. Tokia galimybė buvo, jei įrodydavo, kad santuoka sudaryta prievarta, moteriai paklusus tėvams. Vienas pirmųjų tokių atvejų buvo Eugenijos Tiškevčiūtės, ištekėjusios už kunigaikščio Radvilos. Anuliavus jų santuoką, ji galėjo laisvai gyventi.

O kurios didikės asmenybė jums pačiam labiausiai imponuoja?

Man pačiam ypač įdomi moters, paverstos muziejaus eksponatu, Marijos Rožės Branickytės-Radvilienės (1863–1941) istorija.

Ji buvo žinoma visos Europos aristokratijai, vadinama „tante biche“, išvertus iš prancūzų kalbos reiškia teta stirnelė.

Apie šią didikę kalbėta, kad nebūdavo Europoje pažinties, kurios Radvilienė negalėtų tučtuojau suorganizuoti. Ji bendravo ir su karališkosiomis šeimomis, turėjo rūmus Berlyne, Paryžiuje, Romoje, vilą Nicoje, šimtą tūkstančių hektarų Ukrainoje. Kadangi jos vyras Jurgis Radvila buvo neįgalus, oficialiai prižiūrėjo 450 tūkst. ha sutuoktinio valdų.

Bet ji sugebėjo didelę dalį turto praūžti ar išdalyti labdarai.

Sovietams įsiveržė į jos pilį Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Radvilienė paversta gyvuoju eksponatu – privalėdavo sėdėti pilies kambariuose, kortomis dėlioti pasjansą, pro ją einantiems pionieriams, komjaunuoliams, komunistams buvo demonstruojama, kaip anksčiau gyveno kraugeriai. O ji buvo ganėtinai stambi moteris. Tokio likimo ilgai neiškentė. Susisiekė su savo drauge Italijos karaliene, o Italija – su Hitlerio aplinka. Hitleris tuo metu dar palaikė gerus santykius su Stalinu ir jam parašė Radvilienę išleisti. Taigi ji 1939 m. išvažiavo į Romą, ten ir mirė.

Jūsų ankstesnės knygos „Mėlynas kraujas“ ir „Gedimino kraujas“ tapusios bestseleriais. Gauti „Ambicingas ir įtakingas“ bibliotekose irgi jau eilės laukiančiųjų. Jūsų nuomone, kas lemia tokį visuomenės susidomėjimą istorine literatūra?

Lietuviai vis labiau domisi kurį laiką primirštu istorijos laikotarpiu – XVI–XVIII a., aristokratų, kurie buvo mažiau žinomi, gyvenimu. Dažniausiai visi žino apie kunigaikščius Gediminą, Algirdą, Vytautą, o toliau istorija tarsi ir nutrūksta iki tautinio atgimimo. Mano knygos padėjo atgaivinti laikotarpį tarp jų, taip pat primirštą aristokratų gyvenimą, nes dažniausiai būdavo sureikšminami valstiečiai, smulkieji inteligentai. Pasirodo, istorija daug kam įdomi.

Kokį vaidmenį šiame procese vaidina jūsų vaizduotė?

Vaizduotės čia beveik nėra. Jos truputėlį turi Žilvinė Petrauskaitė-Taranda, padedanti man tuos tekstus parašyti populiariai, žurnalistiškai. Aš, kaip istorikas, neparašyčiau taip patraukiančiai. Ji kartais mane provokuoja, bandydama paaštrinti mano vaizduotę. Visgi nukrypti nuo faktų neleidžiu.

Kodėl susidomėjote aristokratijos istorija?

Mano tėtis Kęstutis Gudas buvo daugeliui panevėžiečių žinomas istorikas. Kai man buvo dešimt metų, perskaičiau namuose rastą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ – apie 600 puslapių. Ir iš karto susidomėjau aristokratais – Radvilomis, Oginskiais, Sapiegomis…

Paskui devynerius metus žinojau, kad būsiu istorikas. Baigęs mokyklą pasirinkau istorijos studijas. Iš daugybės sričių, iš kurių mus skatino rašyti kursinius, bakalauro, magistro darbus, pasirinkau bajorijos istoriją ir konkrečiai didikų gimines.

Knygose keliaujate per epochas, kai Lietuvoje gyveno, veikė ir dirbo karaliai bei didikai. O kuriame laikmetyje pats norėtumėte pagyventi?

Sunku pasakyti. Jei tas klausimas man būtų užduotas prieš metus, penkerius, dešimtmetį, atsakyčiau skirtingai. Bet šiuo metu labiausiai norėčiau gyventi apie 1960-uosius Vakarų Europoje. Tuo metu joje skambėjo džiazas, koncertavo Frenkas Sinatra, važinėjo gražūs automobiliai, kūrė Koko Šanel, Hubertas de Givenchy, labai gražūs kostiumai, įdomi architektūra.

Tai buvo paskutinis elegancijos pliūpsnis prieš hipių kultūrą.

Grįžkime prie Lietuvos kilmingųjų. LDK laikais elitas ir buvo didikai. O kaip apibūdintumėte, kas yra šiandienos elitas?

Tauta turi tokį elitą, kokio nusipelno. Kartais galime sakyti, kad mūsų elitas nepakankamai aukšto lygio, bet mes jį vis tiek turime. Tai žmonės, kurie legaliai pelnė visuomenės dėmesį ir pagarbą – kai kurie politikai, kai kurie verslininkai. Man labai gražu, kad atsiranda ir mecenatų. Lietuvoje turime aukojančiųjų labdarai milijonus, tik apie juos per mažai kalbama.

Sovietmečiu elitas buvo beveik sunaikintas. Pati ryškiausia jo dalis – atvykusieji iš Vakarų, kurie negyveno sovietų sąjungoje. Man iš tokių žmonių ryškiausias prezidentas Valdas Adamkus. Jis ir su juo sugrįžusieji iš JAV ir yra tikrasis Lietuvos elitas. Jie jau garbingo amžiaus, o kas juos pakeis, didelis klausimas.

Ko mūsų valstybė neteko praradusi aristokratų luomą?

Visų pirma prarado tą visuomenės dalį, kuri buvo labai pilietiška, inteligentiška, elegantiška, skoninga, rafinuota, delikati, subtili. Dabar mums labai trūksta tokio visuomenės sluoksnio.

Sakartvelo buvusios karališkosios dinastijos esate apdovanotas Švento Erelio ir Jėzaus Kristaus Tunikos ordino riterio titulu. Esate minėjęs, kad tarp tolimesnių giminaičių atsekate savo giminystę ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis. Ką jums pačiam reiškia kilmė?

Mano tiesioginė kilmė nėra tokia ypatinga. Radvilos ir Tiškevičiai nėra mano protėviai, labiau tetų ir dėdžių lygiu.

Tie žmonės, iš kurių esu kilęs ir su kuriais giminiuojuosi, tarsi mane įpareigoja iš savęs reikalauti daugiau, elgtis rafinuočiau, užsiimti labdara, valstybei svarbiais dalykais, nors minimaliai įsijungti į politiką, investuoti, daug skaityti – rodyti pavyzdį kitiems.

Praktiškai atsakėte į kitą mano klausimą, kas dar, be istorijos, yra jūsų dėmesio lauke?

Mano dėmesio lauke yra ir ekonomika, ir politika, ir ekonomika, ir sociologija, žinoma, svarbiausia istorija.

Yra ganėtinai daug sričių, kuriomis domiuosi ir esu įpareigotas jose veikti. Nes iš tikrųjų tokios padėties žmogus kaip aš turi veikti visuomenėje ir visuomenės labui. Man tai yra pareiga.

Kokie jūsų ryšiai išlikę su gimtuoju Panevėžiu?

Panevėžyje gyvena man svarbiausias žmogus – mama. Pats šeimos nesu sukūręs, tad mama man yra be konkurencijos svarbiausias žmogus.

Ganėtinai dažnai pas ją grįžtu į Panevėžį, kiekvieną vakarą kalbamės telefonu.

Grįžęs į Panevėžį mėgstu apsilankyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, senosiose kapinėse, Skaistakalnio parke, kurį mano protėviai vadindavo Jasnagurka. Panevėžyje daug brangių vietų ir jas mėgstu aplankyti.

Bet dažniausiai į Panevėžį parvažiuoju trumpam ir daugiausia laiko praleidžiu namuose, kuriuose užaugau. Mano mama yra panevėžietė ir per ją esu penktos kartos panevėžietis. Manau, Panevėžyje tokių mažai, dauguma atvykusieji gyventi į miestą. Man labai svarbu, kad galiu grįžti pas mamą į namus, kuriuose užaugau aš, užaugo mama, gyveno jos tėvai ir netgi jos senelė. Mes išlaikėme senąjį butą, esu jame užaugusi tos pačios giminės ketvirta karta.

Per Vėlines dažniausiai aplankome ne tik visų senelių, bet ir prosenelių, o kartais ir proprosenelių kapus. Turime keletą kapų Paįstrio kapinėse, kur ilsisi mano tėtis, seneliai ir proseneliai. Ten irgi man labai brangi vieta. O šalia Žalioji giria, kur buvusiame palivarke užaugusi tėčio mama. Iš to buvusio dvarelio nieko nebelikę, bet mėgstame pasivaikščioti vietomis, kurios kadaise priklausė mano proseneliams. Ten miške tarp aukštų medžių auga dekoratyviniai krūmai. Tai žymė, kad toje vietoje buvo mano prosenelių sodyba.

O kokių turite kūrybinių ambicijų? Gal jau gimsta ir ketvirtoji knyga?

Taip, ketvirtoji knyga jau rašoma. Ji turėtų pasirodyti jau kitais metais. Tai irgi bus knyga apie istorinės Lietuvos kilminguosius.

Įdomūs faktai apie aristokrates

*Nors kalbėjo lenkiškai, dėl to nebuvo mažesnės savo šalies patriotės – save laikė lietuvėmis. *Kai Lietuva atiteko Rusijai, su caro aplinka iš principo kalbėjosi prancūziškai.
*Gyveno naktinį gyvenimą. Keldavosi 17 valandą, eidavo miegoti 7 val. ryto („žvakių šviesoje moterys gražesnės“).
*Didelę jų gyvenimo dalį užimdavo labdara;
*Kas jas nustebintų šiais laikais? Liberalioji demokratija, moterų teisės, lėktuvai.

The post Eimantas GUDAS: tauta turi tokį elitą, kokio nusipelno appeared first on Kauno savaitė.

Tarp visų makroelementų, būtinų, kad moters organizmas normaliai funkcionuotų, kalcis užima ypatingą vietą. Jo deficitas neigiamai atsiliepia visų organų darbui.

Kalcio trūkumas, dar vadinamas hipokalcemija, pasireiškia prieskydinių liaukų disfunkcija. Ji diagnozuojama kraujo tyrimais, kurie ir parodo sumažėjusį kalcio kiekį. Tačiau šio makroelemento deficitas gali sukelti daugybę kitokių, ne mažiau ryškių simptomų.

Pavojai tyko visur ir visada

Bene labiausiai paplitusi moterų hipokalcemijos priežastis – vitamino D trūkumas. Tokia būklė išsivysto dėl sutrikusios mitybos ir saulės šviesos trūkumo.

Taip pat kalcio organizme gali stigti dėl:

• paveldimų ligų,

• kraujo gamyboje dalyvaujančių organų ligų,

• onkologinių darinių prieskydinėse liaukose.

Menopauzės periodas taip pat paprastai siejamas su kalcio deficitu, mat tokiu laikotarpiu moters organizme sumažėja estrogeno, atsakingo už makroelemento atsargas kaulų audiniuose.

Tuomet pradeda formuotis savotiškas uždaras ratas: pasikeitęs hormonų fonas su amžiumi skatina kaulų retėjimą ir kartu senatviniai pakitimai mažina organizmo gebėjimą pasisavinti mineralą iš maisto produktų.

Dėl to vyresnėms moterims gydytojai primygtinai rekomenduoja įtraukti į valgiaraštį kuo daugiau kalcio turinčių produktų, tokių kaip žuvis, grūdinės kultūros ir sėklos, riešutai, ankštinės daržovės, kiaušiniai, česnakai, pieno produktai bei žalialapės daržovės (ypač įvairūs kopūstai), – tai vienas iš būdų atkurti tinkamą mineralo pasisavinimo mechanizmą.

Kalcio deficitas gali išsivystyti ir dėl šių priežasčių:

• griežtų dietų,

• žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu ir kava, rūkymo),

• nesaikingo gazuotų gėrimų vartojimo,

• netaisyklingos maisto gamybos,

• ilgalaikio kai kurių vaistinių preparatų vartojimo,

• ekologinių veiksnių (sunkiųjų metalų, toksinių medžiagų poveikio ir panašiai),

• pernelyg intensyvių fizinių krūvių,

• per daug sėslaus gyvenimo būdo,

• lėtinių ligų,

• chloruoto vandens,

• streso.

Nuo nuovargio iki mėšlungio

Moterims pirmasis kalcio trūkumo ženklas būna bendras silpnumas ir greitas bei didelis nuovargis. Prie pagrindinių simptomų specialistai taip pat priskiria išsausėjusią pleiskanojančią odą, blankius, lūžinėjančius nagus bei plaukus, prastą dantų būklę. Paveikiama ir dvasinė būsena: didėja įtampa, nerimastingumas, dirglumas. Tremoras bei žarnyno spazmai – irgi neretas simptomas.

Kalcio deficitas pažeidžia nervinių impulsų laidumo raumenyse funkciją, dėl to naktimis pradeda kamuoti mėšlungis ir tirpsta galūnės arba kamuoja jų tinimo pojūtis. Ilgalaikis mineralo stygius galiausiai atsiliepia osteoporoze, taigi ir didesne kaulų lūžių tikimybe.

Kalcis tiesiog būtinas normaliai širdies raumens funkcijai: kai jo trūksta, raumuo nebesusitraukinėja taip, kaip turėtų, taigi ilgainiui vystosi širdies nepakankamumas. Bet ir tai dar ne viskas. Kalcio stygius silpnina imunines organizmo galias, veikia kraujo krešumą.

Tokios patologijos sunkiai gydomos medikamentais, dėl to net gali kilti grėsmė gyvybei.

Menopauzės periodas taip pat paprastai siejamas su kalcio deficitu.

Medikai pabrėžtinai įspėja, jog kalcio deficito simptomatika moterims gausi, įvairi ir ne visada akivaizdi. Pavyzdžiui:

Nemiga. Užmigti užmiegama, bet nepasiekiama gilaus miego fazė, taigi naktis neužtikrina tinkamo poilsio. Nevisavertis miegas stabdo naujų kaulinio audinio ląstelių augimą.

Antsvoris. Kad ir kokių dietų laikomasi, niekaip nepavyksta atsikratyti nepageidaujamo svorio. Mokslininkai net turi hipotezę, kad žmogaus smegenys, nustačiusios, jog organizmui trūksta kalcio, tai siekia kompensuoti duodamos signalą suvartoti daugiau maisto.

Iš tikrųjų mūsų organizme kalcis laikomas riebalinėse ląstelėse ir saugo jų vientisumą. Netekus kalcio riebalinis audinys sudeginamas ir sulieknėjama be jokių dietų. Bet medikai tokio proceso nelaiko sveiku, nes jį lemia mineralų apykaitos sutrikimai.

Parestezija. Taip vadinamas nesamų dirgiklių tariamasis jutimas – centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimas, kai oda tirpsta, niežti, dega, šąla, dilgčioja, lyg po ją bėgiotų skruzdėlės.

Kalcis susijęs beveik su visais organizmo veiklos ciklais.

Tai reiškia, kad ciklai būna normalūs tik tuo atveju, jeigu makroelemento kiekis yra artimas normai.

O esama kalcio triptofane, kitose aminorūgštyse.

Pastarųjų reikiamas kiekis yra kalakutienoje, sūryje, saulės spinduliuose.

Į šiuos kalcio šaltinius ypač turėtų atkreipti dėmesį besilaukiančios moterys, nes jo deficitas trikdo normalią nėštumo eigą, taisyklingą vaisiaus vystymąsi ir augimą.

Su deficitu nejuokaujama

Labai sunkios hipokalcemijos formos gydomos tik stacionare, nes tokia būklė gali kelti rimtą pavojų gyvybei. Vis dėlto daugumą moterims pasireiškiančių kalcio deficito simptomų įmanoma įveikti medikamentais.

Pacientėms skiriami kalcio ir vitamino D preparatai.

Papildai su kalciu gali būti bet kokie, svarbu, kad kalcio kiekis juose būtų kuo artimesnis rekomenduojamai paros normai (1,5–2 g). Vitaminas D būtinas, nes gerina kalcio pasisavinimą.

Jo dozę gydytojas nustato atsižvelgdamas į individualius pacientės poreikius.

Gydymo veiksmingumas stebimas ir kontroliuojamas atliekant kraujo tyrimus. Tačiau net ir normalizavusis kalcio kiekiui organizme, jį derėtų pasitikrinti kartą per 3 mėnesius.

Gydymo trukmę numato gydytojas. Tik specialistas gali žinoti – pagal moters savijautą, jos amžių – koks kalcio kiekis reikalingas jos organizmui.

Moterys sudaro atskirą hipokalcemijos rizikos grupę, nes jų organizmui reikia daugiau kalcio. Todėl joms svarbu sekti makroelemento rodmenis ne tik per nėštumą ir prasidėjus menopauzei, bet ir pasirūpinti kalcio deficito profilaktika.

Sumažinti hipokalcemijos išsivystymo riziką galima tiesiog pakoregavus savo valgiaraštį.

Tereikia kiekvieną dieną valgyti produktus, turtingus kalcio ir vitamino D.

O jau esant kalcio deficitui, įtraukti į kasdienį meniu daugiau sezamų sėklų, kietųjų rūšių ir lydytų sūrių, kviečių sėlenų, migdolų ir lazdynų riešutų, ankštinių daržovių.

Piene kalcio gerokai mažiau nei išvardytuose produktuose, užtat jis daug lengviau pasisavinamas.

The post Moteriškas mineralas reikalauja dėmesio! appeared first on Kauno savaitė.

Kai kurie mano, kad tai lemia biologiniai ypatumai, kiti aiškina šį skirtumą socialiniais vaidmenimis.

Bet ar tai atitinka tikrovę? Ką sako mokslas?

Naujausias tyrimas padėjo išsiaiškinti, ar iš tiesų moterys kalba daugiau nei vyrai.

Paaiškėjo, kad skirtumas egzistuoja, tačiau jis nėra toks didelis, kaip įprasta manyti.

Vyrų ir moterų kalbinio aktyvumo tyrimas

Norėdami išsiaiškinti, ar moterys iš tiesų kalba daugiau nei vyrai, Arizonos universiteto (JAV) mokslininkai atliko plataus masto tyrimą.

Jame dalyvavo 2 197 žmonės iš keturių šalių.

14 metų dalyviai nešiojo specialius įrenginius, kurie atsitiktiniais momentais įrašinėjo jų pokalbius kasdieniame gyvenime.

Iš viso buvo analizuota daugiau nei 631 000 garso failų, kuriuos vėliau apdorota statistiniais modeliais.

Kaip praneša tyrimo autoriai žurnale Journal of Personality and Social Psychology, iš esmės tiek vyrai, tiek moterys per dieną ištaria panašų kiekį žodžių.

Tačiau 25–64 metų amžiaus grupėje moterys vidutiniškai ištarė 3 275 žodžiais daugiau nei vyrai, tai prilygsta maždaug 20 papildomų pokalbio minučių.

Kitose amžiaus grupėse reikšmingų skirtumų beveik nepastebėta.

Taigi stereotipas, kad moterys kalba daugiau nei vyrai, turi tam tikrą pagrindą.

Vis dėlto žodžių skaičiaus skirtumas nėra toks ryškus, kaip dažnai manoma.

Kodėl moterys tam tikrais metais kalba daugiau?

Tyrimas nepateikė vienareikšmiško atsakymo, kodėl 25–64 metų moterys kalba daugiau.

Tačiau mokslininkai mano, kad tai labiau susiję su socialiniu vaidmeniu, o ne biologiniais ypatumais.

Viena iš hipotezių – motinystė ir vaikų auklėjimas.

Moterys dažniau rūpinasi vaikais ir moko juos kalbos, todėl jų kasdienis bendravimas yra intensyvesnis.

Kita galima priežastis – socialiniai lūkesčiai.

Šiame amžiuje moterys gali būti labiau įsitraukusios į darbinius, šeimos ir socialinius ryšius reikalaujančius pokalbius.

Jei pagrindinis veiksnys būtų biologiniai skirtumai, pavyzdžiui, hormonai, kalbinis aktyvumas būtų didesnis visose amžiaus grupėse.

Tačiau to nebuvo pastebėta, todėl socialiniai veiksniai atrodo esminiai.

Kiek stipriai skiriasi žmonių kalbinis aktyvumas?

Nors statistiniai duomenys rodo skirtumą tarp vyrų ir moterų tam tikrame amžiuje, individualūs skirtumai pasirodė esą milžiniški.

Tyliausias tyrimo dalyvis – vyras, kuris per dieną ištardavo vos 62 žodžius.

Tuo tarpu kalbiausias – taip pat vyras, kuris per dieną ištardavo net 124 134 žodžius.

Tai reiškia, kad jis kalbėjo maždaug 130 žodžių per minutę, neskaičiuojant miego laiko.

Taigi, nors egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai, jie nėra absoliutūs.

Tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų pasitaiko ir labai plepių, ir itin tylių žmonių.

Ar žmonės apskritai pradėjo kalbėti mažiau?

Tyrimas atskleidė dar vieną įdomią tendenciją – bendras žmonių tariamų žodžių skaičius mažėja, nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus.

Mokslininkai tai sieja su išaugusiu laiku, praleidžiamu prie išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir kitų ekranų.

Bendravimas vis dažniau persikelia į skaitmeninę erdvę – daugelis žmonių pirmenybę teikia tekstinėms žinutėms ar socialiniams tinklams, o ne gyvam pokalbiui.

Dėl to ilgainiui vyrų ir moterų kalbinio aktyvumo skirtumai gali sumažėti.

Be to, tyrimai rodo, kad bendravimas yra itin svarbus žmogaus sveikatai – jis prilygsta fiziniam aktyvumui ir kokybiškam miegui.

Reguliarus bendravimas mažina stresą, gerina kognityvinius gebėjimus ir net gali prailginti gyvenimą. Kartais net kalbėjimas su savimi gali būti naudingas.

Ateities tyrimai, pasak mokslininkų, gali padėti geriau suprasti ryšį tarp kalbinio aktyvumo ir gerovės.

Galbūt mokslas netgi atras, kaip ištariamų žodžių kiekis veikia psichinę ir fizinę sveikatą.

Išvada

Apibendrinant galima teigti, kad stereotipas apie moterų plepumą turi dalį tiesos, tačiau tik tam tikrame amžiuje.

25–64 metų moterys iš tiesų kalba daugiau nei vyrai, tačiau greičiausiai dėl socialinių priežasčių, o ne biologinių veiksnių.

Vis dėlto svarbiausi yra individualūs skirtumai – tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų yra ir labai kalbių, ir itin tylių žmonių.

The post Ar tikrai moterys kalba daugiau nei vyrai? appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau tyrimai rodo, kad moterys jaučia skausmą stipriau, dažniau kenčia nuo lėtinių ligų, tačiau tuo pačiu prasčiau reaguoja į nuskausminimą.

Tam yra įvairių priežasčių, daugiausia susijusių su hormoniniais skirtumais ir medžiagų apykaitos ypatumais.

Dėl to standartinės gydymo schemos ne visada veikia, o šalutiniai poveikiai gali būti ryškesni.

Kaip moters organizmas veikia nuskausminamuosius?

Hormonai vaidina pagrindinį vaidmenį suvokiant skausmą ir organizmo reakcijoje į vaistus. Estrogenas, kurio moterys turi daugiau nei vyrai, lėtina skrandžio išsituštinimą, veikia riebalų pasiskirstymą ir mažina baltymų, surišančių vaistus kraujyje, koncentraciją.

Dėl to vaistinės medžiagos ilgiau cirkuliuoja organizme, tačiau gali veikti mažiau efektyviai.

Be to, moterų imuninė sistema yra aktyvesnė nei vyrų, todėl uždegiminė reakcija būna stipresnė.

Tai paaiškina, kodėl moterys dažniau kenčia nuo lėtinių skausmų ir joms gali reikėti didesnių nuskausminamųjų dozių.

Kai kurie tyrimai rodo, kad priešuždegiminiai vaistai, tokie kaip gliukokortikosteroidai ir NVNU (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), moterims veikia silpniau nei vyrams.

Kodėl opioidai moterims veikia prasčiau?

Kita teorija susijusi su μ-opioidinių receptorių, atsakingų už opioidų prisijungimą ir skausmo reguliavimą, kiekiu.

Manoma, kad moterų organizme šių receptorių yra mažiau, todėl norint pasiekti tokį patį efektą, joms reikia didesnės vaisto dozės.

Tačiau šios srities tyrimai yra prieštaringi – vieni patvirtina skirtumus dozės poreikyje, kiti – ne.

Taip pat moterys yra jautresnės opioidų šalutiniams poveikiams ir greičiau tampa priklausomos.

Jų organizmas šiuos vaistus metabolizuoja lėčiau, todėl veiklioji medžiaga ilgiau išlieka kraujyje. Tai padidina perdozavimo ir priklausomybės riziką net vartojant palyginti mažas dozes.

Kodėl moterys dažniau patiria šalutinius poveikius?

Ilgą laiką moterys nebuvo įtraukiamos į klinikinius vaistų tyrimus, nes manyta, kad hormoniniai svyravimai gali iškraipyti rezultatus.

Dėl to dauguma vaistų buvo kuriami atsižvelgiant į vyrišką organizmą, o moterų fiziologija liko nepakankamai ištirta.

Tik pastaruoju metu mokslininkai nustatė, kad moterims vaistai veikia kitaip nei vyrams. Pavyzdžiui, 2020 m. tyrimas parodė, kad moterų organizmas lėčiau apdoroja 86 skirtingus vaistus, įskaitant morfiną ir prednizoną.

Tai lemia didesnę vaistų koncentraciją kraujyje ir stipresnius šalutinius poveikius, tokius kaip pykinimas, galvos skausmai, traukuliai ir haliucinacijos.

Dėl to moterys dažniau atsisako vaistų arba sumažina jų dozę, o tai mažina gydymo efektyvumą.

Kai kurie vaistai netgi buvo pašalinti iš rinkos dėl jų nesaugumo moterims.

1997–2001 m. JAV buvo uždrausta 10 receptinių vaistų, iš kurių aštuoni kėlė didesnę grėsmę būtent moterims.

Pavyzdžiui, Posicor – vaistas nuo stenokardijos ir hipertenzijos – sulėtindavo arba visiškai sustabdydavo širdies ritmą, ypač vyresnio amžiaus moterims.

Neefektyvaus nuskausminimo pasekmės

Jei moteris negauna pakankamo nuskausminimo, tai gali turėti rimtų pasekmių.

Nepakankamas skausmo gydymas didina komplikacijų riziką, prailgina gijimo laikotarpį ir blogina bendrą gyvenimo kokybę.

Kasdienės užduotys tampa sudėtingesnės, o nesugebėjimas tinkamai pailsėti ir atsigauti tik dar labiau pablogina situaciją.

Be to, moterys vidutiniškai turi daugiau buities darbų nei vyrai.

2019 m. tyrimas parodė, kad moterys dažniau gamina maistą, tvarko namus, apsiperka ir prižiūri vaikus.

Vyras, jausdamas skausmą, lengviau gali atsisakyti šių užduočių, tuo tarpu moterims tokia galimybė dažnai ribota, o tai gali prisidėti prie skausmo chronizacijos.

Negydomas skausmas gali sukelti psichologinių problemų, tokių kaip nerimas ir depresija.

Kai kuriais atvejais moterys pradeda savarankiškai gydytis, nekontroliuojamai vartodamos nuskausminamuosius.

Tai ypač pavojinga opioidų atveju, nes moterims greičiau išsivysto priklausomybė, o perdozavimo rizika yra didesnė.

Ar situacija keičiasi?

Pastaruoju metu situacija pamažu gerėja – šiuolaikinė medicina vis daugiau dėmesio skiria lyties skirtumams skausmo suvokime.

Mokslininkai kuria naujus gydymo metodus, pritaikytus moterų biologinėms ypatybėms. Pavyzdžiui, kuriami biomarkeriai, kurie leis objektyviai įvertinti skausmo lygį ir individualiai parinkti vaistus.

Tačiau kol kas tokių sprendimų nėra.

Todėl moterims rekomenduojama aktyviai dalyvauti savo gydyme, domėtis vaistų poveikiu ir reikalauti individualaus požiūrio iš gydytojų.

Aptarimas galimų šalutinių poveikių ir dozės koregavimas gali padėti rasti optimalų nuskausminimo sprendimą.

Galiausiai verta prisiminti, kad kartais skausmą galima sumažinti net ir be vaistų.

The post Kodėl nuskausminamieji moterims mažiau efektyvūs nei vyrams? appeared first on Kauno savaitė.

Iš rimtesnių negalavimų būtina paminėti gingivitą – dantenų uždegimą.

Tačiau kartais, sako specialistai, kraujuojančių dantenų kaltininkas gali būti itin netikėtas: hormonai.

Kai kurios moterys ir pačios pastebi, jog per menstruacijas jų dantenos tampa daug jautresnės, tarsi ištinsta, ir valantis dantis dažniau kraujuoja.

Taip yra dėl to, kad tomis dienomis (kaip ir nėštumo laikotarpiu) organizme smarkiai padaugėja estrogeno ir progesterono. Toks hormonų antplūdis padidina kraujo pritekėjimą į dantenas, ir šios tampa jautresnės – reaguoja net į dantų apnašas – pabrinksta, taigi smarkiau spustelėjus šepetėliu, kraujuoja.

Kraujuojančių dantenų kaltininkas gali būti netikėtas: hormonai.

Laimė, yra būdų labai paprastai tą kraujavimą sumažinti arba išvis jo išvengti.

Jeigu jūsų dantenos per menstruacijas arba laukiantis labai smarkiai išbrinksta ir parausta, tampa skausmingos, specialistai rekomenduoja atlikti profesionalų apnašų valymą kas keturis mėnesius vietoj standartinių šešių.

Itin svarbios tokiu atveju tampa ir kasdienės burnos higienos procedūros namuose.

Privalu valytis dantis dukart per dieną, bent sykį per dieną – tarpdančius ir vengti gėrimų bei maisto, galinčių pakenkti jūsų šypsenai.

The post Kodėl moterims kraujuoja dantenos appeared first on Kauno savaitė.

Kiaušiniai – bene prieštaringiausias sveikos mitybos prasme produktas: vieną dieną dietistai juos garbina, kitą – smerkia, trečią mokslininkai paskelbia vėl atradę daug privalumų.

Taip nutiko ir šįkart.

Amerikiečių tyrėjai iš Kalifornijos universiteto San Diege teigia nustatę, kad kiaušiniai, kaip cholesterolio šaltinis, gali būti naudingesni smegenims, nei iki tol manyta.

Esą vyresnio amžiaus moterys, kiekvieną savaitę valgančios kiaušinių, ilgainiui (mokslininkai konkrečiai tyrė 4 metų laikotarpį) išsaugo geresnę atmintį, o jų smegenų vykdomosios funkcijos mažiau nusilpsta.

Ir kuo daugiau kiaušinių per savaitę moterys valgo, tuo geresnę smegenų veiklą užsitikrina – ir tai nepriklauso nuo amžiaus, išsilavinimo, gyvenimo būdo, cholesterolio lygio, suvartojamų kalorijų ar baltymų.

Specialistų vertinimu, idealus šio produkto kiekis 65-erių ir vyresnėms moterims yra 5 kiaušiniai per savaitę. Taigi jei norite palaikyti sveiką smegenų funkciją, stenkitės kasdien suvalgyti po kiaušinį.

Įdomu tai, kad tyrėjai nerado jokio apčiuopiamo ryšio tarp kiaušinių valgymo ir kokių nors permainų vyrų smegenyse.

Kaip kiaušiniai prisideda prie protinių funkcijų išsaugojimo, kol kas neaišku. Tačiau jau anksčiau nustatyta, kad jie turi cholino, liuteino ir zeaksantino. Šios maistinės medžiagos palaiko smegenų sveikatą. Tikėtina, kad kiaušiniuose esančių baltymų aukšta kokybė taip pat prisideda prie neuronų struktūros ir funkcijos išsaugojimo.

Na, o kai dėl cholesterolio, nors kiaušiniuose jo esama, pavojingų sočiųjų riebalų šis produktas turi palyginti mažai. Vadinasi, gali teikti naudą be potencialių panašaus maisto (kaip kad riebi mėsa) keliamų pavojų.

The post Geriausias vaistas – per dieną po kiaušinį appeared first on Kauno savaitė.

Bet ar žinojote, kad tos pačios ligos simptomai gali nesutapti ir dėl lyties?

Medikų teigimu, ne tik ligos simptomų rinkinys, bet ir negalavimo stiprumas ir net baigtis gali skirtis priklausomai nuo to, esate vyras ar moteris.

Ypač tai būdinga šioms ligoms bei būklėms.

Plaukų išslinkimas

Moterims jį gali išprovokuoti daugybė veiksnių, bet pagrindinis – stresas, hormonų disbalansas ar maisto medžiagų deficitas.

Plaukai išretėti taip pat gali dėl šalutinio vaistų poveikio ir baigtis tuo pačiu – išslinkimu.

Bet vyrams plikė – labiau genetinė problema. Androgeninė alopecija paveldima, tad maždaug pusė vyriškosios lyties planetos gyventojų susiduria su sunkesne ar lengvesne jos forma vos sulaukę 50-ies.

Infarktas

Rizikos veiksniai jį patirti abiem lytims panašūs, tačiau moterims infarkto simptomai gali būti ne tokie pastebimi, palyginti su vyrų.

Kardiologų teigimu, moterims gerokai dažniau pasitaiko patirti nestandartinius simptomus, kaip sutrikęs virškinimas, dusulys, nugaros skausmas. O krūtinės srityje moteris gali nejusti nieko – net menkiausio diskomforto.

Alkoholizmas

Moterims problemos dėl alkoholio pradeda reikštis anksčiau nei vyrams – net jeigu jos geria palyginti mažiau. Taip pat moterims alkoholis dažniau pažeidžia kepenis ir smegenis, o dėl ilgalaikio vartojimo – išsivysto širdies liga.

Vyrai, kita vertus, labiau linkę į vadinamąsias daugiadienes – besaikį girtavimą. Dėl to tarp jų didesnis procentas su alkoholiu susijusių traumų.

Kita alkoholizmo pasekmė būdinga tik vyrams – erekcijos sutrikimai.

Insultas

Moterys nuo 55-erių iki 75 metų labiau rizikuoja jį patirti. Ir nuo insulto miršta dažniau nei vyrai.

Simptomai taip pat skiriasi priklausomai nuo lyties.

Kaip ir infarkto atveju, moterims būdingesni ne tokie tipiški insulto požymiai, pavyzdžiui, reta skundžiasi galūnių tirpimu ir skausmais. Dėl tos pačios priežasties atvykusioms į ligoninę yra didesnė tikimybė nustatyti klaidingą diagnozę.

Ištikus insultui, moterų negalavimai silpniau išreikšti. Viskas gali prasidėti nuo didelio nuovargio, sutrikimo ir viso kūno, ne tik vienoje jo pusėje, bendro silpnumo, sako gydytojai neurologai.

Migrenos

Siaubingi galvos skausmai,

dažnai lydimi kitų simptomų (pykinimo ir jautrumo šviesai), dažniau kamuoja moteris. Tačiau vyrams būdingiau kankintis migrena jaunesniame amžiuje – paprastai prieš brendimą.

Moteris migreniniai galvos skausmai pradeda lankyti paauglystėje. Ir priepuoliai vis dažnėja beveik iki 30-ies.

Gera žinia ta, kad migrena linkusi slopti, kai moterys pasiekia menopauzę.

Alcheimerio liga

Didžioji dauguma sergančiųjų Alcheimerio liga pasaulyje yra moterys. Tačiau esama vieno „bet“: jos paprastai ir gyvena ilgiau nei vyrai, o amžius – didžiausias rizikos veiksnys susirgti Alcheimeriu.

Dar vienas įdomus faktas: kai kurie tyrėjai mano, kad Alcheimerio liga gali būti autoimuninis sutrikimas, o moterys į juos kaip tik labiau linkusios.

Šlapimtakų infekcijos

Moterys jomis užsikrečia gerokai dažniau. Daugiausia – dėl anatominių priežasčių: vyrų šlaplė sudėtingesnė ir ilgesnė – 20 cm, palyginti su 3 cm, tad bakterijoms sunkiau įveikti tokį kelią.

Vis dėlto vyrai šlapimtakių infekcijomis serga, ypač vyresniame amžiuje. Be to, dažniau dėl jų patenka į ligoninę.

Nerimas

Kai kurie simptomai, tokie kaip susirūpinimas, sutrikęs miegas, sunkumai sutelkti dėmesį, būdingi tiek moterims, tiek vyrams. Tačiau nerimą patiriančios moterys labiau linkusios panirti į liūdesį.

Vyrai dažnai užgniaužia emocijas ir dėl to kartais įsitraukia į itin rizikingas veiklas užuot išlieję tai, ką jaučia.

Skausmingos lėtinės ligos

Moterys ištraukė blogą kortą, kai kalbama apie tokius negalavimus, kaip dirgliosios žarnos sindromas ar fibromialgija. Joms tikimybė susirgti lėtinėmis ligomis yra didesnė – kęsti skausmą taip pat.

Priežastis – moterų imuninė sistema.

Tyrėjų teigimu, esama aiškių skirtumų, kaip funkcionuoja abiejų lyčių imuninės sistemos. Tai leidžia daryti prielaidą, jog yra skirtumų ir tarp vyrų bei moterų rizikos sirgti tam tikromis ligomis.

Mokslininkų manymu, į tai jau seniai derėjo atsižvelgti kuriant ir taikant gydymo būdus.

Osteoporozė

Šioje srityje moterims irgi nepasisekė – jų kaulai susilpnėja ir tampa trapūs greičiau nei vyrų.

Dėl tokios nelygybės kalti hormoniniai pakitimai, įvykstantys po menopauzės.

Tik po 65-erių kaulų sveikata ima vienodai blogėti tiek moterims, tiek ir vyrams.

Taigi nors osteoporozė vyrams diagnozuojama rečiau, jos atvejų pasitaiko. Ypač kai organizme smarkiai sumažėja vadinamojo vyriškojo hormono testosterono. Kadangi didžioji dauguma sergančiųjų osteoporoze yra moterys, vyriškosios lyties pacientams medicina neturi galimybės pasiūlyti daug gydymo būdų, mat kai kurie vaistai net nebuvo bandyti su vyrais.

Diabetas

Vyrams rizika susirgti II tipo diabetu didesnė net tada, kai riebalų procentas jų kūne mažesnis nei moterų. Tačiau moterys įprastai susiduria su daugiau šios ligos komplikacijų: regos problemomis, širdies ir inkstų ligomis, insultu.

Be to, moterys dar gali susirgti nėščiųjų diabetu. Tas, nors ir laikinas, irgi privalo būti stebimas, mat gali komplikuoti tiek motinos, tiek kūdikio būklę.

Depresija

Ši liga diagnozuojama daugiau moterų nei vyrų. Ir nors dauguma depresijos simptomų abiem lytims panašūs, depresija sergančios moterys dažniau linkusios išgyventi gniuždantį liūdesį bei skųstis energijos stygiumi.

Vyrams depresija gali pasireikšti iš pažiūros visai nesusijusiais simptomais – dirglumu, virškinimo sutrikimais, galvos skausmais,

padažnėjusiu rizikingu elgesiu (pavyzdžiui, girtavimu).

Moterys, be kita ko, atsiradus depresijos požymių dažniau kreipiasi profesionalios pagalbos. Tarp vyrų tokių mažiau. Dauguma jų sutelkia dėmesį į fizinius simptomus, bet neieško ligos priežasties, taigi tikimybė gauti psichologinę pagalbą jiems mažesnė.

Hipertenzija

Vyrams ji dažniau išsivysto jaunesniame amžiuje, tačiau moterys gana greitai juos pasiveja, kai pasiekia menopauzės amžių.

Su hipertenzija susijusių širdies ligų rizika vyrams yra didesnė. Moterims pastebima didesnė hipertenzijos sukelto išeminio insulto grėsmė.

The post Diskriminavimas pagal lytį. Ligos appeared first on Kauno savaitė.