Atsakymų į šiuos klausimus manome žinantys kiekvienas. O jei ko nežinome, pasiklausiame labiau patyrusių sodininkų. Ir viskuo, ką išgirstame ar perskaitome, šventai tikime nė nepagalvodami, jog tai gali būti netiesa ir labiau kenkia mūsų sodui, nei jam padeda.

1-asis mitas: organiniai pesticidai saugesni už cheminius

Dažno šiuolaikinio sodininko ištikimybė žodžiui „organinis“ prilygsta religijai. Nes viskas, kas organiška, – tai yra, kilę iš gamtos, – jiems tas pat, kas ekologiška. Vadinasi, absoliučiai saugu aplinkai ir sveikatai.

Reikiamų elementų deficitas – ne pati dažniausia augalų patiriamo streso priežastis.

Bijančiuosius bet kokios chemijos it velnias kryžiaus teks nuliūdinti – esama užtektinai be galo agresyvių natūralių pesticidų.

Prisiminkime kad ir mediciną: gyvačių nuodai juk irgi natūralūs, bet vargu ar kam šautų į galvą vadinti juos saugiais.

Tas pats ir dėl pesticidų. Organinės medžiagos, naudojamos kovai su nepageidaujama augmenija ar gyvūnija, būna pavojingos ne tik piktžolėms bei kenkėjams, tačiau ir naudingiems vabzdžiams, gyvūnams, net žmonėms.

Pavyzdžiui, itin nuodingais laikomi pesticidai piretinų – medžiagų, kuriuos išskiria astriniai augalai (chrizantemos, bitkrėslės, skaisteniai) – pagrindu, dėl to jų naudojimas griežtai ribojamas.

Ir priešingai, santykinai saugiais galima vadinti bakterinius insekticidus su bakterijų Bacillus thuringiensis sporomis, taip pat insekticidinį muilą.

2-asis mitas: sausrai atsparių augalų laistyti nereikia

Aišku, tuo įtikėję nepataisomos žalos savo sodui nepadarysite, – ne taip, kaip su pesticidais. Ir vis dėlto klaidingas manymas, kad kai kuriuos augalus iš tiesų galima pasodinti ir pamiršti visam sezonui, yra nuskurdinęs ne vieną gėlyną.

Sausroms atsparūs augalai tikrai gali ištverti ilgalaikį vandens stygių, tačiau tai nereiškia, kad šis jiems visai nereikalingas. Net alpinariumus būtina laistyti, jeigu matote, kad žemė juose visiškai perdžiūvusi.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į jaunučius, tik ką pasodintus sausrai atsparius augalus. Pirmaisiais metais jiems išgyventi reikalingas negausus, bet reguliarus laistymas.

Ta pati taisyklė galioja sukulentams. Tik reikia stebėti, kad vanduo nesikauptų prie jų šaknų.

3-iasis mitas: kavos tirščių mulčias mažina dirvos pH

Giliai įsitvirtinusi nuomonė, jog rūgščios dirvos nemėgstančius augalus naudinga mulčiuoti kavos tirščiais. Esą šie mažina žemės pH ir daro ją tinkamesnę tokioms kultūroms.

Kavos tirščiai tikrai pasižymi tokia savybe, tačiau tai dar nereiškia, kad juos galima naudoti šviežius. To daryti griežtai nepatariama, nes:

• Švieži tirščiai gali imti pelyti ir, jeigu kavą geriate su cukrumi ir pienu, privilioti prie augalų kenkėjus.

• Irdami kavos tirščiai ištraukia iš dirvos azotą neleisdami augalams jo pasisavinti.

Ką gi daryti? Pirmiausia prieš naudojimą kavos tirščius nuskalauti ir išdžiovinti. O dar geriau dirvos rūgštingumą reguliuoti patikimesnėmis, specializuotomis priemonėmis.

4-asis mitas: su trąšomis pasodintas augalas greičiau prigyja

Jeigu kitą pavasarį pasodinę sodinukus ar daigus susigriebsite, jog pamiršote į duobutes įberti trąšų, nesisielokite. Labai daug specialistų mano, kad toks tręšimo būdas nė kiek nepadeda vystytis augalo šaknų sistemai ir netgi sukelia jam stresą.

Mokslininkų aiškinimu, mineralinės trąšos, beriamos sodinant, užteršia – taip, jie naudoja būtent šį žodį, – dirvą mineralais, o tai gali būti pavojinga dėl kelių priežasčių:

• Daugelis augalų užmezga simbiozinį ryšį – mikorizę – su naudingaisiais grybeliais, šie „kolonizuoja“ sodinuko šaknų sistemą ir abi pusės iš to gauna naudos. Agresyvios trąšos gali suardyti mikorizę.

• Sodinant naudojamose trąšose su fosforu dažnai būna druskų, galinčių nudeginti gležnas jaunų augalų šaknis.

• Padauginę fosforo, galite padaryti augalams meškos paslaugą ir išprovokuoti ligų vystymąsi.

Todėl kaip alternatyvą cheminėms trąšoms žinovai siūlo sluoksnį komposto į sodinimo duobę. Bet taip pat įspėja nepamiršti – ne viskas, kas organiška, irgi yra saugu. Kad ir tokiuose populiariuose kaulų miltuose yra tiek daug fosforo, jog naudoti juos sode ir darže reikėtų labai atsargiai.

5-asis mitas: smėlis pagerina molingos dirvos drenažą

Sklypų su sunkia molinga dirva savininkams neretai patariama atsivežti smėlio – esą jis padarys žemę pralaidesnę vandeniui. Nes juk molio dalelės smulkios ir lygios, lengvai sulimpa ir suformuoja vientisą masę. Smėlio smiltys ir stambesnės, ir nelygesnės, greičiau praleidžia drėgmę. Todėl sumaišius molį su smėliu galima užsitikrinti gerą drenažą.

Kad viskas būtų taip paprasta… Iš tikrųjų drėgnas smėlio ir molio mišinys savo konsistencija tampa panašus į skystą cementą, taigi dar prasčiau praleidžia orą ir vandenį. Kaip tuomet pagerinti sunkios dirvos kokybę? Maišant su kompostu. Po vieno dviejų sezonų jis padaro stebuklus ir su problemiškiausia dirva.

6-asis mitas: bananų žievė – puikiausios kalio trąšos

Yra daugybė savadarbių kalio trąšų receptų, kurių pagrindas – bananų žievė. Pagal vienus žieveles reikia sutrinti trintuve su vandeniu ir tokiu kokteiliu laistyti lauko ir kambarinius augalus. Pagal kitus banano žievę užtenka užkasti kur po krūmu.

Kas tiesa, tai ne melas: bananų žievėje tikrai yra daug mikro- ir makroelementų – daugiau nei pačiame banane. Dėl to jos tikrai gali būti maistingųjų medžiagų šaltinis sodo ir daržo augalams. Yra tik vienas „bet“: yrant žievei bakterijos sunaudoja didelį kiekį azoto, kurį ima iš dirvos, taip tiesiogine šio žodžio prasme „apvalgydamos“ augalus.

Kokia išeitis? Kompostuokite bananų žieves, užuot nešę jas tiesiai į daržą ar gėlyną. Kai perpus, naudos duos gerokai daugiau.

7-asis mitas: stresą patiriančius augalus reikia tręšti

Prisiminkime, kokia būna pirmoji mūsų reakcija, kai pastebime, jog vienas ar kitas augalas pradėjo vysti, džiūti ar kitaip reikšti nepasitenkinimą augimo sąlygomis stojus nepalankiems orams arba užpuolus kenkėjams? Suprantama, paremti juos šiuo nelengvu laikotarpiu papildoma trąšų doze.

Tačiau daryti to neverta. Ne pagal grafiką pabertos į žemę trąšos lemia maistingųjų medžiagų perteklių ir papildomą streso faktorių augalams. Taigi užuot naudoję vidinius išteklius kovai su ligomis ir kenkėjais arba augimui, augalai eikvoja juos prisitaikyti prie „perdozavimo“.

Reikiamų elementų deficitas – toli gražu ne pati dažniausia augalų patiriamo streso priežastis. Paprastai kaltas būna karštis arba šalnos, dirvos užteršimas druskomis, priežiūros klaidos arba netinkamai parinkta pasodinimo vieta.

8-asis mitas: sodo tepalas apsaugo pjūvių vietas nuo infekcijų

Atviras medžių žaizdas būtina patepti sodo tepalu – šis patarimas pradedantiesiems sodininkams perduodamas iš kartos į kartą kaip aksioma. Laikoma, kad tokia priemonė apsaugo vidinius medienos sluoksnius nuo infekcijų bei grybelių prasiskverbimo. Nors iš tikrųjų dažniau tik paskatina puvinį, nes tiek sodo tepalas, tiek dažai (dar vienas „senas ir patikimas“ būdas) sulaiko drėgmę pjūvio vietoje. Taigi šansai, kad apsauga arba veiks, arba pakenks, yra lygūs – 50 ir 50.

Kitą sykį genėdami vaismedžius pabandykite atlikti eksperimentą ir pjūvio vietą palikti atvirą. Yra galimybė, jog medis su ja susidoros savo jėgomis. Žinoma, jeigu genėsite laikydamiesi taisyklių.

9-asis mitas: kompostą galima naudoti neribotai

Niekas neužginčys, kad kompostas – puiki priemonė dirvos derlingumui padidinti. Tačiau vadinti jį necheminėmis trąšomis ne visiškai tikslu.

Viskas, kas mus supa, yra sudaryta iš cheminių elementų. Todėl naudojant kompostą savo sklype svarbu išmanyti, kokių elementų turi kompostuojamieji augalai.

Specialistai taip pat pataria laikytis tokių taisyklių:

• Netręškite dirvos kompostu, kurio kilmė jums nežinoma.

• Nedėkite į komposto dėžę ar krūvą augalų, apdorotų pesticidais.

• Stebėkite, kokį kvapą skleidžia kompostas. Nosį riečiantis rūgšties tvaikas byloja apie prastą jo kokybę.

10-asis mitas: purškimas pienu padeda įveikti grybelį

Purkšti sodo, daržo ir dekoratyvinius augalus pienu arba išrūgomis laikoma ekologiška grybelinių ligų ir vabzdžių kenkėjų profilaktikos priemone, taigi neišvengiamai rekomenduojama naujokams. Ir, reikia pripažinti, daugeliu atvejų tokia profilaktika būna veiksminga.

Visgi ekspertai įspėja purškimo pienu nelaikyti saugiais vaistais augalams. Neretai pasitaiko, kad išdžiūvęs ant lapų pienas išprovokuoja juodąjį dėmėtumą ir kitas puvinio rūšis. Apie surūgusio pieno dvoką nė neužsiminsime.

Bet ar vertėtų visiems laikams išsižadėti pieno naudojimo sode? Greičiausiai ne. Tiesiog turėkite omenyje, kad specialistai iki šiol nėra nustatę, kurioms kultūroms purškimas juo duoda naudos, o kurioms ne.

The post Dešimt sodo ir daržo mitų appeared first on Kauno savaitė.

Vitaminas C sergant ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis tapo kone ritualu, apie kurio veiksmingumą retas susimąsto.

Tačiau mokslinių tyrimų apžvalgos pateikia gana netikėtą ir atvirą atsakymą: jis neveikia.

Bent jau ne taip, kaip esame įpratę manyti.

Mito apie vitaminą C peršalus ištakos

Ši istorija prasideda ne nuo peršalimo, o nuo skorbuto – ligos, kuri šimtmečius pražudė jūrininkus, viduramžių miestų gyventojus ir poliarinių ekspedicijų dalyvius.

Pats pavadinimas „askorbo rūgštis“ reiškia „prieš skorbutą“.

Vitaminas C yra būtinas audinių atsistatymui, o jo trūkumas sukelia dantenų kraujavimą, dantų netekimą, negyjančias žaizdas ir galiausiai gali baigtis mirtimi.

1747 metais škotų karo gydytojas James Lind atliko tai, kas laikoma pirmuoju dokumentuotu klinikiniu tyrimu medicinos istorijoje.

Jis suskirstė skorbutu sergančius jūreivius į grupes ir nustatė, kad citrusinius vaisius (apelsinus ir citrinas) gavę pacientai pasveikdavo itin greitai.

Atrodytų – mokslo triumfas. Tačiau XIX a. medicinos bendruomenė šių rezultatų nepripažino: dominavo teorija, kad skorbutą sukelia sugedęs maistas ir prasta higiena.

Prireikė dar kelių dešimtmečių, kol citrinų sultys tapo privaloma britų laivyno raciono dalimi.

Idėją, kad vitaminas C padeda peršalus, išpopuliarino ne gydytojas, o chemikas – ir dar Nobelio premijos laureatas Linus Pauling.

1970 m. jis išleido knygą „Vitaminas C ir peršalimas“, kurioje teigė, kad didelės askorbo rūgšties dozės gali užkirsti kelią kvėpavimo takų infekcijoms ir jas gydyti.

Pats mokslininkas kasdien vartojo dideles dozes.

Jo autoritetas buvo toks didelis, kad šios idėjos greitai tapo plačiai paplitusiu įsitikinimu – ir tokiu išlieka iki šiol.

Ar vitaminas C veiksmingas peršalus

Problema ta, kad autoritetas nėra įrodymas.

Kaip parodė skorbuto istorija, net ir logiškos prielaidos turi būti patikrintos. O tyrimų šia tema atlikta daug.

Sisteminių apžvalgų (vadinamojo „aukso standarto“ medicinoje) duomenimis, vitamino C vartojimas jau atsiradus peršalimo simptomams neturi reikšmingo poveikio, palyginti su placebu – net ir vartojant daugiau nei 1 gramą per dieną.

Kitaip tariant, jei jau čiaudite ir jaučiate gerklės perštėjimą, didelė askorbo rūgšties dozė greičiausiai nepadės pasveikti greičiau.

Jos poveikis praktiškai nesiskiria nuo „tuščios“ tabletės.

Vitaminas C profilaktikai

Profilaktikos klausimas šiek tiek sudėtingesnis, bet rezultatai taip pat nuvilia.

Ilgą laiką kasdien vartojamas vitaminas C neapsaugo nuo peršalimo – sirgsite tiek pat dažnai, kiek ir jo nevartodami.

Vis dėlto yra nedidelis efektas: reguliariai vartojant, simptomai gali būti kiek lengvesni, o ligos trukmė – šiek tiek trumpesnė.

Kiek trumpesnė?

Maždaug puse dienos, jei peršalimas trunka apie savaitę. Tai reiškia, kad vietoj septynių dienų sirgsite apie šešias su puse.

Efektas egzistuoja, tačiau vargu ar jį galima laikyti reikšmingu, ypač jei papildą reikia vartoti nuolat.

Svarbu: kalbama apie nuolatinį vartojimą, o ne apie pradėjimą gerti vitaminą C jau susirgus. „Skubus“ vartojimas prasidėjus ligai, sprendžiant iš tyrimų, beveik neturi naudos.

Ar saugios didelės vitamino C dozės

Dažnas argumentas: „Gal ir nepadeda, bet juk tai tik vitaminas – nepakenks.“ Tai nėra visiškai tiesa. Yra duomenų, kad ilgalaikis didelių dozių vartojimas gali būti nesaugus.

Dideli kiekiai askorbo rūgšties gali:

• apkrauti inkstus,
• sukelti virškinimo sutrikimų,
• sąveikauti su kai kuriais vaistais.

Organizmas nekaupia vitamino C atsargai – perteklius pašalinamas, tačiau tai sukelia papildomą apkrovą.

Tuo tarpu pakankamą vitamino C kiekį nesunku gauti su maistu: citrusiniai vaisiai, paprikos, kiviai, brokoliai, braškės.

Išsivysčiusiose šalyse jo trūkumas yra retas, todėl papildomas vartojimas dažniausiai nesuteikia papildomos naudos.

Kodėl skorbutas nėra įrodymas, kad vitaminas C padeda peršalus

Čia slypi dažna loginė klaida. Mąstymas atrodo taip:
vitaminas C gydo skorbutą → skorbutas yra rimta liga → vadinasi, vitaminas C yra stiprus „vaistas“ → todėl jis turėtų padėti ir peršalus.

Tačiau ši išvada neteisinga.

Skorbutas – tai trūkumo liga. Vitaminas C ją gydo, nes liga kyla būtent dėl jo stokos. Peršalimas – virusinė infekcija, kurios priežastis visai kita. Tai panašu į teiginį: „vanduo padeda nuo dehidratacijos, vadinasi, turėtų padėti ir nuo kaulo lūžio.“

Istorija pateikia pamoką: XIX a. pabaigoje britai citrinas pakeitė laimais ir pakeitė sulčių konservavimo būdą.

Dėl to vitaminas C buvo sunaikintas, tačiau niekas to nepatikrino – manyta, kad svarbi tik „rūgštis“.

Pasekmės buvo tragiškos: 1911 m. Roberto Skoto ekspedicijos į Pietų ašigalį dalyviai sirgo skorbutu, nors nuo pirmųjų Lind’o eksperimentų buvo praėję daugiau nei 150 metų.

Kas iš tikrųjų padeda peršalus

Jei vitaminas C nėra „stebuklinga tabletė“, ką daryti?

Deja, peršalimas – tai virusinių infekcijų grupė, kuriai iki šiol nėra tikrai veiksmingo gydymo.

Antibiotikai virusų neveikia, o daugelis populiarių „antivirusinių“ preparatų neturi tvirtos mokslinės įrodymų bazės.

Kas iš tiesų padeda:

• poilsis,
• pakankamas skysčių vartojimas,
• kokybiškas miegas,
• simptomų lengvinimas (karščiavimą mažinantys vaistai, nosies užgulimą mažinančios priemonės).

Organizmas su peršalimu susidoroja pats.

Geriausia, ką galime padaryti – jam netrukdyti ir sudaryti palankias sąlygas sveikti.

Esminė išvada

Vitaminas C yra būtinas organizmui – be jo negalėtume normaliai funkcionuoti.

Tačiau teiginiai „būtinas sveikatai“ ir „gydo peršalimą“ nėra tas pats.

Pirmasis yra neabejotinai įrodytas.
Antrasis – ne.

Kol neišmoksime šių dalykų atskirti, ir toliau leisime pinigus papildams, kurie veikia ne geriau nei puodelis šiltos arbatos su citrina. Tiesa, arbata bent jau sušildo.

The post Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo appeared first on Kauno savaitė.

Apie jo pavojingumą, oficialius gydymo metodus ir alternatyvius būdus, tokius kaip kvėpavimas bulvių nuoviro garais, kurie, anot gydytojų, sveikatai gali ir pakenkti.

Peršalimo ligų sezonui įsigalint, autobusuose ir kitose viešosiose vietose daugėja kosėjančių žmonių. Tai nemalonu ir patiems kosulio kamuojamiesiems, ir dar labiau tiems, kas atsiduriame greta – taip ir norisi nuo jų pasitrauki kuo atokiau.

Bet ar visada kosulys toks pavojingas?

Anot specialistų – pulmonologų, alergologų-imunologų, – bijoti svetimo kosulio tikrai yra dėl ko. Juk kosėjant gleivės su virusų ir bakterijų dalelėmis iš burnos išlekia 16 km per valandą greičiu ir nuskrieja nuo 1,5 iki net 9 metrų!

Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvienas kosulys – dėl virusinės infekcijos.

1-asis mitas: kosulys gali atsirasti tik dėl infekcijos

Taip, iki 90 proc. suaugusiųjų ir vaikų ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų lydi kosulys, o tų infekcijų sukėlėjai – būtent virusai.

Bet neretai pasitaiko, kad ligos sukėlėjų būna keletas, taigi prie virusinės infekcijos gali prisidėti ir bakterinė.

Priežasčių, kodėl kyla kosulys, esama daugybės. Tai ir alergija, lėtinės viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, gastroezofaginis refliuksas, širdies ligos ir pan.

Todėl nederėtų nustatinėti sau diagnozių patiems, nepasikonsultavus su gydytoju.

2-asis mitas: iš pradžių kosulys visada sausas ir tik paskui tampa šlapias

Dažniausiai ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos tikrai prasideda sausu kosuliu. Bet vėlgi: ne kaskart, be gydytojo pagalbos, įmanoma įvertinti kosulio pobūdį. Kai kurių ligų – pavyzdžiui, ūminio nazofaringito atveju, abiejų tipų kosulys kamuoja tuo pačiu metu. Sausasis pasireiškia dėl to, kad išbrinksta nosies gleivinė, sergantysis ima kvėpuoti burna – ypač naktimis, ir taip išdžiovina viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, jog ima peršėti gerklę ir kyla sausas kosulys.

Bet kartu gleivėms tekant užpakaline gerklės sienele išsivysto ir drėgnas kosulys.

Anot specialistų, egzistuoja gerokai daugiau kosulio rūšių nei tik sausas ir drėgnas. Būna sausas kosulys (be skreplių), drėgnas (produktyvus, su skrepliais), lojantis (sergant laringitu) arba pasikartojantis, tai yra su stipriais priepuoliais (dėl kokliušo, parakokliušo).

Svarbiausia, sako gydytojai, nesivadovauti mitu, kad sausą kosulį žūtbūt reikia paversti drėgnu. Sergant įprastomis ūmiomis kvėpavimo takų ligomis visiškai normalu pereiti kelias skirtingo kosulio fazes.

3-iasis mitas: baigus sirgti kosulys visada užsilieka, tad gydyti jo nebūtina

Daugeliu atvejų ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys praeina per 1–2 savaites. Jeigu gydytojas neskiria kokių nors ypatingų preparatų, savigyda užsiimti nederėtų.

Visgi kosuliui arba kitiems simptomams per dvi savaites nepraėjus, svarbu kreiptis į gydytoją – kad būtų galima atmesti rimtesnes ligos priežastis.

Bet trukmės prasme kosulys kosuliui irgi nelygus.

Gydytojai išskiria ūmų kosulį (dažniau pasitaikantį susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) – toks trunka mažiau nei 2 savaites. Dar yra užsitęsęs kosulys, kamuojantis nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Na, o lėtinis kosulys gali tęstis ir ilgiau kaip 3 mėnesius.

Kodėl kosulys ilgai nepraeina, priežasčių gali būti ne viena. Bet gydytojai sako, jog dažniausiai užsibūna bakterinių infekcijų – mikoplazmų, pneumocistų, kokliušo, parakokliušo ir pan. – sukeltas kosulys. Taip pat kai yra LOR patologijos, kaip adenoidai, gastroezofaginis refliuksas arba svetimkūnis plaučiuose.

Užsitęsusio lėtinio kosulio priežastimi gali būti ir užnosinis lašėjimas. Jį provokuoja gleivės, iš nosiaryklės tekančios į gerklę. Tuomet daugiausia kosima naktimis ir rytą, tik atsikėlus. Be to, būna sunku kvėpuoti per nosį – dėl limfoidinio audinio sankaupos nosiaryklėje.

Tokius piktus pokštus mėgsta krėsti ūmūs virusiniai ir postvirusiniai rinosinusitai, polipozinis rinosinusitas, vazomotorinis ir alerginis rinitas.

Vis dėlto, anot specialistų, negalima neigti, jog būna situacijų, kai kosulys tėra užsilikęs reiškinys persirgus virusine infekcija ar bronchitu.

Tokio kosulio išties nereikia specialiai gydyti – jis praeina savaime per 3–4 savaites.

Tačiau kosulys, kuris nepaleidžia 2–3 mėnesius ir dar ilgiau, jau svari priežastis kreiptis į specialistą. Taip ilgai užsitęsusio kosulio priežasčių paieškos be gydytojo neįmanomos.

4-asis mitas: kosulį reikia skubėti gydyti kuo greičiau

Kosulys gali kaip reikiant iškankinti, trikdyti miegą, vaikams – dar ir keisti elgesį. Todėl suprantama, kad su juo skubama susidoroti kaip įmanoma greičiau.

Bet kosulys – natūralus reiškinys kvėpavimo takų infekcijai pasiekus sunkiausią stadiją. Jis būtinas tam, kad kvėpavimo takai apsivalytų nuo gleivių, mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių), alergenų, smulkių svetimkūnių.

Neproduktyvų sausą dirglų kosulį, gydytojų patarimu, galima pradėti gydyti, kai ligonio būklė jau ganėtinai gera. Tai daroma koreguojant režimą ir mitybą. Reikia gerti daugiau skysčių, palaikyti oro drėgmę namuose (pageidautina 50 proc. bet ne daugiau) ir dažniau vėdinti kambarius.

Jeigu nėra temperatūros ir normali savijauta, galima išeiti pasivaikščioti.

Būtent vaikštynės gali paspartinti kosulio atsitraukimą.

O štai gydymą vaistais turėtų skirti tik gydytojas.

Optimalus variantas – kai pataikoma paskirti vaistą, veikiantį įvairias patogenezės grandis ir turintį minimalų šalutinį poveikį. Tinkamai parinkta kosulio terapija sumažina komplikacijų ir bronchų hiperreaktyvumo (pradedant periferiniu uždegimu, kuris gali peraugti į centrinį) riziką.

5-asis mitas: pakvėpuosi bulvių nuoviru ir viskas praeis

Esame pratę manyti, kad inhaliacijos – taip pat ir šiltos, – bei garų procedūros kosulį palengvina. Ir išties: šiltoje, garų pilnoje vonioje kosėjama daug račiau. Tačiau tiesa ta, kad netgi nebulaizerį tinka naudoti toli gražu ne visada.

Sergant bronchitu nei šiltos, nei garų inhaliacijos netinka. O kvėpuoti bulvių nuoviru išvis pavojinga: karšti garai gali nudeginti gleivinę (ypač vaikams).

Jei karščiuojama, tokia procedūra dargi gali ir pakelti temperatūrą (bet kokias šilumos procedūras išvis derėtų atidėti, iki temperatūra taps normali).

     Kada kosulys tampa pavojingas

Skubiai kreiptis į gydytoją reikėtų, kai:
• Kosulį lydį karščiavimas (temperatūra aukštesnė kaip 39 laipsniai), kuris sunkiai leidžiasi įveikiamas.
• Aukšta temperatūra laikosi ilgiau kaip 5 dienas.
• Temperatūros nepavyksta numušti arba ji kyla, sergantysis itin glebus, atsisako valgyti ir gerti.
• Juntamas dusulys, kvėpavimas – švilpiantis.
• Lojantį kosulį papildo sutrikęs kvėpavimas.
• Kosėja naujagimis.

The post Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina? appeared first on Kauno savaitė.

Vienas žinomiausių – „velnio tuzinas“, t. y. 13.

Atrodytų, tai tik vienetu daugiau nei įprastas tuzinas, tačiau būtent šis priedas pavertė skaičių nelaimės, mistikos ir prietarų simboliu.

Kodėl gi 13 virto „prakeiktu“?

Ir kaip nutiko, kad jam prigijo pavadinimas „velnio tuzinas“?

Pabandykime išsiaiškinti.

Kepėjo tuzinas: kodėl Viduramžiais įprasta buvo 13 kepalų

Viduramžių Europoje duonos įstatymai buvo itin griežti.

Jei kepėjas parduodavo mažesnį svorį, nei privalėjo, jam grėsė ne tik bauda, bet ir vieša bausmė.

Kad išvengtų bėdų, kepėjai prie kiekvieno tuzino (12 kepalų) pridėdavo dar vieną.

Taip susidarydavo 13 – vadinamasis „kepėjo tuzinas“.
Šis atsarginis kepalas buvo savotiška apsidraudimo priemonė: papildoma duona saugojo nuo kaltinimų apgaule.

Tačiau ilgainiui skaičius prarado dosnumo prasmę ir įgavo keistumo bei grėsmės atspalvį.

Kodėl 13 imta vadinti velnio tuzinu

Daugelio kultūrų tradicijoje skaičius 13 laikytas nešvariu ir nelaimingu.

Tam buvo kelios priežastys:

jis iškreipia „teisingą“ dvyliktuką (12 mėnesių per metus, 12 valandų laikrodyje, 12 apaštalų);

krikščionybėje prie Paskutinės vakarienės tryliktu prie stalo sėdėjo Judas – išdavystės simbolis;

skandinavų mituose dievas Lokis taip pat tapdavo tryliktuoju pokylyje, kas visada baigdavosi tragedija.

Taip „kepėjo tuzinas“ pamažu virto „velnio tuzinu“, nes skaičiaus derinys su mistinėmis asociacijomis kėlė žmonėms baimę.

Kur šiandien sutinkamas arba vengiamas velnio tuzinas

Nors laikai pasikeitė, prietarai tebėra gyvi.

Anglų kalboje iki šiol išlikusi sąvoka baker’s dozen – „kepėjo tuzinas“.

JAV daugelis viešbučių neturi 13 aukšto: po 12 iškart eina 14.

Avialinijose kartais praleidžiama 13-oji vietų eilė lėktuve.

Vakarų kultūroje ypatingą baimę kelia penktadienis, 13-oji – diena, apipinta nelaimių ir katastrofų legendomis.

Tuo tarpu Japonijoje ir Kinijoje 13 nelaikomas blogu skaičiumi. Ten labiau bijoma ketverto, nes jo tarimas primena žodį „mirtis“.

Vis dėlto šiandien išsireiškimas „velnio tuzinas“ dažniausiai vartojamas perkeltine prasme – norint pabrėžti kažką „perteklinio“, „pavojingo“ ar tiesiog neįprasto.

Įdomūs faktai apie skaičių 13, kurių galbūt nežinojote

Astronomijoje tryliktasis Zodiako ženklas galėtų būti Gyvatnešys, bet jis retai įtraukiamas į horoskopus, kad išliktų įprastas dvyliktukas.

Misijoje „Apollo-13“ išties įvyko avarinis gedimas, vos nekainavęs astronautų gyvybių. Nuo tada šis skaičius siejamas su kosminėmis katastrofomis.

Kabaloje 13 laikomas ne „velnio“, o atvirkščiai – šventu vienybės skaičiumi.

Skaičius 13 – puikus pavyzdys, kaip paprasta matematika susipina su kultūra ir prietarais.

Jis gali simbolizuoti dosnumą, nelaimę ar mistiką – priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje gyvenate.

Ir nors šiuolaikinis žmogus juokiasi iš prietarų, daugelis vis dar vengia „velnio tuzino“ – dėl visa ko.

The post Kodėl skaičius 13 vadinamas „velnio tuzinu“: istorija, mitai ir faktai appeared first on Kauno savaitė.

Tikite, kad spartusis įkrovimas „žudo“ telefoną, o slapukai – sąmokslo parduoti mums kuo daugiau nereikalingų prekių dalis?

Informacinių technologijų specialistų teigimu, jau seniai laikas išsiaiškinti tiesą apie labiausiai paplitusius išmaniųjų įrenginių mitus ir tiesiai atsakyti į tokius klausimus, ar saugu vyriškiams nešiotis telefoną kelnių kišenėje.

Nei kelnėse, nei prie širdies?

Daugelis įsitikinę, kad išmaniųjų telefonų skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės ilgalaikis poveikis gali sukelti įvairias ligas, tarp jų – vėžį ir nevaisingumą.

Ypač baugina tokių prietaisų įtaka reprodukcinei sistemai: vyrai nerimauja dėl kelnių kišenių artumo „šeimos brangenybėms“, moterys baiminasi nešioti telefoną arti širdies ir krūtinės.

Nors būgštauti nėra dėl ko.

Pasak specialistų, bet koks radiotechnikos įrenginys skleidžia bangas. Šios gali vienaip ar kitaip veikti organizmą, tačiau išmaniųjų įrenginių galia paprastai nėra didelė. Taigi naudojami pagal instrukciją jie turi būti saugūs.

Greitai krausi – trumpai naudosies?

Laikoma, kad spartusis įkrovimas trumpina išmaniojo telefono baterijos gyvavimo laiką, nes taip kraunama ji labiau įkaista.

Tačiau tai tiesiogiai priklauso nuo baterijos talpos.

Tarkime, ši nurodyta kaip 1000 mAh, tai reiškia 1 amperą per valandą.

Vadinasi, visoms kitoms sąlygoms esant vienodoms, baterija gali teikti 1 ampero srovę 1 valandą arba 0,1 ampero srovę 10 valandų. Tai primityvus paaiškinimas – tikrovėje viskas kiek sudėtingiau, tačiau įprastai eksploatuojant telefoną procesas vyksta daugmaž šitaip.

Vadovaujantis energijos tvermės dėsniu, kiek energijos išeikvojame, tiek turime jos grąžinti. Taigi arba 1 amperą per valandą, arba 0,1 ampero per 10 valandų – greitai arba lėtai, baterijai vis vien.

Tik svarbu atminti, kad stipresnė srovė išties gali įkaitinti ir net sudeginti laidininką, todėl sparčiajam įkrovimui specialistai rekomenduoja naudoti tik kokybiškus įkroviklius.

Inkognito režimas interneto naršyklėje užtikrina visišką konfidencialumą

Priklausomai nuo naršyklės, tokie naršymo režimai gali vadintis „privačiais“, „konfidencialiais“, „anonimiškais“. Bet visos formuluotės sudaro įspūdį, kad viskas, ką veikiate internete, yra paslėpta nuo kitų akių. O tai neatitinka tikrovės.

Norint užsitikrinti absoliutų konfidencialumą, tektų išleisti labai daug pinigų – eiliniam vartotojui tokia prabanga nepasiekiama. Ir nei VPN prieiga, nei TOR servisas irgi nepadės.

Inkognito režimas reiškia tik tiek, kad jums baigus naršyti pašalinami visi slapukai ir išjungiami prisijungimai. Tai padeda iš dalies sumažinti nepageidaujamos reklamos kiekį, tačiau veiklos internete pėdsakų nepanaikina – vis dar įmanoma sužinoti, kas ir ką veikė.

Nepaslepia inkognito režimas ir IP adreso. Nors ir tokiu atveju vis tiek būtų įmanoma nustatyti, pavyzdžiui, kas ką rašo komentaruose – pagal tekstui būdingus ypatumus.

Telefonas manęs klausosi?

Jeigu jame neįdiegta šnipinėjimo programinė įranga, tikrai ne, – patiems telefonams mes neįdomūs.

Galite atlikti tokį eksperimentą: greta pasidėję telefoną garsiai pakalbėkite kokia nors tema, kuria niekada nenaršėte internete, – tik pasirinkite labai specifinį klausimą. Ir įsitikinsite, kad su tuo susijusių internetinių reklamų tikrai neatsiras.

Ne dėl to, kad verslo atstovai pernelyg sąžiningi elgtis pasalūniškai. Tiesiog tokį pasiklausymą sudėtingą realizuoti, sako specialistai. Mus supa labai daug triukšmo, ir išskirti jame vieną balsą nėra paprasta. Daug paprasčiau peržvelgti vartotojo naršymo internete istoriją.

Laidinis internetas spartesnis už belaidį

Ekspertai neneigia: dažnai tai būna tiesa, tačiau ne visada (sparta priklauso nuo interneto standarto, o šių esama skirtingų).

Belaidžio interneto aprėpties zonoje vienu metu gali „bendrauti“ tik du įrenginiai – stotis ir klientas. Kiti laukia. Todėl geri prieigos taškai turi kelias antenas, kurių kiekviena gali sukurti savo kanalą. Laidinis internetas neturi šios problemos, todėl laikomas vidutiniškai spartesniu.

Įdiegus antivirusinę programą, kompiuteris patikimai apsaugotas

Tokias programas kuriančios bendrovės kaip tik tą ir teigia – kad jų produktas užtikrina „visapusę apsaugą“. Ir vartotojai tiki, jei nežino, jog antivirusinės programėlės virusus atpažįsta pagal jiems būdingus požymius sulygindamos juos su turimais „šabloniniais“ duomenimis, todėl naujų kenkėjiškų programų gali ir nepastebėti.

Pats faktas, kad antivirusines programas tenka nuolat atnaujinti, byloja apie tai, jog atsiranda naujų virusų, kurių senose jų duomenų bazėse nėra. Vadinasi, kol virusas neįkliuvo antivirusinės programos kūrėjui, tol jo nebus kataloge ir tol jis galės prasmukti į kompiuterį ir užkrėsti.

Tai anaiptol nereiškia, kad antivirusinės programos bevertės. Bet ir patiems vartotojams reikėtų būti budresniems. Kenkėjiškos programos nepuldinėja mūsų kompiuterių iš niekur nieko – taip nutinka, kai atsisiunčiame užkrėstą failą arba apsilankome pavojingoje svetainėje.

Slapukai renka duomenis tiems, kas nori mums ką nors parduoti

Šie maži tekstiniai dokumentukai reikalingi tam, kad interneto svetainės galėtų pakartotinai jus identifikuoti.

Kai prisiregistruojate kokioje nors svetainėje, programėlėje ar tiesiog užsukate į kokį nors tinklalapį internete, jums priskiriamas unikalus identifikacijos numeris. Pagal jį naršyklė jus atpažįsta, kai kitą sykį nusprendžiate ten pat sugrįžti.

Tai nuolatinis procesas: identifikacijos numeris perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti (sekti) lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Taigi pirmiausia slapukai būtini normaliam interneto darbui – be jų nebūtų įmanoma saugoti asmeninės informacijos jokiame tinklalapyje nei programėlėje.

Tie patys slapukai pasirūpina, kad vartotojus pasiektų kontekstinė reklama.

The post „Telefonas manęs slapta klausosi!“ appeared first on Kauno savaitė.

Laikytis atsargumo priemonių yra svarbu, tačiau kartais gąsdinanti, kraštutinių priemonių verčianti imtis informacija internete gali kelti nereikalingą stresą.

Todėl banko ekspertai atskleidė dažniausiai pasitaikančias teorijas apie finansinių sukčių atakas ir paaiškino, kurios tėra išgalvoti mitai ir į ką iš tiesų verta atkreipti dėmesį.

1 mitas: sukčiai gali nuskaityti pinigus nuo kortelės, jei ją laikote kišenėje

Egzistuoja teorija, kad sukčiai, priglaudę tam tikrą įrenginį prie jūsų kišenės ar rankinės, gali nuskaityti pinigus nuo jūsų kortelės – prasilenkiant gatvėje, važiuojant autobuse ar stovint parduotuvėje, eilėje prie kasos.

Dėl plintančios klaidingos informacijos internete gausu melagingų patarimų, kaip nuo to apsigauti – pavyzdžiui, laikyti kortelę suvyniotą folijoje, kad sukčių įrenginys negalėtų jos nuskaityti.

Pasak ekspertų, nors teorija gali skambėti įtikinamai ir gąsdinančiai, realybėje toks sukčiavimo būdas būtų sunkiai įmanomas.

Iš esmės, realiai veikiantį kortelių skaitytuvą sukčiai gali gauti tik iš banko, o bankas bet kam jų neišduoda ir atlieka nuodugnius patikrinimus. Be to, kortelių sistemos yra pažangios, turi specialius apsaugos mechanizmus.

Todėl tokia plintanti informacija yra klaidinga, kortelės folijoje laikyti tikrai nereikia.

Tokį melą greičiausiai skleidžia patys sukčiai, turėdami kitokių tikslų – prisitraukti lengvai pažeidžiamą auditoriją ir galbūt kitais būdais įtikinti ją atiduoti savo duomenis.

2 mitas: bankas gali prašyti mano slaptažodžio

Kai kurie žmonės mano, kad banko darbuotojai gali kreiptis į juos telefonu ir paprašyti pateikti slaptažodžius ar kitą jautrią informaciją, norėdami patvirtinti skambinančiojo tapatybę.

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių mitų, kuriais žmonės patiki ir pakliūva sukčiams į rankas.

Bankai niekada neprašys jūsų pateikti slaptažodžių ar kitos jautrios informacijos telefonu ar elektroniniu paštu.

Jei jūsų to prašoma, galite būti tikri, kad tai yra sukčiai. Niekada neduokite jokių savo duomenų nepažįstamiems asmenims.

3 mitas: nieko blogo nenutiks, jei sutiksiu kortelėje palaikyti nepažįstamojo pinigus

Pinigų mulai – žmonėms mažiau pažįstama, egzistuojanti grupė. Anot ekspertų, žmonės mano, kad nėra nieko blogo, jei jie sutiks priimti pinigus į savo sąskaitą ir jos numerį parašys nepažįstamam žmogui.

„Kodėl turėčiau įtarinėti asmenį, jei jis pats siūlosi man pervesti pinigų ir už jų palaikymą dar siūlo procentą?” – taip dažniausiai mąsto į panašias situacijas papuolę žmones.

Tačiau reikėtų įsiminti, kad tokių susitarimų su nepažįstamais žmonėmis daryti nereikėtų, nes galite tapti nusikaltimo dalimi“.

Leisdami kitam asmeniui naudotis savo sąskaita, nežinodami galite prisidėti prie pajamų iš nusikalstamos veikos plovimo arba padėti vykdyti kitus nusikaltimus, o tai gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

4 mitas: sukčių taktikos – pasenusios ir lengvai atpažįstamos

Daugeliui pirmoji kylanti asociacija pagalvojus apie sukčius – klaidų pilni laiškai, apie didelį tolimo užsienyje gyvenusio giminaičio palikimą, ar kitos pasenusios ir lengvai atpažįstamos taktikos.

Deja, sukčiai nestovi vietoje – naudojasi sparčiai pažengusiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu, nuolat ieško naujų metodų, kaip suklaidinti savo aukas.

Dažnai sukčių atakas sunku atskirti nuo tikrų pranešimų, ypač, jei sukčiai užklumpa mus išsiblaškiusius ir pasiduodančius raginimui greitai priimti sprendimą.

Vis daugiau laiko praleidžiame skaitmeninėje erdvėje – sukčiai tai puikiai supranta ir išnaudoja. Jau dabar atpažinti, jog pranešimą siuntė sukčiai, nėra taip paprasta.

Pavyzdžiui, i didžioji gali būti pakeista į L mažąją, o būdami pavargę, išsiblaškę ar tiesiog skubėdami į tokį aspektą dėmesio galime ir neatkreipti. Tobulėjant dirbtiniam intelektui atpažinti sukčių atakas gali tapti vis sunkiau.

Kiekvienas norime galvoti, kad turime stiprų kritinį mąstymą ir todėl esame saugūs, tačiau realybė tokia, kad sukčių metodai tobulėja itin sparčiai ir kiekvienas galime tapti jų auka.

The post Mitai ir tiesa apie finansinius sukčius: ar į foliją įvyniota kortelė iš tiesų gali apsaugoti? appeared first on Kauno savaitė.

Bet ar visi prietarai buvo tik vaizduotės padariniai?

Ypač prietaringi buvo jūreiviai – iki šių dienų išlikusiuose pasakojimuose sutinkamas įsitikinimas, kad moteris laive – garantuota nelaimė ir prapultis.

Kuo rėmėsi šis keistas prietaras? Senovėje laivams buvo suteikiami moteriški vardai, kad ilgiems plaukiojimo mėnesiams įgulai taptų „motina-gynėja“. Todėl jūreiviai baiminosi, kad laivas pradės pavydėti įgulos dėmesio moteriškosios lyties varžovei.

Be to, moteris laive galėjo tapti muštynių ar net žmogžudystės priežastimi – ilgose, alinančiose kelionėse nebuvo vietos meilei ar aistrai.

Tačiau ne tik moterys buvo nepageidaujamos – senais laikais jūreiviai taip pat neimdavo į laivą dėžių su … bananais.

Tai gali atrodyti keistas sprendimas, tačiau šie egzotiški vaisiai tikrai gali sukelti siaubingas nelaimes jūroje.

Kodėl bananai laive yra blogas ženklas

Prietaras, draudžiantis jūreiviams į kelionę vežtis krovinius su bananais, atsirado apytiksliai 1700-aisiais.

Tuo metu didžiųjų geografinių atradimų era jau buvo pasibaigusi – žmonės aplankė ir sužymėjo žemėlapiuose daugumą svarbiausių sausumos plotų.

Iš egzotiškų šalių į Europą didžiuliais kiekiais gabenti papuošalai, gyvūnai ir maistas, įskaitant bananus.

Tačiau šių vaisių gabenimo verslas truko neilgai – laikui bėgant jūreiviai pradėjo bijoti imti bananus į laivą.

Tarp jūreivių sklandė legendos, kad bananais pakrautus laivus persekiodavo nesėkmės.

Kai kuriais atvejais dalis įgulos mirdavo nuo keistų ligų, kartais laivai sprogdavo ir beveik visais atvejais krovinių skyriuje buvęs maistas greitai sugesdavo.

Gali atrodyti, kad tai tik keisti sutapimai, tačiau jie turi mokslinius paaiškinimus.

Klajojančio voro įkandimas

Bananus gabenančiuose laivuose įgulos nariai tikrai dažnai mirdavo. Priežastis – tarp daugybės vaisių dažnai slėpdavosi nuodingi vorai – kai kurie iš jų kelionės metu spėdavo sudėti kiaušinėlius ir daugintis. Be to, tarp bananų galėjo slėptis skorpionai ir net gyvatės.

Dažniausiai tarp bananų sutinkami Brazilijos klajojantys vorai (Phoneutria). 2010 metais jie pateko į Gineso rekordų knygą kaip nuodingiausi vorai pasaulyje. Jų nuoduose yra galingo neurotoksino PhTx3, dėl kurio prarandama raumenų kontrolė, o po to sustoja kvėpavimas.

Įkandus bananiniam vorui, skausmas būna gana nežymus, tačiau neurotoksinas praktiškai iškart užkrečia žmogaus limfinę sistemą.

Jei nuodai prasiskverbia į kraują, 85 procentais atvejų sustoja širdis.

Vyrams bananų voro įkandimas gali sukelti skausmingą iki 4 valandų trunkančią erekciją.

Tolimaisiais 1700-aisiais priešnuodžio šių vorų įkandimams nebuvo. O jei ir būvęs, kelionės trukdavo labai ilgai – norint suteikti

žmogui visokeriopą pagalbą, reikėjo pasiekti sausumą.

Deja, vorų aukos retai sulaukdavo pagalbos ir mirdavo.

Todėl nenuostabu, kad jūreiviai nenorėdavo imti į laivą bananų – prietaras turėjo realų pagrindą.

Gaisrai laive

Anksčiau plaukiojimas laivais trukdavo kelias savaites ar net mėnesius. Per tą laiką bananai spėdavo sugesti ir imdavo į aplinką išskirti sprogias metano dujas. Uždari laivų triumai tapdavo lėto veikimo bombomis.

Net vienas neatsargus jūreivio judesys užkliudant kardu metalinę laivo dalį ar kitaip įskėlus kibirkštį sukeldavo gaisrą ar net sprogimą, tad bananus gabenti buvo tikrai pavojinga.

Be to, metanas sukeldavo įgulos narių negalavimus. Apsinuodijęs šiomis dujomis, žmogus jaučia galvos svaigimą, aštrų galvos skausmą, jam trūksta oro. Dėl didelės metano koncentracijos galima mirti.

Tais laikais jūreiviai dar nežinojo apie šių pavojingų dujų egzistavimą, todėl bananus tiesiog laikė prakeiktu produktu, su kuriuo geriau neturėti jokių reikalų. Net už pinigus.

Bananai sugadina maistą

Taip, ir šioje prietaro dalyje yra tiesos. Jei bananus dėsite prie kitų maisto produktų, pastarieji greitai suges.

Taip yra todėl, kad šie vaisiai nokdami išskiria etileno dujas, dėl kurių bananai sunoksta greičiau. Tačiau šios dujos greitina procesus ir aplink esančiuose produktuose. Pasitaikė, kad laivai išplaukdavo su pilnais triumais įvairių šviežių tropinių produktų (žinoma, ir bananų!), o į paskirties uostą atplukdydavo puvėsių krūvą.

Tai yra dar viena priežastis, kodėl bananai buvo laikomi prakeiktais.

Šiais laikais pasaulinė bananų eksporto vertė siekia 7 mlrd. JAV dolerių per metus, todėl čia ne vieta prietarams, kad ir kiek tiesos juose būtų. Mokslas ir technologijos leidžia gabenti bananus beveik be nuostolių ar pavojų.

Tačiau tik „beveik“ – 2013 metais viena Didžiosios Britanijos gyventoja nusipirko pakuotę bananų, ant kurių buvo susuktas nuodingiausių pasaulio vorų pilnas kokonas.

Jei ne moters pastabumas, dabar Konsi Teilor turbūt jau nebesimėgautų ne tik bananais, bet ir gyvenimu.

Ir tai, deja, ne vienintelis atvejis.

Taigi, visada kruopščiai apžiūrėkite, ką dedate į lėkštę.

The post Bananų prakeiksmas appeared first on Kauno savaitė.

Šis vaizdingas palyginimas dažnai siejamas su stručiais, kurie esą slepia galvą smėlyje susidūrę su pavojumi.

Pirmasis apie tai prabilo romėnų rašytojas enciklopedistas Plinijus Vyresnysis, savo pastebėjimu pasidalinęs prieš maždaug du tūkstančius metų.

Tačiau ar tai tikra tiesa? Kaip tada strutis kvėpuoja būdamas po žeme?

Ar strutis slepia galvą?

Senovėje gamtininkai strutį laikė ne tik didinga, bet ir labai keista būtybe. Pasak mokslinio populiarinimo žurnalo „Live Science“, Plinijus Vyresnysis vienoje pirmųjų enciklopedijų „Gamtos istorija“ bandė aprašyti įvairius to meto gyvūnus. Jo knygoje minima, kaip strutis slepia galvą krūmuose, kad taptų nematomas.

Tikėtina, kad smėlio mitas atsirado dėl vertimo netikslumų.

Plinijus pabrėžė, kad šie paukščiai gali suvirškinti beveik viską, tačiau pasižymi „stulbinančiu kvailumu“ – esą slepia galvą ir kaklą, tikėdamiesi, kad jų didelis kūnas liks nematomas.

Visgi, nepaisant šio spalvingo aprašymo, strutis niekada neslepia galvos, net ir didžiausio pavojaus akivaizdoje.

Stručių gyvenimo būdas

Strutis yra didžiausias paukštis pasaulyje, gyvenantis Afrikoje.

Jis gali siekti 2,7 m aukštį ir sverti iki 130 kg! Nors yra įspūdingo dydžio, strutis turi nedidelę galvą, ir kai kurios jo įpročių detalės gali sukurti įspūdį, kad jis slepia galvą smėlyje.

Pavyzdžiui, strutis nekuria lizdų kaip kiti paukščiai – vietoj to jis iškasa negilų griovelį smėlyje ar žemėje, kur deda kiaušinius.

Tėvai paeiliui perstato kiaušinius duobėje, palaikydami optimalią temperatūrą.

Kai strutis nuleidžia galvą prie kiaušinių, gali atrodyti, kad slepia ją smėlyje.

Gali būti, kad Plinijus Vyresnysis stebėjo kaip tik tokį momentą. Be to, strutis daug laiko praleidžia su galva prie žemės ieškodamas maisto – jis minta žolėmis, tačiau taip pat gaudo smulkius gyvūnus, tokius kaip pelės, varlės ir vabzdžiai. Tai taip pat gali sukelti „slėpimosi“ iliuziją.

Kaip strutis ginasi nuo plėšrūnų?

Jei strutis neslepia galvos smėlyje, kaip jis ginasi nuo plėšrūnų?

Viskas paprasta – juk jis ne tik didžiausias, bet ir greičiausias paukštis pasaulyje.

Susidūręs su pavojumi, strutis mieliau bėga, pasiekdamas net iki 70 km/h greitį – beveik tiek pat, kiek automobilis!

Jei pabėgti nepavyksta, šis milžiniškas paukštis gali atsigulti ant žemės ir ištiesinti kaklą, taip susiliedamas su aplinka.

Norėdami apsaugoti jauniklius, suaugę stručiai gali net pakelti dulkių debesį naudodami sparnus, kad atitrauktų plėšrūnų dėmesį.

Ekstremaliausioje situacijoje strutis gali stipria koja smogti, ir šis smūgis gali net parblokšti liūtą.

Kodėl strutis negali skraidyti?

Būtų gerai, jei strutis galėtų skristi, tačiau, kaip ir naminės vištos, šis paukštis neturi šios galimybės dėl kelių priežasčių.

Kadaise šie dideli paukščiai turėjo sparnus, tačiau ilgainiui jų gyvenimas tapo visiškai sausumos, todėl prarado gebėjimą skraidyti.

Stručių svoris gali siekti iki 150 kg, tad pakilimas nuo žemės būtų neįmanomas.

Skrydžiui jiems reikėtų itin galingų raumenų ir plaučių, taip pat tuščiavidurių kaulų.

Nors stručių sparnai vis dar yra, jie per maži ir nepritaikyti skrydžiui.

Tačiau jie puikiai pasitarnauja pusiausvyrai greito bėgimo metu ir yra naudojami per tuoktuvių šokius dėmesiui patraukti.

The post Ar strutis tikrai slepia galvą smėlyje? appeared first on Kauno savaitė.