Yra bent septyni kiti panašūs sveikatos mitai, kuriais žmonėms jau seniai derėtų nebetikėti. Kai kurie jų tikrai nustebins.

1. Antibiotikai nepadeda nuo peršalimo ir gripo

Daugelis vis dar mano, kad antibiotikai – universali priemonė nuo bet kokio peršalimo. Tačiau peršalimą ir gripą sukelia virusai, o antibiotikai veikia tik bakterijas. Be reikalo vartojami antibiotikai ne tik nepadeda, bet ir kenkia – didina šalutinių poveikių riziką bei skatina bakterijų atsparumą.
Sergant ūminėmis kvėpavimo takų virusinėmis infekcijomis padeda poilsis, skysčiai ir prireikus karščiavimą mažinantys vaistai. Antibiotikus skiria tik gydytojas ir tik tada, kai jie iš tiesų būtini.

2. Vitaminas C ne taip stipriai saugo nuo peršalimo, kaip manoma

Mitą, kad vitaminas C apsaugo nuo peršalimo, girdėjome dešimtmečius. Tačiau mokslas rodo ką kita – daugumai žmonių reguliarus jo vartojimas nesumažina rizikos susirgti. Kai kuriuose tyrimuose vitaminas C tik šiek tiek sutrumpino simptomų trukmę – maždaug 8 % suaugusiųjų.
Apelsinai ir citrinos, žinoma, naudingi, bet stebuklo iš jų tikėtis neverta. Kur kas svarbiau – subalansuota mityba ir pakankamas miegas.

3. „Detokso“ dietos neveikia

Reklamuojamos sultys žada „išvalyti organizmą nuo toksinų“. Skamba patraukliai, tačiau iš tiesų mūsų kepenys, inkstai ir žarnynas tai daro kasdien – be jokių detokso programų. Nėra mokslinių įrodymų, kad tokios dietos gydo ligas ar prailgina gyvenimą.
Norite iš tiesų palaikyti sveikatą? Valgykite daugiau daržovių, natūralių produktų, gerkite vandenį, miegokite ir judėkite – tai veikia daug geriau nei bet kokie madingi „valymai“.

4. Vakcinos nesukelia autizmo

Vienas pavojingiausių mitų – esą skiepai sukelia autizmą. Ši idėja kilo iš publikacijos, kuri vėliau buvo oficialiai atšaukta dėl klaidų ir duomenų klastojimo. Nuo to laiko atlikta daugybė tyrimų, ir visi jie parodė: tarp vakcinų ir autizmo nėra jokio ryšio.
Skiepai yra saugūs ir apsaugo nuo pavojingų ligų. Individualius atvejus visada galima aptarti su gydytoju, tačiau masinis atsisakymas skiepytis kelia realią grėsmę visuomenei.

5. Cukrus nesukelia vaikų hiperaktyvumo

Daugelis tėvų įsitikinę, kad saldumynai paverčia vaiką „raketa“, bet moksliniai tyrimai rodo priešingai – cukrus neveikia elgesio ar dėmesio. Dažniausiai tai lūkesčio efektas: suaugusieji labiau pastebi vaiko aktyvumą po saldumynų, nes to tikisi.
Vis dėlto cukraus perteklius žalingas – jis didina nutukimo ir medžiagų apykaitos sutrikimų riziką. Tačiau nuo vieno torto gabalėlio vaikas netaps aktyvesnis nei įprastai.

6. Glitimas nekenkia visiems

Pastaruoju metu glitimas dažnai paskelbiamas sveikatos priešu, tačiau jo atsisakyti reikia tik tiems, kurie turi celiakiją, alergiją kviečiams ar retas jautrumo formas.
Sveikiems žmonėms glitimo ribojimas jokios naudos neteikia, o gali net pakenkti – sumažėja skaidulų ir B grupės vitaminų suvartojimas. Jei jaučiate simptomus, reikėtų atlikti tyrimus, o ne aklai sekti mados tendencijomis.

7. Šaltis ne visada sukelia peršalimą

Posakis „peršalau, nes sušalau“ skamba pažįstamai, bet tai klaidinga. Ligas sukelia virusai, tiksliau – rino virusai. Pats šaltis neužkrečia, tačiau netiesiogiai prisideda: žiemą daugiau laiko praleidžiame uždarose patalpose, daugiau kontaktuojame vieni su kitais, o kai kurie virusai aktyviau dauginasi vėsesniuose nosies takuose. Todėl ligų protrūkių būna daugiau būtent šaltuoju metu. Tikroji profilaktika – rankų plovimas, patalpų vėdinimas ir vakcinacija.

The post 7 paplitusių mitų apie sveikatą, kuriais tiki tik neišmanėliai appeared first on Kauno savaitė.

Bet tai tik vienas klaidingas įsitikinimas apie „Mažojo princo“ autorių.

Garsiojo prancūzų rašytojo humanisto Antuano de Sent Egziuperi biografija apgaubta daugybės mitų.

Kas joje yra tiesa, o kas – ne?

Jis išgyveno kelias lėktuvo katastrofas

TIESA. Rašytojo biografijos tyrinėtojai teigia suskaičiavę jų mažiausiai dešimt.

Didžiausios katastrofos, pradedant nuo 1923-iųjų, įvyko A. de Sent Egziuperi atliekant bandomuosius didelio nuotolio skrydžius, kai nebuvo įmanoma nuspėti nei oro są- lygų, nei kaip lėktuvas ir jo pilotas atlaikys tokią kelionę.

Pavyzdžiui, 1935 metais pakeliui iš Paryžiaus į Saigoną lėktuvas su rašytoju ir jo mechaniku nukrito vidury Libijos dykumos. Juos per stebuklą surado ir išgelbėjo beduinai.

O 1938-aisiais per skrydį Niujorkas–Ugnies Žemė A. de Sent Egziuperi lėktuvas sudužo Gvatemaloje.

Jis buvo grafas

TIESA. Titulą Antuanas Mari Žanas Baptistas Rožė de Sent Egziuperi paveldėjo iš savo tėvo draudimo kompanijos inspektoriaus, priklausiusio senai, tačiau nusigyvenusiai aristokratų giminei. Tad nei vaikystėje, nei vyresniame amžiuje rašytojas aukštuomenėje nesisukiojo. Dar daugiau – buvo visiškai abejingas savo mėlynam kraujui. Net iš motinos išsireikalavo neadresuoti jam laiškų „Grafui Sent Egziuperi“ – nenorėjo, kad užrašą pamatę kolegos ar draugai pasijustų nesmagiai.

Jis gyveno kaip baltarankis inteligentas

NETIESA. Karjerą aviacijoje Antuanas pradėjo nuo pačių apačių ir į pilotus prasimušė pirmiau pabuvęs juodadarbiu mechaniku.

Dirbdamas pašto stotyje Afrikoje, Sacharos dykumos pašonėje, aviatorius pats remontuodavo orlaivius, nes mechanikų ten nebuvo. Todėl nenusiplaunančio purvo ir tepalo rankos tapo pasikartojančiu motyvu rašytojo laiškuose artimiesiems.

„Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas Prancūzijoje

NETIESA. Garsiąją pasaką A. de Sent Egziuperi parašė emigracijoje – tuo metu jo gimtinę tebebuvo okupavę naciai.

Knygą išspausdino „Reynal & Hitchcock“ leidykla 1943-iaisiais Niujorke iškart anglų ir prancūzų kalbomis.

Prancūzijoje „Mažasis princas“ pasirodė tik 1946 metais – po Antrojo pasaulinio karo ir jau po autoriaus mirties.

Jo santuoka buvo nelaiminga

NETIESA. Kad poros gyvenimas retai dvelkė ramybe, kalta buvo ne tik rašytojo salvadorietė žmona, irgi rašytoja Konsuela de Sent Egziuperi. Bent jau ne ji viena.

Abu sutuoktiniai pasižymėjo audringu temperamentu ir nesivar- žė būdami neištikimi.

Konsuelai, turtingo kavos plantacijų savininko dukrai, Antuanas buvo trečias vyras: su vienu ji išsiskyrė, antrąjį palaidojo.

Pirmas jų bandymas susituokti baigėsi skandalu dėl A. de Sent Egziuperi romanų su kitomis moterimis, kurių šis nė neslėpė.

Kai depresija sirgusi Konsuela atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur pacientus marino badu, Antuanas, nepaisydamas žmonos maldavimų ir skundų, ilgokai atsisakė ją iš ten paimti.

Tačiau būtent Konsuela 1942-aisiais rado Niujorke namus, kuriuose sudarė vyrui sąlygas kurti viso gyvenimo šedevrą. Nenuostabu, kad bū- tent ji tapo koketiškos ir užgaidžios Rožės „Mažajame prince“ prototipu.

Jis turėjo romaną su imperatoriaus anūke

TIESA. Natali Palei tikrai buvo Aleksandro II anūkė ir paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pusseserė.

Po revoliucijos emigravusi iš pradžių į Prancūziją, o 1933-iaisiais į JAV, ji tapo populiaria aktore ir modeliu.

Amerikoje 1942 metais užsimezgė jos trumputis romanas su grafu A. de Sent Egziuperi. Tačiau susirašinėjo buvę meilužiai iki pat rašytojo žūties.

Jis buvo vergvaldys

NETIESA. Tokį mitą pagimdė reali istorija, nutikusi, kai A. de Sent Egziuperi dirbo Šiaurės Afrikos pašto oro linijose.

Rašytojas iš vietos klajoklių genties išpirko vergą – ne tam, kad jį pasiliktų, bet kad išlaisvintų. Pinigus šiam tikslui rinko per draugus ir visus įmanomus pažįstamus, taigi net sumokėjus išpirką buvusiam vergui dar liko padori suma laisvo gyvenimo pradžiai.

Jo lėktuvą numušė gerbėjas

MAŽAI TIKĖTINA. 2008 metais vokietis Horstas Ripertas, buvęs Liuftvafės pilotas, prisipažino, kad tai jis 1944-ųjų liepos 31 dieną virš Vidur- žemio jūros netoli Prancūzijos Rivjeros numušė A. de Sent Egziuperi lėktuvą.

Kaip pasakojo H. Ripertas, tądien jis išskrido medžioti sąjungininkų žvalgybinio lėktuvo. Aptikęs jį numušė ir matė, kaip orlaivis nukrito į vandenį. O po kelių dienų iš perimto radijo pokalbio sužinojo, ką pražudė.

Tačiau išlikusiuose tų laikų dokumentuose nėra vokiečių piloto ataskaitos apie numuštą priešų lėktuvą.

Pats H. Ripertas tą aiškino paprastai – per karą popieriai buvo sunaikinti. Neturint jų, ši versija lieka jokiais kitais šaltiniais nepatvirtinta.

2000 metais rastose A. de Sent Egziuperi lėktuvo nuolaužose apšaudymo žymių nebuvo. (Tiesa, narai iškėlė tik mažąją dalį korpuso.) Archyvuose taip pat neaptikta įrodymų, jog rašytojo žūties dieną tame rajone vyko kokie nors oro mūšiai.

Vis dėlto H. Riperto išpažintis bent jau jam pačiam buvo nepaprastai svarbi: kaip didelis A. de Sent Egziuperi talento gerbėjas, jis tikino nenorintis, kad dingusį be žinios ra- šytoją kas nors manytų buvus savi- žudžiu ar dar blogiau – dezertyru.

The post Mitai apie Antuaną de Sent Egziuperi appeared first on Kauno savaitė.