Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidarytoje parodoje autorius kviečia pažvelgti į pažįstamus žmones ir aplinką per kubizmą, kur tikrovė transformuojama į simbolių, šviesos ir spalvų pasaulį.

Rokiškio rajone, Obeliuose, gyvenantis ir kuriantis menininkas žiūrovą kviečia pažvelgti į ryškias spalvas, geometrizuotas formas ir dinamiškas kompozicijas, kuriančias įdomius, subjektyviai suprantamus vizualinius pasakojimus.

„Man regis, ši paroda ir manoji kubistinė maniera yra susijusios su Aukštaitijos architektūra – pas mus mažiau lenktos barokinės, daugiau tiesios linijos, kurioje tarsi jungiasi paprastumas ir nuolankumas. Turbūt įtakos tiesiai linijai turėjo ir mūsų žmogus – dažniausiai racionalus, taupus, kuklus. Pristatau paveikslus, turinčius tam tikros simbolinės prasmės, tačiau tai jokiu būdu nėra kokios nors idėjos ar minties iliustracija. Mat aš nenoriu būti nei agresyvus, nei dogmatiškas“, – sako R. Pupelis.

Naudojant kubistinę manierą autoriui atrodo itin svarbu išvengti karikatūros, mat būtent pastaroji esanti nuolat figūruojanti grėsmė.

R. Pupelio paveiksluose transformuoti ne išgalvoti, o tikri žmonės, figūros.

„Agnė, Ugnė, Ignas, moteris iš plenero Latvijoje ir kt. Žinoma, yra bendrų įvaizdžių arba matytų vaizdų, tačiau apie 90 procentų paveikslų pagrindas – natūra, kurią perkonstruoju savaip, apžaidžiu šviesa, spalva ir perspektyvomis“, – pasakoja menininkas.

R. Pupelis – ne tik tapytojas, bet ir skulptorius, scenografas, aktyvus visuomenininkas. Dalyvauja meno projektuose Lietuvoje bei užsienyje. Surengė per 30 personalinių parodų.

G. Lukoševičiaus nuotraukos

The post Aukštaitiško charakterio Rimvydo Pupelio kubizmas appeared first on Kauno savaitė.

Vienas netikėtas telefono skambutis prieš daugiau nei du dešimtmečius pradėjo savotišką menininkų Jakševičių paieškų kelionę – istoriją apie talentingą giminę, kurios pėdsakai išsibarstę po visą šalį, o kai kurie jų iki šiol slepia neatskleistas paslaptis.

Vitališka giminė

Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojų pažintis su menininkų Jakševičių kūryba ir spalvingomis asmenybėmis prasidėjo nuo jų vaikaitės Remos Bartkienės telefono skambučio dar 2002-ųjų vasarą.

Paskambinusi iš Kauno, ji teiravosi, ką panevėžiečiai muziejininkai žino apie dailės amato meistrus Jakševičius, kurių darbai puošia Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą ir kitas Lietuvos bažnyčias.

Rema gimė ir augo Panevėžyje, pasižymėjo kaip plaukikė, baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą. Nuo mažens ji girdėjo šeimos narių pasakojimus apie giminaičių Jakševičių dalyvavimą kuriant Panevėžio katedros interjerą, jų sukurtas antkapines skulptūras senosiose Panevėžio kapinėse, kitose Lietuvos vietovėse.

Apie prosenelio Vincento ir jo brolio Benjamino, senelio Silvano ir jo brolio Adomo kūrybą, pabiras jų gyvenimo detales ji žinojo iš mamos Gražinos, tetos Nijolės pasakojimų, išsaugotų šeimos fotografijų.

Klaustukų apie šios kūrybingos, vitališkos giminės istoriją buvo daug.

Dailės amato meistrai Jakševičiai gyveno ir kūrė įvairiose Lietuvos vietovėse, dažnai keitė gyvenamąją vietą, nes apsistodavo ten, kur gaudavo užsakymų, tad giminės istorija, atminimas, nuveikti darbai išsibarstė.

Apie religine tematika kūrusius meistrus sovietmečiu domėtis buvo neaktualu, niekas tokių žinių nefiksavo, netyrinėjo, nepublikavo.

Po kruopelytę surinkta istorija

R. Bartkienės paskatinti Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai surengė vaizdų ir dokumentų parodą „Jie puošė Lietuvos bažnyčias, aikštes, kapines“.

Į parodos atidarymą iš Kauno atvykusi ponia Rema ne tik vaizdingai pasakojo apie giminės menininkus, bet atsivežė ir susirinkusiems lankytojams pristatė šeimos relikviją – prosenelio Vincento Jakševičiaus (1873–1936) meniškai drožtą lazdą.

R. Bartkienė įvairiose Lietuvos bažnyčiose, muziejuose, archyvuose ieškojo informacijos apie giminės praeitį, po kruopelytę rinko žinias ir pildė giminės istorijos dėlionę.

Sužinojusi šia tema ką nors vertinga, ji skambindavo muziejininkams, siuntė publikacijų, surinktų nuotraukų, dokumentų kopijas.

Nenuilstanti Rema Panevėžio kraštotyros muziejuje 2016 m. inicijavo parodą „Skulptorių Jakševičių kūryba“. Joje eksponuotos istorinės šeimos nuotraukos bei Švėkšnos fotografės Violetos Astrauskienės fotografijos, pristatančios amato meistrų Jakševičių kūrybą.

Paroda parengta minint menininko Vincento Jakševičiaus 80-ąsias mirties metines.

Jakševičių pėdsakai muziejuje

Peržiūrėjus Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatų rinkinius užfiksuota, kad čia saugomas Silvano Jakševičiaus 1920 m. sukurtas panevėžiečio, visuomenės veikėjo, savanorio, advokato, poeto Juozo Čerkeso-Besparnio biustas.

Yra žinių, kad skulptorius S. Jakševičius (1901–1933) tuo metu, kai buvo kuriamas minėtas biustas, keletą metų gyveno Panevėžyje.

Į Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatų rinkinius 2021 m. perduotas dar vienas S. Jakševičiaus kūrinys – monsinjoras Juozapas Antanavičius dovanojo kunigo prelato Pranciškaus Strakšo (1875–1967) portreto reljefą, kurio apatinėje dalyje užrašyta: „S. Jakševičius 8/V. 29“.

Tuo metu Jakševičių komanda dirbo kuriant Panevėžio katedros interjerą, o prelatas P. Strakšas 1928 m. buvo paskirtas Panevėžio katedros administratoriumi, jam pavesta rūpintis baigti statyti katedrą.

Tad nestebina, kad Panevėžio katedros interjere darbavęsis S. Jakševičius 1929 m. sukūrė prelato S. Strakšo portretą.

Katedros kūrėjai

Pirmojo šios giminės menininko Aleksandro Jakševičiaus (1846?–1936) žymiausias darbas – Naujamiesčio parapijos bažnyčios (Panevėžio r.) šventoriaus vartai, pastatyti apie 1917 m. Neogotikinių trijų arkų vartų viršuje – koplytėlė su Marijos skulptūra, šalia – trimituojančių angelų skulptūros.

Grakščių proporcijų kūrinys – vieni įspūdingiausių šventorių vartų Lietuvoje.

Žymiausiu Jakševičių šeimos menininku laikomas Aleksandro sūnus Vincentas Jakševičius (1873–1936). Jis mokėsi Vilniuje gimnazijoje bei lankė Vilniaus piešimo mokyklą. Vėliau kurį laiką gyveno Panevėžyje, buvo vedęs Mariją Juchnevičiūtę iš Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos.

Menininko Vincento Jakševičiaus vadovaujama šeimos komanda 1929 m. daug prisidėjo įrengiant Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vidų, kuriant bažnyčios interjero detales.

Katedros statyba ir įrengimas per beveik trejus metus (nuo 1927 m. balandžio iki 1930 m. kovo) buvo grandiozinis darbas: reikėjo surinkti tūkstantines sumas lėšų, parengti projektą, atrinkti darbų rangovus, prižiūrėti statybos ir vidaus įrengimo darbus, sukurti estetišką, šviesią, išskirtiniais meno kūriniais puoštą vyskupijos šventovę.

Lėšos rinktos visose vyskupijos parapijose, aukojo dvasininkai, kiekvienas vyskupijos tikintysis katedros statybai kviestas paaukoti bent po vieną litą.

Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas ir Katedros statymo komitetas puikiai atliko milžinišką organizacinį darbą.

Ką atskleidė sutartys

Jakševičių dalyvavimą įrengiant katedros vidų liudija 1929 m. sausio 15 d., birželio 30 d., gruodžio 12 d. Panevėžio katedros statymo komiteto atstovo kanauninko Povilo Šidlausko ir skulptoriaus Vincento Jakševičiaus sutartys.

Pagal jas V. Jakševičius turėjo iki 1930 m. sausio 25 d. baigti šiuos Panevėžio katedros įrengimo darbus: „kapiteles ornamentu ir didžiojo altoriaus, išskyrus medžio darbus“.

Skulptorius įsipareigojo: „Prie altoriaus angelų figūras padarysiu sulig anatomijos dėsniu, priduodamas joms gyvybės išraišką. Didesnių figūrų padirbsiu ne mažiau keturių tipų, kurie bus patalpinti prie stulpų. /…/ Visus darbus atliksiu sulig duotų man braižinių ir Komiteto nurodymų, nedarydamas sauvaliai jokių nukrypimų nuo plano.“

Sutartyse įvardyta, kad šiuos darbus atlieka Vincentas Jakševičius ir jo vadovaujami dirba brolis Benjaminas, Kazlauskas ir trys darbininkai (kaip pamena giminaičiai, tai buvo Vincento sūnūs Silvanas, Romanas ir Adomas).

Neapsieita be rūpesčių

Panevėžio katedros statymo komiteto 1929 m. balandžio 18-osios posėdžio protokole užfiksuota, kad tinko darbai pavesti Juknevičiui ir Jakševičiui už sutartą atlygį: po 1,5 Lt už 1 kv. m sienų, po 3 Lt už 1 kv. m lubų ir po 4 Lt už 1 kv. m kolonų tinkavimą. Pageidaujama, kad katedra iš išorės būtų tinkuojama „špic tinku“.

Iš pradžių buvo numatyta, kad Katedros didįjį altorių statys Jakševičius už 6 tūkst. Lt atlygį. Tame pačiame dokumente pažymėta, kad didžiajam altoriui skulptūra jau užsakyta pas skulptorių Juozą Zikarą.

Katedros statymo komiteto 1929 m. lapkričio 20 dienos pareiškime V. Jakševičiui rašoma apie užsitęsusius darbus, raginama suskubti, kol neužėjo žiemos šalčiai, ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus: baigti įrengti karūną virš didžiojo altoriaus, sumūryti ir cementuoti mensą, tuo pat metu užbaigti kapitelių darbus ir kt.

Tačiau tų pačių metų gruodžio 3-iosios dokumentas liudija iškilusias problemas statant didįjį altorių. Konstatuojama, kad jis statomas ne pagal numatytą planą, todėl nutarta sustabdyti mensos statymo darbus prie altoriaus, o problemoms išspręsti iškviesti inžinierių.

Vincento jaunesnis brolis Benjaminas Jakševičius (1896–1984) Panevėžio katedroje iš cemento pastatė sakyklą: „sulig braižinio ir tą darbą atliko nustatytu laiku, gerai ir sąžiningai“. Sakykla buvo statoma pagal statybos inžinieriaus Romano Steikūno brėžinį.

Panevėžyje sutiko meilę

Minėti dokumentai ir šeimos perpasakoti atsiminimai liudija, kad menininkų Jakševičių komanda visus 1929 metus ir 1930 metų pradžioje įtemptai dirbo įrengiant katedrą.

Galima tik įsivaizduoti, kiek reikėjo darbo patirties ir ištvermės tinkuoti 16 m aukščio patalpas, įrengti kolonų kapitelius ar karūną virš didžiojo altoriaus.

Jie dirbo įvairiomis oro sąlygomis, mūras ir tinkas vėsesniu oru blogai džiūvo, terminai spaudė, tad teko triūsti nuo ankstaus ryto iki sutemų.

Jakševičių darbo meistriškumą, anatomijos išmanymą, talentą liudija grakščios angelų figūros, stovinčios aplinkui keturias baldakimo kolonas prie didžiojo altoriaus.

Silvanui Jakševičiui šis etapas Panevėžyje tapo reikšmingas ir dėl pokyčių asmeniniame gyvenime. Silvanas tuo metu susipažino su Panevėžio mokytojų seminarijos moksleive Vanda Milinyte ir 1929 m. spalio 11-ąją ją vedė.

Meistrų vardą lydėjo pasitikėjimas

Bažnyčias, o tuo labiau katedrą įrengti buvo kviečiami patys geriausi amato meistrai, prieš tai pasidomėjus, ar jie kvalifikuotai ir patikimai atlieka prisiimtus įsipareigojimus.

Gerai užsirekomendavę Panevėžio Kristaus karaliaus katedros įrengimo darbais, Vincento Jakševičiaus vadovaujami jie 1931–1932 m. dirbo kuriant Kaišiadorių katedros interjerą.

Pasak R. Bartkienės, Jakševičiai sukūrė ir katedros fasadą puošiančias, virš pagrindinio įėjimo esančias popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio skulptūras.

Tačiau tai patvirtinančių dokumentų rasti nepavyko, apie šių skulptūrų autorystę neužsimenama ir vyskupo K. Paltaroko knygoje „Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla“ (1998).

Laiko paženklintos skulptūros

Menininkų Jakševičių kurtų antkapinių skulptūrų yra ir Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse (panevėžiečių vadinamose senosiomis).

Tai apie 1932 m. Vincento Jakševičiaus sukurta Šv. Zitos draugijos narių antkapinė skulptūra, vaizduojanti jauną mergaitę su krepšeliu gėlių, ir Vincento brolio Benjamino sukurta skulptūra „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“.

Sovietmečiu Panevėžyje gyvenęs Benjaminas šias skulptūras prižiūrėjo: paremontuodavo, perdažydavo.

Tačiau vėliau antkapinės skulptūros ilgą laiką buvo neatnaujintos, suskeldėjo, ėmė trupėti, nusilupo dažai.

Kultūros paveldo objektais pripažintų skulptūrų būklė tapo labai bloga. Dėl jų kritiškos būklės Jakševičių giminaitė R. Bartkienė kreipėsi į Panevėžio savivaldybę. 2023 m. Savivaldybės lėšomis nykstančios skulptūros konservuotos, atlikti grėsmės pašalinimo darbai.

Mįslingi likimai

Jakševičių kūrybos palikimas iki šiol identifikuotas ir dviejose Pasvalio rajono vietose.

Tikėtina, kad skulptūrų yra ar buvo daugiau, tačiau dabartiniu metu žinomos dvi.

Vieną jų atskleidė išlikusi prieškario fotografija, kurioje Benjaminas Jakševičius įsiamžinęs šalia savo kūrinio Pasvalio kapinėse.

1937 m. jis sukūrė antkapinį paminklą su priklaupusio angelo figūra skautų rėmėjai Marijai Katelienei. Paminklas buvo išskirtinis, atkreipiantis dėmesį, tačiau neilgaamžis: storų vielų karkasas apgaubtas šviesiu cementu, baltai nudažytas. Per septynis dešimtmečius jo būklė dėl oro sąlygų poveikio kito, kol tapo avarine. Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos pastangomis 2009 m. šis antkapinis paminklas atnaujintas.

Kitą Jakševičių sukurtą skulptūrą apie 1987 m. Švobiškyje surado istorikas, ilgametis kraštotyrininkas, Pasvalio krašto muziejaus įkūrėjas Albinas Kazlauskas. Skulptūros papėdėje aptikęs įrašą „A. Jakševičius“ ir supratęs, kad tai autoriaus pavardė, A. Kazlauskas pervertė meno istorijos leidinius, enciklopedijas, bet šios pavardės nerado. Ši mįslė buvo įminta perskaičius 2003 m. publikaciją „Apskrities žiniose“ apie kūrėjų Jakševičių meninį palikimą. Vėliau A. Kazlauskas laikraštyje „Darbas“ rašė, kad prieš keliolika metų didelėje Švobiškio kaimo (Pasvalio r.) sodyboje, dideliame medžių guote aptiko skulptūrą – kryžių nešantį Kristų, kurios autorius Aleksandras Jakševičius. Vėliau išsiaiškino, kad šią skulptūrą užsakė didelio ūkio savininkas Kazimieras Krikščiūnas, gyvenęs įsigytame Švobiškio dvare.

Pakalbinęs buvusį Krikščiūno samdinį sužinojo, kad gaspadorius norėjęs įveisti didžiulį sodą ir parką, o „duonai auginti“ pasilikti tik keletą hektarų. Sodyba buvo kuriama ant stataus Mūšos kranto, aplink pasodintos medžių alėjos, didelis sodas, gėlynai. 1951 m. Krikščiūnų šeima ištremta į Sibirą, grįžę iš tremties jie apsigyveno Panevėžyje.

Atkūrus nepriklausomybę atgavę nuosavybę, Krikščiūnai sodybą pardavė Švobiškio kaimo ūkininkui A. Razmai. Šiuo metu, pasak vietinių gyventojų, A. Jakševičiaus skulptūra „Kryžių nešantis Kristus“ yra pirminėje vietoje privačioje teritorijoje; teritorija apleista ir sunkiai prieinama. Skulptūra graži, tačiau jau stipriai irstanti.

Paslapčių dar liko

Menininkų Jakševičių kūrybos tema įdomi, plati, tačiau ir pilna paslapčių.

Lauko sąlygomis stovinčius paminklus ardo laikas, ypač, jei jie sukurti ne iš akmens ar metalo. Tačiau rengiant kiekvieną publikaciją, o tuo labiau leidinį viliamasi, kad apie tai sužinos platesnis visuomenės ratas, informacija paskatins ieškoti, atrasti ir pildyti skulptorių Jakševičių kūrinių sąrašą.

(Pranešimas skaitytas Remos Bartkienės knygos „Menininkų Jakševičių fenomenas“ pristatyme Panevėžio rajono bibliotekoje)

The post Menininkų Jakševičių kūrybos ženklai Panevėžio krašte appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad Claude’o Mellano „The Sudarium of Saint Veronica“ – „Šv. Veronikos drobulė“ – yra ne tik religinis kūrinys, bet ir tikras technikos stebuklas.

Ši XVII amžiaus graviūra sukurta viena nenutrūkstama spiraline linija.

Ji prasideda Kristaus nosies galiuke ir, vis platėdama bei siaurėdama, sukasi į išorę, kol suformuoja veidą, plaukus, šešėlius, audinio klostes ir visą kompoziciją.

Būtent dėl šios neįtikėtinos technikos kūrinys laikomas vienu iš išskirtiniausių grafikos pavyzdžių meno istorijoje.

Religinė istorija apie tikrąjį atvaizdą

Kūrinio siužetas susijęs su krikščioniška Šv. Veronikos legenda.

Pasakojama, kad Jėzui einant į nukryžiavimo vietą, Veronika nušluostė jo veidą skarele arba drobule.

Ant audinio stebuklingai liko Kristaus veido atspaudas.

Šis atvaizdas krikščioniškoje tradicijoje vadinamas Veronikos drobule, arba „vera icon“ – tikruoju atvaizdu.

Tai reiškia ne žmogaus rankomis sukurtą portretą, o tarsi paties Kristaus veido paliktą žymę.

Todėl Mellano graviūra veikia keliais lygmenimis.

Ji vaizduoja ne tiesiog Kristaus veidą, o jo atspaudą ant audinio.

Kitaip tariant, menininkas sukūrė meno kūrinį apie atvaizdą, kuris pagal legendą pats nebuvo žmogaus sukurtas.

Ne paveikslas, o graviūra

Nors šis darbas dažnai pavadinamas paveikslu, tiksliau jį vadinti graviūra.

Claude’as Mellanas buvo prancūzų grafikas, meistriškai valdęs raižymo techniką.

Jo „Šv. Veronikos drobulė“ sukurta 1649 metais ant popieriaus, naudojant vario raižinio techniką.

Graviūroje vaizdas kuriamas ne teptuku ir dažais, o raižant linijas metalo plokštėje.

Vėliau plokštė padengiama dažais, prispaudžiama prie popieriaus ir taip gaunamas atspaudas.

Mellano atvejis ypatingas tuo, kad jis beveik visiškai atsisakė įprasto šešėliavimo daugybe susikertančių linijų.

Vietoj to visą Kristaus veidą jis sukūrė viena spirale.

Vienos linijos stebuklas

Didžiausias kūrinio unikalumas – jo technika.

Žiūrint iš toliau, regimas švelnus, modeliuotas Kristaus veidas.

Tačiau iš arti matyti, kad visa kompozicija sudaryta iš vienos spiralės.

Šviesesnės vietos sukurtos plonesne linija, tamsesnės – storesne.

Linijos storis keičiasi priklausomai nuo spaudimo raižant.

Tokiu būdu menininkas išgavo šešėlius, veido apimtį, audinio faktūrą ir net emocinę išraišką.

Tai buvo ne tik techninis triukas.

Viena linija čia turi ir simbolinę prasmę.

Ji gali būti suvokiama kaip nenutrūkstamas ryšys tarp dieviškojo atvaizdo, žmogaus rankos ir žiūrovo žvilgsnio.

Kodėl šis kūrinys taip stebina

„Šv. Veronikos drobulė“ žavi tuo, kad joje susijungia paprastumas ir nepaprastas sudėtingumas. Formaliai kūrinys sukurtas tik viena linija, tačiau rezultatas atrodo gyvas, jautrus ir beveik tapybiškas.

Tai tarsi meninis paradoksas: kuo labiau priartėji prie kūrinio, tuo labiau jis subyra į abstrakčią spiralę.

Kuo labiau atsitrauki, tuo aiškiau iš jos išnyra Kristaus veidas.

Tokiu būdu Mellanas priverčia žiūrovą nuolat keisti žiūrėjimo atstumą.

Iš arti matome menininko rankos virtuoziškumą, iš toliau – religinį atvaizdą, skirtą apmąstymui ir maldai.

Tarp tikėjimo ir optinės iliuzijos

Kūrinys įdomus ir tuo, kad balansuoja tarp religijos, meno ir optinės iliuzijos.

Veronikos drobulės legenda kalba apie stebuklingą atvaizdą, atsiradusį be dailininko pastangų.

O Mellanas, priešingai, sukuria šį „stebuklą“ nepaprastai tikslia ir apgalvota technika.

Jis tarsi parodo, kad žmogaus meistriškumas gali priartėti prie to, kas laikoma antgamtiška.

Tačiau kartu kūrinys neleidžia pamiršti, kad prieš akis – ne gyvas veidas ir ne tikra relikvija, o menininko išraižyta linija.

Būtent ši įtampa daro graviūrą tokia stipria: ji atrodo ir kaip pamaldumo objektas, ir kaip intelektualus meno eksperimentas.

Claude’as Mellanas – linijos meistras

Claude’as Mellanas gimė 1598 metais Prancūzijoje, dirbo Romoje ir Paryžiuje, buvo žinomas kaip portretų ir religinių kompozicijų meistras.

Jis išsiskyrė gebėjimu kurti subtilų vaizdą linijomis, keisdamas jų storį, kryptį ir tankumą.

„Šv. Veronikos drobulė“ tapo garsiausiu jo kūriniu.

Tai darbas, kuriame menininko techninis gebėjimas pasiekė kraštutinę ribą.

Viena linija čia ne tik piešia, bet ir kuria šviesą, šešėlį, erdvę, audinį bei dvasinę įtampą.

Kūrinys, kurį reikia žiūrėti du kartus

Šis atvaizdas nėra toks, kurį pakanka pamatyti vieną kartą.

Pirmiausia žiūrovas pamato Kristaus veidą. Vėliau pastebi keistą linijų judėjimą. Galiausiai suvokia, kad visa tai – viena spiralė.

Tada kūrinys tarsi prasideda iš naujo. Jis tampa ne tik religiniu vaizdu, bet ir mįsle: kaip viena linija gali sukurti tokį sudėtingą, jautrų ir atpažįstamą veidą?

Būtent todėl „The Sudarium of Saint Veronica“ iki šiol laikomas vienu iš grafikos meno šedevrų.

Tai kūrinys, kuriame meninė idėja, religinė simbolika ir techninis meistriškumas susilieja į vieną nenutrūkstamą liniją.

The post Veidas, išraižytas viena linija: kuo ypatingas šis Kristaus atvaizdas? appeared first on Kauno savaitė.

Nuo legendinio panevėžiečio menininko Stasio Petrausko mirties gegužės 28 dieną sukako 16 metų. Bet daugeliui ta data tarsi ir neegzistuoja – talentingasis, nenuspėjamas, savitas ir savas Bitlas jiems vis dar gyvas, kažkur visai čia pat esantis.

Apie pažintį bei bendravimą su šia išskirtine asmenybe daug kalbėta ir gegužės pradžioje jo bičiuliams bei talento gerbėjams susirinkus į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje šiam menininkui skirtos galerijos atidarymą.

Tai pirmoji meno galerija bibliotekoje ir, kaip sakė direktorė Greta Kėvelaitienė, skirta pačiam tinkamiausiam žmogui.

Dabar meno mylėtojai nuolat galės apžiūrėti ypatingojo kūrėjo, prie sistemos nesitaikiusio Stasio Petrausko-Bitlo (1950–2010) kūrybos ekspoziciją.

Ji bus keičiama kas pusmetį ir, kaip užtikrino menininko sūnus Lukas Petrauskas – tam medžiagos užteks.

Meno, tik kitos srities, keliu pasukęs sūnus, žinomas aktorius L. Petrauskas sako, kad pirmajai ekspozicijai pasirinkti penki ofortai, keletas piešinių ir gero S. Petrausko draugo rašytojo Kazio Sajos namuose saugotas autoportretas.

Pats K. Saja apie bičiulį Stasį yra sakęs: „Jis buvo vienas iš pačių įdomiausių, pačių mįslingiausių žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime.“

S. Petrauskas yra nutapęs ne vieną K. Sajos portretą, taip pat ir daugelio kitų žinomų žmonių: aktorės Monikos Mironaitės, pianistės Reginos Gabrėnienės, Tėvo Stanislovo ir kt.

Jis taip pat tapė ir savo tėvų bei kitų artimųjų portretus.

Laiku suprato vertę

S. Petrausko-Bitlo kūrybiniame palikime ir jo autoportretai, o šių nutapyta nemažai. Jie, kaip ir dauguma šio menininko darbų, išblaškyti po įvairias vietas.

Visų Bitlo kūrinių surinkti neįmanoma, nes pats autorius jų niekada ir neskaičiavo, nekatalogavo – savo kūrinius dalindavo, dovanodavo, o jeigu pamatydavo, kad nepatinka – tiesiog sunaikindavo.

Šeimai gali būti žinoma tik apie du trečdalius išsaugotų originalių darbų.

Gausi menininko kūryba išsibarsčiusi po visą pasaulį, daug darbų yra privačiose šalies ir užsienio kolekcijose. Panevėžiečio S. Petrausko tapytų portretų įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

Tačiau štai bent autoportretus šeima kiek įmanoma norėjo surinkti, ieškojo po visur – atpirko iš juos įsigijusiųjų ar dovanai gavusiųjų, kai kada net gana didelius pinigus mokėdami.

Užtat dabar net keletas įspūdingų autoportretų sugrįžę į šeimos archyvą.

Tame archyve ir daugiau talentingojo menininko darbų.

„Už tai turime būti dėkingi Vytautui Merkiui, laiku supratusiam vertę ir pradėjusiam nuo pat pradžių, dar jaunystėje rinkti ir kaupti tą archyvą“, – sako L. Petrauskas.

V. Merkys – nesvetimas žmogus šeimoje, jis Bitlo žmonos Romos brolis, meniškos prigimties, kūrybai neabejingas žmogus.

Paauglystėje, žiūrėdamas, kaip Stasys tapo, ir pats buvo pradėjęs tuo užsiimti. Nors neblogai sekėsi, vėliau nuo tapybos kažkaip atitolo.

Buvo laikas, kai V. Merkys kėlėsi gyventi į užsienį. Ten negalėjo surinktų kūrinių vežtis, tačiau sugebėjo rasti vietą, kur kolekcija galėjo būti saugi, ir, nors ne visa, vis dėlto buvo išsaugota.

Pokalbiai su tėvu

Kalbėdamas apie tėvą, L. Petrauskas sako, kad dabar dažniausiai aplanko prisiminimai, kai pats, dar studentas būdamas ar jau dirbdamas Jaunimo teatre, savaitgaliais iš Vilniaus grįždavo namo ir visada rasdavo tėvą savo dirbtuvėje.

„Atidarau duris, o jis sėdi, dirba – tamsoka, aliejinių dažų kvapas, kava. Tėvas nuolat dirbdavo“, – prisimena sūnus.

Bet grįžusį sūnų pasikviesdavo pasikalbėti, klausinėdavo, kaip sekasi.

Pokalbiai dažniausiai vyko asmeninėmis temomis, ne apie teatrą.

„Teatro tėvas nemėgo, juo nesidomėjo, vienintelis, kas buvo jam įdomu, kaip man tame teatre sekasi“, – pasakoja L. Petrauskas.

Nelabai norėjo tėvas savo sūnaus aktoriumi matyti, netgi bandė atkalbėti nuo aktorystės.

Nors, kaip sako Lukas, jis ir pats nesiveržė, nuo mažens neturėjo svajonės tapti aktoriumi, mokykloje nevaidino, būreliuose nedalyvavo.

„Įvyko tarsi atsitiktinai – reikėjo kažkur stoti baigus mokyklą, tai kažkaip išsirinkau, pabandžiau, tiko ir patiko“, – sako jau beveik dvidešimt metų Jaunimo teatro aktorius ir režisieriaus asistentas.

Tėvas į spektaklius, kuriuose vaidina sūnus Lukas, nevaikščiojo. Pamatė gal tik vieną.

Va, jeigu sūnus vietoj Muzikos ir teatro akademijos būtų pasirinkęs kunigų seminariją, kaip norėjo tėvas, greičiausiai visada būtų dalyvavęs jo aukojamose mišiose.

Kunigystė tikinčiam žmogui S. Petrauskui atrodė ideali profesija.

Kiekvienam sava legenda

S. Petrauskui jo paties kūryba, pasak sūnaus, atrodė tarsi žaidimas, kurį vis dėlto reikėjo žaisti gerai, neatmestinai, bet nesistengiant iškilti virš visų ir puikuotis.

Kūryba buvo ir jo darbas.

S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje sugebėjo išgyventi beveik nedirbęs valdiško darbo, tik trumpai kelis kartus buvo įsidarbinęs.

Ten, kur jis būtų norėjęs ir sugebėjęs dirbti, nors ir apdovanotam talentu, Stasiui kelio nebuvo – neturėjo dailininko išsilavinimą įrodančio dokumento. Be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokios galimybės net savo kūrinių parodų rengti.

Išgyventi padėjo užsakymai, taip pat ir šviesaus atminimo Paberžės klebono Tėvo Stanislovo globa, padėdavusi gauti užsakymų restauruoti kelių Lietuvos bažnyčių skulptūras ir paveikslus, kurti šventųjų skulptūras, kopijuoti meno šedevrus.

Buvo laikas, kai Bitlas kūrė skulptūrą. Netgi surado savo techniką – medinį karkasą aplipdydavo klijuose išmirkyta drobe.

Apie savo tėvo kūrybą, jo gyvenimo ypatumus sūnus Lukas sako daug visokių istorijų girdėjęs – dažnas menininką pažinojęs turi prisiminimų, yra apie jį susikūręs savų legendų.

Akį traukiantis paminklas

Tad kas gi jis buvo – gerokai per anksti šią žemę palikęs, Bitlo vardu žinomas ir išskirtine savita kūryba garsėjęs panevėžietis?

S. Petrauską pažinojusiems, su juo bendravusiems aiškinti nereikia, o tiems, kurie buvo toliau nuo šios asmenybės ar mažai ką apie ją girdėjo, užtektų pamatyti jo darbus, įvertinti juos, suprantant, kad nei jokių mokslų, nei jokių patarimų, pamokymų, konsultacijų menininkas niekada negavo, o ir nebūtų jų priėmęs.

Viską iš esmės suprato ir išmoko pats – savo laisva širdimi ir kūrybinga prigimtimi.

S. Petrauskas tapė kultūros žmonių ir artimųjų portretus, kūrė religinės tematikos darbus, skulptūras bažnyčioms, ikonas, meistriškai piešė.

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė savo knygoje „Stasys Petrauskas“ pabrėžia: „Būtent Stasiui Petrauskui buvo lemta tapti Panevėžio legenda.“

Dabar, kai atidaryta jo vardo galerija, S. Petrauskas tapo dar plačiau žinomas. Jau ne tik dėl Laisvės aikštės prieigose, Ukmergės gatvės pradžioje stovinčios Rimanto Idzelio sukurtos Bitlui skirtos skulptūros, vaizduojančios elgetą su maišu ir kuklesnius praeivius šokiruojančia detale – mazgu surištu vyriškuoju pasididžiavimu.

Originalią skulptūrą sukūręs bičiulis ir bendražygis R. Idzelis pridėjo ir užrašą: „Prisijaukink save ir netapsi našta kitiems.“

Šią sentenciją artimieji aptiko S. Petrausko užrašuose.

Ramybė kelia sielai puotą

S. Petrauskas neblogai ir plunksną valdė – kūrė dainas, eilėraščius, aforizmus, sentencijas. Pasakojama, kad rašė netgi pamokslus kunigams.

Rašytinis Bitlo palikimas nėra didelis. Kone visas ir sudėtas į R. Rachlevičiūtės knygą.

Joje rasime ne vieną išmintingą posakį ar eilėraščio eilutę.

Pavyzdžiui: „Išstums tave vienatvė iš namų.\ Širdis negali protui pasiguosti.\ Kai sugrįžti su antplūdžiu jausmų\ Ir ašara nurieda Jėzaus skruostu,\ Tiktai ramybė kelia sielai puotą.\ Būk atsargus su žemės išmintim\ Ir nusisuk nuo elituoto intelekto sluoksnio.\ Kas deklaruojama, pavirsta pražūtim.“

S. Petrauskas-Bitlas niekur viešai savo rašytinės kūrybos neskelbė, kaip rašytojas nesijautė drąsiai, tik artimų draugų kompanijoje paskaitydavo.

Bohemos simbolis

S. Petrauskas buvo Panevėžio bohemos simbolis, daugeliui žinomas kaip Bitlas.

Bet kodėl Bitlas, niekas dabar nepasakys.

Tuo labiau, kaip teigia pažinojusieji, Stasys net nebuvo didelis legendinės grupės „The Beatles“ gerbėjas.

Gali būti, kad vardas netikėtai prilipo siekiant nesupainioti jo su kitais Stasiais ar kitais Petrauskais, juk toks vardas ir pavardė visoje Lietuvoje, taip pat ir Panevėžyje, ganėtinai populiarūs.

„Aš niekada nesu girdėjęs, kad kas nors į tėvą būtų kreipęsis Bitlo vardu. Visada tik Stasy ar Staseli“, – prisimena sūnus.

Be abejo, tas laisvės sinonimu tapęs vardas atsirado ir tapo populiarus jaunystės metais.

Ir jis – kartą ištartas – puikiai pritiko išvaizdžiam vyrui, išskirtinei talentingai asmenybei.

S. Petrausko kūryba, jo asmenybė pastaruoju metu prisimenama vis dažniau.

Ir jis to vertas.

Ne kartą kalbėta ir apie jį galėsiantį įamžinti dokumentinį kino filmą, kuris anksčiau ar vėliau bus sukurtas.

Gyvenimo faktai

Stasys Petrauskas – vienas ryškiausių Lietuvos XX a. antros pusės ir nepriklausomybės pradžios savamokslių menininkų gimė 1950 m. sausio 31-ąją Panevėžyje, mirė 2010 m. gegužės 28 dieną irgi savo gimtajame mieste.

Mokėsi Panevėžio 6-ojoje vidurinėje mokykloje, dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, konservų fabrike, kino teatre „Raketa“.

Kurti pradėjo apie 1969-uosius.

Dalyvavo keliose tautodailininkų parodose, į Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamas parodas nebūdavo priimamas, nes neturėjo aukštojo mokslo diplomo dailės srityje.

Personalinės dailininko parodos surengtos tik Lietuvai tapus nepriklausomai: galerijoje „Algimantas“ Panevėžyje (1995 m.) bei Panevėžio dailės galerijoje (2011 m.).

S. Petrausko tapyti neoklasikiniai, neorenesansiniai portretai ir autoportretai artimi šiaurietiškojo Renesanso – vokiečių, Nyderlandų ir Italijos quatrocento – tradicijai kartu su naiviosios tapybos stilistika.

Ne mažiau svarbi jo kūrybos dalis – meistriški, ironijos kupini piešiniai, neretai atitinkantys liaudiškąjį, anekdotinį stilių.

Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje ir daugybėje privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.

Sukūrė religinės tematikos paveikslų Lietuvos bažnyčioms – S. Petrausko-Bitlo darbų yra Paberžės Švč. Jėzaus Širdies, Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Papilės Šv. Juozapo, Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo, Prienų Kristaus apsireiškimo (palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas), Panevėžio Švč. Trejybės ir kitose bažnyčiose, koplyčiose bei privačiose kolekcijose.

2010 m. įkurtas Stasio Petrausko atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas.

2011 m. Panevėžio centre Ukmergės gatvėje pastatyta bronzinė skulptūra (aut. R. Idzelis), skirta dailininkui atminti.

2026-ųjų gegužę Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta Stasio Petrausko-Bitlo galerija.

The post Panevėžio Bitlas – mįslingiausia krašto legenda appeared first on Kauno savaitė.

Kurių netekome. Su visomis linksmomis ir sudėtingomis istorijomis.

Toks susitikimas vyko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje – pristatyta Jurgitos Lieponės knyga „Mūsų brangioji Gražina“ apie aktorę, laidų vedėją Gražiną Balandytę (1937–2020).

Numirsiu – darykit, ką norit

J. Lieponė naująją knygą parašė pati herojės nepažinodama, nemačiusi jos spektaklių.

„Pradžia buvo apsilankymas Gražinos namuose, kur dabar gyvena antrasis jos vyras Andrius Čigas. Būtent jis surinko didelį žmonos archyvą – laikraščių, žurnalų iškarpas, raštelius, prisiminimus. Be viso to knygos nebūtų buvę, nes kolegos kaip susitarę kartojo tik viena: nuostabi, ypatinga, išskirtinė. O tą juk ir taip visi žinome. Knygą labai papildė ir pokalbiai, ypač su režisieriumi Gyčiu Padegimu – jis tam tikra prasme užpildė trūkstamą dalį, pateikdamas teatro specialistų, teatrologų žvilgsnį į G. Balandytės fenomeną, papasakodamas apie ją kaip aktorę. Išskirčiau ir Vaivą Mainelytę – jos buvo sielos seserys, aktoriaus Dainiaus Svobono pasakojimą“, – pasakoja autorė.

Jautriausi momentai renkant archyvinę medžiagą buvo G. Balandytės laiškai.

„Juos skaityti leido Andrius. Kita vertus, manau, Gražina puikiai žinojo, ką po savęs palieka. Juk visą gyvenimą rašyto dienoraščio neliko… Gal sudegino ar išmetė – niekas nepasakys. Skirtingai nei laiškus. Ne tik savo, bet ir jai rašytus. Pirmojo vyro režisieriaus Raimondo Vabalo, rašytojo Kazio Sajos ir kt. Bendravimas su mama – ypač stiprus, šiltas ryšys. Pavyzdžiui, gavusi R. Vabalo pasiūlymą tekėti rašė mamai klausdama, ar pritars santuokai“, – kalbėjo J. Lieponė.

Jai šiek tiek gaila vieno – kad knyga neatsirado Gražinai dar esant gyvai, mat ši nesutikusi – kaip ir aktorė V. Mainelytė.

„Bandėme Vaivą kalbinti. Sakė: numirsiu – darykite, ką norit. Gražinos buvo tokia pati pozicija“, –šypteli.

Ir raukšlės išsilygina

Viešnia pasakoja, jog kaskart rašydama knygą taip įsijaučia į herojų, kad būna sudėtinga išlipti. Taip tarsi kartu nugyvena jo gyvenimą, gauna pamokų.

„G. Balandytės pamoka būtų apie drąsą. Pavyzdžiui, paskutinis jos spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“. Vaidino kiek leido jėgos. Nesvarbu, kad du ar trys insultai, širdies ligos, sveikatos problemos nuo vaikystės. Tačiau atsiremia į kolegos Dainiaus Svobono ranką – ir vėl scenoje. Stebuklas – atlaikė ir ilgą tekstą, ir spektaklio trukmę. Ryžosi – padarė. Drąsa Gražiną lydėjo nuo pat jaunystės. Medicinos seselė išdrįso tapti aktore. Atrankoje nė nežinojo, ką reiškia etiudas, tačiau į Klaipėdos teatrą pateko. Vaidinančią Palangoje pamatė Monika Mironaitė su tuomečiu vyru Juozu Baltušiu. Abu užsuko į grimo kambarį ir ėmė kalbinti: tau, mergaite, reikia į Kauną. Gražina drąsiai ryžosi palikti darbą Klaipėdoje, mylimą mamą, brolį ir vykti į nepažįstamą Kauną, nebijodama, ar priims profesionalų kolektyvas, kaip įsilies į trupę. Tai pamoka kartais eiti paskui jausmą ir daryti didelius dalykus, net jei atrodo baugu ar nedrąsu“, – pasakoja J. Lieponė.

Ar Gražina gailėjosi šio sprendimo, dabar sunku pasakyti.

Interviu gana atvirai kalbėdavo apie savo asmeninį ir kūrybinį gyvenimą.

Tad kartais išsakydavo abejonių, nes aktoriaus profesija išties sudėtinga.

„Sakydavo: būna aktoriui, kada neina vaidmuo. Tada jautiesi tarsi malkas kirstum. Bet teatras yra teatras, čia labai gražių dalykų gal net daugiau negu negražių. Tad kai vaidmuo tau pasiduoda, jauti tą publikos atgalinį ryšį – „tada ir raukšlės išsilygina“, – šypteli knygos autorė.

Palikta be smegenų

J. Lieponės teigimu, tarp išskirtinių G. Balandytės savybių – gebėjimas valdyti žodį, žaismingumas, šmaikštumas, humoro jausmas, pomėgis krėsti pokštus.

Štai keli pavyzdžiai.

Rūpindamasis žmonos sveikata A. Čigas nupirko dviratį treniruoklį. Tačiau Gražinai sportas buvo didžiausias gyvenimo nesusipratimas. Tad užsodindavo ant treniruoklio brolio dukterų vaikus – ir šie prisukdavo tų kilometrų.

Po insulto buvo sutrikusi aktorės kalba – negalėjo ištarti raidės „r“. Tačiau jos laukė spektaklis, kuriame turėdavo pasakyti „trečiadienis“. Tad pastarąjį žodį pakeitė – „penktadienis“.

Sutuoktinis labai mėgdavo valgydamas skaityti laikraštį. Tad Gražina jam į sriubos lėkštę įdėdavo kiaurą šaukštą. Kartą net laikraštį padegė. Andrius: „Gražina, pas mus kažkas dega.“ O ši: „Tu pats.“

Gražina buvo pirmasis žurnalo „Nemunas“ viršelio veidas. Tačiau dėl kitokio formato numeris išleistas blogai iškadravus – be aktorės galvos viršutinės dalies. Gražina į sutiktuves eiti atsisakė, nes „nupjovė pakaušį, tad likau be smegenų“.

Žinutė žurnalistui Audriui Musteikiui: „Laikausi iš pasipūtimo. Šiandien operavo dar kartą. Nuodėmių išrišimo nebereikės – kančiomis išpirkau.“

Sparnuota frazė: „Repeticijos yra netalentingiems, o grimas – negražiems.“

Kaune sklando legenda, kad G. Balandytė vieną iš kolegų įkalbino nueiti į komitetą atsiimti partijos apdovanojimo. Žmogus nuėjo – žinoma, jokio apdovanojimo nebuvo.

„Tačiau, kaip sako D. Svobonas, ant jos negalėjai pykti, nes taip tau parodydavo tavo paties kvailumą“, – pasakoja J. Lieponė.

Gera žinia Panevėžiui ir panevėžiečiams – jau šiemet ar 2027-ųjų pradžioje bus išleista nauja J. Lieponės knyga – apie panevėžietį režisierių Raimundą Banionį, jo tėvą aktorių Donatą Banionį, maestro Juozą Miltinį Raimundo akimis, panaudojant jo sukauptus archyvus.

„Matau didelę vertę rašytuose pasakojimuose. Juk žmonės miršta, nuotraukos lieka, o prisiminimai – ne“, – sako J. Lieponė.

The post Gražina Balandytė: grimas – tik negražiems appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio muzikinio teatro istorijai ir žmonėms, kūrusiems bei kuriantiems teatrą šiandien, skirtoje tinklalaidėje „Teatro DNR“ apie pirmuosius žingsnius Aukštaitijos sostinėje, santykį su teatru ir didžiausiu bei ryškiausiu Aukštaitijos profesionaliu pučiamųjų orkestru „Garsas“ pasakoja jo dirigentas Martynas Bražas.

Pašnekovą kalbina Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė.

Martynai, papasakok, koks buvo tavo pirmasis įspūdis atėjus dirbti į teatrą? Kada pajutai, kad iš tiesų dirbi teatre?

Tas pirmasis žingsnis man buvo labai didelis įvykis – tiek profesine prasme, tiek ir asmeniškai. Visada buvau žmogus, kuris stengiasi atsidurti sudėtingesnėse situacijose, kad galėtų tobulėti. Atvykęs dirbti su pučiamųjų orkestru „Garsas“, buvau be galo susijaudinęs.

Prieš tai, kaip trombonininkas, turėjau nemažai scenos baimės, su kuria teko dirbti, domėtis psichologija. Tad ir čia tas jaudulys buvo labai stiprus. Bet, pamenu, užteko kokių penkių minučių darbo su orkestru ir viskas tarsi atsipalaidavo. Supratau, kad čia galiu kurti, daryti kažką gražaus.

Tiesa, buvo ir įvairių abejonių. Net tėvai klausė: „Kur važiuoji? Į Panevėžį?“ Buvo visokių stereotipų.

Tačiau atvykęs pamačiau visai kitokį miestą – jau tada jis keitėsi, o šiandien Panevėžys yra labai gyvas, šiltas ir kultūriškai patrauklus.

Panevėžio muzikiniame teatre dirbi jau septynerius metus. Kiek tau buvo metų, kai atvykai čia? Ar jau buvai baigęs studijas?

Atvykau būdamas 24-erių. Dar studijavau, turėjau ir kitų planų, bet čia radau erdvę save išbandyti.

Mane visada žavėjo pučiamųjų muzika, o darbas su tokiu orkestru labai inspiravo.

Didelę įtaką mano sprendimui turėjo pedagogai – Marius Balčytis, kuris skatino išbandyti naujus dalykus, ir profesorius Dainius Pavilionis. Kai papasakojau jam apie planus, tiesiog pasakė: „Atvažiuok – reikia mokytis.“ Tas palaikymas buvo labai svarbus.

Naujiems orkestro nariams dažnai užduodi klausimą: kas jiems yra teatras. Tad dabar noriu paklausti tavęs – kas tau yra teatras?

Turbūt todėl ir užduodavau šį klausimą, kad pats ieškojau atsakymo. Man muzika ir teatras visada buvo susiję su jausmais.

Galiausiai atsakymą man padėjo rasti pats teatras.

Labai įstrigo režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ mintis, kad teatras yra žmogaus esmės tyrinėjimas. Tai labai tikslu.

Teatras leidžia ne tik kurti, bet ir pažinti save – per kūrybą, per muziką, per santykį su kitais. Tai erdvė, kurioje gali ištransliuoti savo vidų.

Kaip įvyko tavo perėjimas į Muzikinį teatrą? Juk pradėjai nuo darbo su pučiamųjų orkestru.

Taip, mano pirmieji dirigento žingsniai buvo būtent su pučiamųjų orkestru „Garsas“, kuris 2017 metais tapo Muzikinio teatro dalimi.

Į teatrą atėjau ne iš karto – pirmiausia buvo mažesni dirigavimo darbai, epizodai.

Bet teatras visada traukė. Jame kūryba yra emociškai labai stipri. Suvokiau, kokia tai galimybė – juk ne kiekvienas gali dirbti su tokiais kolektyvais.

Tai laikau ir sėkme, ir privilegija. Labai svarbus buvo ir žmonių palaikymas. Jei ne kolektyvas, jei ne tas priėmimas, galbūt mano kelias būtų pakrypęs visai kita linkme.

Šiandien kalbame ir apie Muzikinio teatro istorijos fiksavimą. Koks buvo tavo santykis su jau susiformavusia teatro ir orkestro istorija, kai atėjai čia?

Abu orkestrai turi savo stiprias istorijas. Pučiamųjų orkestrui „Garsas“ – daugiau nei šešiasdešimt metų, jis – vienas seniausių orkestrų Lietuvoje. Ir tai labai įpareigoja.

Visada siekėme išlaikyti tradicijas, bet kartu ieškoti naujų formų, naujų skambesių. Norėjosi keisti ir publikos požiūrį – parodyti, kad pučiamųjų muzika gali būti moderni, įspūdinga, netikėta.

Manau, per tuos metus tai pavyko. O po kiekvieno gero koncerto vis tiek kyla klausimas – kas toliau?

Kalbant apie Muzikinio teatro orkestrą, jis taip pat stipriai atsinaujinęs. Čia dirba labai talentingi žmonės, kurie ir kuria rezultatą.

Nors teatras dar neturi šimtmečius skaičiuojančių tradicijų, bet turime gerbti jo kūrėjus – žmones, kurie jį įkūrė ir puoselėjo kaip savo gyvenimo dalį.

Šiandien mūsų užduotis – kurti savitą teatrą, artimą mūsų publikai ir miestui.

Man atrodo, dabar išgyvename tam tikrą renesanso laikotarpį – tiek orkestrams, tiek visam teatrui. Svarbiausia – judėti pirmyn ir kurti toliau.

Ištrauka iš Panevėžio muzikinio teatro tinklalaidės „Teatro DNR“

The post Martynas Bražas: teatras leidžia ne tik kurti, bet ir pažinti save appeared first on Kauno savaitė.

Jei pokalbį su režisieriumi moderuos teatro žmogus, turbūt jis labiau pakryptų apie kūrybos procesus ir aspektus. Jei filosofas – apie filosofiją.

Taip ir nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur vyko susitikimas-diskusija „Šliogerinėjimai apie bulviaregystę“.

Pristatyta teatro „Menas“ premjera – spektaklis „Bulvės metafizika“ A. Šliogerio filosofijos motyvais. Pokalbį su jo režisieriumi Orestu Razumu moderavo A. Šliogerio mokinys – filosofas, žurnalistas, politologas Paulius Gritėnas.

Kasdieniuose dalykuose

P. Gritėno teigimu, „Bulvės metafizika“ – išskirtinė Arvydo Šliogerio knyga, parašyta aforizmų stiliumi.

„Kas apskritai yra metafizika? Jei trumpai, mes labiau susipažinę su fizika kaip kūnų judėjimu. Mokykloje mokomės, kaip sąveikauja kūnai, sklinda garsas, šviesa ir kt. O metafizika susijusi ne su fizikiniais procesais, o su tokiais dalykais kaip siela, būtis, Dievas, laisva valia ir pan. Garsiausias A. Šliogerio mokinys Naglis Kardelis pateikia du paaiškinimus, kodėl „Bulvės metafizika“. Pirma, Arvydo mąstymas aukštomis materijomis buvo susijęs ne su abstrakcijomis, metafiziniais narpliojimais, o su konkrečiu daiktu. Tokiu kaip žemėje glūdinti bulvė. Būtent čia, susitikime su konkrečiu dalyku, yra metafizikos prigimtis. Supranti, kad ši bulvė kitokia nei visos, tačiau kartu ji turi visuotinumo savybių. Antra, bulvė turi akutes, gali į mus pažiūrėti. O A. Šliogerio filosofijoje matymas svarbiau negu mąstymas. Tai nebūtinai reiškia konkrečiai regėti – tiesiog suvokti daikto unikalumą, o tik tada apipinti sąvokomis, paaiškinimais ir t. t. Mano paties nuomone, „Bulvės metafizika“ yra gražus, ironiškas, švelnus Arvydo priminimas, kad didieji dalykai, didžiosios filosofinės tiesos egzistuoja labai arti mūsų, tokiuose kasdieniuose dalykuose kaip bulvė, kurią skusdamas gali ne pabėgti nuo kokio nors Georgo Hėgelio, Imanuelio Kanto ar visų kitų keliamų idėjų, o netgi atvirkščiai – dažnai kasdieniškose situacijose būname paliesti filosofijos“, – svarsto P. Gritėnas.

Nekuria iliuzijos

O. Razumas pasakoja „Bulvės metafizikos“ Panevėžio teatre „Menas“ ėmęsis kone rinkodaros tikslais.

„Kasmet „Menas“ organizuoja konkursą jauniems režisieriams – suteikiama proga pastatyti spektaklį, tačiau jis turi būti susijęs su Panevėžiu. Su kolege Marta, abu kauniečiai ir filosofijos studentai, nutarėme teikti paraišką ir galvojome: ką mes galime pasakyti apie Panevėžį? Kokie įvykiai, žmonės čia gyvena? A. Šliogeris jokia prasme mums nebuvo naujiena, tik nežinojome, kad jis yra panevėžietis, miesto garbės pilietis, žmogus, ne sykį rašęs apie Panevėžį. Taip ir ėmėmės idėjos pastatyti spektaklį apie Šliogerį. Tokia tema sėkmingai apgavome „Meno“ vadovybę. Jie mums suteikė galimybę“, – šypsosi režisierius.

„Noriu kalbėti apie filosofiją teatre ir toliau. Ar remsiuosi A. Šliogerio kūrybos motyvais? Bent artimiausiu metu tikriausiai ne, kol po kokių 30–40 metų gal išties suprasiu, apie ką jis rašo.“
O. Razumas

Tačiau laimėti konkursą buvo tik vienas etapas. Antras – surasti, kaip A. Šliogeris atsispindėtų spektaklyje.

„Iš pradžių ketinome statyti panašios formos kaip knyga „Bulvės metafizika“ kūrinį – iš aforistinių minčių, etiudų, visa tai lipdyti į bendrą paveikslą, kuriuo neva perteiksime tai, ką išties norėjo pasakyti Šliogeris. Visgi greit supratome – būtų gana neįdomu. Kita vertus, jei žmogus išties nori susipažinti su Šliogerio filosofija, – tiesiog skaitys, o ne ieškos prieigos per tarpininką. Atmetėme ir biografinio spektaklio idėją. Galiausiai nusprendėme kalbėti apie tai, kaip mes tam tikra prasme gyvename didžiųjų filosofijos šešėlyje, kaip juos suprantame arba tam tikros jų temos atsiskleidžia kiekvieno iš mūsų gyvenime. Taip yra ir su Šliogeriu. Nekuriame iliuzijos, kad esame kompetentingi jį tinkamai pristatyti, bet naudojame kai kuriuos fragmentus kaip kontrapunktą pasakojamai istorijai“, – teigia O. Razumas.

Trečia kategorija

Naujasis spektaklis pasakos istoriją, kurioje atsiskleidžia filosofinės temos.

„Miršta vienos Panevėžio šeimos tėvas, artimieji nebeturi kur jo laidoti dėl biurokratinių nesklandumų. Ką jie daro? Svarsto, kaip pasikeičia gyvenimas, kai ištinka tokia nelaimė. Iškyla mirties, prasmės temos, kas išties yra tikra, kaip reikėtų gyventi. Ne viskas, ką sako aktoriai, reprezentuoja Šliogerio pozicijos, bet tokio tikslo ir neturėjome. Man gana įdomu interpretuoti ir naratyvus, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra jo. O pats spektaklis galėtų atstovauti filosofiniam teatrui. Jis ir anonsuojamas kaip filosofinė tragikomedija apie mirtį ir mirtį“, – sako O. Razumas.

Jo įsitikinimu, filosofinis teatras galėtų būti skirstomas į tris kategorijas.

Pirmas – pasakoti apie tam tikrus filosofijos istorijoje pasirodančius naratyvus (tarkim, supažindinti su Sokratu – kaip gyveno, buvo įkalintas, nusprendė nusižudyti).

Antras – teatrinėmis priemonėmis perteikti filosofinius tekstus.

Trečias – pasakoti tam tikrą, galbūt ir kituose spektakliuose sutinkamą istoriją, tačiau naudoti filosofo tekstų, interviu nuotrupas.

Spektaklis „Bulvės metafizika“ priklauso būtent pastarajai kategorijai.

Iki galo

Paties O. Razumo ryšys su filosofija gimė dar mokykloje.

„Kodėl žmonės pasuka į filosofiją? Įprastai juos kažkas ištinka, jiems kažko nepakanka, jie nori sužinoti kažką daugiau. Sunku įvardyti, kokios naudos ar vertės turi filosofija (ir netgi neciniška prasme – kad turint filosofijos išsilavinimą nežinia ką daryti su gyvenimu). Taip, mes perskaitėme nemažai tekstų, o šie padeda geriau suvokti tam tikrus pasaulio reiškinius“, – teigia režisierius.

Panašiai nutiko ir P. Gritėnui.

„Mano santykis su filosofija buvo gana atsitiktinis. Žinojau, kad tokia egzistuoja, bet buvau devintokas, kai į rankas paėmiau G. Hėgelio „Istorijos filosofiją“. Savaime suprantama, nieko nesupratau. Arba maniau, kad suprantu, tačiau paaiškėjo – klaidingai, man trūksta išmanymo, kitų mąstytojų konteksto. Bet kodėl užsikabinau? Ir taip daug skaičiau, bet man filosofija buvo papildomas stalčiukas, kuriame viskas dar giliau. Kas ne tik konstatuoja, jog žmogaus gyvenimas turi prasmę arba jos neturi, gėris arba blogis egzistuoja, o mes vienaip ar kitaip turime apsispręsti įvairiose situacijose. Man tai buvo patyrimas, kad kažkas išties paklausė to papildomo klausimo. Taip staiga suradau savo vietą, įrankį, kuriuo galiu kalbėti apie dalykus, kurie ir man buvo tokie asmeniški. Suvoki, kad tavo nežinojimas kažkokiu lygmeniu paliečiamas ir bandoma į tai atsakyti. Man atrodo, filosofijos esmė – mes išdrįstam ištraukti stalčiuką iki galo ir užduoti klausimų, kurie yra nepatogūs“, – svarsto P. Gritėnas.

Išlaikyti santykį

Ambicijos ištraukti stalčiuką bus ir spektaklyje „Bulvės metafizika“.

„Filosofija suteikia tam tikrą konceptualų atspirties tašką, kuris leidžia kitaip kalbėti apie tas pačias mus visus ištinkančias situacijas, problemas, reiškinius, fenomenus. Taip, didžioji dalis spektaklių, pjesių iš esmės rutulioja tas pačias temas: mirtį, gyvenimą, prasmę, kaip reikėtų elgtis. Filosofija leidžia prie viso to prisiliesti ne iš gyvenimiškos patirties, o iš tolimesnio taško, kur kalbama jau ne tiek apie pačius daiktus, kiek apie viršuje esančius, žmonijoje atsikartojančius konceptus“, – teigia O. Razumas.

Jeigu bus galimybių, režisierius sieks kurti tokio pobūdžio spektaklius, išlaikyti filosofijos santykį.

„Noriu kalbėti apie filosofiją teatre ir toliau. Ar remsiuosi A. Šliogerio kūrybos motyvais? Bent artimiausiu metu tikriausiai ne, kol po kokių 30–40 metų gal išties suprasiu, apie ką jis rašo. Tada galėsime pastatyti antrą dalį. Bet artimiausiu metu tikrai turiu ne vieną idėją spektakliams ir pasirodymams, inspiruotiems įvairių filosofų“, – šypsosi režisierius.

„Bulvės metafizika“ teatre „Menas“ prasideda gegužės 2–3 dienomis.

The post Ar bulvė gali kalbėti apie mirtį ir prasmę? appeared first on Kauno savaitė.

Nuolat gyvendama tarp repeticijų, koncertų, konkursų ir tarptautinių festivalių, Z. Rimkuvienė vis dėlto randa laiko ir kitokiam menui: knygoms, muzikai, teatrui, kinui ir parodoms.

Ką renkasi choreografė, iš arti pažįstanti scenos magiją ir jos kainą?

Šiais metais sukanka 50 metų, kai dirbu choreografe.

O pradžia buvo 1976 m. dar studijuojant Klaipėdos menų fakultete, kai vienoje iš Klaipėdos vidurinių mokyklų ir parengiau šokėjus 1977 metų Lietuvos moksleivių dainų šventei.

Panevėžyje dirbu nuo 1977 m vasaros. Atvykau diplominei praktikai, o įgijusi baletmeisterės-pedagogės kvalifikaciją dirbu ligi šiol.

Panevėžyje mano pradžia – Statybos tresto kultūros ir sporto rūmai Šermukšnių gatvėje, kur įkūriau ir išugdžiau vaikų ir jaunimo šokių ansamblį „Grandinėlė“. 1980 metais Linų gamybiniame susivienijime „Linas“ įkūriau suaugusiųjų šokių ansamblį, kuriam vadovauju jau 45 metus. Pernai pavasarį šis ansamblis apdovanotas aukščiausia mėgėjų meno nominacija „Aukso paukšte“.

Darbas su meno kolektyvais atima daug laiko. Tai ne tik repeticijos, pasirengimas koncertams, konkursams, bet ir programų parengimas tarptautiniams šokių festivaliams. O jų mano kraičio skrynioje jau 170 (nuo 1989 -ųjų metų, kai išvykau į pirmąjį tarptautinį šokių festivalį Bielsko-Biala pietinėje Lenkijoje).

Pati kasmet rengiu du respublikinius šokių festivalius: kovo mėnesį vaikų ir jaunimo šokių festivalį „Mus jungia draugystė“, o rudenį – suaugusiųjų „Dar ratą ratelį“.

Tačiau šalia choreografinio darbo kaip kolektyvų meno vadovės lieka ir truputis laiko apsilankyti teatre, parodose ir, žinoma, pramoginiuose koncertuose.

KNYGA

Kaip tik šiuo metu skaitau Janinos Radvilės knygą „Niekada nevėlu gyventi“. Ji skirta tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas, tiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už jį, kurie gyvena, turėdami savo tikslus ir jų siekdami, stebėdami, atpažindami, kas jiems trukdo, ir bandydami tai keisti. Kurie nori nugyventi jiems skirtą laiką žemėje kuo prasmingiau – svajoti, planuoti, išdrįsti.

MUZIKA

Vienareikšmiškai mano favoritas – auksinio balso atlikėjas, panevėžietis Kastytis Kerbedis.

Apsilankiau jo koncerte pernai gruodį Panevėžyje. Tai buvo nuostabi Kastyčio kalėdinė dovana Panevėžio miestui ir šiam kraštui. Išties – jis man toks vienintelis ir brangiausias balsas sielai.

FILMAS

Rekomenduočiau pažiūrėti Dariaus Dapkaus ir Ievos Šakalytės dokumentinį filmą „Šventė“.

2024-aisiais Lietuva minėjo Dainų šventės šimtmetį. Toje nepaprastoje šventėje dalyvavau su Panevėžio kultūros centro šokių ansambliais „Grandinėlė“, „Linas“ bei K. Paltaroko gimnazijos kolektyvu „Spindulėlis“.

Dokumentiniame filme parodomi Dainų šventės užkulisiai, kur gimsta magija: šventės pasiruošimo jaudulys ir iššūkiai, per kartų kartas keliaujantis žmogaus talentas ir visa apimantis vienybės jausmas.

Dar viena šventė laukia 2026 metų vasarą. Po 10-ies metų pertraukos Vilniuje vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė, kurioje šoks, dainuos ir muzikuos tūkstančiai Lietuvos vaikų ir moksleivių – daugiau nei 23 000 dalyvių. Joje rengiamės dalyvauti ir panevėžiečiai.

SPEKTAKLIS

Siūlau apsilankyti Juozo Miltinio dramos teatre ir pažiūrėti Aleksandro Špilevojaus režisuotą spektaklį „Sala, kurios nėra“.

Tai spektaklis apie žymaus režisieriaus Juozo Miltinio Panevėžio teatro kūrimosi pradžią,

apie buvusius jo legendinius mokinius – aktorius, kuriems teatras buvo meno šventovė arba sala, kurioje jie pasiaukojamai kūrė.

Užaugau su ta legendine karta. 1973 metais baigiau J. Miltinio teatro studiją ir pažįstu visą senąją aktorių karta.

PARODA

Paskutinė aplankyta ir įspūdį padariusi paroda Panevėžio dailės galerijoje „Daugiabalsė žemė“, skirta Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros 95-erių metų sukakčiai paminėti.

Parodoje pristatomi studentų, jaunųjų alumnų ir dėstytojų darbai, sukurti 2020–2025 m.

Joje taip pat eksponuojami ir menininkų, dėstančių šioje katedroje kūriniai.

Magiška matyti ir bandyti suvokti, kaip molis menininko rankose tampa ne tik forma, bet ir įgauna prasmę. Paroda tebeveikia – rekomenduoju ją aplankyti.

The post Zita RIMKUVIENĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Jei reikia, ji išpieš 1000 kvadratinių metrų freską prekybos centre ir nulipdys šešių metrų jautį, išdekoruos motociklo baką ar net vilkiko kabiną.

O tada, tarsi viso to būtų maža, ramiai grįš į studiją ir visa siela pasiners į tapybą ant drobės.

Stebi veidus

Panevėžyje gyvenanti ir kurianti dailininkė Lina Bieza savo naujausioje parodoje „Emocijos“ žiūrovą kviečia į akistatą su veidu – ne kaip forma, o kaip vidinio pasaulio atspindžiu. Daugiau nei tris dešimtmečius freskų ir bareljefų tapybos srityje dirbanti menininkė šįkart pasuka kita kryptimi: nuo monumentalių sienų – prie drobės, nuo architektūrinių paviršių – prie žmogaus išraiškos.

Panevėžio centre, „Senamiesčio galerijoje“ eksponuojamos parodos „Emocijos“ idėja, pasak autorės, gimė iš paprasto, bet ją visada dominusio stebėjimo: „Mėgstu stebėti veidus. Jaunas žmogus dar yra toks, kokį genetika davė, bet vyresnio veidas jau atspindi, ką jis per gyvenimą susidėjo vidun.“

Paveikslai pradėjo gyventi

Impulsas drobėje atspindėti emocijas atsirado po apsilankymo parodoje Vienoje, kur menininkę sužavėjo ekspresyvūs žmonių biustai.

„Pagalvojau, būtų įdomu juos ne lipdyti, o nutapyti“, – pasakoja L. Bieza.

Tradiciškai biustas siejamas su statiškumu, monumentaliu rimtumu, tačiau L. Biezos darbuose jis tampa emociniu portretu – šelmišku, sarkastišku, sutrikusiu ar net dramatišku.

Emocijas atspindinčių paveikslų serija prasidėjo nuo vieno darbo – didelio, su tuščia erdve prieš žiūrovą.

„Norėjau palikti vietos vaizduotei – kiekvienas gali įsivaizduoti, į ką jis žiūri: vorą, obuolį ar kojinę“, – sako autorė.

Įdomu ir tai, kad tapydama menininkė pastebėjo neįprastą efektą – išdžiūti palikti darbai studijoje pradėjo gyventi.

,,Stovi ir atrodo, kad jie tarpusavyje bendrauja“, – sako L. Bieza.

Vienas – su šypsena, kitas – su panika, trečias – su kandžia grimasa.

Darosi lėkšta

Paklausta, ar šiuolaikiniai žmonės dar leidžia sau giliai jausti, autorė kalba be idealizavimo. „Dabar viskas tampa labiau lėkšta. Vieni dramą padaro iš ištirpusių ledų, kiti – ir tikrų tragedijų nebedramatizuoja“, – svarsto ji.

Anot L. Biezos, parodos „Emocijos“ tikslas nėra pamokslauti ar aiškinti.

Menininkė nemėgsta darbų, kuriems reikia šalia kabinti A4 formato paaiškinimą.

Jai svarbu, kad paveikslas būtų suprantamas skirtingam žiūrovui – vienam tai bus „fainas veidas“, kitam – gilesnis emocinis naratyvas.

Svarbiausia, kad kūrinys liktų žiūrovo atmintyje. Kad po savaitės, mėnesio ar metų iškiltų atmintyje kaip kvapas, muzika ar trumpa, bet stipri emocija.

„Norėčiau, kad emocija įsirašytų į emociją“, – sako menininkė.

Paroda „Emocijos“ – tai susitikimas su veidu, kuris nebijo būti ironiškas, paikas, sarkastiškas ar trapus.

Ir kartu – priminimas, kad tikros emocijos prasideda ne drobėje, o žiūrovo viduje.

Sienomis nebelaipo

L. Bieza daugiau nei 30 metų dirbo su freskomis ir bareljefais, tyrinėjo Europos kultūros paveldą, tobulinosi pas mokytojus iš Olandijos ir JAV.

Jos darbai puošia viešuosius ir privačius interjerus, tarp jų – ir prekybos centro Panevėžyje, kuriame L. Bieza sukūrė daugiau nei 1000 kvadratinių metrų freskų bei šešių metrų aukščio jaučio skulptūrą.

Tačiau šiandien Lina renkasi kitą mastelį.

„Per sena sienom laipioti“, – juokiasi menininkė.

Tapyba ant drobės jai tapo galimybe eksperimentuoti laisviau, dirbti su niuansais, tekstūromis, subtiliais atspalviais.

L. Bieza pripažįsta, kad jos požiūris į stilių laikui bėgant keitėsi – tai, kas jaunystėje atrodė teplionė, šiandien jai yra aukštesnio lygio meistrystė.

Nuo juvelyrikos iki dekoruotos vilkiko kabinos

L. Bieza neslepia – jai nuobodu daryti tą patį.

„Kai man sako: ,,pasirink vieną dalyką ir jį šlifuok“, man neįdomu. Turi būti azartas“, – šypsosi menininkė.

Tapyba jai – tik viena iš formų.

Ji projektuoja juvelyriką, yra baigusi tatuiruočių mokymus, dirba su aerografija – tapo motociklų bakus, automobilius, o neseniai menininkė dekoravo netgi vilkiko kabiną.

Pastarąjį darbą L. Bieza vadina labai malonia patirtimi: didžiulis paviršius, mastelis, laisvė – tarsi grįžimas prie freskų, tik kita forma.

Šis blaškymasis – ne atsitiktinis. Tai sąmoningas kūrėjos pasirinkimas plėsti ribas.

„Mėgstu stebėti veidus. Jaunas žmogus dar yra toks, kokį genetika davė, bet vyresnio veidas jau atspindi, ką jis per gyvenimą susidėjo vidun.“

L. Bieza

Skulptūros studijos leidžia jai geriau suprasti formos tūrį, todėl ir tapomi biustai turi aiškų trimatį svorį.

Freskų patirtis išmokė mąstyti masteliu – net dirbdama ant drobės ji komponuoja taip, lyg kūrinys turėtų kvėpuoti erdve.

Aerografija išugdė precizišką paviršiaus kontrolę, gebėjimą subtiliai valdyti šviesos perėjimus.

Visa tai susideda į vieną – techninę laisvę. Ji gali rinktis: dirbti realistiniu principu, remtis impresionistine potėpio energija ar jungti abu metodus viename paveiksle.

L. Biezos kūryboje nėra baimės klysti ar išbandyti.

Atsisakė neeilinio pasiūlymo

L. Biezos kūrybinis kelias prasidėjo anksti – nuo mokyklinių stendų, kino afišų piešimo, darbo gamykloje dailininke.

Vėliau – užsienio projektai Švedijoje, Vokietijoje, Izraelyje.

L. Bieza buvo atrinkta savo meistriškais potėpiais prisidėti kuriant tapytą filmą „Kaimiečiai“, režisuotą DK Velchman ir Hugo Velchmano, kurių kitas darbas –„Jūsų Vincentas“ nominuotas „Oskarui“.

Visgi panevėžietė tokio pasiūlymo atsisakė – monotoniškas darbas nuo 8 iki 17 valandos, pasak jos, būtų nužudęs kūrybos džiaugsmą.

Šis sprendimas atskleidžia menininkės santykį su kūryba: ji renkasi ne prestižą, o laisvę. Ne projektą, kuris gerai skamba CV, o procesą, kuris negesina vidinio impulso.

L. Bieza įsitikinusi: kūryba turi teikti azartą. Jei jo nebėra, reikia keisti kryptį.

The post Sienos, vilkikai ir drobė: kai kūryboje nėra ribų appeared first on Kauno savaitė.

Kadaise dėl kiekvienos operos premjeros į Vilnių skubėjusi, o Panevėžio teatrą dešimtis kartų lankydavusi kultūros mylėtoja šiandien sako jos patirianti mažiau, bet vis tiek gyvenanti knygų, muzikos, kino ir scenos įspūdžiais.

Rubrikoje „Rekomenduoja meną“ Albina dalijasi tuo, kas jai šiandien svarbiausia: viltingomis knygomis, sakralios muzikos patirtimis ir spektakliais, kurie vis dar sugraudina.

„Kol Naujamiestyje buvo mano kartos draugų, aplankydavom visas premjeras Operos ir baleto teatre – vilniečiai tiek nepažiūrėdavo, kiek mes. Pildavome į Vilnių dėl kiekvienos premjeros.

O dabar nedrįstu prašytis į jaunimo mašiną.

Nors Naujamiestis gana arti Panevėžio, man, nevairuojančiai, kultūros pasiekiamumas nėra paprastas“, – sako A. Saladūnaitė.

Ilgametė bibliotekininkė, net ir pasitraukusi į užtarnautą poilsį, neatitrūko nuo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos gyvenimo, dargi savanoriaujanti jos renginiuose.

„Tiek dar galiu sau leisti, nes šiokiadieniais iš miesto į Naujamiestį yra autobusas 19.30 val. ir suspėju po renginio grįžti. O į spektaklius savaitgaliais galiu atvažiuoti nebent su kuo nors susitarusi“, – pasakoja Albina.

Šviesuolė pripažįsta besiilginti jaunystės laikų, kai spektakliai Panevėžyje vykdavo kone vidury dienos – 15 val.

„Fantastika tokiems kaip aš kaimo žmonėms! Su Silvestru Gaižiūnu, literatūrologu, gyvenančiu Karsakiškyje, irgi nemašinuotu, pasikalbame, kaip anuomet būdavo gera – į kaimus kursuodavo autobusai ir vakarais, galėdavai ir į spektaklį, ir į koncertą nueiti. Dabar vakarinių renginių mieste nebeturiu galimybės aplankyti“, – pripažįsta A. Saladūnaitė.

KNYGA

Vis sau prisiekiu nebepirkti knygų, bet vėl nueinu į knygyną ir išeinu su nauja.

Dabar ant mano stalo šventojo Tėvo – popiežiaus Pranciškaus autobiografija „Viltis“. Pirmoji istorijoje išleistas popiežiaus autobiografija!

Nebegaliu skaityti romanų. Viskas su jais gerai, bet man nebeteikia džiaugsmo. Knygoje „Viltis“ Šventasis Tėvas kalba kaip popiežius, bet atpažįsti jame paprastą žmogų – prieš mirtį Dievo meldžia, kad nebūtų labai daug skausmingos kančios. Tai labai didelio žmogaus istorija, kuris, kaip pasakoja, niekada nepuoselėjo jokių vilčių tapti popiežiumi.

Viltinga Liudviko Jakimavičiaus kūryba. Jau po jo mirties draugai išleido šio autoriaus knygas:

jo trumpų pasakojimų-esė „Koheleto vėjas“, poezijos rinktinę „Dar pabūsiu“. Jose randi, kas svarbu šių dienų tikrovėje – autorius matė, jautė, išgyveno, bandė apie tai kalbėti savo kūryba.

MUZIKA

Ne dėl to, kad šeštadienį stovėdama ant vienos kojos sausakimšoje Kristaus Karaliaus katedroje klausiausi „Gailestingumo oratorijos“, esu Algirdo Martinaičio gerbėja. Tai tikrai nebe pirmas mano girdėtas jo kūrinys. Oratoriją „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ girdėjau visokiomis variacijomis – ir pučiamųjų, ir styginių.

Bet katedroje klausydamasi „Galestingumo oratorijos“ jaučiausi kitoje dimensijoje.

O prie mūsų tautos genijaus M. K. Čiurlionio glaudžiuosi nuo ankstyvos jaunystės. Buvau aštuntokė, kai kažkas padovanojo jo plokštelę su simfoninėmis poemomis „Jūra“ ir „Miške“. Gal dėl to, kad gyvenau kaime, visiškoje pamiškėje, tos muzikos klausiausi pakerėta. Mama sakydavo: vaikeli, sutrinsi tą plokštelę. Jūrą pirmą kartą pamačiau jau tada, kai buvau klausiusi „Jūros“. Ir šiandien žiūrėdama į jūrą išgyvenu tą jaunystės patirtį – girdžiu skambantį M. K. Čiurlionį.

Man labai gražu ir sakralios lietuviškos giesmės – taip gražu, kai anykštėnai išgieda A. Baranausko „Anykščių šilelį“.

Įstrigusi Jurgio Baltrušaičio mintis: buvo laikas, kai žavėjo tik L. van Bethoveno 9-oji simfonija, o dabar nieko nėra gražesnio už patvorių žolę ir žvirblio čirškėjimą.

Su amžiumi vis labiau norisi begalinio tikrumo ir paprastumo.

FILMAS

Labai patiko filmas „Smėlis tavo plaukuose“ su mūsų kino žvaigždėmis Jūrate Onaityte, Juozu Budraičiu. Tai mano paskutinis matytas filmas. O prieš tai žiūrėjau dokumentinį filmą „Mūza“ – apie pianistę Mūzą Rubackytę. Solidūs filmai.

Pažiūriu ir LRT vakarais rodomus filmus.

SPEKTAKLIS

Sukus apsukus sakysiu – „Sala, kurios nėra“, režisuotas Aleksandro Špilevojaus Juozo Miltinio dramos teatre.

Kai atvažiavau į Panevėžį, gyvenau su Juozo Miltinio spektakliais. Tą patį peržiūrėdavau gal 15, gal 20 kartų. Tais sovietiniais metais, atrodo, teatre stebuklus rasdavai – eini namo iš spektaklio ir ašaroji.

Bet netgi šiandienos jaunimui „Sala, kurios nėra“ padarė įspūdį. Pažįstama akušerijos studentė po spektaklio pasakė: manęs nieko neklauskit, leiskit tylėti. O man pačiai per spektaklį ir verkti, ir įsižnybti norėjosi.

The post Albina SALADŪNAITĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.