Linų neliko, bet upytiečiai neleidžia senosioms tradicijoms nugrimzti į užmarštį. Dabar lino kelią nuo lauko iki drabužio jie demonstruoja Upytės amatų centre ir vieninteliame Lietuvoje Linų muziejuje. Tik čia dar galima pamatyti, kaip atrodo senolius rengdavę pluoštiniai linai.

Ilgas lino kelias

Gyvojo paveldo – praeities gyvenimo akcentų beieškant neabejotinai išplaukia ir pasakojimai, susiję su linais: didžiuliuose laukuose augintais, rankomis rautais, į pėdas rištais, mintais, bruktais, šukuotais, suktais, verptais.

Buvo laikas, kai pluoštinius linus Lietuvos kaimuose augindavo kiekvienas ūkininkas.

Juk be namuose austų lino drobių nebūtų buvę nei kuo apsirengti, nusišluostyti, vaikų vystyti, nei ką pasikloti.

Visur augintas, visų naudotas linas savo ilgo kelio pėdsakus paliko lietuvių liaudies dainose.

Dabar tik folkloro kolektyvų repertuaruose skamba visą lino kelią pasakojančios dainos iš praeities: pasėjau linelius, geltonus grūdelius, uždygo lineliai… užaugo lineliai… prispėjo lineliai… nuroviau linelius, iškūliau linelius… paklojau linelius… išmyniau linelius… suverpiau linelius… išaudžiau drobelę.

Kiek dainų, patarlių, posakių išliko apie šeimas aprengdavusį, jiems patalus klodavusį liną.

Tik pačių linų Lietuvoje nedaug kur berasi – pluoštiniai nebeauginami, vasaromis laukai nebemėlynuoja nuo jų mažyčių žiedelių.

Retai kur galima pamatyti nebent sėmeninių linų plotelius.

Nematytas neregėtas augalas

Upytės tradicinių amatų centre kiekvieną pavasarį senaisiais pluoštiniais linais užsėjamas kelių arų žemės plotelis. Dabar pats jų žydėjimas.

„Tik reikėtų atvažiuoti iki pietų, vėliau mėlynos akelės pradeda merktis“, – sako linų sėjėja, jų gerbėja ir puoselėtoja etnologė Aušra Sidorovienė, tam Upytės tradicinių amatų centrui ir vadovaujanti.

Pamatyti žydinčius linus ji siūlo ne šiaip sau – daugybė jaunų žmonių nėra regėję šito lietuviams ypatingo augalo, nežino jo vertės ir reikšmės tautos paveldui.

„Ne vienas mūsų centre apsilankęs linams žydint, nustemba: koks čia augalas? Ir žavisi kukliu jo grožiu“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Liepos pradžioje Upytės tradicinių amatų centre vyko Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengta moksleivių konkurso „Sidabro vainikėlis“ dalyvių stovykla.

Iš visos šalies suvažiavę jaunieji tautodailininkai iš karto susidomėjo žydinčiais linais ir ne vienas prisipažino pirmą kartą juos matantis.

Taip susiklostė, kad senuoju amato keliu nuo augalo iki baltos drobės linas Lietuvoje nebeina. Tad tas procesas liko – tai puoselėjamas ir demonstruojamas tik edukacijose tautos paveldas.

Darbas ne vienam

Upytėje auginami linai skirti tik pažinčiai su jais.

Peržydėję šie augalai brandins galvutes su sėklomis – sėmenimis ir rugsėjo mėnesį jau bus pasiruošę nuėmimui.

O jis Upytės tradicinių amatų centre šiemet numatytas rugsėjo pradžioje per šventę „Linų dienos“.

„Kai pradeda barškėti linų galvutės, vadinasi, jau subrendo“, – paaiškina linų augintoja.

Linai bus raunami kaip ir anksčiau – su talkininkais. Ta talka, žinoma, tik simbolinė – linų palyginti nedaug, o susidomėjusiųjų visada susirenka didelis būrys, darbai kaipmat būna baigti.

O praeityje nuimti linų derlių būdavo didžiulis darbas – ne vieno hektaro plote auginamus tekdavo rankomis nurauti, po ryšelį surišti, pėdas į gubas sustatyti.

Be talkų nė vienas šeimininkas neapsieidavo, kaimynai vieni kitiems padėdavo.

Todėl ir dainuojama: „Linelius raunu ne viena…“

„Ilgas lino kelias – nuo sėklelės iki drobelės“, – primena Upytės tradicinių amatų centro vadovė.

Darbštumo pavyzdys

A. Sidorovienė sako, kad sekant linų apdirbimo kelią matyti, kokia darbšti lietuvių tauta.

Nurauti linus ir sustatyti juos į gubas tik labai maža dalis darbo.

Dar reikėdavo jas išdžiovinti, suvežti į kluoną.

Paskui linus kuldavo, o surinktas sėklas saugodavo kitai sėjai, naudodavo maistui, spausdavo aliejų. Iškultų linų stiebus reikėdavo mirkyti – guldydavo į vandenį eilėmis.

Prie sodybų būdavo ir tam skirti didesni ar mažesni vandens telkiniai, vadinamosios linmarkos.

Vandeny linai gulėdavo apie šešias savaites, paskui vėl būdavo sustatomi rudens vėjyje išdžiūti. Tada vėl vežami atgal į kluoną.

Dar laukė mynimas, arba linamynis, kuriam taip pat reikėjo daug talkininkų. Linus mindavo tradiciškai pirtyje arba jaujoje, prieš tai krosnį iškūrenę du kartus.

Dabar ir didieji mintuvai, kuriais dirbdavo vyrai, ir mažesni, bruktuvės, beliko tik muziejuose. O anuomet visiems jų reikėjo – didesniais mintuvais laužydavo linų stiebelius, lengvesniais išbrukdavo spalius.

Laikui bėgant procesas modernėjo – prieš karą didesniuose Lietuvos ūkiuose jau buvo naudojamos linų minamosios mašinos, traukiamos arklių.

Išminti, nubraukti linai būdavo šukuojami ir jau tada darbai artėjo prie pabaigos.

Iš sušukuotų linų suverpti siūlai keliaudavo į stakles. Iš tokių siūlų austos ir plonesnės, ir storesnės drobelės.

Linų kraštas

Puoselėjantis senosios tekstilės paveldą Upytės amatų centras ne veltui ypatingą dėmesį skiria linams.

Juk linų kraštu vadintas Panevėžys nuo seno garsėjo linininkystės tradicijomis.

Aplink Upytę kadaise plytėjo didžiuliai mėlynuojančių linų laukai.

Sovietmečiu čia veikė Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Jis buvo linų auginimo mokslinių tyrimų centras.

Dabar Lietuvoje dar galima aptikti auginamų sėmeninių linų, tačiau pluoštiniai, atrodo, linguoja tik Upytėje ar kur nors vieno kito mėgėjo sodyboje.

Upytiečiai linus iš savo pačių parengiamų sėklų – sėmenų – kelių arų plotelyje sėja gegužės mėnesį.

„Sėjame senovine rankine sėtuve. Pluoštinių linų veislės ‘Dangiai’ sėklos buvo gautos dar iš buvusioje Upytės bandymų stotyje dirbusių mokslininkų“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Žemė linams sėti turi būti gerai įdirbta, nes bematant lauką užgožtų piktžolės. Nors ir taip su jomis tenka nemažai pakovoti.

Gegužę sėti linai rugsėjį nuimami ir jų garbei rengiama šventė – su linaroviu, su amatininkų muge, patalkių vaišėmis, muzika, dainomis, pasirodymais.

„Mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų, tai ne mūsų jėgoms. Tiesiog stengiamės tas tradicijas išsaugoti, jas priminti“, – paaiškina etnologė.

Upytėje nurauti linai tolesnio apdirbimo kelio nekeliaus – išdžiovinti jie persikels į Linų muziejaus fondus ir bus panaudojami edukacijų programose.

Vienintelis toks muziejus

Upytės pašonėje sparnais mosuojančiame vėjo malūne įkurtas Linų muziejus – vienintelis toks Lietuvoje.

Iki 1962-ųjų grūdus malęs malūnas čia stūkso nuo 1880 metų.

Muziejus malūne pradėjo veikti 1975-aisiais.

Upytės bandymų stotyje užsiimant linininkyste, pradėta kaupti medžiaga apie linų veisles, auginimą, bandymų rezultatus.

Pasikeitus situacijai, muziejus kurį laiką buvo uždarytas.

Tik gerokai vėliau Panevėžio rajono savivaldybė malūną iš jį susigrąžinusių savininkų nupirko ir jame vėl buvo įsteigtas Linų muziejus.

Dabar ekspozicijos įrengtos visuose trijuose malūno aukštuose.

Pirmame jo aukšte lankytojai pamato senovinius linų apdirbimo įrankius: mintuvus, bruktuves, šukas linams šukuoti ir kt.

Į XIX amžiaus pabaigą nukelia lino apdirbimo edukacija. Per ją supažindinama su senoviniu lino apdirbimu – siūloma linų pluoštą paminti, brukti, pašukuoti.

Laimei ieškota linino

Linai minimi įvairiuose senuosiuose pasakojimuose ir pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse, darbo dainose, susijusiose su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu.

Yra išlikę ir prietarų, kuriais bandyta paskatinti linų augimą.

Įdomu, kad raudamos linus moterys ieškodavo dvilypio lino – vadinto lininu. Toks retai pasitaiko, bet radėjai galėjo išpranašauti sveikatą, turtą ir greitą ištekėjimą.

Tikėta, kad jeigu per Užgavėnes toli važiuosi ar atsisėdus ant verpstės čiuoši nuo kalvos – linų pluoštas bus ilgas, baltas.

Dar sakyta: „Kas ilgą liną nori turėti, jį ant Stanislovo turi sėti“, tai yra gegužės pradžioje, per Stanislovo vardadienį.

Kad pasėliams pakaktų drėgmės, linus sėdavo ilgus drabužius arba baltus marškinius apsivilkęs aukštaūgis vyras, grįžusį jį šeimininkės perliedavo vandeniu.

Apie linus ir iš jo audžiamas drobeles liaudies sukurtos mįslės nesunkiai atspėjamos: „ Visus vargus perėjęs, ant altoriaus atsilsėjau“, „Mažas grūdelis visą svietą aprėdo“, „Kol jaunas buvau, siūbavau, lingavau, o kai pasenau – žmogų apvilkau“.

The post Mėlynžiedžiai linai – tik dainose ir Upytėje appeared first on Kauno savaitė.

Paveldo dalis

Patalynė, baltiniai, rankšluosčiai, užtiesalai – visa tai šiais laikais kiek ir kokių tik nori. Rinkis pagal spalvas, raštus, pagal išmonę ir kišenę.

Matydamos tokią gausybę senovės lietuvių moterys tikrai būtų apstulbusios. Nereikia nei rauti, nei minti, nei brukti, šukuoti, sukti, nei verpti ir austi?

Šiuolaikiniam žmogui patekti į laikus, kai dėl lino drobelių tekdavo tiek vargti, visai nesinori. Bet pamiršti begalinio prosenelių vargo apdirbant linus ir didelio jų darbštumo audžiant drobes – negalima.

„Linų auginimas, jų apdirbimas, audimas – graži tautos paveldo dalis, mūsų šaknų išraiška, todėl negali būti pamiršta“, – sako Ėriškių kultūros centrui priklausančio Linų muziejaus muziejininkė Elvyra Gruzdevienė.

Orams atšilus, progai atsiradus ir jauniems, ir vyresniems verta aplankyti Stultiškių kaime, iš tolo sparnais mojančiame malūne įsikūrusį Linų muziejų – vienintelį tokį Lietuvoje.

Lino kelias tik muziejuje

Linų muziejus neatsitiktinai įkurtas Upytės apylinkėse.

Ne veltui ir Panevėžio rajono herbe pavaizduoti du sukryžiuoti sidabriniai linų pėdai.

Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią vietą Europoje pagal linų plotus.

O Upytės kraštas nuo seno garsėjo linais, mėlynavusiais kiek akys užmato. Dabar sunku įsivaizduoti, kad lietuvių tautosakoje apdainuotų linų laukai dar prieš kelis dešimtmečius Panevėžio rajone driekdavosi šimtus hektarų.

Dabar, kai linai seniai nebesėjami, jų kelią nuo lauko iki drabužio upytiečiai rodo unikaliajame Linų muziejuje ir iš šiaudų bei molio pastatytame Tradiciniame amatų centre.

Šios įstaigos sulaukia ir vietos, ir užsienio keliautojų dėmesio.

Gausesnės ekskursijos čia pradeda rinktis nuo balandžio, o gegužė bene populiariausias muziejaus lankymo mėnuo.

Muziejininkė džiaugiasi, kad žmonės linais domisi, atvažiuoja į muziejų, apžiūrinėja ekspozicijas – vyresni savo ausdavusias močiutes prisimindami, jaunesni – negirdėtą ir nematytą atrasdami.

Reikia išmanymo

„Kai paklausiu vaikų, o ką jie vilkėtų, jei nebūtų jokių prekybos vietų ir drabužius reikėtų pasigaminti patiems, nustemba ir pradeda svarstyti – gal reikėtų miške vilką ar lapę sumedžioti, jų kailiu apsigaubti. Bet vėl kyla klausimas: o vasarą? Juk būtų per karšta. Ir tuomet jiems paaiškinu, ką reikėtų daryti norint turėti bent marškinius“, – pasakoja E. Gruzdevienė.

Visiems tas procesas pasirodo gerokai per ilgas.

Juk jis prasideda pavasarį – nuo sėjos.

Pasėjus linus juos reikia išauginti, subrandinti, rudenį nurauti, nurovus išmirkyti, paskui linų pluoštą išdžiovinus jį minti, brukti ir kuriam laikui leisti atsigulėti.

Atsigulėjusius linus – kartais metus ar dar ilgiau, jau galima šukuoti, verpti į plonyčius ar į storesnius, ar į grubius siūlus.

Tada tuos siūlus susukus, kai kuriuos nudažius, kai kuriuos išbalinamus, galima vynioti ir apie audimą pradėti galvoti.

„O audimas – vėl atskira proceso dalis, reikalaujanti išmanymo, gabumų, kantrybės. Ne kiekvienai audėjai vienodai gerai sekasi ir norimas rezultatas pavyksta“, – sako muziejininkė.

Ir tiktai nuaudus medžiagą jau ir marškinius netrukus bus galima siūti, o paskui jais – naujais ir gražiais – pagaliau apsivilkti.

Prie staklių

Linų muziejuje, be kitų apdirbti reikalingų įrankių, yra ir tebeveikiančios audimo staklės – ateityje čia visiems norintiems bus galima pasimokyti audimo pagrindų.

Šias pamokas vesianti E. Gruzdevienė sako pati kol kas vis dar tebesigilinasi į audimo paslaptis.

Pradėjusi dirbti muziejuje austi ji nemokėjo. Tik verpti – bet ir tai tik vilną, o ne linus. O linų verpimas kitoks, reikalaujantis daugiau sugebėjimo ir kantrybės.

„Audimo principus žinau, ypač paprasčiausio dvinyčio audinio, bet dar reikia daugiau patirties ir įgūdžių, o tada galėsiu ir kitiems žinias perduoti, pamokyti“, – sako vienintelio Linų muziejaus darbuotoja.

Besidominčių audimu, mokančių austi Panevėžio, o ir kituose Aukštaitijos rajonuose dar yra. Audimo pamokos vyksta ir privačiai, ir amatų ar kultūros centruose – dar atsiranda ir kas pamoko, ir kas nori išmokti.

E. Gruzdevienę ypač sužavėjo gretimame Radviliškio rajone, Kleboniškių kaimo buities muziejuje vykstantis tradicinis renginys „Senųjų amatų ir edukacijų dienos“.

Jame susipažinusi su audėja iš jos ir audimo pamokas gavo, o vėliau ir audimo stakles Linų muziejui dovanų.

Ornamentai lyg natos

Pradėti austi šiuolaikiniam žmogui ne taip paprasta.

Ne taip, kaip praeities moterims, kurios nuo vaikystės sukdavosi apie mamos ar senelės dundinamas stakles, žiūrėdavo, matydavo, įsidėmėdavo.

„Verpti mergaites mokydavo ir prie ratelio sodindavo jau šešerių ar net penkerių metukų, austi pradėdavo ir dešimties, o gabesnės gal net anksčiau“, – pasakoja E. Gruzdevienė.

Užtat ir nebuvo nemokančių – nors drobelės toli gražu ne visoms vienodos pavykdavo, gabesnių dailesnės, kitų – kad ir nelygios, grubesnės klostydavosi, vis tiek reikėdavo austi – bent jau paprastesnes dvinytes.

Geros audėjos ne tik aštuonnyčiais raštais garsėdavo, bet ir šešiolikos sugebėdavo įveikti.

Kas bent kiek supranta apie audimą, žino, kad viena svarbiausių šio procesų dalių yra staklių paruošimas – jų užtaisymas, suvėrimas.

Net ir anksčiau, kai audžiama būdavo vos ne kiekvienoje troboje, ne visos audėjos mokėdavo savo stakles pačios parengti, kviesdavosi išmanesnes į pagalbą. Patyrusios audėjos tikina, jog svarbiausia gerai pasiruošti, nytis suverti, ornamentus sutvarkyti.

O kai jau viskas padaryta, tik sėsk į stakles ir ausk.

„Pirmą kartą pamačiusi, kaip surašyti tie audimo ornamentai, buvau labai nustebusi. Atrodė jie kaip natomis išmarginta penklinė. Tad ir audimą iš karto priėmiau kaip meną, kaip savotišką muziką“, – sako E. Gruzdevienė.

Legenda apie pušį

Kol audimo pamokos nevyksta, įdomu po patį malūną, kuriame Linų muziejus įsikūręs, pasižvalgyti, su jo istorija susipažinti.

Stultiškių vėjo malūnas čia sparnais moja nuo 1880 metų.

Pasak E. Gruzdevienės, išlikęs toks pasakojimas, neva malūnas buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau nupjauta ir prie kamieno pritvirtintos girnos.

„Bet nežinia, ar tai tiesa, ar tik legenda“, – sako muziejininkė.

Pats malūnas – keturių aukštų išvaizdus pastatas su pasukama prieš vėją kepure.

Savo tiesioginį darbą dirbo, grūdus malė jis iki 1962-ųjų.

Vėliau kurį laiką stovėjęs be darbo buvo atnaujintas ir muziejus jame veikia nuo 1975-ųjų.

„Tiksliau tai buvo Upytėje veikusio linų auginimo mokslinių tyrimų centro, Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinio ūkio reprezentacinės patalpos“, – sako pašnekovė.

1994 metais malūnas rekonstruotas ir atvertas lankytojams.

Trijuose jo aukštuose veikia linų ir buities muziejus.

Stultiškių vėjo malūnas su Linų muziejumi įsikūręs šalia Upytės kaimo, nuo Panevėžio nutolusio vos 15 kilometrų.

Savomis rankomis

Linų muziejaus ekspozicija gausi. Ją sudaro senoviniai etnografiniai bei tautodailės eksponatai.

Pirmame aukšte galima apžiūrėti lino apdirbimo įrankius, bene labiausiai dominančius jauniausius ekskursijų dalyvius.

Jiems leidžiama padirbėti su mintuvais, bruktuvėmis, šukomis linams šukuoti ir kt. Keistas, niekada nematytas pasirodo jiems tas užsiėmimas.

O ir pats lino pluoštas, stebisi, nė kiek nepanašus į tokį, iš kurio galima gražius baltus marškinius pasiūti.

Antrame muziejaus aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda, taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai.

Trečiame dėmesys skiriamas seniesiems liaudies buities įrankiams bei reikmenims, kurie naudoti XIX amžiaus Lietuvoje, stovi verpimo rateliai, audimo staklės.

Tie, kurie nori susipažinti su lino gyvenimu, ne šiaip muziejuje pasižvalgo, senus linadirbystės įrankius pamato, bet ir patys gali pabandyti įvairius darbus nudirbti.

Kiekvienas gali pamėginti nubraukti linų galvutes, minti, brukti ir šukuoti pluoštą, o netrukus galės ir austi pasimokyti.

The post Vėjo malūne – lino paslaptys appeared first on Kauno savaitė.