1990-aisiais iš šio aerodromo bandydamas pakilti sovietinis karinis transporto lėktuvas patyrė katastrofą, pareikalavusią aštuonių įgulos narių gyvybių.

Po šios tragedijos vietiniai gyventojai dėkojo likimui bent už tai, kad sovietų lėktuvas į žemę rėžėsi neužkliudęs dujotiekio trasos ir netoli nuo nelaimės vietos stovinčios kaimo mokyklos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svetimos kariuomenės išvedimas iš Pajuosčio užtruko ilgiau, nei buvo numatyta.

Persekiojo atsisakiusius tarnauti

Tuo metu, kai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos valstybę, šalyje tebebuvo dislokuota okupacinė sovietų sąjungos kariuomenė – apie 34,6 tūkst. karių.

Jau kitą dieną Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, pagal kurį nebegaliojo sovietų sąjungos visuotinės karinės prievolės įstatymas.

Dėtos visos pastangos, kad sovietų sąjunga sėstų prie derybų stalo dėl savo kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Emilis Jocius pasakoja, kad sovietų sąjunga delsė pradėti oficialias derybas dėl karių išvedimo, o karinių struktūrų atstovai persekiojo šaukiamojo amžiaus lietuvius, atsisakiusius tarnauti svetimoje okupacinėje kariuomenėje ar iš jos pabėgusius.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo dar trejetą metų okupacinė kariuomenė alsavo lietuviams į nugaras.

Kokį ji kėlė pavojų Lietuvai, visam pasauliui tapo akivaizdu 1991-ųjų kruvinąjį sausį.

Tačiau tų pačių metų liepos 29-ąją žengtas didelis žingsnis.

Nors ir rizikuodama, Lietuva labai įžvalgiai pasielgė – pasirašė su rusijos federacija, o ne dar egzistavusia sovietų sąjunga sutartį „Dėl dvišalių santykių“.

Joje buvo oficialiai pripažinta sovietų sąjungos 1940 metais įvykdyta Lietuvos aneksija ir pasisakyta už jos padarinių likvidavimą.

Pasak E. Jociaus, ši sutartis vėliau buvo itin svarbi derantis jau su rusija dėl kariuomenės išvedimo.

Sudėtingos derybos

1991 metų pabaigoje nustojus egzistuoti sovietų sąjungai ir sovietinę kariuomenę, dislokuotą Lietuvos teritorijoje, į savo jurisdikciją perėmus rusijai, 1992 metų sausio pabaigoje prasidėjo derybos su rusijos vadovybe dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Pasak istoriko, šios derybos buvo itin sudėtingos ir įtemptos.

„Lietuva laikėsi principinės nuostatos, kad rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas, nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą“, – pasakoja istorikas.

Pasak E. Jociaus, deryboms ypač reikšmingi buvo 1992 metų referendumo Lietuvoje rezultatai.

Jame beveik 91 proc. dalyvavusių Lietuvos piliečių pasisakė už tai, kad rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais.

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas pagaliau pasirašytas tik 1992 metų rugsėjo 8-ąją.

Sutarta, kad kariuomenė bus išvesta per keturis etapus iki 1993 metų rugpjūčio 31-osios.

Bet net ir po šio susitarimo procesas nevyko taip sklandžiai, kaip laukta.

Diplomatinė pergalė

„Sovietų kariuomenės išvedimas buvo išties komplikuotas: rusijos pusė ne kartą jį stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvai nepriimtinų nuolaidų, o rusijos kariuomenė tuo metu sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo“, – pasakoja E. Jocius.

Pasak jo, rusijos dalinius Lietuvoje papildyti naujais šauktiniais buvo draudžiama, tačiau šios valstybės nestabdė jokie teisėti susitarimai – šauktiniai į Lietuvą buvo įvežami nelegaliai ir įvairiu transportu.

Lietuvos institucijos ėmėsi blokuoti karinius dalinius, buvo varžomas karinio transporto judėjimas Lietuvos keliais.

Pasak istoriko, ne kartą pagalbos teko prašyti ir kitų pasaulio valstybių, tarptautinių organizacijų.

„Visus nesklandumus, kilusius išvedant rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis, naudojantis įvairiais politiniais kanalais. Lietuva pademonstravo, kad galima pasiekti okupacinės kariuomenės išvedimo išskirtinai derybomis, bet tvirtai laikantis principinių pozicijų“, – sako E. Jocius.

Galiausiai 1993 metų rugpjūčio 31-ąją, prieš pat vidurnaktį, paskutinis sovietų kariuomenės ešelonas paliko Lietuvą.

Tai įvyko metais anksčiau nei Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje.

Rusijos kariuomenės išvedimas laikomas svarbia jaunos valstybės diplomatine pergale.

Ypač įvertinus aplinkybę, kad rusijai derybose atstovavo aukščiausio rango diplomatai, o lietuviai buvo patirties neturintys naujokai.

Net tualete – sargybinis su Kalašnikovu

Nepriklausomybės akto signataras Jonas Liaučius net du kartus su oficialia Lietuvos delegacija vyko į maskvą derėtis dėl svetimos kariuomenės išvedimo.

Signataras „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs įspūdžius iš šių derybų.

Į maskvą jis vyko kartu su pirmąja ir antrąja Aukščiausiosios Tarybos delegacijomis.

Tuo metu jis buvo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, tai dabar atitinka komitetą.

J. Liaučiaus teigimu, pirmoji kelionė buvo daugiau žvalgybinio pobūdžio, kurioje nieko nenuspręsta.

Antroji – jau konkretesnė.

Abu kartus susitikimai vyko rusijos gynybos ministerijoje.

J. Liaučiaus atmintyje užsifiksavo, kad ministerijoje prie visų durų tiek viduje, tiek išorėje stovėjo ginkluoti kariai.

Net nuėjęs į tualetą rasdavai stovintį sargybinį su Kalašnikovo automatu ant krūtinės.

Be to, generolui susipažįstant su delegacija, pastarasis kiekvieno klausinėjo, ar tarnavo sovietų kariuomenėje.

Jei atsakymas buvo teigiamas, klausdavo, kur ir kuo.

Signataro manymu, tai rodė tam tikrą požiūrį į atvykusius lietuvių derybininkus.

Išeidami nusiaubė

Šalia Panevėžio dislokuoto Pajuosčio transporto aviacijos aerodromo perėmimas į Lietuvos rankas irgi nebuvo sklandus.

Pasak E. Jociaus, šis procesas pradėtas 1992 metų gruodį.

Istoriko teigimu, pagal pasirašytą Lietuvos ir rusijos protokolą perduodama teritorija ir pastatai turėjo būti geros būklės ir tinkami naudoti, tačiau realybė pasirodė visai kitokia.

„Pajuosčio aerodrome buvo išimtos beveik visos buksyravimo takų apšvietimo lempos, išplėšta apie 3 kilometrai požeminių kabelių, išardyta viena lėktuvų stovėjimo aikštelė. Pastatai apleisti, juose neveikė kanalizacija, vamzdžiai buvo sutrūkinėję, durys išlaužytos, stiklai išdaužyti. Tokį vaizdą perimdamas Pajuosčio poligoną pamatė majoras Algis Vaičeliūnas“, – pasakoja E. Jocius.

Jo teigimu, vėliau Pajuostyje buvo perimti 18-osios transporto aviacijos divizijos štabo pastatai. Galutinai Pajuosčio karinį miestelį Lietuva perėmė tik 1993 metų rugpjūtį.

Istoriko teigimu, nelaukdami galutinio perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo dienos, Lietuvos kariai pradėjo būtiniausius remonto darbus.

Be Pajuosčio aerodromo, pasak E. Jociaus, atiduota ir dalį Skaistakalnio parko užėmusi Aviacijos remonto gamykla. Vienoje gražiausių miesto vietų, ant Nevėžio upės kranto, sovietai buvo įsirengę dirbtuves, kuriose remontuoti įvairių sovietinių karinių lėktuvų elektros ir elektronikos įrenginiai, kita aviacinė technika, taip pat gamintos plataus vartojimo prekės: suvirinimo aparatai, automobilių atsarginės dalys ir kt.

Okupantai pasitraukė

Visoje šalyje, pasak E. Jociaus, iš rusijos kariuomenės Lietuva perėmė 272 karinius miestelius, teritorijas ir atskirus karinius objektus – daugiau nei 4 000 pastatų.

Istoriko teigimu, išvedant kariuomenę didelį darbą nuveikė Lietuvos politikai, ekspertai, ministerijų darbuotojai.

Tačiau didžiausias krūvis teko tuometinei Krašto apsaugos ministerijai bei krašto apsaugos kariams ir darbuotojams.

„Jiems teko organizuoti ir prižiūrėti išvedimo procesą, tikrinti karinius dalinius, perimti paliekamus sovietinius karinius objektus ir 1992-ųjų pavasarį blokuoti rusijos karinius dalinius, kad nebūtų įvežta naujų karių. Rizikuodami savo gyvybe, jie bandė priversti didesnę ir galingesnę valstybę paklusti naujos Lietuvos valstybės teisės aktams“, – sako E. Jocius.

1993 metų rugpjūčio 31-ąją, 23 valandos 46 minutės – laikas, įėjęs į Lietuvos istoriją, paženklinęs jos visišką išsivadavimą iš pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos.

Tą minutę iš Lietuvos nesustodamas išvažiavo paskutinis sovietų okupacinės armijos karinis ešelonas. Tai buvo tikroji sovietų okupacijos pabaiga.

„Sovietų kariuomenės išvedimas buvo išties komplikuotas: rusijos pusė ne kartą jį stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvai nepriimtinų nuolaidų, o rusijos kariuomenė tuo metu sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo.“

E. Jocius

Karius plūdo už žmogiškumą

Ir 1991-ųjų sausio kruvinieji įvykiai, ir tų pačių metų rugpjūčio pučas akivaizdžiai rodė, kokį didžiulį pavojų jaunai valstybei kėlė joje dislokuota svetima kariuomenė.

Panevėžio sąjūdininkų leistame laikraštyje „Laisvas žodis“ 1991 metų rugpjūtį rašyta apie pučo metu užimtą Panevėžio telefono-telegrafo stotį bei televizijos ir radijo retransliavimo centrą.

Tąkart miesto radijo ir televizijos retransliatoriaus viršininkas Vytautas Lukšys pasakojo, kad rugpjūčio 21-ąją, apie 3.30 val. naktį jam į namus paskambino Pažagieniuose buvusios radijo stoties budėtojas ir pranešė apie nelauktus „svečius“.

„Supratau: stotis užimta sovietų armijos. Spėjau paskambinti į Respublikos gatvėje esantį retransliatorių (ten dar nebuvo kariškių), pranešti apie Pažagienių stoties užėmimą ir išskubėjau ten. Kai nuėjau, prie vartų pasitiko penki automatais ginkluoti kareiviai. Prie pastato laukęs kapitonas paaiškino, kad jie nieko neketina daryti tik „paimti stotį apsaugai“, – V. Lukšio atsiminimus spausdino „Laisvas žodis“

Stoties budėtojas jau buvo pasirūpinęs, kad kariai negalėtų naudotis siųstuvu. Tiesa, kariškiai leido darbuotojams išsinešti savo magnetofonus, kasetes, kompiuterį.

Vėliau užimtos ir Respublikos gatvėje buvusios radijo ir televizijos retransliatoriaus patalpos. Ir čia kariškiai, vilkėję desantininkų uniformas, darbuotojams leido išsinešti aparatūrą.

„Tik vėliau atvykęs Pajuostės karinio garnizono politrukas O. V. Sivuchinas plūdosi, esą pernelyg švelniai ir tolerantiškai pasielgta su televizijos darbuotojais, leidžiant jiems išsinešti „visus savo žaislus“, kuriais galima sėkmingai naudotis kitose patalpose“, – 1991-aisiais rašė „Laisvas žodis“.

Kiek sužinota, kareiviai buvo ne vietiniai – atvežti iš Jonavos karinio dalinio.

Leidimas transliuoti maskvą ir „kasperviziją“

V. Lukšys laikraščiui pasakojo, kad apie vidurdienį dar bandė su kariškiais tartis dėl galimų televizijos transliacijų.

„Su manimi kalbėjęs papulkininkis pareiškė, kad galima transliuoti tik abi maskvos programas ir „kasperviziją“ (okupantų užimtos televizijos transliacijos po sausio 13-osios dienos iki rugpjūčio pučo. Pavadinta Edmundo Kasperavičiaus vardu, kuris buvo vienas pagrindinių šios televizijos, skleidusios propagandą ir dezinformaciją, veikėjų – aut. past). Pasakiau, kad stoties techninės galimybės leidžia transliuoti tik vieną programą“, – „Laisvam žodžiui“ pasakojo V. Lukšys.

Retransliatoriaus patalpose jis dar spėjo užblokuoti du siųstuvus taip, kad niekas jais negalėtų naudotis.

„Kariškiams daug talkino dar vienas civiliais rūbais vilkėjęs jaunas vyriškis, kuriam eiliniai kareiviai atidavinėjo pagarbą. Yra spėlionių, kad tai aukšto rango KGB ar Omon’o pareigūnas, kurio įvardinti, deja, negaliu“, – „Laisvam žodžiui“ kalbėjo V. Lukšys.

Laikraščio redaktorius Arnoldas Simėnas anonimiškai pakalbino ir vieną kareivių, saugojusių Panevėžio telefono-telegrafo stotį.

Pokalbį jis atkūrė iš atminties.

Faktai

1993 metų rugpjūčio 31-ąją išvykus paskutiniam rusijos armijos kariniam ešelonui, Lietuvoje dar buvo likę keli smulkūs daliniai.

Jie išvesti per porą mėnesių.

1993 metų lapkričio 26 dieną perimti paskutinio karinio dalinio, dislokuoto Linkaičiuose, objektai.

Rusijos federacijos šiaurės vakarų grupės pateiktas duomenimis, 1992 metų sausio 1-ąją Lietuvoje buvo dislokuota daugiau nei 34 000 karių, apie 1 000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1 901 šarvuotis. Be sovietų Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje dar buvo dislokuota KGB priklausę 6 pasienio apsaugos daliniai, Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės junginys bei Federalinės vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros prie rusijos federacijos prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė.

Sovietų kariniai daliniai Lietuvoje užėmė 68 tūkst. hektarų, arba 1,2 procento šalies teritorijos.

The post Svetimą kariuomenę išprašė pirmieji appeared first on Kauno savaitė.

Tai buvo vienas galingiausių sovietinių ginklų, nukreiptų prieš Lietuvos laisvės siekį. Vis dėlto net ir patyrusi didžiulius nuostolius, nepriteklius, šalis atsilaikė ir, kaip teigia istorikai, gavo pirmąsias neįkainojamas pamokas, kaip dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis.

Bausmė už nepaklusnumą

Tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas 1990 metų balandžio 13 dieną Lietuvai iškėlė ultimatumą: atšaukti visus priimtus įstatymus ir sugrįžti į tokią padėtį, kokia buvo 1990 metų kovo 10-ąją.

Lietuviams nepaklusus, griebtasi skausmingiausios, kaip tikėjo Maskva, bausmės.

Sovietų prieš Lietuvą nukreipta ekonominė blokada truko 75 dienas – nuo 1990 metų balandžio 18-osios iki liepos 1-osios.

Tuo laiku blokuoti geležinkelių ir jūrų keliai, Lietuvos sienos, trikdomas svarbių žaliavų ir prekių tiekimas, finansiniai atsiskaitymai. Smuko gamybos lygis.

Labiausiai kliuvo pramonei, transportui, nes negauta reikiamo kiekio naftos produktų, metalo, medienos ir pan.

Sunkumai užgulė ir gyventojų pečius: daug jų neteko darbo, prekės brango, ir taip niekada nebūdavusios gausios parduotuvių lentynos dar labiau ištuštėjo.

Nepaisant užgriuvusio nepritekliaus, niekas nepalaužė lietuvių ryžto būti nepriklausomos valstybės piliečiais.

O ekonominės „drausminimo“ priemonės galiausiai atsigręžė prieš pačią Sovietų Sąjungą – jai pačiai pradėjo trūkti Lietuvoje gamintų prekių.

Pirmos nerimo dienos

Pasklaidžius to meto Panevėžio laikraštį, akivaizdu, jog miestui teko per labai trumpą laiką išspręsti aibę problemų, kad įmonės ir gyventojai kuo mažiau pajustų ekonominės blokados pasekmes. Lengva nebuvo, tačiau stiprybės teikė bendras tikėjimas: nors sąlygos sunkėja, dėl laisvės ištversime viską.

1990 metų balandžio 18-ąją – pirmąją blokados savaitę – „Panevėžio tiesa“ ramino gyventojus, kad naftos produktų mieste turima pakankamai.

Mat kitą rytą po M. Gorbačiovo paskelbto ultimatumo prie visų vietos degalinių nusidriekė ilgiausios eilės – miestelėnai skubėjo apsirūpinti benzinu.

Laikraščio duomenimis, vien balandžio 14–16 dienomis parduota 333 000 litrų benzino, arba 119 000 litrų daugiau nei anksčiau per tokį patį laiką.

Todėl nuo balandžio 18-osios įsigaliojo ribojimas – į baką leista pilti tik 40 litrų.

Tiesa, tuo laiku limito prireikė ne dėl degalų stokos, o saugumo sumetimais – kad gyventojų kanistruose kaupiamos benzino atsargos neįsipliekstų.

Tačiau jau po dešimties dienų spauda paskelbė apie įvestą degalų normą: 30 litrų benzino kiekvienam vairuotojui per mėnesį.

Tuomečio Statistikos departamento duomenimis, 1990 metų gegužės 14 dieną šalies ūkis buvo patyręs 36,6 mln. rublių nuostolių. Iš jų negauta pelno daugiau nei už 30 mln. rublių, nepagaminta produkcijos, neatlikta darbų už 150,3 mln. rublių. Pramonės, statybos ir transporto šakose priverstinai nedirbo 10 576 žmonių, žemės ūkio įmonėse pagrindinio darbo neturėjo 9 278 vairuotojų bei mechanizatorių.

Normavo net apatinius

Netrukus visoje šalyje teko įvesti analogiškus ribojimus ir kitoms prekėms. Gyventojams viską šluojant iš parduotuvių lentynų, nustatyti limitai vienam pirkėjui.

„Nuo balandžio 24 dienos vienas pirkėjas turi teisę pirkti 2 pakelius margarino, 2 – taukų, 1 kg druskos, 1 kg makaronų, 2 dėžutes žuvies konservų, 1 butelį aliejaus“, – rašyta tuomečiame miesto laikraštyje.

Normuotos ir pramoninės prekės, pradedant buitiniais elektros prietaisais, dažais, indais, antklodėmis ir baigiant medvilniniu apatiniu trikotažu.

Penkioliktąją blokados dieną sužinota, kad šilumininkai karštą vandenį miestui galės tiekti tik iki gegužės 20-osios – tiek tuo laiku turėta kuro. Vėliau įgusta atsargas pildyti pačiais įvairiausiais būdais.

Pavyzdžiui, įsibėgėjus blokadai, buvusios miesto sąjunginio pavaldumo įmonės įpareigotos parūpinti mazuto kitiems.

Iš to meto publikacijų miesto laikraštyje žinome, jog į Panevėžio geležinkelio stotį iš Sovietų Sąjungos turėjo atriedėti 20 cisternų sąstatas su 1 200 tonų mazuto – juo pasirūpino „Auridos“ gamybinio susivienijimo administracija.

Šis mazutas turėjo būti perduotas šilumos tinklams, kad pramonės įmonės – visų pirma maisto – neliktų be technologinių garų.

Kaip sąjunginio pavaldumo įmonė, „Aurida“ tiekė produkciją maždaug 800 gamyklų. Jai sustojus, Lietuvą baudusioje Sovietų Sąjungoje be darbo būtų likę apie 300 000 žmonių.

Tad pagrindiniai partneriai stengėsi ne vien morališkai palaikyti lietuvių laisvės siekį, bet ir kaip galėdami pagelbėti – žaliavomis, kuru.

Vis dėlto daliai įmonių, susidūrus su ekonominės blokados iššūkiais, teko imtis netradicinių sprendimų – tarkime, trūkstant kai kurių produktų konditerijos gaminiams, daryti asortimento pokyčius.

Pas ligonius – su dešimčia litrų benzino

Apie visas šias permainas rašiusią miesto spaudą slėgė savi sunkumai.

Tuo laiku itin trūko laikraštinio popieriaus. Jau blokados pradžioje laikraščiai suplonėjo ir nebebuvo leidžiama penktadieniais, o baigiantis birželiui „Panevėžio tiesa“ teišeidavo dukart per savaitę.

Tačiau bene labiausiai iš blokados sunkmečio įsiminė degalų stoka.

Dėl jos prireikė koreguoti ir autobusų grafikus (iki maždaug birželio vidurio buvo atšaukti daugiau nei 27 000 reisų).

Vienam miesto greitosios automobiliui 12 valandų darbui buvo skiriama 10 litrų benzino. Taupant pristabdytas net psichikos ligomis sergančių ligonių gabenimas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę – jiems gydymas teiktas Panevėžyje.

Miesto komunalinis ūkis blokados sąlygomis taip pat gaudavo minimalų benzino kiekį, tad ne tik rečiau būdavo išvežamos šiukšlės.

„Labai mažus kiekius kuro skiriame būtiniausiems miesto tvarkymo darbams, todėl panevėžiečiai, be abejo, jau pastebėjo, jog iki šiol nuo suvešėjusių vandens žolių neišvalyta Nevėžio senvagė, kad nebe tokios švarios kai kurios gatvės ir aikštės, kad remonto prašosi kai kurių gatvių danga ir šaligatviai“, – rašyta „Panevėžio tiesioje“.

„Visi buvo už Panevėžį, už Lietuvą, už nepriklausomybę. Ir tas žmonių susitelkimas buvo milžiniškas.“

E. Žukauskas

„Nesinervinkit – turime visko“

Panevėžio savivaldybėje 1990-aisiais įkurta Antiblokadinė komisija.

Jos nariais buvo gyvybiškai svarbių įmonių ir įstaigų vadovai, vietos spaudos bei radijo atstovai.

Jau pirmajame komisijos posėdyje stengtasis susumuoti, kiek ko turima mieste ir kuriam laikui užteks.

Egidijus Žukauskas – dabar Panevėžio miesto dailės galerijos direktorius, o tais laikais ėjęs vicemero pareigas – kaip tik turėjo reikiamos patirties tapti Antiblokadinės komisijos pirmininku: nuo 1987 metų kovo dirbo „Panevėžio stiklo“ fabrike vyriausiuoju inžinieriumi-pirmuoju direktoriaus pavaduotoju.

Vicemeru, atsakingu už ekonomiką, tarptautinius ryšius, ekologiją, prekybą, jis buvo išrinktas prieš pat blokadą.

Pasak E. Žukausko, Antiblokadinė komisija į posėdžius rinkdavosi kartą per savaitę, o prireikus ir dažniau.

Juose dalyvaudavo įvairaus pavaldumo įmonių vadovai – savivaldybės, respublikinės, sąjunginės (tokios tuo laiku buvo Linų kombinatas, Autokompresorių gamykla, taip pat „Ekranas“).

„Aptardavome pačius svarbiausius klausimus – miesto aprūpinimą elektra, šiluma, dujomis, vandeniu, maistu“, – pasakoja E. Žukauskas.

Būdavo stebima, kiek ir kokių atsargų turima, kokią produkciją galima išmainyti ir ką už tai parvežti Panevėžiui bei pan.

„Veikė įvairiausios barterinių mainų schemos, – pamena buvęs Panevėžio vicemeras. – Žavėjausi įmonių vadovais, nes prireikdavo net kelių mainų, kol gaudavo norimą dalyką. Išmainydavo į kažką, o tą kažką – į dar kitą.“

Anot E. Žukausko, kad ir dujos – be jų būtų sustojęs gyvenimas ne tik panevėžiečių būstuose, bet ir pramonės įmonėse.

„Stiklo fabrikas ir „Ekranas“ iš karto būtų sustoję, – neabejoja pašnekovas. – Užšalus stiklo lydymo krosnims, nuostoliai būtų buvę didžiuliai – dešimtys milijonų tuometinių rublių.“

Miesto kuro bazės generalinis direktorius Petras Židonis išnaudojo visus įmanomus ryšius, kad taip nenutiktų.

„Sakydavo, nesinervinkit – turime ir dyzelino, ir benzino, krosnių kuro, ir mazuto“, – su šypsena pasakoja E. Žukauskas.

Buvusio Antiblokadinės komisijos pirmininko teigimu, tokia įmonių, įstaigų vadovų ir kolektyvų vienybė džiugino ir teikė stiprybės.

„Visi buvo už Panevėžį, už Lietuvą, už nepriklausomybę. Ir tas žmonių susitelkimas buvo milžiniškas“, – prisimena jis.

Susitelkimo dvasia

„Manau, Panevėžys buvo vienas tų miestų, kurie gerai tvarkėsi dėl to, kad buvo vieningumas“, – įsitikinęs E. Žukauskas.

Nors buvo nepaprastai sunku, tačiau nei įmonės, nei miestelėnai blokados pasekmių taip skaudžiai, kaip svajojo sovietai, nepajuto.

„Tiekėjai Baltarusijoje, Ukrainoje, toje pačioje Rusijoje sąžiningai tiekė medžiagas, žaliavas, komplektuojamąsias dalis. Mūsų įmonių vadovų gebėjimai išlaikyti prekybinius ryšius irgi buvo didžiulė paspirtis“, – priduria E. Žukauskas.

Jis įsitikinęs: šis susitelkimas vėliau persikėlė ir į 1991 metų sausio įvykius.

„Mes, miesto vadovai, tada praktiškai mėnesį gyvenome Savivaldybėje. Namo pareidavome tik įsidėti maisto, kuris buvo paprastas – lašiniai, duona, nusimaudyti, pasikeisti drabužių“, – pasakoja buvęs vicemeras.

„Ta antiblokadinio susitelkimo dvasia nuėjo tolyn“, – E. Žukauskas įsitikinęs, jog ekonominis sunkmetis tik sutvirtino lietuvių pasiryžimą siekti laisvės.

„Kaip sakė Vincas Kudirka, lengva parsiduoti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tomis dienomis matėsi, kokie šie žodžiai teisingi. Ačiū Dievui, ačiū panevėžiečiams, mes atlaikėme išbandymus“, – sako pašnekovas.

Atkalbėjo gultis ant bėgių

Dar vienas ramstis blokados smaugiamai Lietuvai anuomet buvo netikėtas palaikymas iš Sovietų Sąjungos glėbyje likusių respublikų.

„Tada ir Maskvos, ir tuometinio Leningrado žmonės, jau nekalbu apie Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją, Čečėniją, – visi buvo už Lietuvą. Stengėsi neblokuoti mums tiekimo“, – pasakoja E. Žukauskas.

O panevėžiečiai mokėdavo parodyti, kaip tą vertina.

Sykį, prisimena pašnekovas, iš Panevėžio mėsos kombinato į Maskvą ir Leningradą turėjo iškeliauti didžiulė partija produkcijos – daugiausia konservų, taip pat rūkytų mėsos gaminių.

„Darbininkų sąjunga sugalvojo gulti ant bėgių – neišleisti produkcijos, – sako E. Žukauskas. – Mes įtikinome, kad ten mus palaiko. Tas maistas buvo Maskvos ir Leningrado darbininkams, kurie mums parduodavo įvairias medžiagas, žaliavas.“

Blokados pamokos

Pasak E. Žukausko, kova už nepriklausomybę – taip pat ir ekonominę – davė svarbių pamokų. Išmokome, kaip aprūpinti kasdienai reikalingais produktais, supratome, dėl ko dirbame, sužinojome, ką gaminame ir kaip reikia pertvarkyti ekonomiką, įrengimus ir kokių ieškoti sprendimų.

„Per tą blokadą ugdėsi verslumas“, – mano pašnekovas.

E. Žukausko teigimu, juk tais laikais, kas yra rinkodara, tarptautiniai finansai, sutartys, niekas nežinojo – visi pardavimai iš esmės vyko per Maskvą. Tad blokada lietuviams padėjo mokytis, ieškoti ryšių, prekiauti.

„Mes visi kalbėjome viena gamyklininkų kalba ir tai pagelbėjo blokados metu, o šalia mokėmės prekybininkų kalbos“, – šypteli E. Žukauskas.

Anot jo, tuo laiku jau visi suprato, kad netolimoje ateityje pačios įmonės turės daug ką spręsti, savarankiškai pirkti ir parduoti, nes nuo planinės ekonomikos teks pereiti prie rinkos.

Įdomus faktas

Panevėžyje leistame Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“ ekonominės blokados metu atsirado rubrika „Idėjų bankas“, kurioje spausdinti panevėžiečių pasiūlymai, kaip būtų galima taupyti. Tarp siūlymų buvo ir tokių: sumažėjus automobilių eismui, veikiančius šviesoforus palikti tik didžiausiose miesto sankryžose; pardavinėti 40–60 vatų galingumo elektros lemputes kaip visiškai pakankamas buičiai; naktimis laiptinėse išjungti apšvietimą; kolektyviniuose soduose išjungti elektros srovę.

The post Prieš ekonominį bizūną – vieningu ryžtu appeared first on Kauno savaitė.