Neseniai pasirodžiusi nauja jo eseistikos knyga „Esatis“ kviečia leistis į kultūros, tikėjimo, meno ir kasdienybės apmąstymų erdvę, kurioje telpa ir gimtosios tarmės skambesys, ir vienatvės temos, ir ilgesingas žvilgsnis į žmogų bei pasaulį.

Rubrikai „Rekomenduoja meną“ J. Jasėnas ne tik pasidalijo mintimis apie kūrybą bei žodžio galią, bet ir atskleidė, kokios knygos, filmai, spektakliai, muzikos bei meno kūriniai šiandien jį labiausiai jaudina.

Kunige Justai, kada pajutote žodžio talpumą, gylį ir galią?

Tas žodžio talpumas, gylis ir galia pasiekia mane iš pirmosios dienos, iš kūdikystės ir vaikystės, iš gimtosios tarmės.

Žmonės kalba, susikalba arba ne, išsikalba, nusikalba, apkalba. Tik kelis žodžius užrašiau, o žiūrėkit, kiek skirtingų reikšmių, atspalvių.

Žinoma, reikia tiesiog puikiai mokėti kalbą, ja rašyti, skaityti, bendrauti, net sapnuoti. Nepakanka vien tik „me ke ke, aha, jo“. Gal lietuviškai ir trūksta kokios mokslinės sąvokos, bet išreikšti savo jausmus, papasakoti, nupasakoti, perteikti aplinką, reiškinius tikrai galima. Pvz., estai savo kalba gali apie viską kalbėti, jiems nereikia kažko prisidurti, prašyti, maldauti ar ubagauti kaimynystėje. Mes irgi taip galėtume, jeigu tik panorėtume.

Jau pačią pirmąją dieną susitinkame su mama, kuri mus maitina ir mums taria žodžius. Jų nesuprantame, bet iš melodijos, iš tarimo vaikelis jaučia, kas yra kas šitoje keistoje žemėje, į kurią jam buvo lemta ateiti.

Ar buvo momentas, kai supratote negalėsiantis nekurti ir nerašyti? Kas jums yra kūryba – meditacija, atokvėpis, kančia ar dar kažkas?

Gimnazijoje besimokydamas supratau, kad galėsiu rašyti, bet galėsiu ir nerašyti. Neįmanoma išgyventi tik be oro, vandens ir maisto, o be kitų atributų tikrai įmanoma ištverti.

Čia tik įsitikinimas, kad negalėsiu ištverti dienos be kavos arba, jei valgau tik žoles, o suvalgysiu gabalėlį mėsos, tuojau ištiks koma. Jeigu vidinis kompiuteris veikia gerai, tikrai nereikės nei drebėti, nei virpėti.

Žinoma, kūryba, rašymas, sakinių dėliojimas, minties vedimas, skirstymas į pastraipas – kruvinas darbas. Daug jėgų ir laiko kainuoja, prakeikta kankynė. Štai ir dabar galėčiau eiti pasnausti arba pasivaikščioti Skaistakalnio parke, o turiu čia prakaituoti ir dusintis atsakinėdamas.

Esate pristatomas ne tik kaip kunigas, bet ir kaip poetas bei eseistas. Kaip pats jaučiatės šiuose kūrybiniuose vaidmenyse? Ar naujos knygos pasirodymas vis dar suteikia kūrybinio jaudulio?

Neparašiau romano, nerašau apysakų ir apsakymų, tad nesu prozininkas. Rašau eilėraščius, esu išleidęs keturias jų knygas, tad kai esu vadinamas poetu, nesusigėstu ir nesislepiu pakelės krūmuose.

Malonus džiugesys aplankė pasirodžius antrajai eseistikos knygai „Esatis“. Galėsiu bičiuliams padovanoti, nusiųsti, pasikalbėti, gal dar bus koks kūrybinis vakaras. Toks gyvenimo pratęsimas.

Jūsų naujausia knyga „Esatis“ taip pristatoma: „Justo Jasėno „Esatis“ kviečia skaitytoją panirti į poetinę-kultūrinę-religinę erdvę, kurioje atsiskleidžia paties autoriaus asmenybė ir gyvenimo būdas.“ Kūryba yra apsinuoginimas prieš visuomenę. Kaip jaučiatės pasirodžius naujai knygai? Ar nepasijuntate tarsi viską atvėręs visuomenei, kuri ne visada yra empatiška?

Apie visuomenę, tiksliau minią, nieko visai nežinau – nei kur ji yra, nei ką dirba, nei ko nori.

Nesijaučiu prieš ją nei labai apsitūlojęs, nei vienmarškinis.

Apie knygas, bendrai literatūrą, gana daug pasikalbu su kolegomis iš Rašytojų sąjungos.

Papildomų recenzijų ir rekomendacijų iš pašalies man nereikia.

Žinoma, jei kas užkalbina, ką nors pasako apie eilėraštį ar „Sekundėje“ pasirodžiusį rašinį, visada pasikalbame, išklausau, tai vertinu, branginu, saugau.

Kartais reikia artimesnių žmonių, nedaug, tik kelių, o svarbiausia – ne bet kokių ir ne iš bet kur.

KNYGA

Jau keletą metų su mama domimės Klaipėdos kraštu, kuršių genties likimu, Prūsijos istorija ir tos valstybės gyvavimu, Mažosios Lietuvos miestais, asmenybėmis, darbais ir įtaka Didžiajai Lietuvai.

Vis randame, ką skaityti, kur nuvažiuoti, sustoti, pasidairyti, dar negreit nusibos. Rekomenduoju skaityti Roko Flick knygas, jos visos apie tai, ką anksčiau pasakiau. Mėgstu skaityti knygas, jei ir ten, danguose, bus kokia kukli bibliotekėlė, jau ir šiandien galėčiau eiti ten, įsikurti ir per visą amžinybę daugiau nieko nebeveikti, tik skaityti.

MUZIKA

Lapkritį visada klausausi Bacho. Gruodžio 31-ąją visada (be jokių išimčių) – Šuberto „Serenados“. Sausio 1-ąją visada (vėl be jokių išimčių) pradedu „Radeckio maršu“. Labai laukiu smuikininko André Rieu birželio pradžioje Kaune. Po jo pasirodymo nebereikės jokių kitokių koncertėlių, pasigrojimų ir nusigrojimų.

Pernai buvau Mūzos Rubackytės koncerte, po jo daugiau niekur kitur nebevaikščiojau visus metus.

Kai į Lietuvą atvyksta Violeta Urmana, stengiuosi nepraleisti jos koncerto.

Neturiu nei ausinių, nei ausinukų, negalėčiau muzikos klausytis garaže, daržinėje ar maudydamasis duše. Reikia progos, nusiteikimo, pasiruošimo, tinkamiau apsirengti, žinoma, reikia geresnės salės. Jei visos tos sąlygos yra, tik tada klausausi muzikos.

Pats jokiu instrumentu negroju, o geriausi mano dainavimai ir šokiai buvo gimtojo kaimo kultūros namuose.

FILMAS

Labiausiai patinka dokumentiniai, istoriniai filmai. Jeigu tik susigaudau pats arba pažįstami rekomenduoja, būtinai pasižiūriu.

Man labiausiai patinka juos žiūrėti kino salėje. Bet jeigu ko nepasižiūriu arba užmirštu, tai nenumirštu.

Rekomenduočiau tokius filmus: „Raudonmedžio rojus“, „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei „Birželis, vasaros pradžia“.

SPEKTAKLIS

Ak, esu didis teatro mėgėjas ir gerbėjas, todėl ten retokai lankausi iš pagarbos ir dėkingumo.

Gyvenimas yra pats didžiausias teatras. Tūkstančius metų ta pati pjesė, tik aktoriai keičiasi daugmaž kas 20 metų. Visi pastatymai – drama, komedija, tragedija, tragikomedija – vyksta čia pat: gatvėje, aikštėje, turguje. Teatre nėra nieko nei dieviško, nei dangiško. Tik žmogaus, tautos, visuomenės gyvenimas, jausmai, konfliktai, meilė ir t. t.

Man labai patinka Astos Preidytės ir Ligitos Kondrotaitės balsai, kokie jie sodrūs, stiprūs, ekspresyvūs, man įspūdinga, o nemėgstu cypsėjimo ir mekenimo.

Kauno Nacionaliniame dramos teatre esu žiūrėjęs spektaklį „Kai mes būsim jauni“, kalbantį apie vienatvę ir senatvę. Jame vaidina kitos mano dievaitės – Jūratė Onaitytė ir Vilija Grigaitytė.

Alytaus teatras rodo spektaklį „Marytė“ pagal Alvydo Šlepiko knygą. Jame vaidina Eglė Juškaitė, su ja kaimynystėje gyvenome, lankėme tą patį vaikų darželį.

VAIZDUOJAMASIS MENAS

Prieš keletą metų Uficių galerijoje, Florencijoje, teko matyti Sandro Botičelio paveikslą „Veneros gimimas“. Įspūdinga, genialu.

Rodos, praėjusiais metais Vilniaus Valdovų rūmuose buvo eksponuojamas Dž. Belinio „Madonos“ paveikslas iš Krokuvos. Abu su poete Violeta Palčinskaite tam paveikslui parašėme po eilėraštį. Ten tokia keista ta Mergelė, taip nepatikliai žvelgia į savo kūdikį, lyg visai ne jos būtų. V. Palčinskaitei buvo gaila to vaikelio, o man – skurdaus medelio šalia.

Lietuvoje turiu savo taką. Rasose aplankau M. K. Čiurlionio kapą, Priekulėje pastoviu prie Ievos Simonaitytės paminklo. O Šiauliuose, pėsčiųjų bulvare, kiekvieną sykį būtinai pasimatuoju batus (skulptoriaus ir dailininko Martyno Gaubo kūrinys „Mano batai“). Dideli tie batai, laisvai telpa juose ne tik mano pėdos, bet ir visas užpakalis, jei būtų reikalas, ir dar kelioms džiūsnoms, tokioms kaip aš, pakankamai vietos yra.

Gegužė, tai vis žiūriu Romualdo Rakausko fotografijų albumą „Žydėjimas“. Ten ir motina prie lango ar po žydinčiomis obelimis, ten ir vaikas, sningant žiedlapiams, bėgantis kaimo keliuku, glėbyje laikantis triušį.

Jei tektų šiomis dienomis būti Vilniuje, užsukite į Nacionalinę dailės galeriją. Ten rasite retrospektyvinę fotografijų parodą „Virgilijus Šonta: atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“.

Beje, V. Šonta gimė, gyveno, mokėsi Panevėžyje. Tad – pirmyn, bičiuliai.

The post Justas JASĖNAS rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Apie šią išskirtinę asmenybę kalbėjosi jo kūrybinio palikimo sklaida besirūpinanti žmona Jolanta Donskienė ir panevėžietis filosofas, visuomenės veikėjas, pedagogas Donatas Puslys.

Apie draugystę

„Be galo gera grįžti į gimtąjį miestą, o dvigubas džiaugsmas – sugrįžti ir pasikalbėti apie žmogų, kuriam esu dėkingas už galimybę jį pažinti, mokytis iš jo. L. Donskio mintys, idėjos, kalbėjimo būdas, žvilgsnis į pasaulį tapo neatsiejama daugybės žmonių dalimi. Leonidas į rankas tarsi duoda kitokį raktą, kitaip atrakina ir mūsų laikui aktualizuoja“, – sako D. Puslys.

Bibliotekoje pristatytos knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ bei „Drąsa ir orumas šiandien“. J. Donskienės teigimu, pirmoji, išleista 2025 m., turi unikalią atsiradimo istoriją.

„Nebuvo taip, kad atėjau, pribrendau, atsisėdau, sumąsčiau ir ėmiausi. Su Leonidu planavome kada nors įsikurti Kėdainių rajone, Šetenių kaime, netoli Česlovo Milošo tėviškės. Deja, viskas pasikeitė vos per 20 minučių. Dabar ten gyvenu tik aš. Šalia eina piligrimų kelias, jo įkūrėjai, mūsų su Leonidu bičiuliai, prieš kelerius metus organizavo žygį Leonido mirties metinėms paminėti. Manęs paprašė papasakoti apie Leonidą. Aš sumaniau kitaip – gal tai galėtų padaryti draugai? Taip gimė žodiniai arba įrašyti tekstai. Susirinko apie šimtas žmonių, buvo labai daug nuoširdaus ir gražaus kalbėjimo, juoko ir ašarų. Visi sakė: įvyko kažkoks stebuklas. Paskui leidykla paprašė parašyti biografiją, mat Leonido knygos puikiai perkamos. Taip draugų, bendraminčių tekstai nugulė į knygą. Kas skaitė, džiaugiasi, o aš per pristatymus visada prašau: būkite geri, skaitykite, jeigu jums patinka, skaitykite lėčiau, patirkite malonumą dar truputėlį ilgiau. Tačiau dažnai gaunu atsakymą, kad lėtinti sunku, nes labai jau įdomu. O jeigu vienu sakiniu – tai knyga apie draugystę“, – šypsosi.

Draugystė buvo labai svarbi ir pačiam L. Donskiui.

„Leonidas iš draugystės fenomeno kildino net ir pilietinės visuomenės ištakas. Tai artima vertybėmis paremtam šviesaus atminimo literatūrologės, teatrologės Irenos Veisaitės požiūriui. Ši sakydavo: „Nėra jokių kartų skirtumų – tik vertybių skirtumai, o vertybės ir išskiria žmones“, „Esu jauna, nes noriu mokytis.“ Leonidas irgi atsiskleidžia kaip žmogus, padaręs įspūdį labai skirtingoms kartoms“, – svarsto D. Puslys.

Nužydino

J. Donskienė kiek apgailestauja dėl vieno – kad knygoje „Donskis yra Donskis“ mažai vaikystės pasakojimų.

Tačiau nenorėjusi dirbtinumo, o šį trūkumą lėmė objektyvios priežastys.

„Leonido mamai dabar 90 metų, ji labai stipriai paliesta senatvinės demencijos. Kažkokių nuotrupų galėtų papasakoti, bet tai būtų kone tos pačios trumpos, juokingos istorijos, kurias žinau ir pati. Pavyzdžiui, ši (jos knygoje nėra). Leonido tėtis – iš Butrimonių miestelio prie Alytaus, kur po karo iš 1500 žydų gyvų liko 11. Tarp šių – Leonido seneliai, tėtis ir jo brolis. Seneliai išsikraustė gyventi į Palangą, tėvas su broliu – į Klaipėdą, jiems teko pasikeisti pavardes, nes nebuvo leidžiama žydiška tapatybė. Tačiau seneliai su sūnumis tarpusavyje bendravo jidiš kalba. Tad štai – Leonidui ketveri. Atvažiuoja seneliai, visi šnekasi. Jiems išvykus Leonidas mamos klausia: „Kokia čia kalba buvo? Kodėl mes ja nešnekame?“ Mama paaiškina: žydų. O mes kas esame? – Žydai, tačiau kalbame lietuviškai. Tada Leonidas su ašarom akyse: „Mama, mes tokie padorūs lietuviai, tačiau atvažiavo seneliai ir mus nužydino“, – pasakoja J. Donskienė.

Liuka

Jolanta ir artimiausi žmonės Leonidą Donskį vadino Liuka. Už to vėlgi slypi istorija.

Tada, kai gimė Leonidas, jo tėvas buvo „emigravęs iš žydų kultūros“. Tai buvo žmogus, gebėjęs džiaugtis gyvenimu ir eiti pirmyn.

Niekada nekalbėjęs apie praeitį ir šeimą per karą užgriuvusius baisumus.

„Visgi tėvui atėjus įregistruoti vardo, matyt, prabudo žydiška ambicija ir tradicija – duoti gyvo giminaičio vardą. Turbūt pagalvojo: „Mano brolis Leibas (t. y. liūtas), dabar pasivadinęs Levu – taigi Leonas.“ Bet Leonas nesolidu – tegu vaikas būna Leonidas. Tačiau motina turėjo kitų svajų – mažylį vadino Aliuku (norėjo duoti Aleksandro vardą). Vėliau papasakojo: sužinojusi apie Leonidą net norėjo išeiti iš namų su vaiku – jei tik būtų buvę kur eiti. Galiausiai tiesiog nukirpo pirmąją raidę A ir ėmė vadinti Liuka. Taip ir liko“, – prisimena J. Donskienė.

Pats L. Donskis savo žydiškumo nejautęs, jam tai nebuvę labai svarbu.

„Aš pati iš šeimos bendravimo tai pamačiau 1986-aisiais: teatrališkas kalbėjimas prie stalo, mamos gebėjimas gaminti daugybę maisto, nuostabus ginčijimasis, barimasis neužgaunant vienas kito. Toks nacionalinis teatras namie – žiūrėdavau, nes suprasdavau, kas čia yra“, – pasakoja našlė.

Save matė Klaipėdoje

D. Puslys priminė gražius ir prasmingus I. Veisaitės žodžius: „Esu žydė, lietuvė ir europietė. Žydė – kol bus bent vienas antisemitas, kad neleisčiau šiam neapykantos nuodui teršti mūsų visuomenės. Lietuvė – nes jaučiu įsipareigojimą ir noriu būtent čia duoti, aktualizuoti europietiškąją kultūrą. Europietė – kadangi tai arealas, iš kurio semiuosi.“

Kur labiausiai kaip namie jautėsi L. Donskis – plačios sielos, didelį kultūrinį bagažą susikrovęs europietis?

„Leonidas save matė tik gimtojoje Klaipėdoje, būtent čia norėjo pritraukti kuo daugiau intelektinio potencialo, kad nebūtų koncentracijos tik Vilniuje. Uostamiestyje norėjo kurti mokslo centrą. Tačiau dažnai nutikdavo, kad Leonidą iš rinkos išstumdavo jėgos, galios turintys žmonės – esą jis tiesiog per didelis. Po visų mokslų, klajonių užsieniuose susiimdavo už galvos: ką darau ne taip, kad negaliu gauti darbo, grįžti į Lietuvą? Jį galiausiai pakvietė ne Klaipėda, o Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. Tiesa, ne Filosofijos katedra. Po dalį etato gavo Lietuvių išeivijos institute ir Istorijos katedroje. Tad net ir VDU vadovams jis neatrodė kaip žmogus, kuris galėtų būti rimtas nuolatinis darbuotojas“, – prisimena J. Donskienė.

Visgi vėliau akademinė karjera nusisekė.

Nuo ryto iki vakaro

Penkeri L. Donskio gyvenimo ir darbo metai pralėkė Europos Parlamente, šiek tiek palikus akademinę karjerą.

Nepriklausė Liberalų partijai, tačiau buvo artimos jos idėjos. Būtent liberalai iškėlė kandidatu į europarlamentarus, rinkimai buvo sėkmingi.

„Kartą dalyvavome viename susitikime Europos Parlamente. Visa grupė žiūrim – sėdi salėje lietuvis europarlamentaras be ausinių. O, sakau, nežinojau, kad prancūzų kalbą moka. Oi ne, atsako man, nieko jis nemoka – tiesiog sėdi“, – šypsosi D. Puslys.

„Išties Europos Parlamente galima organizuotis darbą ir taip, kad per savaitę lankytumeisi vos tris dienas. Leonidas buvo kitoks. 8 valandą ryto išvažiuodavo, 7 valandą vakaro grįždavo. Dirbo daug ir nuoširdžiai, ypač svarbių dalykų atliko žmogaus teisių srityje“, – pasakoja J. Donskienė.

The post Raktai į Leonidą Donskį appeared first on Kauno savaitė.