Jie sutinkami ir privačiose, ir viešosiose erdvėse – kaip tikėjimo, pagarbos, padėkos ženklas ir kaip skatinimas siekti prasmingo, tik vienintelį kartą duodamo gyvenimo.

Lietuviški kryžiai

Dauguma žino, kas yra kryžius, ir paprastai gali paaiškinti, kad tai iš dviejų statmenai susikertančių linijų sudaryta figūra, religinis ženklas, simbolizuojantis kančią.

Gilesnę, išsamesnę šio simbolio prasmę ir jo istoriją galėtų atskleisti dvasininkai, istorikai, religijotyrininkai.

Daug apie kryžius gali papasakoti ir geriausieji jų gamintojai – medžio drožėjai, kalviai bei kiti meistrai.

Lietuviški kryžiai pasaulyje užima svarbią vietą.

Juk lietuvišką kryždirbystę ir kryžių simboliką UNESCO įtraukė į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Kaip sako vienas žinomiausių Panevėžio krašto kalvių, „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje pelnęs Saulius Kronis, gal ne kiekvienas ir supranta, kodėl būtent lietuviški kryžiai taip pagerbti.

Juk kryžiai pripažįstami, statomi daugelyje pasaulio šalių, o į šedevrų sąrašą pateko lietuviški.

Kalvis svarsto, kad taip nutiko galbūt todėl, jog kryždirbystė Lietuvoje per šimtmečius išsaugojo gilias tradicijas ir išliko tokia pati.

O gal ir todėl, kad lietuviams niekada neužteko kryžiaus iš paprasto dviejų medžio ar metalo gabalų sukryžiavimo.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas“, – pasakoja Panevėžio rajone, Velžyje, gyvenantis ir dirbantis kalvis.

Jis atkreipia dėmesį, kad tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys, savotiška amato, meno bei tikėjimo jungtis.

Aukštus įvertinimus pelnė kaldintų kryžių palydovės – saulutės.

Ir šio meistro meninės kalvystės dalį sudaro būtent tokios saulutės.

S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę.

Mokytojo įkvėptas

Apie ankstesnės kartos garsų kryždirbį – panevėžietį kalvį Vytautą Kryževičių jau kalbame būtuoju laiku.

Sukūręs šimtus įspūdingų darbų meistras ilsisi amžinybėje.

Šviesaus atminimo kalvis 2011 metais buvo pelnęs Lietuvos kalvių kalvio vardą, suteikiamą kas trejus metus už reikšmingą ir kūrybišką kalviškosios kryždirbystės plėtojimą.

Pasakodamas apie savo kūrybinį kelią kalvis S. Kronis visada geru žodžiu mini savo mokytoją.

V. Kryževičius neturėjo daug mokinių, juos rinkdavosi labai atidžiai.

„Kai susipažinome, jis daug apie ką klausinėjo, net garsiosiomis savo virgulėmis tikrino, ar galiu tapti jo mokiniu, laimei, išgirdau atsakymą: kalvystei tinka“, – prisimena S. Kronis.

Pradėjęs mokytis pas meistrą, jis sako supratęs, kokią didybę slepia senasis kalvio amatas, kokie keliai atsiveria siekiant perduoti ateičiai iš praeities mus pasiekusius tautos simbolius.

Nelabai ilgą laiką bendrauti lemtis skyrė senajam ir jaunajam kalviams, bet per jį spėta ne tik mokytojo žinias perimti, patirtį įgyti, bet ir bendrų darbų sukurti.

Vienas jų – kaldintas įspūdintas kryžius puošia Naujamiesčio bažnyčios šventorių.

„Man įstrigo į atmintį, jog V. Kryževičius vos paėmęs geležies gabalą iš karto pamatydavo, ką galima iš jo sukurti, padaryti“, – pasakoja S. Kronis.

Dabar jis pats bando įžvelgti metale slypinčias galimybes ir dažnai metalas prabyla įspūdingais darbais.

Tik atkakliu darbu

Įtemptai dirbant atėjo ir pripažinimas – ne kartą regioniniame konkursų ture pasirodęs kaip geriausias, kalvis S. Kronis sužibėjo ir respublikiniame liaudies meno parodos konkurse.

Prieš keletą metų jam, pirmajam ir tuo metu vieninteliam Panevėžio krašto kalviui, suteiktas aukščiausias – „Aukso vainiko“ laimėtojo vardas.

Tautodailininkas konkursui pristatė tradicinę kolekciją – penkias kryžių saulutes, kiekvieną vis kitokią, savu vardu vadinamą, pavyzdžiui, „Viltis“ ar „Iš praeities mūsų“.

Daug laiko ir minčių kalvis skyrė perprasti saulutėms, joms kurti ir diena iš dienos dėliodamas, derindamas, kaldamas jų detales, ornamentus, spindulius.

Visiems kuriantiems žmonėms, tautodailininkams „Aukso vainiko“ laureatas primena: rezultatų pasiekti galima tik atkakliai dirbant.

Taip nebūna, kad padarysi vieną kitą darbą ir tave pastebės, įvertins.

„Tiesiog dirbi mėgstamą darbą. O tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia. Turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia nuvalyti dulkes nuo praeities ir visa tai pamatyti“, – sako S. Kronis.

Tradicijų tąsa

Kryžiai Lietuvai reikalingi – jie visada buvo ir bus. Žmonės juos statė ir Lietuvai buvus Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, ir griovė, kryžiai, koplytstulpiai neišnyko.

O dėl senų katalikybės tradicijų ir lietuvių tikėjimo susiformavo atskira tautodailės sritis – kryždirbystė.

„Kryždirbystė – tai ne vien amatas, o ir labai svarbi tradicijų tąsa“, – teigia S. Kronis.

Kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų.

Visoje Aukštaitijoje tokius kalvius gal ir vienos rankos pirštais suskaičiuotume, per visą šalį gal apie pusę šimto surinktume.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas.“

S. Kronis

Laimė, dauguma jų siekia, kad kryždirbystė visada išliktų tęstine veikla.

Meistrams labai daug duoda susitikimai su kitais Lietuvos kalviais. Kalvystę pasirinkusieji buriasi Lietuvos kalvių sąjungoje, dalyvauja pleneruose, įvairiuose renginiuose, rengia edukacines programas, parodas.

S. Kronio kūriniai šiuo metu eksponuojami Nemunėlio Radviliškyje, netrukus bus atidaryta jo darbų paroda Druskininkuose.

Parodose išrikiuojamos dailios, lengvos saulutės iš tiesų yra itin kruopštaus darbo rezultatas.

Meistrui tenka dirbti kaitroje: metalą įkaitinus skubiai ir tiksliai iš jo kaldinti norimą detalę. Per ilgai uždelsus metalas atšals ir kalvio jau nebeklausys. O klaidą padarius jos neištaisyti – viską teks pradėti iš naujo.

Papuošė Lelijų kalnelį

„Jeigu saulutės nekali, tai nelabai ir kalvis esi“, – sako ir vienas iš jauniausių krašto kalvių, Panevėžio rajono Viburių kaime besidarbuojantis Martynas Šalkauskas.

Kalvių kaldinamos saulutės – ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis.

Krikščionybė jo nesunaikino, pritaikė savam tikėjimui.

Neseniai dar tik trisdešimtmetį atšventęs kalvis jau spėjo sukurti dešimtis saulučių bei jomis puoštų kryžių.

Vienodų saulučių meistras niekada nekaldina ir tikina niekada to nedarysiantis – į kiekvieną naują kūrinį jis stengiasi sudėti ne tik tradicinius lietuviškus bruožus, bet ir savus įkvėpimus.

„Saulutė – autorinis darbas, parodantis meistro individualumą, jo supratimą“, – sako kalvis, savo dirbinius puošiantis daugiausia gamtos motyvais – lapais, šakelėmis, paukščiais, žiedais ir šalia jų tinkamais ornamentais.

Į kalvystę dabar jau žinomas meistras M. Šalkauskas atėjo maždaug prieš aštuonerius metus – į gimtojo krašto kaimą grįžęs iš sostinės.

Nepanoro didmiestyje likti aukštuosius informatikos mokslus jame baigęs, programuotojo specialybę įgijęs ir gerą darbą turėjęs.

Gabus, meniškos prigimties jaunuolis greitai perprato kalvystės paslaptis. Jo saulutėmis puoštų kryžių dabar matyti ir kapinėse, ir sodybose, ir viešosiose vietose.

Vieną savo darbą – įspūdinga saulute puoštą kryžių – M. Šalkauskas iškėlė netoli Puziniškio dvaro esančiame, legendomis apipintame Lelijų kalnelyje, kur Gabrielė Petkevičaitė-Bitė slėpdavo knygas.

„Džiaugiuosi galėdamas puoselėti Lietuvos kalvių tradiciją, pripažintą unikalia žmonijos vertybe“, – sako kalvis.

Savo pasirinkimu nenusivylė, nors neslepia: pragyventi iš kalvio uždarbio nėra taip paprasta.

The post Metalo pasakojimai kryžiais appeared first on Kauno savaitė.