Vienas įdomiausių kultūrinio turizmo gerbėjų dėmesio vertų objektų Aukštaitijos sostinėje yra šių dienų Panevėžio kolegija.

Prieš šimtą metų tai buvo Mokytojų seminarija.

Vincas Krėvė savo garsųjį „Milžinkapį pradeda žodžiais: „Garsi buvo Merkinės pilis…“ Turbūt nesuklystume sakydami savaip: garsi prieš šimtą metų buvo Panevėžio mokytojų seminarija, rengusi puikius Lietuvos tėvynės labui dirbti nusiteikusius mokytojus patriotus.

Kas ir kaip juos lavino, ugdė, atspindi ir vienas kitas įdomesnis šio straipsnio faktas.

Donelaitis Panevėžyje

Garsusis lietuvių literatūros klasikas, poemos „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis Panevėžyje buvo išskirtinės pagarbos asmenybė. Jį vertino ir kalbos pavyzdžius savo straipsniams rinko 1906–1908 metais Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos mokytoju dirbęs Jonas Jablonskis. Tereikia tik pavartyti 1932–1936 m. Juozo Balčikonio parengtą ir Kaune išleistą „Jono Jablonskio raštų“ penkiatomį.

Tas pats J. Balčikonis dirbdamas prie Lietuvių kalbos žodyno irgi nepamiršo K. Donelaičio – ne kartą ir pats apie jį rašė.

Vienas iš lietuviškos gimnazijos (dabar Juozo Balčikonio) steigėjų, būsimasis Vasario 16-osios – Lietuvos nepriklausomybės – Akto jauniausias signataras, Kazimieras Bizauskas į Panevėžį 1915 metais atvyko jau žinomas ir kaip Jurgio Šlapelio 1914 metais išleistų Kristijono Donelaičio „Metų“ recenzentas (recenzija išspausdinta 1914 metais „Ateities“ žurnale).

O Matas Grigonis 1918–1925 metais Kristijono Donelaičio „Metus“ dėstė, kai lietuvių kalbos mokytoju dirbo Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje.

Legendinės Dobilo pamokos

Visgi labiausiai ir, sakytume, plačiausiai, K. Donelaičio poemos savitumą, vertę ir svarbą tolesniam mūsų literatūros procesui atskleisti gebėjo lietuvių kalbą ir literatūrą čia dėstęs kunigas Julijonas Lindė-Dobilas.

Šis intelektualas, teigęs, kad K. Donelaitis yra aukščiausio europinio lygio kūrėjas, poemoje „Metai“ sugebėjęs talentingai įprasminti tikėjimo, darbo, doros ir amžiną žmogaus ryšio su gamta dermę.

Ne veltui buvę šios gimnazijos mokiniai dar ir XX amžiaus pabaigoje maloniai prisimindavo tas legendines pamokas, kaip Dobilas, nepaisydamas jokių programų, su didžiuliu pasimėgavimu kone pusę metų, o gal ir ilgiau, dėstydavo K. Donelaitį. Per tas pamokas šis klasikas išanalizuotas būdavo įvairiausiais aspektais, atskiros poemos vietos perleistos per įvairiausius filosofijos ir kultūros srovių ir krypčių kontekstus.

Negana to – mokinius ir jų tėvus ar kitus miesto bendruomenės atstovus paklausyti paskaitų apie Kristijoną Donelaitį Dobilas pakviesdavo ir sekmadieniais, kai gimnazijoje po pamaldų vykdavo „Meno kuopos“ susirinkimai, arba atėjusiuosius paprastomis dienomis – į 1927 metų lapkričio 1 dieną įkurto Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto ar savo veiklą po Panevėžio vyskupijos įkūrimo pradėjusio Katalikų veikimo centro auditoriją (Sodų g. 3).

Paskaitos spaudoje

Matydamas, kad tomis Dobilo pamokomis-paskaitomis (ne tik apie K. Donelaitį, bet ir apie kitus autorius, pradedant nuo antikos) ir mokiniai, ir suaugusieji domisi, Petras Būtėnas pasirūpino, kad vienas kitas gimnazijos mokinys tas pamokas-paskaitas užrašytų.

Ir pats jas tinkamai parengęs per keliolika numerių 1927–1928 metais išspausdino „Panevėžio balse“.

Kristijono Donelaičio temai skirti 31–35 laikraščio numeriai.

Šitaip kunigo Julijono Lindės-Dobilo turininga paskaitų medžiaga Petro Būtėno rūpesčiu tapo prieinama platesniam visuomenės ratui.

Daugiau nei mokytojas

Minėtasis P. Būtėnas nuo pačios 1925 metų sausio pradžios dirbo lietuvių kalbos mokytoju Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Į šį miestą jis atvyko po ketverių metų studijų Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete Kaune (mokėsi po dvejus metus; universitetą baigė jau dirbdamas Panevėžyje).

Ten gavo platų išsilavinimą – juk dėstė visas, galima sakyti, intelektualinis elitas pradedant profesoriais Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, baigiant Mykolu Biržiška ar Eduardu Volteriu.

Todėl į Panevėžį P. Būtėnas atvyko būdamas žinomas ne tik kaip kraštotyros darbo entuziastas, etnologas, dialektologas, vertėjas ar įvairių spaudos leidinių bendradarbis, bet ir kaip gerų moksliniam darbui reikalingų gebėjimų turintis asmuo.

Mokslinis debiutas

Ir įdomu: bene pirmasis P. Būtėną-mokslininką akademinei bendruomenei pristatė ir teigiamai įvertino garsus suomių folkloristas Augustas Robertas Niemis.

Šio mokslininko dėmesį P. Būtėnas atkreipė pirmiausia su nemažos apimties solidžiu straipsniu „Vestuvių apeigos“, 1924 metais išspausdintu Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Tauta ir žodis“ (antrame tome).

Pasak Niemio, vestuvių dainomis XIX amžiaus pabaigoje domėjosi kunigas Antanas Juškevičius ir XX amžiaus pradžioje – profesorius Teodoras Brazys. Tačiau P. Būtėno straipsnis yra kitoks: jame pateikta ne tik per vestuves Dovydų kaime (dabar Pasvalio r.) dainuotų, iš devintą dešimtį metų skaičiavusios močiutės Elzbietos Būtėnienės tarmiškai užrašytų dainų, kurios, kaip sakiusi močiutė, dainuotos prieš 70 metų (vadinas, XIX amžiaus viduryje), bet ir nemažai tam kraštui būdingų vestuvių papročių.

Tokio tipo darbas anuomečiame humanitarikos kontekste buvo pirmasis.

Ir dar įdomu, kad „Tautos ir žodžio“ žurnale „Mokslo straipsnių“ skyriuje šalia profesorių Kazimiero Būgos, Jurgio Gerulio, Pėterio Šmito, Eduardo Volterio ir kitų tyrinėtojų minėtasis P. Būtėno straipsnis „Vestuvių apeigos“ buvo vienintelė studento publikacija!

Vadinasi, dėl jos vertės abejonių tikrai nelieka – ji didžiulė…

Juolab kad tai yra ar ne vienas pirmųjų (o gal ir pirmasis?) taip kvalifikuotai užrašytų gimtosios panevėžiškių tarmės pavyzdžių iš XX amžiaus pirmosios pusės.

Antra, atrodo, kad niekas iki šiolei nėra ir domėjęsis vestuvių leksika. O Petras Būtėnas „Vestuvių apeigų“ pabaigoje dar prideda paties užrašytus 82 „Tarmės terminus vestuvėms“.

Į tautosakos lobyną

Ir dar ne viskas. Šis Petro Būtėno straipsnis etnologiniu požiūriu yra vienas pirmųjų XX amžiaus pradžios paties tyrėjo iš artimiausios namų aplinkos užrašytų autentiškų vestuvių apeigų ir tradicijų pažinimo šaltinis.

Ir šia tema palyginti greitai susidomėjo ir kiti tyrėjai iš savų kraštų.

Antai 1930 metais Vincas Krėvė „Mūsų tautosakoje“ aprašė „Dzūkų vestuves“, Juozas Mickevičius 1933 metais tame pat leidinyje – „Žemaičių vestuves“, Balys Buračas 1935 metais „Kupiškėnų vestuves“ ir kt.

Augino kūrybingas asmenybes

Koks į gyvenimą išeis mokinys, dažnai priklauso nuo mokytojo. Ir kartais – net labai daug. Paskatinamasis jo žodis pastebėjus mokinio vieną ar kitą polinkį laiku ir vietoj, pastangos parodyti, kad ir tu gali būti kartu su kitais, gali vaidinti, įsijausti į vaidmenį, deklamuoti.

Panevėžio mokytojų seminarijoje prieš šimtą metų popamokinis gyvenimas nebuvo nustumtas į nebūtinų veiklų sąrašus. Priešingai – tai buvo kryptinga, gerai apgalvota veikla. Ji plėtė akiratį, mokė psichologiškai pasitikėti.

Puikios popamokinės pamokos buvo tikras moksleivių saviraiškos bastionas. Ir įdomu, ir naudinga. Seminarijos moksleiviai kėlė savo intelektualinį lygį, nes gerai žinojo, kad čia įgytos patirtys jiems ateity labai pravers, kai patys kasryt stovės prie kasdienio stalo klasėje.

Mūsų tautos jaunimas buvo išskirtinai kūrybingas, daug ką perėmęs iš anuomet kartu dar gyvenusių ne tik tėvų, vyresnių brolių ar seserų, bet ir senelių ar prosenelių.

Ir į miesto aplinką atvažiavęs ne tik įgyti būsimai mokytojo profesijai reikalingų žinių, bet kartu turėjęs didžiulį norą mokytis ir išmokti visko, ko tik galima, ir kiek galima daugiau.

Užtenka tik paskaityti vieno kito anuometinio seminaristo biografiją ir iš jos matysime, kad jis ar ji ir vaidino, ir priklausė skautų ar ateitininkų organizacijoms, dar lankė tautotyros draugiją, gražiai piešė ar grojo, neretai ir ne vienu instrumentu…

P. Židonio nuotr.

Vestuvės scenoje

Sakoma, ruduo – vestuvių metas. Tą gyvais įspūdingais vaizdais paliudija ir Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“. Tik kažin ar žinome, kad prieš šimtą metų – 1926-ųjų balandžio 24 dieną, vadinas, tuoj po Jurginių – Panevėžio mokytojų seminarijos (Klaipėdos g. 3; dabar Panevėžio kolegija) salėje, kuri yra toje pačioje vietoje iki mūsų dienų, buvo pirmą kartą viešai suvaidintos senovinės lietuviškos vestuvės?!

Paskatą tam davė mokytojo P. Būtėno per lietuvių kalbos pamokas analizuota Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ dalis „Rudenio gėrybės“.

Idėja lietuviškam teatrui

Tą dieną (1926 m. balandžio 24-ąją) Panevėžio mokytojų seminarijoje P. Būtėno įkurta Lietuvių kalbos mylėtojų draugija surengė literatūrinį vakarą.

Iš pradžių gausiai susirinkusieji išklausė paskaitą „Ką duoda tautosaka lietuvių kultūros istorijai“ ir pranešimą aktualiais draugijos veiklos klausimais.

Kaip rašė to meto „Panevėžio balsas“ ir kita spauda, didžiulį įspūdį visiems padarė „svarbiausioji vakaro dalis – scenos vaizdelis iš senovės lietuvių vestuvių (jaunosios ir jaunojo išleidimas ir dovanų davimas)“.

Vienas vakaro dalyvių buvo kunigas Julijonas Lindė-Dobilas.

Anot jo, vakaras rengėjams pavyko gerai. Ir svarbu, kad susirinkusieji „plojo ne dėl to, kad

tokia mada, bet plojo iš širdies; matosi, kad visi buvo sužavėti, patenkinti. Svarbu, kad „tai buvo surišta su pačiu gyvenimu; žiūrėdamas, tarytum, matai patį gyvenimą.“

Ir čia pat Dobilas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią mintį: gerai būtų, „kad toji pati draugija arba ir valstybės teatras imtųsi scenizuoti senovės lietuvių vestuves. Juk mes, lietuviai, savo dramos beveik, kad neturime. Čia kaip tik galima būtų sudaryti savo dramą. Labai dažnai, kuomet ruošiame vakarus, mes statome veikalus iš kitų tautų gyvenimo. Kodėl gi mes negalime pastatyti veikalų iš savo tautęs (liaudies) gyvenimo? Tai būtų didelis mūsų vakarams pliusas. Ir žiūrėtojai iš tokių vakarų daug daugiau naudos turėtų.“

Keliavo per Lietuvą

Ir tokia problemiška kunigo Julijono Lindės-Dobilo įžvalga skynėsi kelią į gyvenimą.

Mokytojų seminarijos ir gimnazijos moksleiviai ne kartą vaidino ir Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukas.

Kadangi apie tokius panevėžiečių sumanymus ne kartą rašyta spaudoje, mintį vaidinti vestuves (ar pagal vietos tradicijas, ar pagal Kristijono Donelaičio „Metus“) greit pasigavo Kauno ir kitų kraštų moksleiviai, netgi suaugusieji.

Antai garsiosios „Kupiškėnų senovinės vestuvės“ išaugo iš apie 1922 metus Kupiškyje suburto „Senovės mylėtojų“ būrelio. Kai šis būrelis 1932 metais surengė gegužinę, programa paįvairinta buvo ir krašto senoviniais vestuvių papročiais. Tų pačių metų vasarą tikros „Vestuvės“ vaidintos Pyragių kaime, po to, kaip nurodoma ano meto spaudoje, kelis kartus vaidinta ant Aukštupėnų kaimo piliakalnio, esančio prie Kupiškio.

 

The post Apie Donelaitį, Dobilą, Būtėną ir… vestuves Panevėžyje appeared first on Kauno savaitė.