Šiuolaikinės laidotuvės virto ištisa industrija, kur net mirtis gali palikti anglies pėdsaką.

Nuo formaldehido balzamavimo skysčiuose iki krematoriumų dūmų – mūsų „paskutinė kelionė“ neretai kenkia Žemei labiau, nei atrodo.

Tad kuris būdas iš tiesų draugiškiausias aplinkai – karstas, ugnis ar naujos technologijos: akvamacijos ir žmogaus kompostavimas?

Kaip gamta tvarkosi su mirtimi – ir kodėl mes jai trukdome

Gamtoje niekas neišnyksta be prasmės.

Negyvų banginių kūnai dešimtmečius maitina giliavandenius ekosistemas, išvirtę medžiai tampa naujos gyvybės šaltiniu, o maitėdos bei mikroorganizmai užbaigia ciklą, grąžindami maistines medžiagas į dirvožemį.

Tačiau žmogus, sukūręs „civilizuotus“ laidojimo ritualus, šį natūralų procesą sutrikdė.

Lakais dengti mediniai karstai, metalinės detalės trukdo kūnui suirti, o formaldehido pagrindo balzamavimo skysčiai iš esmės „konservuoja“ palaikus.

Ši nuodinga medžiaga stabdo skaidančių bakterijų veiklą, todėl maistinės medžiagos, galinčios praturtinti žemę, lieka įkalintos kūne.

Kremacija ir ekologija: kodėl kūnų deginimas nėra toks švarus, kaip atrodo

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kūno sudeginimas – paprastesnis ir švaresnis sprendimas. Tačiau kremacijai reikia apie 900 °C temperatūros, o tai reiškia ir dideles energijos sąnaudas.

Į atmosferą išmetama tonų anglies dioksido, sunkiųjų metalų (pavyzdžiui, iš dantų plombų) bei suodžių mikrodalelių.

Net jei pelenai nelaikomi namuose lentynoje dekoratyvinėje urnoje, o išbarstomi virš jūros ar žemės, jie vis tiek netampa gamtos ciklo dalimi.

Pelenai nepapildo dirvožemio – jie tiesiog nusėda ore ar vandenyje.

Tad romantiškas įvaizdis „pelenai išbarstyti virš jūros“ – deja, ne toks ekologiškas, kaip norėtųsi.

Beje, anksčiau žmonės laidodavo atviruose laužuose. Kruopščiai sukrautas laužas su oro trauka apačioje ir sausų medžių malkomis pasiekdavo apie 600–900 °C temperatūrą (šiandien krematoriumuose – 760–980 °C). Kūnas visiškai sudegdavo per 3–6 valandas ar ilgiau, tačiau nesuirdavo iki pelenų. Liekantys kaulų fragmentai būdavo surenkami, sumalami ir dedami į urną – taip elgėsi senovės romėnai ir graikai. Indijoje šios tradicijos išlikusios iki šiol – kaulai ir pelenai atiduodami vandeniui.

Ekologiškos laidotuvės: akvamacijos ir kompostavimo alternatyva

Mokslininkai ir aplinkosaugininkai siūlo naujus, gamtai draugiškesnius metodus.

Vienas jų – akvamacijos arba šarminio hidrolizės būdas, dar vadinamas „vandens kremacija“.

Kūnas šiuo atveju suyra šarminėje terpėje esant aukštai temperatūrai.

Galiausiai lieka tik biologiškai saugus tirpalas ir švelnus kaulų miltelių pavidalo likutis – be dūmų, be toksinų.

Kitas būdas – teramacija, arba žmogaus kompostavimas.

JAV ir kai kuriose Europos šalyse jau veikia specialios „kompostavimo fermos“, kuriose kūnai paverčiami derlingu dirvožemiu.

Mikroorganizmai ir grybai atlieka darbą, kurio šimtmečius jiems neleisdavome.

Maždaug po mėnesio iš žmogaus kūno susidaro apie 0,7 kubinio metro žemės – tinkamos medžiams ar augalams auginti.

Kaip mirti ekologiškai ir nepakenkti Žemei

Jeigu kalbėtume apie mirtį iš ekologinės perspektyvos, geriausia, ką galime padaryti, – leisti gamtai atlikti savo darbą.

Gyvos būtybės tūkstantmečius natūraliai suiro, praturtindamos žemę, kol žmogus nepakeitė šios tvarkos.

Balzamuoto kūno laidotuvės – labiausiai aplinkai kenkiantis pasirinkimas.

Kremacija – šiek tiek geresnė, tačiau toli gražu ne ideali.

O štai akvamacijos ir kompostavimo metodai suteikia galimybę tikrai tvariam pomirtiniam egzistavimui, kai gyvybės ratas iš tiesų užsidaro.

The post Kremacija, karstas ar kompostavimas? Kaip pasirinkti ekologiškiausią laidojimo būdą appeared first on Kauno savaitė.