Tarptautinės meteorų organizacijos 2026 m. kalendoriuje nurodoma, kad liepos mėnesį aktyvūs bus keli meteorų srautai, tačiau dauguma jų silpni, o mėnesio pabaigoje stebėjimą smarkiai apsunkins ryški pilnatis.

Meteorų srautas – tai ne krintančios žvaigždės. Dažniausiai tai smulkios dulkelės ir akmenėliai, likę po kometų. Žemei skriejant per tokį dulkių taką, dalelės dideliu greičiu įlekia į atmosferą ir sudega, danguje palikdamos trumpą šviesos brūkšnį. Tokie meteorai gali pasirodyti bet kurioje dangaus vietoje, todėl teleskopo ar žiūronų nereikia – svarbiausia platus matymo laukas ir kuo tamsesnis dangus.

Pirmasis dėmesio vertas srautas – Liepos Pegasidai. Jų aktyvumas galimas liepos 1–20 dienomis, o maksimumas prognozuojamas apie liepos 10-ąją. Tai silpnas srautas – idealiomis sąlygomis galima tikėtis maždaug iki 3 meteorų per valandą. Vis dėlto šiemet būtent ši data Lietuvoje gali būti viena palankesnių, nes liepos 7 d. bus delčia, o iki jaunaties liks kelios dienos.

Lietuvos stebėtojams Liepos Pegasidus geriausia bandyti stebėti po vidurnakčio, kai radiantas pakyla aukščiau. Reikėtų rinktis vietą kuo toliau nuo miesto žiburių – už Panevėžio, Vilniaus, Kauno ar kitų didesnių miestų šviesos taršos. Silpnam srautui net menkas apšvietimas gali lemti, kad nepamatysite beveik nieko.

Liepos 28-ąją dėmesį trauks Liepos gama Drakonidai. Tai nedidelis ir nepastovus meteorų srautas, paprastai duodantis apie 5 meteorus per valandą. 2016 m. šis srautas buvo trumpam suaktyvėjęs, todėl 2026 m. astronomai siūlo jo visiškai nenurašyti. Vis dėlto yra didelė problema – liepos 28-oji patenka beveik į pilnaties laiką, todėl ryškus Mėnulis „suvalgys“ daug silpnų meteorų.

Tą pačią liepos pabaigos savaitę kai kuriuose kalendoriuose minimi ir Pietinės Žuvies / Piscis Austrinidų meteorai. Tačiau Lietuvos skaitytojui šio srauto nereikėtų pateikti kaip patikimo reginio: jis silpnas, geriau matomas piečiau, o 2026 m. jį taip pat užgoš pilnatis. Kitaip tariant, teoriškai šis srautas egzistuoja stebėjimų kalendoriuose, bet praktiškai Lietuvoje jo tikėtis neverta.

Įdomiausia liepos naktis bus liepos 30–31 d., kai vienu metu aktyvumo maksimumą pasieks Pietiniai delta Akvaridai ir alfa Kaprikornidai. Pietiniai delta Akvaridai idealiomis sąlygomis gali duoti iki maždaug 25 meteorų per valandą, o alfa Kaprikornidai paprastai nėra gausūs – apie 5 meteorai per valandą, tačiau garsėja lėtais ir kartais ryškiais bolidais.

Vis dėlto 2026 m. ši „dviguba“ naktis nebus tokia gera, kaip skamba. Tarptautinė meteorų organizacija pažymi, kad didžiausias Pietinių delta Akvaridų ir alfa Kaprikornidų aktyvumas sutaps su pilnatimi, o Amerikos meteorų draugijos kalendoriuje nurodoma, kad tą naktį Mėnulis bus apie 98 proc. apšviestas. Tai reiškia, kad silpnesni meteorai paskęs mėnesienoje, o realiai pamatyti bus galima tik ryškesnius.

Jeigu vis tiek norėsite pabandyti, rinkitės atvirą vietą su kuo mažiau dirbtinės šviesos, stebėkite po vidurnakčio ir stenkitės, kad Mėnulis liktų už medžių, pastato ar kalvos. Reikia žiūrėti ne į vieną tašką, o aprėpti kuo platesnį dangų. Akims prisitaikyti prie tamsos reikia bent 15–20 minučių, todėl telefono ekraną geriau palikti ramybėje.

Lietuvos stebėtojams realistiškiausias patarimas būtų toks: liepos 9–10 d. – geriausias metas pabandyti pamatyti silpnesnius meteorus, o liepos 30–31 d. verta išeiti tik tada, jei dangus labai giedras ir esate toliau nuo miestų. Didesnio reginio geriau laukti rugpjūtį – Perseidų maksimumas 2026 m. sutaps su beveik jaunaties laikotarpiu, todėl sąlygos turėtų būti gerokai palankesnės.

The post Liepos dangus : kada verta žiūrėti Lietuvoje appeared first on Kauno savaitė.

Mėnesio pradžioje ir viduryje bus galima stebėti Mėnulio susitikimus su planetomis, jaunatis sudarys palankesnes sąlygas dairytis Paukščių Tako, o liepos pabaigoje dangų raižys dvi meteorų liūtys.

Daugeliui šių reiškinių nereikės jokios sudėtingos įrangos – pakaks giedro dangaus, kantrybės ir vietos toliau nuo miesto šviesų. Vis dėlto Lietuvoje reikėtų nepamiršti kelių niuansų: liepą naktys dar nėra visiškai tamsios, o kai kurie objektai, pavyzdžiui, Paukščių Tako centras ar pietinėse žvaigždynų srityse esantys meteorų srautai, mūsų platumose matomi žemiau nei pietesnėse šalyse.

Mėnulis, Saturnas, Marsas ir Sietynas

Pirmąją liepos pusę įdomiausi vaizdai lauks tų, kurie nebijo keltis anksti. Liepos 7–8 dienomis, paryčiais, Mėnulis bus matomas netoli Saturno. Šios poros reikėtų dairytis rytų–pietryčių kryptimi po vidurnakčio ir prieš aušrą.

Dar įspūdingesnis vaizdas laukia liepos 11-osios paryčiais. Tada plonas Mėnulio pjautuvas danguje atsidurs netoli Marso ir Sietyno, dar vadinamo Plejadėmis. Tai vienas gražiausių vasaros mėnesio reginių, kurį galima stebėti ir plika akimi. Marsą išduos oranžinis atspalvis, o Sietynas atrodys kaip nedidelė, tanki žvaigždžių saujelė.

Turint žiūronus, vaizdas bus gerokai įspūdingesnis – Sietyne pavyks įžiūrėti daugiau žvaigždžių, o Mėnulio pjautuve išryškės šviesos ir šešėlio riba. Vis dėlto stebėti reikės gana anksti, prieš patekant Saulei, kol dangus dar pernelyg neprašviesėjęs.

Jaunatis – geriausias metas dairytis Paukščių Tako

Liepos 14-ąją stos jaunatis. Tai reiškia, kad Mėnulio šviesa netrukdys stebėti silpnesnių dangaus objektų. Būtent kelios naktys prieš ir po jaunaties yra palankiausias laikas mėginti pamatyti Paukščių Taką.

Vis dėlto Lietuvoje šis reginys liepą nėra toks ryškus kaip pietesnėse šalyse. Vasaros naktys dar gana šviesios, o Paukščių Tako centras mūsų platumose kyla žemai virš pietų horizonto. Todėl geriausia rinktis kuo tamsesnę vietą, toliau nuo miesto apšvietimo, ir dairytis pietų kryptimi po vidurnakčio.

Panevėžio krašte ar kitose Lietuvos vietose Paukščių Taką geriausia stebėti atokiau nuo miestų, kaimų žibintų ir judrių kelių. Akims reikia bent 20–30 minučių priprasti prie tamsos, todėl verta padėti telefoną į šalį arba bent jau naudoti raudonos šviesos režimą.

Vakaro danguje – Venera ir Mėnulis

Liepos 17-osios vakarą verta žvilgtelėti į vakarinį horizontą. Netrukus po saulėlydžio danguje bus galima pamatyti ryškiąją Venerą, šalia kurios atsidurs plonas Mėnulio pjautuvas.

Tai vienas paprasčiausiai pastebimų mėnesio reiškinių, nes Venera yra itin ryški ir dažnai vadinama Vakare žvaigžde. Geriausia vieta stebėjimui – atvira vakarų kryptis, kur horizonto neužstoja pastatai, medžiai ar kalvos. Mieste šį reiškinį taip pat turėtų būti įmanoma pamatyti, jei tik dangus bus giedras.

Tokie Mėnulio ir Veneros susitikimai ypač fotogeniški – gražiausiai jie atrodo dar neužgesus saulėlydžio spalvoms, kai dangus būna mėlynas, oranžinis ar rausvas.

Liepos pilnatis – žemai virš horizonto

Liepos 29-ąją stos pilnatis. Tradiciškai ji angliškai vadinama „Buck Moon“ – Elnių pilnatimi, nes šiuo metų laiku elnių patinams intensyviai auga nauji ragai. Lietuviškame tekste šį pavadinimą geriau vartoti kaip paaiškinimą, o ne kaip nusistovėjusį lietuvišką terminą.

Įspūdingiausiai liepos pilnatis atrodys tekėdama ar leisdamasi, kai bus arti horizonto. Tada suveikia vadinamoji Mėnulio iliuzija – žmogaus akiai Mėnulis atrodo didesnis, nors jo tikrasis dydis nepasikeičia.

Lietuvoje pilnatis vasarą dažnai kyla gana žemai, todėl gali atrodyti ypač įspūdingai virš laukų, medžių linijos ar miesto pastatų. Geriausia ją stebėti vakare, netrukus po patekėjimo, pasirinkus vietą su atviru pietryčių ar pietų horizontu.

Liepos pabaigoje – dvi meteorų liūtys

Mėnesio pabaigoje aktyvūs bus du meteorų srautai – Pietinės Delta Akvaridės ir Alfa Kaprikornidės. Abu jie piką pasieks liepos 30–31 dienomis.

Pietinės Delta Akvaridės palankiausiai matomos pietiniame pusrutulyje, tačiau dalį meteorų galima pastebėti ir Lietuvoje. Idealiomis sąlygomis šis srautas gali duoti iki keliolikos ar net kelių dešimčių meteorų per valandą, tačiau mūsų regione vaizdas paprastai būna kuklesnis.

Alfa Kaprikornidės nėra gausios – meteorų paprastai būna nedaug, tačiau šis srautas garsėja ryškiais bolidais. Tai tokie itin šviesūs meteorai, kurie gali akimirkai nušvisti net ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis.

Šiemet meteorų stebėjimą apsunkins beveik pilnas Mėnulis. Jo šviesa užgoš silpnesnius meteorus, todėl tikėtis įspūdingo „žvaigždžių lietaus“ nereikėtų. Vis dėlto kantriausi stebėtojai, ypač išvykę į tamsesnę vietą ir žvelgiantys į pietų–pietryčių dangų po vidurnakčio, gali sulaukti vieno kito ryškaus blyksnio.

Kometa – tik kantriausiems

Liepos danguje minima ir periodinė kometa 10P/Tempel. Ji aplink Saulę apskrieja maždaug kas penkerius metus ir šią vasarą pamažu ryškėja.

Vis dėlto Lietuvos skaitytojams svarbu žinoti: tai nėra tokia kometa, kurią bus lengva pamatyti plika akimi. Mėnesio pradžioje jai reikės teleskopo, o vėliau, esant labai tamsiam dangui, gali pakakti ir geresnių žiūronų. Mieste jos ieškoti neverta – trukdys šviesos tarša ir šviesios vasaros naktys.

Didžiausio ryškumo ši kometa turėtų pasiekti jau rugpjūčio pradžioje, todėl liepa labiau tiks patyrusiems dangaus stebėtojams, norintiems sekti jos sugrįžimą.

Kur ir kaip stebėti Lietuvoje

Norint pamatyti kuo daugiau liepos dangaus reiškinių, geriausia rinktis vietą toliau nuo miesto šviesų. Tinka atviros laukų vietos, ežerų pakrantės, miškų aikštelės ar kaimo sodybos, kur pietų, rytų ar vakarų horizontų neužstoja medžiai ir pastatai.

Planetų ir Mėnulio susitikimus galima stebėti ir mieste, tačiau Paukščių Takui, kometai ar meteorams reikės kuo tamsesnio dangaus. Žiūronai pravers stebint Sietyną, Mėnulio paviršių ar ieškant kometos, tačiau meteorų liūtims jų nereikia – geriausia stebėti plika akimi, aprėpiant kuo didesnį dangaus plotą.

Svarbiausia – orai. Net ir įspūdingiausi astronominiai įvykiai lieka paslėpti už debesų, todėl verta stebėti prognozes ir išnaudoti kiekvieną giedresnę naktį.

The post Liepos dangus: dvi meteorų liūtys, Paukščių Takas ir planetų susitikimai appeared first on Kauno savaitė.

Ryškiausiai spindės Venera, netoliese matysis Jupiteris, o žemiau prie horizonto trumpam pasirodys ir sunkiau pagaunamas Merkurijus.

Tokie reiškiniai dažnai vadinami planetų paradu.

Tiesa, šis pavadinimas skamba įspūdingiau nei pats astronominis mechanizmas: planetos iš tiesų neišsirikiuoja tiesia linija kosmose.

Jos tik iš Žemės perspektyvos atsiduria panašioje dangaus srityje, netoli ekliptikos – kelio, kuriuo danguje juda Saulė, Mėnulis ir planetos.

Ką bus galima pamatyti?

Pagrindinės birželio vakaro „parado“ dalyvės – Venera, Jupiteris ir Merkurijus.

Venera bus pati ryškiausia ir ją aptikti bus lengviausia.

Ji dažnai vadinama Vakare arba Aušrine, nes priklausomai nuo padėties matoma po saulėlydžio arba prieš saulėtekį.

Šalia Veneros kurį laiką bus matomas Jupiteris.

Birželio pradžioje ir viduryje šios dvi planetos vakaro danguje atrodys gana arti viena kitos, todėl sudarys įspūdingą porą.

Merkurijus bus sudėtingiausias taikinys.

Jis visuomet laikosi arti Saulės, todėl matomas tik trumpai – sutemų metu, žemai virš horizonto. Būtent dėl to jis ir „dings“ pirmasis: kai Venera dar švies aukščiau, o Jupiteris dar bus matomas,

Merkurijus greitai leisis paskui Saulę ir paskęs vakaro prieblandoje.

Kada žiūrėti Lietuvoje?

Lietuvoje birželį Saulė leidžiasi labai vėlai. Vilniuje birželio viduryje saulėlydis bus apie 21.55–21.58 val., o prie jūros – dar vėliau. Todėl planetų ieškoti reikės ne 20 valandą, o jau vėlyvą vakarą.

Geriausias laikas stebėti – maždaug 30–60 minučių po saulėlydžio. Vilniuje tai būtų maždaug nuo 22.25 iki 22.55 val.

Kituose Lietuvos miestuose laikas gali skirtis keliolika minučių, tačiau principas tas pats: žiūrėti reikia netrukus po saulėlydžio, kol Merkurijus dar nenusileido pernelyg žemai.

Stebėti verta kelis vakarus iš eilės. Apie birželio 12–15 dienas bus geriausias laikas pamatyti visas tris planetas vienoje dangaus srityje.

Birželio 16–17 dienomis vaizdą gali papildyti plonas jaunas Mėnulio pjautuvas.

Kur žiūrėti?

Reikės žiūrėti į vakarų–šiaurės vakarų pusę. Svarbiausia sąlyga – atviras horizontas. Merkurijus bus labai žemai, todėl jį lengvai užstos medžiai, daugiabučiai, kalvos ar kiti pastatai.

Geriausios vietos stebėti Lietuvoje būtų atviros laukymės, ežerų pakrantės, aukštesnės vietos be užstatymo, pajūrio ruožai, laukai už miesto.

Miesto centre Venerą greičiausiai pamatysite, bet Merkurijų gali paslėpti tiek pastatai, tiek šviesus horizontas.

Pirmiausia akimis ieškokite Veneros. Ji bus ryškiausias šviesulys vakaro danguje po Saulės ir Mėnulio.

Netoli jos turėtų matytis Jupiteris. Merkurijus bus žemiau, arčiau horizonto, todėl jam prireiks kantrybės, giedro dangaus ir galbūt žiūronų.

Ar reikės teleskopo?

Ne, šiam reiškiniui teleskopas nebūtinas. V

enera ir Jupiteris turėtų būti matomi plika akimi, jei tik dangus bus giedras. Merkurijų irgi galima pamatyti be optikos, tačiau Lietuvoje, kur vasaros vakarai ilgai išlieka šviesūs, žiūronai labai padidins sėkmės tikimybę.

Teleskopas šiuo atveju nėra pats patogiausias įrankis, nes planetos bus žemai, o atmosferos virpesiai prie horizonto vaizdą iškraipys.

Žiūronai ar fotoaparatas su nedideliu priartinimu gali būti praktiškesni.

Svarbu: niekada neieškokite Merkurijaus ar kitų arti Saulės esančių objektų optika, kol Saulė dar nenusileidusi. Žiūrėti į Saulę per žiūronus ar teleskopą pavojinga akims.

Kodėl Merkurijus išnyks anksčiausiai?

Merkurijus yra arčiausiai Saulės skriejanti planeta.

Dėl to iš Žemės jis niekada nenutolsta labai toli nuo Saulės danguje. Jį matome tik trumpais laikotarpiais – prieš saulėtekį arba po saulėlydžio.

Birželio vakarais Merkurijus bus žemiau nei Venera ir Jupiteris. Saulei nusileidus, jis dar trumpai kabės prie horizonto, bet greitai leisis žemyn.

Kuo žemiau planeta, tuo ją sunkiau įžiūrėti: daugiau trukdo atmosferos sluoksniai, šviesi prieblanda, debesų juostos ir žemės objektai.

Todėl Merkurijui stebėti laiko bus mažiausiai. Jei delsime per ilgai, Venera dar spindės, Jupiteris dar bus matomas, o Merkurijus jau bus pasislėpęs.

Ar tai retas reiškinys?

Kelių planetų susitelkimai danguje nėra visiškai unikalūs, tačiau kiekvienas jų atrodo skirtingai. Šį kartą reginys įdomus tuo, kad vakaro danguje susitiks trys ryškios planetos, iš kurių viena – Merkurijus – paprastai yra sunkiai pagaunama.

Tokie reiškiniai naudingi ir pradedantiesiems dangaus stebėtojams.

Venera padeda lengvai susiorientuoti, Jupiteris suteikia aiškų antrą orientyrą, o Merkurijaus paieška tampa tarsi mažas astronominis iššūkis.

Kaip pasiruošti stebėjimui?

Pirmiausia verta iš anksto susirasti vietą su atviru vakarų–šiaurės vakarų horizontu. Jei einate į lauką tik tada, kai jau sutemo, Merkurijui gali būti per vėlu. Geriau atvykti prieš saulėlydį arba iškart po jo.

Patogu turėti žiūronus, bet pirmiausia planetų ieškokite plika akimi.

Taip lengviau suprasti bendrą jų išsidėstymą.

Telefone galima naudoti dangaus stebėjimo programėlę, tačiau ekrano ryškumą geriau sumažinti, kad akys lengviau priprastų prie prieblandos.

Fotografuojant verta naudoti platesnį kadrą, įtraukiant horizontą – medžių liniją, ežerą, miesto siluetą ar lauką.

Toks kadras geriau perteiks planetų išsidėstymą nei labai didelis priartinimas.

Svarbiausia

Birželio viduryje Lietuvos gyventojai turės progą vakaro danguje pamatyti Venerą, Jupiterį ir Merkurijų. Geriausia stebėti apie 30–60 minučių po saulėlydžio, žiūrint į vakarų–šiaurės vakarų pusę.

Venera bus ryškiausia, Jupiteris – šalia jos, o Merkurijus – žemiau prie horizonto. Būtent jis išnyks pirmasis, nes yra arti Saulės, matomas žemai ir greitai leidžiasi paskui ją.

Jei dangus bus giedras, užteks atviros vietos, kantrybės ir gero horizonto.

O žiūronai gali padėti pagauti tą trumpą akimirką, kai sunkiai pastebimas Merkurijus dar spindi vakaro prieblandoje.

The post Planetų paradas birželį: kada žiūrėti ir kodėl Merkurijus išnyks pirmasis appeared first on Kauno savaitė.

Tereikia įrašyti savo – ar brangaus žmogaus, jei norite padaryti jam staigmeną, – vardą, ir sistema peržiūrės per 50 metų sukauptus „Landsat“ palydovų vaizdus, kad užrašytų jį naudodama tikrus upių vingius, dykumų darinius, kalnagūbrius ir pakrantes. Tiksliau tariant – jų fotografijas, padarytas iš kosmoso maždaug 705 km aukštyje virš planetos paviršiaus.

NASA Kenedžio kosminių skrydžių centro pristatomą įrankį „Your Name in Landsat“ galima rasti paieškos laukelyje suvedus jo pavadinimą arba adresu: https://science.nasa.gov/specials/your-name-in-landsat/.

Ši nuoroda nukreips į nemokamą interneto portalą, kuriame įrankis sugeneruos vardo „žemiškąjį“ atvaizdą, sudarytą iš autentiškų kraštovaizdžio nuotraukų, užfiksuotų „Landsat“ – ilgiausiai veikiančios JAV Žemės stebėjimo palydovų programos.

Gautą vaizdą galima ne tik peržiūrėti ekrane, bet ir atsisiųsti. (Patarimas: bandykite ne kartą – galima! – kol gausite aiškiausią užrašą.)

Ši iniciatyva buvo įkvėpta Adamo Voilando – NASA mokslo populiarinimo tekstų autoriaus ir „NASA Earth Observatory“ (oficialios NASA svetainės, kasdien pateikiančios palydovines nuotraukas bei duomenis apie Žemės sistemas) socialinių tinklų komunikacijos vadovo. A. Voilandas kelerius metus rinko palydovines nuotraukas, kuriose gamtos objektai primena abėcėlės raides (projektas „ABC from Space“).

Įrankis „Your Name in Landsat“ naudoja palydovų „Landsat 8“ ir „Landsat 9“ duomenis. Visos nuotraukos yra tikrų vietovių vaizdai. Paspaudę ant jų, sužinosite tikslias kiekvieno objekto koordinates ir pamatysite visą kraštovaizdžio fotografiją.

„Landsat“ – tai bendra NASA ir JAV geologijos tarnybos programa. Nuo 1972 metų jos palydovai nepertraukiamai fiksuoja Žemės paviršiaus pokyčius ir padeda mokslininkams stebėti miškų kirtimą, miestų plėtrą, ledynų tirpimą bei žemės ūkio būklę.

Ar perskaitysite šį vardą? Jį sudaryti padėjo vietovių iš visos planetos vaizdai – Sindziango Kinijoje, Kanandaigvos ežero JAV Niujorko valstijoje, Breidamerkurjokudlio ledyno Islandijoje, Liva oazių Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Bamforto nacionalinio laukinės gamtos rezervato JAV, Vajominge, Naujojo Pietų Velso Australijoje ir Mjosos ežero Norvegijoje.

The post NASA siūlo: pamatykite savo vardą iš 700 kilometrų aukščio appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau tikrieji „atradėjai“ buvo senovės kinai, dar 5 m. pr. Kr. savo metraščiuose užfiksavę neįprastą objektą – ryškią kometą, kuri danguje matėsi daugiau nei 70 dienų. Bet dabar planetų tyrinėtojas iš JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūros (NASA) Markas Metnis pareiškė galintis moksliškai įrodyti, kad būtent šis reiškinys ir buvo tai, ką mes žinome kaip Kalėdų žvaigždę.

Savo atradimą M. Metnis ką tik paskelbė Didžiosios Britanijos astronomų asociacijos žurnale („Journal of the British Astronomical Association“) vildamasis, kad tai padarys galą ištisus šimtmečius trukusioms astronomų diskusijoms.

Pagaliau rado atsakymą?

Kaip žinome, Evangelijoje pagal Matą nepaprasta žvaigždė nurodė trims Rytų išminčiams kelią pas ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Tačiau nebūdami astronomais nesupratome, kad toji žvaigždė elgėsi labai keistai. Iš pradžių ji pasirodė Rytuose, vėliau švytėjo priešais keliautojus jų trumpoje 8–10 km kelionėje iš Jeruzalės į Betliejų. Galiausiai, pagal Biblijos naratyvą, žvaigždė sustojo virš tos vietos, kurioje gimė Jėzus.

Daugelis mokslininkų buvo ir tebėra linkę traktuoti Betliejaus žvaigždę kaip stebuklą ar mitą, tačiau anaiptol ne visi. Atkakliausieji pastaraisiais dešimtmečiais ieškojo paaiškinimo tokiam keistam astronominiam reiškiniui. Kol vienas iš jų – M. Metnis – ne šiaip iškėlė hipotezę, kad žvaigždė iš tiesų egzistavo.

Jis pasiryžo įrodyti, jog tai buvo kometa, kuri prieš 2000 metų prašvilpė pro Žemę astronominio plauko atstumu.

Vieną birželio rytą

Savo paieškose M. Metnis rėmėsi daugumos istorikų nuomone, jog Jėzus gimė kažkada tarp 6 m. pr. Kr. ir 5 m. pr. Kr.

Astronomas išanalizavo senovės kinų metraščiuose aprašytą objektą ir sudarė stebėjimus atitinkantį galimų orbitų diapazoną.

Ir viena šio objekto judėjimo rekonstrukcija parodė, kad jis galėjo tapti matomas vieną birželio rytą 5 m. pr. Kr.

Keliautojai, judantys į Pietus, Betliejaus link, potencialiai būtų galėję jį stebėti tiesiai prieš akis, o vėliau ryškioji žvaigždė tarytum pakibo jiems virš galvos.

Danguje kartu su saule

M. Metnio teigimu, tai pirmasis toks rimtas astronominis kandidatas į Betliejaus žvaigždes. Nes pirmasis, kurio judėjimas galėjo atitikti keistą aprašymą Evangelijoje pagal Matą, o tada pakibti viename taške kone tiesiai virš galvos maždaug dviem valandoms.

Astronomo teigimu, taip arti Žemės praskriejusi kometa turėjo būti lengvai matoma netgi dieną – tokia ryški ji buvo. Dėl tos pačios priežasties kometos judėjimą įmanoma buvo sekti ir šviesiuoju paros metu, kurį senovės žmonės ir rinkdavosi kelionėms.

Beje, iki šiol jau buvo mažiausiai 400 mokslinių bandymų paaiškinti Betliejaus žvaigždę. Tarp jų svarstytos hipotezės ir apie supernovą ar staiga danguje įsižiebusią sprogusią žvaigždę, bet dar daugiau būta interpretacijų apie stebuklą arba tiesiog mitą.

The post Kas atvedė išminčius pas Jėzų? NASA atradimas keičia istoriją appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau už šio grožio slypi griežta Žemės geometrinė sandara.

Saulėgrįža ir lygiadienis – du pagrindiniai metų taškai, nuo kurių priklauso, kiek šviesos gauname ir kaip kinta metų laikai.

Nors šiuos terminus žino beveik visi, daugelis vis dar painioja jų reikšmę.

Tuo tarpu supratimas, kuo jie skiriasi, padeda tiksliau planuoti stebėjimus, keliones ar net nusiteikimą.

Juk gamta veikia pagal savą tvarkaraštį, o mes esame jo dalis.

Kas yra saulėgrįža ir kodėl šiomis dienomis keičiasi dienos ilgis

Saulėgrįža – tai momentas, kai Saulė pakyla į aukščiausią arba nusileidžia į žemiausią savo padėtį danguje.

Tai nutinka du kartus per metus – vasarą ir žiemą – birželio ir gruodžio dvidešimties dienų laikotarpiu (dažniausiai 21-ąją).

Vasaros saulėgrįža suteikia ilgiausią metų dieną, o žiemos – trumpiausią.

Šiomis datomis atrodo, kad šviesos režimas tarsi sulėtina Žemės „kvėpavimą“.

Priežastis – pasvirusi Žemės ašis: vienas pusrutulis gauna daugiausia šviesos, kitas – mažiausiai.

Aukštose platumose saulėgrįžų metu poliarinė diena ar naktis pasiekia ilgiausią savo trukmę.

Verta žinoti: jei norite pamatyti žemiausią ar aukščiausią Saulės padėtį, pagauti ilgiausius šešėlius ar stebėti retus atmosferos reiškinius, pavyzdžiui, saulės stulpus, rinkitės būtent saulėgrįžos dienas.

Kas yra lygiadienis ir kodėl diena tampa beveik lygi nakčiai

Lygiadienis – momentas, kai diena ir naktis tampa beveik vienodos trukmės.

Tai taip pat vyksta du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – kovo ir rugsėjo dvidešimties dienų laikotarpiu.

Tuomet Saulės spinduliai Žemę pasiekia beveik statmenai, todėl abu pusrutuliai gauna vienodą šviesos kiekį.

Ideali lygybė „diena = naktis“ šiek tiek pakinta dėl atmosferinės refrakcijos, tačiau skirtumas nedidelis.

Verta žinoti: lygiadieniai – puikus metas stebėti simetriškus saulėtekius ir saulėlydžius. Tai taip pat patogi žymė pradėti sezonines veiklas: bėgiojimą, darbus sode ar išvykas į gamtą.

Pagrindinis skirtumas tarp saulėgrįžos ir lygiadienio

Saulėgrįža – tai dienos ir nakties kraštutinumai, o lygiadienis – jų pusiausvyra.

Pirmasis reiškinys nusako dienos maksimumus ir minimumus, antrasis – jos balansą.

Suvokus šią logiką, lengviau orientuotis sezonų ritmuose ir išnaudoti gamtos kalendorių savo naudai.

The post Saulėgrįžos ir lygiadieniai: kuo jie skiriasi ir kaip veikia dienos trukmę appeared first on Kauno savaitė.

Tai srautas, kuris niekada nenuvilia: jis ryškus, galingas ir stabiliai dovanoja įspūdingą kiekį meteoro blyksnių.

2025 m. sąlygos bus ypač palankios: Mėnulis bus dylančios delčios fazėje ir beveik neapšvies dangaus.

Lietuva yra Šiaurės pusrutulyje, todėl sąlygos Gemenidams stebėti čia netgi vienos geriausių.

Gemenidus bus galima stebėti visą naktį, nereikės „gaudyti“ vienintelio momento, kaip nutinka su kai kuriais kitais srautais.

Be to, šis žvaigždėtas lietus turi neįprastą kilmės istoriją – retą detalę, kuri ir daro Gemenidus tokiais išskirtiniais.

Kada ir kur stebėti žvaigždžių lietų

Pikas numatomas gruodžio 13–14 d. ir tęsis nuo gruodžio 13 d. 17:00 iki gruodžio 14 d. 14:00 val. Lietuvos laiku.

Šis srautas gali padovanoti iki 150 meteorų per valandą, o aktyvumas, viršijantis 100 meteorų, išsilaiko net 10–12 valandų.

Geriausios sąlygos bus Šiaurės pusrutulyje, kur srauto radiantas Dvynių žvaigždyne pakyla jau vakare.

Gruodžio 13-osios vakarą galima drąsiai eiti stebėti: srautas stiprės visą naktį ir numatomas pikas bus maždaug apie antrą valandą nakties vietos laiku.

Pietuose radiantas pasirodo vėliau – apie vidurnaktį, bet aktyvumo maksimumas vis tiek bus prieš aušrą.

Kad pamatytumėte maksimumą, svarbu pasirinkti tamsią vietą be miesto šviesų ir leisti akims 15–20 minučių prisitaikyti prie tamsos.

Jokios optikos nereikia – akys čia geresnės už bet kurį teleskopą.

Pasiimkite šiltų drabužių ir termosą: gruodžio stebėjimai – išbandymas ne tik romantikams, bet ir kantriems bei atspariems šalčiui.

Kas yra Gemenidų meteorų srautas ir kodėl jo blyksniai tokie ryškūs

Gemenidai – vienintelis galingas meteorų srautas, kylantis ne iš kometos, o iš asteroido 3200 Faetono nuolaužų.

Šios dalelės turtingos natrio ir kalcio, todėl meteoro blyksniai dažnai būna spalvoti: balti, geltoni, žali ir net raudoni.

Ryškūs ilgi pėdsakai – taip pat būdingas šio srauto bruožas.

Ne visi meteoro blyksniai tą naktį priklausys tik Gemenidams.

Tarp jų gali pasitaikyti atsitiktinių meteorų ir retų silpnų gruodžio srautų atstovų, pavyzdžiui, Monocerotidų, Sigma Hidridų, Leo Minoridų, Coma Berenicidų ir kt. – iš viso jų gruodį yra devyni.

Svarbiausia apie Gemenidų žvaigždėtą lietų 2025 m.: ką pamatysite

• Gemenidai – vienas iš galingiausių ir patikimiausių metų meteorų srautų.
• Pikas – iš gruodžio 13-osios į 14-ąją.
• Iki 150 meteorų per valandą.
• Dylantis Mėnulis beveik netrukdys.
• Geriausias laikas – nuo vidurnakčio iki aušros.
• Srautas ryškus, patikimas ir puikiai tinkantis net pradedantiesiems stebėtojams.

Belieka pasimelsti dangaus skliauto dievams, kad jie išvaikytų debesis ir mes galėtume grožėtis, aikčioti ir svajoti. Ir mintyse ištarti norus, kurie būtinai išsipildys.

The post Gemenidai 2025: ryškiausias žiemos žvaigždžių lietus, kurio negalima praleisti appeared first on Kauno savaitė.

Tokiais momentais Mėnulis pereina perigėjų — orbitos tašką, kuriame jis yra arčiausiai Žemės.

Iš čia ir reginys: diskas atrodo ryškesnis ir didesnis.

Tačiau kartu su susižavėjimu kyla klausimas: ar supermėnulis iš tiesų daro kokį nors poveikį žmogui?

Daugeliui atrodo, kad tokiomis naktimis miegame prasčiau, dažniau nerimaujame ar tampame emocionalesni.

Pažiūrėkime, ar tai turi mokslinį pagrindą.

Kas yra supermėnulis ir kodėl tuo metu sustiprėja gravitacija

Supermėnulis — tai jaunatis arba pilnatis, sutampanti su momentu, kai Mėnulis yra arčiausiai Žemės. Perigėjuje jo gravitacinis poveikis iš tiesų tampa stipresnis nei apogėjuje, kai jis būna labiausiai nutolęs.

Tačiau svarbus faktas: gravitacijos jėga tiesiogiai priklauso nuo objektų masės.

Jei didžiuliams vandenynams tai juntama, tai žmogui — ne.

Skirtumas tarp „mėnulio traukos“ žmogaus kūnui, sveriančiam 80 kilogramų, sudaro maždaug 73 miligramus. Įvertinus ir Saulės poveikį, didžiausia suma pakiltų iki 110 miligramų.

Tai maždaug devintoji dalis įprastos kanceliarinės sąvaržėlės masės.

Toks menkas dydis negali sukelti jokių pastebimų fiziologinių pokyčių.

Kodėl supermėnulis daro įtaką potvyniams, bet neveikia žmogaus

Vandenynai yra milžiniški, skysti ir lengvai paklūsta gravitacijos pokyčiams.

Todėl net nedideli mėnulio traukos svyravimai sukelia aukštesnius potvynius.

Žemė taip pat šiek tiek „išsitempia“ Mėnulio kryptimi, tačiau atstumo skirtumas tarp arčiausios Mėnuliui žmogaus kūno vietos ir tolimiausios tėra kelios dešimtys centimetrų.

Tai per mažas mastelis, palyginti su Žeme ar vandenynais, kad galėtų atsirasti bent koks pastebimas poveikis mums.

Taigi taip — per supermėnulį Mėnulis traukia mus šiek tiek stipriau, tačiau tikrai ne tiek, kad tai pajustume.

Kodėl supermėnuliai taip aptarinėjami ir žmonės jiems priskiria ypatingą poveikį

Todėl, kad jie gražūs.

Todėl, kad reti.

Ir todėl, kad ryškių dangaus reiškinių fone žmonės linkę ieškoti paslėptos prasmės.

Tačiau patikimų įrodymų apie „mėnulio įtaką“ nuotaikai, sveikatai ar įvykiams nėra. Jei kas nors ir keičiasi — tai mūsų dėmesys, o ne fizikiniai procesai.

Vis dėlto vienas poveikis egzistuoja: supermėnuliai dažnai tampa priežastimi išeiti vakare į lauką, pažvelgti į dangų ir bent trumpam ištrūkti iš rutinos.

Ir tai jau visai neblogas efektas.

Nepamirškite tai padaryti gruodžio 4-ąją — tą naktį švies ypatingas supermėnulis.

The post Kaip supermėnulis veikia žmogų appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau 2025 m. tai bus ypač „riebus“ taškas: ryškesnis ir pastebimesnis nei įprastai.

Šalčio mėnulis pakils mėnesio pradžioje ir taps paskutine superpilnatimi tų metų, šiek tiek didesnė ir ryškesnė nei įprasta.

Be to, ji pakils į tokį aukštį, kokio daugiau nepasieks iki 2042 m.

Ir visa tai – pačios ilgiausios nakties metu.

Mėgstantiems žiūrėti į Mėnulį jokiu būdu negalima praleisti šio vaizdo.

Kada bus pilnatis 2025 m. gruodį ir kaip ją stebėti

Metų paskutinė pilnatis ir tuo pačiu paskutinė superpilnatis vyks naktį iš gruodžio 4 į gruodžio 5 dieną.

Tiksli pilnaties akimirka – 23:14 GMT. Vilniuje tai būtų gruodžio 5 d. 01:14 val.

Tą naktį Mėnulis pasirodys apytiksliai 7,9 proc. didesnis ir apytiksliai 15 proc. ryškesnis nei įprastai, o atmosferos efektai dar labiau sustiprins švytėjimą.

Ir, kaip visada, Mėnulis atrodys pilnas dar prieš tikslų pilnaties momentą: jo ryškus ir vizualiai lygus diskas bus stebimas nuo gruodžio 3 iki gruodžio 5.

Šiais metais pilnatis bus Tauro žvaigždyne, o tai reiškia, kad netoli jos bus Sietyno žvaigždžių spiečius.

Europoje, Šiaurės Amerikoje ir dalyje Afrikos bus matomas retas reiškinys: Mėnulis praeis tiesiai per Sietyno spiečių, palaipsniui uždengdamas dalį žvaigždžių.

Tokį „užsklendimą“ galima pamatyti tik keletą kartų per dešimtmetį.

Kodėl gruodžio pilnatis vadinama „Šalčio Mėnuliu“

„Šalčio Mėnulio“ (angl. Cold Moon) vardas kilęs iš šiaurės amerikiečių indėnų genties Mohawk tradicijos, kuriems gruodis buvo staigaus atšalimo ir ilgų naktų laikas.

Jį dar vadino „Ilgosios nakties Mėnuliu“ – už tai, kad jis švietė tamsiausiomis metų dienomis.

Anglosaksų tradicijoje jis vadintas „Mėnuliu prieš Jolė“ (angl. Moon before Yule), siejamu su artėjančiu žiemos saulėgrįža.

Kiti gruodžio pilnaties pavadinimai:

• „Kartusis Mėnulis“ (Kinijoje)
• „Ąžuolo Mėnulis“ (viduramžių Anglijoje)
• „Sniego Mėnulis“ (pas čerokus)

Bet kaip bepavadinsi – 2025 m. pabaigos pilnas Mėnulis taps vienu ryškiausių ir įsimintiniausių – ir panaši proga pasikartos tik po 17 metų.

Kodėl ši pilnatis taps aukščiausia per 17 metų

Šiuo metu gyvename laikotarpiu, vadinamu didžiuoju Mėnulio sąstoviu (angl. major lunar standstill) – retu 18,6 m ciklo momentu, kai Mėnulio orbita pasvirusi maksimaliai Žemės orbitos atžvilgiu.

Šiuo laikotarpiu danguje Mėnulis gali pakilti į rekordines aukštumas – iki apytiksliai plius 28 laipsnių ir daugiau.

Būtent tai nutiks 2025 m. gruodį: Mėnulis pasieks apytiksliai 28°15,9′ šiaurines deklinacijos ir keliaus beveik vasarišku Saulės keliu – aukštai, ilgai ir ryškiai.

Tai padarys gruodžio pilnatį aukščiausia Šiauriniame pusrutulyje per beveik du dešimtmečius.

Kitas kartas, kai Žemės palydovas pakils tokia aukštuma – tik 2042-aisiais.

Pietiniame pusrutulyje situacija priešinga: ten „Šalčio Mėnulis“ bus žemiausia pilnatis, beveik prie horizonto, ir dėl atmosferos tankio įgaus šiltą oranžinį atspalvį.

The post Kada gruodį patekės Saulėgrįžos laukimo superpilnatis appeared first on Kauno savaitė.

2025-aisiais jis žada būti ypač ryškus: tuo metu vyraus jaunatis, todėl Mėnulio šviesa netrukdys stebėjimams, o tamsus dangus leis išvysti net silpnesnius meteorus.

Tad pasiruoškite šiltą pledą, termosą su arbata ir… nepamirškite sugalvoti norų.

Kas yra Orionidų meteorų srautas ir iš kur jis atsiranda

Orionidai – tai Halio kometos (1P/Halley) paliktų dulkių pėdsakas.

Kasmet, kai Žemė spalio mėnesį praeina pro šį dulkių debesį, smulkios dalelės įlekia į atmosferą ir sudega, palikdamos ryškius šviesos takus danguje.

Kiekviena tokia dalelė – mažesnė už ryžio grūdą, tačiau skrieja neįtikėtinu greičiu – apie 66 kilometrus per sekundę, t. y. beveik 200 kartų greičiau nei kulka.

Dėl tokio greičio jos atmosferoje sudega akimirksniu, išspinduliuodamos didžiulį energijos kiekį, kuris ir sukuria tą akinančią „krintančios žvaigždės“ iliuziją.

Kada ir kur geriausia stebėti Orionidus

Orionidų aktyvumo laikotarpis truks nuo spalio 2 iki lapkričio 7 dienos, tačiau didžiausias aktyvumas – naktį iš spalio 20-osios į 21-ąją.

Tą naktį, esant giedram orui ir tamsiam dangui, galima tikėtis pamatyti apie 20 meteorų per valandą, o kai kuriais metais jų srautas sustiprėja net iki 50–75 per valandą.

Jaunatis užtikrins idealias stebėjimo sąlygas, nes Mėnulio šviesa visiškai netrukdys.

Meteorų šaltinis, arba radiantas, yra Oriono žvaigždyne, kurį lengva atpažinti iš trijų ryškių žvaigždžių „diržo“.

Orionas Lietuvoje iškyla apie vidurnaktį, tad geriausias stebėjimo metas – nuo vidurnakčio iki aušros, kai šis žvaigždynas pakyla aukščiau horizonto.

Meteorų srautas matomas visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą – tik svarbu, kad būtų giedra naktis ir toli nuo miesto šviesos.

Kaip pasiruošti žvaigždžių lietui: patarimai stebėtojams

• Rinkitės vietą kuo toliau nuo miestų ir dirbtinės šviesos.
• Leiskite akims priprasti prie tamsos – tam reikia apie 15–30 minučių.
• Nenaudokite ryškių žibintuvėlių ar telefonų ekranų.
• Atsigulkite ar patogiai atsisėskite ir stebėkite dangų plika akimi – žiūronai ar teleskopas nebūtini.
• Pasirūpinkite šilta apranga, pledu ir karštais gėrimais – spalio naktys gali būti žvarbios.

Įdomu žinoti

Halio kometos dulkių pėdsakai džiugina mus du kartus per metus:

• spalį – su Orionidais,
• gegužę – su Eta Akvaridais.

Halio kometa prie Saulės sugrįžta kas 76 metus ir yra viena iš nedaugelio, kurią galima pamatyti plika akimi.

Orionidų meteorai – vieni greičiausių ir ryškiausių iš visų žinomų meteorų srautų.

Ar šį reiškinį galima stebėti Lietuvoje?

Taip. Orionidų meteorų srautas puikiai matomas ir Lietuvos danguje, ypač vidurnaktį ir prieš aušrą, kai Orionas pakyla aukščiau horizonto pietryčių kryptimi.

Vienintelis veiksnys, galintis sutrukdyti – debesuotumas ar prastomis sąlygomis apšviestas dangus.

Kadangi 2025 m. spalio 20–21 d. naktį vyraus jaunatis, dangaus tamsumas bus puikus, tad, jei tik oras bus giedras, galėsime mėgautis vienu gražiausių metų žvaigždžių lietų ir, žinoma, sugalvoti norą, kai išvysime krintančią žvaigždę.

The post Žvaigždžių lietus 2025 m. spalį appeared first on Kauno savaitė.