Būtent toks vakaras ir buvo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur dvi knygas – „Suokalbiai su tėvu“ ir „Bevardžio sagos“ – pristatė rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas V. Landsbergis.

„Suokalbiai su tėvu“ (2025) – antroji bibliotekos svečio ir politiko, menotyrininko, buvusio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio pokalbių knyga.

„Kai pas Dievulį iškeliavo mama, atsirado labai spontaniškas poreikis kalbėtis. Nutarėme, kad patys globosime, prižiūrėsime, būsime su tėte, kad jis nesijaustų vienišas. Ir štai – vakaras, atvažiuoji pasisvečiuoti, išsiverdam arbatos, sėdim virtuvėj ir kalbam. Staiga suprantu – to nežinojau, aną galiu užmiršti… Įsijungiu telefoną ir imu įrašinėti. Paskui pradėjau skelbti savo „Facebook“ paskyroje, o skaitytojai – raginti, kad būtų įdomu knyga. Taip išleidome pirmą, dabar antra. Su tėvuku pajuokaujame, sakau: „Na, dar trečią“, nes kalbamės ir toliau“, – šypsosi Vytautas V. Landsbergis.

Su tėvu jau aptartas ir būsimas pavadinimas – „Nuokalbiai“, nes „jau viską iškalbėjo“.

Režisuoti Čiurlionį

Viena svarbiausių „Suokalbių“ temų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

„Kaip kino režisierius manau, kad tėvukas būtų vienas geriausių konsultantų norintiems kurti vaidybinį filmą apie Čiurlionį. O pats norėjau išpešti informacijos, kuri tiktų filmui. Nes paveikslų, muzikos nefilmuosi – turi būti dramaturgija, charakteriai, įdomūs santykiai. Tėvukas pasiūlė – Čiurlionis ir jo moterys. Tikrai labai įdomus kampas, labai keistos, žavios jo mylėtos moterys. Marija, su kuria planavo ateitį, vienas kitą net vadino „diedulka“ ir „babulka“ įsivaizduodami, kaip bus seni, turės anūkų. Sutrukdė Marijos tėvas – uždraudė tekėti, esą „už tokio ubago dailininko nebūsi laiminga“. Ištekino už „teisingo vyro“, Čiurlionis vestuvėse buvo pirmasis pabrolys. Negana to, susirašinėjimas tęsėsi, toliau žaidė ir „diedulką“ su „babulka“, Čiurlionį pakvietė aplankyti porai gimusios mergytės. Mano tėvas iki šiol graužiasi nagus, kad nuvažiavęs pas tą dukrą nepaprašė Čiurlionio pasiūtos ir padovanotos lėlės – būtų unikalus eksponatas muziejui, kita vertus, istorija labai gražiai prasiplečia, įgauna naują aspektą“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Antra moteris – našlė Bronislava Volman. Globojo menininką, išsiuntė į Europą, kad pamatytų daugiau galerijų, meno.

„Čiurlionis mokė jos dukrytę Halką groti pianinu. Su ta šeima susidraugavo, kartu važiavo į Kaukazą. Pokštas ne pokštas – Halka tapo dievaite, gimė platoniška, keista, graži meilė mokinei, papildyta nuostabiais tekstais. Ir dviprasmybė – švelnūs santykiai su mama ir dukra vienu metu. Na, o galiausiai Sofija su visu skausmu. Ypač keistas skausmas dėl neišsaugotų Čiurlionio literatūrinių tekstų – juos atidavė Ignui Šlapeliui su leidimu daryti ką nori. Ištiko karas, be pėdsakų dingo bene vertingiausias literatūrinis palikimas. Liko vos kelios nuotrupos, iš jų tėvukas išleido Čiurlionio žodžio kūrybą. O su Sofija – be galo įdomi, dvasinė, graži meilė. Labai graži pradžia, tačiau įsiterpia baisi liga. Dėl jos mylimas, delikatus, aristokratiškas, džentelmeniškas žmogus tampa labai grubus, prikalba baisių dalykų. Toks psichikos dvilypumas tapo sunkiu išbandymu besilaukiančiai Sofijai. Galbūt todėl ji nebenorėjo liestis prie laiškų, literatūrinio palikimo. Galbūt per daug moteriai kainavo tas meilės apsivertimas“, – svarsto bibliotekos svečias.

Kaip režisierius jis įsivaizduoja ir dar vieną sceną: Čiurlionis ligoninėje, slaugos namuose, diagnozė – pamišimas. Sofija susilaukia dukrelės ir važiuoja į Lenkiją – turbūt vyrui parodyti mergytės. Tuo pat metu atvyksta ir Marija su jau paaugusia dukrele.

„Taip ir matau: atsidaro durys, staiga susitinka pirma ir paskutinė meilės su dukromis prie žmogaus, kuris jų nebeatpažįsta. Be galo subtilus, skaudus, gražus momentas“, – sako Vytautas V. Landsbergis.

Nenugalima upė

Antra itin svarbi „Suokalbių“ tema – Sąjūdžio pradžia tėvo akimis.

„Man buvo įdomu, kaip prasidėjo nuo slaptų architektų, gamtosaugininkų ir pan. susirinkimų, Vilniaus senamiesčio gelbėjimo akcijų ir kt. Tėvukas pasakė labai gražiai: „Sąjūdis – didelė upė, bet jos negali apibrėžti – upę apibrėžia mažieji šaltinėliai. Jei nori suvokti Sąjūdį, turi eiti būtent į juos. Tėvas šaltinėlių ieško gamtosaugoje, paminklosaugoje, etnokultūroje, minėdamas Povilo Mataičio lietuvių folkloro teatrą, Veroniką Povilionienę, Zitą Kelmickaitę. Maži šaltinėliai jungiasi, platėja: Vytautas Kernagis, „Antis“ ir t. t. Kol upė tampa nenugalima“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Trečias jam itin svarbus dalykas „Suokalbiuose“ – tėvo moralinis palikimas.

„Jis irgi klystantis žmogus, bet turi labai aiškias moralines nuostatas, kas gyvenime darytina, o kas ne. Kartais matau – mūsų visuomenė tarsi žino, kad egzistuoja dešimt Dievo įsakymų, bet išrinkus į valdžią nutaria apeiti, nuo kai kurių susilaikyti… Norėjau, kad abiejose pokalbių su tėvu knygose būtų tarsi moralinės elgsenos konstitucija – kokiais principais vadovautis galėtų Lietuvos pilietis, žmogus, norintis kurti šitą valstybę. Paties tėvo moraliniai principai, kuriais vadovaujasi gyvenime, yra trys: „Nepalaikyti kiauliškumo, palaikyti žmogiškumą, kartkartėmis priminti apie garbę“, – pasakoja autorius.

„Suokalbius“ paskanina žaidimai žodžiais, trolinimai, šeimos gyvenimo miniatiūros.

„Paskambinu tėvukui: „Ką veiki?“. Šis: „Tingiu.“ Aš: „Teisingai. Reiganas kažkada pasisakė panašiai: „Nuo darbo dar niekas nenumirė, bet kam rizikuoti.“ Tėvas: „O aš sakau truputį kitaip: darbas iš beždžionės padarė žmogų, o dabar iš to žmogaus daro arklį.“ Kitas pavyzdys: sėdim, geriam arbatą. Tėvukas prisiminė gerą seną žemaitišką anekdotą, šiais laikais įgijusį naują prasmę. „Ar girdėjai – rusai į kosmosą išskrido?“ – „Ar visi?“, – šypsosi.

Susikalbėti

Vytautas V. Landsbergis sutinka su tėvu – meno esmė yra susikalbėti, tačiau mes prarandame gebėjimą kalbėtis tiesiogiai.

Turime mokytis iš naujo, kaip palaikyti ilgą pokalbį (tai ypač sunku jaunimui, pripratusiam prie SMS žinučių).

Todėl jo kino kūryboje ilgi pokalbiai – „galėsime klausydami tų filmų atgaminti kalbą“.

Dar vienas būdas kalbėtis ir susikalbėti – daina.

Vytautas V. Landsbergis puikiai prisimena tėvo žodžius: „Daina yra aukštesnis kalbėjimo formatas, kai negali nekęsti šalia dainuojančiojo. Įsivaizduok Sąjūdžio stebuklą: stovi Vingio parke ir „Lietuva brangi“ traukia komunistas, nekomunistas, tremtinys ir stribas. Ar yra daina didesnį stebuklą padariusi nei tada, kai tokios priešingos žmonių prigimtys trumpam susivienija Lietuvos vardu?“ Paskui išeina visi savo kovų, bet tas stebuklas liko. Manau, kad Lietuva dabar sprendžia egzaminą – liksime ar ne. Tai labai susiję su dainavimo tradicijos atgimimu arba ne.“

Sliekai žino daugiau

„Bevardžio sagos“ – pirmoji Vytauto V. Landsbergio prozos knyga suaugusiesiems.

„Viskas prasidėjo nuo eksperimentų su tiesiogine kalba. Galvodamas apie vaidybinį filmą pastebėjau, kad mūsiškiuose dažnai kalba dirbtinoka, literatūrinė. Kaip išmokti kalbėti kaip tikri žmonės? Grubiau, paprasčiau, netaisyklingai, kažką praleidžiant, nepasakant iki galo? Ėmiau žaisti – savo gyvenimo istorijas perpasakoti kitų žmonių balsais. Tarkim, 6 metų mergaitės, 10-mečio berniuko iš skirtingų šeimų, skirtingų charakterių ir patirčių. Juk visa tai irgi lemia kalbą“, – prisimena autorius.

Žaidimas tęsėsi kone 20 metų.

Istorijos, personažai pynėsi, kol atsirado santykis.

Tai tapo novelėmis, šios savo ruožtu įsigeidė tęsinių, kol viskas susiliejo į vieną kūrinį, sugėrusį dar ir partizaniškąsias istorijas.

„Negyvenau tais laikais, bet slapta partizaniškoji erdvė keistais būdais atsivėrė dar vaikui. Pavyzdžiui, su tėvais atostogavome prie Aiseto ežero. Aštuonmetis anksti rytą ėjau sliekų. Radau puikių – šalia vienkiemio miškelyje, po akmenų sąvarta. Išgirdau troboj gyvenančios Verutės balsą: „Vytuk, nerink čia sliekų, gerai? Čia buvo klėtis, viską laikėme. Po šienu – bunkeris, kur slėpėsi septyni mūsų broliai partizanai. Apsupo rusai, šaudė padegamosiomis kulkomis, klėtis sudegė, su ja ir broliai. O mes stovėjome negalėdamos išsiduoti – būtų mus nušovę“. Verutės sesuo Valiutė be vyro augino nekalbų rusvaplaukį vaiką. Paaiškėjo, kad buvo išprievartauta ruso kareivio. Paprastos atostogos tau ima virsti kažkuo kitu, atsiveria košmariška bedugnė to, kas vyko iš tikrųjų. Supranti, kad sliekai už tave žino daugiau. Pradedi lįsti paskui tuos sliekus, ieškoti bunkerių miškuose, klausytis kitų pasakojimų. Supranti, kad nebegali atgirdėti, atmatyti – istorijos tapo tavo istorija. Kada nors turėsi ją papasakoti, išverkti, nes negalima, kad broliukai liktų neapraudoti, kaip ir daugelis partizanų“, – sako.

„Bevardžio sagos“ nominuotos Metų knygos rinkimuose, išrinktos į kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką.

*****

P. S. Kuo čia dėta žemuogė? Ogi iš vieno pastarųjų abiejų Vytautų pokalbio-istorijos.

Nuo tigro bėga žmogus. Mato – nepabėgs. Šoka nuo skardžio, tačiau pavyksta užsikabinti už šakos. Pakelia akis – tigras, nuduria žemyn – dar vienas. Prie šakos prisėlina pelė ir ima graužti. Staiga žmogus pamato didelę, prisirpusią žemuogę – nusiskina ir pasigardžiuodamas suvalgo.

„Dabar mes per daug kalbamės apie tigrus, o ne apie žemuogę. Turėkite ją, kad ir kas tai būtų – Dievas, viltis, daina, knyga, gamta ar dar kas nors“, – linki Vytautas V. Landsbergis.

The post Vytautas V. Landsbergis: turėti žemuogę appeared first on Kauno savaitė.

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ieva Brikė sako, kad šis laikotarpis jai pirmiausia yra apie ryšį: su žmonėmis, su savimi, su gyvomis patirtimis.

Nuo 2018 metų J. Miltinio dramos teatre kurianti aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė ir ne kartą Auksinių scenos kryžių apdovanojimui aktorių ansamblio kategorijoje nominuota menininkė, aktyviai dalyvaujanti ir vaikų bei jaunimo teatro edukacijoje, adventą pasitinka visų pirma ieškodama šviesos santykiuose.
Ieva pasidalijo trimis jai pastaruoju metu svarbiais atradimais, kurie padeda atsigręžti į esmę ir į pasaulį pažvelgti jautresnėmis akimis.

„Man adventas yra apie ryšį ir žmones. Kai vakarai tokie ankstyvi, aplink vis daugiau tamsos, norisi susitikti su bičiuliais, pabūti su šeima – ieškoti šviesos santykiuose su kitais žmonėmis. Todėl labai vertinu gyvas patirtis“, – prisipažįsta I. Brikė.

MUZIKA

Paskutinis koncertas, kuriame kartu su vyru Justinu apsilankėme Nacionaliniame dramos teatre – Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika.

Puikus koncertas, prikaustęs dėmesį nuo pirmų minučių, o pabaigoje labai sugraudinęs.

Daug žmonių, kūrusių Eimunto Nekrošiaus teatrą, nebėra tarp mūsų, tad ir pati koncerto patirtis – sakrali ir nostalgiška.

Žinau, kad vasario mėnesį šis koncertas bus pasiekiamas ir Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Tad labai rekomenduoju nepraleisti progos prisiliesti prie šio scenos meistro kūrybos.

KNYGA

Knyga, kurią verta paskaityti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams – Michael Ende novelė „Momo“.

Ją šeimoje šiais metais skaitėme net kelis kartus.

Kupina itin ryškių personažų, pamatinių filosofinių klausimų ir, žinoma, nuotykių.

Skaitydama mačiau savo vaizduotėje kažką tarp „Matricos“ ir „Alisa Stebuklų šalyje“.

Be to, Kotryna Siaurusaitytė sukūrė šios knygos inscenizaciją ir Juozo Miltinio dramos teatre pastatė spektaklį visai šeimai – „Šešėlių miestas“. Pati dar nemačiau, bet iki Kalėdų būtinai apsilankysime. Mūsų dukrai Upei taip patiko knyga, kad šis spektaklis – vienas laukiamiausių metų įvykių.

PIEŠINYS

Dar vienas mane labai pradžiuginęs Panevėžyje dalykas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muralas Respublikos gatvėje.

Manau, lankantys Panevėžio miesto eglutę galėtų užsukti ir pas Bitę.

Ji buvo tikra inovatorė, itin tvirto stuburo moteris.

Smagu, kad miestas didžiuojasi savo atmintimi ir sujungia ją su šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis.

The post Ieva BRIKĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Knygų rinkinyje tokių kapsulių – daugiau nei keturi tūkstančiai: religinės ir pasaulietinės knygos, spausdintos lotynų, lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų, net esperanto kalbomis. Kai kurios iš jų – vienintelės išlikusios.

Emilija JUŠKIENĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos sk. vyresn. muziejininkė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje saugoma per keturis tūkstančius leidinių.

Tai XVII–XXI a. leisti įvairūs neperiodiniai bei tęstiniai spaudiniai, daugiausia susiję su Panevėžio kraštu. Tarp jų – panevėžiečių autorių ar sudarytojų darbai, mieste veikusių spaustuvių leidiniai, knygos iš žymių Panevėžio krašto žmonių asmeninių bibliotekų ar leidybos paveldas, atspindintis Panevėžio krašto istoriją ir kt.

Taip pat saugomi pasaulietinio ir religinio turinio leidiniai: informaciniai, grožinės, pogrindinės literatūros kūriniai, apžvalginiai leidiniai, monografijos, enciklopedijos, disertacijos, vadovėliai, kalendoriai, parodų katalogai, senieji mišiolai, Šventojo Rašto knygos, biblinės istorijos, giesmynai, evangelijos (knygos su keturių kanoninių evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną tekstais, sudarančiais Naujojo Testamento pagrindą), maldaknygės ir kt.

Spausdinti lotynų, lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų, esperanto ir kt. kalbomis. Gausu antikvarinių (išleistos iki 1945 m. pabaigos) knygų. Yra keli gotišku (lotyniškasis gotikos stilius) šriftu spausdinti religinio turinio leidiniai. Platus knygų leidimo vietų spektras, jos leistos ne tik Lietuvoje bet ir kitose šalyse: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kitur.

Dalis knygų pažymėtos nuosavybės ženklais – ekslibrisais (lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje, kuriame nupieštas asmens herbas, monograma, asmenvardžiai, meniniai vaizdai), įstaigų, asmeninių bibliotekų antspaudais, autografais (autoriaus, leidėjo, vertėjo, dailininko įrašas ar parašas leidinyje), dedikacijomis (įrašas knygos pradžioje, nurodantis, kam ar kieno atminimui autorius tą veikalą skiria).

Seniausia knyga

Knygų rinkinio seniausias leidinys – 1685 m. Vilniuje, Jėzaus Draugijos akademijos spaustuvėje, išleista knyga lotynų kalba „Missae pro Defvnctis Tantvm Deservientes Ex Miftali Romano recognito defimptae…“ („Mišios už mirusiuosius, iš Romos mišiolo parinktos…“).

Tai mišiolo dalis, dažnai spausdinta atskirai.

Knyga nedidelės apimties, todėl ją buvo labai patogu naudoti per apeigas ne tik bažnyčioje, bet ir kapinėse.

Šis muziejaus fonduose saugomas leidinys rastas Panevėžio rajone, Karsakiškio apylinkėje, Sodelių koplyčioje ir kartu su kitomis ten buvusiomis religinio turinio knygomis 1970 m. perduotas muziejui.

Mišiolas – katalikų liturginė knyga, kunigų naudojama per svarbiausias pamaldas – mišias. Jį sudaro mišių tekstai kiekvienai bažnytinių metų dienai ir mišių laikymo taisyklės.

Mišiolas sudarytas lotynų kalba popiežiaus Pijaus V nurodymu 1570 m. iš įvairių liturginių knygų. Vėlesnės laidos buvo papildomos, taisomos. Po II Vatikano susirinkimo (1962–1965), leidus laikyti mišias gimtąja kalba, į tikinčiųjų kalbas buvo verčiamas ir mišiolas. 1962 m. mišiolas išleistas lietuvių kalba.

Leidinys – unikumas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje taip pat saugoma unikali religinio turinio knyga lenkų kalba – Vilniaus akademijos spaustuvėje 1797 m. išleista „Uczęstnictwo y jednosc duchowna…“ („Dalyvavimas ir dvasinė vienybė…“).

Jos autorius – ispanas vienuolis karmelitas Domingo de Jesus Maria (1559–1630), ėjęs svarbias pareigas karmelitų ordino veikloje.

Šis leidinys ypatingas tuo, kad jo egzempliorių iki šiol nerasta jokiose Lietuvos atminties saugojimo institucijose, jis nebuvo užfiksuotas jokiuose žinomuose kataloguose bei kartotekose.

Nėra jo ir sąvade „Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai 1576–1805. Bibliografija“ (sud. K. Čepienė, I. Petrauskienė, Vilnius, 1979).

Tikėtina, kad tai dar neužfiksuotas (nežinomas) leidinys.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio leidiniai

Per keturias dešimtis lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo metų (1864–1904) carinei valdžiai graždanka (rusiški rašmenys) pavyko atspausdinti apie 60 leidinių: 20 elementorių, 15 religinių knygų, 14 kalendorių, 7 beletristinius kūrinėlius, kt. smulkesnius leidinukus.

Keletą tokių turi ir Panevėžio kraštotyros muziejus.

Tai „Абецeле жемайтишкай-лътувийшкa…“ („Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška…“), leista Vilniuje 1864 m., maldaknygė „Сенась Aукса Алтopюс…“ („Senas aukso altorius…“), išleista Vilniuje 1866 m. ir kt.

Siekiant suklaidinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis persekiojančius caro valdininkus, buvo leidžiamos knygos su tyčia neteisingai nurodyta ankstesne leidimo data ir klaidinga spausdinimo vieta. Tokie leidiniai vadinami kontrafakciniais.

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu užsienyje išleista apie 800 tokių knygų. Muziejaus Knygų rinkinyje yra ir tokių spaudinių. Vienas iš jų – religinio turinio knyga „Gyvenimas Išganytojaus Svieto Viešpaties mūsų…“. Faktiškai ji leista Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje 1892 m., tačiau priešlapyje nurodyta klaidinanti leidimo vieta ir data.

Pirmosios spaustuvės Panevėžyje leidiniai

2025 m. sukanka 145 metai, kai (1880) Naftalis Feigenzonas pirmąją spaustuvę Panevėžyje įkūrė Bajorų gatvėje (dab. Respublikos g. 14).

Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje gausu šioje spaustuvėje spausdintų leidinių. Tai 1880 m. išleistas privalomų Panevėžio dūmos nutarimų rinkinys, Lietuvių katalikų labdaros organizacijos – Šv. Vincento Pauliečio draugijos Panevėžio skyriaus veiklos ataskaitos už 1929 ir 1930 m., ganytojiški Panevėžio vyskupo raštai ir kt.

Asmeninių bibliotekų knygos

Atskirą Knygų rinkinio dalį sudaro žymių Panevėžio krašto žmonių asmeninių bibliotekų knygos: gydytojo, visuomenės veikėjo Anupro Moigio (1842–1904); rašytojos, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943); gydytojo, visuomenės veikėjo Andriaus Domaševičiaus (1865–1935); gydytojo, visuomenės veikėjo Antano Didžiulio (1883–1960); gamtininko, pedagogo Valerijono Straševičiaus (1885–1968); vaikų literatūros rašytojo, pedagogo Mato Grigonio (1889–1971); vargonininko, dirigento, pedagogo, kompozitoriaus Mykolo Karkos (1892–1984); kalbininko, visuomenės veikėjo Petro Būtėno (1896–1980); istorikės, kartografės, pedagogės Onos Maksimaitienės (1902–1999); kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Antano Belazaro (1913–1976); teatro ir kino aktoriaus Stepono Kosmausko (1918–1985); teatro dailininko Alberto Stepankos (1920–1998); kraštotyrininko, poeto Juozo Mėdžiaus (1936–1994) ir kt. Muziejaus Knygų rinkinyje saugoma ypač gausi (per 200 vnt. pavadinimų) sovietmečiu pogrindyje leistos nelegalios literatūros kolekcija iš Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko asmeninės bibliotekos.

The post Muziejaus lobyne – nuo mišiolų iki pogrindžio leidinių appeared first on Kauno savaitė.

Malvina, o koks buvo tavo kelias į biblioteką?

Esu kilusi iš Panevėžio, čia prabėgo vaikystė. Baigusi 12-ąją vidurinę, išvykau studijuoti į sostinę. Pasirinkau bibliotekininkystę Vilniaus universitete, tačiau kasmet praktiką atlikdavau G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Nuo pat mažens puoselėjau didžiulę svajonę – nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas.
2001 m. ji išsipildė.
Baigusi universitetą, išvykau į JAV pagal Au Pair kultūrinių mainų programą.
Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.
Įsikūriau saulėtoje Kalifornijoje, netoli San Francisko.
Žavėjo viskas – įspūdingo grožio Ramiojo vandenyno pakrantė, didingiausių pasaulio medžių – sekvojų miškai, Silicio slėnis – juk būtent ten idėjos virsta inovacijomis, kuriančiomis mūsų ateitį. Kalifornijoje žavėjo ne tik gamta, bet ir žmonės, įsitikinimas, kad viskas įmanoma, reikia svajoti drąsiai.
Gyvenau jaunos šeimos namuose, padėjau rūpintis dviem vaikučiais.
Kiekviena diena tapo ir galimybe pažinti jų tarpusavio ryšį, vertybes, požiūrį į gyvenimą.
Šiluma, bendrystė, pagarba vienas kitam – visa tai mane labai praturtino. Tai buvo metas, kai ne tik tobulėjau kaip asmenybė, bet ir susiformavo mano vertybės.
Po 4 metų Kalifornijoje persikėlėme į Vašingtono valstiją, netoli Sietlo.
Ši vieta paliko ne mažesnį įspūdį – didingi kalnai, ugnikalniai, ežerai, amžinai žaliuojantys miškai. Nors JAV jaučiausi be galo laiminga, laikui bėgant pasiilgau Lietuvos, vis dažniau mąstydavau apie gimtąjį Panevėžį.
Galiausiai, po 6 metų, grįžau namo.
Iš pradžių nebuvo lengva – viskas atrodė pažįstama, bet kartu svetima.
Po kelių mėnesių vėl pakėliau sparnus – šįkart į Londoną, kur prabėgo dar 4 nuostabūs metai.
Ten sutikau savo vyrą – su juo nusprendėme kurtis Lietuvoje.
Čia gimė du mūsų mylimi vaikai.
Jaučiamės laimingi, kad po emigracijos sugrįžome namo.

Kiek jau laiko bibliotekoje? Kokios patirtys su lankytojais?

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dirbu 11 metų.
Savo darbą be galo myliu.
Yra gražus posakis: „Mylėk tai, ką darai, ir tau niekada nereikės dirbti“ – man jis labai tinka.
Mano darbas reikalauja kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmones, skirtingus jų poreikius bei nuotaikas.
Daugelis bibliotekos lankytojų labai malonūs, kai kuriuos jau ir puikiai pažįstame.
Kartais skaitytojai nustebina mielomis dovanėlėmis – saldumynais, rudens gėrybėmis, rankų darbo smulkmenomis.
Vienas ilgametis skaitytojas kasmet atneša glėbį rožių ir išdalija visoms abonemento bibliotekininkėms.
Tokios akimirkos nepaprastai šildo ir primena, kiek daug žmogiškumo šiame darbe.

Kaip ir visiems, turbūt darbe būna gerų ir blogų dienų…

Taip, dienų būna visokių. Vienos ramios ir sklandžios, o kitomis patiriame iššūkių, ieškome įvairių sprendimų.
Gera diena man visada yra ta, kai jaučiuosi reikalinga – galiu padėti žmonėms.
Kiekviena diena bibliotekoje – tai nauji veidai, nauji klausimai, naujos pažintys ir istorijos.
Čia dirbdama jaučiu ne tik jos pulsą, bet ir miesto nuotaikas.
Panevėžyje vis daugiau turistų, jiems įdomus mūsų miestas.
Taip pat džiugina, kad vis daugiau tautiečių grįžta į Lietuvą.

Ar jautiesi esanti bibliotekos veidas, nes viena pirmųjų pasitinki lankytoją? Kas tau regis svarbu pasitinkant žmogų? Ar nepavargsti šypsotis?

Mano nuomone, svarbiausia pasitinkant žmogų yra šiltas pasisveikinimas, dėmesys ir nuoširdi pagalba.
Nesijaučiu bibliotekos veidu – labiau mažas sraigtelis didelėje ir gražioje mūsų įstaigoje.
Čia dirba profesionalai, kurie puikiai išmano savo darbą. Jų energija ir atsidavimas mane įkvepia. Džiaugiuosi galėdama dirbti šalia ir prisidėti, kad mūsų biblioteka būtų vieta, kurioje žmogus jaustųsi laukiamas.
O šypsena? Ji būtina visada, nes be šypsenos viskas būtų per rimta.

Kiek bendra pati turi su knyga? Kokias knygas rekomenduotum kitiems?

Nuo mažens mėgau knygas – skaityti pradėjau penkerių.
Mama pasakojo: jei kurį vakarą neperskaitydavau knygos, slėpdavau ją po pagalve kaip tikrą lobį. Mane domina įvairios temos – žymių žmonių biografijos, saviugda, šiuo metu ypatingą dėmesį skiriu knygoms apie vaikų auklėjimą.
Patinka melancholiškos istorijos – tos, kurios giliai paliečia širdį, priverčia susimąstyti.
Įsiminė tokios knygos kaip Lauros Imai Messinos „Tai, ką patikime vėjui“, Majos Lunde „Sniego sesė“ ar Johno Boyne‘o „Berniukas dryžuota pižama“.

Ar pastebi mūsų miesto kaitą? Turi mylimų vietų, objektų?

Kiekvieną kartą, kai išeinu pasivaikščioti po Panevėžį, užlieja džiaugsmas. Miestas sparčiai atsinaujina.
Kai grįžome iš užsienio, nebuvo vietų, kur vaikai galėtų žaisti saugiai.
Pamenu, užsimindavusi, kad Panevėžiui reikia žaidimų aikštelės, sulaukdavau skeptiškų reakcijų. Daugelis sakė: kam to reikia – paaugliai vis tiek sulaužys.
Supratau paprastą tiesą: nori pokyčių – pradėk nuo savęs.
Su bendraminčiais įkūrėme iniciatyvių mamyčių klubą, prisidėjome prie Vakarinės bendruomenės veiklos.
Šiandien, matydama sutvarkytus parkus, dviračių takus, žaidimų aikšteles, jaučiu didžiulį dėkingumą.
Mieste nuolat vyksta kultūriniai ir sporto renginiai, šurmuliuoja erdvės.
Panevėžys gyvas, gražus. Tampa miestu, kuriame gera gyventi.
O mano mylimiausia vieta – Kultūros ir poilsio parkas. Gal todėl, kad šalia jo užaugau. Dabar atsinaujinęs ir sutvarkytas – dar gražesnis.

Ką apskritai mėgsti veikti? Ar Panevėžys tapo galutine stotele nusėsti?

Prisipažinsiu, šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsibarsčiusi.
Pastaruosius kelerius metus visą energiją skyriau šeimai, vaikams, darbui, rūpesčiams ir kasdienybei.
Po truputį bandau atrasti save iš naujo.
Visada patiko keliauti. Žavi gamta, čia randu ramybę ir įkvėpimą.
Kopti į kalnus, stovėti ant skardžio ir žiūrėti į beribį vandenyną, eiti per žydinčią pievą ir užuosti gėlių kvapą – pasaulis gražiausias tada, kai jį ne tik matai, bet ir jauti.
Dar labai mėgstu muziką. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienybės. Negaliu atsispirti koncertams. Teko gyvai pamatyti tokias muzikos legendas kaip Michaelas Jacksonas, Prince‘as, „Depeche Mode“, U2, „Bon Jovi“, Janet Jackson, „Coldplay“ ir kt. Namie saugau kelis autografus – tarsi mažus trofėjus, primenančius magiškas akimirkas.
Mano gyvenimo kredo – „Net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnelio“. Nesvarbu, norime sportuoti, išmokti naują kalbą, perskaityti daugiau knygų ar keisti įpročius – svarbiausia pradėti nuo nedidelio veiksmo.
Pusvalandis mankštos, 10 naujų žodžių, 20 puslapių ar sveiki pusryčiai kasdien – jau žingsnis į priekį.
Jeigu atvirai, po ilgų bandymų laimėti žalią kortą 2015 metais mūsų šeimai pavyko – buvome gavę leidimą gyventi ir dirbti JAV, netgi turėjome lėktuvo bilietus.
Tačiau išsigandę savo svajonės šia galimybe nepasinaudojome.
Iki šiol stalčiuje guli JAV ambasadoje užantspauduoti vokai, nedrįstu jų atplėšti…
Dažnai pagalvoju: kas būtų, jeigu būtume pasukę kitu keliu? Mes pasirinkome Lietuvą. Čia auga mūsų vaikai, jie kalba lietuviškai, supa senelių meilė, mokosi pažinti savo kultūrą ir tradicijas. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana – gyventi ten, kur tavo žemė, šaknys. O po šio įvykio juokauju, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi.

Ko palinkėtum mūsų skaitytojams, lankytojams?

Šiais informacinio triukšmo laikais linkiu kiekvienam atrasti tai, kas suteikia gyvenimui prasmę ir vidinę ramybę.
Svarbiausia nepamesti tikrų vertybių – gerumo, pagarbos, atsakomybės, patriotiškumo, vienybės – būtent jos sudaro tvirtą pagrindą, ant kurio laikosi mūsų pasaulis.

Ačiū už pokalbį.

The post Bibliotekininkė Malvina: be šypsenos viskas būtų per rimta appeared first on Kauno savaitė.

Nuo pirmųjų mokyklinių vadovėlių iki solidžių biografinių apybraižų – jo knygos liudija ne tik kruopštų darbą, bet ir ištikimybę vienai idėjai: kol pažįstame savo istoriją, tol išliekame.

Panevėžyje ilgus metus mokytojavęs J. Brazauskas šiandien daugiau laiko skiria rašymui – kiekvienais metais skaitytojams dovanoja vis naują kūrinį, praturtinantį kultūros lauką.

Apdovanotas už kultūros paveldo ir kraštotyros sklaidą, autorius šiandien išlieka aktyvus viešajame gyvenime: keliauja po šalies bibliotekas, diskutuoja su skaitytojais ir pristato naujausias knygas.

Gerbiamas Juozai, kaip prisistatytumėte pats?

Esu gimęs Kėdainiuose. Čia 1971 m. baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą, įstojau studijuoti istorijos senajame Vilniaus universitete. Taigi esu profesionalus istorikas, bet kone 40 metų dirbau pedagoginį darbą.

Šį užbaigiau 2015 m. rudenį Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.

Dabar jau dešimt metų esu šalia mokyklos.

Gimnazijoje jau mokosi du mūsų su žmona Birute anūkai.

Kol mokytojavau, negalėjau atsiduoti kitam darbui. Tik rengdamas istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms galėjau imtis kūrybinio darbo. 1990 m. pasirodė pirma mano parengta Lietuvos istorijos mokymo priemonė šalies mokykloms. Už tai 1993 m. gavau mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją. Dar po 5 metų buvau pripažintas nusipelniusiu panevėžiečių mokslo srityje.

2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, Panevėžio miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą (2018), esu Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019).

Regis, pastaruoju metu kasmet parašote po knygą. Ar skaičiuojate, kiek iš viso esate parašęs?

Jei atvirai, nebeskaičiuoju. Gerų, vertingų leidinių, manau, esu parengęs ir išleidęs daugiau kaip 25. Pradėjęs nuo vadovėlių, dabar rašau biografines, istorines apybraižas apie lietuvių kultūros veikėjus. 2024 m. išleidau net dvi: Klaipėdos leidykloje „Eglė“ – apie vieną žymiausių filosofų Imanuelį Kantą „Turėk drąsos naudotis savo protu“, „Svetimoje padangėje“ – apie Lietuvos gyventojų skausmingą pasitraukimą, sunkų gyvenimą Vokietijoje 1944–1951 m. Pastarąją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje. Tad tapau savotišku biografu. Kai kas mane vadina net rašytoju, bet juo tapti gali tik įstojęs į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Kaip atsiranda temos, ar turite jų į priekį?

Toli žvelgti jau negaliu. Kol mato akys ir veda protas, esu kūrybingas. Turiu sumanymą iki savo 75-mečio (2027 m.) išleisti porą apybraižų. Dabar asmeninėje „Facebook“ paskyroje anonsuoju knygą apie Mindaugą Tomonį (1940–1975) – tragiškai žuvusį jauną mokslininką, eseistą, poetą, filosofą, rezistentą. Sąlyginis pavadinimas „Baltas paukštis“. Ar knyga išvys dienos šviesą?

Iki šiol skaudus klausimas. 2027 m. norėčiau išleisti biografinę apybraižą „Dviejų širdžių prietelystė“ apie pedagogę, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą ir jos gyvenimo kelyje sutiktus vyrus. Būtent 2027-aisiais sukaks 150 metų nuo kūrėjos dvasingo ir tauraus gyvenimo pradžios.

Kas jums labiau patinka – rašyti ar susitikti su visuomene ir pristatyti? Ar žmonėms įdomi istorija? Ką pavadintumėte gerai pavykusiu susitikimu?

Lengviau parašyti, nes tai priklauso nuo manęs ir leidyklų redaktorių. Susitikti su visuomene nesudėtinga. Tik dabar dažnai jaučiu, kad žmonės… nėra skaitę mano knygų. Tuomet ir diskutuoti nelengva.

Formuoti žmonių istorinę sąmonę sudėtinga – jaunajai kartai skaityti tiesiog nuobodu. Lengviau žiūrėti ir klausyti. Bet man dar nerūpi, ar kam nors reikia mano knygų ir istorijų. Kūryba – mano saviraiška.

Skausmingiausia, kada leidėjai pasiūlo išleisti savo knygą už asmeninius ir draugų paaukotus finansus. Tačiau tokia realybė. Poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Ko mes ieškome istorijoje? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: e s a m, o ne b u v o m. Istorija reikalinga d a b a r, o ne v a k a r. Kol savo istoriją žinai, tol esi.“ Šie žodžiai įrašyti mano pirmoje mokomojoje knygoje „Lietuvos istorija IX klasei“, išleistoje dar 1990 m. Lieku jiems ištikimas ir toliau.

O pavykę susitikimai… G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo gera diskutuoti su filosofu mokslų daktaru Mariumi Markucku ir kunigu, teologijos daktaru Gediminu Jankūnu apie 2024 m. išleistą I. Kanto biografinę apybraižą. Keliu klausimą: ar jis mums reikalingas? Jau vien už raginimą turėti drąsos naudotis savo protu? Kokį pažinimą atneš 2025-ieji?

Negalima nepastebėti, kad šalies bibliotekose esate laukiamas autorius. Neseniai ir panevėžiečiams pristatėte naują knygą.

Rugsėjo 18-ąją Kaune, Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, sutikta mano ir leidyklos „Homo liber“ parengta istorinė-biografinė apybraiža „Prancūzijos pavilioti“.

Tai knyga apie tautiečius menininkus ir kultūros veikėjus, gyvenusius ir kūrusius Lietuvoje tarpukario nepriklausomybės ir ypač pokario metais Prancūzijoje. Ypatingas dėmesys – menininkams, kurie glaudėsi Viduržemio jūros pakrantėje, Antano ir Janinos Liutkų pastogėje. Sutiktuvėse dalyvavo iš Prancūzijos atvyksiantis A. Liutkaus sūnus Perkūnas Jonas.

Rugsėjo pabaigoje šią apybraižą pristačiau ir panevėžiečiams G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Asta SARAPIENĖ

The post Juozas Brazauskas: kol žinai savo istoriją, tol esi appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau ar žinojote, kad jos gali turėti kur kas gilesnį poveikį — padėti gyventi ilgiau?

Ir tai nėra tik graži metafora: mokslas pateikia gana įtikinamų įrodymų.

Žinoma, niekas neteigia, kad pasauliniai klasikų kūriniai gali pakeisti vitaminus ar rytinį bėgimą, tačiau skaitymas aktyvina procesus, kurie teigiamai veikia smegenų sveikatą, psichiką ir net atsparumą stresui.

Būtent šie paslėpti mechanizmai paverčia knygą netikėta sveikatos ir ilgaamžiškumo sąjungininke.

Skaitymas ir ilgaamžiškumas: ką rodo moksliniai tyrimai

JAV Jeilio universiteto mokslininkai 12 metų stebėjo 3635 vyresnius nei 50 metų asmenis. Rezultatai nustebino: vos pusvalandis knygų skaitymo per dieną vidutiniškai pailgino gyvenimo trukmę net 23 mėnesiais.

Įdomu tai, kad laikraščių ar žurnalų skaitymas tokio poveikio neturėjo — nauda slypi būtent knygose.

Kodėl? Knygos reikalauja gilaus susikaupimo ir įsitraukimo.

Tai nėra paviršutiniškas naujienų peržvelgimas — tai protinė veikla, kuri stiprina vadinamąjį kognityvinį rezervą — savotišką smegenų „apsauginį sluoksnį“. Jis padeda ilgiau išlaikyti atmintį ir dėmesį net senstant.

Be to, toks smegenų treniravimas mažina demencijos ar Alzheimerio ligos riziką ir gali atitolinti jų pasireiškimą net keleriais metais.

Kaip skaitymas stiprina smegenis ir atmintį

Mayo klinikos gydytojai knygas vadina „proto treniruokliais“.

Ir ne be reikalo: reguliarus skaitymas stiprina pažintines funkcijas, kuria tą patį kognityvinį rezervą, kuris padeda smegenims kompensuoti senėjimo ar traumų poveikį.

Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonėms, kurie skaito bent kartą per savaitę, atminties susilpnėjimo rizika yra gerokai mažesnė.

Dar daugiau — intelektinė veikla siejama su tuo, kad Alzheimerio liga tokiems žmonėms pasireiškia vidutiniškai penkeriais metais vėliau.

Galima sakyti, jog knyga yra tarsi proto mankšta, kuri lavina vaizduotę ir stiprina „atminties raumenis“.

Vis dėlto kalbama būtent apie skaitymą, o ne audioknygų klausymą — klausymasis neskatina tų pačių kognityvinių procesų.

Kodėl knygos padeda įveikti stresą

Yra ir dar vienas, ne mažiau svarbus poveikis — skaitymas padeda sumažinti streso lygį.

Keli puslapiai prieš miegą gali sulėtinti dienos tempą, perjungti smegenis į poilsio režimą ir sumažinti uždegiminius procesus organizme, kurie tiesiogiai susiję su stresu.

Be to, knygos ugdo empatiją — įsijausdami į veikėjų gyvenimus, mes geriau suprantame kitus žmones.

Knygų klubai, bibliotekos ir skaitymo forumai padeda išvengti vienatvės — dar vieno veiksnio, didinančio ankstyvo senėjimo riziką.

Ir, žinoma, knyga — tai reta galimybė šiandien pabūti toli nuo ekranų, ypač jei stengiatės mažinti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose.

Kaip paversti skaitymą kasdieniu įpročiu

Gera žinia: norint pajusti naudą, nereikia valandų valandas praleisti su knyga rankose.

Pakanka 10–20 minučių per dieną. Skaitymą galima įtraukti į rutiną taip pat natūraliai, kaip rytinę kavą.

Keletas patarimų:

• Skaitykite po truputį, bet reguliariai — įprotis formuojasi palaipsniui.
• Visada turėkite knygą po ranka — skaitykite laukdami eilėje ar kelionėje.
• Paverskite skaitymą socialine veikla — knygų klubai ar programėlės padeda išlaikyti motyvaciją.
• Naudokitės bibliotekomis — tai patogu ir ekonomiška.

Ir svarbiausia — rinkitės tai, kas jums patinka.

Geriausia knyga yra ta, kurią tikrai perskaitysite iki galo.

The post Kiek metų gyvenimui prideda knygų skaitymas? Atsakymas jus nustebins appeared first on Kauno savaitė.

Jos pristatymas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje sukėlė tikrą anšlagą. Susirinkusiesiems Jolanda buvo atvira: jos eilės gimė vaduojantis iš skausmo.

Rašo ir ant servetėlių

„Eilių rašymas man – ir atsipalaidavimas, kai popieriuje lieka neretai nelengvos mintys ir išgyvenimai“, – prisipažįsta J. Bukauskienė.

Ir priduria rašanti vien sau ir apie save.

O poezijos knygą, į kurią tilpo 212 eilėraščių, nutarė išleisti pajutusi labai greitai bėgantį ir su savimi į nebūtį daug ką nusinešantį laiką.

„Žodis gyvena ilgiau nei žmogus. Knyga mane tikrai pergyvens, eilėmis užrašyti žodžiai dar kurį laiką išliks“, – įsitikinusi Jolanda.

Kaip sako knygos autorės, nereikia jos eilėse ieškoti tobulo rimo ar ritmo.

Ji nei dailino, nei „šlifavo“ spontaniškai gimusių, dažnai ant popierinių servetėlių užrašytų eilių.

Kai kuriuos eilėraščius įkeldavo į socialinius tinklus.

Juos perskaičiusieji rašė, kokios jiems artimos tos eilės.

Ir į J. Bukauskienės debiutinės poezijos knygos pristatymą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje susirinko sausakimša salė jos kūrybos gerbėjų.

Jolanda sako per visą gyvenimą sulaukdavusi daugybės paskatinimų ir paraginimų rašyti. Pastaraisiais metais ne vieną kartą buvo raginta išleisti knygą.

Kitokios gyvenimo spalvos

Į klausimą, ką autorė užkodavusi knygos pavadinime „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“, J. Bukauskienė atsakė ilgu pasakojimu.

Ji augo darnioje, labai ją mylėjusioje šeimoje.

Globojo ir saugojo ją ne tik tėvai, bet ir du vyresni broliai.

Gyvenimas jai dovanojo, kaip pati tvirtina, patį nuostabiausią sutuoktinį.

Jolanda šypsosi sakydama, kad tokiai, artimųjų išmylėtai, gyvenimas atrodė gražus ir geras. Tik kartais iš sutuoktinio išgirsdavusi, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Vyrui staigiai mirus, išslydo žemė iš po kojų, pripažįsta J. Bukauskienė,

„Ėmiau galvoti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo“, – sako autorė.

J. Bukauskienė – rokiškėnė, baigusi šio rajono Pandėlio vidurinę mokyklą.

„Mūsų mokyklai vadovavo direktorius Samulėnas. Aš taip pat tada buvau Samulėnaitė. Kone visi manė, kad esu direktoriaus dukra, nors mūsų jokie giminystės ryšiai nesiejo. Vis turėdavau įrodinėti, kad nėra taip, kaip atrodo“, – prisiminimais pasidalijo Jolanda.

Kartą, prisiminė J. Bukauskienė, sutikta bičiulė pareiškė, jog net iš tolo matyti, kokia ji laiminga.

„O aš tuomet išgyvenau vienas skaudžiausių dienų savo gyvenime“, – prisipažino knygos autorė.

Anot jos, gyvenime daug situacijų, kai atrodo vienaip, o yra visai kitaip.

Rašo, kai skauda

Per debiutinės knygos pristatymą J. Bukauskienė paprašė pakelti rankas tuos, kurie per gyvenimą nėra parašę nė vieno eilėraščio. Pakilo vos viena kita ranka.

„Esate laimingi žmonės“, – jas pakėlusiuosius patikino eilių autorė.

Ji sako patyrusi, kad ne tik pačiai, bet ir daugeliui rašyti norisi dažniausiai ne tada, kai trykštama džiaugsmu, o tada, kai skaudu.

„Pastaruoju metu daug keliauju, lankau renginius. Tada turiu ką veikti, būnu laiminga ir rašyti eilėraščių man nesinori. Rašau, kai skauda“, – sako poetė.

Užrašyti eilėmis užplūstančias mintis jai reikia iškart.

Bėgdama nuo liūdesio išbetonavo garažą

J. Bukauskienės sutuoktinis Albertas staiga mirė prieš devynerius metus, vasarą.

Nors praėjo nemažai laiko, Jolanda pripažįsta iki šiol negalinti nuo jo atsiplėšti.

Nuolat galvoja apie savo žmogų ir rašo jam.

A. Bukauskas – disidentas, kurio disidentinės veiklos palikimas ir šiandien matomas Panevėžio centre, Laisvės aikštėje.

Ant Juozo Miltinio dramos teatro sienos (dabar toje pastato dalyje veikia picerija) įamžinti jo, tuomet dar abituriento, 7-ajame dešimtmetyje užrašyti žodžiai „Laisvę Lietuvai“.

Už tokį poelgį jaunuolis patyrė nemažai paniekos.

„Tais metais mokyklą baigusiųjų vinjetėje nėra jo nuotraukos“, – sako Jolanda.

Anot jos, sutuoktinis visą gyvenimą laikėsi tvirtos pozicijos, šalia jo buvo ir labai saugu, ir ypač gera.

Jolandai išlikęs jos mamos patarimas: „Kai tau pavojingai liūdna – gelbėkis.“

Iki vyro netekties J. Bukauskienė tvirtina net nenumaniusi, kad gali būti pavojingai liūdna.

„Daug kartų esu pareiškusi, kad susirgti depresija – tikrai ne man“, – sako Jolanda.

Tačiau visi žinome patarimą – niekada nesakyk niekada.

Jolanda teigia, kad išgyvendama netektį tokį pavojingą liūdesį nuo savęs gynusi skaitydama knygas, darbuodamasi darže, bendraudama, keliaudama.

„Pamenu, sykį taip ėmiau gailėti savęs, kad esu našlė, sėdėjau uždegusi daugybę žvakių, prisiminiau laimės dienas su Albertu, ir žliumbiau. Bežliumbiančiai atėjo suvokimas, kad gailėdama savęs tik žlugdau save“, – pasakoja J. Bukauskienė.

Ir tada ji ėmėsi maišyti žvyrą su cementu ir puolė betonuoti garažo grindis. Fiziškai sunkus darbas padėjo nuvyti liūdesį.

„Kai darosi pavojingai liūdna, imu galvoti apie žmones. Prisimenu, ką jie man padarę gero“, – atskleidžia J. Bukauskienė.

Ir besikaupiančias ašaras greitai pakeičia šypsena.

Atrasta tiesa – būti sąžiningai

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja J. Bukauskienė yra dirbusi dviejose Panevėžio mokyklose – J. Balčikonio ir 5-ojoje gimnazijose.

Dabar gimtosios kalbos ji moko Ramygalos vaikus.

Teko jai padirbėti ir valstybės tarnyboje – buvusioje Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, taip pat Užimtumo tarnyboje.

Dabar į mokyklą sugrįžusi Jolanda neslepia: yra skaudu, kad nemaža visuomenės dalis nevertina sunkaus ir atsakingo pedagogų darbo.

„Visuomenei tokį požiūrį dar atleidžiu, bet kai parlamentarus išgirstu sakant, kad pedagogai nedaug verti, norėčiau pasiūlyti jiems bent mėnesį padirbėti mokykloje. Neabejoju, jau po dviejų darbo dienų savo požiūrį pakeistų“, – įsitikinusi J. Bukauskienė.

Visgi kūrybiškai Jolandai mokytojos darbas patinka.

Ir po pamokų ji randa laiko bei jėgų savo išpuoselėtiems namams Šilagalyje, kur 25 arų sklypas apsodintas gėlėmis, dekoratyviniais augalais, vaismedžiais.

Paklausta, kokia svarbiausia jos per gyvenimą suvokta tiesa, J. Bukauskienė atsakė dviem žodžiais: „Būti sąžiningai.“

Anot jos, tik sąžiningas žmogus gali būti ramus.

Tėčio duotas vardas

Mums jau atsisveikinant, prajuokinau J. Bukauskienę klausimu, kodėl ji Jolanda.

„Kenčiu dėl to visą gyvenimą“, – kvatodamasi atsakė eilių autorė.

Pamatęs, kaip ji užrašo savo vardą, dažnas bando įrodyti, kad padariusi klaidą – parašiusi ne tą raidę. Kai prisistato, ne vienas pamano ne taip išgirdęs.

„O Jolanda mane pavadino tėtis, vienoje iš perskaitytų knygų radęs teigiamą heroję tokiu vardu. Mama ir abu broliai man buvo išrinkę kitokius vardus, bet tėtis buvo neperkalbamas – vienintelė jo dukra, šeimos pagrandukė, bus Jolanda“, – juokiasi J. Bukauskienė.

The post Kai viskas ne taip, kaip atrodo appeared first on Kauno savaitė.

Trečioji jūsų knyga „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ veikiausiai ne vieną nustebino pasirinkta tema, iki šiol gana menkai dominusia istorikus. Kodėl nusprendėte panagrinėti kilmingų moterų gyvenimus?

Temą pasiūlė „Alma littera“ leidykla. Ji numatė, kad lietuviams, o ypač lietuvėms, reikalinga knyga apie moteris – kilmingas, turtingas aristokrates, didikes. Ir matome, kad neprašovė – knyga jau topuose.

Knygoje aprašomi autentiški 35 kilmingo kraujo moterų gyvenimai Lietuvos istorijos įvykių fone. Kaip atsirinkote herojes?

Rinkomės pagal tai, kiek apie jas išlikusios informacijos.

Neėmėme pačių garsiausių ir svarbiausių mūsų istorijoje moterų, nes apie jas ir taip jau ganėtinai daug prirašyta. Dėl to knygoje nerasime Barboros Radvilaitės ar Sofijos Tyzenhauzaitės, taip pat smulkiųjų, vidutinių bajorių kaip Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Žemaitė.

Knygoje aprašomos aristokratės didikės, priklausiusios pačiam turtingiausiam ir įtakingiausiam sluoksniui. Tas moteris galima dalinti į dvi kategorijas: Lietuvos didikų ir aristokratų dukros bei žmonos. Nebūtinai lietuvės, bet ir iš svetimų kraštų ištekėjusios už Lietuvos kilmingųjų – lenkės, italės, prancūzės ir kt.

Įdomu, kad surinkote medžiagos ir apie aristokratę iš Panevėžio krašto, ne itin žinomą Pajuosčio dvaro valdytoją Sofiją Kosakovskytę-Meištavičienę.

Dabar Pajuostis visiems žinomas kaip karinis miestelis, bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten būta dvaro. Jo valdytoja Sofija Kosakovskytė-Meištavičienė buvo kilusi iš Vaitkuškio dvaro dabartinio Ukmergės rajono teritorijoje.

Šios dvarininkės istorija labai įdomi. Ji vadovavosi posakiu, kad nervinasi tik tarnaitės, ir niekada nesinervindavo. Nervinimąsi laikė blogo tono ženklu. Netgi kai jos prieš mirtį paklausė, kaip jaučiasi, besišypsodama atsakė: „Dėkui Dievui, kuo blogiausiai.“

Tai buvo ypatinga to krašto ponia ir, manau, nepelnytai Panevėžyje užmiršta.

Ar rinkdamas medžiagą aptikote naujų žinių? Gal šitas kelias iki knygos pačiam irgi dovanojo atradimų?

Taip, tikrai dovanojo tokių atradimų.

Man buvo nuostaba atrasti vieną moterį diplomatę, nes iki 18 a. pabaigos, kai gyvavo LDK, diplomatais buvo skiriami tik vyrai.

Bet vienai misijai buvo pasiųsta ir moteris – Teresė Sapiegienė. Ji keliavo į Bavariją, kur turėjo ištekinti Lietuvos princesę už Bavarijos kunigaikščio. Tai, kad tokia diplomatinė misija buvo patikėta moteriai, man buvo naujiena. Iš studijų žinojau, kad į tokias pareigas moterys niekada nebuvo skiriamos.

Bet po tos misijos jos gyvenimas susiklostė kitaip. Ji turėjo iš karto grįžti į tėvynę, bet išvažiavo į Paryžių, į Versalio rūmus, ir laiką leido pas Liudviką XIV.

Kas jūsų aprašytas didikes sieja be to, kad jos kilmingos?

Jos buvo ne tik kilmingos, bet ir turtingos ir per savo turtus galėjo nuveikti daug daugiau nei paprasta moteris.

Užsiimdavo mecenatyste, kartais – politika ir diplomatija.

Tekėdama moteris savo kraitį dažniausiai atiduodavo vyrui, o šis už tai užrašydavo vadinamąjį dovį – kokią nors dalį iš savo dvarų. Pasitaikydavo ir taip, kad moteris ištekėdavo už neįgalaus vyro ir administruodavo jo turtus.

LDK laikais moterys daugiausia rūpinosi vaikais, ūkiu, bažnyčios reikalais. Pilietinių teisių jos iš esmės neturėjo. Kaip tuomet didikėms, tiesa, irgi ne visoms, pavyko tapti įtakingoms, kaip jos išsikovojo tokias pozicijas – išmintimi, gudrumu, manipuliacijomis, grožiu?

Taip, ir grožiu. Kai kurios tapdavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių meilužėmis ir per tai turėdavo daug įtakos. Net būdavo taip, kad kartais pagal savo norus skirdavo Lietuvos ir Lenkijos urėdus, nes LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius joms paklusdavo. Taigi, ir Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip Prancūzijoje.

Buvo labai įtakingų moterų, kurios neoficialiai dalyvaudavo politikoje – seimų, teismų posėdžiuose kaip klausytojos. Jos bendraudavo su politikais ir nors neturėdavo teisės balsuoti, galėdavo pakreipti politinę srovę savo norima linkme.

Buvo ir moterų diplomačių de facto, ne de jure. Viena tokių Elena Oginskytė-Oginskienė, kunigaikščio Oginskio, Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinio Sankt Peterburge, žmona.

Visi žinojo, kad jei norima spręsti reikalus pasiuntinybėje Sankt Peterburge, reikia eiti ne pas Oginskį, o Oginskienę. Oginskis buvo tik reprezentacinių dalykų žinovas.

Ar įtakingos moterys labiau išimtis, ar tokios buvo dauguma didikių?

Sakyčiau, tarp išimties ir taisyklės. Bet apskritai kalbant apie to meto Europą, Lietuvoje ir Lenkijoje, o ypač Lietuvoje, moterys turėjo gana plačias teises, joms ir LDK statute buvo nustatytos visai nemažos teisės, ypač našlėms. Lietuva išsiskyrė iš Europos ganėtinai plačiomis moterų teisėmis LDK laikotarpiu.

Didikų santuokos dažniausiai būdavo paremtos ne jausmais, o racionaliu išskaičiavimu valstybės labui. Dažnai jos būdavo sudaromos tarp visai nepažįstamų asmenų. Kaip tokią pareigą priimdavo Lietuvos didikės? Ar joms tai būdavo drama? Kaip manote, tarp tokių santuokų daugiau būdavo laimingų ar visgi nelaimingų?

Drįsčiau sakyti, kad daugiau santuokų buvo laimingų. Visgi jos būdavo sudaromos tarp žmonių iš to paties socialinio sluoksnio, tos pačios kultūrinės aplinkos, todėl jie ganėtinai neblogai susibendraudavo ir po vestuvių mažų mažiausiai įgydavo pagarbą vienas kitam. O labai dažnai ilgainiui atsirasdavo ir meilė.

Bet, palyginti su kitomis Vakarų Europos moterimis, lietuvės gana dažnai prašydavo Bažnyčios anuliuoti santuoką. Tokia galimybė buvo, jei įrodydavo, kad santuoka sudaryta prievarta, moteriai paklusus tėvams. Vienas pirmųjų tokių atvejų buvo Eugenijos Tiškevčiūtės, ištekėjusios už kunigaikščio Radvilos. Anuliavus jų santuoką, ji galėjo laisvai gyventi.

O kurios didikės asmenybė jums pačiam labiausiai imponuoja?

Man pačiam ypač įdomi moters, paverstos muziejaus eksponatu, Marijos Rožės Branickytės-Radvilienės (1863–1941) istorija.

Ji buvo žinoma visos Europos aristokratijai, vadinama „tante biche“, išvertus iš prancūzų kalbos reiškia teta stirnelė.

Apie šią didikę kalbėta, kad nebūdavo Europoje pažinties, kurios Radvilienė negalėtų tučtuojau suorganizuoti. Ji bendravo ir su karališkosiomis šeimomis, turėjo rūmus Berlyne, Paryžiuje, Romoje, vilą Nicoje, šimtą tūkstančių hektarų Ukrainoje. Kadangi jos vyras Jurgis Radvila buvo neįgalus, oficialiai prižiūrėjo 450 tūkst. ha sutuoktinio valdų.

Bet ji sugebėjo didelę dalį turto praūžti ar išdalyti labdarai.

Sovietams įsiveržė į jos pilį Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Radvilienė paversta gyvuoju eksponatu – privalėdavo sėdėti pilies kambariuose, kortomis dėlioti pasjansą, pro ją einantiems pionieriams, komjaunuoliams, komunistams buvo demonstruojama, kaip anksčiau gyveno kraugeriai. O ji buvo ganėtinai stambi moteris. Tokio likimo ilgai neiškentė. Susisiekė su savo drauge Italijos karaliene, o Italija – su Hitlerio aplinka. Hitleris tuo metu dar palaikė gerus santykius su Stalinu ir jam parašė Radvilienę išleisti. Taigi ji 1939 m. išvažiavo į Romą, ten ir mirė.

Jūsų ankstesnės knygos „Mėlynas kraujas“ ir „Gedimino kraujas“ tapusios bestseleriais. Gauti „Ambicingas ir įtakingas“ bibliotekose irgi jau eilės laukiančiųjų. Jūsų nuomone, kas lemia tokį visuomenės susidomėjimą istorine literatūra?

Lietuviai vis labiau domisi kurį laiką primirštu istorijos laikotarpiu – XVI–XVIII a., aristokratų, kurie buvo mažiau žinomi, gyvenimu. Dažniausiai visi žino apie kunigaikščius Gediminą, Algirdą, Vytautą, o toliau istorija tarsi ir nutrūksta iki tautinio atgimimo. Mano knygos padėjo atgaivinti laikotarpį tarp jų, taip pat primirštą aristokratų gyvenimą, nes dažniausiai būdavo sureikšminami valstiečiai, smulkieji inteligentai. Pasirodo, istorija daug kam įdomi.

Kokį vaidmenį šiame procese vaidina jūsų vaizduotė?

Vaizduotės čia beveik nėra. Jos truputėlį turi Žilvinė Petrauskaitė-Taranda, padedanti man tuos tekstus parašyti populiariai, žurnalistiškai. Aš, kaip istorikas, neparašyčiau taip patraukiančiai. Ji kartais mane provokuoja, bandydama paaštrinti mano vaizduotę. Visgi nukrypti nuo faktų neleidžiu.

Kodėl susidomėjote aristokratijos istorija?

Mano tėtis Kęstutis Gudas buvo daugeliui panevėžiečių žinomas istorikas. Kai man buvo dešimt metų, perskaičiau namuose rastą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ – apie 600 puslapių. Ir iš karto susidomėjau aristokratais – Radvilomis, Oginskiais, Sapiegomis…

Paskui devynerius metus žinojau, kad būsiu istorikas. Baigęs mokyklą pasirinkau istorijos studijas. Iš daugybės sričių, iš kurių mus skatino rašyti kursinius, bakalauro, magistro darbus, pasirinkau bajorijos istoriją ir konkrečiai didikų gimines.

Knygose keliaujate per epochas, kai Lietuvoje gyveno, veikė ir dirbo karaliai bei didikai. O kuriame laikmetyje pats norėtumėte pagyventi?

Sunku pasakyti. Jei tas klausimas man būtų užduotas prieš metus, penkerius, dešimtmetį, atsakyčiau skirtingai. Bet šiuo metu labiausiai norėčiau gyventi apie 1960-uosius Vakarų Europoje. Tuo metu joje skambėjo džiazas, koncertavo Frenkas Sinatra, važinėjo gražūs automobiliai, kūrė Koko Šanel, Hubertas de Givenchy, labai gražūs kostiumai, įdomi architektūra.

Tai buvo paskutinis elegancijos pliūpsnis prieš hipių kultūrą.

Grįžkime prie Lietuvos kilmingųjų. LDK laikais elitas ir buvo didikai. O kaip apibūdintumėte, kas yra šiandienos elitas?

Tauta turi tokį elitą, kokio nusipelno. Kartais galime sakyti, kad mūsų elitas nepakankamai aukšto lygio, bet mes jį vis tiek turime. Tai žmonės, kurie legaliai pelnė visuomenės dėmesį ir pagarbą – kai kurie politikai, kai kurie verslininkai. Man labai gražu, kad atsiranda ir mecenatų. Lietuvoje turime aukojančiųjų labdarai milijonus, tik apie juos per mažai kalbama.

Sovietmečiu elitas buvo beveik sunaikintas. Pati ryškiausia jo dalis – atvykusieji iš Vakarų, kurie negyveno sovietų sąjungoje. Man iš tokių žmonių ryškiausias prezidentas Valdas Adamkus. Jis ir su juo sugrįžusieji iš JAV ir yra tikrasis Lietuvos elitas. Jie jau garbingo amžiaus, o kas juos pakeis, didelis klausimas.

Ko mūsų valstybė neteko praradusi aristokratų luomą?

Visų pirma prarado tą visuomenės dalį, kuri buvo labai pilietiška, inteligentiška, elegantiška, skoninga, rafinuota, delikati, subtili. Dabar mums labai trūksta tokio visuomenės sluoksnio.

Sakartvelo buvusios karališkosios dinastijos esate apdovanotas Švento Erelio ir Jėzaus Kristaus Tunikos ordino riterio titulu. Esate minėjęs, kad tarp tolimesnių giminaičių atsekate savo giminystę ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis. Ką jums pačiam reiškia kilmė?

Mano tiesioginė kilmė nėra tokia ypatinga. Radvilos ir Tiškevičiai nėra mano protėviai, labiau tetų ir dėdžių lygiu.

Tie žmonės, iš kurių esu kilęs ir su kuriais giminiuojuosi, tarsi mane įpareigoja iš savęs reikalauti daugiau, elgtis rafinuočiau, užsiimti labdara, valstybei svarbiais dalykais, nors minimaliai įsijungti į politiką, investuoti, daug skaityti – rodyti pavyzdį kitiems.

Praktiškai atsakėte į kitą mano klausimą, kas dar, be istorijos, yra jūsų dėmesio lauke?

Mano dėmesio lauke yra ir ekonomika, ir politika, ir ekonomika, ir sociologija, žinoma, svarbiausia istorija.

Yra ganėtinai daug sričių, kuriomis domiuosi ir esu įpareigotas jose veikti. Nes iš tikrųjų tokios padėties žmogus kaip aš turi veikti visuomenėje ir visuomenės labui. Man tai yra pareiga.

Kokie jūsų ryšiai išlikę su gimtuoju Panevėžiu?

Panevėžyje gyvena man svarbiausias žmogus – mama. Pats šeimos nesu sukūręs, tad mama man yra be konkurencijos svarbiausias žmogus.

Ganėtinai dažnai pas ją grįžtu į Panevėžį, kiekvieną vakarą kalbamės telefonu.

Grįžęs į Panevėžį mėgstu apsilankyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, senosiose kapinėse, Skaistakalnio parke, kurį mano protėviai vadindavo Jasnagurka. Panevėžyje daug brangių vietų ir jas mėgstu aplankyti.

Bet dažniausiai į Panevėžį parvažiuoju trumpam ir daugiausia laiko praleidžiu namuose, kuriuose užaugau. Mano mama yra panevėžietė ir per ją esu penktos kartos panevėžietis. Manau, Panevėžyje tokių mažai, dauguma atvykusieji gyventi į miestą. Man labai svarbu, kad galiu grįžti pas mamą į namus, kuriuose užaugau aš, užaugo mama, gyveno jos tėvai ir netgi jos senelė. Mes išlaikėme senąjį butą, esu jame užaugusi tos pačios giminės ketvirta karta.

Per Vėlines dažniausiai aplankome ne tik visų senelių, bet ir prosenelių, o kartais ir proprosenelių kapus. Turime keletą kapų Paįstrio kapinėse, kur ilsisi mano tėtis, seneliai ir proseneliai. Ten irgi man labai brangi vieta. O šalia Žalioji giria, kur buvusiame palivarke užaugusi tėčio mama. Iš to buvusio dvarelio nieko nebelikę, bet mėgstame pasivaikščioti vietomis, kurios kadaise priklausė mano proseneliams. Ten miške tarp aukštų medžių auga dekoratyviniai krūmai. Tai žymė, kad toje vietoje buvo mano prosenelių sodyba.

O kokių turite kūrybinių ambicijų? Gal jau gimsta ir ketvirtoji knyga?

Taip, ketvirtoji knyga jau rašoma. Ji turėtų pasirodyti jau kitais metais. Tai irgi bus knyga apie istorinės Lietuvos kilminguosius.

Įdomūs faktai apie aristokrates

*Nors kalbėjo lenkiškai, dėl to nebuvo mažesnės savo šalies patriotės – save laikė lietuvėmis. *Kai Lietuva atiteko Rusijai, su caro aplinka iš principo kalbėjosi prancūziškai.
*Gyveno naktinį gyvenimą. Keldavosi 17 valandą, eidavo miegoti 7 val. ryto („žvakių šviesoje moterys gražesnės“).
*Didelę jų gyvenimo dalį užimdavo labdara;
*Kas jas nustebintų šiais laikais? Liberalioji demokratija, moterų teisės, lėktuvai.

The post Eimantas GUDAS: tauta turi tokį elitą, kokio nusipelno appeared first on Kauno savaitė.

Šių knygų namų fondus ką tik papildė menininkės perduota jau ketvirtoji gausi jos kūrinių kolekcija.

Dviguba šventė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka sulaukė dvigubos šventės – pristatyta knyga „Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė: tapybos audinio poetika“ (sudarytoja Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė) ir bibliotekai perduota jau 4-oji šios menininkės kūrinių kolekcija. Dar 72 piešiniai, akvarelės, koliažai, tapybos, grafikos darbai, sukurti 1986–2024 metais.

„Didelė atsakomybė, o dar labiau džiaugsmas, kad mumis pasitiki tokia menininkė. Pažadu: jos darbai ir toliau džiugins ne tik bibliotekininkų, bet ir visuomenės akis, nes bus eksponuojami įvairiose erdvėse. Tikiu, jog čia ne pabaiga – Emilija mus dar nudžiugins“, – sako bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.

Bendras vardiklis – Lietuva

Apie albumą E. Gaspariūnaitė-Taločkienė pripažįsta svajojusi visą gyvenimą, bet neturėjusi galimybių jo išleisti savo lėšomis.

Dabar, padedant Lietuvos kultūros tyrimų institutui, albumas išvydo dienos šviesą.

„Apie jį dar negaliu kalbėti be ašarų“, – laiminga E. Gaspariūnaitė-Taločkienė.

„Ši knyga – tarsi dailininkės kūrybos vainikavimas. O mus su Emilija suvedė gyvenimas. Jos kūryba žavėjo nuo pat pradžių. Buvo nuolatinė Dailės galerijos parodų rengėja ir dalyvė. Gaila, kad Panevėžį paliko, tačiau dvasia liko čia: Paįstrys – gimtinė, o skulptorius Juozas Zikaras – jos guru, daug energijos išliejo jo atminimui ir kūrybai išsaugoti, įprasminti“, – sako buvusi ilgametė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.

„Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė: tapybos audinio poetika“ – 6-oji knyga iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto serijos, kuria pristatoma, dokumentuojama mažiau tyrinėtų, platesnei publikai pažįstamų, dailės epicentre nesisukančių dailininkų kūryba.

Vertingiausi šios menininkės kūriniai – „tekstiliniai“, muzikalūs, virpantys. Pagrindinės temos – gamtos grožis. Lietuvos istorija, kultūra (ypač etninė).

„O bendras vardiklis – Lietuva, kuri menininkei rūpi labiausiai“, – teigia dr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė.

Neleidžia sumaterialėti

E. Gaspariūnaitės-Taločkienės kūrybą, veiklą puikiai vertina ir jauni žmonės.

Menotyrininkės Inga ir Alma Laužonytės akcentuoja menininkės įvairiaplaniškumą, ypatingą pedagoginį santykį su mokiniais (šie Emilijos ieškojo net išėjus iš meno mokyklos).

Daugiau išskirtinumų – vertybiškumas, gamtos dominavimas nesikišant žmogui, vyraujantys žali tonai, taškavimas, kuriame tarsi užkoduota menininkės istorija, paslaptys. Iš mamos staltiesių atėjęs kvadrato motyvas.

„Kažkada iš tėvų namų Emilija galėjo pasiimti tik vieną daiktą. Ji pasirinko Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ reprodukciją. Tai vėlgi simboliška – dar vienas paslaptingas menininkės pasaulio kodas. Apibendrinant galima drąsiai sakyti: Emilijos kūryba neleidžia sumaterialėti, pamiršti tradicijų“, – pasakoja menotyrininkės.

I. Laužonytė prisimena pirmąją pažintį su E. Gaspariūnaite-Taločkiene.

„Reikėjo parengti interviu (jis yra ir albume). Ypatinga patirtis ir profesinis iššūkis, nes kaskart uždavus klausimą Emilija atsakydavo ne žodžiu, o paveikslu. Rikiavo juos vieną paskui kitą… Kol pradėjau žiūrėti kaip į personažus su savo istorijomis (tarp jų – Emilijos), įsukančias dar naujų istorijų. Tiesa, kai kalba pasisuko apie vaikystę, Emilija prabilo ir visu kūnu – gestais, žvilgsniu, manieromis. Tai leido ją pažinti kaip moterį, žmoną, pedagogę. Buvo smagu pažinti ir per poeziją, metaforas (albume spausdinamos jos eilės)“, – kalbėjo menotyrininkė.

Dovana bibliotekai – šimtai meno kūrinių

Su E. Gaspariūnaite-Taločkiene G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka bičiuliaujasi nuo 2004-ųjų. Atskiromis dalimis menininkė savo kūriniais nuolat pildo bibliotekos meno fondą.

Skaičiuojama, kad jame bus saugoma apie 400 dailininkės darbų – tai bus didžiausias meno kūrinių originalų bibliotekos fondas. Šiuo metu jau perduota beveik 320 darbų.

Dalis jų nuolat eksponuojama bibliotekos viešosiose erdvėse, taip lankytojams suteikiant progą nemokamai susipažinti, apžiūrėti iškilios kraštietės kūrybą – drobes, akvareles, grafikos kūrinius.

Dar keletas paveikslų puošia įstaigos tarnybines patalpas.

Atsisukusi į gimtąjį kraštą

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė gimė Paįstryje (Panevėžio r.). Baigusi Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos fakultetą, grįžo gyventi į Panevėžį. Keturiolika metų dailininkė dėstė tapybą Panevėžio dailės mokykloje, organizavo Lietuvos moterų dailininkių kūrybos parodas.

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė buvo aktyvi žymaus dailininko, vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro (1881–1944), kilusio iš to paties Paįstrio krašto, vardo populiarintoja ir įprasmintoja, organizavo tarptautinius tapybos plenerus, skirtus J. Zikaro įvairioms gyvenimo datoms atminti, sukūrė logotipą „Skulptoriui Juozui Zikarui – 140“ (2021 m.), vadovavo J. Zikaro fondui.

Vyresnės kartos panevėžiečiams į atmintį giliai įstrigusi E. Gaspariūnaitės-Taločkienės sienų tapyba, puošusi vaikų darželių, mokyklų interjerus. O žvelgdami į „Senelės pasaką“, ištapytą buvusios Panevėžio vaikų poliklinikos fojė (dabar Konsultacijų poliklinika), sveiko ne vienos kartos mažieji panevėžiečiai.

Išvykusi gyventi į Vilnių, liko ištikima Panevėžiui.

Sostinėje subūrė ten gyvenančius kraštiečius ir įkūrė panevėžiečių klubą „Nevėžis“, suvienijusį kelias dešimtis narių.

Jau kelis dešimtmečius menininkė gyvena sostinėje, tačiau visada atsisukusi į gimtąjį kraštą.

Juvelyriški darbai

„XXI amžiaus romantikė“ – taip E. Gaspariūnaitę-Taločkienę yra apibūdinęs dailėtyrininkas Romualdas Alekna, akcentuodamas jos kūrybos gyvybingumą, gaivumą šiandieninės visuotinės globalizacijos fone.

„Tai gaivinantis, gyvybingas reiškinys tarp vyraujančios postmodernistinės, globalinės, o tiksliau kosmopolitinės ideologijos. Vis dėlto dailininkės tėvynės meilė, istorinės šaknys egzistuoja jos kūryboje ir ateityje pamatysime dar ne vieną kūrinį šia tema“, – rašo R. Alekna.

Kaip pažymi R. Alekna, šios menininkės nepaprastas kruopštumas, estetinis jautrumas, spalvos, formos ir linijos, pajutimas sužavi ne tik dailėtyrininkus, bet ir žiūrovus, kurie reiklūs stebėtojai ne tik paveikslo tematikai, bet ir aukštam atlikimo meistriškumui.

„Tai juvelyriški, kruopštūs ir su didele meile atlikti darbai“, – pabrėžia dailėtyrininkas.

O pati autorė taip apibūdina savo nuostatą apie kūrybą: „Man meniniai motyvai, kūrybinės sugestijos ateina iš praeities ir atsinaujina mūsų epochoje, gyvena kartu su manimi…“

The post Išsipildžiusi Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės gyvenimo svajonė appeared first on Kauno savaitė.

Jos rūpesčiu per Lietuvą keliauja unikali medžio drožėjui Rimantui Idzeliui atminti skirta paroda ir į knygą suguldyti paties menininko tekstai.

Skaitytojų seniai išgraibstyta knyga apie Juozo Miltinio auklėtinį, Panevėžio dramos teatro aktorių, sukūrusį per pusšimtį vaidmenų ir kine, Stasį Petronaitį.

N. Simėnienė stovėjo ir prie naujos kartos Panevėžio simboliu tapusio „Stasys Museum“ ištakų.

Prieš keletą metų jos veikla įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

O šią savaitę už kultūros paveldo įprasminimą ir sklaidą N. Simėnienė paskelbta Panevėžio savivaldybės kultūros ir meno premijos laureate.

Gerbiama Nomeda, ką jums reiškia tokie įvertinimai? Ar pelnomi apdovanojimai atrodo kaip veiklos įprasminimas?

Nesu oficialių apdovanojimų gerbėja ir tuo labiau jų nesiekiu. Man visiškai pakanka draugiško apkabinimo, moralinio palaikymo ar gero žodžio. Bet jei jau tokia praktika visuotinė, tai, be abejo, priimu kaip įvertinimą su dėkingumu.

Įsijautęs į vieną ar kitą sumanymą, negalvoji, ar čia mane įvertins ir kaip įvertins. Juolab ir tos veiklos, ką paminėjote, niekas man neliepė jų daryti, nesurašė įsakymo.

Pačiai buvo įdomu, smalsu.

Visos patirtys buvo labai įdomios, nors ir skirtingos. Ir iš kiekvieno etapo išėjau vis turtingesnė, nes sutikau naujų žmonių, įgijau naujų draugų, išmokau naujų dalykų.

Vertingiausia ir yra tos naujos patirtys.

Savo darbais priartėjate prie išskirtinių asmenybių ir jas savotiškai priartinate prie visuomenės. Ar pats likimas taip sudėlioja aplinkybes, kad tarsi suveda su kūrėjais, tampančiais jūsų knygų herojais?

Ne tiek jau daug tų knygų. Turiu paruoštukų naujiems sumanymams, ir ne vieną, tad tikiuosi, jei kokios negandos nesutrukdys, išleisti ir knygas apie man itin brangius žmones.

Kaip tai atsitinka? Va ima ir atsitinka, lyg kokios nematomos rankos vedama. Asmenybės juk traukia. Ir jei tik atsiranda abipusis ryšys, tada jau veriasi visi langai ir durys.

Kai žmogus itin įdomus, turtinga jo gyvenimiška, kūrybinė patirtis, išmintis net ir paprastose gyvenimiškose situacijose gali nustebinti ar pamokyti – negi būsi toks egoistas, kad tik pats vienas tuo džiaugsiesi. Norisi pasidalinti su kitais, taip ir gimsta vienoks ar kitoks sumanymas.

Smalsu, kaip gimė knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai: laiškai, mintys, atsiliepimai“. Kokie ryškiausi prisiminimai liko iš laiko, praleisto su šiuo didelio talento aktoriumi, scenos legenda?

Tai iš tiesų labai brangus laikas, nors ir sudėtingas.

Ne sykį iš senbuvių teatralų girdėjau nusistebėjimą, kaip čia tau pavyko? Žinantieji dygliuotą S. Petronaičio charakterį ne veltui stebėjosi. Kantrybės tikrai reikėjo. Tačiau rezultatas yra. Knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ sėkmingai iškeliavo pas skaitytojus, o tiražas jau seniai pasibaigęs.

Su aktoriais Stasiu Petronaičiu ir Regina Zdanavičiūte labiausiai suartino tas metas, kai jiems jau reikėjo dėmesio ir pagalbos sulaukus garbingo amžiaus, nors bendraudavom ir anksčiau.

Taip atsitiko, kad mudvi su drauge, aktore Elona Karoblyte ir gelbėjome šiose situacijose, pasikeisdamos, nuoširdžiai ir kiek įstengėm. Kai Stasys liko vienas, daugiausia suartėjome tomis sunkiomis vienatvės dienomis.

Toji vienatvė aktoriui buvo labai sunki. Vis užsimindavo apie pasitraukimą iš gyvenimo.

Ėmiau regzti planą, kaip sugalvoti užsiėmimą, kuris jį atitrauktų nuo juodų minčių. Atsargiai ėmiau piršti mintį apie jo kūrybinio kelio knygą. Iš pradžių kategoriškai atsisakė. Neįkyriai, bet vis tiek gundžiau ta idėja.

Vieną vasarą, susiruošus Stasiui į žvejybą prie pamėgto ežero, įsiūliau knygą „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai“. Nors ir nenoriai, paėmė. Jau iš žvejybos paskambino: „Moč, skaitau. Gera knyga!“

O jam sugrįžus pasiūliau peržiūrėti jų su Rene viens kitam rašytus laiškus.

Jų buvo nemažai, nes dažnai vienas ar kitas būdavo išvykę į gastroles su teatru ar į filmavimus, tad rašė viens kitam laiškus.

Tie laiškai labai įvariom temom, nuo buitinių iki filosofinių apmąstymų, kai kada pilni gero humoro. Juose gražiai atsiskleidžia jųdviejų santykis, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Nuo to ir pradėjome. O visa kita nuosekliai įsibėgėjo.

Man šiuo atveju svarbiausia buvo ne tiek pati knyga, o kad Stasys turėtų užsiėmimą ir užsimiršimą. Dirbom tikrai užsidegę, jutau jo pasitikėjimą. Pradėjome planuoti knygos pristatymų grafiką.

Knygos leidybos proceso neskubinau sąmoningai, tikėdamasi, kad aktorius pasveiks nuo jį kankinusių slegiančių minčių.

Vėliau, gal ir pajutęs mano klastą, pradėjo nekantrauti. Buvo visko, pykomės, išsiskirdavom, vėl taikėmės. Galų gale, kai knyga jau buvo atspausdinta, paskyrėm pristatymo laiką Juozo Miltinio teatre, vėl dėl kažkokios smulkmenos susipykom…

Buvau nusprendusi net neiti į knygos pristatymą. Jau visai prieš pat persigalvojau, kad toks mano maištas niekam nebus naudingas. Tada sugalvojau Petronaičiui „kerštą“. Ryškiai raudonai išsidažiau lūpas, ko paprastai nedarau. Pamatęs mane su tom raudonom lūpom, nieko nesakė, bet vėliau prisipažino supratęs mano akibrokštą.

Mat vis man sakydavo: „Va tu tai ne miesčionka, lūpų nesidažai.“ Tai čia toks nereikšmingas nutikimas.

Prisimenu daug ką iš įvairių bendravimo dienų. Sakydavo – „Kaip gera su tavim patylėt.“ Tų tylos minučių turėjom, jos tikrai ilgam liko atmintyje. Kartais tyla daugiau pasako negu žodžiai.

O kai knygą pristatėme jo gimtajame rajone, Pakruojo viešojoje bibliotekoje, ir jau buvom suplanavę apsilankymą Vilniuje, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje, jis man pasakė: „Vaikuti, į Vilnių tu važiuosi be manęs.“ Taip ir nutiko.

Dar iš vakaro tos lemtingos dienos, kai Stasys pasitraukė iš gyvenimo, kalbėjomės. Buvo kaip tik po Motinos dienos, pažadėjau aplankyti jį, atnešti gabalėlį pyragaičio.

„Kaip gaila, vaikuti, kad tu ne mano mama, – keistai pasakė. – O dabar adios, vaikuti, adios…“ Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis.

Kitą dieną likau stovėti už buto durų su pyragėliu, man jau niekas jų neatidarė.

Pasakoti galėčiau daug, prie to paties dar tik pora prisiminimų apie Renę. Lankiau ją slaugos ligoninėje, kaip tik tuo metu į palatą atvežė Gutę (Eugeniją Šulgaitę), dar vieną mūsų teatro primadoną.

Taip graudu buvo matyti šias ypatingo grožio aktores tokioje aplinkoje. Jos toj dvivietėj palatoj ir gulėjo kurį laiką, kol Šulgaitę, pablogėjus sveikatai, išvežė į respublikinę ligoninę. Linksmesnė dalis iš šio liūdno epizodo: ateinu lankyti Renės, kaip tik Šulgaitės sūnus – Andrius Karka pas mamą, leipsta juokais.

Sako man, atėjau ir negaliu susikalbėt, mama visiškai nesuprantamai kažką slebizavoja. Tada Andrius suprato, kad damos netyčia dantų protezais susikeitė, mat palata mažytė, staleliai visai šalia.

O Renė, sako Andrius, sau laiminga šypsosi, jai viskas gerai.

Ir dar vienas epizodas, kurio negaliu pamiršti. Kai Renė jau buvo Šv. Kazimiero globos namuose, atėjau aplankyt. Pabendravom, atsisveikinom ir jau buvau prie durų, kai Renė įsakmiai šūktelėjo – „Nomeda!“

Sugrįžau atgal, klausiu, kas nutiko. O ji man šypsodamasi: „Nieko, tik norėjau išgirsti tavo žingsnius…“

Kokias pamokas suteikė artima bendrystė su S. Petronaičiu?

Bendraujant vis lydėjo nuostaba, kaip iš paprasto kaimo bernioko Juozas Miltinis išugdė tokio lygio eruditą, tokį subtilų ir pagavų esminių dalykų pajautimą.

Taip galima pasakyti apie ne vieną Miltinio mokinį. Tai tikrai fenomenalu.

Supranti, kad net keli aukštieji neatsvers to, ką gali duoti aukščiausio lygio asmenybės. O jų mes Panevėžyje, dėka Miltinio, jo mokyklos, turėjome. Ir dar, ačiū Dievui, turime.

Jokiu būdu nenuvertinu šiandienos reiškinių, yra puikių pavyzdžių. Bet atsakydama į klausimą, kalbėjau apie tą kitą ypatingą laiką, jau tapusį miesto istorija.

Šiuo metu per Lietuvą keliauja jūsų parengta R. Idzelio paroda. Kad ši paroda atsirastų, turėjote nuveikti didžiulį darbą surinkdama šio išskirtinio menininko darbus. Ar žinojote, kur jų ieškoti? Kaip suradote?

Tie darbai ieškant Rimo Idzelio kūrinių dar tęsiasi, nors parodų ciklas, kurį buvai numačiusi, jau baigiasi. Nuo balandžio 7 dienos iki gegužės 7-osios ji eksponuojama Kupiškio viešojoje bibliotekoje.

Po Panevėžio paroda dar lankė Anykščius, paskui Kėdainius, o paskutinė stotelė – Kupiškis.

Iš privačių kolekcijų surinkta virš 50 darbų. Tai vis vien maža dalis Rimo kūrinių. Parodą papildė Henriko Gulbino videofilmas „Idzelis“ ir skaidrės, kuriose galima buvo išvysti Amerikos laikotarpio, kur Rimas gyveno 15 metų, kūrybą.

Įdomu tai, kad su kiekviena paroda atsirasdavo vis naujos informacijos apie Rimo darbus, pasipildydavo kolekcija. Informaciją apie kūrinius irgi gaudavau palyginti nesunkiai. Kai ką žinojau, pas ką yra, pati turėjau du darbus..

Visame šiame procese svarbiausia buvo, kad labai geranoriškai ir su visišku pasitikėjimu skolino Rimo kūrinius. Už tai esu dėkinga.

Didžiausiu atradimu šioje paieškų istorijoje laikau Kanadoje aptiktą dar vieną Kryžiaus kelio stočių ciklą. Kartą kunigas Simonas Maksvytis man atsiuntė laidos „Stop kadras“ įrašą. Jame matyti Lietuvių kankinių koplyčioje, Kanadoje, Misisogos mieste, horeljefai Kryžiaus kelio stočių motyvais.

Iš tų kadrų sunku buvo nustatyti, kad tai R. Idzelio kūriniai, nors panašumą tikrai buvo galima įžvelgti.

Susisiekiau su architektūrologu Vaidu Petruliu, jis atsiuntė nuotraukas iš šios vietovės, bet aiškumo dėl nuotraukų kokybės nepakako.

Tada laišku kreipiausi į Lietuvos ambasadorių Kanadoje Egidijų Meilūną su prašymu padėti identifikuoti šiuos kūrinius.

Ambasada labai operatyviai prašymą persiuntė garbės konsului Toronte Polą Viktorą Kuras, o iš ten prašymas pasiekė Lietuvių muziejaus archyvą, vadovę Danguolę Juozapavičiūtę-Breen.

O šią savaitę mane pasiekė nuotraukos iš p. Danguolės, ir jau nekyla abejonių, kad tai tikrai Idzelio darbai.

Svarbiausia, kad surastas Rimo parašas ant kūrinių! Tai tokia ta kelionė ir dar nesibaigianti. Dar laukia paieškos JAV, kur tikiuosi surasti kolekcininko Mortono Svinskio palikuonis ir gauti nuotraukų R. Idzelio kūrybos albumui. Tikiuosi, kad vėl pagelbės Lietuvos ambasada JAV.

Buvo išties labai įdomių nutikimų, atradimų, istorijų. Bet teks sulaukti knygos, kurios apmatai jau gimsta.

Jūsų dėka meno gerbėjus jau pasiekė ir R. Idzelio sukurti tekstai – „Cirkumfrakt by Rimas Idzelis“. Kaip jie pas jus pateko?

„Cirkumfrakt“ pavadinimas ne veltui, tikras cirkumfrakt ir buvo su šios knygos atsiradimu. Pirmiausia man labai gaila, kad šios knygos pats autorius nesulaukė. O tai buvo jo viena iš svajonių. Tiesiog aplinkybės klostėsi taip, kad žmogus, kuriam R. Idzelis buvo patikėjęs leidybos procesą, po Rimo mirties praėjus kiek laiko susirgo pats ir dabar jau amžinybėje.

Knygos rankraščiai, suderinti su Rimu dar gyvam esant, buvo prapuolę.

Rimo gyvenimo draugė ir paveldėtoja Lijana ėmėsi ieškoti, po kiek laiko jai pavyko surast.

Tad kai pajudėjo parodos reikalai, ėmiausi ir leidybos, kad ir pavėluotai, išpildyti tą Rimo svajonę. Kai jau buvo išleista knyga, atsirado ir daugiau rankraščių. Rengiu ir antrą „Cirkumfrakt“ dalį. Dailininkas Evaldas Ivanauskas jau kurį laiką modeliuoja maketą, o tekstus labai juvelyriškai ir kantriai, nesugadinant Rimui būdingų posakių, tvarko Rita Škutienė.

Pirmosios knygos tiražas ištirpo per tris mėnesius, vadinasi, buvo verta.

Kodėl apskritai ryžotės įamžinti prieš 11 metų amžinybėn išėjusio R. Idzelio kūrybinį palikimą?

Tą darau kaip draugui, kuris man buvo svarbus. Turėjome ryšį, ne kūnišką, nes kartais tiesiai klausia, ar nebuvau jo meilužė. Tad dar kartą atsakau, gal ką ir nuvilsiu – nebuvau.

O visa kita tegu lieka mano asmeniniai prisiminimai, nes ne viską žodžiais gali nusakyt. O ir ką tai pakeistų?

Manau, svarbiau tai, kad Rimo Idzelio kūryba plačiau susidomėta. Kad jis to vertas, parodė lankytojų gausa parodose, atsiliepimai, padėkos, tai yra tas lakmuso popierėlis.

Tikiu, kad dar pavyks pasikalbėti su artimais Rimo bičiuliais, kur, žinau, yra ir Rimo autorinių darbų. Laukiu iš jų ženklų – apie mano ketinimus jie žino.

Nomeda, ne tik atliekate reikšmingą visuomeninį darbą, bet daug metų dirbate ir žiniasklaidoje. Kaip į ją atėjote?

Su žiniasklaida pirmą kartą susidūriau Sąjūdžio metais.

Teko prisiliesti prie laikraščio „Sąjūdžio žodis“, vėliau ir „Laisvo žodžio“ leidybos. Buvome savamoksliai, vedė į priekį idėja ir kitokios spaudos, atviro dialogo poreikis.

Paskui teko kiek darbuotis „Panevėžio balse“.

2000 metais drauge su Vytautu Tavoru (redaktoriumi, aš buvau projekto vadovė) leidom pozityvios minties žurnalą „Laiko balsas“. Žurnalas buvo platinamas visoje Lietuvoje. Tai buvo iš tiesų idealistinis projektas. Finansų turėjom gan skurdžiai, dirbom iš idėjos, daug autorių, iškilūs Lietuvos inteligentijos, kultūros, visuomenės veikėjai rašydavo žurnalui be atlygio, suprasdami mūsų situaciją ir kartu remdami idėją. Iliustracijų redaktorius buvo fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Gražus ir prasmingas laikas. Išleidome 13 numerių.

Šiemet jau 25 metai prabėgo nuo leidybos pradžios. Deja, nesulaukę projektui reikiamos finansinės paramos, kuri būtų buvusi nepolitizuota ir nenaudojama kokiems nors savanaudiškiems tikslams, leidybą sustabdėme.

Kokių pokyčių pastebite žiniasklaidoje per tuos darbo laikraščių leidyboje metus? Kaip juos vertinate? Kaip manote, ar tie pokyčiai daro įtaką visuomenei?

Pokyčius matome visi. Spausdintos spaudos mažėja, tiražai traukiasi. Vis daugiau įsigali kitų formų medijos, o socialinių tinklų įtaka vis stiprėja.

Ir tai vertinu nevienareikšmiškai.

Šiuo neramiu laiku mažiau plačiame informacijos vandenyne susigaudantį žmogų nesunku suklaidinti, apgauti, paveikti. Matyt, tam turi irgi ateiti koks nors pokytis. O ir tas džiugesys, kad bet kada ir bet kokia forma laisvai galiu reikšti savo nuomonę, turi ir kitą medalio pusę. Tuo naudojasi ir piktos ar savais kėslais suinteresuotos jėgos.

Tenka visa tai išgyventi, visus virsmus. Jų turėjome ne vieną, tad ateinat į mūsų gyvenimus dirbtiniam intelektui, lieka linkėti, kad jo valdymas būtų sąmoningų ir nestokojančių išminties žmonių rankose.

Kaip manote, ar įstengtumėte likti tik pasyvi aplinkos stebėtoja?

Na kažin… Panaudojau šią frazę, prisiminusi tokį atsitikimą iš M. Gorbačiovo laikų perestroikos. Atėjus pirmoms direktyvoms iš Maskvos, vietos komunistų partinės organizacijos kvietėsi į pokalbius partijos narius ir individualiai aiškino ateinančių pokyčių esmę. Panevėžio melioracijos statybos valdyboje irgi vyko tokios akcijos. Pasikvietė politbiuras vieną spartuolį, darbo pirmūną, daugiakaušio mašinistą, apdovanotą ne vienu Lenino ordinu. Partijos sekretorė pakiliai jam ir sako: „Draugas Petrai, štai ateina perestroika. Nuo šiol galima bus garsiai kritikuoti valdžią, kad ir pačioj Maskvoj esančią, savo viršininką, kelti į viešumą visas neteisybes. Ar tikite, draugas Petrai, kad nuo šiol taip ir bus?“

O Petras suglumęs ir sako: „Nu kaži…“

Kiek žinau, pasyvia stebėtoja nebuvote nė sovietmečiu. Nors buvo rizikinga išsišokti, protestavote prieš režimą.

Protestavome – kiek per skambiai pasakyta. Tikrų disidentų, kurie iš tiesų nukentėjo nuo sovietų režimo, buvo ne tiek daug. Mes (turiu omeny jaunystės draugus) tą nepasitenkinimą ir nelojalumą sistemai reiškėme gan vaikiškais būdais. Klasėje Vasario 16-osios proga pasirišdavom juodus kaspinėlius – merginos po apykakle, vaikinai kaip gedulo juostelę švarko atlape.

Kai Kaune susidegino Romas Kalanta, 1972 metų gegužės 14 dieną, tos dienos metinių proga, per patį pienių žydėjimą, prie Nevėžio pindavom vainikus ir leisdavom upe žemyn.

Vyresnių klasių mokiniai (Panevėžio I vidurinėj, šiuo metu Juozo Balčikonio gimnazija) gegužės 14-ąją, per Kalantos metines, į mokyklą keliese atėjo vilkėdami ilgais juodais paltais ir su juodom skrybėlėm.

Suvokdami melo imperijoje gyvenantys, protestą reiškėm nestodami į komjaunimą, stengėmės išsiskirti iš minios apranga, šukuosena.

Tai, be abejo, ne visiems patikdavo. Tiek mokytojams (nors buvo ir labai supratingų ir tyliai pritariančių), tėvams, kurie jaudinosi dėl mūsų ateities.

Šiandien juos suprantu. Bet buvo kaip buvo, tikrai jaunystėje daug rūpesčių esu tėvams pridariusi.

Konferencijoje „Antisovietiniai ir alternatyvūs judėjimai“ 2020 metais skaitytą pranešimą apie hipių epochą Panevėžyje pavadinote „(Ne)laiku gimusi karta“. Kaip manote, ar jūs gimėte laiku?

Galima būtų ir banaliai atsakyti – gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku. Kartais tik pagailiu tų jaunų dienų, kad galėjau būti išmintingesnė, galėjau būti laimingesnė.

Dar daug galima būtų pasakyti – galėjau.

Bet esu dėkinga viskam, kas su manim nutiko, dėkinga už patirtis ir pamokas.

O kas yra tie maži gyvenimo stebuklai, dabar praturtinantys jūsų kasdienybę?

Tie maži stebuklai jau užaugo! Kalbu apie savo vaikus – dukrą Dominiką, sūnų Daumantą.

Dar mažas, bet kartu pata didžiausias stebuklas – anūkė Barbora. Ji į šį pasaulį atėjo Daumantui sukūrus šeimą su Ineta, kurią irgi laikau vienu iš stebuklų mano gyvenime.

Myliu ir savo draugus, bendraminčius, su kuriais gyvenimo kelionė tęsiasi, svarbiausia – vis įdomyn ir įdomyn.

Ar turite savąjį credo?

Nežinau, ar tai credo, bet dažnai sau pasakau: „ Ir tai praeis.“

Taip pat dažnai atsimenu mėgstamiausią šviesios atminties tėvelio posakį – svarbiausia būti žmogumi.

Ačiū už pokalbį.

The post Nomeda SIMĖNIENĖ: net keli aukštieji neatsvers to, ką gali duoti aukščiausio lygio asmenybė appeared first on Kauno savaitė.